LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO DEKRETAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS STATYBOS ĮSTATYMO 2, 6, 20, 23, 28, 29, 31, 37 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 231 STRAIPSNIU ĮSTATYMO GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI 2009 m. liepos 30 d. Nr. 1K-65 Vilnius 1 straipsnis. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalimi, grąžinu Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimtą ir Respublikos Prezidentui pateiktą pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2, 6, 20, 23, 28, 29, 31, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 231 straipsniu įstatymą Nr. XI-357 (toliau – Įstatymas) dėl šių motyvų: 1) teikiant pasiūlymą dėl Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 ir 3 dalies pakeitimų akcentuota, jog šiuo metu galiojančiame Statybos įstatymo 28 straipsnyje numatyta vienintelė savavališkos statybos padarinių šalinimo priemonė – statinio nugriovimas, neleidžia statybų valstybinės priežiūros institucijoms ir teismui priimti teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančių sprendimų. Savavališkų statybos padarinių šalinimo teisinis reglamentavimas, kai statytojas įpareigojamas savavališką statinį nugriauti arba pertvarkyti neatsižvelgiant į konkrečios savavališkos statybos aplinkybes, t. y. nepriklausomai nuo to, ar statoma neturint leidimo, ar su leidimu, tačiau nuo jo nukrypstant, ar teismui vėliau leidimą pripažinus negaliojančiu, varžo savininko teises. Vertinant tokį teisinį reglamentavimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos požiūriu, atkreiptinas dėmesys į kelis aspektus. Pirma, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principą nuosavybės teisė nėra absoliuti. Ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Antra, teismų praktikos analizė rodo, kad, kilus ginčui, galutinį sprendimą priima teismai, kurie galiojantį reglamentavimą aiškina ne pažodžiui, bet įvertindami ir kitas aplinkybes: pažeidimo sunkumą, ginamos teisės svarbą, ginčo šalių interesų derinimo ir savavališkos statybos padarinių šalinimo priemonių proporcingumo principus; 2) ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo. Vertinant savavališkų statybų padarinių šalinimo priemones nuosavybės teisės ribojimo aspektu, pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija valstybę įpareigoja saugoti visų savininkų, įskaitant valstybės, nuosavybės teises, reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ir siekti ne atskirų asmenų, bet bendros tautos gerovės. Valstybei keliama pareiga įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją nuosavybė yra visų asmenų laisvės ir orumo garantas, ji atlieka socialinę funkciją ir įpareigoja ne tik valstybę, bet ir visus savininkus naudoti savo turtą ir lemti jo likimą taip, kad nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; 3) Lietuvos Respublikos Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai teisės pažeidėjui teisės aktais nėra nustatyta pareiga atkurti to, kas buvo sunaikinta, nuskurdinta ar kitaip pažeista. Tai reiškia, kad teisės pažeidimų padariniai negali būti įteisinti vėliau priimtais institucijų ar pareigūnų sprendimais. Todėl negalime teigti, kad griežtų sankcijų už teisės pažeidimus įtvirtinimas, įskaitant savavališkų statybų padarinių šalinimo priemonę – statinio nugriovimą, savaime yra neteisingas ir neadekvatus teisės pažeidimui. Vertinant galiojantį teisinį reguliavimą ir įstatymų projektų rengimo medžiagą matyti, kad Statybos įstatymo 28 straipsnio ir Civilinio kodekso 4.103 straipsnio pakeitimais, priimtais 2006 m. spalio 17 d. įstatymais Nr. X-858 ir Nr. X-857, buvo siekiama užkirsti kelią savavališkoms statyboms ir kitiems pažeidimams statybos srityje, užtikrinti statybos proceso ir statinių kokybės kontrolę. Šių įstatymų projektų rengimo medžiagoje taip pat pabrėžiama, kad įstatymų pakeitimą lėmė tai, jog labai daug statytojų statybas pradeda savavališkai, pasinaudodami įstatymų nustatyta galimybe savavališkai statomą ar pastatytą statinį įteisinti vėliau, teismui priėmus sprendimą, įpareigojantį statytoją gauti statybos leidimą. Tokia įstatymo leidėjo pozicija leidžia teigti, kad 2006 m. spalio 17 d. priimtus Statybos įstatymo 28 straipsnio ir Civilinio kodekso 4.103 straipsnio pakeitimus lėmė objektyvi Lietuvos situacija, atitinkanti šių teisės aktų priėmimo metu egzistavusius demokratinėje visuomenėje būtinus nuosavybės teisės ribojimo imperatyvus. Taigi negalima vienareikšmiškai teigti, kad šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas ta apimtimi, kiek jis numato savavališkos statybos padarinių šalinimą – statinio nugriovimą, savaime pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją. Dėl šių priežasčių keičiant teisinį reguliavimą ir iš naujo nustatant galimybę įteisinti savavališkas statybas, turėjo būti įvertinta, ar situacija, kuri 2006 metais lėmė Statybos įstatymo 28 straipsnio ir Civilinio kodekso 4.103 straipsnio pakeitimus, iš tiesų pasikeitė, ar buvo pasiekti įstatymo leidėjo ketinimai užkirsti kelią savavališkoms statyboms, ar pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės buvo ir yra pakankamai efektyvios, ir tik tada nuspręsti – tikslinga liberalizuoti savavališkų statybų teisines pasekmes ar ne. Pabrėžtina, kad Seimo priimto Statybos įstatymo 28 straipsnio pakeitimo tikslai nėra visiškai aiškūs, todėl priimant Statybos įstatymo pataisas siūlytina pasinaudoti Seimo Statute numatyta galimybe atlikti ne tik užsienio šalių praktikos ekspertinį tyrimą, bet ir Lietuvoje esančios padėties vertinimą; 4) teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvai sąlygoja privalomus teisinio reguliavimo reikalavimus: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai ir suprantamai, jose negali būti dviprasmybių, o jų turinys turi užtikrinti viešųjų ir privačių interesų pusiausvyrą bei galimybę gyventi darnioje aplinkoje. Tai reiškia, kad valstybė privalo statybų srityje numatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris neproporcingai neapribotų nuosavybės teisių ir nesudarytų galimybių teisės pažeidėjui pelnytis iš neteisėtų savo veiksmų vėliau juos įteisinant. Teisiniu reguliavimu turi būti nustatyta teisinių santykių pusiausvyra, kuri pašalintų piktnaudžiavimą teise bei suteiktų galimybę teismui pagal įstatyme nustatytus aiškius kriterijus įvertinti kiekvieną individualų atvejį ir priimti teisingą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, priimtose Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas, sudarysiantis galimybes arba nugriauti savavališkai pastatytus statinius, kai žemės sklype, kuriame vykdoma naujo statinio statyba ar statinio rekonstrukcija, tokie statybos darbai yra draudžiami, arba leisti statytojui parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą, atlikus „atitinkamas administracines procedūras“, leidžia abejoti šių įstatymo nuostatų įgyvendinimo efektyvumu, kovos su savavališkomis statybomis skaidrumu bei viešųjų ir privačių interesų pusiausvyra; 5) priimto Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos, leidžiančios statytojui (užsakovui) parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą, „jeigu statinio statyba, atlikus atitinkamas administracines procedūras, gali būti vykdoma“, neatitinka teisinio aiškumo ir apibrėžtumo imperatyvų dėl to, kad suteikia nepateisinamai plačią statybų valstybinės priežiūros institucijų ir atitinkamų pareigūnų diskreciją priimant sprendimus dėl savavališkų statybų padarinių šalinimo tvarkos ir terminų. Be to, iš teisės aktų rengimo medžiagos galima tik nuspėti, kokias „atitinkamas administracines procedūras“ galėjo turėti omenyje įstatymų leidėjas. Tai kelia pernelyg didelę piktnaudžiavimo teise riziką, nes pareigūnams ir statytojams (užsakovams) suteikia galimybę ne tik parengti statinio projektą ar gauti statybos leidimą, bet ir pakeisti teritorijų planavimo dokumentus. Tokiu atveju savavališkos statybos padarinių šalinimas būtų ilgalaikis ir sudėtingas; 6) keičiamas Statybos įstatymo 28 straipsnis yra susijęs su Civilinio kodekso 4.103 straipsnio nuostatomis, todėl vadovaujantis Seimo Statuto 135 straipsnio 5 dalimi tikslinga kartu su Statybos įstatymo 28 straipsniu pakeisti atitinkamas Civilinio kodekso nuostatas; 7) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis numato, kad „įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros“. Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 16 punktas nustato, kad teisės akto projekto rengėjas turi atlikti teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su žemėtvarka, teritorijų planavimu ir statyba. Šio Įstatymo antikorupcinis vertinimas jo priėmimo metu nebuvo atliktas. Pabrėžtina, kad Įstatymo antikorupcinis vertinimas buvo atliktas tik po priėmimo. Jame konstatuota, kad Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 ir 3 dalies pakeitimai padidina korupcijos pasireiškimo tikimybę ir sudaro galimybes piktnaudžiauti teise. 2 straipsnis. 1. Siūlau Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2, 6, 20, 23, 28, 29, 31, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 231 straipsniu įstatymo Nr. XI-357 6 straipsnį laikyti nepriimtu. 2. Siūlau Įstatymo 7–10 straipsnius atitinkamai laikyti 6–9 straipsniais. 3 straipsnis. Pavedu Respublikos Prezidentės vyriausiajai patarėjai Solveigai Cirtautienei pateikti šį dekretą Lietuvos Respublikos Seimui. 4 straipsnis. Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos. Respublikos prezidentė DALIA GRYBAUSKAITĖ _________________