NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto NR. xip-130 2010 m. li

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto NR. xip-130 2010 m. liepos 21 d. Nr. 1109 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2010 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. SV-S-701 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Nepritarti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-130 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:

1. Įstatymo projekte numatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas įeitų išlaidų, kurias teismas priteisia iš pralaimėjusios šalies šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atlyginimas, yra ydingas, nes prieštarauja paties bylinėjimosi išlaidų paskirstymo instituto tikslams, kurių esmė – pralaimėjusi šalis laimėjusiai bylą šaliai atlygina visas turėtas bylinėjimosi išlaidas (išimčių nenustatoma net tais atvejais, kai pralaimėjusi šalis atleista nuo jų mokėjimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340, Nr. 42) 93 straipsnio 1 dalis). Normų, kuriomis vadovaujantis paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, paskirtis – ne tik atlyginti laimėjusiai šaliai išlaidas, kurių ji patyrė gindama pažeistą ar ginčijamą teisę, bet ir reguliuoti teisinių santykių dalyvių elgesį – skatinti juos prievoles vykdyti sąžiningai, drausminti byloje dalyvaujančių asmenų procesinį elgesį, užkirsti kelią piktnaudžiavimui, akivaizdžiai nepagrįstų ieškinių teikimui, skatinti taikų ginčo sprendimą, teismo ir proceso šalių kooperavimąsi, taupų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų naudojimą.
2. Įstatymo projekte numatytas teisinis reguliavimas prieštarautų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksui ir Įstatyme įtvirtintiems proceso ekonomiškumo, koncentracijos, šalių lygiateisiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ir procesinėmis teisėmis, taikaus ginčų sprendimo prioriteto principams, neigiamai veiktų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemą ir teismų veiklą. Pritarus siūlomam teisiniam reguliavimai, būtų sudarytos galimybės asmenims, kurie turi teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pareikšti akivaizdžiai nepagrįstus ieškinius, šie asmenys nebūtų skatinami ieškoti alternatyvių ginčų sprendimo būdų, nes jie dėl to, kad valstybė padengia visas su procesu susijusias išlaidas, finansiškai nenukentėtų. Kita vertus, daugėtų ir asmenų, siekiančių pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba, didėtų teismų darbo krūvis, dėl to reikėtų didinti valstybės išlaidas šiose srityse.
3. Nustačius, kad bylą pralaimėjus šaliai, kuriai suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, bylą laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidos būtų padengiamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti, reikėtų skirti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų šioms išlaidoms padengti. Šias išlaidas numatyti būtų sudėtinga, todėl valstybei būtų sunku užtikrinti prisiimtų įsipareigojimų vykdymą. Be to, kliento ir advokato susitarimu nustatomas užmokesčio dydis nereguliuojamas ir paprastai yra didesnis nei advokatams už valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytas užmokestis, taigi vien kitos šalies atstovavimo išlaidoms atlyginti gali prireikti kelis kartus daugiau lėšų nei pačiam asmeniui valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato atstovavimo išlaidoms padengti. Šitaip gali būti apribotos asmenų, kurie sąžiningai naudojasi savo teisėmis, galimybės ginti savo pažeistas teises ir įstatymų saugomus interesus, naudojantis valstybės garantuojama teisine pagalba. Antai 2005–2009 metais vis daugiau asmenų kreipėsi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, taigi didėjo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto išlaidos šioms reikmėms, o šiuo metu valstybės ekonominė ir finansinė būklė neleidžia skirti papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai finansuoti. MINISTRAS PIRMININKAS ANDRIUS KUBILIUS TEISINGUMO MINISTRAS REMIGIJUS ŠIMAŠIUS _________________