← Lietuva

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO 2008 M

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO 2008 M LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO 2008 M. GRUODŽIO 1 D. SPRENDIMAS (ADMINISTRACINĖ BYLA NR. I444-3/

  1. PROCESINIO SPRENDIMO KATEGORIJA 17.1.) LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 8 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktui; ar Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių 6.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktui; ar Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių 9.7 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 197 straipsnio 1 daliai. Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė: I. Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjų Andrejaus Zdanavičiaus, Gintaro Lekavičiaus, Gedo Ašmanto, Vido Gailiaus, Modesto Lauraičio, Alfredo Dailydos, Arūno Zubavičiaus, Igorio Ladeiščikovo, Andrejaus Bukatyjaus, Darjušo Kolpako, Andžejaus Stankevičiaus, Viačeslavo Velikanovo, Artūro Zapasniko, Alvydo Krivkos skundą atsakovui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl priemokų priteisimo. 2007 m. gegužės 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas sustabdė administracinę bylą ir kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 38 straipsnio 1 dalies 3 punktui; ar Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių 6.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktui; ar Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių 9.7 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 197 straipsnio 1 daliai. Prašymą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymams Vilniaus apygardos administracinis teismas grindžia šiais argumentais:
  2. Tiek iš Vidaus tarnybos statuto (7 skirsnis), tiek iš Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (4 str. 2 d., 23 str. 1 d.) matyti, jog valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte suformuluota imperatyvi taisyklė, jog pareigūnams mokama priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą (...). Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 4, 5 dalys įtvirtina, jog priemokų mokėjimo tvarką nustato atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas, o mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Tokia tvarka patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“, kurių 2 punkte numatyta, jog pareigūnams mokamos (be kitų) ir ši priemoka – už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą (2.5 p.). Abejonių kelia Taisyklių 6 punktas, kuris numato, jog pareigūnams gali būti mokamos 2.5 punkte nurodytos priemokos, nors Vidaus tarnybos statutas tokios alternatyvos nenumato, t. y. esant nustatytiems pagrindams priemoka privalo būti mokama, o 6.3 punkte nustatyta, jog pasikeitus pareigūno darbo sąlygoms, priemokos skyrimo pagrindui arba policijos įstaigos finansinei padėčiai, policijos įstaigos vadovo įsakymu priemokos dydis ir mokėjimo terminas gali būti pakeisti. Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnis priemokų mokėjimo tvarkos nustatymą deleguoja vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovui, o Taisyklių 9.7 punkte yra įtvirtintas lankstus, t. y. ne daugiau kaip 0,6 pareiginės algos, priemokos dydis. Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, Taisyklių 6.3 punkte suformuluota taisyklė toje dalyje, kuri susijusi su galimybe atsakingiems subjektams, pasikeitus policijos įstaigos finansinei padėčiai, tarnautojams, turintiems teisę gauti aptariamą priemoką, įsakymu keisti priemokos dydį ir mokėjimo terminą, neatitinka pačios priemokos paskirties, nes tai leistų priemoką žymiai sumažinti arba jos visai nemokėti, nustačius tik labai abstrakčią galimybę – įstaigos finansinės padėties pakitimą, net ne pablogėjimą.
  3. Nei Vidaus tarnybos statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas tiesiogiai priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą dydžio neįtvirtina, todėl, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio nuostatomis, kad darbo santykius bei socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai valstybės tarnautojams, tarp jų – ir statutiniams, taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, šiam teisiniam santykiui, Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, taikytinas Darbo kodekso 197 straipsnis. Kadangi Taisyklių 9.7 punkte įtvirtintas priemokos dydis (ne daugiau kaip 0,6 pareiginės algos) riboja priemokos mokėjimą ir, kai darbo krūvis padvigubėja, neleidžia mokėti pareigūnui proporcingai daugiau, jis prieštarauja Darbo kodekso 197 straipsnio 1 daliai. II. Rengiant bylą nagrinėti teisme, gautas atsakovo – Lietuvos Respublikos policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos – rašytinis atsiliepimas. Atsakovas nurodo, kad su pareiškėjų skundu nesutinka ir mano, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių 6 punktas atitinka Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių 6.3 punktas atitinka Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 dalį, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių 9.7 punktas atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso 197 straipsnio 1 dalį. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja: III. Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad priemokų mokėjimo tvarką statutiniams valstybės tarnautojams nustato atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas. Vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 38 straipsniu, Lietuvos policijos generalinis komisaras 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisykles. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas abejoja, ar Taisyklių 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktui, ar Taisyklių 6.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 daliai, 38 straipsnio 1 dalies 3 punktui, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktui, ir ar Taisyklių 9.7 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 197 straipsnio 1 daliai. IV. Dėl Taisyklių 6 punkto atitikties Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktui Taisyklių 6 punkte ir jo 6.1–6.4 papunkčiuose nustatyta: „
  4. Pareigūnams gali būti mokamos 2.5 punkte nurodytos priemokos, kurių mokėjimas įforminamas šia tvarka: 6.
  5. Tiesioginis pareigūno vadovas parengia motyvuotą tarnybinį pranešimą, kuriame nurodoma, už ką siūloma skirti priemoką. Ši priemoka gali būti skiriama už nesančio darbuotojo pavadavimą, papildomų pavedimų skyrimą pareigūnui, dėl ko padidėja jo darbo krūvis, ir kita. Tarnybinis pranešimas suderinamas su atitinkamą struktūrinį padalinį kuruojančiu įstaigos vadovo pavaduotoju, finansų padalinio vadovu ir teikiamas įstaigos vadovui. 6.
  6. Priemoka skiriama pareigūnams policijos įstaigos vadovo įsakymu, kurio projektą rengia policijos įstaigos personalo padalinys, suderinęs su finansų padalinio vadovu. Įsakymo projekte nurodomas priemokos dydis ir mokėjimo trukmė. 6.
  7. Pasikeitus pareigūno darbo sąlygoms, priemokos skyrimo pagrindui arba policijos įstaigos finansinei padėčiai, policijos įstaigos vadovo įsakymu priemokos dydis ir mokėjimo terminas gali būti pakeisti. 6.
  8. Priemoka negali būti mokama ilgiau kaip vienerius metus nuo jos paskyrimo. Jei pareigūnui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti 2.5 punkto nurodytomis sąlygomis, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju sprendžiama dėl pareigūno pareigybės aprašymo papildymo ar pakeitimo, peržiūrint nustatytą kategoriją ir funkcijas.“ Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas savo abejones Taisyklių 6 punkto atitiktimi Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktui grindžia tuo, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 6 punktą priemokos pareigūnams gali būti mokamos, tuo tarpu pagal Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktą tokios priemokos turi būti mokamos, esant šioje teisės normoje numatytiems pagrindams. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23–26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokesčio klausimus detalizuoja Vidaus tarnybos statuto 35–38 straipsniai. Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalyje ir šios dalies 3 punkte nustatyta: „
  9. Pareigūnams mokamos šios priemokos: <...> 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu.“ Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tiek iš Vidaus tarnybos statuto, tiek iš Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų matyti, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos (Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d., Vidaus tarnybos statuto 35–38 str.). Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte suformuluota imperatyvi taisyklė, jog pareigūnams mokama priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Konstitucinis Teismas savo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra išaiškinęs, kad „pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus.“ Sistemiškai aiškindama Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies ir Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio nuostatas, Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, taip pat kaip ir pareiginė alga bei priedai, yra darbo užmokesčio, mokamo vidaus tarnybos pareigūnams, sudėtinė dalis. Todėl priemokų mokėjimui taikoma ta pati oficiali konstitucinė doktrina, kuri taikoma ir mokant likusias pareigūnų darbo užmokesčio dalis. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad priemokų mokėjimas pareigūnams yra privalomas ir priemokos negali būti nemokamos, jeigu egzistuoja teisės aktuose nustatyti šių priemokų mokėjimo pagrindai. Šiuos pagrindus nustato, be kita ko, Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Iš jų matyti, kad priemoka turi būti mokama,

(1)jeigu pareigūno veikla viršija įprastą darbo krūvį arba
(2)jeigu pareigūnas atlieka papildomas užduotis, viršijančias nustatytą darbo trukmę. Be to, šios papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Specialų priemokų už pareigūno veiklą viršijantį įprastą darbo krūvį arba papildomų užduočių, viršijančių nustatytą darbo trukmę, atlikimą, ribojimo laiko požiūriu pagrindą nustato Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis. Ši priemoka negali būti mokama ilgiau kaip vienerius metus nuo jos paskyrimo, išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Jei valstybės tarnautojui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytomis sąlygomis, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju sprendžiama dėl valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo papildymo. Esant Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytiems pagrindams, priemokų vidaus tarnybos pareigūnui mokėjimas nepatenka į atitinkamos vidaus reikalų įstaigos vadovo diskreciją. Įstaigos vadovui tenka spręsti, ar vidaus tarnybos pareigūnui pavesti vykdyti veiklą, viršijančią įprastą darbo krūvį, arba užduotis, viršijančias nustatytą darbo trukmę. Tačiau jeigu tokie pavedimai yra duoti ir užduotys atliktos, priemokos nemokėjimas reikštų neapmokėjimą už atliktą darbą, o tai draudžia Konstitucija. Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 4 dalimi pavesta šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų priemokų mokėjimo tvarką nustatyti atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovui. Šį įstatymų leidėjo pavedimą policijos generalinis komisaras realizavo, 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 patvirtindamas Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisykles. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindus, kuriems esant vidaus tarnybos pareigūnams mokamos priemokos, nustato Valstybės tarnybos įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto nuostatos, Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 4 dalies pavedimas įstaigos vadovui nustatyti priemokų mokėjimo tvarką reiškia pavedimą nustatyti procedūrines taisykles, pagal kurias priemokos yra įforminamos ir mokamos, o ne taisykles, kurios nustatytų tokių priemokų mokėjimo pagrindus ir konkuruotų su įstatymų nuostatomis. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne sykį yra nurodęs, kad iš teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Konstitucinis Teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį, kad poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuolatinėje praktikoje ne kartą yra akcentavęs būtinybę viešojo administravimo subjektams, priimant norminius administracinius aktus, laikytis įstatymų viršenybės principo. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik pagal jiems priskirtą kompetenciją, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. I1-04/2005, Nr. I1-02/2006, Nr. I1-04/2006). Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, jog galimą Taisyklių 6 punkto prieštaravimą Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktui jis įžvelgia todėl, kad Taisyklių 6 punkte naudojama formuluotė, jog priemokos „gali būti mokamos“, tuo tarpu Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos suponuoja imperatyvų priemokų mokėjimą. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau nurodyta argumentacija, pritaria pareiškėjo argumentams, kad esant Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytiems pagrindams, priemokų mokėjimas yra privalomas. Tačiau siekiant nustatyti, ar Taisyklių 6 punktas neįtvirtina su Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu konkuruojančių normų, negalima remtis vien gramatiniu teisės aiškinimo metodu. Prieštaravimas tarp Taisyklių 6 punkto ir Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkto galėtų būti nustatytas tada, kai Taisyklių 6 punktas leistų neskirti priemokų tais atvejais, kai Vidaus tarnybos statutas jas įpareigoja skirti, arba atvirkščiai, leistų skirti priemokas, kai Vidaus tarnybos statutas tokio atvejo nenumatytų. Siekiant nustatyti, ar Taisyklių 6 punktas iš tiesų įtvirtina su Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu konkuruojančią teisės normą, būtina remtis sisteminiu teisės aiškinimo metodu. Žvelgiant į Taisyklių 6 punktą sistemiškai, matyti, kad jis išreiškia įžangą į Taisyklių 6.1–6.4 papunkčius, kuriuose nustatyta konkreti priemokų įforminimo tvarka. Tuo tarpu Taisyklių 2 punktas, jų 2.5 papunktis, analogiškai – ir Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnis įtvirtina, kad „
  1. Pareigūnams mokamos šios priemokos: <...> 2.
  2. už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą;“. Negalima tokia situacija, kai teisės akto leidėjas (šiuo atveju – policijos generalinis komisaras) Taisyklių 2 punktu nustatytų imperatyvų priemokų mokėjimą, o Taisyklių 6 punktu ankstesnę normą paneigtų. Todėl Taisyklių 6 punkto formuluotė „Pareigūnams gali būti mokamos 2.5 punkte nurodytos priemokos, kurių mokėjimas įforminamas šia tvarka“ aiškintina, kaip leidžianti tokių priemokų mokėjimą, kai jų mokėjimas įforminamas Taisyklių 6.1–6.4 punktuose nustatyta tvarka, o ne kaip suteikianti įstaigos vadovui diskrecijos teisę spręsti, ar skirti tokias priemokas, jei egzistuoja Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti jų skyrimo pagrindai. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad Taisyklių 6 punktas neprieštarauja Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktui. V. Dėl Taisyklių 6.3 punkto atitikties Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 daliai, 38 straipsnio 1 dalies 3 punktui, Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktui Taisyklių 6.3 punkte nustatyta: „Pasikeitus pareigūno darbo sąlygoms, priemokos skyrimo pagrindui arba policijos įstaigos finansinei padėčiai, policijos įstaigos vadovo įsakymu priemokos dydis ir mokėjimo terminas gali būti pakeisti.“ Pareiškėjo teigimu, ginčijamų Taisyklių 6.3 punkte suformuluota nuostata toje dalyje, kuri susijusi su galimybe atsakingiems subjektams, pasikeitus pareigūno darbo sąlygoms, priemokos skyrimo pagrindui arba policijos įstaigos finansinei padėčiai, įsakymu keisti priemokos dydį ir mokėjimo terminą, neatitinka pačios priemokos paskirties, nes tai leistų priemoką žymiai sumažinti arba jos visai nemokėti nustačius tik labai abstrakčią galimybę – įstaigos finansinės padėties pakitimą, net ne pablogėjimą. Iš šių pareiškėjo argumentų matyti, kad jis abejoja Taisyklių 6.3 punkto formuluote, leidžiančia pakeisti priemokos dydį ir mokėjimo terminą, pasikeitus policijos įstaigos finansinei padėčiai. Pareiškėjas nenurodo jokių argumentų, kodėl prieštarautų aukštesnės galios teisiniams aktams galimybė keisti priemokos dydį ar mokėjimo terminą, pasikeitus pareigūno darbo sąlygoms ar priemokos skyrimo pagrindui. Todėl Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija tirs Taisyklių 6.3 punkto, kiek jis numato galimybę policijos įstaigos vadovo įsakymu pakeisti priemokos dydį ir mokėjimo terminą, pasikeitus policijos įstaigos finansinei padėčiai, teisėtumą. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje jau yra konstatavusi, kad priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, taip pat kaip ir pareiginė alga bei priedai, yra darbo užmokesčio, mokamo vidaus tarnybos pareigūnams, sudėtinė dalis. Taip pat padaryta išvada, kad priemokų mokėjimas pareigūnams yra privalomas ir priemokos negali būti nemokamos, jeigu egzistuoja teisės aktuose nustatyti šių priemokų mokėjimo pagrindai. Minėta, kad pagrindus, kuriems esant vidaus tarnybos pareigūnui mokamos priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, nustato Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Nei šioje teisės normoje, nei kitose Vidaus tarnybos statuto ar Valstybės tarnybos įstatymo normose nėra numatyta galimybė mažinti vidaus tarnybos pareigūnui darbo užmokestį, pasikeitus įstaigos finansinei padėčiai. Kadangi priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą yra darbo užmokesčio dalis, jos nemokėjimas, kai įprastą darbo krūvį viršijančius darbus pareigūnas atliko, reikštų darbo užmokesčio mažinimą. Priemokos dydžio ar mokėjimo termino keitimas galėtų būti siejamas tik su pagrindų tokiai priemokai skirti pasikeitimu, t. y. su pareigūno atliekamos įprastą krūvį viršijančios veiklos pokyčiais. Atsakovas, Taisyklių 6.3 punkte numatydamas galimybę keisti priemokos dydį ir mokėjimo terminą, siedamas tai su pasikeitusia policijos įstaigos finansine padėtimi, įvedė Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte nenumatytą priemokos mokėjimo kriterijų ir tuo pažeidė šią teisės normą. Pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją išimtiniais atvejais ir tik jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, valstybės tarnautojams atlyginimas gali būti mažinamas. Bet net ir tokiais išimtiniais atvejais apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, toks mažinimas visais atvejais turi remtis aiškiu įstatyminiu pagrindu ir atitikti konstitucinį proporcingumo principą. Tuo tarpu Taisyklių 6.3 punkte numatyta galimybė keisti priemokos dydį ir mokėjimo terminą, pasikeitus policijos įstaigos finansinei padėčiai, nesiremia įstatyminiu pagrindu. Šioje teisės normoje nedetalizuojami priemokos mažinimo pagrindai ir nesiekiama užtikrinti asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros. Toks teisinis reguliavimas prieštarauja Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatoms. Kartu Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą turi būti mokama tik esant šiam pagrindui, t. y. vadovo pavedimu pareigūnui atlikus įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Jei išnyksta šios priemokos mokėjimo pagrindas, tokia priemoka nebeturi būti mokama. Pareigūnas neįgyja teisėto lūkesčio, kad jam nuolat bus pavedami atlikti darbai, viršijantys įprastą darbo krūvį, už kuriuos jam bus mokama. Tai patvirtina išimtinis priemokos už įprastinį darbo krūvį viršijančią veiklą pobūdis. Tokią išvadą suponuoja ir Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog tokia priemoka negali būti mokama ilgiau kaip vienerius metus nuo jos paskyrimo. Konstatavus, kad Taisyklių 6.3 punkte numatyta galimybė keisti priemokos dydį ir mokėjimo terminą, pasikeitus policijos įstaigos finansinei padėčiai, prieštarauja Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktui, nebėra pagrindo tirti, ar Taisyklių 6.3 punktas neprieštarauja Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 daliai ir Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktui. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalį norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Šios teisinės pasekmės iškyla nepriklausomai nuo to, vienam ar keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams ar jų dalims prieštarauja ginčijamas norminis administracinis aktas. Todėl, kai yra keliamas norminio administracinio akto atitikties keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms klausimas, norminio administracinio akto teisėtumo bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs norminio administracinio akto prieštaravimą vienai aukštesnės teisinės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti norminio administracinio akto teisėtumo kitų aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatų atžvilgiu. Tokios pačios praktikos laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose dėl norminio administracinio akto teisėtumo (žr., pvz., 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-02-06 Vilniaus apygardos administracinis teismas prieš Valstybinę ligonių kasą prie sveikatos apsaugos ministerijos; 2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-04-05 Vilniaus apygardos teismas prieš Teisingumo ministeriją). VI. Dėl Taisyklių 9.7 punkto atitikties Darbo kodekso 197 straipsnio 1 daliai Taisyklių 9.7 punkte nustatytas priemokų dydis: „9.
  3. Už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą – ne daugiau kaip 0,6 pareiginės algos“. Taigi ginčijamame Taisyklių 9.7 punkte yra įtvirtintas lankstus, t. y. ne daugiau kaip 0,6 pareiginės algos, priemokos dydis. Pareiškėjas abejoja, ar toks priemokos dydžio ribojimas neprieštarauja Darbo kodekso 197 straipsnio 1 daliai, pagal kurią, kai padidinamas darbuotojo darbo mastas, palyginti su nustatyta norma, už darbą jam mokama proporcingai daugiau. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis nustato, kad Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Todėl apie norminių administracinių aktų, reglamentuojančių valstybės tarnybos teisinius santykius, prieštaravimą Darbo kodekso nuostatoms būtų pagrindas kalbėti tik tada, jei Darbo kodekso nuostatos valstybės tarnybos santykiams būtų taikytinos, t. y. jei atitinkamų santykių nereglamentuotų Valstybės tarnybos įstatymas, o statutinių valstybės tarnautojų tarnybos santykių taip pat nereglamentuotų atitinkami statutai (Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 1–2 d.). Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Analogišką nuostatą įtvirtina Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 5 dalis, kuri nustato, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nors Vidaus tarnybos statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas tiesiogiai neįtvirtina priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą dydžio, tačiau abu teisės aktai įtvirtina bendrą priemokų dydį, į kurį patenka ir priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Šis bendras priemokų dydis negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Visiškai suprantama, kad įstatymų leidėjui nustačius bendrą maksimalų priemokų dydį, bet kuri viena iš priemokų, tarp jų – ir Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Įstatymų leidėjas pasirinko teisinio reguliavimo techniką nustatyti ne kiekvienos iš Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalyje numatytos priemokos dydį, o įtvirtinti bendrą maksimalų visų priemokų dydį. Tuo netiesiogiai sureguliuojamas ir maksimalus priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą dydis. Kadangi tiek Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 5 dalis, tiek Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalis reglamentuoja priemokų už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą dydį, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, nėra pagrindo teigti, kad šie teisiniai santykiai nėra sureglamentuoti ir kad jiems būtų pagrindas taikyti darbo santykius reglamentuojančius aktus. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nustatant vidaus tarnybos pareigūnų priemokų už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą dydį, Darbo kodekso 197 straipsnio 1 dalis netaikytina. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad Taisyklių 9.7 punktas galėtų prieštarauti Darbo kodekso 197 straipsnio 1 daliai. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia: Pripažinti, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių 6 punktas neprieštarauja Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Pripažinti, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių 6.3 punkte numatyta galimybė keisti priemokos dydį ir mokėjimo terminą, pasikeitus policijos įstaigos finansinei padėčiai, prieštarauja Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Pripažinti, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių 9.7 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 197 straipsnio 1 daliai. Teismo sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“. Sprendimas neskundžiamas. Teisėjai Laimė Baltrūnaitė Artūras Drigotas Dainius Raižys Virgilijus Valančius Skirgailė Žalimienė _________________

🔗 Į oficialų šaltinį

DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.