Lietuvos Respublikos Vyriausybė NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LIGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO 6, 19, 20 IR 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-870 2010 m. balandžio 28 d. Nr. 481 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2010 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. SV-S-631 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Nepritarti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIP-870 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
- Pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą (Žin., 2000, Nr. 111-3574) apskaičiuojant apdraustojo asmens vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį imamas dvylikos mėnesių laikotarpis, esantis prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogas. Pagal minėtą įstatymą kompensuojamojo uždarbio minimalūs ir maksimalūs dydžiai apskaičiuojami tik skiriant motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Siūlymas papildyti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnį 7 dalimi sukels teisinį neaiškumą, kai, mokant pašalpas, reikės kiekvieną mėnesį nustatyti minimalų ir maksimalų vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį pagal atitinkamą mėnesį dėl ne viso darbo laiko sumažėjusio uždarbio dalį. Tai gali atitolinti apdraustajam priklausančios motinystės (tėvystės) pašalpos gavimą. Todėl mokant pašalpas asmenims, dirbantiems dalį darbo laiko, turėtų būti taikomas vienodas pašalpos mažinimo principas, o ne minimalios ir maksimalios kompensuojamojo uždarbio ribų perskaičiavimas. Šiuo metu galiojantis motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimo teisinis reguliavimas aiškiau ir teisingiau reglamentuoja dirbantiems apdraustiesiems motinystės (tėvystės) pašalpų dalies mokėjimą.
- Dviprasmiškai suprantamas siūlymas nustatyti, kad asmuo, nesantis vaiko priežiūros atostogose, iki vaikui sukaks dveji metai, bet įstatymų nustatyta tvarka dirbantis ne visą darbo laiką dėl vaiko auginimo, turi būti dirbęs visą darbo dieną per paskutinius 24 mėnesius iki vaiko gimimo. Pateikta formuluotė turėtų tiksliai nustatyti, ar asmuo, kuris visus 24 mėnesius iki vaiko gimimo nebus dirbęs visos darbo dienos, galės gauti visą motinystės (tėvystės) pašalpą, ar ji jam visai nebus mokama. Pastebėtina, kad šiuo metu galiojanti tvarka nustato, kad norint gauti motinystės (tėvystės) pašalpą minimalus ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo reikalavimas – 12 mėnesių per paskutiniuosius dvejus metus.
- Teikiamame Įstatymo projekte motinystės (tėvystės) pašalpos dydį siūloma sieti ne su gaunamų draudžiamųjų pajamų dydžiu, bet su faktiniu darbo laiku. Pažymėtina, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo garantijos taikomos ir asmenims, kuriems darbo laikas iš viso nenustatomas, t. y. ūkininkams, individualių įmonių savininkams, asmenims, gaunantiems autorinius atlyginimus, todėl šiems asmenims, nustačius siūlomą reguliavimą, nebus galimybės riboti motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad galimos įvairios lanksčios darbo formos, esant siūlomam reglamentavimui gali atsirasti galimybė piktnaudžiauti gaunamos motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiu, t. y. įteisintu būdu gauti didesnes socialinio draudimo išmokas tuo atveju, kai asmuo realiai dirba visą dieną, o dokumentuose fiksuota daug mažesnė darbo dienos dalis. Dėl to Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prireiks daugiau pajėgumų šiam procesui suvaldyti ir kontroliuoti.
- Siūlomų Įstatymo projekto nuostatų nebus galima įgyvendinti, kai asmuo vienu metu dirba keliose darbovietėse skirtingą darbo laiko dalį ir skirtingai apmokamą darbą. MINISTRAS PIRMININKAS ANDRIUS KUBILIUS SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTRAS DONATAS JANKAUSKAS _________________