LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS Į S A K Y M A S DĖL SVEIKATOS PRIEŽIŪROS IR FARMACIJOS SPECIALISTŲ POREIKIO PLANAVIMO METODIKOS PATVIRTINIMO 2007 m. rugsėjo 26 d. Nr. V-777 Vilnius Vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1020 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 112-4273) patvirtintą 288 priemonę:

1. Tvirtinu Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų poreikio planavimo metodiką (pridedama).
2. Pavedu šio įsakymo vykdymą kontroliuoti ministerijos valstybės sekretoriui. SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS RIMVYDAS TURČINSKAS ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-777 SVEIKATOS PRIEŽIŪROS IR FARMACIJOS SPECIALISTŲ POREIKIO PLANAVIMO METODIKA I. BENDROJI DALIS
3. Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų poreikio planavimo metodika (toliau – Metodika) – tai dokumentas, kuriame, vadovaujantis vieningomis skaičiavimo rekomendacijomis, pateikiami bendram ir daugkartiniam naudojimui tinkantys specialistų skaičiaus (poreikio) nustatymo metodai bei principai.
4. Metodikos tikslas – naudojantis įvairiais duomenų šaltiniais, paskaičiuoti ir įvertinti esamą sveikatos specialistų poreikį bei prognozuojamus specialistų poreikio pokyčius, būtinus kryptingai bei efektyviai sveikatos sektoriaus plėtrai.
5. Pagrindinės metodikoje vartojamos sąvokos ir terminai: Ataskaitinis laikotarpis – pasirinktas nusistatytas laikotarpis skaičiavimams suvienodinti bei palyginti (vieneri kalendoriniai metai, t. y. 12 mėnesių). Specialistai – tam tikros pasirinktos profesinės kvalifikacijos darbuotojai, kurių poreikis skaičiuojamas. Specialistų planavimas – tai reikalingo specialistų skaičiaus nustatymas planuojamo laikotarpio pabaigoje. Specialistų poreikis – tai atitinkamos profesijos ir / ar kvalifikacijos (specialybės) žmonių skaičius, kurio reikia teikti tam tikro profilio kvalifikuotoms, prieinamoms ir kokybiškoms paslaugoms. Žmonių ištekliai – darbingo amžiaus sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistai. II. ESAMO SPECIALISTŲ SKAIČIAUS (POREIKIO) NUSTATYMO DUOMENŲ ŠALTINIAI
6. Atliekant Lietuvos sveikatos žmonių išteklių poreikio tyrimą, naudojami informacijos duomenys ir šaltiniai: 4.
7. bendri statistinės atskaitomybės duomenys: sveikatos specialistų užimtumo duomenys, statistika apie darbo apmokėjimą, sveikatos priežiūros įstaigų, farmacijos įmonių veiklos duomenys, apimtys; 4.
8. licencijas išduodančių institucijų duomenys apie licencijų turėtojus; 4.
9. sveikatos specialisto spaudo numerį suteikiančių institucijų duomenys apie numerių suteikimą; 4.
10. Lietuvos sveikatos informacijos centro statistiniai duomenys; 4.
11. Lietuvos statistikos departamento duomenys (demografiniai ir kt.); 4.
12. tyrimų, vykdomų projektų duomenys; 4.
13. sveikatos, farmacijos įstaigų, įmonių faktiniai darbo rodikliai (faktinis specialistų skaičius, bendras darbo valandų skaičius ir kt.); 4.
14. Valstybinės ligonių kasos duomenų banko informacija (tam tikrų paslaugų kiekis pagal sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis ir kt.); 4.
15. Lietuvos darbo biržos duomenys (duomenys apie sveikatos specialistų pasiūlą bei paklausą ir kt.).
16. Apskaičiuojamas šių profesinių grupių specialistų poreikis: 5.
17. medicinos gydytojų (atskirai skaičiuojamas medicinos gydytojų, šeimos gydytojų, gydytojų specialistų pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą profesinių kvalifikacijų sąrašą poreikis); 5.
18. akušerių; 5.
19. gydytojų odontologų (atskirai skaičiuojamas gydytojų odontologų, gydytojų odontologų specialistų pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą profesinių kvalifikacijų sąrašą poreikis); 5.
20. slaugytojų;. 5.
21. gydytojų odontologo padėjėjų; 5.
22. burnos higienistų; 5.
23. dantų technikų; 5.
24. vaistininko padėjėjų (farmakotechnikų); 5.
25. vaistininkų; 5.
26. biomedicinos technologų; 5.
27. ergoterapeutų; 5.
28. kineziterapeutų; 5.
29. masažuotojų; 5.
30. dietistų.
31. Atliekant specialistų poreikio tyrimą, specialistai skirstomi pagal šias amžiaus grupes: 6.
32. 20–30 metų; 6.
33. 31–40 metų; 6.
34. 41–50 metų; 6.
35. 51–60 metų; 6.
36. 61–65 metų; 6.
37. 66 metų ir daugiau. III. SPECIALISTŲ POREIKIO NUSTATYMAS
38. Pagrindinis specialistų poreikio planavimo rodiklis yra bendrasis poreikis – tai sveikatos priežiūros, farmacijos specialistų skaičius, reikalingas teikti sveikatos priežiūros ar farmacijos paslaugoms bei užtikrinti tinkamą sveikatinimo veiklą. Jam apskaičiuoti taikomi įvairūs metodai.
39. Prisotinimo koeficiento metodas. Prisotinimo koeficientas apskaičiuojamas kaip darbuotojų skaičiaus santykis su gyventojų skaičiumi, paslaugų apimtimi. Prisotinimo koeficientas nustatomas kaip statistinis dydis pagal dvejų praėjusių metų duomenis, pakoregavus jį pagal numatomus technologinius ar organizacinius pokyčius įstaigoje, įmonėje. Šis metodas yra pagrindinis nustatant bendrąjį ilgo laikotarpio specialistų poreikį atskirose srityse ar valstybės lygiu.
40. Normatyvinis metodas. Pareiginis normatyvinis metodas – tai toks metodas, kai sudaromi pareiginiai sąrašai ir pagal juos skirtingos veiklos sritims normatyviniai pareigybių sąrašai. Dirbančiųjų poreikis gali būti apskaičiuojamas tiesioginiu būdu, remiantis planuojama suteikiamų paslaugų apimtimi ir išdirbio normomis. Pavyzdžiui, norint apskaičiuoti specialistų poreikį tam tikroje teritorijoje, būtini normatyviniai dokumentai: kvalifikaciniai reikalavimai specialistams, tipiniai pareigybių sąrašai ir kt. Jei norime apskaičiuoti darbuotojų skaičių, turime žinoti darbų apimtis ir skirtingų darbų imlumo normatyvus. Dalijant bendrą darbo imlumą iš vieno darbuotojo efektyvaus darbo laiko fondo, apskaičiuojamas bendras darbuotojų poreikis. Taikant šį metodą būtina nuolat peržiūrėti normatyvų sistemą, metodinį normatyvų pagrindimą. Taikant šį metodą įstaigas galima grupuoti, kiekvienai grupei sudaryti optimalų tipinį pareigybių sąrašą. Dauginant jį iš įstaigų skaičiaus grupėje, gaunamas reikalingas darbuotojų skaičius ir struktūra.
41. Ekspertiniai metodai (Delphi, smegenų šturmo, grupinio darbo). Šių metodų yra labai daug; jie dažniausiai turi pagalbinę reikšmę – yra koreguojantys, taikant matematinius statistinius, palyginimo ir kitus metodus, nors gali būti naudojami ir kaip savarankiški metodai. Siekiant taikyti ekspertinius metodus parenkami kompetentingi ekspertai, kurie atlieka savo skaičiavimus ir atsižvelgdami į savo vertinimus formuluoja, jų nuomone, tinkamiausią sprendimą. Ekspertiniai metodai leidžia įvertinti tiek kiekybinį, tiek kokybinį problemos aspektą; juos galima derinti su kitais metodais; galima remtis ir objektyviais duomenimis ir pareikšti savo nuomonę; tinka nestabiliomis, matematiškai sunkiai aprašomomis sąlygomis. Tačiau tokie metodai neturi mokslinio apibrėžtumo; juos taikant labai daug lemia ekspertų parinkimas, labiau veikia subjektyvūs veiksniai: įsitikinimai, naudos ieškojimas, šališkumas ir pan.
42. Taikant šalių palyginimo metodą, palyginami savo ir užsienio šalių lygiavertūs rodikliai, numatomos galimos kitimo tendencijos.
43. Specialistų, kurių darbo apmokėjimas ir pagrindinės funkcijos priklauso nuo konsultacijų (gyventojams suteiktų ambulatorinių paslaugų, gyventojų apsilankymų, atliktų, įvertintų diagnostikos procedūrų, tyrimų, aptarnautų receptų ir kt.) skaičiaus, poreikis (Spk) skaičiuojamas konsultacijų skaičių (Qk) dauginant iš vienos konsultacijos trukmės (Tk) ir dalijant iš atitinkamo specialisto darbo dienos trukmės (Qk) sandaugos su darbo dienų (Dd) per metus skaičiumi. Konsultacijos (suteiktos ambulatorinės paslaugos, gyventojo apsilankymo) trukmė apskaičiuojama (nustatoma) ekspertiniu metodu.
44. Specialistų, kurių darbo apmokėjimas ir pagrindinės funkcijos priklauso nuo gydytų pacientų stacionare skaičiaus, poreikis (Spg) skaičiuojamas gydomų pacientų skaičių (Qg) dauginant iš vieno paciento pirmos (Tpg) specializuotos apžiūros trukmės, kasdienės kontaktinės gydymo trukmės, padaugintos iš vidutinės gulėjimo trukmės dienomis (Tgul) atėmus 2 (Tsg), ir paskutinės apžiūros trukmės (Tgg) – sumos, gautą skaičių dalijant iš atitinkamo specialisto darbo dienos trukmės (Qk) sandaugos su darbo dienų (Dd) per metus skaičiumi. Vieno paciento pirmos specializuotos apžiūros trukmė, kasdienio kontaktinio gydymo trukmė, paskutinės apžiūros trukmė apskaičiuojama (nustatoma) ekspertiniu metodu.
45. Specialistų, kurių darbo apmokėjimas ir pagrindinės funkcijos priklauso nuo budėjimo metu stacionare prižiūrimų ligonių skaičiaus, poreikis (Spb) skaičiuojamas lovų skaičių (Ql) dauginant iš budėjimo per savaitę valandų ir dalijant iš lovų skaičiaus vienam budinčiam specialistui (Qly) sandaugos su to specialisto darbo valandų per savaitę skaičiumi (Ts). Lovų skaičius vienam budinčiam specialistui apskaičiuojamas (nustatomas) ekspertiniu metodu.
46. Specialistų, teikiančių greitosios medicinos pagalbos (toliau – GMP) paslaugas, dirbančių ligoninių priėmimo skyriuose budėjimo metu, poreikis apskaičiuojamas taikant normatyvinį metodą.
47. Specialistų poreikiui apskaičiuoti vertinamas šių paslaugų poreikis: 16.
48. apsilankymų skaičius per metus pagal 5