LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO DEKRETAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS KAINŲ ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO PAPILDYMO BEI PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 81 STRAIPSNIU ĮSTATYMO GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI 2009 m. kovo 26 d. Nr. 1K-1763 Vilnius 1 straipsnis. Susipažinęs su Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. kovo 17 d. priimtu Lietuvos Respublikos kainų įstatymo 11 straipsnio papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 81 straipsniu įstatymu Nr. XI-194, pateiktu pasirašyti ir oficialiai paskelbti, konstatuoju: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva; 4 dalyje įtvirtinta, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę; 5 dalyje, kad valstybė gina vartotojų interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, skatinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog konstitucinė nuostata „įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“ įstatymų leidėją įpareigoja įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė ir numatytos priemonės jai apsaugoti. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija reiškia inter alia draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios institucijoms priimti sprendimus, iškreipiančius ar galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. kovo 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos kainų įstatymo 11 straipsnio papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 81 straipsniu įstatymą (toliau – Įstatymas), kuriuo nustatoma, kad įmonės, prekiaujančios maisto produktais, negali imti jokio kito mokesčio už vidaus rinkoje realizuojamus maisto produktus, išskyrus prekybinį antkainį, kuris didmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 15 procentų produkto įsigijimo kainos, o mažmeninėje prekyboje – didesnis nei 20 procentų produkto įsigijimo kainos. Už šių reikalavimų nesilaikymą numatoma taikyti 5 procentų įmonės mėnesinės apyvartos dydžio baudą. Lietuvos Respublikos kainų įstatyme nustatyta, kad Lietuvoje veikia valstybinių valdymo organų reguliuojamos kainos ir rinkos kainos. Šio įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė gali reguliuoti rinkos kainas tik tuo atveju, jeigu rinkos kainų ir tarifų dinamika sukelia arba gali sukelti ekonomikos funkcionavimo sutrikimus, kurie pažeidžia Respublikos ūkio ir gyventojų interesus, tik sustabdant arba apribojant rinkos kainų ir tarifų didėjimą ir tik laikinai – ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Įstatyme įtvirtintas maisto produktų kainų reguliavimas ne tik prieštarauja šioms Lietuvos Respublikos kainų įstatymo normoms, bet ir iškreipia vieną iš svarbiausių Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme numatytų konkurencijos sąlygų – kainą. Įstatymo taikymas ne tik neapgintų vartotojų interesų, bet priešingai – juos pažeistų, nes rinkos kainų reguliavimas riboja konkurenciją, trukdo rinkos mechanizmams funkcionuoti prekybos maisto produktais rinkoje, sukuria prielaidas kilti prekių kainoms. Nustačius konkrečius prekybinių antkainių dydžius mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje, sumažėtų paskatos įmonėms, prekiaujančioms maisto produktais, konkuruoti tarpusavyje dėl kainos, ir tai lemtų didesnę kainą vartotojui, sudarytų prielaidų tam tikrų prekių deficitui atsirasti bei kitų prekių grupių, kurioms netaikomas antkainių dydžių reguliavimas, kainoms didėti. Įstatyme įtvirtintas reguliavimas labiausiai paveiktų smulkaus ir vidutinio verslo įmones, nes dėl prekybinio antkainio nustatymo sumažėtų jų pelnas ir galimybės konkuruoti rinkoje. Pabrėžtina, kad toks maisto produktų kainų reguliavimas sumenkintų Lietuvos, kaip rinkos ekonomikos valstybės, autoritetą, neskatintų užsienio investuotojų toliau investuoti Lietuvoje. Siekis reguliuoti prekybinius antkainius pažeidžia ir Europos Sąjungos vidaus rinkos principus, įtvirtintus Konsoliduotoje Europos Bendrijos steigimo sutartyje. Šios sutarties 4 straipsnis nustato, kad valstybių narių ir Bendrijos veikla „apima nustatymą ekonominės politikos, kuri yra grindžiama glaudžiu valstybių narių ekonominės politikos koordinavimu, vidaus rinka bei bendrų tikslų apibrėžimu ir kuri yra vykdoma vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu“. Pabrėžtina ir tai, kad Įstatyme yra nustatyta 5 procentų įmonės mėnesinės apyvartos dydžio bauda už prekybinio antkainio taikymo pažeidimus, nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jeigu įstatyme nėra nustatyti diferencijuoti piniginių baudų dydžiai, bet yra įtvirtintos išties didelės griežtai apibrėžto dydžio piniginės baudos, ir jeigu galimybė diferencijuoti teisinę atsakomybę už atitinkamą teisės pažeidimą nekyla iš atitinkamo įstatymo ir kitų įstatymų, skiriant piniginę baudą nebelieka galimybės jos dydį individualizuoti atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, tai toks teisinis reguliavimas nesiderina su Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo ir teisinės valstybės principais. Be to, Įstatyme vartojamos netikslios ir neaiškios sąvokos, kurių turinys nėra atskleistas nei šiame, nei kituose įstatymuose, todėl taikant praktikoje jų prasmė gali būti įvairiai interpretuojama. Toks netikslių ir neaiškių teisės normų įtvirtinimas Įstatyme prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio nuostatoms, kurios reikalauja, kad teisės akto turinys būtų logiškas, glaustas ir aiškus. 2 straipsnis. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 straipsnio pirmąja dalimi: 1) grąžinu Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos kainų įstatymo 11 straipsnio papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 81 straipsniu įstatymą; 2) siūlau Lietuvos Respublikos kainų įstatymo 11 straipsnio papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 81 straipsniu įstatymą laikyti nepriimtu. 3 straipsnis. Pavedu Respublikos Prezidento patarėjui Ramūnui Vilpišauskui pateikti šį dekretą Lietuvos Respublikos Seimui. 4 straipsnis. Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos. RESPUBLIKOS PREZIDENTAS VALDAS ADAMKUS _________________