NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDŲ IR PAVARDŽIŲ RAŠYMO DOKUMENTUOSE ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-1668 2010 m. birželio 16 d. Nr. 793 Vilnius Vadova

Lietuvos Respublikos Vyriausybė NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDŲ IR PAVARDŽIŲ RAŠYMO DOKUMENTUOSE ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-1668 2010 m. birželio 16 d. Nr. 793 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. SV-S-668 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nesvarstyti Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekto Nr. XIP-1668 (toliau – Įstatymo projektas), kol bus priimtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas šiuo metu nagrinėjamoje byloje Runevič-Vardyn, C-391/09. Įstatymo projekto nuostatos, pagal kurias vardas ir pavardė gali būti rašomi tik lietuviškais rašmenimis, yra susijusios su Europos Sąjungos teise. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nurodoma, kad asmens pavardė yra svarbiausias jo tapatybės požymis, o Europos Sąjungos valstybių narių teisės aktai, nulemiantys, jog asmuo skirtingose valstybėse narėse turės skirtingas pavardes, yra vertintini kaip ribojantys Europos Bendrijos steigimo sutarties nuostatas dėl laisvo asmenų judėjimo (pavyzdžiui, Europos Teisingumo Teismo 1993 m. kovo 30 d. sprendimas byloje Konstantinidis, C-168/91; 2003 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Garcia Avello, C‑148/02). Šiuo metu Europos Sąjungos Teisingumo Teisme yra nagrinėjama byla Runevič-Vardyn, C-391/09 pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje pagal pareiškėjų Malgožatos Runevič-Vardyn ir Łukaszo Paweło Wardyno pareiškimą dėl įpareigojimo pakeisti civilinės būklės aktų įrašus. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Europos Sąjungos Teisingumo Teismui pateiktais klausimais iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar tai, kad Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktuose asmenų vardai ir pavardės rašomi tik valstybinės kalbos rašmenimis, neprieštarauja 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvai 2000/43/EB, įgyvendinančiai vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 12 (diskriminacijos, be kitų pagrindų, dėl pilietybės draudimas) bei 18 (Europos Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje) straipsniams (dabar – Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 18 ir 21 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos valstybės narės, įgyvendindamos savo kompetenciją asmenvardžių reglamentavimo srityje, privalo laikytis Europos Sąjungos teisės (Europos Teisingumo Teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Grunkin ir Paul, C‑353/06), manytina, kad Įstatymo projektas galėtų būti svarstomas tik tada, kai bus priimtas Europos Teisingumo Teismo sprendimas minėtoje byloje. 2. Pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui tobulinti Įstatymo projektą pagal pateiktas pastabas ir siūlymus: 2.1. Įstatymo projekte siūloma nustatyti bendrą principą, kad asmens vardas ir pavardė kompetentingų institucijų išduodamuose dokumentuose rašomi lietuviškais rašmenimis. Išimtys galėtų būti taikomos tik tuo atveju, jeigu asmuo pageidautų, kad jo asmenvardžiai Lietuvos Respublikos paso kitų įrašų skiltyje būtų nurodyti nelietuviškais rašmenimis. Abejotina, ar siūlomos nuostatos yra tinkamas teisinio reguliavimo būdas, nes asmenvardis yra unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo, todėl, vienoje valstybėje kaip nors pakeičiant kitos valstybės įteisintus asmens vardo ir pavardės įrašus, gali būti sudaroma sunkumų asmeniui vykstant iš vienos valstybės į kitą mokslo, darbo ar asmeniniais reikalais, t. y. gali kilti papildomų problemų norint įrodyti asmens tapatybę. Siūlomas teisinis reguliavimas, kai originali asmenvardžio forma gali būti nurodoma tik Lietuvos Respublikos paso kitų įrašų skiltyje kaip papildomas įrašas, neprilyginamas oficialiam tapatybės patvirtinimui, nevisiškai išsprendžia valstybėje egzistuojančias problemas dėl asmenų dvigubos tapatybės. Šiuo metu daugiausia problemų kyla tais atvejais, kai atliekama civilinės būklės aktų apskaita, t. y. Gyventojų registrui pateikiama informacija apie užsienio valstybėje įregistruotus civilinės būklės aktus, nes užsienio valstybėje jau būna išduotas, pavyzdžiui, vaiko gimimo ar sudarytos santuokos dokumentas, kuriame įrašytas originalus vaiko vardas, pavardė ar sutuoktinės pavardė, o Lietuvos Respublikoje po apskaitos išduodamas dokumentas, kuriame jau suteiktas vaiko vardas, pavardė ar sutuoktinės pasirinkta pavardė perrašoma lietuviškais rašmenimis. Panašių problemų neišvengiama ir tais atvejais, kai civilinės būklės aktai (pavyzdžiui, gimimas ar santuoka) registruojami Lietuvos Respublikoje. Moterys, sužinojusios, kad po santuokos jų dokumentuose bus nurodyta neoriginali vyro pavardės forma, ir siekdamos išvengti galimų nesusipratimų dėl skirtingai užrašytų sutuoktinių pavardžių, po santuokos sudarymo dažniausiai pasilieka savo mergautinę pavardę. Taigi galima teigti, kad yra ribojama teisė pasirinkti vyro pavardę, taip pat teisė turėti bendrą šeimos pavardę visiems šeimos nariams. Atkreiptinas dėmesys, kad tokioms šeimoms kyla kliūčių keliaujant, taip pat keblumų atsiranda tais atvejais, kai užsienio valstybėje originalia pavarde jau yra įgyta nuosavybė, ir panašiai. 2.2. Atsižvelgiant į tai, kad asmenvardžiai nereiškia sąvokų ir neturi leksinės reikšmės, vienos kalbos asmenvardžiai nelaikytini juos vartojančios kitos kalbos savastimi, todėl neturėtų būti keičiami iškreipiant tikrąją jų denotacinę reikšmę, siūloma nepritarti Įstatymo projekto 4 straipsnio 4 dalies nuostatai, pagal kurią asmens pageidavimu jo vardas ir pavardė gali būti keičiami, atkuriant jo vardo ir pavardės lietuvišką formą. Be to, vertinant minėtas nuostatas, nėra aiški asmenvardžių keitimo tvarka ir procedūra – nenustatyta, ar vardas ir pavardė bus keičiami pagal šiuo metu galiojančią tvarką, ar tai bus daroma tada, kai asmuo kreipsis dėl asmens dokumento išdavimo. 2.3. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo projekto taikymo sritis nėra aiškiai apibrėžta. Įstatymo projekto 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato pagrindinius vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos valstybės ar savivaldybių institucijų bei įstaigų sudaromuose ir išduodamuose asmens tapatybę nurodančiuose dokumentuose reikalavimus, tačiau šios dokumentų kategorijos samprata teisiniu požiūriu nėra aiški, nes ji teisės aktuose nėra apibrėžta. Teisės aktuose vartojama sąvoka „asmens dokumentas“. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo 4 straipsnio 11 dalį asmens dokumentas – valstybės ar vietos savivaldos institucijos asmeniui išduotas dokumentas, kuriame įrašyti duomenys apie šį asmenį Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo projekte taip pat vartojamos sąvokos „oficialus dokumentas“ „dokumentas“, „asmens dokumentas“. 2.4. Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalyje pateikiama „dokumento šaltinio“ sąvoka, taip pat sąrašas dokumentų, kuriais remiantis gali būti sudaromas ar išduodamas asmens tapatybę nurodantis dokumentas. Atsižvelgiant į tai, kad specialūs teisės aktai, kurie reglamentuoja atskirų dokumentų sudarymą ar išdavimą, kiekvienu konkrečiu atveju nustato, kokie dokumentai gali būti pagrindas sudaryti ar išduoti asmens dokumentą, manytina, kad minėto straipsnio 3 dalyje nurodyti dokumentai neturėtų būti nurodomi prie „dokumento šaltinio“ sąvokos. Be to, pateiktas dokumentų sąrašas negali būti baigtinis, nes būtų sudarytos prielaidos atsirasti neigiamų šios normos taikymo pasekmių, pavyzdžiui, kai bus pateikiamas šiame sąraše nenurodytas dokumentas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad minėtame sąraše nurodyti dokumentų pavadinimai teisiniu požiūriu nėra tikslūs. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties yra išduodamas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Bendrijoje, tačiau Įstatymo projekte šis dokumentas įvardijamas kaip „Europos Sąjungos valstybės narės piliečio leidimas gyventi nuolat“. Be to, Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad dokumento šaltinis gali būti ir archyviniai dokumentai, jų nuorašai ar kopijos, pripažįstamos Lietuvos Respublikoje, tačiau, manytina, kad minėto straipsnio normos redakcija, kurioje archyviniai dokumentai, jų kopijos ar nuorašai priskiriami „dokumento šaltinio“ sąvokai, teisiniu požiūriu nėra tiksli, taip pat ji gali turėti neigiamų pasekmių įstatymo taikymui. Teisiniu požiūriu taip pat kelia abejonių, kodėl Įstatymo projekto 5 straipsnio 3 dalyje išskiriami tik trys dokumentai. Lieka neaišku, kodėl nesuteikiama galimybė asmenvardžius nesugramatinta forma taip pat nurodyti užsieniečiams išduodamuose leidimuose laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad asmens vardas ir pavardė be galūnės (nesugramatinta forma) turėtų būti rašomi ne tik Lietuvos Respublikos pase ar asmens tapatybės kortelėje, bet ir Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų išduodamuose dokumentuose, patvirtinančiuose asmens be pilietybės ar užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat asmens be pilietybės ar užsieniečio kelionės dokumentuose. 2.5. Atkreiptinas dėmesys, kad nors Įstatymo projektu siekiama reglamentuoti svarbius asmenų privataus gyvenimo santykius, jame itin trūksta nuoseklumo ir tikrumo, tekste gausu skyrybos, rašybos, stiliaus klaidų, vartojama daugybė sąvokų, kurios teisiniu požiūriu nėra aiškios. Kaip antai, Įstatymo projekto 5 straipsnio 2 dalyje vartojamos formuluotės „anksčiau asmens turėta (kitose valstybėse įteisinta) nelietuviška vardo ir pavardės forma“, „pavardė, kurią jis įgijo iš sutuoktinio“. Visų pirma teisiniu požiūriu formuluotė „anksčiau asmens turėta (kitose valstybėse įteisinta) nelietuviška vardo ir pavardės forma“ yra klaidinanti, nes ji turėtų būti siejama su „dokumento šaltinio“ sąvoka. Antra, nėra aiškus anksčiau minėtų formuluočių santykis – tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, sudarius santuoką užsienio valstybėje, asmens pasirinkta pavardė dažniausiai bus įteisinta kitoje valstybėje, todėl reguliavimas dėl nelietuviškų pavardžių, kurios pasirenkamos santuokos sudarymo metu, aktualus tik tais atvejais, kai santuoka sudaroma Lietuvos Respublikoje. Be to, Įstatymo projekto formuluotės „nelietuviška vardo ir pavardės forma“, „nelietuviška (autentiška) grafine forma“ nėra suvienodintos, taip pat manytina, kad Įstatymo projekto 2 straipsnyje turi būti pateikta termino „nelietuviška vardo ir (

1. ar)pavardės forma“ apibrėžtis. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo projekte vartojamos sąvokos „Lietuvos Respublikos piliečių pavardė ir jų pavardę gavusių vaikų“, „pavardė, kurią jis įgijo iš sutuoktinio“ nėra suderintos su šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą vaikui yra suteikiama tėvų pavardė, o sutuoktiniui suteikiama teisė pasirinkti kito sutuoktinio pavardę. Įstatymo projekto 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos paso kitų įrašų skiltyje gali būti papildomai įrašomi piliečio pasirinktos kitos (ne lietuvių) kalbos grafine forma, jeigu tai lotyniško pagrindo rašmenys. Teisiniu požiūriu minėto straipsnio normos redakcija nėra tiksli, nes nėra aišku, kaip bus ribojamas Lietuvos Respublikos piliečio kitos (ne lietuvių) kalbos, kuria bus pageidaujama turėti asmenvardžio įrašą, pasirinkimas tais atvejais, kai, pavyzdžiui, asmens vardas ir pavardė dokumente bus nurodyti lenkų kalbos rašmenimis, o Lietuvos Respublikos paso kitų įrašų skiltyje jis pageidaus asmenvardžius nurodyti anglų kalbos rašmenimis. Atsižvelgiant į tai, pastebėtina, kad Įstatymo projekto tekstas neturėtų būti dviprasmiškas, nes tai gali sukelti neigiamų teisinių pasekmių jo įgyvendinimui. Be to, Įstatymo projekto 4 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos juridinės technikos požiūriu laikytinos perteklinėmis, nes jose iš esmės pakartojamas minėto straipsnio 1 dalyje nustatytas reglamentavimas, o sutuoktiniai ir vaikai yra priskiriami prie asmenų Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalies prasme. 2.6. Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad asmens vardas ir pavardė kompetentingų institucijų išduodamuose dokumentuose rašomi lietuviškais rašmenimis, remiantis dokumento šaltiniu, išskyrus Įstatymo projekto 5 straipsnyje nustatytus atvejus. Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma: „asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės ar užsienietis, kuriam Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas oficialus dokumentas“. Sistemiškai vertinat šias nuostatas, pabrėžtina, kad Įstatymo projekte nėra išlygų dėl užsieniečių asmenvardžių rašybos reglamentavimo, t. y. keičiamas šiuo metu galiojantis reglamentavimas, pagal kurį užsieniečių vardai ir pavardės rašomi lotyniškais rašmenimis pagal kelionės dokumento, t. y. užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento, lotyniškus įrašus. Jeigu būtų pritarta siūlomam reglamentavimui, užsieniečių vardai ir pavardės kelionės dokumente ir Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos išduotame, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidime gyventi Europos Bendrijoje (toliau – leidimas nuolat gyventi), gali iš esmės skirtis, todėl gali kilti užsieniečio tapatybės nustatymo problemų, nes turėdamas leidimą nuolat gyventi užsienietis turi teisę vykti į kitas Europos Sąjungos ir Šengeno valstybes. Be to, nėra aišku, kodėl asmenims, tarp jų ir užsieniečiams, Įstatymo projekto 5 straipsnio 2 dalyje suteikiama teisė Lietuvos Respublikos paso kitų įrašų skiltyje nurodyti nelietuvišką vardo ir pavardės formą, tačiau užsieniečiams, įgyjantiems Lietuvos Respublikos pilietybę, ši norma netaikoma. Atsižvelgiant į tai, siūloma nepritarti Įstatymo projekto nuostatoms, pagal kurias užsieniečių vardai ir pavardės būtų rašomi lietuviškais rašmenimis pagal tarimą ir lietuvių kalbos asmenvardžių gramatinius požymius. Lietuvos Respublikos teisės aktuose turi būti nustatyta galimybė užsieniečių vardus ir pavardes rašyti laikantis šių reikalavimų: vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti lotyniško pagrindo rašmenimis, nurašomi paraidžiui lotyniško pagrindo rašmenimis; vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti nelotyniško pagrindo rašmenimis, perrašomi pagal tarimą lietuviškais rašmenimis; vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti ir lotyniško, ir nelotyniško pagrindo rašmenimis, nurašomi paraidžiui lotyniško pagrindo rašmenimis; vardas ir pavardė, kai nepateikiamas dokumento šaltinis, rašomi pagal tarimą lietuviškais rašmenimis. 2.7. Įstatymo projekto 5 straipsnyje nustatyta, kad tam tikrais atvejais asmens pageidavimu jo nelietuviška vardo ir pavardės forma gali būti įrašoma Lietuvos Respublikos paso kitų įrašų skiltyje. Pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą pagrindinis Lietuvos Respublikos piliečio dokumentas, patvirtinantis jo asmens tapatybę ir pilietybę, yra asmens tapatybės kortelė (Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), todėl lieka neaišku, kodėl Įstatymo projekte nustatyta galimybe nurodyti nelietuvišką asmenvardžių formą galėtų pasinaudoti tik tie Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie kreiptųsi dėl Lietuvos Respublikos paso, nors šį dokumentą turėti neprivaloma ir jis išduodamas tik Lietuvos Respublikos piliečio pageidavimu. Taip pat įstatymo projekte nėra aptarta, kaip šia galimybe galėtų pasinaudoti užsieniečiai ar asmenys be pilietybės, nes jie neturėtų Lietuvos Respublikos piliečio paso. Be to, svarstytina, ar apskritai būtų teisinių ir techninių galimybių originalią vardo ir pavardės formą įrašyti asmens tapatybės kortelėje ar dokumentuose, patvirtinančiuose asmens be pilietybės ar užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje (pavyzdžiui, leidime laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje). Jeigu to padaryti nepavyktų, manytina, kad Įstatymo projekte siūlomas reglamentavimas nėra pagrįstas tiek Lietuvos Respublikos piliečių, tiek užsieniečių ar asmenų be pilietybės atžvilgiu. Atsižvelgdami į tai, nepritariame siūlymui originalias asmenvardžių formas nurodyti išimtinai Lietuvos Respublikos paso kitų įrašų skiltyje, nes tai sukeltų painiavos oficialiai vartojant vardus ir pavardes, be to, originalus vardo ir pavardės įrašas nebūtų prilyginamas oficialiam asmens tapatybės patvirtinimui, sukeliančiam atitinkamų teisinių padarinių, susijusių su asmens vardo ir pavardės vartojimu viešajame Lietuvos Respublikos gyvenime. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Įstatymo projektą nelietuviška vardo ir (
2. ar)pavardės forma negali būti oficialiai vartojama vietoj lietuviškos formos, tačiau šio draudimo pasekmės lieka neaiškios, pavyzdžiui, kai asmuo pareiškime viešojo administravimo institucijai savo vardą ir pavardę nurodys originalia forma. 2.8. Įstatymo projekte nustatyta, kad nelietuviška vardo ir pavardės forma Lietuvos Respublikos paso kitų įrašų skiltyje įrašoma taikant lengvatinį žyminį mokestį. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą žyminis mokestis – tai nustatyta pinigų suma, kuri mokama už tam tikrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus. Žyminis mokestis už valstybės institucijų atliekamus veiksmus buvo nustatytas Lietuvos Respublikos žyminio mokesčio įstatyme, tačiau šis teisės aktas 2001 m. sausio 1 d. neteko galios. Dabar už valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų, išskyrus teismus, teikiamas paslaugas (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) yra imama valstybės rinkliava. Be to, Įstatymo projekte nėra aptarta, kokia tvarka bus taikomas siūlomas lengvatinis žyminis mokestis. Taip pat nėra aišku, už kokius veiksmus šis mokestis turės būti mokamas – už Lietuvos Respublikos paso keitimą ir (
3. ar)papildomo įrašo įrašymą. Nenurodyta, ar papildomas įrašas galės būti įrašytas tik keičiant asmens dokumentą, ar tai bus galima atlikti ir jau išduotuose dokumentuose. 2.9. Įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia visus įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus ir „pateikia Seimui galiojančių įstatymų pataisų projektus, jeigu jie būtini šio įstatymo įgyvendinimui“. Atkreiptinas dėmesys, kad ši nuostata prieštarauja šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnio 5 daliai, pagal kurią kartu su Įstatymo projektu pateikiami kiti Seimo priimami teisės aktų projektai, pakeičiantys ar panaikinantys galiojančius teisės aktus, kuriuos būtina priimti, priėmus teikiamą projektą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Įstatymo projekto 8 straipsnio 2 dalį Vyriausybė turi parengti ir pateikti Seimui Lietuvos Respublikos žyminio mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, nors, kaip minėta anksčiau, šis teisės aktas yra netekęs galios. 2.10. Įstatymo projekte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus jo 8 straipsnį, įsigalioja 2011 m. sausio 1 d., tačiau pagal Įstatymo projekto 7 straipsnį Valstybinė lietuvių kalbos komisija reikiamus teisės aktų projektus turi parengti ir patvirtinti iki 2010 m. liepos 1 d., t. y. anksčiau nei iki nustatytos šio įstatymo, kartu ir jo 7 straipsnio, kuriame nurodytas šis pasiūlymas, įsigaliojimo dienos. MINISTRAS PIRMININKAS ANDRIUS KUBILIUS TEISINGUMO MINISTRAS REMIGIJUS ŠIMAŠIUS _________________