LIETUVOS RESPUBLIKOS FINANSŲ MINISTRAS Į S A K Y M A S DĖL KAI KURIŲ ĮSTATYMŲ NUOSTATŲ TAIKYMO TVARKOS 1997 m. vasario 28 d. Nr. 26 Vilnius Vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnio antrąja dalimi, ĮSAKAU: Patvirtinti Draudimo įstatymo 58 straipsnio nuostatų paaiškinimus, pagal kuriuos būtų įgyvendintas Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas ir Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 3, 5, 6 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 73-1746, 1747). DRAUDIMO ĮSTATYMO 58 STRAIPSNIO NUOSTATŲ PAAIŠKINIMAI Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 7 straipsnyje numatyta, kad į apmokestinamąsias pajamas neįskaitomos draudimo įmokos, nustatytos Draudimo įstatymo 58 straipsnyje, t. y. fizinio asmens apmokestinamosios pajamos, kurios susijusios su darbo santykiais, mažinamos jo paties sumokėtos gyvybės draudimo, draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimo ligos atvejui įmokos dydžiu tuo atveju, jei metinė nurodytų draudimo įmokų suma neviršija Vyriausybės nustatytos keturgubos vienos minimalios mėnesinės algos dydžio, galiojusio ataskaitinio ketvirčio pradžioje, sumos, t. y. jei neviršija minimalių mėnesinių algų dydžių, galiojusių atitinkamai I, II, III ir IV ketvirčio pradžioje, sumos. Gyvybės draudimo sutarties terminas turi būti ne trumpesnis kaip 10 metų. Metinės draudimo įmokos – tai per kalendorinius metus sumokėtos draudimo įmokos. Tuo atveju, kai fizinis asmuo sudaro kelių rūšių draudimo sutartis, kiekvienoje sutartyje nurodytos įmokos sumuojamos, ir jeigu jos viršija Draudimo įstatymo 58 straipsnio 1 punkte nustatytą metinį įmokų dydį, tai nustatytą dydį viršijančioji dalis apmokestinama pajamų mokesčiu Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo nustatyta tvarka. Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 7 straipsnio nuostatos dėl Draudimo įstatymo 58 straipsnyje nustatyto draudimo įmokų apmokestinimo taikomos tik pagrindinėje darbovietėje. Fizinio asmens apmokestinamosios pajamos mažinamos remiantis įmonės, įstaigos ar organizacijos (toliau – įmonės) buhalterijai pateiktu draudimo sutarties (poliso) originalu arba kopija bei kvitais apie faktinę įmokų sumą (kai asmuo sumoka draudimo įmokas pats). Kvito šaknelėje turi būti nurodytas draudimo sutarties (poliso) arba asmeninės sąskaitos draudimo įmonėje numeris, pagal kurį daromos įmokos. Jei kvite nėra minėtų rekvizitų, įmonės buhalterija nemažina darbuotojo apmokestinamųjų pajamų. Tais atvejais, kai draudimo įmokas iš darbuotojui apskaičiuoto darbo užmokesčio draudimo įstaigai perveda įmonės buhalterija, fizinio asmens apmokestinamosios pajamos mažinamos remiantis įmonės pervestų įmokų dokumentais bei draudimo sutartimi (polisu). Po 1996 m. rugpjūčio 1 d. fizinio asmens pervestos arba grynaisiais pinigais (pateikiant kvitus) sumokėtos draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimo ligos atvejui įmokos atimamos iš jo apmokestinamųjų pajamų neatsižvelgiant į tai, kada buvo sudarytos sutartys. Sumokėtos gyvybės draudimo įmokos atimamos tik tuo atveju, kai sutarties galiojimo terminas yra ne trumpesnis kaip 10 metų ir kai įmokos sumokėtos po 1996 m. rugpjūčio 1 dienos. Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajame įstatyme bei Draudimo įstatymo 58 str. 1 p. nustatytas draudimo įmokų apmokestinimas taikomas draudėjui, kurio vardu sudaryta draudimo sutartis ir kuris moka draudimo įmokas, neatsižvelgiant į tai, ar draudėjas apsidraudžia pats, ar apdraudžia šeimos narį ar kitą asmenį. Draudimo įstatymo 58 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad, nutraukus draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ar draudimo ligos atvejui sutartį arba nutraukus gyvybės draudimo sutartį per pirmuosius 10 sutarties galiojimo metų, nuo fiziniam asmeniui arba įmonei grąžinamos draudimo įmokos (premijos) dalies, nurodytos Draudimo įstatymo 22 straipsnyje, fizinis asmuo ar įmonė privalo sumokėti įstatymų nustatytus mokesčius. Šiais atvejais draudikas (draudimo įmonė), grąžinantis draudimo įmokas fiziniam asmeniui, fizinių asmenų pajamų mokestį apskaičiuoja proporcingai nuo tos draudimo įmokų dalies, kuriai buvo taikomos apmokestinimo lengvatos. Fizinių asmenų pajamų mokestis imamas pagal įmokos (premijos) grąžinimo momentu galiojusį tarifą ir ta pačia tvarka, kaip jis imamas nuo pagrindinėje darbovietėje gautų su darbo santykiais susijusių pajamų. Kai įmokos grąžinamos įmonei, jos turi būti priskiriamos apmokestinamoms nerealizacinėms pajamoms. Pagal Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą nuo 1996 m. rugpjūčio 1 dienos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš įmonės bendrųjų pajamų yra leidžiama atimti Draudimo įstatyme nustatytas draudimo įmokas. Draudimo šakos ir grupės, pagal kurias mokamos draudimo įmokos mažina įmonės apmokestinamąjį pelną, yra išvardintos Draudimo įstatymo 5 straipsnyje. Tokia draudimo įmokų apmokestinimo tvarka taikoma remiantis Draudimo įstatymo 58 str. nuostatomis. Ne gyvybės draudimo šakos įmokos (premijos), išskyrus draudimą nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimą ligos atvejui, atitinkamu dydžiu mažina įmonės apmokestinamąjį pelną (pvz., turto, kredito draudimas ir pan.). Įmonės gali drausti tik tuos savo darbuotojus, kurie šioje įmonėje dirba pagal darbo sutartis. Įmonės sumokėtos gyvybės draudimo, draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimo ligos atvejui draudimo įmokos (premijos) atitinkamu dydžiu mažina šios įmonės apmokestinamąjį pelną arba pajamas, jei draudimo įmokos (premijos) vienam darbuotojui apdrausti per kalendorinius metus neviršija Vyriausybės nustatytų minimalių mėnesinių algų dydžių, galiojusių atitinkamai I, II, III ir IV ataskaitinio ketvirčio pradžioje, sumos ir jei gyvybės draudimo sutarties terminas yra ne trumpesnis kaip 10 metų. Viršijanti šį dydį draudimo įmokų dalis, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų pajamų neatimama. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, po 1996 m. rugpjūčio 1 d. uždirbtoms pajamoms tenkanti minėtų draudimo išlaidų dalis atimama iš įmonės bendrųjų pajamų neatsižvelgiant į draudimo sutarčių sudarymo bei draudimo įmokų sumokėjimo laiką (draudimo įmokų dalis, proporcingai tenkanti iki 1996 m. rugpjūčio 1 d. uždirbtoms pajamoms, nemažina įmonės apmokestinamojo pelno). Tais atvejais, kai turtą apdraudžia ne savininkas, o turto nuomininkas, apskaičiuojant nuomininko apmokestinamąjį pelną, sumokėtos išsinuomoto turto draudimo sąnaudos gali būti atimamos iš bendrųjų pajamų tik tada, jei draudimo sutartyje numatyta, kad, įvykus draudiminiam įvykiui, draudimo išmoką gaus nuomininkas. Analogiška tvarka taikoma sudarytų turto panaudos sutarčių atvejais. Apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas juridinio asmens teisių neturinčiose įmonėse, draudimo įmokos atimamos iš bendrųjų įplaukų ta pačia tvarka kaip ir juridinio asmens teises turinčiose įmonėse. Apskaičiuojant fizinių asmenų pajamų mokestį ir juridinių asmenų pelno mokestį, Draudimo įstatymo 58 straipsnyje nustatyta draudimo įmokų apmokestinimo tvarka taikoma pagal šio įsakymo priede nurodytus apskaičiavimo pavyzdžius. FINANSŲ MINISTRAS ALGIRDAS ŠEMETA ______________ Lietuvos Respublikos finansų ministro 1997 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 26 1 priedas FIZINIŲ ASMENŲ PAJAMŲ MOKESČIO IR JURIDINIŲ ASMENŲ PELNO MOKESČIO APSKAIČIAVIMO, REMIANTIS DRAUDIMO ĮSTATYMO 58 STRAIPSNIU, PRAKTINIAI PAVYZDŽIAI
- Vyriausybės nustatyta keturguba vienos minimalios mėnesinės algos dydžio suma, galiojusi ataskaitinio ketvirčio pradžioje (MA) – t. y. Vyriausybės nustatytų minimalių mėnesinių algų dydžių, galiojusių atitinkamai I, II, III ir IV ketvirčio pradžioje, suma. Jeigu MaI – I ketvirčio pradžioje (sausio mėn. 1 d.) galiojanti minimali mėnesinė alga, MaII – II ketvirčio pradžioje (balandžio 1 d.) galiojanti minimali mėnesinė alga, MaIII – III ketvirčio pradžioje (liepos 1 d.) galiojanti minimali mėnesinė alga, MaIV – IV ketvirčio pradžioje (spalio 1 d.) galiojanti minimali mėnesinė alga, tai MA=MaI+MaII+MaIII+MaIV. Kadangi Draudimo įstatymo 58 straipsnyje nustatyta draudimo įmokų apmokestinimo tvarka taikoma tik nuo 1996 m. rugpjūčio 1 dienos, tai pateikiame Vyriausybės nustatytos keturgubos vienos minimalios mėnesinės algos dydžio sumos, galiojusios ataskaitinio ketvirčio pradžioje, apskaičiavimą 1996 metų paskutiniams 5 mėnesiams: 1996 m. III ketvirčio pradžioje (liepos 1 d.) galiojusi minimali mėnesinė alga buvo 210 Lt, proporcingai tenkanti 2 mėnesiams (rugpjūčio ir rugsėjo mėn.) sudarytų 210:3x2=140 Lt, 1996 m. IV ketvirčio pradžioje (spalio 1 d.) galiojusi minimali mėnesinė alga buvo 300 Lt, tai suma, kurios neviršijant taikoma Draudimo įstatymo 58 str. 1 ir 2 punktuose nustatyta draudimo įmokų apmokestinimo tvarka, 1996 metais sudarytų 140+300=440 Lt. 1997 m. ir kiekvienais sekančiais metais Vyriausybės nustatyta keturguba vienos minimalios mėnesinės algos dydžio suma, galiojusi ataskaitinio ketvirčio pradžioje, apskaičiuojama šio punkto 1 dalyje nustatyta tvarka. Pavyzdžiui: 1997 m. MaI – 300 Lt, MaII – 330 Lt, MaIII – 350 Lt, MaIV – 380 Lt, tai 1997 m. MA=300+330+350+380=
- Skaičiuojant fizinių asmenų pajamų mokestį, taikoma Draudimo įstatymo 58 straipsnio 1 punkto nuostata, t. y. fizinio asmens apmokestinamosios pajamos, susijusios su darbo santykiais, mažinamos jo paties sumokėtų gyvybės draudimo, draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimo ligos atvejui įmokų atitinkamu dydžiu, pavyzdžiui: AP – darbuotojo apmokestinamosios pajamos (darbo užmokestis, premijos, priedai ir pan.) per mėnesį sudaro 1500 Lt; PNM – pagrindinis neapmokestinamasis minimumas; DrĮ – draudimo įmokos. Darbuotojas yra sudaręs draudimo sutartį, pagal kurią moka draudimo įmokas. Fizinių asmenų pajamų mokestis skaičiuojamas vadovaujantis Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo II dalyje nustatyta tvarka, t. y. jeigu darbuotojas po 1996 m. rugpjūčio 1 d. faktiškai sumokėjo tokias draudimo įmokas: rugpjūčio mėn. – 80 Lt, rugsėjo mėnesį – 120 Lt, lapkričio mėn. – 200 Lt (už lapkričio ir spalio mėn.), gruodžio mėn. – 120 Lt, tai pagal pateiktus draudimo įmokų kvitus pajamų mokestis skaičiuojamas taip: (AP-PNM-DrĮ)x 0,33, pvz., 1996 m. rugpjūčio mėnesį tai sudarytų (1500-191-80)x 0,33= 405,57 Lt, lapkričio mėnesį – (1500-191-200)x0,33=365,97 Lt ir t. t. Ši nuostata taikoma tada, kai kalendorinių metų draudimo įmokos (premijos) neviršija Vyriausybės nustatytos keturgubos vienos minimalios mėnesinės algos dydžio, galiojusio ataskaitinio ketvirčio pradžioje, sumos, kuri buvo apskaičiuota šio priedo 1 punkte.
- Tuo atveju, kai fizinio asmens per metus sumokėta įmokų suma viršija Draudimo įstatymo 58 str. 1 punkte nustatytą metinį įmokų dydį, tai viršijančioji dalis apmokestinama fizinių asmenų pajamų mokesčiu Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, pavyzdžiui: 1996 m.(po rugpjūčio l d.) metinė keturguba vienos minimalios mėnesinės algos dydžio paskutinių 5 mėnesių suma sudaro 440 Lt, fizinis asmuo po 1996 m. rugpjūčio 1 d. sumokėjo 520 Lt (80+120+200+120) draudimo įmokų. Vadinasi, nustatytas dydis buvo viršytas 80 Lt (520-440). Todėl prie 1996 metų gruodžio mėnesio fizinio asmens su darbo santykiais susijusių pajamų turi būti pridėta nustatytą dydį viršijančioji suma (80 Lt) ir nuo bendros to mėnesio darbo užmokesčio bei nustatytą dydį viršijančios sumos skaičiuojamas fizinių asmenų pajamų mokestis.
- Tuo atveju, jeigu iš darbuotojui apskaičiuoto darbo užmokesčio įmokas draudimo įstaigai kiekvieną mėnesį perveda įmonės buhalterija arba pats darbuotojas kiekvieną mėnesį pristato kvitą apie sumokėtą draudimo įmoką, tai galima Draudimo įstatymo nuostatą taikyti tokia tvarka: pavyzdžiui, ketvirčio pradžioje nustatyta Vyriausybės minimali alga – 210 Lt, todėl to ketvirčio atskirų mėnesių įmokų dydis, kuriuo mažinamos asmens apmokestinamosios pajamos, negali viršyti 70 Lt (210:3). Todėl tam, kad metų pabaigoje nereikėtų papildomai apmokestinti nustatytą dydį viršijančių sumų, apmokestinamąsias pajamas kas mėnesį mažiname tik tokiu dydžiu, kuris neviršija ketvirčio pradžioje Vyriausybės nustatytos minimalios algos, padalintos iš trijų. Tuo atveju, jeigu darbuotojo įmokos per mėnesį didesnės už ketvirčio pradžioje Vyriausybės nustatytos minimalios algos (padalintos iš trijų) sumą, o kito ketvirčio įmokos mažesnės už nustatytą dydį, reikia sekti, kad kalendoriniams metams pasibaigus nebūtų viršyta Draudimo įstatymo 58 straipsnyje nustatyta metinė suma. Viršijus nustatytą metinį dydį, viršijanti suma apmokestinama fizinių asmenų pajamų mokesčiu šio priedo 3 punkte nurodyta tvarka.
- Draudimo įmokos, kurias darbuotojas sumoka iš karto, atimamos iš jo apmokestinamųjų pajamų tą mėnesį, kai darbuotojas pateikia kvitą apie įmokų sumokėjimą. Jeigu sumokėta didesnė draudimo įmokų suma negu tą mėnesį apskaičiuota su darbo santykiais susijusių pajamų, tai likusi draudimo įmokų suma atimama iš asmens apmokestinamųjų pajamų kitais mėnesiais.
- Darbuotojui, kuris tais kalendoriniais metais sudaro draudimo sutartį, pavyzdžiui, kovo mėnesį, Draudimo įstatymo 58 str. nustatyta metinė įmokų suma, kurios neviršijant gali būti mažinamos fizinio asmens su darbo santykiais susijusios pajamos, apskaičiuojama proporcingai šiam laikotarpiui, analogiškai kaip tai nurodyta šio priedo 1 punkto antroje dalyje.
- Jeigu darbuotojus, dirbančius įmonėje pagal darbo sutartis, apdraudžia pati įmonė, tai sumokėtos gyvybės draudimo, draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimo ligos atvejui draudimo įmokos, apskaičiuojant šios įmonės apmokestinamąjį pelną (pajamas), atimamos iš bendrųjų pajamų (įplaukų). Gyvybės draudimo sutarties terminas turi būti ne trumpesnis kaip 10 metų. Pavyzdžiui, pagal 10 metų gyvybės draudimo sutartį įmonė apdraudė 3 darbuotojus. 1996 metais sumokėjo 3120 Lt draudimo įmokų: už du darbuotojus po 1080 Lt, o už vieną – 960 Lt. Kadangi Draudimo įstatymo 58 straipsnio nuostatos taikomos tik nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d., tai skaičiuojama šiam laikotarpiui tenkanti draudimo įmokų dalis: 1) dviems darbuotojams ši suma sudarys po 450 Lt (1080:12x5); 2) vienam darbuotojui – 400 Lt (960:12x5). Iš viso 1300 Lt (2x450+400). Draudimo įstatymo 58 straipsnyje taip pat nustatyta, kad metinės draudimo įmokos kiekvienam darbuotojui apdrausti turi neviršyti Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio, galiojusio ataskaitinio ketvirčio pradžioje, keturgubos sumos. 1996 metų suma buvo apskaičiuota šio priedo 1 punkte – 440 Lt. Šis dydis buvo viršytas tokia suma: (450-440)x2=20 Lt. Todėl įmonė, apskaičiuodama 1996 metų apmokestinamąjį pelną (pajamas), iš bendrųjų pajamų (įplaukų) gali atimti tik 1280 Lt (400+450+450-20 arba 1300-20).
- 1997 m. I ketvirčio pradžioje (sausio 1 d.) Vyriausybės patvirtinta minimali alga yra 300 Lt. Todėl įmonė, apskaičiuodama 1997 m. I ketvirčio apmokestinamąjį pelną (pajamas), iš bendrųjų pajamų (įplaukų) galės atimti ne daugiau kaip 300 Lt draudimo įmokų, sumokėtų už kiekvieną darbuotoją. Pavyzdžiui, už darbuotoją šį ketvirtį bus sumokėta 310 Lt, bet iš bendrųjų pajamų (įplaukų) įmonė galės atimti tik 300 Lt. Tarkim, kad 1997 m. II ketvirčio pradžioje galiojanti minimali alga bus 330 Lt, o už darbuotoją bus sumokėta taip pat 310 Lt. Įmonė, apskaičiuodama 1997 m. I pusmečio apmokestinamąjį pelną (pajamas), iš bendrųjų pajamų (įplaukų) galės atimti jau 620 Lt, nes suma, kurios negalima viršyti šiame pusmetyje, yra 630 Lt (300+330), o įmonė per pirmą pusmetį sumokėjo 620 Lt (310+310). Analogiškai skaičiuojama sudarant 9 mėnesių ir metų atskaitomybę. Apskaičiuodama metinį apmokestinamąjį pelną (pajamas), įmonė negalės iš bendrųjų pajamų (įplaukų) atimti didesnės draudimo įmokų sumos, nei Vyriausybės nustatytų minimalių mėnesinių algų dydžių, galiojusių I, II, III ir IV ketvirčio pradžioje, suma, kurios apskaičiavimo pavyzdys buvo pateiktas šio priedo 1 punkte. ______________