ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS

ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS SPRENDIMAS DĖL PUBLIKACIJOSE „YRA IR GERŲ LENKŲ“ („RESPUBLIKA“, 2011-04-14, NR. 86/6334), „IR TARP LENKŲ YRA MAFIJA“ („RESPUBLIKA“, 2011-04-15, NR. 87/6335) PASKELBTOS INFORMACIJOS 2011 m. spalio 20 d. Nr. SPR-111 Vilnius 2011 m. gegužės 11 d. žurnalistų etikos inspektorė gavo pareiškėjos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, atstovaujamos jos pirmininko Valdemar Tomaševski, (toliau – Pareiškėja) skundą dėl publikacijose „Yra ir gerų lenkų“ („Respublika“, 2011-04-14, Nr. 86/6334), „Ir tarp lenkų yra mafija“ („Respublika“, 2011-04-15, Nr. 87/6335) paskelbtos informacijos. Pareiškėja skunde teigia, kad publikacijos „Yra ir gerų lenkų“ („Respublika“, 2011-04-14, Nr. 86/6334) teiginiuose „<...> visi lenkiški laikraščiai, žurnalai, radijo stotis, interneto portalai priklauso šios partijos veikėjams arba su jais glaudžiai, net giminystės ryšiais susijusiems asmenims“, ‚,<...> lenkams nuo mažumės skiepijama neapykanta lietuviams“, „Bet privatizuoti tokias vietas LLRA veikėjai leido ne bet kam – tik išskirtiniams. Eiliniams žmonėms buvo palikta demagogija apie lietuvius“, „Taip į Vilniaus rajoną atsikėlė žemes galybė Lietuvos politikų ir valdininkų ne lenkų. Jie sėdi LLRA kišenėje <...>“, „Dalis žinomų Lietuvos politikų buvo tiesiog nupirkti žeme Vilniaus rajone“ bei publikacijos „Ir tarp lenkų yra mafija“ („Respublika“, 2011-04-15, Nr. 87/6335) teiginiuose „<...> LLRA vis dėlto bijo vieno klausimo – apie žemės reformos Vilniaus krašte teisėtumą, sklypų dalybas saviems ar besąlygiškai pritariantiems partijai“, „Per LLRA valdymo metus Vilniaus kraštas virto kažkokia Aleksandro Lukašenkos Baltarusija Lietuvoje. Čia tvyro vien baimė, kurią nuolat kursto ši partija. Už bet kokį prieštaravimą žmonės atleidžiami iš darbo. Be jokios priežasties, o išmestiems siūloma bylinėtis“, „Vilniaus krašte dar turbūt nėra buvę laisvų, demokratiškų rinkimų. Jų kontrolės sistemą LLRA sutvarkė taip, kad vietos veikėjai turbūt dešimties balsų tikslumu galėtų pasakyti atskirų kandidatų rinkimus“, „Nusižengimai buvo akivaizdūs, tačiau balsavimui klausimas buvo pateiktas taip, kad pinigus LLRA vis tiek gavo“ buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti ir jos dalykinę reputaciją pažeidžianti informacija. Pareiškėjos teigimu, buvo pažeistos Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio ir 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto nuostatos. Pareiškėja prašo: 1) nustatyti Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio ir 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto pažeidimus; 2) įspėti UAB „Respublikos leidiniai“ dėl nustatytų pažeidimų; 3) pareikalauti, kad UAB „Respublikos leidiniai“ paneigtų tikrovės neatitinkančią bei Pareiškėjos dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją ir paskelbtų nurodyto turinio paneigimus; 4) priimtą sprendimą paskelbti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Tirdama Pareiškėjos skundą, žurnalistų etikos inspektorė raštu kreipėsi į UAB „Respublikos leidiniai“ direktorę Dianą Veleckienę, prašydama paaiškinti ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbtos informacijos atitikimą tikrovei įrodančias aplinkybes bei pateikti savo poziciją dėl susidariusios situacijos. Viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad Pareiškėjos skunde pateikti teiginiai yra laikraščio žurnalistui Juliui Girdvainiui interviu su Lietuvos lenku Ryšardu Maceikianecu išsakyta R. Maceikianeco nuomonė, kurios atitikimo tikrovei aplinkybių pateikti neįmanoma. Viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas žurnalistų etikos inspektorei taip pat pateikė minėto interviu garso įrašą. Žurnalistų etikos inspektorė, atsižvelgdama į nurodytus viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo paaiškinimus, kreipėsi į R. Maceikianecą, prašydama informuoti, ar ginčo objektu esantys teiginiai atitinka interviu metu jo išsakytus teiginius, ir paaiškinti paskelbtos informacijos aplinkybes. R. Maceikianecas pateiktame atsakyme paaiškino, kad š. m. balandžio pradžioje jam kelis kartus skambino „Respublikos“ žurnalistas, kuris norėjo pasikalbėti apie situaciją, susijusią su V. Tomaševski ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veiksmais. Jo ir žurnalisto susitikimas ir pokalbis įvyko, tačiau pokalbio pabaigoje buvo susitarta, kad R. Maceikianeco nuomonė ir paminėti faktai bus tikslinami tiek jo, tiek redakcijos ir tik po to interviu galės pasirodyti spaudoje. R. Maceikianecas paaiškino, kad, berods, kitą dieną jam paskambimo žurnalistas ir pasakė, kad jo išsakyta nuomonė rytojaus dieną bus paskelbta laikraštyje. R. Maceikianecas žurnalistui pažymėjo, kad jų susitarimas buvo kitoks ir, jo nuomone, be patikslinimų tokia informacija negali būti skelbiama viešai. Tuo tarpu žurnalistas pabrėžė, kad tokį sprendimą priėmė vyriausiasis redaktorius, o R. Maceikianeco bandymas įtikinti žurnalistą neskelbti nepatikrintos nuomonės buvo nesėkmingas. Dėl šios priežasties publikacijose atsirado daug teiginių, kurių R. Maceikianecas apskritai neminėjo žurnalistui – jis nekalbėjo apie abonentus, masonus, nesakė, kad V. Tomaševski palaikydavo Artūrą Zuoką, arba kaip tik sakė atvirkščiai. R. Maceikianecas pažymėjo, kad visos kitos publikacijų dalys yra grindžiamos spaudoje pasirodžiusiomis publikacijomis, pokalbiais su žmonėmis, asmeniniais pastebėjimais. Žurnalistų etikos inspektorė, Pareiškėjos skundą išnagrinėjusi Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu, nustatė: Juridinio asmens dalykinė reputacija yra ginama, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios yra žeminančio pobūdžio; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Fizinio asmens garbės ir orumo pažeminimas yra siejamas su tikrovės neatitinkančių ir žeminančių žinių paskelbimu. Žeminančiomis žiniomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę ir orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir pan. Konkrečiu atveju sprendžiant, ar visuomenės informavimo priemonėje paskelbta informacija pažeidė Pareiškėjos garbę ir orumą, būtina nustatyti, ar publikacijoje buvo paskelbtos žinios, ar nuomonės. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 84 dalis nustato, kad žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas tikras faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, todėl viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą kritiką ir ne visai tikslią informaciją. Viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, veikdamas sąžiningai ir turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, gali pateikti informaciją su tam tikrais netikslumais ir išreikšti agresyvią kritiką, tačiau neleistina skelbti tokios informacijos, kuria siekiama viešąjį asmenį pažeminti. Nagrinėjamu atveju Pareiškėja yra Lietuvos Respublikos politinė partija, dalyvaujanti Lietuvos Respublikos politinėje veikloje. Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad politinė partija – tai savo pavadinimą turintis, pagal minėtą įstatymą įsteigtas viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti išreikšti Lietuvos Respublikos piliečių politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Pareiškėja yra viešasis asmuo, todėl būtina nustatyti, ar viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, publikacijoje paskelbęs informaciją apie viešąjį asmenį, sąžiningai informavo visuomenę apie jo veiklą ir ar neperžengė teisės skleisti informaciją ribų. Nagrinėjamu atveju publikacijos „Yra ir gerų lenkų“ („Respublika“, 2011-04-14, Nr. 86/6334) teiginiuose „<...> visi lenkiški laikraščiai, žurnalai, radijo stotis, interneto portalai priklauso šios partijos veikėjams arba su jais glaudžiai, net giminystės ryšiais susijusiems asmenims“, ‚,<...> lenkams nuo mažumės skiepijama neapykanta lietuviams“ paskelbta konstatuojamoji informacija apie visų Lietuvoje veikiančių lenkiškų visuomenės informavimo priemonių priklausomybę Pareiškėjos nariams ar kitiems su jais susijusiems asmenims ir apie lenkų priešiškumo lietuviams ugdymą. Pažymėtina, kad minėto turinio informacija ir publikacijos teiginių „Tai yra puikus įrankis dėl visko kaltinti lietuvius“, „Kai dešimt metų kali į galvą tą patį, bet kas patikės. Baisu ir tai, kad šie leidiniai guli ne tik kioskuose, bet ir mokyklų bibliotekose“ kontekstas visuomenei suponuoja išvadą apie tai, kad Pareiškėja valdomas visuomenės informavimo priemones naudoja priešiškumo lietuvių atžvilgiu skatinimui. Tokio pobūdžio informacija teigiama apie Pareiškėjos netinkamą elgesį viešajame gyvenime ir nesąžiningą visuomeninę veiklą, todėl ginčo teiginiuose paskelbtos žinios yra žeminančio pobūdžio. Publikacijos „Yra ir gerų lenkų“ („Respublika“, 2011-04-14, Nr. 86/6334) kontekste ir teiginiuose „Bet privatizuoti tokias vietas LLRA veikėjai leido ne bet kam – tik išskirtiniams. Eiliniams žmonėms buvo palikta demagogija apie lietuvius“, „Taip į Vilniaus rajoną atsikėlė žemes galybė Lietuvos politikų ir valdininkų ne lenkų. Jie sėdi LLRA kišenėje <...>“, „Dalis žinomų Lietuvos politikų buvo tiesiog nupirkti žeme Vilniaus rajone“ bei publikacijos „Ir tarp lenkų yra mafija“ („Respublika“, 2011-04-15, Nr. 87/6335) teiginyje „<...> LLRA vis dėlto bijo vieno klausimo – apie žemės reformos Vilniaus krašte teisėtumą, sklypų dalybas saviems ar besąlygiškai pritariantiems partijai“ paskelbtos žinios apie tai, kad Pareiškėjos dėka žemės reforma Vilniaus rajone buvo vykdoma ją palaikiusių ir už tai jai įsipareigojusių svarbias pareigas Lietuvoje ėjusių asmenų naudai, sudarant jiems galimybę privatizuoti Vilniaus rajone esančius žemės sklypus. Tokia informacija visuomenei suponuoja išvadą apie Pareiškėjos nesąžiningumą, netinkamą ir nesąžiningą veiklą, todėl ji yra žeminančio pobūdžio. Publikacijos „Ir tarp lenkų yra mafija“ („Respublika“, 2011-04-15, Nr. 87/6335) teiginiuose „Per LLRA valdymo metus Vilniaus kraštas virto kažkokia Aleksandro Lukašenkos Baltarusija Lietuvoje. Čia tvyro vien baimė, kurią nuolat kursto ši partija. Už bet kokį prieštaravimą žmonės atleidžiami iš darbo. Be jokios priežasties, o išmestiems siūloma bylinėtis“, „Vilniaus krašte dar turbūt nėra buvę laisvų, demokratiškų rinkimų. Jų kontrolės sistemą LLRA sutvarkė taip, kad vietos veikėjai turbūt dešimties balsų tikslumu galėtų pasakyti atskirų kandidatų rinkimus“ paskelbtu palyginimu ir jį apibūdinančia kita informacija konstatuojami faktai, jog Vilniaus rajone Pareiškėjos naudojami valdymo metodai prilygsta autoritarinio valdymo metodams, kurie pagrįsti visuomenės baime, nuolankumu ir neprieštaravimu Pareiškėjai bei rinkimų teisės suvaržymais. Neabejotina, kad tokio pobūdžio informacija Pareiškėjai priskiriamas teisės, moralės, paprotinių normų pažeidimas, netinkamas elgesys viešajame gyvenime, nesąžininga visuomeninė veikla, todėl minėta informacija yra žeminančio pobūdžio. Teiginyje „Nusižengimai buvo akivaizdūs, tačiau balsavimui klausimas buvo pateiktas taip, kad pinigus LLRA vis tiek gavo“ paskelbta konstatuojamoji informacija apie Pareiškėjos padarytą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimą ir neteisėtą valstybės biudžeto dotacijos gavimą. Minėta informacija teigiama apie teisės normų pažeidimą ir nesąžiningą visuomeninę veiklą, todėl tokia informacija yra žeminančio pobūdžio. Vertinant ginčo teiginiuose paskelbtų žinių atitikimo tikrovei faktą, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998-05-15 nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7-1 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 8 punkte numatyta, kad preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Minėtos prezumpcijos taikymą yra patvirtinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje konstatavęs, kad pareiga įrodyti, jog paskleistos žinios atitinka tikrovę bei informuojant visuomenę buvo laikomasi visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nepiktnaudžiauta informacijos laisve, atitenka viešosios informacijos rengėjui. Be to, tas faktas, jog informaciją pateikė tam tikras asmuo, neatleidžia viešosios informacijos rengėjo nuo pareigos atidžiai patikrinti informaciją, kurią ketinama publikuoti, kadangi viešai pateikiamoms žinioms taikomi griežtesni jų turinio paskelbimo reikalavimai, siejami su žiniomis pateikiamų faktų tikrumu ir duomenų tikslumu, galimybe patikrinti konkrečių žinių pagrįstumą. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai, o žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, o nesant galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje. Konkrečiu atveju viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas žurnalistų etikos inspektorei paaiškino, kad ginčo publikacijose paskelbė interviu su R. Maceikianecu, kuriame yra išsakyta jo nuomonė ir jos atitikimo tikrovei aplinkybių pateikti neįmanoma. Tuo tarpu R. Maceikianecas paaiškino, kad ginčo publikacijose paskelbta nuomonė ir faktai yra grindžiami spaudoje pasirodžiusiomis publikacijomis, pokalbiais su žmonėmis, jo asmeniniais pastebėjimais ir kad su publikacijų rengėju buvo susitarta, jog minėta informacija bus viešai paskelbta tik tada, kai abiejų šalių bus patikslinta ir patikrinta, tačiau šio susitarimo nebuvo paisoma ir ginčo informacija viešai buvo paskelbta labai greitai. Žurnalistų etikos inspektorė, įvertinusi pateiktą J. Girdvainio ir R. Maceikianeco pokalbio įrašą, nustatė, kad Pareiškėjos nurodytuose ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbta informacija buvo išsakyta R. Maceikianeco minėto pokalbio metu. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo publikacijų rengėjas publikacijose viešai paskelbė pakeistą R. Maceikianeco išsakytų teiginių turinį, juos papildė ir patikslino, pakeitė jų eiliškumą. Atsižvelgiant tiek į viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo, tiek į R. Maceikianeco paaiškinimus, akivaizdu, kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas nesiėmė tikrinti ir netikrino R. Maceikianeco išsakytos ir ginčo teiginiuose paskelbtos informacijos patikimumo ir pasitikėjo R. Maceikianeco pateiktų išvadų, faktų tikrumu, ginčo publikacijose jo suteiktą informaciją pateikė kaip neabejotinai atitinkančią tikrovę ir nenurodė, jog nėra galimybės patikrinti jos patikimumo. Pažymėtina, kad R. Maceikianecas nėra viešasis asmuo, kurio suteikta informacija viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas galėjo pagrįstai ir neabejodamas pasitikėti ir netikrinti jos tikrumo, juo labiau, kad R. Maceikianeco pateiktos informacijos turinį sudarė konkrečiais įrodymais nepagrįsti ir nepatvirtinti pastebėjimai, asmeniniai įspūdžiai bei išvados ir abipusiu sutarimu buvo nuspręsta ginčijamą informaciją patikslinti ir surinkti pakankamų įrodymų. Darytina išvada, kad konkrečiu atveju viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas privalėjo ne tik redaguoti ir parengti tinkamą viešam skelbimui jam suteiktą informaciją apie Pareiškėją, bet ir patikrinti bei įvertinti viešai skelbiamų faktų tikrumą ir teisėtumą, o nesant galimybės to padaryti, apie tai nurodyti ginčo publikacijose. Minėtos pareigos įgyvendinimą nustato Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kurį viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas neabejotinai pažeidė. Akcentuotina, kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, pažeidęs Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nepagrįstai suponavo R. Maceikianeco atsakomybę dėl ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbtos informacijos tikrumo ir jo įrodomumo. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, žinodamas, jog ketinama skelbti informacija nėra visiškai tiksli ir tikra bei pagrįsta tik nepatvirtintais asmeniniais pastebėjimais ir išvadomis, paskelbė ginčo objektu esančius teiginius, kurių atitikimo tikrovei netikrino ir žurnalistų etikos inspektorei nepateikė jų tikrumą patvirtinančių įrodymų, ir vadovaujantis paskleistos informacijos neatitikimo tikrovei prezumpcija, konstatuotina, kad Pareiškėjos skunde nurodytuose teiginiuose buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, kuri pagal savo turinį ir pobūdį laikytina ne viešojo asmens kritika, bet Pareiškėjos dalykinę reputaciją bei Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pažeidžiančia informacija. Vadovaudamasi nurodytais motyvais ir Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktais, 50 straipsnio 16 dalimi, žurnalistų etikos inspektorė nusprendė: 1. Įspėti viešosios informacijos rengėją ir skleidėją – UAB „Respublikos leidiniai“ – dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo. 2. Įpareigoti UAB „Respublikos leidiniai“ Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti tikrovės neatitinkančią bei Pareiškėjos dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją. 3. Išsiųsti sprendimo kopiją Pareiškėjai bei UAB „Respublikos leidiniai“ direktorei D. Veleckienei. 4. Viešai paskelbti sprendimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje. Rezoliucinė šio sprendimo dalis bei tikrovės neatitinkančios ir Pareiškėjos dalykinę reputaciją pažeidžiančios informacijos paneigimas turi būti nedelsiant paskelbti laikraštyje „Respublika“, o žurnalistų etikos inspektorė apie tai turi būti informuota per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo (gavimo) dienos. Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimai gali būti skundžiami teismui per 30 dienų nuo jų paskelbimo (gavimo) dienos. Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė _________________