LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJA Lietuvos Respublikos Seimui 2007-06-28 Nr.(1.62-1.)-SD-634

LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJA Lietuvos Respublikos Seimui 2007-06-28 Nr.(1.62-1.)-SD-6349 Į 2007-06-20. –Nr.S-2007-6188 DĖL INTERPELIACIJOS Atsakydama į Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės 2007 m. birželio mėn. 18 d. interpeliacijoje man iškeltus klausimus, aš, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė, paaiškinu Vyriausybės priimtų sprendimų motyvus. AB „Alita” valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo-pardavimo sutarčiai su Vytauto Junevičiaus, Vilmanto Pečiūros, Arvydo Jono Stankevičiaus, Dariaus Vėželio konsorciumu Vyriausybė pritarė 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu. Sutartis pasirašyta 2004 m. sausio 6 d. Valstybės įmonei „Valstybės turto fondas“ ir konkurso dalyviui Luigiterzo Bosca nepavykus pasiekti susitarimo dėl akcijų privatizavimo sutarties sudarymo, Vyriausybei teko spręsti dilemą: nutraukti AB „Alita“ privatizavimo programos įgyvendinimą arba tęsti konkursą ir pritarti pirkimo-pardavimo sutarčiai su minėtu Vytauto Junevičiaus, Vilmanto Pečiūros, Arvydo Jono Stankevičiaus, Dariaus Vėželio konsorciumu. Vyriausybė, prieš priimdama sprendimą pritarti privatizavimo sutarčiai, detaliai įvertino susidariusią situaciją, susipažino su valstybės įmonės „Valstybės turto fondas“, Privatizavimo komisijos, nepriklausomų ekspertų bei kitų kompetentingų institucijų sprendimais ir informacija. Pagrindiniai motyvai, kuriais remdamasi Vyriausybė in corpore bei aš asmeniškai priėmiau minėtą sprendimą dėl AB „Alita“ privatizavimo, buvo šie: Dar 2002 m. liepos 9 d. Vyriausybės Strateginio planavimo komitete buvo nuspręsta privatizuoti visas valstybės kontroliuojamas alkoholio pramonės įmones iki alkoholio gamybos liberalizavimo pradžios. Vyriausybė 2002 m. rugsėjo 4 d. patvirtino alkoholio pramonės įmonių - akcinių bendrovių „Stumbras“, „Vilniaus degtinė“, „Alita“ ir „Anykščių vynas“ privatizavimo metmenis, kuriems pritarė Žemės ūkio ministro sudaryta Seimo narių ir kitų institucijų komisija dėl alkoholio įmonių privatizavimo. Nuspręsta, kad visų bendrovių privatizavimas bus vykdomas vienu metu. Iki 2003 m. gruodžio mėn. paralelinių privatizavimo procesų pasekoje jau buvo pasirašytos sutartys dėl kitų dviejų didžiausių alkoholio įmonių (AB „Stumbras“, AB „Vilniaus degtinė“) privatizavimo. Iškilo realus pagrindas manyti, kad, nuo 2004 m. sausio 1 d. liberalizavus stipraus alkoholio gamybą, konkurencija su naujais stipraus alkoholio rinkos segmento dalyviais ženkliai sustiprėtų, dėl to sumažėtų AB „Alita” stipriųjų alkoholinių gėrimų rinkos dalis ir pelningumas, o tai mažintų bendrovės patrauklumą potencialiems investuotojams kitame privatizavimo konkurse. Privatizavimo patarėjas FMĮ UAB „Suprema“ (2003 m. spalio 21 d. raštas) taip pat konstatavo, kad „yra daugiau ekonominių prielaidų pradinei AB „Alita“ kainai antrajame konkurse sumažinti <...> manome, kad esamo konkurso tęsimas jau pateiktų investuotojų pasiūlymų pagrindu (siekiant pagerinti likusį pasiūlymą) turėtų būti ekonomiškai mažiau rizikingas scenarijus, nei naujo konkurso skelbimas“. Šie argumentai dėl galimo valstybės pajamų už privatizuojamą objektą sumažėjimo ateityje, nulėmė sprendimą tęsti privatizavimo konkursą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis būtinąjį reikalingumą (CK 6.253 str. 6 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 1698 "Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita" valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo - pardavimo sutarties projektui" atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio 1 daliai" išaiškino privatizavimo procesą reglamentuojančių teisės aktų ir Civilinio kodekso būtinojo reikalingumo teisės normų taikymo ribas ir santykį. Tačiau 2003 m. gruodžio 24 d. priimant nagrinėtą Vyriausybės nutarimą, būtinojo reikalingumo instituto taikymo teisinė praktika dar nebuvo vienareikšmiškai aiški. Teisės specialistai bei ekspertai laikėsi nuomonės, kad privatizavimo procese gali būti taikomos Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios būtinąjį reikalingumą (2003 m. lapkričio 24 d. Advokatų kontoros „Aničas, Okinčic ir partneriai“ teisinė išvada). Taip pat Seimo narių pateiktoje interpeliacijoje minimame 2003 m. gruodžio mėn. 1 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros rašte pažymima: „Ar Valstybės turto fondui, nepaisant teisės aktų reikalavimų pažeidimų, šiuo metu reikalinga, naudinga ir tikslinga pasirašyti AB „Alita“ valstybei priklausančio akcijų paketo pirkimo-pardavimo sutartį būtent su V.Junevičiaus ir kitų fizinių asmenų konsorciumu, yra ekonominis, bet ne teisinis klausimas, kurio sprendimas nepriklauso Civilinių bylų skyriaus kompetencijai.“ Norėčiau pažymėti, kad likęs vienintelis konkurso dalyvis (t.y. Vytauto Junevičiaus, Vilmanto Pečiūros, Arvydo Jono Stankevičiaus, Dariaus Vėželio konsorciumas) už privatizuojamos bendrovės akcijų paketą pasiūlė gerokai didesnę kainą, negu privatizavimo programoje numatyta minimali kaina (50 mln. litų): konsorciumo sumokėta kaina - 58,05 mln. Lt. Be to, šis potencialus pirkėjas buvo patikimas, konsorciumo nariai daugelį metų dirbo privatizuojamoje bendrovėje, puikiai išmanė šios įmonės verslą, rinkas. Specialiosios tarnybos šio konsorciumo atžvilgiu nepateikė jokios negatyvios informacijos. Šį pirkėją rėmė bendrovės darbuotojai. Lietuvos maistininkų profesinė sąjunga ragino pasirašyti AB „Alita” valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo-pardavimo sutartį su šiuo konsorciumu, teigdama, kad ši vadovų komanda, dirbdama šiuolaikiniais metodais, sugebėjo užtikrinti ne tik gerus ekonominius įmonės rezultatus, bet ir deramas socialines garantijas, šiuolaikines darbo ir gamybos sąlygas. Valstybės turto fondui pateikti AB banko „Hansabankas” bei AB Šiaulių banko laiškai atspindėjo Vytauto Junevičiaus, Vilmanto Pečiūros, Arvydo Jono Stankevičiaus, Dariaus Vėželio konsorciumo sukurtos naujos bendrovės - UAB „Invinus“ galimybes gauti bankų finansavimą, reikalingą AB „Alita” įsigyti. Bankų teiginiai minėtuose laiškuose, jog nėra sąlygų stabdančių sandorio finansavimą, demonstravo, kad bankai yra iki galo išanalizavę AB „Alita” veiklos perspektyvas bei įvertinę UAB „Invinus“ galimybes aptarnauti prisiimamus paskolinius įsipareigojimus. AB „Alita“ šiuo metu yra efektyviai dirbanti, moderni, savo rinkas plečianti įmonė. 2006 m. bendrovė uždirbo daugiau nei 15 mln. litų grynojo pelno. Taigi, 2003 m. gruodžio 24 d. pritardama minėtam Vyriausybės sprendimui, buvau, bei šiuo metu esu įsitikinusi, kad, siekiant apsaugoti valstybės interesus, užtikrinti maksimalias pajamas iš privatizavimo proceso bei išsaugoti efektyviai veikiančią Alytaus miestui bei rajonui svarbią įmonę, buvo būtina kuo skubiau užbaigti AB „Alita“ privatizavimo procesą bei pritarti sutarties pasirašymui su Vytauto Junevičiaus, Vilmanto Pečiūros, Arvydo Jono Stankevičiaus, Dariaus Vėželio konsorciumu. Remdamasi tuo , kas aukščiau išdėstyta, į Seimo narių interpeliacijoje pateiktus klausimus atsakau: 1) sutinku, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės narys, vykdydamas savo pareigas, priimdamas sprendimą ir balsuodamas už nutarimą, neturi ir negali pažeidinėti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos įstatymų; 2) prisiimu asmeninę atsakomybę už savo sprendimus ir veiksmus Lietuvos Respublikos Dvyliktosios Vyriausybės veikloje, priimant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimą Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita" valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo - pardavimo sutarties projektui", kaip ir už kiekvieną sprendimą, kurį priima Vyriausybė, kurios ministrė aš esu, bei už kiekvieną sprendimą, kurį priimu vienasmeniškai, kaip ministrė; 3) manau, jog kiekvienas asmuo, kuris priima sprendimus vadovaudamasis ne savo asmeniniais interesais, o nuoširdžiai siekdamas apsaugoti valstybės ir visuomenės interesus, yra vertas visuomenės ir Seimo narių pasitikėjimo. Ypač, jeigu tokie sprendimai yra priimami sudėtingomis, didelės asmeninės atsakomybės ir ryžto reikalaujančiomis aplinkybėmis; 4) šioje situacijoje, nuosekliai ir atsakingai įvertindama aukščiau išdėstytus motyvus ir faktus, nemanau, kad turėčiau atsistatydinti iš užimamų pareigų. Pagarbiai , Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė