LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS

(174)Vilnius Valstybinė kultūros paveldo komisija 2011 m. gegužės 26–27 d. išvažiuojamajame posėdyje apžiūrėjo kultūros paveldo objektus bei vietoves Klaipėdos apskrities Klaipėdos ir Šilutės rajonų teritorijose, susipažino su jų apsaugos būkle. Archeologiniai objektai – piliakalniai – vertingi ne tik archeologiniu požiūriu, bet yra ir neatsiejami kraštovaizdžio elementai. Čia reikia paminėti ir senąsias Mažosios Lietuvos kapinaites bei kapinynus. Tai labai svarbu pritaikant juos lankymui, pažinimui, auklėjimui bei šio istoriškai susiformavusio krašto savitumui išryškinti. Komisija tuo įsitikino lankydama Skomantų piliakalnį. Didžioji dauguma šio krašto piliakalnių (Venckų, Šiūparių, Skomantų) nėra tinkamai prižiūrimi – gausiai apžėlę, žalojami gamtinių veiksnių (upės tėkmės), sparčiai augančių savaiminių želdinių, nuo kelių į juos nenurodytos kryptys, trūksta takų, šiukšlių dėžių, neįrengtos automobilių stovėjimo aikštelės. Komisijos žiniomis, yra parengta griūvančio Šiūparių piliakalnio tvarkymo projektinė dokumentacija, tačiau darbai nepradėti. Išvažiuojamojo posėdžio metu Komisija pamatė daug įvairios sienų tapybos bažnyčiose ir kituose senuose pastatuose. Didžiausią susirūpinimą kelia Šojaus dvaro Šilutėje polichromijos būklė. Buvusioje rūmų reprezentacinėje patalpoje atidengtos unikalios XIX a. I pusės sienų tapybos kompozicijos, tačiau tinkamai neužkonservuotos, nuo drėgmės pasidengė juodaisiais pelėsiais. Kitose dvaro rūmų patalpose aptiktą Art Nouveau stilistikai būdingą dekorą taip pat būtina kuo skubiau restauruoti. Komisijos apžvelgtas bažnytinis paveldas didžia dalimi yra patenkinamos būklės. Dėl restauruojamos Degučių Šv. Vincento Ferero bažnyčios kilo nesutarimai tarp paveldosaugos specialistų ir bendruomenės, kuri piktinasi dėl nuvalytų ir kol kas nedažytų pastato vidaus sienų. Bažnyčios interjero tvarkymo darbai nėra baigti. Iškilęs konfliktas rodo, kad reikalingas nuolatinis bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis, įgalinantis rasti joms priimtinus sprendimus. Komisija atkreipė dėmesį į unikalias Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios Veiviržėnuose grindis iš ąžuolinių trinkelių. Jas būtina sutvarkyti (sutvirtinti, nuvalyti) ir išsaugoti. Abiejuose rajonuose yra kultūros paveldo objektų, kurie yra sutvarkyti, restauruoti ir pritaikyti panaudojant vietinį biudžetą, Europos struktūrinių fondų lėšas bei Norvegijos fondų ir EEE finansinę paramą, privačias lėšas. Tai laivadirbio J. Gižo etnografinė sodyba Drevernoje, Agluonėnų kaimo etnoarchitektūrinė laukininko sodyba, Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios ir klebonijos kompleksas, Degučių Šv. Vincento Ferero bažnyčia, H. Šojaus dvaro centriniai rūmai, Švėkšnos, Vilkėno dvarų sodybos, Minijos kaimo senoji mokykla, kiti objektai. Pastebėta, jog atliktų darbų kokybė yra skirtinga, ji tiesiogiai priklauso nuo vykdytos priežiūros, reiklumo priimant darbus, atlikėjų ir rangovų atsakomybės. Pavyzdžiui, J. Gižo etnografinėje sodyboje matomas akivaizdus darbo brokas. Priimant atliktus darbus turi būti sugriežtintos tvarkymo darbų priėmimo procedūros ir kontrolė. Tvarkant H. Šojaus dvaro centrinius rūmus buvo sunaikinta daug senojo tinko ir kitų interjero elementų. Nesirūpinama nugriauto unikalaus dvaro kluono atkūrimu, neužtikrinamas kitų sodybos pastatų tvarkymas bei dvaro sodybos vizualinio vientisumo išsaugojimas. Didžioji abiejų rajonų teritorijos dalis priskiriama ypač savitos kultūros ir kraštovaizdžio etnokultūriniam regionui – Mažajai Lietuvai. Nemuno deltos ir pamario kraštui būdingas išskirtinis ir unikalus hidrologinis ir hidrotechninis paveldas (polderių ir vandens kanalų sistema). Komisija apžiūrėjo pakankamai gerai išlikusį istorinį hidrotechninį kompleksą – Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalą. Iki šiol jis nepakankamai įvertintas, atskleistas kraštovaizdyje bei nepritaikytas turizmui. Komisija įsitikinusi, jog šis unikalus objektas turėtų būti tinkamai sutvarkytas ir naudojamas kultūriniam pažintiniam turizmui, turistinei laivybai, susisiekimui. Prie to galėtų prisidėti Susisiekimo ministerija. Stokojama Mažajai Lietuvai būdingos architektūros ir kraštovaizdžio elementų nuolatinės priežiūros bei išryškinimo. Švėkšnos, Priekulės, Rusnės, Kintų miestelių istoriniuose centruose iki šiol išliko tradicinės smulkios prekybos ir paslaugų vietos, jų iki šiol nežaloja stambių prekybos centrų tūriai, atsiradę daugelyje kitų Lietuvos miestų ir miestelių. Tačiau istorinių centrų gyvybingumui išlaikyti reikia skatinti smulkųjį verslą. Tai ypač aktualu Priekulei, nes rengiamas aplinkkelis darys įtaką miestelio plėtros galimybėms. Dar yra išlikusių būdingų šiam kraštui mūrinių švyturių (Uostadvaryje, Ventėje), architektūrinių detalių, kuriuos būtina išsaugoti. Tai daugelis pastatų Šilutėje, Priekulėje, Drevernoje, Kintuose. Reikėtų parengti tokių unikalių objektų ir architektūrinių detalių katalogus. Pamario kraštas garsėjo vėjo malūnais. Dabar yra likęs tik vienas. Unikalios konstrukcijos Kantvainių vėjo malūnas prieš keletą metų buvo perduotas Rumšiškių muziejui, idant būtų išsaugotas. Agluonėnų bendruomenė jį atsiėmė, norėdama atstatyti ir turėti, bet jis neapsaugotas ir toliau nyksta. Valstybė ir savivaldybės neskiria tinkamo dėmesio ir lėšų Lietuvos valstybingumo ir kultūros raidai reikšmingų privačių dvarų paveldo pastatų ir statinių konservavimui, restauravimui ir pritaikymui. Neparengti valstybės saugomų Šilutės ir Rusnės istorinių miesto dalių, Priekulės miesto istorinės dalies, Švėkšnos miestelio, Skirvytėlės, Minijos kaimų ir kitų kultūros paveldo vietovių bei valstybės saugomų dvarų sodybų specialieji kompleksinės paveldotvarkos planai. Nesudaromos jungtinės sutartys dėl kultūros paveldo vietovių, kitų teritorinių kultūros paveldo kompleksų kompleksinio tvarkymo ir tausojamojo naudojimo. Iš esmės sunaikinti Šilutės istorinis uostas ir prieplaukos. Dvarų parkų, skverų, pakelių želdynai bei želdiniai yra nepakankamai prižiūrimi ir tvarkomi. O tai sumenkina šiam kraštui būdingą itin tvarkingą kraštovaizdį. Nėra parengtų Mažosios Lietuvos tradicinę kaimo architektūrą diferencijuojančių bei apibūdinančių kriterijų, todėl sąvokos, susijusios su tradicinėmis sodybomis, jų pastatais ir spalviniais sprendimais, yra laisvai interpretuojamos. Neužtikrinama ir taip negausiai išlikusio Mažosios Lietuvos autentiško medinio paveldo (Rusnėje, Skirvytėlėje) objektų apsauga. Valstybinė kultūros paveldo komisija, siekdama atkreipti valstybės ir savivaldybių dėmesį į Klaipėdos ir Šilutės rajonų teritorijose esančio kultūros paveldo būklę ir būtinybę jį išsaugoti, nusprendžia:

1. Siūlyti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai: 1.
2. organizuoti valstybės saugomų vietovių (Šilutės ir Rusnės istorinių miesto dalių, Skirvytėlės, Minijos k.), kitų kultūros paveldo vietovių (Priekulės miesto istorinės dalies, Švėkšnos mstl., Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalo) kompleksinių specialiųjų paveldotvarkos planų rengimą; 1.
3. inicijuoti Mažosios Lietuvos miestelių architektūrinių detalių inventorinimą, katalogų išleidimą ir jais pagrįstų urbanistinės stilistikos gairių konkretiems miesteliams parengimą; 1.
4. kartu su Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijoms parengti Mažosios Lietuvos tradicinę miestelių ir kaimo architektūrą diferencijuojančių bei apibūdinančių kriterijų aprašą, taip pat tradicinių sodybų bei jų pastatų katalogus, skirtus praktiniam taikymui; 1.
5. kartu su Ūkio ir Susisiekimo ministerijomis inicijuoti Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalo – valstybės saugomo kultūros paveldo komplekso – pritaikymo kultūriniam turizmui galimybių studiją ir projektą ES paramai gauti; 1.
6. valstybės vardu derėtis su Švėkšnos ir Vilkėno dvarų sodybų savininke, taip pat su kitų šių sodybų dalių savininkais ar naudotojais, siekiant sudaryti jungtinę sutartį dėl jų tvarkymo, paramos teikimo ir tausojamojo naudojimo valstybės ir visuomenės reikmėms; 1.
7. parengti supaprastinto kompensavimo mechanizmo tvarką arba spręsti dėl lengvatinių dotacijų (negrąžinamos paramos) tvarkos už ūkio būdu atliktus nedidelės apimties darbus gelbstint kultūros paveldo objektus nuo visiško sunykimo; 1.
8. labiau užtikrinti miestų ir miestelių istorinio kraštovaizdžio savitumo palaikymą ir tęstinumą, ypač apsaugą nuo darkančių naujų statybų; prižiūrėti Minijos (Mingės) pakrančių želdinius, Vilhelmo kanalo aplinką, rūpintis Šilutės miesto centrinės dalies apsauga ir kt.; 1.
9. kartu su Socialinių reikalų ir darbo bei Švietimo ir mokslo ministerijomis skubiai inicijuoti senosios architektūros fragmentų išsaugojimui reikalingų amatininkų (dailidžių, stalių, stogdengių, sodininkų ir kt.) rengimą regione.
10. Rekomenduoti Kultūros paveldo departamentui: 2.
11. papildyti bei patobulinti daugumos saugomų vietovių, kultūros paveldo kompleksų ir objektų apskaitą, nustatyti vertingąsias jų savybes, atlikti fotofiksaciją ir tuos duomenis pateikti Registre; 2.
12. nedelsiant konservuoti ir dezinfekuoti Šilutės dvaro (H. Šojaus) centrinių rūmų XIX a. I pusės sienų tapybą; 2.
13. spręsti dėl Degučių Šv. Vincento Ferero bažnyčios interjero tvarkymo darbų užbaigimo (atsižvelgti į išsamius interjero tyrimus, rasti sprendimus, tenkinančius vietinę bendruomenę); 2.
14. spręsti dėl išskirtinės meninės ir istorinės vertės Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios, Kintų ir Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčių sieninės tapybos konservavimo ir restauravimo galimybių bei metodinės ir finansinės paramos; 2.
15. aptarti galimybę įrašyti į Registrą Degučių medinę kleboniją, Žemaičių Naumiesčio bažnyčios kompleksą ir siūlyti paskelbti kultūros paminklais abu mūrinius švyturius, Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios kompleksą, Švėkšnos dvaro sodybą, Švėkšnos Šv. apašt. Jokūbo bažnyčios kompleksą; 2.
16. organizuoti valstybės saugomo Žemaičių Naumiesčio piliakalnio su gyvenviete ir kapinynu, dvaro sodybos liekanomis ir kt. komplekso bei vandens malūno mokslinius tyrimus.
17. Kultūros paveldo departamentui kartu su: 3.
18. Aplinkos ir Susisiekimo ministerijomis bei Klaipėdos ir Šilutės rajono savivaldybėmis spręsti dėl kai kuriose Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalo atkarpose suvešėjusių savaiminių želdinių tvarkymo, kanalo valymo ir panaudojimo, statinių restauravimo. Prieš tai būtina iš esmės papildyti bei nustatyti vertingąsias Kanalo komplekso savybes ir jas pateikti Registre; 3.
19. Klaipėdos ir Šilutės rajonų savivaldybių specialistais sudaryti jungtines paveldo apsaugos ir tausojamojo naudojimo sutartis su valdytojais, tradicinėmis bendruomenėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis dėl dvarų sodybų ar jų fragmentų (Macikų dvaro sodybos fragmentai, Lėbartų dvaro sodyba ir kt.), senųjų kaimo gyvenviečių, Šilutės, Rusnės, Priekulės miestų istorinių dalių, Švėkšnos kultūros paveldo vietovės ar bent jų kvartalų, dėl Minijos, Skirvytėlės istorinių žvejų kaimų kompleksinės apsaugos; 3.
20. Šilutės rajono savivaldybe pradėti Šliūparių piliakalnio tvarkymo darbus pagal parengtą projektinę dokumentaciją.
21. Klaipėdos ir Šilutės rajonų savivaldybėms: 4.
22. priminti, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas numato savivaldybėse steigiamas vertinimo tarybas, kurios galėtų įvertinti ir pasiūlyti įrašyti į Registrą bendruomenėms bei valstybei svarbius kultūros paveldo objektus (Pėžaičiuose Muitininko namą, Žemaičių Naumiesčio bažnyčios kompleksą, Degučių medinę kleboniją, kt.); 4.
23. atkreipti dėmesį į esančius piliakalnius – juos tinkamai prižiūrėti, kad jie kuo geriau tiktų kultūriniam turizmui bei pažintinei veiklai, kartu priskiriant priežiūrą visuomeninėms ir nevyriausybinėms organizacijoms.
24. Klaipėdos rajono savivaldybei: Rekomenduotina parengti ir savivaldybės elektroniniame tinklalapyje pateikti rajono savivaldybės teritorijoje esančių nekilnojamųjų kultūros vertybių (objektų, kompleksų, vietovių) sąvadą su trumpomis charakteristikomis. Komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė _________________