1 priedas

1 priedas 1 priedas GERIAUSIOS ESAMOS TECHNIKOS IR GERIAUSIOS APLINKOS APSAUGOS PRAKTIKOS PRINCIPAI IR KRITERIJAI 1. Geriausia esama technika Geriausios esamos technikos naudojimas reiškia, jei įmanoma, turimos beatliekinės technologijos naudojimą. Terminas "geriausia esama technika" reiškia paskutinę procesų, įrenginių ar veiklos metodų vystymosi pakopą (moderniausią) ir praktinį jų tinkamumą išmetimams, emisijoms ir atliekoms riboti. Nustatant, ar procesų, įrenginių ir veiklos metodų kompleksas bendrai paėmus ar atskirais atvejais, yra tinkamiausias, būtina atkreipti ypatingą dėmesį į: - procesų, įrenginių ar veiklos metodų, kurie neseniai buvo išbandyti, palyginimą; - technologines naujoves ir pasikeitimus moksle bei supratime; - ekonominę šios technikos įdiegimo galimybę; - įdiegimo naujose ir esančiose įmonėse terminus; - išmetimų ir emisijų apimtį ir charakteristikas. "Geriausia esama technika" gali keistis, laikui bėgant, technologinių laimėjimų, ekonominių ir socialinių faktorių įtakoje, o taip pat dėl pasikeitimų moksle ir supratime. Terminas "technika" apima naudojamą technologiją ir įrenginių projektavimo, statybos eksploatacijos, valdymo ir demontavimo būdą. 2. Geriausia aplinkos apsaugos praktika 1. Terminas "geriausia aplinkos apsaugos praktika" reiškia tinkamiausio aplinkos apsaugos ir strategijos derinio panaudojimą. Pasirenkant atskirus aplinkos apsaugos atvejus reikia įvertinti šiuos faktorius: 1.1. Visuomenės ir vartotojų informavimą bei mokymą apie tam tikros veiklos ir gaminių pasirinkimo, jų naudojimo ir galutinio pašalinimo pasekmes aplinkai. 1.2. Geros aplinkosaugos praktikos kodeksų, kurie apima visus gaminio egzistavimo aspektus, vystymą ir taikymą. 1.3. Privalomą žymėjimą informuoti vartotojus apie ekologinę riziką, susietą su gaminiu, jo panaudojimu ir galutiniu pašalinimu. 1.4. Išteklių, įskaitant energiją, taupymą. 1.5. Visuomenei prieinamą atliekų surinkimo ir laikymo sistemą. 1.6. Vengimą naudoti pavojingas medžiagas ir gaminius ir kenksmingų atliekų susidarymo vengimą. 1.7. Perdirbimą, regeneravimą ir pakartotinį panaudojimą. 1.8. Ekonominių priemonių taikymą veiklai, gaminiams ar gaminių grupėms. 1.9. Leidimų sistemą ir jos apribojimus ar draudimus. 2. Nustatant kokį priemonių derinį apima geriausia aplinkos apsaugos praktika, bendrais ar atskirais atvejais, ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į: 2.1. Pavojų aplinkai, kurio priežastis:

1. a)gaminys,
2. b)gaminio gamyba,
3. c)gaminio naudojimas,
4. d)galutinis gaminio pašalinimas. 2.2. Pakeitimą mažiau teršiančia veikla ar medžiagomis. 2.3. Naudojimo mastą. 2.4. Potencialią naudą ar nuostolius aplinkai naudojant kitas medžiagas ar veikla. 2.5. Mokslo ir supratimo pažangą ir pakitimus. 2.6. Socialinę ir ekonominę reikšmę. 3. Geriausia aplinkos apsaugos praktika tam tikro teršimo šaltinio atžvilgiu laikui bėgant gali keistis, atsižvelgiant į technologijos pažangą, ekonominius ir socialinius faktorius, o taip pat mokslo ir supratimo pakitimus. 2 Priedas PROGRAMŲ, PRIEMONIŲ IR KITOS VEIKLOS VERTINIMO KRITERIJAI 1 Dalis Kriterijai programų, priemonių ir kitos veiklos pobūdžiui ir apimčiai nustatyti ir vertinti remiasi šiomis būdingomis pavojingų medžiagų savybėmis: - patvarumas; - nuodingumas ar kitos kenksmingos savybės; - polinkis kauptis organizme; - radioaktyvumas; - santykis tarp pastebėtų ar (kai stebėjimų rezultatų dar nėra) prognozuojamų koncentracijų ir nepastebėtų poveikio koncentracijų; - eutrofikacijos pavojus, atsiradęs dėl antropogeninių priežasčių; - tarptautinių (t.y. tarpvalstybinių) pernašų reikšmė; - nepageidautinų pakitimų rizika ekosistemose ir poveikių negrįžtamumas ar veikimo trukmė; - kliūtis jūros produktams išgauti ar kitaip kliudyti teisėtai veiklai jūroje; - poveikis žmonių naudojamų jūros produktų skoniui ir/arba kvapui, ar poveikis vandens kvapui, spalvai, skaidrumui ar kitoms vandens charakteristikoms; - paskirstymo modelis (t.y. medžiagų kiekis, jų naudojimo modelis ir tikimybė patekti į jūros aplinką); - aplinkos kokybės sąlygų nevykdymas. šie kriterijai nebūtinai vienodai svarbūs, įvertinant tam tikras medžiagas ar jų grupes. 2 Dalis Pagal šio priedo 1 dalyje minėtus kriterijus, medžiagos, kurios turėtų būti programų ir priemonių objektais, yra:
5. a)sunkieji metalai ir jų junginiai,
6. b)organiniai halogeniniai junginiai (ir medžiagos, kurios gali formuoti šiuos junginius jūros aplinkoje),
7. c)organiniai fosforo ir silicio junginiai,
8. d)biocidai, tokie kaip pesticidai, fungicidai, herbicidai, insekticidai, slimicidai ir chemikalai, iš jų skirti medienai, medienos masei, celiuliozei, popieriui, odai ir tekstilės dirbiniams konservuoti,
9. e)nafta ir naftos kilmės angliavandeniliai,
10. f)azoto ir fosforo junginiai,
11. g)radioaktyvios medžiagos, įskaitant atliekas:
12. h)atsparios sintetinės medžiagos, kurios gali plūduriuoti, būti suspensijos būvyje ir skęsti. 3 Dalis Medžiagos, kurias draudžiama naudoti Lietuvos jūros rajone bei sausumoje, o taip pat draudžiama gaminti ar realizuoti: DDT (1,1,1-trichloro-2,2 bis(chlorfenilas) etanas ir jo dariniai DDE ir DDD PCB (polichloriniai bifenilai) PCT (polichloriniai terfenilai) Alavo organiniai junginiai, skirti dažyti nuo bioapaugimo laivų korpusus, žuvų gaudymo ir saugojimo priemones, kitas povandenines konstrukcijas. Pesticidai Numeris pagal JTO sąrašą Akrilonitrilas 107131 Aldrinas 309002 Aramitas 140578 Kadmio junginiai - Chlordanas 57749 Chlordekonas 143500 Chlordimeformas 6164983 Chloroformas 67663 1,2 Dibromoetanas 106934 Dieldrinas 60571 Endrinas 72208 Fluoroacto rūgštis ir dariniai 7664393, 144490 Heptachloras 76448 Izobenzanas 297789 Izodrinas 465736 Kelevanas 4234791 švino junginiai - Gyvsidabrio junginiai - Morfamkuatas 4636833 Nitrofenas 1836755 Pentachlorofenolas 87865 Polichloriniai terpenai 8001501 Kvintozenas 82688 Seleno junginiai - 2,4,5 - T 93765 Toksafenas 8001352 3 Priedas NAFTOS IŠMETIMO IŠ LAIVŲ TAISYKLĖS 1.Naftos išmetimas iš visų dydžių tanklaivių krovinio patalpų, įskaitant siurblinių skyrius, išskyrus švarų ir izoliuotą balastą, draudžiamas: 1.1. Ypatinguose jūros rajonuose ar už jų iki 50 jūrmylių atstume nuo artimiausio kranto. 1.2. Už ypatingų jūros rajonų ribų, toliau kaip 50 jūrmylių nuo artimiausio kranto, išskyrus atvejus, kai įvykdytos šios sąlygos: 1.2.1. Tanklaivis yra kelyje; 1.2.2. Pastovus naftos išmetimas neviršyja 60 litrų vienai jūrmylei; 1.2.3. Bendras išmestos į jūrą naftos kiekis neviršyja 1/30000 paskutinio krovinio dalies; 1.2.4. Tanklaivyje įrengta aprobuota naftos išmetimo valdymo ir kontrolės sistema ir nusistojimo tankas. 2. Naftos išmetimas iš visų dydžių tanklaivių ir kitų didesnių kaip 400 DRT bendro talpumo laivų mašinų skyrių draudžiamas: 2.1. Ypatinguose jūros rajonuose. 2.2. Už ypatingų jūros rajonų ribų, išskyrus atvejus, kai įvykdytos šios sąlygos: 2.2.1. Laivas yra toliau negu 12 jūrmylių nuo artimiausio kranto; 2.2.2. Laivas yra kelyje; 2.2.3. Naftos kiekis išmetime yra mažesnis negu 100 milijoninių dalių; 2.2.4. Laive įrengta veikianti naftos išmetimo valdymo ir kontrolės sistema, įrenginiai naftuotam vandeniui atskirti ar filtruoti, ar kiti panašūs aprobuoti įrenginiai; 2.2.5. Tanklaivio mašinų skyriaus naftingi vandenys nesumaišomi su krovinio patalpų naftos liekanomis ar siurblinių skyriaus naftingu vandeniu. Pastaba: naftingi mišiniai, kurie nesusimaišę su tanklaivio krovinio patalpų naftos liekanomis ar siurblių skyriaus naftingu vandeniu gali būti išmetami už ypatingų jūros rajonų ribų be apribojimų, kai grynos naftos kiekis išmetime neviršyja 15 milijoninių dalių. 3. Naftos išmetimas iš laivų (ne tanklaivių), kurių bendras talpumas mažesnis negu 400 BRT, draudžiamas: 3.1. Ypatinguose jūros rajonuose, išskyrus atvejus, kai naftos kiekis išmetime neviršyja 15 milijoninių dalių; Pastaba: kai laivas yra toliau negu 12 jūrmylių nuo artimiausio kranto, leidžiamas išmetimas, kuriame mažiau negu 100 milijoninių naftos dalių, su sąlyga, jei laivas yra kelyje, 3.2. Už ypatingų jūros rajonų ribų, išskyrus atvejus, kai įvykdytos visos šios sąlygos: 3.2.1. Laivas yra toliau negu 12 jūrmylių nuo artimiausio kranto; 3.2.2. Laivas yra kelyje; 3.2.3. Naftos kiekis išmetime yra mažesnis negu 100 milijoninių dalių; 3.2.4. Laive yra veikiantys aprobuoti prietaisai ar įrenginiai pagal 2.2.4. straipsnio reikalavimus. Pastaba: naftingi mišiniai, kai naftos kiekis ištekėjime neviršija 15 milijoninių dalių, gali būti išmetami be apribojimų. 4. Įvertinant laivo konstrukciją ir naudojimą AAM gali nustatyti taisykles kai kurių kategorijų laivams, kurių bendras talpumas mažesnis negu 400 BRT, galintiems naudoti kitas sistemas nei minėtas 3.2.4. straipsnyje. 4 Priedas NUTEKAMOJO VANDENS IŠMETIMO IŠ LAIVŲ TAISYKLĖS 1. "Nutekamasis vanduo" tai: 1.1. Nuotekos ir kitos atliekos iš tualetų, pisuarų, špigatų ir unitazų; 1.2. Nuotekos iš vonių, kriauklių ir špigatų, esančių medicininėse patalpose (ambulatorija, ligoninė ir pan.); 1.3. Nuotekos iš patalpų, kur laikomi gyvuliai; 1.4. Kiti nutekamieji vandenys, kurie susimaišo su čia paminėtais vandenimis. 2. "Kaupiamasis tankas" - tai tankas, naudojamas nutekamajam vandeniui surinkti ir laikyti. 3. Šio priedo nuostatos taikomos: 3.1. Laivams, kurių bendras talpumas yra 200 BRT ir didesnis; 3.2. Laivams, kurių bendras talpumas mažesnis negu 200 BRT ir kurie turi leidimą pervežti daugiau negu 10 žmonių; 3.3. Laivams, kurie neturi nustatyto talpumo ir kuriems leista pervežti daugiau negu 10 žmonių; 4. Nutekamąjį vandenį galima išmesti į jūrą tik tada, kai: 4.1. Laivas išmeta susmulkintus ir dezinfekuotus nutekamuosius vandenis už 4 jūrmylių nuo artimiausio kranto, naudodamas aprobuotą sistemą arba kai laivas išmeta nutekamąjį vandenį, kuris nėra smulkinamas ar dezinfekuojamas toliau negu 12 jūrmylių nuo artimiausio kranto. Kiekvienu atveju nutekamieji vandenys, kurie buvo laikomi kaupimo tankuose turi būti išmetami palaipsniui, kai laivas plaukia ne mažesniu kaip 4 mazgų greičiu; 4.2. Laive yra veikiantys aprobuoti nutekamojo vandens valymo įrenginiai ir jų išbandymų rezultatai nurodyti laive esančiame dokumente ir išmetant nuotekas nebus matomų plaukiojančių dalelių ir nesikeis aplinkinio vandens spalva. 5. Kai nutekamasis vanduo sumaišytas su atliekomis arba kitais nutekamaisiais vandenimis, kurių išmetimą reglamentuoja kiti reikalavimai, turi būti taikomi griežtesni reikalavimai. 5 Priedas ŠIUKŠLIŲ IŠMETIMAS 1. "šiukšlės" - tai visokių rūšių maisto, buities ir gamybinės atliekos, išskyrus tas medžiagas, kurios yra apibrėžtos ar aprašytos šiame įstatyme. 2. Ypatinguose jūros rajonuose išmesti draudžiama: 2.1. Visus plastmasės dirbinius, įskaitant (bet neapsiribojant) sintetines virves, sintetinius žvejybos tinklus ir plastmasinius krepšius, ir 2.2. Visas kitas šiukšles, įskaitant popierinius gaminius, skudurus, stiklą, metalą, butelius, molinius indus, krovinių padėklus, apdailos ir pakavimo medžiagas; 2.3. Maisto atliekos turi būti išmetamos kiek galima toliau nuo kranto, bet ne arčiau kaip 12 jūrmylių nuo artimiausio kranto. 2.4. šviežia žuvis ar jos dalys, kurios perdirbamos laive, gali būti išmestos Baltijos jūros rajone kiek galima toliau nuo kranto, bet ne arčiau kaip už 12 jūrmylių nuo artimiausio kranto. 3. Už ypatingų jūros rajonų ribų žemiau išvardintų šiukšlių išmetimas draudžiamas: 3.1. Visų plastmasių, įskaitant (bet neapsiribojant) sitetines virves, sintetinius žvejybos tinklus, plastmasinius krepšius; 3.2. Plūduriuojančias apdailos ir pakavimo medžiagas, krovinių padėklus - iki 25 jūrmylių atstumu nuo artimiausio kranto; 3.3. Maisto ir kt. atliekas, įskaitant popierinius gaminius, skudurus, stiklą, metalą, butelius, molinius indus ir pan. - iki 12 jūrmylių atstumu nuo artimiausio kranto. 4. šiukšlės, nurodytos 3.3. straipsnyje, gali būti išmestos toliau negu 3 jūrmylių atstumu nuo artimiausio kranto, jeigu jos susmulkintos ir praeina pro tinklelį, kurio kraštinė ne didesnė kaip 25 milimetrai. 6. Kai šiukšlės yra sumaišytos su kitomis atliekomis, turinčiomis skirtingus išmetimo reikalavimus, turi būti vykdomi griežtesni reikalavimai. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija, 1982 m. 2. Tarptautinė apsaugos nuo teršimo iš laivų konvencija, 1973 m., papildyta 1978 m. protokolu (MARPOL 73/78). 3. Baltijos jūros rajono jūrinės aplinkos apsaugos konvencija, 1974 m. 4. Baltijos jūros rajono jūrinės aplinkos apsaugos konvencija, pasirašyta diplomatinėje konferencijoje dėl Baltijos jūros rajono jūrinės aplinkos apsaugos (1992 m. balandžio mėn. 9 d., Helsinkyje) - naujas tekstas. 5. Tarptautinė konvencija dėl pasiruošimo, reagavimo ir bendradarbiavimo priemonių naftos išsiliejimams likviduoti, 1990 m. 6. Bazelio konvencija dėl tarpvalstybinio kenksmingų medžiagų pervežimo ir jų laidojimo kontrolės, 1989 m. 7. Tarptautinė konvencija dėl civilinės atsakomybės už padarytą žalą teršiant nafta, 1969 m. 8. Tarptautinė konvencija dėl tarptautinio kompensacijų už padarytą žalą teršiant nafta fondo įkūrimo, 1971 m. 9. Tarptautinė konvencija dėl intervencijos atviroje jūroje, avarijų, sukeliančių teršimą nafta, atvejais, 1969 m. 10. Šiaurės Rytų Atlanto jūrinės aplinkos apsaugos konvencijos projektas, 1992 m. liepos mėn., Briuselis. 11. Kanados aplinkos apsaugos įstatymas, 1988 m. 12. Danijos jūros aplinkos apsaugos įstatymas, 1980 m., pataisytas 1985 m. gegužės mėn. įstatymu. 13. Įstatymas dėl Lenkijos Respublikos jūros rajono ir jūros administracijos, 1991 m. 14. Lenkijos įstatymas dėl jūros aplinkos apsaugos nuo teršimo iš laivų, 1991 m. 15. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas, 1992 m. 16. Supratimo memorandumas dėl valstybinės kontrolės uoste, 1982 m. 17. John H. Bates. Jungtinės karalystės įstatymai dėl jūros apsaugos nuo teršimo nafta, 1987 m. 18. David Hughes. Aplinkos apsaugos įstatymas (antras leidimas), 1992 m. 19. Suomijos aplinkos apsaugos įstatymai. Jūros aplinka, darbai Nr. 4, 1992 m. 20. Antrojo teisės ekspertų pasitarimo medžiaga apie ypatingai jautrių jūros rajonų apsaugą ir Baltijos jūros rajono seminaro medžiaga dėl pakrančių ir jūros saugomų teritorijų įkūrimo, apsaugos ir efektyvaus valdymo Baltijos jūros rajone. Nykopingas, Švedija, 1993 m. birželio mėn. 3-11 d. 21. Edgar Gold. Jūros apsaugos žinynas, 1985 m. 22. Jūros apsaugos nuo teršimo patariamojo komiteto kasmetinis leidinys, 1990 m.