VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJOS

VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJOS VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJOS PROTOKOLINIS NUTARIMAS DĖL PEDAGOGŲ STUDIJŲ SPECIALYBĖS KALBOS PROGRAMOS PATVIRTINIMO 2009 m. balandžio 9 d. Nr. PN-2 Vilnius Valstybinė lietuvių kalbos komisija nutaria: Patvirtinti Pedagogų studijų specialybės kalbos programą (pridedama). KOMISIJOS PIRMININKĖ IRENA SMETONIENĖ _________________ PATVIRTINTA Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2009 m. balandžio 9 d. protokoliniu nutarimu Nr. PN-2 PEDAGOGŲ STUDIJŲ SPECIALYBĖS KALBOS PROGRAMA Programa sudaryta atsižvelgiant į būsimųjų mokytojų profesinės veiklos specifiką ir ypatingus kalbinius poreikius, ji skirta visų dalykų pedagogų (išskyrus lituanistus) studijas vykdančioms aukštosioms mokykloms. Tai bendroji programa, kuria remdamiesi dalyko dėstytojai gali parengti konkrečiai specialybei pritaikytas programas ir sandus. Dalykui rekomenduojama skirti ne mažiau kaip 3 kreditus, esant galimybei, dalyką pageidautina dėstyti trečiame bakalauro studijų kurse. Programos pagrindą sudaro 2003 m. birželio 27 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintos bendrosios Specialybės kalbos programos („Informaciniai pranešimai“, 2003, Nr. 72) svarbiausios nuostatos. Dalyko aktualumas. Mokymo įstaigų ir jose dirbančių pedagogų priedermė yra ne tik suteikti mokiniams atitinkamos mokslo ar meno srities žinių, bet ir jas perteikti tinkama kalbine raiška. Mokytojas, gebėdamas rišliai, aiškiai ir taisyklingai dėstyti savo mintis, padeda plėtoti ir kalbinius moksleivių gebėjimus, ugdyti jų požiūrį į kalbą kaip į vertybę, moko deramo kultūringam ir išprususiam žmogui kalbinio bendravimo, pagarbos ir atidos bendrinei lietuvių kalbai, tampa sektinu stilingos norminės kalbos pavyzdžiu. Šiais siekiais ir paremtas pedagogų studijų specialybės kalbos dalykas. Dalyko tikslas – ugdyti būsimųjų pedagogų kalbinę kompetenciją. Išklausius specialybės kalbos kursą, įgyjamos šios kompetencijos: Bendrosios kompetencijos: dalykiškai bendrauti, argumentuotai išsakyti nuomonę skirtingose profesinės veiklos situacijose; suvokti poreikį nuolat tobulinti savo kalbą, domėtis kalbos aktualijomis, siekti prestižinės kalbos. Specialiosios kompetencijos: taisyklingai vartoti rašytinę ir sakytinę specialybės kalbą; išmokti kurti įvairius specialybės tekstus, gebėti juos tinkamai pateikti ir įforminti; gebėti naudotis įvairiais specialybės kalbos norminamaisiais leidiniais ir elektroninėmis kalbos išteklių bazėmis. Dalyko sandara. Dalyką sudaro penkios svarbiausių temų grupės. Įvade aptariami bendrieji kalbos norminimo ir kodifikavimo, valstybinės kalbos politikos dalykai, specialybės kalbos samprata. Toliau nagrinėjami studijuojamos specialybės ir edukologijos terminijos ypatumai, ypač daug dėmesio skiriant terminų kūrimui, jų vartojimo ir tvarkybos principams aptarti. Kitose dalyse nagrinėjamos mokslinių ir dalykinių specialybės tekstų rengimo ir kūrimo, viešojo kalbėjimo ir bendravimo elektroninėje aplinkoje ypatybės. Tokia dalyko sandara yra rekomenduojamojo pobūdžio, todėl dalyko dėstytojas paskiras temas ar jų grupes gali pateikti keisdamas tiek jų eiliškumą, tiek formą ir turinį, atsižvelgdamas į konkrečių specialybių studentų reikmes, dalykui skirtų kreditų skaičių, studijų formą ir modelį, taikomus skirtingus dėstymo būdus ir metodus, kitus veiksnius. I. ĮVADAS Kalbos funkcijos. Kalbos formos (sakytinė ir rašytinė, viešoji ir neviešoji) ir vartojimo sritys. Specialybės ir bendrosios kalbos kultūros svarba. Mokytojas – prestižinės kalbos vartotojas. Mokytojo kalba – svarbiausias profesinės veiklos instrumentas. Valstybinė kalba. Valstybinės kalbos įstatymas. Kalbos politika ir ją formuojančios institucijos. Kalbos raida. Bendrinė kalba. Bendrinės kalbos santykis su dialektais ir sociolektais. Kalbos normos. Kalbos norminimo ir kodifikavimo kriterijai. Norminamieji darbai, jų paieška ir naudojimas. Kalbos normų pažeidimai ir jų vertinimas. Specialistų ir kalbininkų kompetencija kuriant ir vertinant specialiąją kalbą. II. SPECIALYBĖS TERMINIJA Sąvoka ir objektas. Sąvokos požymiai, turinys. Sąvokų santykiai. Žodžio ir termino, termino ir sąvokos santykis. Terminų sistemos. Terminų rūšys. Terminija – specialiosios komunikacijos pagrindas. Terminija ir terminologija. Kalbiniai ir loginiai terminų reikalavimai: sistemiškumas, tikslumas, taisyklingumas, trumpumas, darybinis patogumas, stilistinis neutralumas, vienareikšmiškumas ir kt. Terminų motyvacija. Vientisiniai ir sudėtiniai terminai. Vidiniai ir išoriniai terminijos šaltiniai. Lietuviškų žodžių terminizavimas. Terminų skolinimasis. Pagrindiniai terminų darybos būdai. Priešdėlinė, priesaginė, galūninė terminų daryba. Dūryba. Terminų kirčiavimas. Studijuojamos specialybės ir edukologijos terminija, jos klaidų priežastys ir pobūdis. Apibrėžtys ir jų sudarymo principai. Apibrėžčių adekvatumas, sistemiškumas, taisyklingumas ir kt. Apibrėžčių trūkumai. Terminografija. Terminų žodynų sudarymo principai. Terminų žodynų tipai. Terminų standartai. Terminų žodynų ir standartų santykis. Terminų ir žinių bankai. Tekstinė ir kompiuterinė terminų tvarkyba. Santrumpos ir sutrumpinimai. III. SPECIALYBĖS TEKSTAS Bendrieji specialybės tekstų – mokslinių ir mokslo populiarinamųjų – rengimo reikalavimai. Specialybės teksto būdingieji elementai: mokslinės sąvokos, profesinė terminija. Paveikios kalbos ypatybės: taisyklingumas, tikslumas, aiškumas, glaustumas. Įvairių teksto tipų – pasakojimo, aprašymo, samprotavimo – raiškos ypatumai. Samprotaujamojo teksto reikšmė dalykinei mokytojo veiklai. Aiškinimo modeliai. Argumentavimo struktūra. Rašytinio specialybės teksto ypatumai. Loginis semantinis teksto struktūravimas. Pastraipa. Pastraipų rišlumas. Būdingoji specialybės teksto sintaksė: nominacinio (konstatuojamojo), priežasties, sąlygos (nuolaidos) modelio sakiniai, pasyvo konstrukcijos, daiktavardiniai abstraktai. Moksliniai ir mokslo populiarinamieji tekstai. Rašytinių specialybės tekstų žanrinė įvairovė: tezės, referatas, kursinis, bakalauro, magistro darbas, recenzija, anotacija, straipsnis. Universalioji mokslinio specialybės teksto sandara. Įvadinės dalies turinys ir konstatuojamoji jos kalbos forma, metakalbos elementai. Dėstomosios darbo dalies dalykinio turinio, apibendrinimų ir išvadų kalbinė raiška. Formalieji mokslinio teksto reikalavimai (citatų, išnašų, bibliografinių nuorodų, pavyzdžių teikimo ypatumai). Dalykiniai specialieji raštai, administracinio stiliaus kultūra. Būdingieji prašymo, gyvenimo aprašymo, motyvacinio laiško, projekto, posėdžio protokolo, aiškinamojo rašto, ataskaitos, rekomendacijos ir kt. tekstų kalbos modeliai. Dalykiniai tekstai mokykloje. Pamokos plano (konspekto) kalbos įforminimo ypatumai. Bendravimo sakytiniu specialybės tekstu ypatumai. Sakytinio ir rašytinio teksto bendrybės ir skirtumai. Sakytinio teksto gyvumas, skambumas, vaizdingumas. Retoriškai efektyvus sakinys. Leksinės semantinės (palyginimas, metafora, metonimija ir kt.) ir sintaksinės (retorinis klausimas, kreipinys, elipsė ir kt.) stiliaus figūros kaip poveikio funkcijos realizavimo priemonės. IV. VIEŠASIS KALBĖJIMAS[1] Viešojo kalbėjimo samprata ir pobūdis. Kalbinės ir nekalbinės komunikacijos įtaka pedagogo dalykinei veiklai. Vidiniai ir išoriniai informacijos perdavimo ir priėmimo trukdžiai. Dvipusės komunikacijos paveikumas mokymo procesui. Viešojo kalbėjimo turinys ir išorinis kalbėtojo stilius. Mokytojo kalbėsenos (balso formavimas, tarsena, garsumas, tempas, ritmas, pauzės, tembras) ir nekalbinių veiksnių (mimika, gestai, laikysena, išvaizda, judėjimas patalpoje) įtaka jo pateikiamos informacijos suvokimui. Viešosios monologinės kalbos. Monologinių informacinių kalbų svarba pedagogui. Monologinių kalbų turinio logika, kompozicijos stilistika, pasirengimo ir pateikimo formos. Viešosios dialoginės kalbos. Pasirengimas dialogui, jo strategija, vadovavimas dialogui. Viešojo dialogo mokykloje rūšys: pokalbis su mokiniais per pamoką, pašnekesys ne pamokos metu, diskusija. Klausymosi, kaip svarbios dialogo dedamosios, svarba dalykiniam mokytojo bendravimui. Praktiniai mokytojo klausymosi įgūdžiai ir mokinių klausymosi proceso suvokimas. Klausančiojo motyvacijos įtaka informacijos įsiminimui. Veiksmingo klausymosi taisyklės ir trukdžiai. V. ELEKTRONINIS DISKURSAS Elektroninio diskurso samprata. Viešas ir privatus bendravimas elektroninėmis priemonėmis. Dalykinio elektroninio laiško sandara. Elektroninio diskurso kalbos ypatybės (rašyba, skyryba, leksika, gramatika), sakytinės ir rašytinės kalbos suartėjimas, kitų kalbų įtaka, rašto ženklų problema. Nekalbinių simbolių vartojimas elektroniniame diskurse, jų paskirtis. Programos, naudotinos elektroninėje terpėje (rašybos ir gramatikos tikrintuvai). Lietuviški šriftai. Skaitmeniniai kalbos ištekliai (elektroniniai žodynai, tekstynai, garsynai, kalbos konsultacijų bankai, terminų bankai, tarmių archyvas, automatinio vertimo programos ir pan.). Pagrindinė literatūra Čepaitienė G. Kalbos etiketas ir mokykla. Šiauliai, 1996. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (vyr. red. St. Keinys). Vilnius, 2006. Prieiga internete: http://www.autoinfa.lt/webdic. Gaivenis K. Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys. Vilnius, 2002. Jovaiša L. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius, 2007. Koženiauskienė R. Retorika: iškalbos stilistika. Vilnius, 2001. Kvašytė R. Mokomasis terminologijos žodynėlis. Šiauliai, 2005. Nauckūnaitė Z. Iškalbos mokymas. Kaunas, 2001. Nauckūnaitė Z. Teksto komponavimas: rašymo procesas ir tekstų tipai. Vilnius, 2002. Rienecker L., Jørgensen P. S. Kaip rašyti mokslinį darbą. Vilnius, 2003. Šukys J. Kalbos kultūra visiems. Kaunas, 2006. Tarptautinių žodžių žodynas (ats. red. A. Kinderys). Vilnius, 2008. Papildoma literatūra Bielinienė J. Iškalbos menas. Vilnius, 2000. Bitinienė A. Mokslinis stilius. Vilnius, 1983. Čepaitienė G. Lietuvių kalbos etiketas: semantika ir pragmatika. Šiauliai, 2007. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika (red. V. Ambrazas). Vilnius, 2005. Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas. Prieiga internete: http://donelaitis.vdu.lt. Girčienė J. Gebėjimas klausytis – svarbus dalykinio bendravimo elementas. – Specialybės kalba: tyrimas ir dėstymas. Vilnius, 2006, 58-65. Grebliauskienė B., Večkienė N. Komunikacinė kompetencija: komunikabilumo ugdymas. Vilnius, 2004. Kalbos patarimai 1. Gramatinės formos ir jų vartojimas. Vilnius, 2002. Kalbos patarimai 2