ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS

ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS SPRENDIMAS DĖL publikacijose „Mokykloje buhalterė vos nepasmaugė direktorės“ („Lietuvos rytas“, 2009-04-02, Nr. 75/5538; www.lrytas.lt, 2011-01-04) PASKELBTOS INFORMACIJOS 2011 m. balandžio 13 d. Nr. SPR-40 Vilnius 2011 m. sausio 14 d. žurnalistų etikos inspektorė gavo pareiškėjos Zigmos Gudynienės skundą dėl publikacijose „Mokykloje buhalterė vos nepasmaugė direktorės“ („Lietuvos rytas“, 2009-04-02, Nr. 75/5538; www.lrytas.lt, 2011-01-04) paskelbtos informacijos. Pareiškėja skunde teigia, kad minėtų publikacijų paantraštėse „Buhalterė puolė smaugti“, „Buhalterė dirbti nebenori“, teiginiuose „Buhalterės kabinetą, kuriame mėtėsi sudraskyti dokumentai, pareigūnai užantspaudavo“, „Vakar ant smurtą patyrusios pedagogės kaklo dar buvo matyti smaugimo žymės“, „Pakalbinti antrosios konflikto dalyvės – Z. Gudynienę – trečiadienį nepavyko. Ji niekur nesirodė“, „Buhalterė ir dėl mokyklos direktorės skundus rašė, ir mane Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai apskundė“ buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti, nepagrįsta ir pareiškėjos garbę bei orumą žeminanti informacija. Pareiškėjos nuomone, ginčo objektu esančiose publikacijose buvo neteisėtai atskleisti asmens duomenys bei pažeista nekaltumo prezumpcija. Pareiškėja pažymėjo, kad ji nėra viešasis asmuo ir informacija paskleista bei tebeskleidžiama nesant teisėto visuomenės intereso. Be to, pareiškėjos teigimu, skelbiant ginčo objektu esančią informaciją nebuvo laikytasi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, skleisti teisingą ir tikslią informaciją, nesilaikyta pagrindinių visuomenės informavimo principų, neužtikrintas atsakymo teisės suteikimas, nesivadovauta pagarbos žmogui principu bei pažeistos profesinės etikos normos. Pareiškėja prašo: 1) įvertinti ginčo objektu esančių publikacijų turinį ir jų atitiktį Visuomenės informavimo įstatymui ir etikos normoms; 2) nustatyti, kad viešai paskleista informacija pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 19 straipsnio 2 ir 3 dalis bei 41 straipsnio 2 dalį; 3) nustačius pažeidimus, priimtą sprendimą paskelbti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Tirdama pareiškėjos skundą, žurnalistų etikos inspektorė raštu kreipėsi į laikraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją Feliksą Telksnį bei į interneto tinklalapio lrytas.lt vyriausiąjį redaktorių Rimvydą Valatką, prašydama paaiškinti ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbtos informacijos atitikimą tikrovei įrodančias aplinkybes, privataus pobūdžio informacijos paskelbimo aplinkybes ir pateikti savo poziciją dėl susidariusios situacijos. Viešosios informacijos rengėjų paaiškinimus pateikė ginčo objektu esančių publikacijų rengėja Loreta Juodzevičienė bei F. Telksnys. Viešosios informacijos rengėjai paaiškino, kad apie ginčo objektu esančiose publikacijose paskelbtą įvykį buvo sužinota iš Vilkaviškio policijos komisariato spaudai teikiamų suvestinių, papildomos informacijos suteikė policijos pareigūnai, mokyklos direktorė, kiti mokyklos darbuotojai, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Kasparaitis ir kiti asmenys. L. Juodzevičienė pažymėjo, kad publikacijose rašė tik tai, ką išgirdo iš pašnekovų, ir nei šmeižti, nei žeminti kurią nors iš konflikto dalyvių neturėjo tikslo. L. Juodzevičienė paaiškino, kad iš karto po įvykio pareiškėjos surasti nepavyko nei jai, nei televizijos žurnalistams, nuvykusiems į jos namus, o po publikacijų paskelbimo pareiškėjai paskambinus, L. Juodzevičienė pasiūlė susitikti ir pasikalbėti apie šią istoriją, kai bus baigtas ikiteisminis tyrimas, tačiau pareiškėja nebesikreipė į žurnalistę, o ji tuo tarpu nebesidomėjo tyrimo pabaiga. Apie tai, jog L. Juodzevičienei susisiekti su pareiškėja nepavyko, buvo pažymėta ir pačiose publikacijose. L. Juodzevičienės teigimu, pareiškėjos asmens duomenys nebuvo paskelbti, nes konfliktas įvyko mokykloje – viešoje vietoje, o ne jos ar direktorės bute. L. Juodzevičienė kartu su paaiškinimais taip pat pateikė Paežerių mokykloje 200-04-01 darytas nuotraukas. Žurnalistų etikos inspektorė, pareiškėjos skundą išnagrinėjusi Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu, nustatė: Pareiškėja skundžiasi ir prašo teisinės gynybos dėl jos garbės ir orumo pažeminimo, nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo, teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo bei atsakymo teisės nesuteikimo. Pažymėtina, kad fizinio asmens garbė ir orumas yra ginami, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios yra žeminančio pobūdžio; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Fizinio asmens garbės ir orumo pažeminimas yra siejamas su tikrovės neatitinkančių ir žeminančių žinių paskelbimu. Žeminančiomis žiniomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę ir orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir pan. Konkrečiu atveju sprendžiant, ar visuomenės informavimo priemonėje paskelbta informacija pažeidė pareiškėjos garbę ir orumą, būtina nustatyti, ar publikacijoje buvo paskelbtos žinios, ar nuomonės. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje nustatyta, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 dalis nustato, kad žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas tikras faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Nagrinėjamu atveju paantraštėje „Buhalterė puolė smaugti“ ir teiginyje „Vakar ant smurtą patyrusios pedagogės kaklo dar buvo matyti smaugimo žymės“ paskelbta konstatuojamojo pobūdžio informacija apie tai, jog pareiškėja naudojo fizinę prievartą kito asmens – Vidos Petkevičienės atžvilgiu. Pažymėtina, kad šiuo metu Vilkaviškio rajono apylinkės teisme privataus kaltinimo tvarka yra nagrinėjama baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos V. Petkevičienės atžvilgiu. Konkrečiu atveju minėtame teisme nagrinėjant bylą nustatinėjamos aplinkybės dėl galimai pareiškėjos padarytos nusikalstamos veikos turi tiesioginę įtaką paantraštėje „Buhalterė puolė smaugti“ ir teiginyje „Vakar ant smurtą patyrusios pedagogės kaklo dar buvo matyti smaugimo žymės“ paskelbtos informacijos tikrumo ar netikrumo nustatymui, todėl nesant priimto teismo sprendimo, žurnalistų etikos inspektorė negali įvertinti minėtos informacijos atitikties tikrovei. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas šioje dalyje paliekamas nenagrinėtu. Teiginyje „Buhalterės kabinetą, kuriame mėtėsi sudraskyti dokumentai, pareigūnai užantspaudavo“ konstatuojamas faktas apie tai, kad pareiškėjos kabinetas buvo užantspauduotas. Minėtą faktą patvirtina viešosios informacijos rengėjų nuotraukose užfiksuota informacija, t. y. pareiškėjos kabineto durų užantspaudavimą patvirtinančiame dokumente nurodyta informacija apie tai, jog „2009-03-31 d. 13.07 val. užrakintos ir užantspauduotos Paežerių pagrindinės mokyklos vyr. buhalterės kabineto durys“. Tai reiškia, kad ginčo objektu esančiame teiginyje buvo paskelbta tikrovę atitinkanti informacija, todėl nebuvo pažeista pareiškėjos garbė ir orumas. Paantraštėje „Buhalterė dirbti nebenori“ paskelbtas subjektyvus faktų – pareiškėjos prašymo suteikti kasmetines atostogas ir prašymo atleisti iš darbo – vertinimas. Tokiu būdu viešosios informacijos rengėjai paskelbė nuomonę, kurios tikrumo patikrinti neįmanoma, tačiau ji pateikta remiantis konkrečiais faktais: V. Petkevičienei 2009-03-25 pateiktais pareiškėjos prašymais atleisti iš darbo nuo 2009-03-25 bei išleisti kasmetinių atostogų, nukeliant atleidimo datą. Minėta nuomonė nėra nei žeminančio, nei įžeidžiančio pobūdžio, todėl laikytina, kad nebuvo pažeista pareiškėjos garbė ir orumas. Teiginyje „Pakalbinti antrosios konflikto dalyvės – Z. Gudynienę – trečiadienį nepavyko. Ji niekur nesirodė“ paskelbtą žinią apie tai, kad ginčo objektu esančių publikacijų rengėjai nepavyko susisiekti su pareiškėja, patvirtina tiek pareiškėjos skunde, tiek viešosios informacijos rengėjų paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, todėl darytina išvada, kad pareiškėjos garbė ir orumas paskleidžiant nagrinėjamo turinio informaciją pažeisti nebuvo. Teiginyje „Buhalterė ir dėl mokyklos direktorės skundus rašė, ir mane Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai apskundė“ paskelbta konstatuojamojo pobūdžio informacija apie tai, kad pareiškėja, Vilkaviškio savivaldybės administracijos direktoriaus Sigito Kasparaičio teigimu, teikė skundus dėl V. Petkevičienės bei S. Kasparaičio veiksmų. Atsižvelgiant į Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos pateiktą informaciją apie tai, kad pareiškėja iki ginčo objektu esančios publikacijos paskelbimo nepateikė skundų savivaldybės administracijos direktoriui dėl V. Petkevičienės veiksmų, ir atsižvelgiant į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pateiktą informaciją, jog komisija nėra gavusi pareiškėjos pranešimų dėl S. Kasparaičio tarnybinės veiklos, o 2009-06-17 priimtuose komisijos sprendimuose Nr. KS-47, KS-48 užfiksuoti V. Petkevičienės ir S. Kasparaičio veiklos tyrimai buvo atlikti ne pareiškėjos pateiktos informacijos pagrindu, darytina išvada, kad minėtame teiginyje paskelbta informacija neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad tokią informaciją viešosios informacijos rengėjams pateikė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai atstovaujantis asmuo, S. Kasparaitis, kuris buvo tiesiogiai atsakingas dėl V. Petkevičienės vykdomos veiklos kontroliavimo ir koordinavimo ir galėjo užtikrinti tinkamą savo bei institucijos atstovavimą, todėl konkrečiu atveju viešosios informacijos rengėjai turėjo pagrįstą pagrindą pasitikėti S. Kasparaičio suteiktos informacijos tikrumu ir neprivalėjo jos papildomai tikrinti. Be to, ginčo objektu esančiame teiginyje paskelbta informacija nėra žeminančio pobūdžio, kadangi joje nėra teigiama apie pareiškėjos padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį ar netinkamą elgesį. Šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad nepaisant to, jog ginčo objektu esančiame teiginyje buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, viešosios informacijos rengėjai neperžengė teisės skleisti informaciją ribų ir nepažeidė Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų. Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui. Remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, laikoma, kad asmuo yra nekaltas tol, kol jo kaltumas pripažįstamas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šiuo principu preziumuojamas asmens nekaltumas – tai oficialus įtariamojo, kaltinamojo ar teisiamojo teisinis statusas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje nuosekliai pabrėžia, kad darytinas esminis skirtumas tarp konstatavimo, jog kažkas tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą, ir aiškaus paskelbimo, nesant galutinio apkaltinamojo nuosprendžio, jog asmuo yra padaręs nusikaltimą. Negali būti kliudoma valstybių institucijoms informuoti visuomenę apie vykstančius ikiteisminius tyrimus, tačiau reikalaujama, kad tai būtų daroma korektiškai ir santūriai, gerbiant nekaltumo prezumpciją. Viešinant tam tikrą informaciją apie procesą, neturi būti vertinamas arba iš anksto sprendžiamas asmens kaltumo klausimas. Nagrinėjamu atveju viešosios informacijos rengėjai antraštėje „Mokykloje buhalterė vos nepasmaugė direktorės“, paantraštėje „Buhalterė puolė smaugti“, teiginiuose „Z. Gudynienė staiga griebė direktorę už kaklo ir ėmė smaugti“, „Išsigandusi direktorė pradėjo garsiai šauktis pagalbos, bandė išeiti iš kabineto, tempdama su savimi kaklą tebespaudžiančią Z. Gudynienę“, „Apstulbę mokytojai ir moksleiviai stebėjo, kaip jų direktorę rėkdama ir nepaleisdama kaklo tąso buhalterė“ konstatavo konkrečius faktus, jog pareiškėja naudojo fizinę prievartą V. Petkevičienės atžvilgiu. Konkrečiu atveju ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2009-03-31 Vilkaviškio r. sav. esančioje Paežerių pagrindinėje mokykloje pareiškėja smaugdama nežymiai sužalojo V. Petkevičienę, buvo pradėtas 2009-03-31, o 2010-01-19 Kauno apygardos teismo priimta galutine ir neskundžiama nutartimi buvo nutrauktas. Be to, Vilkaviškio rajono apylinkės teisme privataus kaltinimo tvarka nagrinėjama baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje ir apkaltinamasis nuosprendis pareiškėjos atžvilgiu nėra priimtas. Akivaizdu, jog nei ginčo objektu esančios publikacijos paskelbimo laikraštyje metu (t. y. 2009-04-02), nei iki šios dienos teismas nėra priėmęs apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo pareiškėja būtų pripažinta kalta naudojusi fizinę prievartą prieš V. Petkevičienę. Viešosios informacijos rengėjų paskelbta informacija, kurioje aiškiai konstatuojamas nusikalstamos veikos padarymo faktas ir pareiškėja apkaltinama jos padarymu, yra neabejotinai pažeidžianti nekaltumo prezumpcijos principą ir, vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui, gali trukdyti teisminės valdžios nešališkumui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad viešosios informacijos rengėjai pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalį. Asmens teisė į privatų gyvenimą yra ginama, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) informacijos paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleista informacija yra apie pareiškėją; 3) faktas, jog paskleista informacija yra apie privatų žmogaus gyvenimą; 4) faktas, jog informacija paskleista be asmens sutikimo; 5) faktas, jog informacija paskleista nesant teisėto visuomenės intereso. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą, o informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis suteikia teisę skelbti informaciją apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo tik tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą, ir kai tokia informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 45 dalyje numatyta, kad privatus gyvenimas – tai asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros ir įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad privataus gyvenimo sąvoka apima su asmens tapatybe susijusius aspektus, tokius kaip asmens vardas ar atvaizdas. Vertinant pareiškėjos galimą teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimą, būtina akcentuoti, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad demokratinėje visuomenėje spauda atlieka labai svarbų vaidmenį kovojant su nusikalstamumu. Todėl spaudos galimybių rašyti apie nusikaltimus darančių asmenų veiklą, vertinti jų elgesį ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu ribojimas prieštarautų viešajam interesui ir keltų pavojų demokratinėms vertybėms, nes visuomenė prarastų labai svarbų ginklą kovojant su asmenimis, kurių veikla kelia pavojų tiek visuomenei, tiek ir pačiai demokratinei santvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1621/2002). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas teisei priešingas veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Asmens privataus gyvenimo ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Nagrinėjamu atveju ginčo objektu esančiose publikacijose paskelbtas pareiškėjos vardas ir pavardė bei jos pareigos Paežerių pagrindinėje mokykloje. Tokia informacija sudaro galimybę identifikuoti pareiškėją ir atskleidžia tam tikrus jos privataus gyvenimo aspektus, todėl laikytina privataus pobūdžio informacija. Nepaisant to, ginčo objektu esančiose publikacijose buvo paskelbta informacija apie tarp pareiškėjos ir V. Petkevičienės įvykusį konfliktą, dėl kurio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir privataus kaltinimo tvarka teisme nagrinėjama baudžiamoji byla. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja galimai sukėlė fizinį skausmą V. Petkevičienei ir galimai pažeidė jos teises, darytina išvada, kad viešosios informacijos rengėjai turėjo teisę viešai paskelbti minėtą informaciją, nes tokia informacija yra susijusi su kitų asmenų teisių ir laisvių apsauga, todėl buvo teisėtas visuomenės interesas sužinoti šią informaciją. Šiuo pagrindu konstatuotina, kad viešosios informacijos rengėjai nepažeidė pareiškėjos teisės į privataus gyvenimo apsaugą ir neperžengė teisės skleisti informaciją ribų. Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 2 punktas numato, kad viešosios informacijos rengėjai privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais. Minėto įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina žurnalistų pareigą teikti nešališkas žinias, o šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato reikalavimą viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių. Visų minėtų nuostatų įgyvendinimas yra susijęs su Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto viešosios informacijos nešališkumo principo realizavimu. Konkrečiu atveju pareiškėja teigia, kad jai nebuvo suteikta atsakymo teisė. Tuo tarpu viešosios informacijos rengėjai nurodo, kad su pareiškėja bandė susisiekti keletą kartų, tačiau to nepavyko padaryti ir šią aplinkybę nurodė ginčo objektu esančių publikacijų teiginiuose „Pakalbinti antrosios konflikto dalyvės – Z. Gudynienę – trečiadienį nepavyko. Ji niekur nesirodė“. Darytina išvada, kad viešosios informacijos rengėjų paaiškinimai yra pagrįsti, kadangi buvo bandoma surasti pareiškėją ir gauti jos nuomonę publikacijose nagrinėjamu klausimu, tačiau nepavykus to padaryti, ši aplinkybė buvo nurodyta ginčo objektu esančiose publikacijose. Be to, pareiškėjai, vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 15 straipsnyje nustatyta tvarka, buvo sudaryta galimybė atsakyti po ginčo objektu esančių publikacijų paskelbimo, tačiau pareiškėja šia galimybe nepasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad viešosios informacijos rengėjai nepažeidė aukščiau nurodytų Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų. Žurnalistų etikos inspektorė, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, daro išvadą, kad skundas dalyje dėl ginčo objektu esančių publikacijų paantraštėse „Buhalterė puolė smaugti“, „Buhalterė dirbti nebenori“, teiginiuose „Buhalterės kabinetą, kuriame mėtėsi sudraskyti dokumentai, pareigūnai užantspaudavo“, „Vakar ant smurtą patyrusios pedagogės kaklo dar buvo matyti smaugimo žymės“, „Pakalbinti antrosios konflikto dalyvės – Z. Gudynienę – trečiadienį nepavyko. Ji niekur nesirodė“, „Buhalterė ir dėl mokyklos direktorės skundus rašė, ir mane Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai apskundė“ paskelbtos tikrovės neatitinkančios, garbę ir orumą žeminančios bei teisę į privataus gyvenimo apsaugą pažeidžiančios informacijos paskelbimo ir atsakymo teisės pažeidimo yra nepagrįstas. Pareiškėjos skundas dalyje dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo pripažįstamas pagrįstu, todėl konstatuotinas Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Vadovaudamasi nurodytais motyvais ir Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 bei 5 punktais ir 50 straipsnio 3 dalies 1 punktu, žurnalistų etikos inspektorė nusprendė: 1. Pripažinti pareiškėjos skundą iš dalies pagrįstu. 2. Įspėti viešosios informacijos rengėjus – UAB „Lietuvos rytas“ ir UAB „Lrytas“ – dėl Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies pažeidimo. 3. Išsiųsti sprendimo kopiją pareiškėjai, UAB „Lietuvos rytas“ generaliniam direktoriui Gedvydui Vainauskui, laikraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojui F. Telksniui, UAB „Lrytas“ direktoriui Ričardui Baltaduoniui bei interneto tinklalapio www.lrytas.lt vyriausiajam redaktoriui R. Valatkai. 4. Viešai paskelbti sprendimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje (svetainėje). Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimai gali būti skundžiami teismui per 30 dienų nuo jų paskelbimo (gavimo) dienos. Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė _________________