← Lietuva

LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO

LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO ĮSAKYMAS DĖL LIETUVOS MEDICINOS NORMOS MN 25:2009 „GYDYTOJAS ANESTEZIOLOGAS-REANIMATOLOGAS. TEISĖS, PAREIGOS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ“ PATVIRTINIMO 2009 m. gruodžio 21 d. Nr. V-1054 Vilnius Vykdydamas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymą (Žin., 1994, Nr. 63-1231; 1998, Nr. 112-3099): 1. Tvirtinu Lietuvos medicinos normą MN 25:2009 „Gydytojas anesteziologas-reanimatologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (pridedama). 2. Pripažįstu netekusiais galios: 2.1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. 284 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 25:1999 „Gydytojas anesteziologas-reanimatologas. Funkcijos, pareigos, teisės, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 53-1725); 2.2. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. V-322 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. 284 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 25:1999 „Gydytojas anesteziologas-reanimatologas. Funkcijos, pareigos, teisės, kompetencija ir atsakomybė“ pakeitimo“ (Žin., 2004, Nr. 81-2906). SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS ALGIS ČAPLIKAS PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-1054 LIETUVOS MEDICINOS NORMA MN 25:2009 Gydytojas ANESTEZIOLOGAS-REANIMATOLOGAS TEISĖS, PAREIGOS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ I. TAIKYMO SRITIS 1. Ši Lietuvos medicinos norma nustato gydytojo anesteziologo-reanimatologo veiklos sritis, teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę. 2. Ši Lietuvos medicinos norma privaloma visiems Lietuvos Respublikos gydytojams anesteziologams-reanimatologams, jų darbdaviams, taip pat institucijoms, rengiančioms šiuos specialistus, tobulinančioms jų profesinę kvalifikaciją bei kontroliuojančioms jų veiklą. II. NUORODOS 3. Rengiant šią Lietuvos medicinos normą vadovautasi šiais Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais: 3.1. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu (Žin., 1994, Nr. 63-1231; 1998, Nr. 112-3099); 3.2. Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymu (Žin., 1996, Nr. 116-2696; 2004, Nr. 55-1886); 3.3. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu (Žin., 1996, Nr. 55-1287; 2002, Nr. 123-5512); 3.4. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu (Žin., 1996, Nr. 66-1572; 1998, Nr. 109-2995); 3.5. Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymu (Žin., 1996, Nr. 102-2313; 2004, Nr. 68-2365); 3.6. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu (Žin., 1996, Nr. 102-2317; 2004, Nr. 115-4284); 3.7. Lietuvos Respublikos žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymu (Žin., 1997, Nr. 30-712; 2002, Nr. 43-1601); 3.8. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 634 „Dėl Bendrųjų reikalavimų medicinos normoms rengti patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 100-3192; 2003, Nr. 112-5031); 3.9. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 101 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 4: 2001 „Medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“ ir Medicinos normos MN 100:2001 „Aktyviųjų implantuojamųjų medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“ patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 15-467); 3.10. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 58 „Dėl Sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarkos“ (Žin., 2002, Nr. 12-430); 3.11. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 132 „Dėl Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos“ (Žin., 2002, Nr. 31-1180); 3.12. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-357 „Dėl gaivinimo standartų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 64-2914); 3.13. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. V-620 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 101: 2003 „Medicinos prietaisų instaliavimo, eksploatavimo ir naudojimo tvarka sveikatos priežiūros įstaigose“ patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 103-4621); 3.14. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 „Dėl Būtinosios medicinos pagalbos ir Būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 55-1915); 3.15. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. V-364 „Dėl Licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 86-3152); 3.16. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-396 „Dėl medicinos praktikos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 90-3316); 3.17. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-469 „Dėl Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 105-3906); 3.18. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-680 „Dėl Medicinos praktikos licencijų išdavimo gydytojams, turintiems specializuotos medicinos praktikos licenciją ar sertifikatą, ir teisės verstis siaura medicinos praktika įgijimo“ (Žin., 2004, Nr. 149-5426); 3.19. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. V-827 „Dėl reanimacijos ir intensyviosios terapijos paslaugų vaikams ir suaugusiesiems sąlygų ir tvarkos aprašų patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 128-4644); 3.20. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. V-39 „Dėl skubios konsultacinės sveikatos priežiūros pagalbos organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 33-1190). III. TERMINAI IR APIBRĖŽIMAI 4. Šioje Lietuvos medicinos normoje vartojami terminai ir apibrėžimai: Anesteziologija – mokslas apie nejautrą. Bendroji nejautra – dirbtinai sukeltas grįžtamasis centrinės nervų sistemos slopinimas, kai netenkama sąmonės ir jutimų, atsipalaiduoja skersaruožiai raumenys ir iš dalies nuslopinamos vegetacinės funkcijos. Gaivinimas – medicinos pagalbos priemonės, kuriomis siekiama atnaujinti sutrikusius arba išnykusius kvėpavimą, kraujotaką, galvos smegenų veiklą ir kitas gyvybiškai svarbias žmogaus organizmo funkcijas gyvybei pavojingų būklių atvejais. Gydytojas anesteziologas-reanimatologas – medicinos gydytojas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs gydytojo anesteziologo-reanimatologo profesinę kvalifikaciją. Gydytojo anesteziologo-reanimatologo praktika – teisės aktų reglamentuota gydytojo anesteziologo-reanimatologo, turinčio licenciją verstis medicinos praktika pagal gydytojo anesteziologo-reanimatologo profesinę kvalifikaciją, atliekama asmens sveikatos priežiūra nepriklausomai nuo paciento amžiaus. Lėtinis skausmas – tai būklė, kai skausmas jaučiamas nuolat ilgą laiką (> 3 mėn.) ir skausmo priežastis ne visuomet gali būti pašalinta arba yra sunkiai pagydoma; lėtinis skausmas laikomas savarankiška liga. Saugi anestezija – tai priemonių ir veiksnių visuma, būtina užtikrinti saugią ir kokybišką perioperacinę anesteziologinę priežiūrą, kuri atitinka asmens sveikatos priežiūros įstaigos išorinio ir vidinio audito reikalavimus. Skausmas – nemalonus emocinis ir jutiminis išgyvenimas, susijęs su esamu arba galimu audinių pažeidimu arba apibūdinamas konkretaus pažeidimo sąvokomis. Skausmo malšinimas – nemalonių emocinių ir jutiminių išgyvenimų, susijusių su audinių pažeidimu, šalinimas. Reanimatologija – mokslas apie gyvybinių funkcijų atkūrimą ir palaikymą. Ūmus skausmas – tai normali nuspėjama fiziologinė reakcija, kylanti dėl cheminio, šiluminio arba mechaninio dirgiklio, susijusio su operacija, trauma ar ūmia liga; jis yra linkęs silpnėti ir ilgainiui išnykti. Vietinė nejautra – tam tikros kūno vietos ar srities skausmo slopinimas. IV. BENDROSIOS NUOSTATOS 5. Gydytojo anesteziologo-reanimatologo profesinė kvalifikacija įgyjama baigus universitetines medicinos studijas ir anesteziologijos-reanimatologijos rezidentūrą. Užsienyje įgyta gydytojo anesteziologo-reanimatologo profesinė kvalifikacija pripažįstama Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. 6. Teisę verstis gydytojo anesteziologo-reanimatologo praktika turi asmuo, turintis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią medicinos praktikos licenciją verstis medicinos praktika pagal gydytojo anesteziologo-reanimatologo profesinę kvalifikaciją. 7. Gydytojas anesteziologas-reanimatologas verčiasi gydytojo anesteziologo-reanimatologo praktika asmens sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose galiojančią įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją teikti anesteziologijos ir reanimatologijos ir (

  1. ar)reanimacijos ir intensyviosios terapijos paslaugas. 8. Gydytojas anesteziologas-reanimatologas dirba savarankiškai, bendradarbiaudamas su kitais sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiais specialistais. 9. Gydytojas anesteziologas-reanimatologas vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, šia Lietuvos medicinos norma ir kitais teisės aktais, įstaigos, kurioje dirba, įstatais (nuostatais), vidaus tvarkos taisyklėmis bei savo pareigybės aprašymu. V. TEISĖS 10. Gydytojas anesteziologas-reanimatologas turi teisę: 10.1. verstis gydytojo anesteziologo-reanimatologo praktika šios medicinos normos ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; 10.2. turėti medicinos gydytojo spaudą, išduotą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; 10.3. išrašyti receptus Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; 10.4. išduoti asmens sveikatos pažymėjimus (pažymas) Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; 10.5. spręsti laikinojo nedarbingumo klausimus Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; 10.6. konsultuoti kitų profesinių kvalifikacijų gydytojus anesteziologijos-reanimatologijos klausimais; 10.7. atsisakyti teikti sveikatos priežiūros paslaugas, jei tai prieštarauja gydytojo profesinės etikos principams arba gali sukelti realų pavojų paciento ar gydytojo gyvybei, išskyrus atvejus, kai teikiama būtinoji medicinos pagalba; 10.8. nustatyti žmogaus mirties faktą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; 10.9. nepradėti gaivinimo Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; 10.10. dalyvauti mokslinėje tiriamojoje ir pedagoginėje veikloje, taip pat kuriant ir diegiant naujas medicinines ir informacines technologijas; 10.11. gauti darbui būtiną informaciją apie gydomus ir konsultuojamus pacientus Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; 10.12. dalyvauti pasitarimuose, seminaruose ir konferencijose, mokslinėse draugijose, kur nagrinėjami su profesine kvalifikacija susiję klausimai; 10.13. reikalauti darbdavio užtikrinti optimalias darbo ir saugios anestezijos sąlygas (patalpos, higieninės sąlygos, apsaugos priemonės, medicinos prietaisai, jų priežiūra bei jų atnaujinimas), nurodytas kiekvienos diagnostinės ar gydomosios procedūros metodikoje; 10.14. verstis siaura medicinos praktika; 10.15. gydytojas anesteziologas-reanimatologas gali turėti ir kitų teisių, nustatytų Lietuvos Respublikos teisės aktais. VI. PAREIGOS 11. Gydytojas anesteziologas-reanimatologas privalo: 11.1. teikti būtinąją medicinos pagalbą; 11.2. kvalifikuotai tirti, diagnozuoti kritines būkles, skirti gydymą ir užtikrinti pagal savo kompetenciją teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę; 11.3. taikyti Lietuvos Respublikoje tik įteisintus tyrimo, diagnostikos ir gydymo metodus; 11.4. naudoti tik medicinos prietaisų saugos techninio reglamento reikalavimus atitinkančius medicinos prietaisus, kurie instaliuojami, naudojami ir prižiūrimi vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; 11.5. propaguoti sveiką gyvenseną, ligų prevencijos ir sveikatos tausojimo bei ugdymo priemones; 11.6. bendradarbiauti su kitais asmens bei visuomenės sveikatos priežiūros, slaugos ir socialinės rūpybos darbuotojais bei specialistais; 11.7. nepriskirtais jo kompetencijai atvejais laiku siųsti pacientą konsultuotis ir gydytis pas atitinkamos srities specialistą; 11.8. vykdyti privalomąsias sveikatos programas; 11.9. Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka teritoriniam visuomenės sveikatos centrui pranešti apie išaiškintą ūmią infekcinę ligą, apsinuodijimą toksinėmis medžiagomis, higienos ir epidemiologijos režimo pažeidimą, o Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos – apie nepageidaujamas vaistų sukeltas reakcijas; 11.10. tinkamai tvarkyti medicinos praktikos dokumentus bei teikti statistikos ir kitą informaciją Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka bei analizuoti savo darbo rezultatus; 11.11. paaiškinti gydytojo anesteziologo-reanimatologo praktikos aplinkybes Sveikatos apsaugos ministerijos, teisėsaugos institucijų prašymu; 11.12. laikytis gydytojo profesinės etikos principų, gerbti pacientų teises ir jų nepažeisti; 11.13. nuolat tobulinti profesinę kvalifikaciją Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; 11.14. laikytis medicinos praktikos licencijavimo taisyklių; 11.15. atlikti kitas Lietuvos Respublikos teisės aktų gydytojams anesteziologams-reanimatologams nustatytas pareigas. VII. KOMPETENCIJA 12. Gydytojo anesteziologo-reanimatologo profesinę kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos jis įgyja, baigęs gydytojo anesteziologo-reanimatologo profesinę kvalifikaciją suteikiančias studijas bei nuolat tobulindamas profesinę kvalifikaciją, atsižvelgiant į nuolatinę mokslo ir praktikos pažangą. 13. Gydytojas anesteziologas-reanimatologas turi žinoti: 13.1. sveikatos priežiūros ir socialinės pagalbos organizavimo pagrindus; 13.2. dokumentų rengimo ir įforminimo taisykles; 13.3. medicinos statistikos pagrindus; 13.4. sveikatos draudimo principus ir rūšis; 13.5. žmogaus psichologijos ypatumus, psichikos sutrikimus, sveiko ir sergančio žmogaus bei jo artimųjų psichologiją; 13.6. naudojimosi informacinėmis duomenų bazėmis būdus; 13.7. medicinos etikos pagrindus. 14. Gydytojas anesteziologas-reanimatologas privalo išmanyti: 14.1. žmogaus fiziologiją ir patologiją, farmakologiją bei nozologiją; 14.2. saugios anestezijos ir intensyviosios terapijos nuostatas; 14.3. anestezijos būdus: raumenų, rektalinę, veninę, kaukinę (įskaitant laringinę kaukę), intubacinę (endotrachėjinę bei endobronchinę), epidurinę, spinalinę, nervinių rezginių, nervų kamienų, infiltracinę, paviršinę gleivinės anesteziją ir įvairių anestezijų rūšių derinimą; 14.4. gyvybinių funkcijų rodiklius ir jų stebėjimo principus anestezijos, intensyviosios terapijos laikotarpiu; 14.5. planinę bei skubiąją nejautrą ir jų specifiką visų amžiaus grupių pacientams: 14.5.1. abdominalinėje chirurgijoje; 14.5.2. akušerijoje-ginekologijoje; 14.5.3. urologijoje; 14.5.4. kraujagyslių chirurgijoje; 14.5.5. neurochirurgijoje; 14.5.6. ortopedijoje ir traumatologijoje; 14.5.7. plastinėje ir rekonstrukcinėje chirurgijoje; 14.5.8. oftalmologijoje; 14.5.9. persodinant audinius ir (
  2. ar)organus; 14.5.10. krūtinės chirurgijoje; 14.5.11. chemoterapinėje onkologijoje; 14.5.12. stacionarinėje ir ambulatorinėje chirurgijoje; 14.5.13. širdies chirurgijoje; 14.5.14. otorinolaringologijoje; 14.5.15. veido ir žandikaulių chirurgijoje; 14.6. priežiūrą po anestezijos, įskaitant ūmaus pooperacinio skausmo malšinimą; 14.7. paliatyviosios pagalbos ir lėtinio skausmo gydymo principus; 14.8. būtinosios medicinos pagalbos principus, katastrofų mediciną; 14.9. visų amžiaus grupių ir visų profilių pacientų reanimaciją bei intensyviąją terapiją naudojant aparatus ir (
  3. ar)vaistus; 14.10. vaistų, naudojamų anestezijai, gaivinant ir intensyviai gydant pacientus, klinikinę farmakologiją bei tarpusavio sąveiką; 14.11. anesteziologijos, reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose naudojamos medicinos prietaisų veikimo ir naudojimo principus; 14.12. anestezijos, atliktų procedūrų komplikacijas, jų profilaktikos ir gydymo principus; 14.13. vaiko ir suaugusio žmogaus gaivinimą; 14.14. infuzinės ir transfuzinės terapijos principus, metodus, indikacijas, kontraindikacijas, komplikacijas; 14.15. enterinės ir parenterinės mitybos principus, metodus, indikacijas, kontraindikacijas, komplikacijas, energijos ir maisto medžiagų poreikio apskaičiavimo principus, metodus; 14.16. vandens, elektrolitų, šarmų ir rūgščių pusiausvyros palaikymo principus; 14.17. antibakterinės terapijos principus; 14.18. žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir audinių ir (
  4. ar)organų persodinimo iš mirusio žmogaus ir gyvo donoro tvarką; 14.19. multiorganinių donorų išlaikymo ir ruošimo principus. 15. Gydytojas anesteziologas-reanimatologas pagal savo kompetenciją turi mokėti: 15.1. diagnozuoti ir gydyti kritinius organų funkcijų patologinius sutrikimus: 15.1.1. kraujotakos; 15.1.2. kvėpavimo; 15.1.3. virškinamojo trakto; 15.1.4. centrinės nervų sistemos; 15.1.5. kepenų; 15.1.6. inkstų; 15.1.7. kraujodaros; 15.2. teisės aktų nustatyta tvarka konstatuoti smegenų mirtį ir pranešti Nacionaliniam transplantacijos biurui prie Sveikatos apsaugos ministerijos apie mirusį pacientą, kurio audiniai ir (
  5. ar)organai gali būti naudojami transplantacijai. 16. Gydytojas anesteziologas-reanimatologas turi gebėti atlikti šioje medicinos normoje nurodytas procedūras, operacijas: 16.1. anestezijas (ir jų kombinacijas): 16.1.1 raumenų; 16.1.2. rektalinę; 16.1.3. veninę; 16.1.4. kaukinę (įskaitant laringinę kaukę); 16.1.5. intubacinę; 16.1.5.1. endotrachėjinę; 16.1.5.2. endobronchinę; 16.1.6. epidurinę; 16.1.7. spinalinę; 16.1.8. nervinių rezginių; 16.1.9. nervų kamienų; 16.1.10. infiltracinę; 16.1.11. paviršinę gleivinės anesteziją; 16.2. manipuliacijas, užtikrinančias kvėpavimo takų praeinamumą ir kvėpavimą (spontaninį arba dirbtinį): 16.2.1. uždėti kaukę; 16.2.2. įkišti orofaringinį vamzdelį; 16.2.3. įkišti nazofaringinį vamzdelį; 16.2.4. įkišti kombinuotą vamzdelį; 16.2.5. įkišti laringinę kaukę; 16.2.6. endotrachėjinę bei endobronchinę intubaciją; 16.2.7. konikotomiją; 16.2.8. tracheostomiją; 16.2.9. pertrachėjinę deguonies srovės plaučių ventiliaciją; 16.2.10. retrogradinę trachėjos intubaciją; 16.2.11. fibrooptinę trachėjos ir bronchų intubaciją; 16.3. dirbtinę plaučių ventiliaciją rankiniais ir automatiniais aparatais; 16.4. elektrinę širdies defibriliaciją bei kardioversiją; 16.5. elektrinę širdies stimuliaciją; 16.6. elektrokardiografiją; 16.7. periferinės ir centrinės venos punkciją ir kateterizaciją; 16.8. arterijos punkciją ir kateterizaciją; 16.9. injekcijas į veną, arteriją, raumenis, poodį, epidurinę ertmę, subarachnoidinę ertmę; 16.10. epidurinės ertmės kateterizavimą; 16.11. perineurines injekcijas ir kateterizavimą; 16.13. krūtinės ląstos punkciją ir drenavimą; 16.14. intraaortinę kontrapulsaciją; 16.15. invazinius ir neinvazinius hemodinamikos monitoravimo metodus; 16.16. ekstrakorporinę kraujo apytaką; 16.17. plazmaferezę; 16.18. plazmosorbciją; 16.19. hemosorbciją; 16.20. pakaitinės inkstų terapijos metodus; 16.21. pakaitinės kepenų terapijos metodus; 16.22. bronchoskopiją: 16.22.1. kvėpavimo takų praeinamumui užtikrinti ir palaikyti; 16.22.2. kvėpavimo takams išvalyti; 16.22.3. ištyrimo medžiagai / pasėliui iš kvėpavimo takų paimti; 16.23. matuoti intraabdominalinį spaudimą; 16.24. gastrotonometriją; 16.25. kateterizuoti šlapimo pūslę; 16.26. zonduoti skrandį; 16.27. atlikdamas invazines procedūras gali naudoti vaizdinimo metodus: echoskopiją, rentgenoskopiją ir (
  6. ar)rentgenografiją, jei yra praėjęs radiacinės saugos kursą; 16.28. matuoti intrakranijinį spaudimą; 16.29. atlikti elektroencefalografiją; 16.30. pulsoksimetriją; 16.31. matuoti temperatūrą; 16.32. taikyti anestezijos gylio monitoravimo metodus; 16.33. taikyti neuroraumeninės jungties monitoravimo metodus; 16.34. taikyti kvėpavimo sistemos ir dujų apykaitos monitoravimo metodus. 16.35. taikyti specialiąsias priemones mirusiam pacientui, kurio audinius ir (
  7. ar)organus planuojama naudoti transplantacijai. 17. Gydytojas anesteziologas-reanimatologas, baigęs atitinkamus profesinės kvalifikacijos tobulinimosi kursus, gali atlikti: 17.1. vidaus organų ultragarsinį tyrimą su kraujotakos dvigubu skenavimu; 17.2. širdies ultragarsinį tyrimą su kraujotakos dvigubu skenavimu; 17.3. kraujagyslių dvigubą skenavimą. VIII. atsakomybė 18. Gydytojas anesteziologas-reanimatologas už padarytas klaidas, aplaidumą, netinkamą jam priskirtų funkcijų atlikimą ar bioetikos reikalavimų pažeidimą, taip pat už pareigų viršijimą atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. _________________

🔗 Į oficialų šaltinį

DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.