LIETUVOS RESPUBLIKOS SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBA

LIETUVOS RESPUBLIKOS SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBA LIETUVOS RESPUBLIKOS SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBA Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komitetui Gedimino pr. 53, 01109 Vilnius 2007-09-21 Nr. 4-01-3511 Nr. 1775 Į 2007-09-12 DĖL ĮSTATYMO PROJEKTO ANTIKORUPCINIO VERTINIMO Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297) 8 straipsnio nuostatomis ir vykdydama Lietuvos Respublikos Seimo Valdybos 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 1775, atliko Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 86 straipsnio papildymo ir 89 ir 119 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XP-2356 (toliau – įstatymo projektas) antikorupcinį vertinimą. Išnagrinėję įstatymo projektą pateikiame šias pastabas:

1. Vertinant įstatymo pakeitimų ir galiojančių nuostatų santykį, galima daryti prielaidą, kad įstatymo projekto rengėjų argumentai, išdėstyti aiškinamajame rašte, neatitinka galiojančio įstatymo nuostatų. Įstatymo projekto rengėjų tikslas – numatyti galimybę autorių, atlikėjų ar jų kolektyvo paslaugas pirkti mažiausiai formalumų organizuojant pirkimus pareikalausiančių supaprastintų pirkimų, taikant įprastą komercinę praktiką, būdu, taip supaprastinant minėtų paslaugų pirkimo procedūras. Galiojančio įstatymo 2 straipsnio 10 punkte įprasta komercinė praktika apibrėžta kaip „praktika, kai perkančioji organizacija vadovaudamasi savo nustatytomis pirkimo taisyklėmis ir šio įstatymo nustatytais viešųjų pirkimų principais perka prekes, paslaugas ar darbus iš mažiausią kainą pasiūliusio ar ekonomiškiausią pasiūlymą pateikusio tiekėjo“. Analogiškas reikalavimas taikant įprastą komercinę praktiką nustatytas ir supaprastintiems pirkimams Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 119 straipsnio 3 dalyje. Analizuojant įstatymo rengėjų argumentus ir siūlomą teisinį reguliavimą akivaizdu, kad įteisinant įprastos komercinės praktikos tvarką literatūros ir meno kūrinių autorių ar atlikėjų paslaugoms pirkti visiškai nekeliami mažiausios kainos ar ekonomiškiausio pasiūlymo reikalavimai. Juolab kartais, kaip teigia įstatymo projekto rengėjai, pasirenkamas konkretus atlikėjas, menininkas, kurio siūloma kaina nėra mažiausia, o yra didesnė nei kitų paslaugos teikėjų. Todėl manome, kad galiojančio įstatymo nuostatos turėtų būti tikslinamos, įstatymo projektas pildomas.
2. Įstatymo projekto 1 straipsnio, kuriuo pildoma Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 86 straipsnio 13 dalis 6 punktu, formuluotėje vartojama sąvoka „paprastai“ („paprastai choro, ansamblio, orkestro, aktorių grupės“). Manome, kad įstatymo tekste neapibrėžta, nevienareikšmė sąvoka neturi būti vartojama, kadangi taikant įstatymą gali kilti neaiškumų.
3. Manome, kad siūlomu teisiniu reguliavimu nustatoma išimtis neatima galimybės piktnaudžiauti įstatymo nuostatomis. Esant subjektyviam atlikėjo parinkimui, neskelbiant konkurso, galima itin dideles valstybės lėšas panaudoti sudarant sutartis su tam tikrais atlikėjais. Pažymėtina tai, kad supaprastinta pirkimo procedūra, taikant įprastą komercinę praktiką, itin sumažina viešųjų pirkimų kontrolę, atitinkamai mažėja ir tokių pirkimų skaidrumas (viešųjų pirkimų principas, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 3 str. 1 d., 88 str., 119 str. 3 d.), kadangi perkant paslaugas iš konkretaus menininko neskelbiant konkurso ir niekam to nežinant, nesudarant supaprastinto pirkimo komisijos, neinformuojant Viešųjų pirkimų tarnybos, pirkimas iš esmės tampa nebe viešas. Pagarbiai L. e. direktoriaus pareigas Žimantas Pacevičius Laurynas Pakštaitis, 266 3347, [email protected]