Lietuvos Respublikos Vyriausybė NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-3073 2010 m. kovo 3 d. Nr. 203 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. SV-S-522 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Nepritarti Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio papildymo įstatymo projektui Nr. XP-3073 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
- Atsižvelgiant į 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvą 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančią direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (trečioji ne gyvybės draudimo direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 1 tomas, p. 346), kuri neleidžia valstybėms narėms savo teisės aktuose iš anksto tvirtinti draudimo įmokų tarifų, įstojus į Europos Sąjungą, atsisakyta Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (Žin., 2001, Nr. 56-1977; 2007, Nr. 61-2340) nuostatų, kurios reglamentavo bazinių ir maksimalių draudimo įmokų dydžius ir visiems draudikams nustatė vienodus draudimo rizikos veiksnius. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Draudiko teisę įvertinti draudimo riziką prieš sudarant draudimo sutartį įtvirtina Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (Žin., 2003, Nr. 94-4246; 2006, Nr. 87-3409) 791 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad draudikas prieš sudarydamas draudimo sutartį turi teisę įvertinti draudimo riziką Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 6.994 straipsnyje nustatyta tvarka, pagal kurią draudikas iš draudėjo gali reikalauti dokumentų, kuriais patvirtinamas jo amžius, sveikatos būklė, profesija ir kitos draudimo rizikai turinčios reikšmės aplinkybės. Pažymėtina, kad draudikas pagal draudimo sutartį už draudimo įmoką prisiima kitų asmenų nuostolių riziką, nusistato prisiimamų įsipareigojimų ribas ir prisiimamos rizikos dydį, kad galėtų įvertinti savo finansinį pajėgumą ir suformuoti atitinkamus draudimo techninius atidėjinius, siekdamas tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus mokėti draudimo išmokas. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokos apskaičiuojamos atitinkamai įvertinus su šios rūšies draudimu susijusią riziką, turimą avaringumo ir žalos statistinę informaciją. Draudikai, nuolat analizuodami duomenis apie avaringumą ar nuostolingumą, kasmet koreguoja draudimo įmokas (didina rizikingesniems ir mažina mažiau rizikingiems segmentams) ir savarankiškai nusistato kriterijus (transporto priemonės valdytojo vairavimo patirtis (stažas), amžius, drausmingumas, transporto priemonės registravimo vieta, naudojimo paskirtis, variklio galingumas ir t. t.), kuriais vadovaujantis formuojama įmonės kainodaros strategija, iš esmės panaši į kitų Europos Sąjungos valstybių draudimo įmonių taikomus metodus draudimo įmokoms apskaičiuoti. Transporto priemonės valdytojo amžius – tik vienas iš daugelio draudimo rizikos kriterijų, tačiau jis gali lemti didesnę tikimybę įvykti draudžiamajam įvykiui – tai lemia jaunų vairuotojų perdėtas pasitikėjimas savimi, nesugebėjimas tinkamai vertinti situacijos ir turimų vairavimo įgūdžių. Remiantis Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkų atliktos jaunų vairuotojų problematikos Lietuvoje (2007 metų studija „Saugaus eismo automobilių keliais gerinimo galimybės Lietuvoje įvertinant Europos Sąjungoje pasiteisinusią patirtį“) analizės duomenimis, vairuotojo amžius ir vairavimo patirtis – reikšmingi veiksniai patekus į pavojingą eismo įvykio situaciją, todėl jauni ir patirties mažai turintys vairuotojai, ypač tie, kurių vairavimo stažas nuo 1 iki 2 metų, sukelia daugiausia eismo įvykių. Be to, pažymima, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) valstybėse jaunesni nei 25 metų vairuotojai sudaro vieną dešimtąją visų gyventojų, kuriems leidžiama vairuoti automobilius, tačiau apie trečdalis visų žūvančių keliuose vairuotojų – nuo 18 iki 25 metų. Be to, jauni vyrai – patys pavojingiausi vairuotojai ir jų žūties automobilių eismo įvykiuose tikimybė 3 kartus didesnė nei jaunų moterų vairuotojų. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro statistinę informaciją jauni draudėjai (iki 25 metų įskaitytinai) ne tik dažniau sukelia eismo įvykius (2007 metais 2,1 karto, 2008 metais 2,2 karto, 2009 metais 1,9 karto dažniau nei kiti draudėjai (100 transporto priemonių), bet ir žalos padaro daugiau – vidutinė jų padaryta žala 2007 metais – 3 060 litų (kitų draudėjų – 2 893 litai), 2008 metais – 4 415 litų (kitų draudėjų – 3 054 litai). Taip pat nustatyta, kad nors Lietuvoje jaunų draudėjų (iki 25 metų įskaitytinai) 2007–2008 metais buvo apie 5 procentus visų draudėjų, jie sukėlė apie 11 procentų visų eismo įvykių ir padarė 11,6 procento (2007 metais) ir 14,8 procento (2008 metais) visos žalos. Taigi draudikų nustatomi draudimo rizikos vertinimo kriterijai (pavyzdžiui, amžius, lytis) laikytini objektyviais asmens keliamai rizikai įvertinti.
- Šiuo metu galiojantys Europos Sąjungos teisės aktai nenustato jokių imperatyvių normų, draudžiančių draudikams nustatyti draudimo įmokų dydžius, draudėjo amžių vertinant kaip rizikos veiksnį. 2008 m. liepos 2 d. Europos Bendrijų Komisija (toliau – Komisija) parengė pasiūlymą dėl naujos Tarybos direktyvos, kuria įgyvendinamas vienodo požiūrio į asmenis, nepaisant jų religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos, principas (toliau – pasiūlymas), atsižvelgiant į direktyvų – 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės (OL 2004 m. specialusis leidimas, 20 skyrius, 1 tomas, p. 23), 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 79), 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyvos 2004/113/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą dėl galimybės naudotis prekėmis bei paslaugomis ir prekių tiekimo bei paslaugų teikimo (OL 2004 L 373, p. 37), – draudžiančių diskriminaciją dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, amžiaus, negalios, seksualinės orientacijos, religijos ar tikėjimo, įgyvendinimo praktiką. Komisija mano, kad draudikų ir bankininkų atsižvelgimas į amžių ar negalią vertinant klientų riziką nebūtinai reiškia diskriminaciją. Kaip numatyta direktyvose Nr. 2000/43/EB, 2000/78/EB ir 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/73/EB, iš dalies keičiančioje Tarybos direktyvą 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 255), netiesioginę diskriminaciją galima pateisinti („jei tą nuostatą, kriterijų ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“). Pasiūlymo 2 straipsnio nuostata taikoma draudimo ir bankų paslaugoms, pripažįstant, kad amžius ir negalia gali būti svarbus su tam tikrais produktais susijusios rizikos vertinimo ir kainų nustatymo veiksnys. Komisija atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, kai draudikams bus visiškai neleista atsižvelgti į amžių ir negalią, kitų apsidraudusių asmenų grupė turės papildomų išlaidų, todėl padidėtų bendros išlaidos ir vartotojams sumažėtų draudimo galimybė.
- Įstatymo projekto nuostatos netikslingos ir nebūtinos, kadangi pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai gali būti ginami vadovaujantis šiuo metu galiojančiais teisės aktais (Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymu (Žin., 2003, Nr. 114-5115; 2008, Nr. 76-2998), Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu (Žin., 1998, Nr. 112-3100), inter alia tiesiogiai taikant Lietuvos Respublikos Konstituciją), kurie draudžia diskriminuoti asmenis ne tik dėl amžiaus, bet ir rasės, etninės priklausomybės, religijos, įsitikinimų, tikėjimo, socialinės padėties, o Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 4 dalies nuostatų negalima aiškinti kaip specialiosios normos, suteikiančios teisę draudikams nepaisyti kitų teisės aktų reikalavimų, lygiateisiškumo principo ir diskriminuoti draudėjus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad šiuo metu Komisija rengia pasiūlymus dėl direktyvų Nr. 2000/43/EB, 2000/78/EB ir 2004/113/EB pataisų apibendrinus jų įgyvendinimo praktiką, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio nuostatų, kurios visiškai atitinka galiojančių Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, tikslinti dabar nereikėtų. MINISTRAS PIRMININKAS ANDRIUS KUBILIUS FINANSŲ MINISTRĖ INGRIDA ŠIMONYTĖ _________________