LIETUVOS RESPUBLIKOS SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBA Lietuvos Respublikos Seimo 2007-03-07 Nr. 4-01-872 Antikorupcijos komisi

LIETUVOS RESPUBLIKOS SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBA Lietuvos Respublikos Seimo 2007-03-07 Nr. 4-01-872 Antikorupcijos komisijos Pirmininkui Rimantui Jonui Dagiui Į 2006-10-11 Nr. 114-S-343 Gedimino pr. 53, 01105 Vilnius DĖL TERITORIJŲ PLANAVIMĄ REGLAMENTUOJANČIŲ TEISĖS AKTŲ ANTIKORUPCINIO ĮVERTINIMO Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje (toliau - Specialiųjų tyrimų tarnyba) gautas Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos (toliau - Antikorupcijos komisija) 2006 m. spalio 11 d. prašymas dėl Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 metų projekto (toliau -Projektas) antikorupcinio įvertinimo. Specialiųjų tyrimų tarnyba, išanalizavusi pasiūlymus bei Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos rašto prieduose pateiktą informaciją ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsniu, nusprendė atlikti teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų antikorupcini vertinimą, Sprendimas priimtas įvertinus tai, kad teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir tvirtinimo procedūras reglamentuojančiuose teisės aktuose esančios teisinio reguliavimo spragos ir neaiškumai gali būti korupcinių santykių priežastimi rengiant ir tvirtinant kiekvienos savivaldybės bendruosius planus. Tuo tarpu bendrųjų planų vertinimas antikorupciniu požiūriu yra netikslingas, nes pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnį „bendrasis planas yra teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai. Projektas galėtų būti vertinamas tik dėl jo atitikimo teisės aktus, tačiau Specialiųjų tyrimų tarnyba tokių įgaliojimų netari. Todėl Vilniaus miesto ir kitų visuomeninių organizacijų kreipiniuose išdėstytos aplinkybės dėl galimo Projekto neatitikimo ar sprendinių prieštaravimo galiojantiems teisės aktams 2007 m. vasario 7 d. raštu Nr. 4-01-514 persiųstas Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje nagrinėti pagal kompetenciją. Įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrieji planai nekeičiami, jei šių planų gyvenamosios, visuomeninės, pramonės ir sandėliavimo bei komercinės paskirties teritorijose numatomi kito naudojimo būdo (negu nustatytas) žemės sklypai sudaro ne daugiau kaip 20 procentų bendro konkrečios teritorijos pažymėto ploto, taip pat tais atvejais, kai keičiamas tarsiu gamybinės paskirties objektų žemės sklypo naudojimo būdas, nesukeliant neigiamų pasekmių gyvenimo ir aplinkos kokybei (šių objektų sąrašą tvirtina savivaldybės taryba)“. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, šios nuostatos ydingos dėl šių priežasčių: 1. Įstatymo 12 straipsnio 4 dalies antrojo sakinio nuostatų taikymas sudaro galimybę keisti tarsiu gamybinės paskirties objektų žemės sklypo naudojimo būdą neatliekant bendrojo plano keitimo, jeigu tai nesukelia neigiamų pasekmių gyvenimo ir aplinkos kokybei. Be to, taršūs gamybinės paskirties objektai gali užimti didelį savivaldybės teritorijos (ar jos dalies) plotą. Atsižvelgdami į tai, kad Įstatyme nenustatyti gamybinės paskirties objektų ir jų naudojamų žemės sklypų plotą apibrėžiantys kriterijai, kuriems esant gali būti keičiama tokių objektų žemės naudojimo būdas (nekeičiant bendrojo plano; neatsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus teritorijų bendrojo planavimo dokumentų rengimo, derinimo, tvirtinimo procesams keliamus reikalavimus, privalomus darant bendrojo plano keitimus), o tokių žemės sklypų naudojimo būdo keitimas atliekamas vadovaujantis, mūsų nuomone, nekonkrečių „nesukėlimo neigiamų pasekmių gyvenimo ir aplinkos kokybei“ kriterijumi, todėl šios nuostatos gali būti interpretuojamos nevienareikšmiškai ir sudaryti sąlygas korupcijai[1]. Tokią nuomonę pagrindžia ir praktinio įgyvendinimo pavyzdžiai. Atkreiptinas dėmesys, kad bendrąjį teritorijų planavimą reglamentuojantys (poįstatyminiai) teisės aktai daugiau kaip dvejus metus (nuo 2004 m. spalio 16 d. iki 2006 m. gruodžio 14 d.) nekonkretino Įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo. Sudarydama teisines prielaidas Įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymui, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 1-746 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės tarsiu veiklos rūšių ir gamybinės paskirties objektų sąrašą. Pažymėtina, kad skirtingai negu kitų miestų savivaldybių tarybos (pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybės taryba, Kauno miesto tarsiu gamybinės paskirties objektų sąrašą patvirtinusi 2005 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. T-337), Vilniaus miesto savivaldybės taryba savaip interpretavo Įstatymo nuostatas ir sąraše nurodė ne konkrečius gamybinės paskirties objektus (kaip reikalauja Įstatymas), bet ūkinės ar gamybinės veiklos kriterijus (veiklos rūšių sąrašą), kuriuos turėtų atitikti objektai, kad būtų galima pasinaudoti įstatyme numatyta išimtimi. Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui 2006 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. Dl-591 pakeitus Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D l-263 „Dėl Apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano rengimo, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo ir Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo" (Žin., 2004, Nr. 83-3029), patikslintas Įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatų reglamentavimas - nustatyta, kad tarsiu gamybinės paskirties objektų sąraše turi būti nurodyti objektų pavadinimai ir tikslūs adresai. Neatsižvelgdama į tai, kad poįstatyminiais teisės aktais laiku nedetalizuotos Įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatos, Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino ir vadovavosi su Įstatymo nuostatomis nederančiu teisės aktu (tai kelia pagrįstų abejonių dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimų, susijusių su žemės naudojimo būdo keitimo pasinaudojant Įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtimi, teisėtumo), todėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarsiu veiklos rūšių ir gamybinės paskirties objektų sąrašas, mūsų nuomone, nederantis su Įstatymo nuostatų reikalavimais, nepatikslintas iki šiol. Nors Įstatymo 12 straipsnio 4 dalies taikymas šiuo metu konkretinamas poįstatyminiame teisės akte, Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, sąlygos korupcijos pasireiškimui nepašalintos -lieka neaiškūs gamybinės paskirties objektų kriterijai, kuriems esant gali būti keičiami gamybinės paskirties objektų naudojamų žemės sklypų naudojimo būdas (pavyzdžiui, veiklos rūšių kriterijai; naudojamų žemės sklypų ploto dydžiai - gamybinės paskirties objektai gali užimti didelio ploto žemės sklypus (pavyzdžiui, Kauno mieste akcinė bendrovė „Dirbtinis pluoštas" užima 390 000 m2 (39

1. ha)žemės sklypo plotą) ar pan.), todėl išlieka galimybė nepagrįstam objektų priskyrimui taršios gamybinės paskirties objektams[2]. Kad būtų išvengta neigiamų padarinių, siūlome Įstatyme reglamentuoti minėtus kriterijus. 2. Įstatymo 12 straipsnio 4 dalies pirmojo sakinio nuostatos sudaro galimybę keisti iki 20 procentų savivaldybės bendrajame plane nustatytų gyvenamosios, visuomeninės, pramonės, sandėliavimo bei komercinės paskirties teritorijų plotų dydžius sudarančių žemės sklypų naudojimo būdą neatliekant bendrojo plano keitimo. Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktai nekonkretina šių nuostatų įgyvendinimo, todėl lieka neaišku, kaip užtikrinama visų asmenų teisė pasinaudoti Įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtimi. Taip pat manytume, kad šios nuostatos sudaro sąlygas piktnaudžiavimams nagrinėjant klausimus dėl žemės sklypų panaudojimo kitai (negu nustatyta savivaldybės bendrajame plane) paskirčiai. Pavyzdžiui, asmenims, norintiems pakeisti žemės sklypo (sklypų), sudarančio iki 20 procentų bendro konkrečios savivaldybės teritorijos dalies ploto, naudojimo būdą neatliekant bendrojo plano keitimų, nepagrįstai atsakyti motyvuojant tuo, kad Įstatymu leidžiamą teritorijos dydžio dalį jau numatoma panaudoti kitais būdais, todėl reikia atlikti bendrojo plano pakeitimus. Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti arba parengtų bendrųjų planų sprendiniuose kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai nenagrinėti, privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus - kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo schemas ir (
2. ar)planus (projektus). Aukštybinių pastatų išdėstymo planai nerengiami, jei tokių pastatų statyba nenumatoma. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, minėtos nuostatos ydingos dėl šių priežasčių: 1. Neaišku, ar tais atvejais, kai aukštybinių pastatų statyba numatoma bendrajame plane, būtina rengti aukštybinių pastatų išdėstymo specialiuosius planus - Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad aukštybinių pastatų išdėstymo schemos ir planai rengiami tik tada, kai savivaldybės teritorijos bendrieji planai neparengti arba parengtų bendrųjų planų sprendiniuose aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai nenagrinėjami. 2. Neaiškus bendrojo plano (nenumatančio aukštybinių pastatų statybos) keitimo ir aukštybinių pastatų išdėstymo specialiojo plano rengimo santykis. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nustato, kad specialiųjų planų sprendiniai turi neprieštarauti galiojantiems atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams, todėl tais atvejais, kai bendrasis planas nenumato aukštybinių pastatų statybos, specialusis aukštybinių pastatų išdėstymo planas turėtų būti rengiamas tik atitinkamai pakeitus bendrojo plano sprendinius. Tačiau, atsižvelgdami į Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies ir 16 straipsnio l dalies 3 punkto nuostatas, reglamentuojančias aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų rengimą tais atvejais, kai „parengtų bendrųjų planų sprendimuose aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai nespręsti“, „galiojančių bendrojo teritorijų planavimo dokumentų sprendimai planuojamai veiklai nėra parengti" arba „būtina detalizuoti bendrojo teritorijų planavimo dokumentų sprendimus", manome, kad Įstatymo nuostatų interpretacijos sudaro sąlygas specialiųjų aukštybinių pastatų išdėstymo planų rengimui neatliekant bendrųjų planų keitimo (pavyzdžiui, motyvuojant, kad „parengto bendrojo plano sprendiniuose aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai nespręsti" arba „būtina detalizuoti bendrojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius“). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, galima teigti, kad Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatos sudaro sąlygas dviprasmiškam įstatyminių nuostatų taikymui ir svarstytinos teritorijų planavimo tikslų įgyvendinimo požiūriu - Įstatymo 13 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios specialiojo teritorijų planavimo uždavinius nenurodo, kad specialiajam teritorijų planavimui keliamos „bendraisiais planai nespręstų klausimų" išnagrinėjimo, „neparengtų galiojančių bendrojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių planuojamai veiklai" rengimo arba „bendrojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių" detalizavimo užduotys. Manome, kad šiuo metu galiojančios įstatyminės nuostatos sudaro sąlygas specialiojo planavimo dokumentais įteisinti sprendimus, savo turiniu nederančius su bendrojo teritorijų planavimo dokumentais (nenumatytus bendruosiuose planuose). Įstatymo 36 straipsnio l dalies 2 punkte nustatyta, kad „rengti bendrojo teritorijų planavimo dokumentus turi teisę teritorijų planavimo specialistas ar atitinkamos kvalifikacijos aukštoji išsilavinimą turintis specialistas (bendrojo plano dalims rengti)“. Kadangi Įstatymas neatskleidžia sąvokos „bendrojo plano dalis“ prasmės, taip pat atskirai nereglamentuoja bendrojo plano dalių ar teritorijų planavimo dokumentų dalių rengimo, kyla abejonių dėl vienareikšmiško minėtų nuostatų interpretavimo: neaišku, ar formuluotė „bendrojo plano dalies rengimas“ savo turiniu apima teritorijų planavimo procedūrų dokumentų rengimą (brėžiniai, paaiškinamieji raštai ir kt.), ar kitokių dokumentų (pavyzdžiui, omenyje turėtos naujos teritorijų planavimo dokumentų formos) rengimą. Kadangi Įstatyme neišskirtos (nereglamentuotos) bendrojo plano dalių rengimo procedūros, manytume, kad toks nekonkretumas sudaro sąlygas dviprasmiškumams teritorijų planavimo dokumentų rengimo srityje. Pavyzdžiui, Įstatymo 36 straipsnio l dalies 2 punkto nuostatos gali būti suvokiamos taip, kad atitinkamos kvalifikacijos specialistai (t.y. asmenys, nepriskirti teritorijų planavimo specialistams) gali rengti bendruosius teritorijų planavimo planus. Manytume, kad šiuo atveju svarstytinas tokių asmenų parengtų teritorijų planavimo dokumentų kokybės aspektas. Siekiant išvengti sąlygų dviprasmiškam įstatymo 36 straipsnio l dalies 2 punkto nuostatų taikymui, siūlytume Įstatyme nustatyti „bendrojo plano dalies" sąvoką. Jeigu formuluotė „bendrojo plano dalies rengimas" savo turiniu neatitinka teritorijų planavimo procedūrų dokumentų rengimo, siūlytume atskiromis nuostatomis reglamentuoti bendrojo plano dalių rengimo procedūras (atriboti bendrojo plano rengimo procedūras nuo bendrojo plano dalių rengimo procedūrų). Manytume, ši pastaba aktuali ir Įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 2 punktui, nustatančiam, kad „rengti detaliuosius planus turi teisę teritorijų planavimo specialistas ar atitinkamos kvalifikacijos aukštoji išsilavinimą turintis specialistas (detaliojo plano dalims rengti)". Įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bendrasis planas „keičiamas tik tais atvejais, kai keičiama suformuota principinė teritorijos tvarkymo, naudojimo ir apsaugos koncepcija ir numatomi keitimai turi esminės įtakos urbanistinės struktūros, infrastruktūros sistemos ar bendrojo naudojimo teritorijų panaudojimui. Sprendimą dėl bendrojo plano keitimo būtinumo planavimo organizatoriaus motyvuotu siūlymu priima bendrąjį planą tvirtinusi institucija", Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, minėtos nuostatos yra abstrakčios, gali būti pernelyg plačiai interpretuojamos, todėl kelia pagrįstų abejonių dėl skaidraus jų įgyvendinimo. Be to, šios nuostatos svarstytinos nepagrįsto savivaldybės bendrųjų planų planavimo organizatorių diskrecinių galių (galimybės nepagrįstai veikti savo nuožiūra) išplėtimo aspektu. Pavyzdžiui, neaišku, kuo (kokiais kriterijais) remiantis bus priimamas atitinkamas sprendimas, jog numatomi bendrojo plano keitimai turės esminę {taką urbanistinės struktūros panaudojimui arba jos neturės ir pan. Manome, kad dviprasmiškai gali būti suvokiamos nuostatos, kad sprendimą dėl bendrojo plano keitimo būtinumo planavimo organizatoriaus motyvuotu siūlymu priima bendroji planą tvirtinusi institucija. Neaišku, ar minėtos nuostatos planavimo organizatorių įpareigoja bendrąjį planą tvirtinusiai institucijai pateikti motyvuotą siūlymą tik bendrojo plano keitimo atveju (t. y. šiomis nuostatomis iš esmės planavimo organizatoriui suteikiama teisė priimti sprendimą dėl keitimo: nusprendus, kad bendrojo plano keitimas būtinas, pateikiamas atitinkamas siūlymas; nusprendus, kad bendrojo plano keitimas nebūtinas, siūlymas neteikiamas), ar atitinkamas motyvuotas siūlymas pateikiamas visais atvejais, o galutinį sprendimą priima bendrąjį planą tvirtinusi institucija (taigi planavimo organizatorius tik apibendrina atitinkamas aplinkybes, o bendrąjį planą tvirtinusi institucija sprendžia dėl bendrojo plano keitimo būtinumo). Pažymėtina, kad minėtų Įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatų įgyvendinimas bei taikymas nekonkretinamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. Dl-591 patvirtintose Miestų ir miestelių bendrųjų planų renginio taisyklėse (Žin., 2006, Nr. 145-5559) (toliau - Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklės), todėl klausimas dėl dviprasmiškumo įgyvendinant šias nuostatas išlieka aktualus. Įstatymo įgyvendinimo poįstatyminių teisės aktų nuostatose, reglamentuojančiose teritorijų planavimo dokumentų derinimo procedūras, nustatyta, kad derinamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai turi neprieštarauti atitinkamo lygmens (regiono arba rajono) teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, [registruotiems teritorijų planavimo dokumentų registre (Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklių 50 punktas; aplinkos ministro 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D l-246 patvirtintų Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklių 34 punktas ir Kraštovaizdžio tvarkymo specialiųjų planų rengimo taisyklių 40 punktas (Žin., 2004, Nr. 79-2811; 2007, Nr. 5-231)). Tuo tarpu Įstatymo nuostatose, reikalaujančiose, kad derinamųjų teritorijų planavimo dokumentų sprendimai neprieštarautų galiojantiems atitinkamo lygmens teritorijų planavimo dokumentams (11 straipsnio 7 ir 8 dalys; 18 straipsnio 2 dalis; 26 straipsnio 3 dalis), nenustatytas reikalavimas, jog galiojantys teritorijų planavimo dokumentai būtų Įregistruoti teritorijų planavimo dokumentų registre. Pažymėtina, kad vadovaujantis Įstatymu teritorijų planavimo dokumentai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“ arba vietinėje spaudoje ar vėliau, jeigu pačiame sprendime yra nustatyta vėlesnėje įsigaliojimo data (Įstatymo 11 str. 10d., 18 str. 8 d., 26 str. 8 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 19d. nutarimu Nr. 721 patvirtintų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatų (Žin., 1996, Nr. 60-1417; 2004, Nr. 165-6035) (toliau - Registro nuostatai) 31 - 35 punktus patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas registro tvarkytojams privalo būti pateiktas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo priėmimo, kurį jie (registro tvarkytojai - mūsų pastaba) privalo įtraukti į duomenų bazę per 3 dienas. Tais atvejais, kai pateikiami ne visi teritorijų planavimo dokumentui registruoti reikalingi duomenys, registro tvarkytojas atsisako registruoti teritorijų planavimo dokumentą, prieš 3 dienas informuodamas apie tai planavimo organizatorių. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, minėti Registro nuostatai ir įstatyminių nuostatų interpretacijos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymais patvirtintuose poįstatyminiuose teisės aktuose sukuria situaciją, kai derinami teritorijų planavimo dokumentai gali būti vertinami neatsižvelgiant į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus: poįstatyminiai teisės aktai nustato, kad derinant teritorijų planavimo dokumentus atsižvelgiama tik į teritorijų planavimo registre įregistruotus teritorijų planavimo dokumentus. Todėl priimtų teritorijų planavimo dokumentų įregistravimas iš esmės gali užtrukti iki 18 dienų (Registro nuostatais leidžiamas maksimalus terminas, per kurį pateikus reikiamus dokumentus privalo būti įregistruojamas priimtas teritorijų planavimo dokumentas), derinti teikiamas teritorijų planavimo dokumentas gali būti vertinamas neatsižvelgiant į įsigaliojusius, tačiau dėl objektyvių (pavyzdžiui, nesibaigusi pateikto teritorijų planavimo dokumento įregistravimo procedūra) arba subjektyvių priežasčių (sąmoningai vilkinama teritorijų planavimo dokumentų įregistravimo procedūra ar kai registro tvarkytojams sąmoningai nepateikiami įregistravimui būtini dokumentai) neįregistruotus teritorijų planavimo dokumentus. Be to, Registro nuostatuose konkrečiai nenurodoma, kokia tvarka pašalinamos priežastys, dėl kurių teritorijų planavimo dokumentas negali būti įregistruojamas (pavyzdžiui, lieka neaišku, per kokį terminą privaloma pateikti trūkstamus dokumentus ir pan.). Manome, kad ši aplinkybė išplečia piktnaudžiavimo galimybes siekiant uždelsti teritorijų planavimo dokumentų įregistravimą. Įstatymas leidžia aukštesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentais patvirtinti sprendinius (mūsų nuomone, pernelyg abstrakčius arba neapibrėžtus), kurių įgyvendinimas gali būti konkretinamas tik žemesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentuose, Be to, Įstatymo nuostatos sudaro galimybę žemesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentais neatsižvelgti į aukštesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendinius (Įstatymo 12 straipsnio 4 dalis, leidžianti nekeisti savivaldybių bendrųjų planų, jei šių planų gyvenamosios, visuomeninės, pramonės ir sandėliavimo bei komercinės paskirties teritorijose numatomi kito naudojimo būdo (negu nustatytas) žemės sklypai sudaro ne daugiau kaip 20 procentų bendro konkrečios teritorijos pažymėto ploto arba keičiant tarsiu gamybinės paskirties objektų žemės sklypo naudojimo būdą), o tais atvejais, kai numatomi sprendiniai neatitinka regiono arba rajono lygmens bendrųjų arba specialiųjų planų sprendinių, rengti žemesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentus kartu su bendrųjų arba specialiųjų planų pakeitimais. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, situacija, kai žemesniojo lygio teritorijų planavimo dokumentu (kurio reglamentavimo turinys, palyginti su bendruoju planu, iš esmės tenkina tik nedidelės grupės interesus) galima įteisinti sprendinius, prieštaraujančius arba nederančius aukštesniojo lygio teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, arba kai tokio dokumento rengimo pagrindu sudaromos prielaidos aukštesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendinių keitimui, iškreipiant teritorijų planavimo esmę, todėl svarstytina nuoseklaus teritorijų planavimo tikslų įgyvendinimo bei skaidrumo aspektais. Pavyzdžiui, bendruoju planu patvirtinus pernelyg neapibrėžtus sprendinius, jie žemesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentais gali būti „konkretinami" kurios nors interesų grupės naudai. Šiuo atveju Įstatymas formaliai nepažeidžiamas, tačiau kyla pagrįstų abejonių dėl tokio (bendrojo) teritorijų planavimo dokumento įgyvendinimo skaidrumo rengiant ir tvirtinant žemesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentus. Šią nuomonę pagrindžia planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentų rengimui išdavimą reglamentuojančios Įstatymo nuostatos, kuriomis nekonkretinamos sąlygos, nustatytos poįstatyminiuose teisės aktuose. Mūsų nuomone, kai reglamentuojančios nuostatos pernelyg abstrakčios, tai atitinkamų reikalavimų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams konkretumas priklauso nuo planavimo sąlygas rengiančių bei išduodančių asmenų (valstybės institucijų darbuotojų) sąžiningumo ir kompetencijos. Be to, kadangi Įstatymas nenustato reikalavimo, kad planavimo sąlygų skirtingo lygmens teritorijų planavimo dokumentų išdavimo bei parengtų teritorijų planavimo dokumentų derinimo procedūrose dalyvautų tos pačios institucijos arba jų atstovai, neužtikrinama, kad žemesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais nebus „iškreipiama" aukštesnio lygmens teritorijų planais nustatyta jų uždavinių įgyvendinimo koncepcija. Mūsų nuomone, nuoseklus Įstatymo tikslų įgyvendinimas gali būti pasiektas tik užtikrinant tų pačių institucijų ar jų atstovų dalyvavimą rengiant ir derinant visų lygių teritorijų planavimo dokumentus, reglamentuojant aiškų tokių asmenų atsakomybės mechanizmą, taip būtų nustatyta atsakomybė už neigiamus padarinius, atsiradusius dėl žemesniojo lygio teritorijų planavimo dokumentais nustatytų sprendinių įgyvendinimo. Specialiųjų tyrimų tarnyba, apibendrindama išdėstytas pastabas, mano, kad dalis teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų gali sudaryti sąlygas korupcijai. Kadangi teisės aktai aukštesniojo lygmens teritorijų planuose leidžia nustatyti nepakankamai apibrėžtus sprendinius, šių sprendinių interpretacijos rengiant žemesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentus sudaro sąlygas įteisinti sprendimus, savo turiniu „iškreipiančius" aukštesniojo lygmens teritorijų planais keliamų uždavinių įgyvendinimo koncepciją. Neatmetama prielaida, kad tokia galimybė sudaro sąlygas teritorijų planavime dalyvaujančių asmenų korupcijai, žemesniojo lygmens teritorijų planais siekiant įteisinti sprendimus, kurie naudingi tik ribotai asmenų (interesų) grupei. Šias sąlygas arba piktnaudžiavimo jomis galimybes išplečia įstatyminės nuostatos, leidžiančios žemesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentais neatsižvelgti į aukštesniojo lygmens teritorijų planus, arba jų pagrindu atitinkamai keisti aukštesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Mūsų nuomone, sąlygas teritorijų planavime dalyvaujančių asmenų piktnaudžiavimui sudaro ir kai kurių įstatyminių nuostatų nekonkretumas - poįstatyminius teisės aktus priimantiems subjektams sudaromos sąlygos savaip interpretuoti Įstatymo nuostatas, todėl atsiradę teritorijų planavimo reglamentavimo dviprasmiškumai neužtikrina tikslaus įstatymo nuostatų įgyvendinimo ir vienodos teritorijų planavimo praktikos. Pagarbiai Direktorius Povilas Malakauskas Gintas Kerbelis, 266 3294 [1] Specialiųjų tyrimų tarnyba 2004 m. spalio 26 d. atlikusi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 4, 12, 15, 22 ir 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2004, 152-5532) antikorupcinį vertinimą Lietuvos Respublikos Seimą (2004-10-26 d. raštas Nr. 4-1-3581) informavo dėl Įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatų, kaip sudarančių sąlygas korupcijai. Analogiškos pastabos buvo teikiamos Lietuvos Respublikos Seimui svarstant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo l, 2, 7, 10, 12, 15, 17, 18, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 31, 34, 35 ir 36 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektus Nr. XP-715, Nr. XP-715