LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS

(137)Vilnius Pastarasis dešimtmetis Lietuvos kultūros paveldo tvarkyboje atskleidė neigiamas tendencijas, kurios progresuoja ir kelia grėsmę įgyvendinant esminius paveldosaugos tikslus. Europos šalių nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybos teorijoje ir praktikoje dominuoja konservavimo ir restauravimo sąvokos bei jas atspindintys veiksmai. Jie vykdomi laikantis šių etapų:

1. Diagnozės (būklės ir nykimo priežasčių) nustatymas.
2. Išsaugojimo strategijos sukūrimas.
3. Konsultacija ir bendra nuomonė dėl išsaugojimo metodo. Pabrėžiamą jog apeliavimas į žmogų, kviečiant jį gerbti ir saugoti kultūrinį palikimą, negali būti laikomas šimtaprocentiniu sprendimu. Įstatymai turėtų numatyti privalomą paveldo apsaugą ir jos finansavimą (Sienų tapybos restauravimo chartija, ICOMOS, 2001 m.). Lietuvoje, deja, stiprėja atvirkštinis procesas. Nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyboje konservavimo, restauravimo darbų nuosekliai mažėja, įsigali paveldo objektų remontas ir pritaikymas. Kultūros paveldo vertingųjų savybių ir autentiškumo išsaugojimas tampa nesvarbus, tvarkomieji paveldosaugos darbai vis dažniau virsta lėšų įsisavinimu, siekiant kuo didesnio finansinio pelno. Šias tendencijas lėmė kelios pagrindinės priežastys:
4. Netinkamai reguliuojamos laisvosios rinkos pasekmės.
5. Nesutvarkyta paveldotvarkos teisinė bazė.
6. Netinkamai ir pavėluotai vykdomi moksliniai taikomieji tyrimai. Pastebėtina, jog šiuo metu galiojančiame Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme „konservavimas“ ir „restauravimas“ egzistuoja tik sąvokų dalyje (NKPAĮ 2 straipsnis), o kituose Įstatymo straipsniuose konservavimo, restauravimo darbai nedetalizuojami. Šiuo metu, rengiant poįstatyminius teisės aktus ir paveldo tvarkybos reglamentus (PTR), bandoma užpildyti šią spragą, tačiau darbas vyksta nenuosekliai, kartais daroma grubių klaidų. Tokios praktikos priežastis – susistemintų teorinių darbų trūkumas nekilnojamojo kultūros paveldo srityje. Kilnojamųjų kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo srityje padėtis geresnė: restauratoriai atestuojami pagal tai, kaip jie parengia savo srities darbų programas bei metodikas ir kaip jas įgyvendina. Leidžiami specialūs leidiniai, vyksta konferencijos, veikia Restauravimo tarybos. Tiriant, konservuojant ir restauruojant nekilnojamąsias kultūros vertybes, ypač istorinius statinius bei juose esantį dekorą, padėtis yra blogesnė. Skubant įsisavinti lėšas ir pritaikyti kultūros paveldo objektą šių dienų poreikiui, dažnai tvarkybos procesas neleistinai supaprastinamas. Visa atsakomybė tenka statinio projekto vadovui ir darbų vykdytojui, kuriems, nesant tinkamos paveldosaugos teisinės bazės, belieka vadovautis asmenine patirtimi ir kultūros paveldo dalių suvokimu, užsakovo nuomone, kuri ne visada tapati paveldosaugos tikslams. Projektų sprendiniai neaptariami, nes iki šiol neįsteigtos Architektūros ir Dailės mokslinės metodinės tarybos. Valstybinė kultūros paveldo komisija, įvertinusi susidariusią situaciją, nusprendžia siūlyti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir Kultūros paveldo departamentui:
7. Vertinant nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (statinio) tvarkybos programas, pirmenybę teikti konservavimui ir restauravimui, o ne remontui ir pritaikymui.
8. Parengti NKPAĮ pataisas dėl konservavimo ir restauravimo procesų išryškinimo nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyboje.
9. Parengti bendrąsias nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyboje taikomas konservavimo ir restauravimo metodikas.
10. Užtikrinti, kad rengiant nekilnojamojo kultūros paveldo objektui (statiniui) ar jo dalims vertingųjų savybių konservavimo ir restauravimo darbų tvarkybos reglamentus (PTR), dalyvautų tos srities specialistai.
11. Paspartinti Architektūros ir Dailės mokslinių metodinių tarybų įsteigimą.
12. Nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (statinio) tvarkybos darbų projektus svarstyti mokslinėse metodinėse tarybose, vadovaujantis tarptautinėmis rekomendacijomis.
13. Užtikrinti, kad atlikti restauravimo ir konservavimo darbai būtų apibendrinti mokslinėse ataskaitose. Numatyti lėšas šių ataskaitų rengimui.
14. Sustiprinti tarptautinį bendradarbiavimą keičiantis patirtimi su kitų šalių restauratoriais. Nuolat perimti ir diegti naujoves konservavimo ir restauravimo technologijų bei metodikų srityje. KOMISIJOS PIRMININKAS JONAS GLEMŽA _________________