LIETUVOS RESPUBLIKOS SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBA

LIETUVOS RESPUBLIKOS SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBA LIETUVOS RESPUBLIKOS SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBA Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos Pirmininkui Rimantui Jonui Dagiui Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius 2008-05- Nr. 4-01- Nr. S-2008-2406 Į 2008-03-14 DĖL TEISĖS AKTO PROJEKTO NR. XP-2817 ANTIKORUPCINIO VERTINIMO Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – Specialiųjų tyrimų tarnyba), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297) 8 straipsnio nuostatomis, atliko Jūsų pateikto Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto (nauja redakcija) Nr. XP-2817 (toliau – Įstatymo projektas) antikorupcinį vertinimą. Dėl minėto Įstatymo projekto teikiame šias pastabas: Įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalyje pateiktoje sąvokoje vartojami teiginiai – sveikatos pakenkimas ir sužalojimas, kurių turinio skirtumai nėra atskleisti kitose Įstatymo projekto nuostatose. Nėra aišku kokiais atvejais reikalingos diagnostikos ir gydymo metodikos (2 straipsnio 4 dalis), o kada diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašai (2 straipsnio 5 dalis), kokiais kriterijais bus matuojamas sveikatos priežiūros paslaugos priimtinumas, saugumas (2 straipsnio 7 dalis) ar žalos rimtumas (5 straipsnio 10 dalis), todėl, Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, nuostatų neapibrėžtumas gali sudaryti sąlygas dviprasmiškam jų įgyvendinimui. Įstatymo projekto 2 straipsnio 12 dalis įteisina žodinį paciento kreipimąsi į sveikatos priežiūros įstaigą, tačiau manome, kad detaliai nenurodžius, kada tokios formos paciento prašymas yra pakankamas, nei pats pacientas, nei sveikatos priežiūros specialistas nebus apsaugotas nuo piktnaudžiavimo minėto fakto (ne)buvimu ginčų metu. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, Įstatymo projekto 4 straipsnio nuostatos, numatančios teisės pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir sveikatos priežiūros specialistą apribojimus teisės aktų, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Sveikatos apsaugos ministerijos) ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka, yra ydingos antikorupciniu požiūriu, kadangi nesant konkrečiai įvardytų kriterijų gali būti sudaromos sąlygos nepagrįstam paciento teisės suvaržymui. Įstatymo projekto 5 straipsnio 9 dalyje įteisinamas teisės į informaciją apmokestinimas, tačiau nėra aišku, ar informacija, minima to paties straipsnio 4 dalyje (pavyzdžiui, informacija apie sveikatos būklę, ligos diagnozę ir pan.), bus nemokama, ar ji bus prilyginama paciento medicinos dokumentų kopijoms, pateikiamoms paciento lėšomis, taip pat nereglamentuota, kokia tvarka bus nustatomi mokamos informacijos įkainiai. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, nuostatų nekonkretumas sudaro sąlygas sprendimus priimančių asmenų diskrecijai (veikimui savo nuožiūra). Įstatymo projekto 9 straipsnio 4 dalis numato ikiteisminę ginčų nagrinėjimo stadiją, kurios metu pirminis paciento skundo nagrinėjimas vyksta sveikatos priežiūros įstaigoje, vėliau įgyjama teisė kreiptis į pacientų skundus nagrinėjančias institucijas, kurių sprendimai, vadovaujantis to paties straipsnio 7 dalimi gali būti skundžiami teismui. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, Įstatymo projekto nuostatose nenurodoma, kas ir kokia tvarka (išskyrus 9 straipsnio 5 dalyje nurodytą 20 darbo dienų terminą) nagrinėja pacientų skundus sveikatos priežiūros įstaigoje; taip pat nėra aišku, kokioms valstybės institucijoms priskirta pacientų skundų nagrinėjimo funkcija (be to, priėmus Įstatymo projektą neliktų dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 102-2317; 2004, Nr. 115-4284) 17 straipsnyje minimos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos, o Įstatymo projekto 22 straipsnis, įvardijantis pacientų skundus nagrinėjančią įstaigą, įsigaliotų tik nuo 2009 m. sausio 1 d.). Atkreipiame dėmesį, kad vienodo pacientų skundų nagrinėjimo valstybės institucijose termino nebuvimas, kai skundų nagrinėjimo terminus nustato jas nagrinėjančių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai (9 straipsnio 4 dalis), pasunkina skaidrų šio įstatymo įgyvendinimą, efektyvų pacientų pažeistų teisių gynimą. Taip pat teikiame šias bendro pobūdžio pastabas: Įstatymo projekto 5 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad kilus ginčui dėl įrašų medicinos dokumentuose ištaisymo, papildymo, užbaigimo, panaikinimo ir (

1. ar)pakeitimo, apie paciento reikalavimo pagrįstumą sprendžia sveikatos priežiūros įstaigos vadovas, nors pagal dabar galiojantį Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalį ši funkcija pavesta gydytojų konsiliumui. Atkreipiame dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 66-1572; 1998, Nr. 109-2995) 15 straipsnio 3 dalį vadovais gali būti asmenys, kurie atitinka Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus kvalifikacinius reikalavimus, iš kurių vienas – aukštasis universitetinis teisinis, vadybinis, ekonominis, medicininis, visuomenės sveikatos, odontologijos, farmacijos, slaugos ir atitinkamas ar jam prilygintas magistro kvalifikacinis laipsnis (Kvalifikacinių reikalavimų Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos biudžetinių ir viešųjų įstaigų, jų padalinių ir filialų vadovams, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 299 (Žin., 2001, Nr. 47-1641), 4 punktas). Todėl manome, kad situacija, kai dėl paciento reikalavimo ištaisyti, papildyti, užbaigti, panaikinti ir (
2. ar)pakeisti netikslius, neišsamius, dviprasmiškus duomenis pagrįstumo galės nuspręsti, pavyzdžiui, vadybinį, o ne medicininį išsilavinimą turintis asmuo, taip pat neaišku kokiais terminais ir tvarka, yra nepalanki paciento teisių efektyviam įgyvendinimui. Atkreipiame dėmesį, kad Įstatymo projekto nuostatos ne visada aiškiai reglamentuoja nepilnamečių sveikatos priežiūros klausimus, pavyzdžiui: iš 5 straipsnio 10 dalies neaišku, ar tame straipsnyje minimą informaciją gali gauti nepilnametis iki 16 metų, o iš 8 straipsnio 5 dalies – nepilnamečio nuo 16 iki 18 metų atstovai; ar nepilnametis turi teisę į anoniminę sveikatos priežiūrą (10 straipsnis); kas turi teisę priimti sprendimą 17 straipsnio 3 dalyje aptartoje situacijoje, jei nepilnametis yra nuo 16 iki 18 metų; ar reikalingas teismo leidimas dėl nepilnamečio kastracijos ar sterilizacijos, jei nepilnametis yra nuo 14 iki 18 metų (17 straipsnio 4 dalis), ar dėl nepilnametės nuo 16 iki 18 metų nėštumo nutraukimo (17 straipsnio 5 dalis) ir pan., – todėl siekiant įgyvendinti Įstatymo projekto rengėjų norą panaikinti nesklandumus, kylančius dėl nepilnamečių sveikatos priežiūros, siūlome aiškiau reglamentuoti minėtas nuostatas. Įstatymo projekto 12 straipsnio 3 dalis numato išimtį, kada pacientas, norėdamas gauti sveikatos priežiūros paslaugas, neprivalo pateikti asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Tačiau Įstatymo projekte nėra būtinosios sveikatos priežiūros sąvokos išaiškinimo, kadangi Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 63-1231) 47 straipsnio 2 dalyje minima būtinoji medicinos pagalba vargu ar tapati būtinosios sveikatos priežiūrai; Įstatymo projekte nėra aptarti minėtos priežiūros atvejai; nėra aišku, kokia liga turi sirgti pacientas, ar kokios būklės būti, kad pagal Įstatymo projekto 10 straipsnio 1 dalyje minimą sąrašą įgytų teisę į anoniminę sveikatos priežiūrą. Kyla klausimų ir dėl kriterijų (ne)įtraukiant vieną ar kitą ligą, sveikatos būklę į Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytą sąrašą. Pagarbiai Direktorius Žimantas Pacevičius Solėja Karalienė, 266 3377