Lietuvos Respublikos Seimo narių

(66)-18-174-461 Ūkio ministerijai išsakytas Lietuvos saugumą užtikrinančias principines pastabas: "Įvertinus atominės elektrinės svarbą Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, valstybės nuosavybės teise turėtų priklausyti didesnis nei 2/3 nacionalinio investuotojo akcijų paketas (...) Lietuvos Respublika turi išlaikyti maksimaliai {manomą (būtinai didesnę nei 1/2, pageidautina - didesnę nei 2/3) akcijų dalį nacionalinio investuotojo bendrovėje'"? Valstybės saugumo departamento nuomonė rengiant ir įgyvendinant Atominės elektrinės įstatymą yra labai svarbi ir derybų metu buvo reiškiama ne kartą. Departamento pareigūnai dalyvavo derybose dėl nacionalinio investuotojo, Seimo nariai turėjo galimybę išgirsti Valstybės saugumo departamento atstovų poziciją šiuo klausimu, kai įstatymo projektas buvo svarstomas Seimo komitetuose. Parengtuose nacionalinio investuotojo sudarymo sutarčių projektuose yra numatyta pakankamai teisinių saugiklių, kurie efektyviai gina nacionalinio saugumo interesus. Valstybės saugumo departamentas neturi pastabų sutarčių projektams (2008 m. kovo 7 d. Valstybės saugumo departamento raštas Ūkio ministerijai). Vyriausybės pozicijai dėl minimalios valstybei priklausysiančių akcijų dalies nacionalinio investuotojo bendrovėje pritarė ir Seimas 2007 m. birželio mėn. priimdamas Lietuvos Respublikos Atominės elektrinės įstatymą, kuris numato, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime. Kalbant plačiau, akcinių bendrovių veiklą reglamentuojančių teisės aktų aspektu, pagrindiniams sprendimams priimti pakanka turėti daugiau kaip 50 procentų akcijų. Todėl pasiūlymai siekti 2/3 balsų jokios praktinės reikšmės neturėtų ir tik didintų valstybės finansinius įsipareigojimus, formuojant nacionalinio investuotojo bendrovės įstatinį kapitalą.

1. Kodėl Vyriausybei atstovavę derybininkai nesilaikė galiojančio Atominės elektrinės įstatymo ir su "NDX Energija" suderino šio įstatymo neatitinkančias sutartis? Kodėl Vyriausybė ir Jūs pats asmeniškai neįpareigojote deryboms vadovavusio Ūkio ministro V. Navicko nuosekliai vadovautis 2007-06-28 Seimo priimtu Atominės elektrinės įstatymu? Šie teiginiai neatitinka tikrovės. Tiek derybinė darbo grupė, tiek Vyriausybė nuosekliai laikėsi ir laikosi Seimo priimtų įstatymų ir konkrečiai Atominės elektrinės įstatymo nuostatų. Vyriausybė nepritarė sutartims ir nesuteikė įgaliojimų jas parafuoti ar juo labiau pasirašyti, kol Seimas atitinkamai nepakeitė atominės elektrinės įstatymo nuostatų dėl nacionalinio investuotojo formavimo bazės. Pats savaime klausimas dėl galimybės formuoti nacionalinį investuotoją naujos bendrovės pagrindu nėra naujas, jis buvo svarstomas dar 2007 m. kovo 23 d. Vyriausybės strateginio planavimo komitete ir iš esmės nebuvo atmestas. Be to, norėčiau pabrėžti, kad derybos yra ne vienos kurios nors šalies monologas ir kalbėjimas su savimi, o abiejų derybų šalių dialogas. Iškilus klausimui dėl nacionalinio investuotojo formavimo bazės jis buvo aptariamas, tačiau jokie teisiniai sprendimai nebuvo priimti, iki Seimui pakeičiant įstatymą.
2. Lietuvos Respublikos Seimui 2007-06-28 priėmus Atominės elektrinės įstatymą, Vyriausybė įgijo teisinį pagrindą pradėti derybas su privataus kapitalo bendrove "NDX Energija" dėl Nacionalinio investuotojo formavimo. Derybų, kurios vyko 2007 m. rugsėjo - gruodžio mėnesiais, metu paaiškėjo, kad Vyriausybė visiškai nepasiruošė deryboms ir ypač turto vertinimo procedūrai. Nesuprantama, kodėl tik derybų ir turto vertinimo procedūros metu buvo tvirtinami elektros skirstymo ir perdavimo tarifai, nuo kurių ir priklausė tiek VST, tiek RST, tiek ir "Lietuvos Energijos" turto vertinimai. Tų įmonių įvertinimas derybų metu keitėsi šimtų milijonų litų intervalo ribose, o tai kėlė natūralų nepasitikėjimą visu derybiniu procesu. Tik derybų metu paaiškėjo ir tai, kad dėl Vyriausybės nepakeistų teisinių ir finansinių santykių tarp "Lietuvos Energijai" priklausančių perdavimo tinklų ir Kruonio HAE bei Kauno HES, pastarųjų įmonių turtas buvo įvertintas tik labai nedidele verte. Dėl to kilo grėsmė, kad šis turtas pusvelčiui atiteks "NDX Energijai". Kad taip neįvyktų, Vyriausybė jau derybų metu buvo priversta iš "Lietuvos Energijos" sudėties šias dvi įmones išimti, o tai taip pat kėlė nepasitikėjimą visa derybų eiga, nes Vyriausybės neparengti "namų darbai" parodė, jog buvo susizgribta tik didėjant visuomenės nepasitenkinimui. Kodėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė taip neatsakingai žiūrėjo į pasirengimą deryboms dėl Nacionalinio investuotojo formavimo, neatliko elementarių "namų darbų" ir taip sudarė pagrindą vis labiau nepasitikėti pačia derybų eiga ir visu naujos atominės elektrinės projektu? Ar tai nebuvo sąmoningas veikimas galimai iš anksto susitarus su privačiu investuotoju? Kaltinimai Vyriausybei, kad ji buvo nepasirengusi deryboms, yra nepagrįsti. Klausimas dėl nacionalinio investuotojo suformavimo nagrinėjamas Vyriausybėje nuo 2007 m. pradžios. Atominės elektrinės įstatymo projektą parengė 2007 m. sausio 5 d. potvarkiu sudaryta darbo grupė, kuriai vadovavo ūkio ministras. Į darbo grupės sudėtį buvo įtraukti Užsienio reikalų ministerijos, Aplinkos ministerijos, Valstybės saugumo departamento, Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos pareigūnai ir akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ vadovai, taip pat akademinės visuomenės atstovai. Ši darbo grupė 2007 m. vasario 13 d. pateikė įstatymo projekto koncepciją Vyriausybės strateginio planavimo komitetui, kuris iš esmės pritarė naujos atominės elektrinės įstatymo projekto koncepcijos nuostatoms ir pasiūlė, kad Ministro Pirmininko potvarkiu būtų sudaryta darbo grupė Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovės steigimo esminėms nuostatoms parengti. Atsižvelgdamas į šią strateginio komiteto rekomendaciją, 2007 m. vasario 19 d. potvarkiu sudariau darbo grupę Nacionalinio investuotojo bendrovės steigimo koncepcijos esminėms nuostatoms parengti. 2007 m. kovo 23 d. Vyriausybės strateginio planavimo komitetas pritarė šios darbo grupės pasiūlymams. Nagrinėtos dvi alternatyvos: AB „Lietuvos energija“ pagrindu, didinant šios bendrovės įstatinį kapitalą ir apmokant nepiniginiais įnašais – AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir AB „VST“ akcijomis, arba naujos bendrovės pagrindu, įnešant minėtų trijų bendrovių akcijas. 2007 m. kovo 28 d. Vyriausybė pritarė parengtam Atominės elektrinės įstatymo projektui ir pateikė jį Seimui. Seimas po detalių svarstymų absoliučia Seimo narių balsų dauguma (107 balsavo už) įstatymą priėmė 2007 m. birželio 28 d. Įsigaliojus įstatymui, buvo sudaryta tarpžinybinė darbo grupė ( laikinoji komisija) deryboms su privačiu investuotoju. Į šią komisiją buvo įtraukti ne tik Vyriausybei pavaldžių institucijų, bet ir Prezidentūros, Valstybės saugumo departamento atstovai, Seimo nariai. Darbo grupei talkino tarptautiniai patarėjai – banko HSBC ekspertai. Vertinimą atliko Vyriausybės pasitelkti kompetentingi nepriklausomi turto vertintojai, atitinkantys aukštus kvalifikacinius reikalavimus ir turintys didelę tarptautinę patirtį (tarptautinė audito bendrovė KPMG). Šis vertinimas buvo patikrintas aukštus reitingus turinčio tarptautinio investicinio banko HSBC. Nepriklausomas vertinimas reiškia, kad jokie tretieji asmenys negali daryti įtakos šiam vertinimui, tarp jų ir Vyriausybė. Kaip ir buvo numatyta, Kainų komisijai patvirtinus naujus perdavimo ir paskirstymo tarifus, ši nauja informacija nedelsiant buvo įtraukta į vertinimo rezultatus. Jokio nepagrįsto ir neargumentuoto verčių kaitaliojimo nebuvo. Derybų metu nepavykus sutarti dėl Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės ir Kauno hidroelektrinės vertės, šie du objektai buvo „išimti“ iš nacionalinio investuotojo sudėties. Kaltinimai Vyriausybei šiuo aspektu yra nesuprantami ir nepagrįsti, nes šie du objektai niekur nedingsta ir lieka valstybės žinioje. Manau, vien tik šios aplinkybės parodo, kad Vyriausybė atsakingai rengėsi nacionalinio investuotojo formavimui. Jokio išankstinio susitarimo su privačiu investuotoju negalėjo būti, išskyrus bendrai deklaruotą siekį pastatyti naują atominę elektrinę ir „elektros tiltus“, siekti energetinės nepriklausomybės. Neatsakingi ir niekuo nepagrįsti Seimo narių kaltinimai Vyriausybei dėl kažkokio išankstinio susitarimo, metami siekiant diskredituoti atominės elektrinės projektą, yra nesuprantami ir turėtų būti adresuoti kitiems asmenims.
3. Su "NDX Energija" suderintose sutartyse Vyriausybei nepavyko pasiekti, kad Nacionalinis investuotojas būtų įpareigotas įgyvendinti svarbiausius strateginius tikslus - dalyvauti statant atominę elektrinę, tiesiant tiltus į Lenkiją ir į Švediją, bei integruojant Lietuvos elektros energetikos sistemą į europinę UCTE sistemą, - tačiau buvo įrašytas įsipareigojimas siekti naudos sau ir akcininkams. Tai sukėlė dar didesnes abejones viso projekto tikslingumu bei Vyriausybės gebėjimais derybose atstovauti visuomenės interesams. Seime svarstant Atominės elektrinės įstatymo pataisas Vyriausybei buvo siūloma grįžti prie derybų ir ištaisyti sutartis dar iki tol, kol Seimas nebuvo apsisprendęs dėl Atominės elektrinės įstatymo pataisų (nes sutartyse yra reguliuojami ir tie klausimai, kurių įstatymas visai neliečia), tačiau Vyriausybė atsisakė tai daryti, teigdama, kad derybos yra baigtos, nors kitais atvejais ta pati Vyriausybė aiškindavo, kad derybų rezultatai nėra parafuoti ir nėra Vyriausybės atstovų pasirašyti. Dėl tokios Vyriausybės laikysenos visuomenėje stiprėjo nuomonė, kad Vyriausybė labiau atstovauja "NDX Energija" savininkų, o ne valstybės interesams. Tačiau Vyriausybė sutiko grįžti prie derybų ir ištaisyti sutartis taip, kaip faktiškai to reikalavo kai kurios Seimo frakcijos iš karto po to, kai po pokalbio su Prezidentu šiai nuostatai pritarė ir "NDX Energija" vadovai. Kodėl Ministras Pirmininkas ir Vyriausybė taip priešinosi, kad Nacionalinio investuotojo kūrimo sutartyse būtų numatyti valstybės interesų geresnio gynimo būdai, kuriuos siūlė kai kurios Seimo frakcijos? Kodėl Ministras Pirmininkas ir Vyriausybė svarstymų Seime metu atsisakė grįžti prie derybų, teigdami, kad tai yra neįmanoma, tačiau iškart pakeitė nuomonę, kai su tuo sutiko „NDX Energija" ir pareikalavo Prezidentas? Teiginiai, kad sutartimis Vyriausybei nepavyko pasiekti, kad Nacionalinis investuotojas būtų įpareigotas įgyvendinti svarbiausius strateginius tikslus – dalyvauti statant atominę elektrinę, tiesiant tiltus į Lenkiją ir į Švediją bei integruojant Lietuvos elektros energetikos sistemą į europinę UCTE sistemą, neatitinka tikrovės. Negalima nesusitarti dėl to, kas abiejų nacionalinį investuotoją formuojančių šalių yra laikoma svarbiausia veiklos sritimi, t. y. užtikrinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Seimui 2007 m. gruodžio 29 pateiktuose sutarčių projektuose buvo numatyta, kad LEO LT dalyvauja įgyvendinant strateginius elektros energetikos projektus – nustatant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis ir statant naują atominę elektrinę Lietuvoje. Be to, sutarčių projektai numatė, kad savo veiklos tikslo LEO LT turi siekti dalyvaudamas įgyvendinant pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – dabar ir ateityje nepriklausomai, saugiai, patikimai ir efektyviai aprūpinti Lietuvos elektros energijos vartotojus elektros energija. Nuostata, kad nacionalinis investuotojas turi siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams (o tai reiškia ir valstybei, kuri yra didžiausia akcininkė, ir jos piliečiams), buvo tuo metu galiojusiame Atominės elektrinės įstatyme ir išliko dabar galiojančiame įstatyme, priimtame vasario mėnesį. Be to, šis principas atitinka akcinių bendrovių veiklos principus apskritai, kadangi Akcinių bendrovių įstatymas numato, kad akcinės bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai. Vyriausybės grąžinimas prie derybų stalo be aiškaus Seimo pritarimo nacionalinio investuotojo formavimo naujos įmonės pagrindu apskritai ir be aiškiai suformuluotų nuostatų būtų tik užvilkinęs procesą ir sudaręs puikias sąlygas šio proceso priešininkams ieškoti naujų, dažniausiai nepagrįstų, priekaištų Vyriausybei ir privačiam investuotojui. Pavyzdžiui, kaltinti Vyriausybę, kad ji toliau derasi dėl nacionalinio investuotojo suformavimo naujos įmonės pagrindu, o ne AB „Lietuvos energija“ pagrindu, kaip numatė tuo metu galiojęs Atominės elektrinės įstatymas. Todėl nepritariau derybų atnaujinimui, kol nėra pakeistas Atominės elektrinės įstatymas. Priėmus šį įstatymą ir jam įsigaliojus, teisinė situacija yra visiškai aiški ir sutarčių projektai gali būti atitinkamai tikslinami. Tik norėčiau pabrėžti, kad iš esmės naujų nuostatų jose nebus, nes visi pagrindiniai aspektai jau buvo aptarti Vyriausybės Seimui pateiktuose sutarčių projektuose.
4. Kodėl Vyriausybė visų ligšiolinių svarstymų metu vengė argumentuotos diskusijos ir visuomenei nepateikė aiškių atsakymų į klausimus, susijusių su svarbiausiais strateginiais tikslais: - kiek gali kainuoti naujos branduolinės jėgainės statyba bei kiek gali kainuoti joje pagaminta kilovatvalandė elektros energijos? - kaip teisiškai į būsimosios branduolinės jėgainės kapitalą bus įtraukta šiuo metu esanti infrastruktūra, kuri bus panaudota statant būsimąją jėgainę ir ar tai sumažins būsimuosius valstybės finansinius įsipareigojimus? - kokie bus įgyvendinti projektai ir atlikti darbai, kad didelės galios naujoji jėgainė galėtų sinchroniškai veikti europinėje elektros energetikos sistemoje? - kokioje teisinėje ir finansinėje aplinkoje veiks derybų metu nuo Lietuvos energijos atskirtos Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė bei Kauno hidroelektrinė? Ar Ministras Pirmininkas pripažįsta, kad Vyriausybės pastangos išvengti atsakymų į klausimus dėl svarbiausiųjų strateginių tikslų, vertė nepasitikėti Vyriausybės valia šių tikslų siekti? Pirmojoje Jūsų klausimo dalyje aiškiai matoma atominės energetikos priešininkų argumentacija, siekiant įrodyti, kad branduolinės jėgainės pagaminta kilovatvalandė bus brangesnė, nei pagaminta, pvz., dujų generatorių. Tokie klausimai stebina. Naujos atominės elektrinės statybos Lietuvoje tema diskutuojama jau ne pirmus metus. Šių diskusijų metu tiek Vyriausybės atstovai, tiek mokslininkai, tiek energetikos įmonių vadovai ir specialistai yra pateikę visuomenei daugybę informacijos. 2007 m. sausio mėnesį Seimas patvirtino nacionalinę energetikos strategiją, kurioje akcentuojamas branduolinės energetikos tęstinumas Lietuvoje. Konkrečios naujoje atominėje elektrinėje pagaminamos elektros energijos kainos prognozės yra praktiškai neįmanomos. Naujos atominės elektrinės statybos projektas yra ilgalaikis projektas, truksiantis ne vienerius metus. Neabejotina, kad projekto įgyvendinimo metu keisis ne tik šalies, bet ir viso regiono ekonominė, technologinė ir kitos aplinkos, kurių pokyčio poveikis ir naujoje atominėje, ir bet kokios kitos rūšies elektrinėje pagaminamos elektros kainoms yra sunkiai prognozuojamas. Visgi, atsižvelgiant tarptautinių studijų rezultatus ir į tai, jog kitų energijos rūšių ištekliai pasaulyje yra riboti arba jų išgavimas yra santykinai brangus, galima teigti, kad atominė energetika išliks viena pigiausių ir labiausiai aplinką tausojančių elektros energijos gamybos rūšių. Apie elektros energijos kainą Lietuvoje, pastačius naują atominę elektrinę, šiandien atsakingai galima būtų pasakyti tik tai, kad ši kaina bus konkurencinga. Todėl šia statyba domisi ir užsienio partneriai, siekiantys turėti pigesnės elektros energijos. Klausimai dėl labiausiai ekonomiškai pagrįsto elektros energetikos sektoriaus vystymo Lietuvoje yra detaliai aptariami EBRD banko finansuotoje studijoje, kurią 2007 m. pabaigoje atliko bendrovė IPA. Kalbėdamas apie Kruonio ir Kauno elektrinių veiklą po atskyrimo, norėčiau priminti, kad Seimui yra pateikta speciali Vyriausybės pažyma dėl Kruonio ir Kauno elektrinių atskyrimo ir veiklos principų (ji yra laisvai prieinama Seimo tinklapyje http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=313610 ) . Taigi kiekvienas besidomintis šiais klausimais asmuo gali rasti atsakymus. Problema yra ta, kad ne į visus klausimus šiuo metu galima tiksliai atsakyti. Bet dar didesnė bėda yra ta, kad šiuos klausimus užduodantys asmenys dažnai nenori girdėti atsakymų. Norėčiau pastebėti, kad būtent ankstesnės socialdemokratų vadovaujamos Vyriausybės ir ši koalicinė Vyriausybė bei Prezidentas pagaliau ėmėsi konkrečių veiksmų, kad būtų įgyvendintas naujos atominės projektas, konsoliduojant tiek Lietuvos, tiek kaimyninių valstybių pastangas, ir tuo, tikiuosi, baigė jau dešimtmetį besitęsiančius beprasmius ginčus. Nesuprantu, kodėl kitų politinių partijų vyriausybės negalėjo to padaryti, todėl atmetu kaltinimus dėl šios Vyriausybės nenoro spręsti svarbiausius valstybės strateginius tikslus ir apie tai kalbėtis.
5. Ar Ministras Pirmininkas prisiima atsakomybę už tai, kad Vyriausybė savo nepasirengimu deryboms dėl Nacionalinio investuotojo formavimo, netinkamos veiklos viso nacionalinio investuotojo formavimo metu, bei netinkamų bendravimo su visuomene principų sukėlė visuomenės nepasitikėjimą visu atominės elektrinės projektu? Aš, kaip Ministras Pirmininkas, prisiimu visą atsakomybę už nacionalinio investuotojo formavimą ir esu įsitikinęs, kad Vyriausybė, nepaisant nuolatinių trukdymų, tinkamai atliko savo pareigas ir valstybės interesai visiškai įgyvendinti atominės elektrinės projekte. Tikiuosi, kad tokią pat atsakomybę prisiima ir šio projekto priešininkai, įvairiausiais būdais siekę ir dabar siekiantys, kad šis projektas nebūtų laiku įgyvendintas.
6. Kodėl Vyriausybė, nepaisant visų ligšiolinių Seimo komitetų raginimų, nepateikia jokio aiškaus veiksmų plano, kaip bus konsultuojamasi su Europos Komisija, kitomis ES institucijomis bei atskiromis ES šalimis dėl pavojų Lietuvos energetiniam saugumui, kurie gali kilti po 2010 sausio 1 d.? Kodėl veikla šioje srityje yra tik imituojama kuriant eilines, jokių konstitucinių įgaliojimų neturinčias darbo grupes ar komisijas, o atsakomybės už tokias konsultacijas neprisiima kuris nors už tai atsakingas ministras ar pats Ministras Pirmininkas? Prisiimdama atsakomybę Vyriausybė yra laisva pasirinkti savo veiklos instrumentus. Gaila, kad A. Kubiliaus ir A. Abišalos vadovaujamos grupės ir komisijos kai kurių Seimo narių yra vadinamos tik imitacinėmis. Nenoriu įtarti, kad valstybės interesai ir prestižas čia aukojami dėl trumpalaikių partinių interesų. Aš pats ir Vyriausybės ministrai situacijos dėl Lietuvos energetinio saugumo po 2010 m. sausio 1 d. klausimus nuolat aptariame susitikimuose su ES institucijų ir kitų valstybių narių atstovais. Tai nuoseklus darbas, kurio neįmanoma įsprausti vien į programinius rėmus ar veiksmų planus. Beveik per vienerius metus įvyko daugiau kaip 20 mano susitikimų su ES institucijų ir kitų valstybių narių atstovais. Norėčiau paminėti kelis, mano požiūriu, svarbesnius: · 2007 m. kovo 30 d. susitikau su Europos Komisijos pirmininku J.M. Barroso. Susitikime buvo aptartas ES konstitucinis procesas, diskutuota dėl energetikos, Lisabonos strategijos, euro įvedimo, ES biudžeto peržiūros ir kitų klausimų; · 2007 m. birželio 14 d. susitikau su Europos Komisijos nare, atsakinga už konkurencijos politiką, N. Kroes. Per susitikimą buvo aptarti konkurencingumo, verslo galimybių ir investicinio klimato Lietuvoje, energetikos, transporto, taip pat sutarties dėl Konstitucijos Europai klausimai; · 2007 m. rugsėjo 6 d. priėmiau Prancūzijos valstybės ministrą Europos reikalams J.P. Jouyet. Susitikime buvo aptarti atominės elektrinės statybos Lietuvoje ir kiti energetikos klausimai; · 2007 m. spalio 11 d. susitikau su Europos Komisijos nariu, atsakingu už energetiką, A. Piebalgs. Aptarėme Lietuvos ir Lenkijos elektros energetinių sistemų sujungimo, naujos atominės elektrinės statybos ir Ignalinos AE uždarymo, trečiojo ES energetikos paketo, dujų kainų kilimo bei projektų, sprendžiančių Lietuvos izoliacijos problemą dujų sektoriuje, klausimus; · 2007 m. spalio 18 d. kartu su jo Ekscelencija Respublikos Prezidentu V. Adamkumi dalyvavau neformaliame Europos Vadovų Tarybos susitikime Briuselyje. Energetinio saugumo klausimai buvo aptarti dvišalių susitikimų ir pokalbių su kitų valstybių (Švedijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės, Nyderlandų, Portugalijos) vadovais metu. · 2007 m. lapkričio 29 d. Briuselyje vienos dienos darbo vizito metu susitikau su Europos Komisijos nariu, atsakingu už aplinkos politiką, S. Dimas, Europos Komisijos nariu, atsakingu už energetiką, A. Piebalgs, Europos Komisijos nariu, atsakingu už įmonių ir pramonės klausimus, G. Verheugenu, Europos Komisijos nariu, atsakingu už ekonomikos ir pinigų klausimus, J. Almunia. Visuose šiuose susitikimuose buvo aptariami Lietuvai aktualūs energetiniai klausimai; · 2007 m. gruodžio 13 d. kartu su jo Ekscelencija Respublikos Prezidentu V. Adamkumi dalyvavau Europos Vadovų Tarybos susitikime Briuselyje. Susitikimo metu buvo svarstyti energetikos klausimai; · 2008 m. vasario 29 d. susitikau su Europos Komisijos nariu, atsakingu už vidaus rinką ir paslaugas, Charlie McCreevy. Susitikimo metu pristačiau plėtojamus svarbiausius Lietuvos energetikos projektus (Lietuvos – Lenkijos ir Lietuvos – Švedijos elektros jungčių, taip pat naujos AE statybos projektus) bei paaiškinau sudėtingą Lietuvos situaciją energetikos sektoriuje po 2009 m. ; · 2008 m. kovo 13 – 14 d. Europos Vadovų Taryboje energetika buvo vienas iš svarbiausių klausimų. Vizito metu Lietuvos energetinio saugumo problemas pristačiau Šiaurės ir Baltijos šalių premjerų susitikime, akcentavau ambicingos Europos išorinės energetikos politikos poreikį. Pabrėždami Lietuvos pažeidžiamumą, kartu su Respublikos Prezidentu raginome atsižvelgti į Ignalinos AE uždarymo problematiką ir su tuo susijusius energetinio saugumo pokyčius, spartinti tolesnius veiksmus užtikrinant reikiamas energetines jungtis bei sumažinant rizikas energetiniam saugumui. Be to, būtent mūsų kartu su Respublikos Prezidentu pastangomis EVT išvadose ir pačioje Lisabonos sutartyje yra akcentuojami ES energetinio saugumo stiprinimo klausimai, tarpsisteminių jungčių svarba. 2007 m. kovo 8–9 d. Europos Vadovų Taryba patvirtino Europos energetikos politikos veiksmų planą 2007–2009 m. Į Europos Vadovų Tarybos išvadas įtrauktos nuostatos dėl ES integruotos klimato ir energetikos politikos kūrimo bei patvirtintas Lietuvai labai svarbus ES energetikos veiksmų planas, kuris taps nauju bendros energetikos politikos kūrimo etapu ir tolesnius veiksmus skatinančia priemone. 2007 m. spalio 10–11 d. įvyko aukščiausio lygio Vilniaus energetikos saugumo konferencija, kurios tema – „Atsakinga energetika – atsakingiems partneriams“. Konferencijos metu įvairių valstybių ir vyriausybių vadovai, aukšti ES, Vidurinės Azijos, Kaspijos ir Juodosios jūros regionų bei JAV atstovai apsvarstė svarbiausius globalinius energetikos klausimus, ES išorinės energetikos politikos stiprinimo gaires.
7. Kodėl Vyriausybė iki šiol neturi jokio aiškaus veiksmų plano, kaip bus sprendžiamos Lietuvos energetikos problemos, ypač 2010 - 2012 metais, jeigu su Europos Sąjungos institucijomis nepavyks susitarti dėl Ignalinos AE II bloko uždarymo atidėjimo? Vyriausybė turi strategiją, kurią patvirtino Seimas. Jeigu Seimui dar būtų pateiktas aiškus planas, kad uždarius antrąjį bloką Lietuvos energetinės problemos būtų lengvai išsprendžiamos pačios Lietuvos pastangomis, nereikėtų ir konsultuotis su ES dėl galimų uždarymo termino modifikacijų. 2007 m. sausio mėn. Lietuvos Respublikos Seimas nutarimu patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją, kurioje yra detaliai išanalizuota situacija Lietuvoje po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo 2009 m., nurodytos galimos grėsmės Lietuvos energetiniam saugumui ir nustatyti strateginiai tikslai bei uždaviniai šioms grėsmėms išvengti arba jų neigiamam poveikiui sumažinti. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama kompleksiškai įgyvendinti Nacionalinės energetikos strategijos tikslus ir uždavinius bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu, patvirtino Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo 2008–2012 metų planą. Plane taip pat numatyta užtikrinti naujos atominės elektrinės statybos pradžią, iki 2012 m. sujungti Lietuvos ir Švedijos elektros energetikos sistemas povandeniniu aukštos įtampos kabeliu, iki 2012 m. sujungti Lietuvos ir Lenkijos elektros energetikos sistemas ir prisijungti prie UCTE, iki 2012 m. sukurti Latvijos dujų saugyklų pajėgumų panaudojimo Lietuvos poreikiams ekonomines ir teisines prielaidas, iki 2009 m. parengti suskystintų gamtinių dujų importo terminalo Baltijos šalyse galimybių studiją, iki 2012 m. įveisti ir plėsti energetinių želdinių plantacijas ir kitos priemonės. Be to, 2008 m. vasario 26 d. Vyriausybės nutarimu sudaryta speciali komisija tiekimo saugumo po 2009 metų problemoms nagrinėti. 2008 m. kovo 21 d. Vyriausybė pritarė atliktai Lietuvos energetinio saugumo po 2009 m. analizei, galimiems argumentams konsultacijose su Europos Komisija ir ES šalimis narėmis bei artimiausiems Komisijos veiksmams. Lietuvos aprūpinimo pirminiais energijos ištekliais klausimai taip pat buvo išsamiai nagrinėjami Vyriausybės užsakymu atliekamose nepriklausomų ekspertų studijose. Šioje valstybei svarbioje veikloje buvo sudarytos visos galimybės dalyvauti ir opozicijos atstovams: 2007 m. gegužės 8 d. potvarkiu sudariau darbo grupę Europos energetikos politikos nuostatų, susijusių su Lietuvos strateginiais energetikos politikos tikslais, įgyvendinimo klausimams nagrinėti, kuriai vadovauti sutiko Seimo Pirmininko pavaduotojas A.Kubilius. Šiai darbo grupei, be kita ko, buvo pavesta organizuoti konsultacijas su Europos Sąjungos institucijomis, pristatyti joms strateginius Lietuvos energetikos interesus. Tarp jų ir klausimus dėl atominės elektrinės darbo pratęsimo, apsirūpinimo energetiniais ištekliais bei Lietuvos elektrinės modernizavimo.
8. Ar Ministras Pirmininkas yra pasiruošęs viešai pripažinti, kad tik dėl jo vadovaujamos Vyriausybės neveiklumo tariantis su ES institucijomis bei Vyriausybės vėlavimo Elektrėnuose pastatyti naują našų 400 MW bloką, Lietuvos buitiniai vartotojai po 2010 m. sausio 1 d. vietoj šiuo metu galiojančio 33 ct/kWh tarifo gali būti priversti mokėti ne mažiau kaip 60 - 70 ct/kWh? Teiginiai dėl mano asmeninio ar Vyriausybės neveiklumo neatitinka tikrovės, o į klausimo dalį dėl elektros energijos kainų buitiniams vartotojams po 2010 m. sausio 1 d. galiu atsakyti tik tiek, kiek leidžia numatyti atlikti moksliniai darbai ir analitinės studijos: elektros kainą 2010 metais prognozuoti sunku, ji priklausys nuo daugelio faktorių: pirmiausia nuo pirminių energijos šaltinių kainos, anglies dvideginio išmetimų leidimų kainos ir kitų faktorių. Paskutinė Lietuvos energetikos instituto kartu su Kauno technologijos universitetu ir Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos institutu atlikta studija 2010 metais prognozuoja vidutinį tarifą buitiniams vartotojams apie 65 ct/kWh. Pagal šią studiją, net ir pradėjus kombinuoto ciklo dujų turbinos bloko eksploataciją, vidutinė elektros gamybos kaina sistemoje vis tiek bus apie 3 kartus didesnė (siektų 26–27 ct/kWh) už šiuo metu gaminamą Ignalinos AE. Būtent šiuo klausimu (dėl kombinuoto ciklo dujų turbinos bloko Lietuvos elektrinėje įrengimo) darbo grupės Europos energetikos politikos nuostatų, susijusių su Lietuvos strateginiais energetikos politikos tikslais, įgyvendinimo klausimams nagrinėti, vadovas A.Kubilius 2008 m. sausio 17 d. raštu rekomendavo Vyriausybei laikinai atidėti sprendimo dėl kombinuoto ciklo dujų turbinos bloko priėmimą. 2008 m. sausio 21 d. A.Kubiliaus pasirašytame rašte kelių Seimo komitetų vardu teigiama: „norėčiau pažymėti, kad Seimo komitetai atsargiai vertina AB „Lietuvos elektrinė“ dujofikavimą bei naujų pajėgumų statymą“. Tačiau, nežiūrint šių pasiūlymų stabdyti projektą, Vyriausybė tęsė parengiamuosius darbus kombinuoto ciklo dujų turbinos blokui Lietuvos elektrinėje įrengti, tęsiamas rangovo parinkimo konkursas, su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku sudaryta paramos sutartis dėl šio projekto finansavimo.
9. 2001 m. Seimo priimtu įstatymu AB "Lietuvos energija" buvo suskaldyta į "Lietuvos energiją", "Vakarų skirstomuosius tinklus" ir "Rytų skirstomuosius tinklus", tuo atskiriant elektros energijos gamintojus ir elektros energijos skirstytojus. Suskaldymo tikslas - sumažinti elektros energijos kainas vartotojui. Kokiais ekonominiais skaičiavimais ir vartotojo, kurio, vadovaujantis LR Konstitucijos 46 str., interesus gina valstybė, interesais vėl bus sujungti į vieną darinį elektros energijos gamintojai ir elektros energijos skirstytojai? Visi nacionalinio investuotojo kūrimo veiksmai bus vykdomi remiantis Seimo priimtais įstatymais. Ir sukūrus nacionalinį investuotoją, VST, RST ir LE išlieka kaip atskiros įmonės. Šių bendrovių konsolidavimas į vieną įmonių grupę atitinka galiojančius Europos Sąjungos konkurencingumo bei veiklų atskyrimo teisinius reikalavimus, jokiu aspektu nepažeidžia vartotojų interesų, dėl šio proceso kainos vartotojams nedidės.
10. Ar Vyriausybė, siūlydama priimti Atominės elektrinės įstatymą yra ekonomiškai, konkurencingai įvertinusi įvairius potencialius variantus, kaip sukurti Lietuvoje konkurencingą elektros energijos ūkį? Jeigu Vyriausybė yra parengusi tokius variantus, kodėl jie nebuvo pateikti Seimui? Vyriausybė nemato kitos galimybės sukurti konkurencingą elektros energijos ūkį, kaip tik statyti naują atominę elektrinę ir sukurti elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis. 2007 m. sausio mėnesį Seimas patvirtino nacionalinę energetikos strategiją, kurioje akcentuojamas branduolinės energetikos tęstinumas Lietuvoje. Klausimai dėl labiausiai ekonomiškai pagrįsto elektros energetikos sektoriaus vystymo Lietuvoje yra detaliai aptariami EBRD banko finansuotoje studijoje. Man nėra suprantami kai kurių Seimo narių nuolat keliami klausimai apie kažkokius kitus galimus variantus. Gal šie Seimo nariai galėtų pasakyti, kas tai galėtų būti –ilgalaikių elektros energijos pirkimo sutarčių su Rusija sudarymas, dujų vartojimo didinimas? Lietuvoje branduolinei energetikai aš nematau realios alternatyvos.
11. Kokiais kriterijais remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybė, neskelbdama viešo konkurso ar kitais būdais nesudarydama konkurencingų sąlygų pasirinkti efektyviausią būdą, kuriant konkurencingą, saugų Lietuvos energetikos ūkį, pasirinko vienintelę privataus kapitalo grupę "NDX Energija" dalyvauti šiame projekte? AB „Lietuvos energija“, AB Rytų skirstomųjų tinklų ir AB „VST“ konsolidavimu siekiama sudaryti teisines, finansines ir organizacines prielaidas naujos atominės elektrinės projektui įgyvendinti. UAB „NDX energija“ yra AB VST akcijų savininkas, todėl įtraukiant AB VST į Nacionalinio investuotojo įmonių grupę bei perimant AB VST kontrolę, UAB „NDX energija“ tampa Nacionalinio investuotojo akcininku, kuriam tenka 38,3%. Valstybė valdys 61,7%. Buvo galima veikti ir kitaip, ne konsoliduojant egzistuojančias energetikos bendroves, o steigiant bendrovę viešo konkurso būdu. Tie, kurie siūlo šį planą, tikiuosi supranta, kad naujai sukurtas investuotojas vargu ar būtų nacionalinis, o atsisakius konsolidacijos, AB VST galėtų būti parduota užsienio investuotojams. Vyriausybės siūlymu Seimas pasirinko dabartinį modelį.
12. Į viešumą iškilo faktas, kad į neformalų pasitarimą dėl kandidatavimo į Ministro Pirmininko pareigas 2006 metų vasarą buvo pakviestas "Gazpromo" tarpininkės Lietuvoje bendrovės "Dujotekana" vadovas Rimandas Stonys. Buvo pranešta, kad į pokalbį jį pasikvietė būsimasis Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas. Ar toks artimas politinis bendradarbiavimas su "Dujotekana" nėra pagrindinė priežastis, kodėl Ministras Pirmininkas taip aktyviai gynė Dujų įstatymo nuostatą dėl dujų kainų nereguliavimo ir kodėl delsė spręsti Ignalinos AE II bloko uždarymo klausimą bei su uždarymu iškilsiančias problemas? Ar ne šios aplinkybės vertė Ministrą Pinnininką ir jo patarėjus priešintis Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto siekiui išsireikalauti su "Dujotekanos" veikla susijusias analitines pažymas, kurių viena kaip tik ir yra apie šios Vyriausybės formavimo 2006 metais aplinkybes? Tai netiesa. Galėčiau tik pakartoti, ką jau esu anksčiau sakęs, jog nesu kvietęs R.Stonio į jokius susitikimus, su „Dujotekana“ nebendradarbiauju, nesipriešinau jokiems komitetų siekiams, jei jie atitiko įstatymus. Dujų kainų reguliavimo atžvilgiu gyniau vartotojų interesus. Jau dabar akivaizdu, kad kainų reguliavimas kainų vartotojams nesumažino. Priešingai, dujų kaina vartotojams gerokai padidėjo. Ar dujų kainos reguliavimo iniciatoriai yra pasirengę prisiimti politinę atsakomybę už savo nepasiteisinusias iniciatyvas? Galiu tik apgailestauti, kad nepavyko įtikinti Seimo pritarti Vyriausybės siūlymams. Esu įsitikinęs, kad šiandien būtume palankesnėje situacijoje.
13. Ar Ministras Pirmininkas pripažįsta, kad šiuo metu vykstantys mokytojų streikai yra akivaizdus įrodymas, kad ilgalaikė įvairių Vyriausybių švietimo finansavimo politika, kuri buvo vykdoma nuo pat 2002 metų atvedė visą švietimo sistemą į gilią krizę? Ar Vyriausybė pripažįsta, kad tariamos derybos tik su dalimi mokytojų profsąjungų dėl mokytojų atlyginimų 2009-2011 metais yra tik tuščia propaganda, vykdoma viršijant Vyriausybės konstitucinius įgaliojimus? Kodėl užuot peržiūrėjus valstybės biudžetą ir atsisakius nebūtino išlaidavimo grasinama, kad sprendžiant mokytojų atlyginimų klausimą teks didinti mokesčius? Ar tokiais pranešimais nesiekiama supriešinti mokytojų su kitais visuomenės sluoksniais? Turiu pripažinti, kad mokytojų nepasitenkinimas visų valdžių ir Vyriausybių veikla švietimo srityje yra teisingas. Krizės požymiai reiškėsi jau seniai. Tačiau pradėti kalbą tik 2002 metais reiškė tik norą politikuoti, o ne ieškoti susidariusios padėties priežasčių ir sprendimo kelių. Kalbėti reikia apie visas švietimo srityje vykdytas reformas ir atsakomybę už prastus jų rezultatus reikia prisiimti visiems tų reformų vykdytojams. Verta prisiminti, kad dar 2001 metais daugiau kaip pusėje savivaldybių mokytojams laiku buvo nemokami atlyginimai, nebuvo skiriama pakankamai lėšų mokymo priemonėms, vadovėliams, mokytojų kvalifikacijai tobulinti. Štai tokį palikimą iš dabartinės opozicijos perėmė socialdemokratų vadovaujama koalicinė Vyriausybė. Ir kaip tik nuo 2002 m. Vyriausybė ėmėsi gerinti padėtį švietimo sistemoje. Buvo įvestas mokinio krepšelis, savivaldybės buvo priverstos laikytis finansinės drausmės ir mokyklų finansavimas iš esmės pagerėjo. 2002 metais mokinio krepšelis vienam sutartiniam mokiniui buvo 1521 Lt, o šiais metais nuo rugsėjo 1 d. jis bus 3059 Lt (t. y. išaugs dvigubai). Ir nors mokytojų kantrybė, natūralu, nėra begalinė, didžioji dalis pedagogų supranta, kad ši vyriausybė per vienerius metus negali ištaisyti viso švietimo finansavimo problemų palikimo ir kad mokytojų streikai nėra vienintelis ir geriausias kelias. Mes laikomės Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintos Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatų ir nuosekliai siekiame skirti švietimui ne mažiau kaip 6 proc. BVP. Nepaisant to, kad Lietuva yra viena iš mažiausią BVP dalį per biudžetą perskirstančių šalių Europos Sąjungoje, o jos BVP augimo tempai yra gana spartūs, 2008 metais nacionalinio biudžeto asignavimų dalis nuo BVP yra didesnė nei 2007 metais ir ji sudaro 5,42 proc. BVP. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programoje numatyta nuosekliai didinti švietimo finansavimą, kuo efektyviau naudoti tam finansinius išteklius ir užtikrinti būtiniausių visuomenės reikmių tenkinimą. Pažymėtina, kad 2008 metais švietimui skirtas finansavimas labai didėja. Nacionalinio biudžeto asignavimai švietimui (tarp jų – aukštosioms studijoms, išskyrus mokslo institutus) 2008 metais sudaro 5 801,9 mln. Lt ir yra 795,6 mln. Lt, arba 15,9 proc. didesni nei 2007 metais. Taip pat buvo sprendžiama ir pedagogų darbo užmokesčio kėlimo problema, nes 2000–2004 metais pedagogų atlyginimas nedidėjo. 2003 metais pradėta rengti Naujos mokytojų darbo apmokėjimo sistemos įgyvendinimo programa, kuri patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.
14. Programoje numatyta nuo 2005 metų rugsėjo didinti mokytojų atlyginimus apmokant už papildomus darbus (sąsiuvinių taisymą, pasirengimą pamokoms, metodinę veiklą, vadovavimą klasei ir kt.) bei pereiti prie socialiai saugesnio ir kokybiškesnio etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelio. Įgyvendinant programą, per keletą metų mokytojų atlyginimai išaugo keliasdešimčia procentų. 2004 metais mokytojo vidutinis atlyginimas, neatskaičiavus mokesčių, siekė 1319 Lt, o 2007 metų ketvirtąjį ketvirtį mokytojas vidutiniškai uždirbo 1919 Lt. Atlyginimas 2004–2007 metų laikotarpiu vidutiniškai padidėjo 45 procentais. Nuo 2008 m. sausio 1 d. ne tiktai mokytojams, bet ir visiems kitiems pedagogams algos padidintos 15 proc.: 11,3 proc. padidinta bazinė mėnesinė alga ir dar 3,7 proc. – tarifinio atlygio koeficientas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 193 patvirtinta Ilgalaikė pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio didinimo programa. Pagal šią programą pedagogų darbo užmokestis nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. bus padidintas 20 proc. ir programos įgyvendinimo laikotarpiu padidės vidutiniškai 92 procentais. Paminėtina, kad visos pastangos dedamos ne tik mokytojų, bet ir dėstytojų bei mokslo darbuotojų darbo užmokesčiui didinti 2007 metais mokslo ir studijų institucijų darbuotojų darbo užmokestis buvo didinamas net du kartus, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – dar kartą. Teiginys, kad tariamos derybos vyko tik su dalimi mokytojų profsąjungų, yra nepagrįstas, nes bendradarbiauti, siekiant konstruktyviai ir iš esmės spręsti pedagogų darbo apmokėjimo problemas, buvo pakviesti visų švietimo darbuotojų profsąjungų atstovai. Pažymėtina, kad sudarant darbo grupę Ilgalaikei pedagogų darbo užmokesčio didinimo programai parengti (grupė sudaryta Ministro Pirmininko 2007 m. lapkričio 30 d. potvarkiu Nr. 453), visi profsąjungų atstovai (tarp jų ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Aleksas Bružas) sutiko joje dalyvauti ir dalyvavo viename, ar beveik visuose darbo grupės posėdžiuose. Tenka tik apgailestauti, kad kai kurių profsąjungų atstovai vėliau atsisakė dalyvauti posėdžiuose (nors buvo į juos kviečiami), konstruktyviai dirbti ir tinkamai atstovauti mokytojų interesams. Teiginys, kad įsipareigojimai didinti mokytojų atlyginimus yra propaganda, yra klaidinantis ir kursto visuomenės nepasitikėjimą valstybe. Vyriausybės įsipareigojimai didinti mokytojų atlyginimus 2008–2011 metais yra įtvirtinti teisės akte – Ilgalaikėje pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio didinimo programoje, kuri yra patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 193 „Dėl Ilgalaikės pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio didinimo programos patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 29-1032). Susitarimą įgyvendinti nuostatas dėl pedagogų atlyginimų didinimo yra pasirašiusios visos koalicinės Vyriausybės partijos (Liberalų ir centro sąjungos, Lietuvos socialdemokratų partijos, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos, Naujosios sąjungos (socialliberalų), Pilietinės demokratijos partijos 2008 m. vasario 29 d. susitarimas „Dėl Ilgalaikės pedagogų atlyginimų didinimo programos įgyvendinimo“). Taigi Ilgalaikė pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio didinimo programa bus nuosekliai įgyvendinama, jei Seimas jos nepanaikins. Kartu norėčiau pabrėžti, kad ekonomikos pakilimo laikotarpiu, kokį dabar išgyvena Lietuva, visos šalys yra raginamos laikytis fiskalinės drausmės normų. Tuo tikslu Seimas 2007 m. lapkritį priėmė Fiskalinės drausmės įstatymą, kurio esmė – ekonomikos augimo laikotarpiu mažinti valstybės skolą. Jo laikytis taip pat labai svarbus dėl to, kad infliaciniai procesai būtų kontroliuojami bei būtų išlaikytas mūsų valiutos – lito – stabilumas. Reikalavimai, kuriais iš valstybės biudžeto per vienerius metus siekiama paskirti didžiules sumas lėšų, nepagrįstų pajamomis, prieštarauja fiskalinės drausmės normoms ir gali turėti itin neigiamų rezultatų – didėjančią valstybės skolą, kurią turės grąžinti ateities kartos, nekontroliuojamą infliaciją, kuri skurdins visus valstybės piliečius, o labiausiai – socialiai pažeidžiamas jų grupes, pakirs užsienio ekonominių institucijų bei finansų rinkų dalyvių pasitikėjimą Lietuvos ekonomika. 2007 metais buvo žadėta kelti atlyginimus aukštųjų mokyklų dėstytojams. Šie pažadai įvykdyti. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006─2008 metų programą, numatyta siekti, kad asistento ir jaunesniojo mokslo darbuotojo vidutinis tarnybinis atlyginimas būtų ne mažesnis kaip atitinkamiems metams numatomas šalies vidutinis darbo užmokestis. Ši priemonė nuosekliai vykdoma – nuo 2007 m. liepos 1 d. aukštųjų mokyklų dėstytojų darbo užmokestis padidintas 20 procentų. Be to, nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. mažiausiai uždirbančių akademinių darbuotojų darbo užmokestis papildomai buvo padidintas dar 10 procentų. Labai gaila, kad žinia apie dėstytojų atlyginimų didinimą buvo iškreipta ir platinama klaidinant pedagogų bendruomenę bei iš anksto sąmoningai rengiant ją protestams ir streikams. Tai, kas numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje, yra įvykdyta.
15. Kodėl Vyriausybė, nepaisant didelio socialinio aktualumo, nesugeba sumažinti ir suvaldyti infliacijos ir nesiima neatidėliotinų bei reikiamų veiksmų kontroliuoti infliacijos procesus? Lietuva sugebėjo išlaikyti žemesnius infliacijos rodiklius nei kai kurios naujos ES šalys. Šiandien, kai pastebimas ekonomikos augimo švelnus sulėtėjimas, labai svarbu neperlenkti lazdos su antiinfliacinėmis priemonėmis ir pernelyg nestabdyti augimo, kad tai nevirstų staigiu ūkio kritimu. 2008 metų vasarį metinė infliacija Lietuvoje buvo 10,9%, vidutinė metinė – 6.9%. Metinė infliacija Latvijoje tuo metu buvo 16.5%, Estijoje 11.5%, Bulgarijoje 12.2%, Rumunijoje 8%, ES 3.4%, euro zonoje 3.3%; vidutinė metinė infliacija Bulgarijoje 8.6%, Estijoje 7.8%, Latvijoje 11.6%, Vengrijoje 7.6%, Rumunijoje 5.5%, ES 2.6%, euro zonoje 2.4%. Lietuva šiuo atžvilgiu atrodo neblogai – mažose ES šalyse, kurių BVP yra gerokai mažesnis nei ES vidurkis ir greitai auga, infliacija yra gerokai padidėjusi. Lietuva yra Europos Sąjungos ir globalaus pasaulio ūkio dalis, auganti infliacija šiandien yra viena svarbių aktualijų ES ir daugelyje kitų turtingų bei besivystančių šalių. Koks šiame kontekste BVP augimas būtų optimalus Lietuvai? Pernelyg greitas augimas grėstų perkaitimu, kita vertus, sanglauda su ES turi būti pakankamai sparti. 8.7 proc. augimas 2007 metais yra labai geras laimėjimas, augimas vyksta sparčiai, o tuo pačiu kalbos apie perkaitimą praranda pagrindą. Beje, Tarptautinis valiutos fondas ir Lietuvos Bankas 2008 metams prognozuoja 8 proc. augimą. Spartus augimas žinoma daro įtaką ir infliacijai, ir tai yra dalis kainos, kurią turime mokėti už sanglaudą. Euro zonoje infliacija mažesnė, bet ten ir augimas apie tris kartus lėtesnis nei Lietuvoje. Kaip vasario mėnesį pažymėjo porą savaičių Lietuvoje dirbę ir nuodugniai mūsų būklę tyrę Tarptautinio valiutos fondo specialistai, Lietuvos dabartinė makroekonominė situacija yra tvari, matomi ekonomikos švelnaus lėtėjimo požymiai – BVP ketvirtą 2007 metų ketvirtį augo lėčiau nei trečią, nebekyla nekilnojamo turto kainos, mažėja namų ūkių kreditavimas. Kadangi infliacija yra inertiškas procesas, greitų pokyčių tikėtis negalime. Tarptautinis valiutos fondas, Finansų ministerija, Lietuvos bankas bei daugelis analitikų sutaria, kad infliacijos mažėjimo turėtume sulaukti nuo šių metų vidurio. Ilgainiui infliacija Lietuvoje turėtų vėl priartėti prie euro zonos lygio. Jei atmestume Mažeikių naftos, kuri nebegavo rusiškos naftos naftotiekiu ir ilgą laiką buvo remontuojama, įtaką, Lietuvos eksportas pernai augo beveik trečdaliu, tai rodo, kad Lietuvos pramonė yra konkurencinga, sėkmingai prisitaiko prie sparčiai kintančių rinkų, eksportas gerai diversifikuotas pagal šalis, pramonės šakas ir produktus ir ekonomikos augimo sulėtėjimas kai kuriose šalyse jam didelės įtakos nedaro. Vyriausybė kartu su Lietuvos banku siekia subalansuotai stabdyti infliacijos augimą, tuo pačiu pernelyg nestabdydama BVP augimo. Infliacinius procesus Lietuvoje, be Vyriausybės fiskalinės politikos, smarkiai veikia ir šie faktoriai: i) įvairių prekių (naftos, dujų, maisto produktų) kainų spartus augimas; ii) spartėjanti kainų konvergencija su ES; iii) pasiūlos ir paklausos santykis. Niekas negalėjo numatyti tokio didelio energetinių išteklių ir maisto kainų augimo. Tai Lietuvą paveikia daugiau, nei kitas ES šalis, nes Lietuva yra neturtingesnė ir išlaidos maistui bei šildymui sudaro palyginti didelę vartojimo krepšelio dalį. Lietuva yra maža labai atviros ekonomikos šalis ir jai tapus ES rinkos dalimi ėmė veikti susisiekiančių indų principas. Dėl emigracijos ir situacijos darbo rinkoje darbdaviams nieko kito nelieka, kaip tik kelti atlyginimus, kito pasirinkimo jie neturi. Lietuva sparčiai vejasi savo ES koleges, kasmet gauna daug ES paramos lėšų. Kadangi kainų, ypač maisto prekių, lygis likusioje ES yra daug didesnis, greitai augant ekonomikai bei vykstant sanglaudai, didėja infliacija. Lenkijoje infliacija gerokai mažesnė, bet Lenkijos rinka dėl didesnio gyventojų skaičiaus yra gerokai didesnė ir labiau uždara. Kainų lygis ir jų pokyčiai daugiau priklauso ne nuo gamybos kaštų ir gamintojų, perdirbėjų bei prekybininkų pelno siekimo, bet nuo to, kiek pirkėjai yra pasiruošę mokėti už vieną ar kitą prekę. Augant vartojimui ir paklausai, kainos turi tendenciją didėti. Išvardyti veiksniai infliaciją veikia smarkiau nei Vyriausybės fiskalinė politika. Kiek Vyriausybė gali ar galėjo lemti infliaciją? Išlaidų mažinimas ir fiskalinio deficito ribojimas leidžia sumažinti infliaciją, tačiau jei pernai vietoj planuoto 0,9% fiskalinio deficito būtų 3% biudžeto perteklius, tai sumažintų infliaciją apytiksliai vienu procentiniu punktu. Akivaizdu, kad negalėdami finansuoti įvairių programų ir kelti atlyginimų sumokėtume per didelę kainą už menkai juntamą infliacijos sumažėjimą. Latvija ir Estija pernai turėjo perteklinius biudžetus, bet infliacija ten yra didesnė. Dirbant koalicinei mažumos Vyriausybei, Seimui priimant įstatymus, kuriems įgyvendinti reikia didelių išlaidų, nėra galimybės mažinti biudžetą. Iš kitos pusės atviros ES darbo rinkos konkurencija verčia sparčiai didinti atlyginimus. Lietuvoje veikiant valiutų valdybai ir esant fiksuotam euro atžvilgiu lito kursui, Vyriausybė gali veikti infliaciją tik taupydama biudžeto lėšas ir mažindama valstybės išlaidas. Remiantis 2007 m. kovo 14 d. Vidutinės trukmės laikotarpio kainų stabilumo strategija, siekiama nepuoselėti nepagrįstų lūkesčių dėl spartaus gyventojų pajamų mokesčio ir kitų mokesčių mažinimo, įgyvendinti optimalų akcizų už degalus ir cigaretes didinimo planą, riboti nepagrįstą darbo užmokesčio augimą, atsisakyta praktikos metų viduryje peržiūrėti valdžios sektoriaus biudžetus, nes tai trukdo veikti automatiniams ekonomikos verslo ciklo stabilizatoriams, stengiamasi kuo greičiau panaikinti struktūrinį biudžeto deficitą, toliau taikomi griežtesni nei euro zonoje komercinių bankų privalomųjų atsargų ir kapitalo pakankamumo reikalavimai. 2007 m. lapkričio 8 d. įsigaliojo Fiskalinės drausmės įstatymas. 2007 m. gruodžio 12 d. patvirtinta Vidutinės trukmės laikotarpio infliacijos valdymo strategija, kuri numato ekonominės politikos priemonėmis užtikrinti kainų stabilumą, išlaikyti pasitikėjimą Valiutų valdybos principų tęstinumu Lietuvoje ir užtikrinti ilgalaikio kainų stabilumo perspektyvą. Pagrindinis strategijos tikslas – sudaryti sąlygas infliacijai stabilizuotis ir ilgainiui sumažėti laikantis griežtos fiskalinės politikos, valdant kredito pasiūlą ir paklausą ir vykdant kitas priemones. Iš konkrečių numatomų darbų galima paminėti planus mokestinėmis priemonėmis stabilizuoti būsto kainas, peržiūrėti ir patikslinti kainų ir įkainių, kurių nustatymui įtakos turi valstybė ir (arba) savivaldybės, nustatymo metodikas bei aktyviai stebėti konkurencijos lygį ir taikyti antikartelines priemones. Siekiant užtikrinti neigiamų infliacijos padarinių socialiai pažeidžiamoms šalies gyventojų grupėms minimizavimą, nuosekliai didinami valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir einamųjų metų draudžiamosios pajamos, valstybės remiamos pajamos bei socialinės išmokos. Nuosekliai didinama minimali alga ir iš biudžeto finansuojamų darbuotojų darbo užmokestis. Reiktų pažymėti, kad darbo užmokesčio ir pensijų augimas lenkia infliaciją – konservatyviais vertinimais darbo užmokestis ir pensijos pernai vidutiniškai didėjo bent 20 procentų. Būtų neprotinga tikėtis, kad pasaulinė finansų krizė, apie kurią dabar plačiai kalbama, nepaveiks mūsų. Kukliausiais vertinimais pasaulio bankų sektoriaus nuostoliai turėtų būti ne mažesni nei 400 mlrd. dolerių, the Economist galimą žalą pasaulio ekonomikai neseniai įvertino 1,1 trilijono dolerių. Nors tokie nuostoliai pasaulinės finansinės sistemos ir ekonomikos sugriauti neturėtų, krizės padarinius jausime visi – skolintis teks brangiau, skolintojai bus gerokai atsargesni nei ligi šiol. Buvęs JAV Federalinio rezervo banko pirmininkas Alanas Greenspanas pareiškė, kad dabartinė finansinė krizė JAV tikriausiai bus didžiausias ekonomikos sukrėtimas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Didelių Anglijos ir JAV bankų Northern Rock bei Bear Stearns griūtis dar kartą pademonstravo situacijos rimtumą.
16. 2007 m. 06 mėn. 19 d. Lietuvos Respublikos Seimo Darbo partijos frakcija, remdamasi LR Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarimu "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 1698 "Dėl pritarimo akcinės bendrovės "Alita" valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo - pardavimo sutarties projektui" atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija), raštu Nr. SĮ - 28 kreipėsi į LR Vyriausybę su reikalavimu panaikinti neteisėtą ir nekonstitucinį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimą Nr. 1698, tačiau Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas iki šiol nesiėmė jokių realių veiksmų, nepateikė esminių teisinių pasiūlymų. Kaip Jūs galite paaiškinti savo neveikimą Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarimo įgyvendinimo atžvilgiu? Vyriausybė įdėmiai išnagrinėjo teisinę situaciją, susiklosčiusią po Konstitucinio Teismo sprendimo. 2007 m. birželio 14 d. potvarkiu sudariau specialią darbo grupę pasiūlymams dėl tolesnių veiksmų ir sprendimų įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausiusių akcinės bendrovės „Alita“ akcijų privatizavimo parengti. Darbo grupė išnagrinėjo susidariusią teisinę situaciją ir konstatavo, kad Konstitucinio Teismo sprendimai teisines pasekmes sukelia tik ateičiai, o AB „Alita“ akcijų pirkimo-pardavimo sandoris yra sudarytas ir iš esmės jau įgyvendintas. Savo ruožtu AB „Alita“ privatizavimo aplinkybes nagrinėja kompetentingos teisėsaugos institucijos, kurių veiklos nepriklausomumas įtvirtintas įstatymu, todėl Vyriausybė neketina kištis į šių institucijų vykdomus tyrimus.
17. 14-tos Vyriausybės viena iš programinių nuostatų yra kelti žmonių gerovę, mažinti skurdą ir socialinę atskirtį. Kokių konkrečių veiksmų ėmėsi Vyriausybė ir Jūs asmeniškai, kaip Ministras pirmininkas, kad ši programinė nuostata būtų įgyvendinta? Ar sumažėjo žmonių, gyvenančių ties skurdo riba, skaičius? Ar išaugo vidurinysis visuomenės sluoksnis ir kas konkrečiai buvo daroma, kad jis augtų bei stiprėtų? Ar valdomas Lietuvoje migracijos procesas ir kas daroma, kad pats produktyviausias mūsų valstybės visuomenės sluoksnis neišvyktų iš Lietuvos, o išvykęs norėtų sugrįžti? Lietuvoje, kaip ir kitose perėjimo į rinkos ekonomiką šalyse, santykinio skurdo rodikliai nėra geri. Lietuva, kaip ir visos kaimyninės šalys, visų pirma orientavosi į ekonomikos augimo užtikrinimą, kad būtų galima garantuoti socialinių programų finansavimą. Tačiau noriu pabrėžti tai, kad čia kalbame apie santykinį, o ne absoliutų skurdą. Socialinių programų dėka net ir pačių skurdžiausių gyventojų pajamos didėja ir absoliutus skurdas negilėja. Pripažįstu, kad mažinant skurdą ir socialinę atskirtį padaryta dar ne viskas. Iš tiesų, socialinės skurdo mažinimo programos atsiliko nuo pajamų diferenciacijos augimo (tuo pačiu didindamos santykinio skurdo matavimo rodiklius). Ir tai yra per mažo pajamų perskirstymo rezultatas. Esu įsitikinęs, kad būtina didinti pajamų perskirstymą keičiant mokesčių sistemą ir taip mažinant ne tik absoliutų, bet ir santykinį skurdą. Įgyvendinant Vyriausybės 2006–2008 metų programoje prisiimtus įsipareigojimus buvo vykdoma aktyvi užimtumo plėtros politika (gyventojų užimtumo lygis siekia 65,1 proc., nedarbo lygis – tik 4,3 proc.), didinamas darbo užmokestis (minimalioji mėnesinė alga padidinta iki 800 litų, vidutinis bruto darbo užmokestis 2007 m. IV ketv. siekė 2 052 litus), didinamos socialinio draudimo pensijos (bazinė pensija padidinta iki 316 litų; vidutinė senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, 2008 m. sausio mėn. sudarė 755 litus), įteisintas priedas už stažo metus, padidintos našlių, našlaičių pensijos, padidinta valstybinių pensijų bazė (iki 200 litų) bei neperskaičiuotų pensijų maksimali riba (iki 687 litų). Nuo 2008 m. liepos 1 d. 1995–2002 metais dirbusiems pensininkams bus pradėtos mokėti nemokėtos socialinio draudimo pensijų dalies sumos. Skurdui ir socialinei atskirčiai mažinti 2007–2008 m. yra vykdoma daugiau kaip 130 priemonių, kurių bendram finansavimui iš įvairių šaltinių reikės apie 3,8 milijardo litų. Nemažas dėmesys skiriamas minimalių pajamų didinimui. Valstybės remiamos pajamos, nuo kurių dydžio priklauso piniginė socialinė parama mažas pajamas dėl objektyvių priežasčių turintiems gyventojams, padidintos iki 285 litų vienam asmeniui per mėnesį (išaugo 54 proc.). Aktyvių skurdo mažinimo priemonių taikymas ir valstybės remiamų pajamų didinimas mažina asmenų, gyvenančių už absoliučios skurdo ribos, skaičių. Siekiant stiprinti ir remti šeimas, parengtas ir pradėtas įgyvendinti Šeimos gerovės 2008–2010 metų priemonių planas. Motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimas pratęstas iki 2 metų, mokant 100 proc. uždarbio, iki vaikui sueis vieneri metai, ir 85 proc. uždarbio, iki sueis dveji metai, kiekvienam šeimoje augančiam vaikui, kol jis baigs vidurinę mokyklą, skiriami „vaiko pinigai“, darbui su socialinės rizikos šeimomis įsteigti 556 socialinių darbuotojų etatai, plečiamas vaikų dienos centrų tinklas, įsteigtas Vaikų išlaikymo fondas. Tobulinama neįgaliųjų aprūpinimo sistema, įgyvendinama Nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos 2003–2013 metų programa, Būsto pritaikymo žmonėms su negalia 2007–2011 metų programa, Socialinio būsto fondo plėtros programa.
18. Ar gali Lietuvos Respublikos Seimo narys, Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas viešai visiems Lietuvos žmonėms meluoti ir neprisiimti atsakomybės už savo melagingus teiginius ir, pažadus: - infliacijai pasiekus rekordinį dydį, Jūs viešai teigėte, kad maisto produktų kainos sumažėjo 20 procentų; - 2006 m. teigėte, jog iki metų pabaigos sumažinsite korupcijos lygį Lietuvoje. Priešingu atveju atsistatydinsite; - 2007 m. pradžioje pažadėjote, kad nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. bus padidinti atlyginimai mokytojams. Neįvykdęs pažado, apkaltinote Seimą. -2007 m. oficialiai pareiškėte, kad iki metų pabaigos bus baigta žemės reforma ir žemė grąžinta jos teisėtiems savininkams. Nei vienas iš šių pažadų nebuvo įvykdytas, Jūs neatsistatydinote. Kas tai - kompetencijos, sąžinės ir atsakomybės nebuvimas, ar Lietuvos žmonių ignoravimas bei tyčiojimasis iš jų? Niekada nevengiau atsakomybės, visada siekiau padaryti tai, ką pažadėjau. Ne visada viską galėjau įvykdyti, nes dėl mažumos kelių partijų sudarytos vyriausybės veiklos ypatumų kai kurie planai turėjo ar dar turės būti atidėti ateičiai. Mano atsistatydinimas iš Ministro Pirmininko pareigų šiandien galbūt yra naudingas mano partijai, siekiančiai gerų rezultatų Seimo rinkimuose, bet nebūtų atsakingas žingsnis prieš valstybę ir jos piliečius. O dabar apie kai kurias svarbias problemas. Dėl žemės. Žemės reforma iš esmės yra baigta, žemė yra grąžinta daugumai Lietuvos gyventojų. Seimas jau 2000 m. spalio 3 d. priėmė rezoliuciją “Dėl žemės reformos vykdymo Lietuvoje“, pažymėdamas, kad „žemės reformos žemėtvarkos etapas įveiktas visoj Lietuvoj parengus ir patvirtinus žemėtvarkos projektus“ ir kad „ esminė žemės nuosavybės restitucija Lietuvos kaimo vietovėse įvykdyta išmatavus, paženklinus ir nuosavybės dokumentus įteikus jau 75–80 procentų gyventojų“. Nuo žemės reformos pradžios iki 2008 m. kovo 1 d. pateikta 713,5 tūkst. piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises į 3,98 mln. ha žemės kaimo vietovėje. Iki šios datos 713 tūkst. piliečių atkurtos nuosavybės teisės į 3,85 mln. ha žemės. Tai sudaro 96,8 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Daugiausiai grąžinta žemės ir atkurta piliečiams nuosavybės teisių į turėtą žemę aštuoniose apskrityse iš dešimties – į daugiau kaip 98 arba 99 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Likę keli procentai žemės dar negrąžinta, dažniausiai dėl to, kad rengiami dokumentai dėl žemės grąžinimo (žemės sklypai suprojektuoti bei paženklinti vietoje), arba dėl priežasčių, nepriklausančių nuo žemės reformą vykdančių institucijų – apskričių viršininkų veiksmų. Atkūrimo procesui baigiantis apskričių viršininkų administracijų žemėtvarkos skyriams vis sunkiau sekasi pakviesti pretendentus į žemės sklypų projektavimą ar ženklinimą dėl to, kad negalima nustatyti piliečių gyvenamosios vietos arba mirusių pretendentų įpėdinių. Suprantu, kad dar liko Lietuvos piliečių, kuriems dėl įvairių priežasčių nuosavybė nėra grąžinta, ir tai turi būti padaryta. Tačiau nemažą dalį dar likusios negrąžintos žemės procentų sudaro išvadų perpardavinėtojai. Manau, kad artėja laikas politiniam sprendimui, kuris paskatintų pavienius dar neapsisprendusius piliečius apsispręsti dėl vietos, kol dar yra laisvos grąžinamos žemės, ar kompensacijos formos, ir sustabdytų išvadų pirkimą ir pardavimą. Dėl korupcijos. Turiu prisipažinti, kad kova su korupcijos apraiškomis – vienas sunkiausių uždavinių, su kuriais tenka susidurti. Esu įsitikinęs, kad pagrindinės korupcijos šaknys susiję su mūsų biurokratiniu veikimu, jo neveiksmingumu – nuo seniūnijų per savivaldybes, apskritis iki ministerijų. Esu įsitikinęs, kad vienintelė veiksminga priemonė naikinti korupciją administravimo srityje – mažinti sprendimų priėmimui reikalingas biurokratines procedūras, tuo pačiu – įvairaus lygio valdininkų galias interpretuoti teisės aktus. Tai galima padaryti tik realiai įgyvendinant „ vieno langelio“ principą, vykdant nereikalingų institucijų „saulėlydį“, plečiant piliečiams teikiamų paslaugų kiekį, naudojant elektronines ID korteles. Nesitikėjau tokio biurokratinio pasipriešinimo, inercijos, idėjų, iniciatyvų stokos. Pripažįstu, kad Nacionalinės kovos su korupcija programos įgyvendinimas ne visai leido pasiekti mano užsibrėžtus aukštus tikslus iš esmės sumažinti korupcijos lygį šalyje. Įvertinęs visą tai, dar praėjusiais metais sudariau darbo grupę, kuriai pavedžiau parengti naują Nacionalinę kovos su korupciją programą. Naujos redakcijos Nacionalinės kovos su korupcija programą ir jos įgyvendinimo priemonių paketą artimiausiu metu pateiksime Jūsų vertinimui ir priėmimui. Tikiuosi, kad tai bus kokybiškai visiškai nauja programa. Šios Programos projektas pirmą kartą buvo viešai skelbiamas Specialiųjų tyrimų tarnybos tinklalapyje kviečiant visas suinteresuotas organizacijas, įmones ir įstaigas, visus be išimties piliečius pateikti savo nuomonę, pastabas ar pasiūlymus.
19. Jungtinių Tautų Tarptautinė narkotikų kontrolės taryba įspėjo, kad Lietuvoje auga sintetinių narkotikų vartotojų skaičius, piktnaudžiavimas receptiniais vaistais, nelegali anfetarnino gamyba ir kontrabanda į kaimynines šalis, narkotikų ir psichotropinių medžiagų pirmtakų prekyba. Seimo komisijos ir komitetai žodžiu ir raštu ne kartą kreipėsi į Jus, siūlė kuo skubiau įvertinti Narkotikų kontrolės departamento prie LRV direktorės kompetenciją. Kodėl po tokių Jungtinių Tautų TNKT įvertiriimų nesiimat ryžtingų veiksmų? Ar Jūs, kaip Ministras Pirmininkas, prisiimate atsakomybę už Vyriausybės nesugebėjimą pateikti Seimui narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų kontrolės įstatymo projekto, ar prisiimate atsakomybę už narkotinių medžiagų gamybos, prekybos ir vartojimo augimą Lietuvoje? Negaliu sutikti su tokiu Vyriausybės veiklos vertinimu, nors suprantu, kad būtina ir toliau griežtinti kovą su narkotikų vartojimo plitimu. Kiekvienas atvejis yra problema ir statistika ne visada teisi, tačiau vertinant situaciją Lietuvoje būtinas didesnis objektyvumas. 2006 m. lapkričio mėn. Jungtinių Tautų Tarptautinės narkotikų kontrolės tarybos ekspertai vykdė misiją Lietuvoje – vertino tarptautinių narkotikų kontrolės sutarčių nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje. Priešingai, nei teigiama interpeliacijos tekste, Jungtinių Tautų Tarptautinės narkotikų kontrolės taryba 2007 m. vasario 15 d. rašte URM išreiškė pagyrimą Lietuvos Respublikos Vyriausybei už jos politinius įsipareigojimus sprendžiant neteisėto narkotikų vartojimo, narkotikų prekybos ir organizuoto nusikalstamumo klausimus, konstatuotas aukštas policijos, muitinės ir pasienio apsaugos tarnybų bendradarbiavimo lygis kovoje su sintetinių narkotikų plitimu ir pateiktos rekomendacijos ir pastebėjimai. Įspėjimas Lietuvai nebuvo pateiktas. 2007 m. Tarptautinės narkotikų kontrolės tarybos ataskaitos 694 punkte pažymėta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė demonstruoja politinį ryžtą ir valią, įgyvendindama priemones kovoje su piktnaudžiavimu narkotikais, neteisėta narkotikų apyvarta, organizuotu nusikalstamumu“. Ataskaitoje nurodant, kad Lietuvoje auga sintetinių narkotikų vartotojų skaičius, buvo remtasi 2003–2005 metų duomenimis. 2007 metais vykdyto Alkoholio ir kitų narkotikų tyrimo projekto Europos mokyklose (ESPAD) tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvos mokyklose 2007 m. narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėto vartojimo lygis per paskutinius ketverius metus išliko panašus. Ekstazį bent kartą gyvenime nurodė vartoję – 3,6 proc. (2003 m. – 2 proc.) 15–16 metų Lietuvos moksleivių. Amfetamino vartojimas per ketverius metus sumažėjo beveik per pusę: 2007 m. šį narkotiką nurodė bandę 3,1 proc. moksleivių, tuo tarpu 2003 m. – 5 proc. Bendras sintetinių narkotikų (ekstazio ir amfetamino) vartojimo lygis 2007 metais buvo mažesnis nei 2003 metais. Tai lėmė struktūrų veiklos koordinavimo stiprinimas tiek nacionaliniu, tiek vietos savivaldybių lygiu, prevencijos, gydymo, reabilitacijos paslaugų prieinamumo didinimas, lėšų, skiriamų narkotikų kontrolės politikai įgyvendinti, didėjimas 2006–2007 metais. Šie teigiami pokyčiai pažymėti 2007 m. Tarptautinės narkotikų kontrolės tarybos ataskaitoje, kurioje pabrėžtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės pastangos steigiant visapusiškų paslaugų programas asmenims, priklausomiems nuo narkotinių medžiagų vartojimo. Būtina pabrėžti, kad sintetinių narkotikų vartojimo mastai yra didesni kitose Europos Sąjungos šalyse nei Lietuvoje. Tarp 15–64 metų Lietuvos gyventojų nors kartą gyvenime amfetaminą vartojo 1,1 proc., Europoje – 2,6 proc., ekstazį nors kartą gyvenime bandė 1 proc. Lietuvos gyventojų, Europoje – 2,8 proc. Sintetinių narkotikų vartojimas yra pasaulinė problema, siejama su laisvu asmenų judėjimu, migracija, socialiniais ekonominiais pokyčiais, dideliu pelnu bei palyginti nesudėtingomis sintetinių narkotikų gamybos technologijomis. Jungtinių Tautų Tarptautinė narkotikų kontrolės taryba 2007 m. vasario 15 d. rašte Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai pagyrė Lietuvos Vyriausybę už teisėsaugos institucijų kompetenciją, ypač kovojant su neteisėta amfetaminų apyvarta bei vartojimu, taip pat už gerą policijos, muitinės ir valstybės sienos tarnybos bendradarbiavimą. Teigiamas Jungtinių Tautų Tarptautinės narkotikų kontrolės tarybos Lietuvos institucijų veiklos vertinimas, įgyvendinant šalies narkotikų kontrolės politiką, didele dalimi lėmė, kad abipusiu Narkotikų kontrolės departamento ir Užsienio reikalų ministerijos susitarimu Lietuva Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos (ECOSOC) organizacinės sesijos metu pirmą kartą buvo išrinkta į Jungtinių Tautų Narkotikų komisiją ketverių metų kadencijai nuo 2008 m. sausio 1 d. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kontrolės įstatymo projektas yra Seime. Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas 2007 m. lapkričio 28 d. svarstė įstatymo projektą ir pritarė jam bendru sutarimu. Gediminas KIRKILAS