NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ATLIEKŲ TVARKYMO ĮSTATYMO PAPILDYMO 251 STRAIPSNIU IR 32 STRAIPSNIO PAPILDYMO BEI PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. X

Lietuvos Respublikos Vyriausybė NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ATLIEKŲ TVARKYMO ĮSTATYMO PAPILDYMO 251 STRAIPSNIU IR 32 STRAIPSNIO PAPILDYMO BEI PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-3103 2010 m. sausio 20 d. Nr. 65 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. SV-S-481 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Nepritarti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo papildymo 251 straipsniu ir 32 straipsnio papildymo bei pakeitimo įstatymo projektui Nr. XP-3103 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių: Įstatymo projekto 1 straipsniu nustatoma, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija tvirtina atliekų tvarkymo kainų nustatymo metodiką, nustato kainodaros principus, numato atliekų tvarkymo kainų viršutines ribas ir jų nustatymo principus, įvertina atliekų tvarkymo išlaidų pagrįstumą, t. y. siūloma atliekų tvarkymo kainas priskirti prie valstybės reguliuojamų kainų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 61-1726; 2002, Nr. 72-3016) 25 straipsniu ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290) 6 straipsnio 31 punktu, komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimas ir diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas yra savarankiškosios savivaldybių funkcijos. Įgyvendinant šias funkcijas ir siekiant užtikrinti principą „teršėjas moka“, savivaldybės teritorijoje taikoma įmoka už atliekų surinkimą ir tvarkymą turėtų padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos išlaidas. Manytina, kad organizuodamos ir diegdamos komunalinių atliekų tvarkymo sistemas savo teritorijose savivaldybės turi tiksliausius duomenis apie susidarančias komunalines atliekas ir gali tinkamai nustatyti reikiamas šių atliekų sutvarkymo sąnaudas, t. y. nustatyti komunalinių atliekų tvarkymo kainą. Pažymėtina, kad būdamos atsakingos už minėtų funkcijų įgyvendinimą savivaldybės turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Žin., 1992, Nr. 33-1014) 121 straipsnį savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą ir tik savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo nustatyta tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita numatyti rinkliavų lengvatas. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (Žin., 2000, Nr. 52-1484) 11, 12 ir 13 straipsniuose nustatyta, kad vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – rinkliava) savivaldybės teritorijoje turi teisę nustatyti tik savivaldybės taryba savo sprendimu. Rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose. Savivaldybės taryba nustato ir lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 37 punktą vietinių rinkliavų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atliekų tvarkymas yra konkurencija grindžiama veikla. Paminėtina, kad daugelyje savivaldybių komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas teikia ir už tai atitinkamą mokestį ima privatūs juridiniai asmenys. Todėl siūlomas kainų reguliavimas ribotų ūkio subjektų laisvos konkurencijos laisvę, dėl to galbūt didėtų komunalinių atliekų tvarkymo kaina. Taigi pati rinka ir vyraujanti konkurencija turėtų sureguliuoti įmokų už nurodytas paslaugas dydį. Tokia konkurencija turėtų vykti savivaldybei skelbiant viešuosius konkursus parinkti operatoriams, teiksiantiems komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą gyventojams. Ši nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2, 4, 25, 27, 28, 30, 31, 34 ir 35 straipsnių papildymo bei pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIP-1036, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 976 ir 2009 m. rugsėjo 8 d. pateikė jį Lietuvos Respublikos Seimui. Manytina, kad rengiant Įstatymo projektą buvo nepakankamai išnagrinėtas praktinis siūlomų nuostatų įgyvendinimas, pvz., techninės ir finansinės galimybės tarifus nustatyti remiantis faktiniu surinktų atliekų kiekiu, nenumatyti subjektai, kurie teiks informaciją apie faktinį surenkamų atliekų kiekį, jų teisės ir pareigos. Taip pat neišnagrinėtos aiškinamajame rašte nurodytų tikslų ir uždavinių pasiekimo alternatyvos, pvz., pačių savivaldybių inicijuoti privalomi atliekų tvarkymo paslaugas teikiančių asmenų veiklos auditai. Galiojančių teisės aktų pakanka, kad savivaldybės galėtų tinkamai atlikti joms priskirtas komunalinių atliekų tvarkymo funkcijas. Pažymėtina, kad galiojantis komunalinių atliekų tvarkymo kainų teisinis reglamentavimas ir kainų paskirstymo principų įvairovė (pagal gyventojų skaičių, nekilnojamojo turto plotą ir pan.) esminės įtakos įgyvendinant Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane nustatytas užduotis, kaip tai pažymima Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, neturi. Aiškinamajame rašte nepakanka argumentų, kodėl atliekų tvarkymo kainas siūloma priskirti prie valstybės reguliuojamų kainų ir ar tai turėtų įtakos jų sumažėjimui. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad įgyvendinant įstatymą prireiks papildomų biudžeto lėšų Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, nes reikės kelių specialistų, kurie nagrinės atliekų tvarkymo klausimus. Manome, kad papildomų biudžeto lėšų reikėtų ne tik naujiems specialistams įdarbinti, bet ir metodiniams dokumentams rengti, reikiamai duomenų bazei sukurti, duomenų patikimumui užtikrinti. MINISTRAS PIRMININKAS ANDRIUS KUBILIUS SUSISIEKIMO MINISTRAS, PAVADUOJANTIS APLINKOS MINISTRĄ ELIGIJUS MASIULIS _________________