LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO P O T V A R K I S DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO 2011 m. spalio 4 d. Nr. 2B-157 Vilnius Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2011 m. rugsėjo 21 d. gautas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-48/2011) „ištirti, ar Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 6, 10, 12, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 12 straipsnis, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostata, kuria buvo pakeistas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies 1 punktas, jį išdėstant, kad individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (
- ar)nuomos veiklą; taikoma apskaičiuojant ir deklaruojant 2010 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pajamas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui“. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų. Atlikus pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 6, 10, 12, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis taikoma apskaičiuojant ir deklaruojant 2010 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pajamas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas, cituoja kai kurias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, susijusias su šio principo aiškinimu, tačiau nepateikia teisinių argumentų, kuriais pagrįstų savo teiginius, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 6, 10, 12, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį tiek, kiek joje nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis taikoma apskaičiuojant ir deklaruojant 2010 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pajamas, iki 2010 metų sandorius dėl nekilnojamojo turto sudarę asmenys ir asmenys, šią veiklą vykdę po 2010 metų, yra traktuojami nevienodai. Pareiškėjas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 6, 10, 12, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį nurodyta apimtimi ginčija inter alia jos atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui požiūriu. Jis cituoja oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, išdėstytas Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 14 d. nutarime, tačiau nepateikia teisinių argumentų, kaip ginčijamu reguliavimu buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas. Pareiškėjas daro išvadą, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 6, 10, 12, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo iš dalies pritaikytas principas lex benignior retro agit ir nustatyta įstatymo galiojimo atgaline data riba – 2010 metai, tačiau jis nevertina šiame kontekste labai svarbaus susijusio teisinio reguliavimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, inter alia jo 7 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Pažymėtina, kad nors pareiškėjas ir teigia, jog įsigaliojus ginčijamai nuostatai asmens pajamos, gautos iš nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (
- ar)nuomos veiklos, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą yra neapmokestinamos, ir laiko tai padėties sušvelninimu, savo išvados jis nepagrindžia jokia iš šio teisinio reguliavimo kylančių teisinių pasekmių analize. Konstatuotina, kad minėti pareiškėjo pateikti samprotavimai ir teiginiai niekaip nepagrindžia, kodėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 6, 10, 12, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalis tiek, kiek yra ginčijama, gali prieštarauti Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsniu, g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-48/2011) „ištirti, ar Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 6, 10, 12, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 12 straipsnis, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostata, kuria buvo pakeistas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies 1 punktas, jį išdėstant, kad individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (
- ar)nuomos veiklą; taikoma apskaičiuojant ir deklaruojant 2010 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pajamas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui“. Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną. Konstitucinio Teismo pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis _________________