LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ PAMINKLOSAUGOS KOMISIJA S P R E N D I M A S DĖL VILNIAUS SENAMIESČIO, PASAULINIO KULTŪRO

LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ PAMINKLOSAUGOS KOMISIJA S P R E N D I M A S DĖL VILNIAUS SENAMIESČIO, PASAULINIO KULTŪROS PAVELDO OBJEKTO, IŠSAUGOJIMO UŽTIKRINIMO 1997 m. liepos 8 d. Nr. 36 Vilnius Valstybinė paminklosaugos komisija (toliau – VPK) susipažino su Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento (toliau – Departamentas) informacija apie Vilniaus senamiesčio tvarkymą (paskelbta „Respublikoje“, 1997 06 20; „Lietuvos aide“, 1997 06 21; „Vakarinėse naujienose“, 1997 06 23; „Lietuvos ryte“, 1997 06 23; „Verslo žiniose“, 1997 06 23 ir „Pirmadienyje“, 1997 06 27) bei su 1995 03 23 Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr. 669v patvirtintomis „Vilniaus senamiesčio tvarkymo ir statybos taisyklėmis“. Apsvarsčiusi pateiktą medžiagą, VPK pritaria šiai akcijai, kuri skatina Departamento atvirumo politiką, sudarančią prielaidas privačių lėšų investavimui į senamiestį: Vilniaus senamiesčio tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų ir kitos informacijos publikavimui; leidimų Vilniaus senamiesčio tvarkymo darbams išdavimo tvarkos supaprastinimui. Pritardama „Vilniaus senamiesčio tvarkymo ir statybos taisyklių“ esmei, atkreipdama dėmesį į tokio tipo dokumento reikalingumą ir vadovaudamasi Valstybinės paminklosaugos komisijos nuostatų 6 ir 7 str., Valstybinė paminklosaugos komisija nusprendžia: 1. Siūlyti Departamentui „Vilniaus senamiesčio tvarkymo ir statybos taisykles“ patvirtinti kaip laikinai galiojančias. 2. Siūlyti Departamentui remtis Vilniaus senamiesčio tvarkymo taisyklių esme ruošiant teisės aktus, reglamentuojančius Vilniaus ir kitų senamiesčių apsaugą ir puoselėjimą. KOMISIJOS PIRMININKĖ G. DRĖMAITĖ ______________ LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJOS KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGOS DEPARTAMENTO INFORMACIJA 1997 m. birželio 19 d. apie Vilniaus senamiesčio tvarkymą Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentas, skatindamas investicijas į Vilniaus senamiesčio tvarkymą bei siekdamas šioje srityje maksimalaus viešumo, skelbia akciją, kurios tikslas išplatinti iki šiol neskelbtas jo tvarkymo taisykles, panaikinti pasenusius teisės aktus, supaprastinti senamiesčio tvarkymo leidimų išdavimo tvarką, pradėti nemokamai konsultuoti potencialius investuotojus bei teikti jiems visą būtiną informaciją. Akcijos planas: 1. Pasenusių poįstatyminių teisės aktų, reglamentuojančių senamiesčio tvarkymą, panaikinimas (iki 1997 09 01). Ši informacija bus skelbiama „Valstybės žiniose“. 2. Vilniaus senamiesčio tvarkymo taisyklių (Vilniaus m. vadybos patvirtintos 1995 03 23 potvarkiu Nr. 699 V) paskelbimas visuomenės informavimo priemonėse. PASTABA. Vilniaus senamiesčio tvarkymo taisyklės skelbiamos 1997 06 20 „Vakarinėse naujienose“ ir „Pirmadienyje“. 3. Spalvotų Vilniaus senamiesčio ir jo apsaugos zonų plano kopijų platinimas (įmonės, įstaigos, valstybinės ir privačios bendrovės bei kiti juridiniai ir fiziniai asmenys šias kopijas nemokamai gaus paštu arba atvykę į Kultūros vertybių apsaugos departamentą Vilniuje, Šnipiškių g. 3, 6 kab., telefonas pasiteirauti 73 10 15). 4. Vilniaus senamiesčio reglamento patvirtinimas ir paskelbimas „Valstybės žiniose“ (iki 1997 10 01). 5. Nuo 1998 01 01 nemokamas konsultacijų ir informacijos teikimas apie visų Vilniaus senamiesčio pastatų ir sklypų paminklosauginį statusą (atskiras kompiuteris bei spausdintuvas, elektroninis paštas (e-mail, cc-mail), informacija telefonu 73 10 15). 6. Skubus ir supaprastintas senamiesčio objektų tvarkymo projektų derinimas bei leidimų šiems darbams išdavimas (atsakingi asmenys: Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas A. Degutis, tel. 72 41 00; Vilniaus teritorinio padalinio vadovas A. Bundonis, tel. 75 42 21, Vilniaus teritorinio padalinio vadovo pavaduotojas V. Brezgys, tel. 73 10 15; Šnipiškių g. 3, 17 kab.). Minėti pareigūnai priims visus suinteresuotus asmenis, turinčius pasiūlymų bei pageidavimų senamiesčio administravimo ir tvarkymo klausimais. Prašom kreiptis ketvirtadieniais nuo 17 iki 19 val. DIREKTORĖ D. VARNAITĖ ______________ Valstybinės paminklosaugos komisijos 1997 07 08 sprendimo Nr. 36 „Dėl Vilniaus senamiesčio, pasaulinio kultūros paveldo objekto, išsaugojimo užtikrinimo“ PRIEDAS Vilniaus senamiesčio tvarkymo ir statybos taisyklės, patvirtintos Vilniaus miesto valdybos 1995 03 23 potvarkiu Nr. 699V „Dėl Vilniaus senamiesčio tvarkymo ir statybos taisyklių patvirtinimo“ Šios taisyklės taikomos Vilniaus senamiestyje vykdomiems remonto, restauravimo, atstatymo, pritaikymo, teritorijos tvarkymo darbams reglamentuoti. I. Bendroji dalis Šios taisyklės skiriamos senamiesčio valdų, pastatų ar patalpų savininkams bei naudotojams, šių objektų tvarkymo, remonto (restauravimo) bei statybos projektuotojams ir vykdytojams, taip pat Vilniaus miesto urbanistikos, architektūros ir paminklotvarkos tarnyboms. Jų laikantis, įgyvendinama Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto (l988–l992 m.) pagrindinė koncepcija – „Vilniaus senamiesčio, kaip Lietuvos sostinės branduolio, išlikusių vertybių išsaugojimas bei jo visumos atkūrimas, išryškinant ir įkūnijant kiekvieno struktūros elemento optimalų išsivystymo lygį“. Būtina laikytis šių pagrindinių nuostatų: 1. Senamiestis yra vertingiausia Vilniaus istorijos, urbanistikos ir architektūros palikimo dalis, taip pat svarbiausias istorinis, urbanistinis ir kultūrinis Lietuvos valstybės objektas. 2. Senamiestis yra ir išlieka sostinės bei paties Vilniaus miesto centro sudėtinė dalis. 3. Vilniaus senamiestis yra svarbiausias Lietuvoje tarptautinio turizmo bei Lietuvos istorijos ir kultūros pažinimo objektas. 4. Vilniaus senamiestis atlieka daug funkcijų. Siekiama, kad ne mažiau kaip 40 procentų viso bendrojo pastatų ploto būtų išsaugota gyvenamajai funkcijai. 5. Senamiestyje ribojama pramoninė gamyba, palaipsniui iškeliant iš jo stambias įmones, automobilių ir sandėlių ūkius, įkalinimo įstaigas, tačiau skatinami amatai ir smulkus verslas, leidžiant funkcionuoti mažoms įmonėms. 6. Vilniaus senamiestyje sklypų naudojimo tradicijų bei statinių išsaugojimo, jų tvarkymo ir regeneravimo (atkūrimo) veikla turi pirmenybę prieš naujų statinių bei funkcijų kūrimą. II. Paminklotvarkos sąlygos, projektavimas, leidimas statybos darbams 1. Vilniaus m. paminklotvarkos skyriaus leidimas reikalingas šiems senamiestyje numatomiems tvarkymo, statybos ir projektavimo darbams: 1.1. Priešavariniams darbams. 1.2. Konservavimui. 1.3. Remontui. 1.4. Restauravimui. 1.5. Atstatymui. 1.6. Naujų objektų statybai (remiantis galiojančiu Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektu). 1.7. Pastatų ir jų dalių nugriovimui. 1.8. Teritorijos želdinių ir vandenų (tvenkinių, kūdrų, šaltinių) tvarkymui. 1.9. Pastatų, statytų iki 1944 m., ir jų patalpų suplanavimo pakeitimams, pritaikymui, fasadų pakeitimams, fasadų apdailos atnaujinimui bei keitimui, stogo dangos atnaujinimui bei keitimui, naujų krosnių ir židinių įrengimui bei senų perstatymui, visuomeninės paskirties patalpų interjerų įrengimui. 1.10. Pastatų, statytų po 1944 m., fasadų pakeitimams. 1.11. Priestatų, tvorų statybai, vartų įrengimui. 1.12. Šaligatvių, gatvių ir aikščių dangos remontui, keitimui bei pertvarkymui. 1.13. Lauko apšvietimo prietaisams, jų įrengimui, keitimui, įjungimui. 1.14. Reklamų, reklaminių stulpų ir stendų, spaudos kioskų, pavienių vitrinų, taksofonų, dekoratyvinių akcentų, mažosios architektūros formų įrengimui. 1.15. Žemės darbams, viršijantiems 20 cm gylį. 1.16. Statybų aptvėrimui. 1.17. Visuomeninės paskirties patalpų (parduotuvių, kavinių, įstaigų ir pan.) interjerų įrengimui. 2. Paminklotvarkos sąlygos (žr. Paminklotvarkos departamento 1992 05 06 įsakymą Nr. 22) privalo būti nustatyta tvarka parengtos ir išduotos prieš pradedant paminklinių pastatų ir pastatų, statytų iki 1944 m., tvarkymo darbų projektavimą: 2.1. Pastato (-ų) ir jo atskirų patalpų remontui (išskyrus vidaus apdailos darbus, nepažeidžiančius sienų ir lubų tinko (tapetavimas, dažymas, sanmazgų apdaila ir pan.). 2.2. Pastato (-ų) ar jo dalies restauravimui ir atstatymui. 2.3. Aikščių ir gatvių rekonstrukcijai, želdynų tvarkymui. 2.4. Naujų angų kirtimui arba esamų angų vietos ir formos keitimui. 2.5. Naujų objektų statybai ir pastatų, statytų po 1944 m., tūrių pakeitimui. 2.6. Sklypų tvarkymui. 3. Neparengus paminklotvarkos sąlygų ir neįvykdžius jose iškeltų reikalavimų, šio skyriaus 2 punkte išvardyti projektai nederinami. 4. Paminklotvarkos sąlygų rengimą užsako ir apmoka sklypo, pastato ar patalpos savininkas (nuomininkas) arba jo įgaliotas atsakingas asmuo, pateikęs paraišką Vilniaus m. valdybos paminklotvarkos skyriui. Joje turi būti nurodyta objekto adresas, numatomi darbai ir paskirtis. Prie paraiškos pridedami sklypo, pastato (-ų) ar patalpų inventoriniai planai. 5. Paminklotvarkos sąlygas gali rengti tik atestuoti reikiamos kategorijos ir srities specialistai. 6. Bet kokie tyrimo, projektavimo, statybos, remonto, įrengimo bei tvarkymo darbai Vilniaus m. senamiesčio teritorijoje turi būti atliekami vadovaujantis: 6.1. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymu ir pagal jį parengtais norminiais aktais. 6.2. Respublikinių statybos normų statybos projektų rengimo taisyklėmis. 6.3. Respublikinėmis statybos normomis. 6.4. Bendru Aplinkos apsaugos ir Paminklotvarkos departamentų 1993 04 08 įsakymu Nr. 17/27. 6.5. Šiomis taisyklėmis. Jei aukščiau išvardyti dokumentai tarpusavyje prieštarauja, prioritetą turi šios taisyklės. 7. Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre esančių pastatų ir pastatų, statytų iki 1944 m., restauracinio pobūdžio ir kitus projektus gali rengti tik atestuoti atitinkamos specializacijos ir atitinkamos kategorijos paminklotvarkos specialistai bei licencijuotos įmonės, turinčios tokio pobūdžio darbų licenciją. Kitus projektavimo darbus senamiesčio teritorijoje atestuoti architektai, neturintys paminklotvarkos specialisto atestato, gali atlikti tik pagal individualius apsaugos reglamentus ir išduotas paminklotvarkos sąlygas. 8. Projektai rengiami dviem stadijom: 8.1. Pirmoji konceptualinė. Jos etapai gali būti šie: 1) projektavimo duomenų rengimas, tyrimai ir kt.; 2) eskizinis projektas ar projektiniai siūlymai; 3) techninis ekonominis pagrindimas; 4) projektas. 8.2. Antroji darbo: darbo projektas ar darbo dokumentacija. Restauravimo projektai gali būti vienstadijiniai. Leidimas pradėti remonto ir restauravimo darbus gali būti išduotas suderinus restauravimo koncepciją (eskizinį projektą). Darbo projektas rengiamas tik suderinus pirmosios stadijos etapų dokumentaciją. 9. Priklausomai nuo objekto ir numatomų darbų jame apimties, sudėtingumo ir paminklotvarkos sąlygų projektų stadijų ir etapų skaičius gali būti įvairus ir keičiamas. 10. Darbų, suminėtų šio skyriaus 1.9 papunktyje, projektai pirmiausia derinami (vizuojami) Senamiesčio seniūnijos valdyboje, po to derinami Paminklotvarkos skyriuje ir kitose įstatymais numatytose įstaigose. Visų kitų šio skyriaus 1 punkte suminėtų darbų projektai pirmiausia derinami Paminklotvarkos skyriuje, po to kitose įstaigose ir pateikiami susipažinti Senamiesčio seniūnijos valdybai. 11. Leidimą vykdyti darbus pagal galutinai (nustatyta tvarka) suderintą projektą išduoda Paminklotvarkos skyrius. Visi statybos darbai privalo būti registruojami Valstybinėje statybos priežiūros inspekcijoje. III. Projektų turinys 1. Pastatų ir patalpų remonto, restauracijos, pritaikymo ir naujų objektų statybos projektai rengiami vadovaujantis:

1. a)Respublikinių statybos normų statybos projektų rengimo taisyklėmis.
2. b)Respublikinių statybos normų priešgaisrinės saugos taisyklėmis.
3. c)Šiomis taisyklėmis. 2. Visi senamiesčio teritorijoje numatomų darbų projektai privalo turėti situacinį planą, kuriame pažymėtos sklypo ribos ir projektuojamo objekto vieta jame. Jei tvarkymo darbai neišsitenka pastato kontūro ribose, būtinas inžinerinių tinklų planas. 3. Restauracinio pobūdžio darbų projektuose nurodomi visi restauruojami ir saugomi elementai, jų detalės, numatomos naudoti restauracinės medžiagos ir pateikiama tyrimų medžiaga. 4. Pastato remonto arba naujos statybos projekte turi būti pateiktas visos valdos teritorijos tvarkymo ir apželdinimo projektas (genplanas), kuriame nurodomos dangos, vertikalinis planavimas, inžineriniai tinklai, sužymimi saugomi sklypo želdiniai. 5. Fasado tvarkymo projekte ant fasado brėžinio sutartiniais žymėjimais nurodomi planuojami pakeitimai ir fasado spalvinis sprendimas. 6. Reklamos ir gatvių apšvietimo prietaisų projektuose privalo būti pastato, kuriam jie skirti, fasadai arba fragmentai su pažymėta tvirtinimo vieta. 7. Remonto ir interjero projektuose turi būti pažymėti saugomi elementai. 8. Statybos objekto aptvėrimo projekte pateikiamas situacinis planas su tvorų statymo vietomis, pažymėtais atstumais, tvorų bendru išoriniu vaizdu ir naudojamomis jų gamybai medžiagomis. Nurodomos statybos zonoje esančių želdinių apsaugos priemonės ir galima statybinių medžiagų sandėliavimo vieta. 9. Visa projektinė dokumentacija pateikiama ne mažiau kaip trimis egzemplioriais. Bylų formatas A4 (brėžiniai gali būti lankstomi). Fasadų spalvinių sprendimų ir interjerų projektų bylos gali būti A3 formato. Vienas bylos egzempliorius paliekamas Paminklotvarkos skyriuje. 10. Brėžiniai daromi ant nepermatomo (neskaidraus) popieriaus. 11. Brėžinių masteliai yra tokie: situacinių planų – 1:500, aukštų planų, fasadų ir skerspjūvių – 1:100, detalių – 1:20. 12. Brėžiniuose sutartiniais grafiniais žymėjimais nurodoma, iš kokių statybinių medžiagų pagamintos konstrukcijos, po atitinkamais brėžiniais pateikiami paaiškinimai. 13. Restauraciniams brėžiniams rekomenduojami tokie masteliai: aukštų planų, fasadų ir skerspjūvių – 1:50, 1:100, detalių – 1:20 ir didesnis. 14. Projektas turi būti tvarkingai įrištas ir privalo turėti titulinį lapą, kuriame nurodomas objekto adresas, užsakovas, projekto pavadinimas, projekto stadija, autorius, atestato ar licencijos registravimo Nr. ir išdavimo data, projekto parengimo metai (ant projektų, įrištų neskaidriais viršeliais, klijuojama analogiško turinio etiketė). Projekte turi būti turinys ir aiškinamasis raštas. Visi brėžiniai numeruojami ir autoriaus pasirašomi. IV. Pastatų remontas, pritaikymas, restauravimas 1. Vilniaus senamiesčio pastatų, statytų iki 1944 m. (ar atskirų jų dalių), remonto, restauravimo ir pritaikymo darbų projektus galima rengti tik pagal Paminklotvarkos skyriaus išduotas paminklotvarkos sąlygas. Gyvenamųjų namų butus, esančius aukščiau antrojo aukšto, pritaikyti negyvenamajai paskirčiai draudžiama. Remontui, kurio metu nepažeidžiamas sienų ir lubų tinko sluoksnis, t. y. sienų dažymui, tapetavimui nuplovus išorinį dažų paviršių, lubų balinimui, pakabinamų lubų įrengimui, santechninių vamzdynų keitimui, sanmazgų apdailai, grindų dangos keitimui (jei ji neįtraukta į namo saugotinų elementų sąrašą), taip pat stogo dangos bei kaminų remontui paminklotvarkos sąlygos nereikalingos. 2. Remonto, pritaikymo, restauravimo darbai atliekami vadovaujantis istorinių, architektūrinių, polichrominių, archeologinių tyrimų medžiaga. 2.1. Darbų metu privaloma tęsti natūrinius tyrimus ir pateikti ataskaitą Paminklotvarkos skyriui. 2.2. Tyrimų darbams vadovauja tik atestuoti paminklosaugos specialistai. 3. Remontuojant pastatus, draudžiama keisti planus, fasadus, tūrius, vidaus dekorą, darytą iki 1944 m., aptiktus pastato plano elementus, vertingas konstrukcijų ir dekoro detales, nebent tokius pakeitimus galima pateisinti tyrimų medžiaga ar ekspertų išvadomis. 4. Perstatyti (pakartojant esamus) pastatus ar jų dalis, statytus iki 1944 m. ir neįtrauktus į respublikinį ar vietinį nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, leidžiama tiktai tuo atveju, kai išsamūs konstruktyviniai tyrimai parodo ne mažesnį kaip 75 procentų pastato ar jo dalies susidėvėjimą. 5. Keisti esamų pastatų, statytų iki 1944 m., tūrius, užstatant aukštą ar keičiant korpuso plotį, galima tik:
4. a)jei pastatai yra už gynybinės sienos ribų;
5. b)jei pastatai neįrašyti į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą;
6. c)jei ant pagrindinio karnizo nėra jokių architektūrinių fasado elementų;
7. d)jei naujasis pagrindinis karnizas neiškils daugiau kaip 3 m virš vieno iš greta esančių pastatų karnizo. 6. Po 1944 m. statytų namų tūrį keisti galima, jei jie neturi kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės (nėra memorialiniai). 7. Paminklotvarkos skyrius, išduodamas paminklotvarkos sąlygas pastato remontui, pritaikymui, restauracijai, arba po atliktų tyrimų, prieš rengiant eskizinį projektą, gali pareikalauti sumažinti ar padidinti pastato ar jo dalies aukštį, pakeisti stogo formą ar fasadų architektūrą. 8. Pritaikant pastatus visuomeninei paskirčiai, jų kiemus galima perdengti stikliniu stogu, jei: 8. l. Visas viršutinio aukšto kiemo užstatymo perimetras yra suformuotas ne anksčiau kaip XIX a. antroje pusėje. 8.2. Tokio stiklinio stogo, esančio gynybinės sienos ribose, kraigas projektuojamas žemiau kaip 2 m už namo kraigą. 9. Kirsti naujas angas ugniasienėse draudžiama, išskyrus naudojamas pastoginei patalpai vėdinti, ne didesnes kaip 0,5 kv. m. V. Užstatymo tankumas, nauji statiniai, kiemai, pastatų aukštis 1. Naujai užstatomo žemės sklypo ribos turi atitikti senamiesčio regeneravimo projekto sklypų plano brėžinį. 2. Nauji pastatai Vilniaus miesto senamiesčio teritorijoje gali būti statomi tik senamiesčio regeneravimo projekto numatytuose sklypuose ir tik pagal parengtas ir Paminklotvarkos skyriaus išduotas paminklotvarkos sąlygas. 3. Kelių istoriškai susiformavusių žemės sklypų bendras užstatymas leidžiamas su sąlyga, kad nebus pakeista gatvės raudonoji linija ir naujo pastato fasadas bus kuriamas skirtingai kiekvienam žemės sklypui, o teritorija (kiemas) bus projektuojama kaip atskiri kiemai, išsaugant esamus būdingus želdinius. 4. Numatomos dvi naujų pastatų statybos kryptys: 4.1. Nugriauto užstatymo atkūrimas: 4.1.1. Esant pakankamai istorinei, ikonografinei ir archeologinei medžiagai, atkurti buvusį tūrį, kapitalinių sienų tinklą, fasadus ir, esant galimybei, buvusių interjerų pagrindinius bruožus. 4.1.2. Trūkstant dalies ikonografinės medžiagos, atkurti buvusių pastatų tūrius. 4.2. Naujo tūrio pastatų statyba. Ji numatoma šiais atvejais: 4.2.1. Vietose, kurių buvęs užstatymas nelaikomas atkurtinu. 4.2.2. Vietose, kurios anksčiau nebuvo užstatytos arba yra užstatytos pokarinio laikotarpio ūkiniais bei pramoniniais pastatais. 5. Nauji pastatai senamiestyje projektuojami laikantis uždaro perimetrinio užstatymo principo. 5.1. Pastatai privalo būti projektuojami ant gatvės raudonosios linijos ir ugniasienėmis turi siekti gretimų sklypų ribas. 5.2. Jei esamas gretimo sklypo pastatas nesiekia bendros sklypų ribos ir turi į ją nukreiptus langus, tuomet projektuojamo pastato atstumas iki bendros sklypų ribos negali būti mažesnis kaip 5 m ir turi turėti išilgai gatvės ant sklypo ribos architektūriškai apipavidalintą tvorą ar vartus. 6. Pastato kompozicija gali būti kuriama pagal tokius planavimo variantus: 6.1. Esamų, atstatomų ar naujai statomų pastatų grupė sklype. 6.2. Atskiras pastatas atskirame žemės sklype. 6.3. Naujas pastatų kompleksas jungtiniame sklype, kurio išplanavimas atspindi istorinę raidą, tų fasadų pagal istorinį sklypų kiekį ir atitinkamu skaičiumi kiemų. 7. Vilniaus senamiesčio sklypų užstatymo tankumas. 7.1. Sklypų, kurių plotas neviršija 100 kv. m, užstatymo tankumas gali siekti l00 procentų. 7.2. Per 100 kv. m žemės sklype su nauju pastatu turi būti bent vienas kiemas. 7.2.1. Minimalus projektuojamas kiemas turi būti ne mažesnis kaip 64 kv. m, o viena jo kraštinė ne trumpesnė kaip 5 m. 7.2.2. Jei kiemai skiriami tiktai antraeilių patalpų ir laiptinių apšvietimui, turi būti ne mažesni kaip 18 kv. m, o viena kraštinė ne trumpesnė kaip 3 m. Vilniaus m. paminklotvarkos skyriui leidus, galima įrengti ir mažesnį šviesos kiemą, kurio trumpiausia kraštinė ne mažesnė kaip 3 m. 7.2.3. Jeigu naujas pastatas yra greta pastatų, kurių šviesos ar kiti kiemai yra priešais užstatomą sklypą, tai Paminklotvarkos skyrius turi teisę pareikalauti, kad ir naujajame pastate projektuojami šviesos ar kiti kiemai būtų sugretinti. 7.3. Žemės sklypuose nuo 6 iki 15 arų leidžiamas maksimalus 80 procentų užstatymo tankis. 7.4. Žemės sklypuose nuo 15 ir daugiau arų maksimalus užstatymo tankis – 60 procentų. 7.5. Sklypuose, kuriuose numatyta vidaus želdynų funkcija, bendras užstatymo tankis negali viršyti 30 procentų sklypo ploto. 7.6. Aukščiau išvardyti apribojimai netaikomi atkuriant nugriautą užstatymą. 8. Būtina įrengti įvažiavimą į kiemą iš gatvės. Pravažiavimo vietos plotis ne siauresnis kaip 3,2 m, o aukštis ne mažesnis kaip 3,8 m. Nelygaus reljefo vietovėse pravažiavimo vietos aukštis gali būti daromas mažesnis, suderinus su priešgaisrinės saugos tarnybomis. 9. Naujai projektuojamų pastatų maksimalus aukštis iki pagrindinio karnizo neturi viršyti sklypų plane (žr. priedą) nurodyto aukščio ir privalo harmoningai derėti prie urbanistinės aplinkos. 10. III senamiesčio zonoje sankryžose prieš aikštes ir krantinėse leidžiami papildomi pastatų aukščio akcentai, neviršijantys 4 m nuo karnizo ir užimantys ne daugiau kaip 30 procentų pastato ilgio. 11. Jeigu esamų pastatų ugniasienėse yra įrengti langai, tai Paminklotvarkos skyrius gali reikalauti, kad jie būtų užmūryti. 12. Projektuojant naujuose pastatuose patalpas pastogėse, stoglangių įrengimui turi būti taikomos VII skyriaus nuostatos. VI. Fasadai, stogai, išorės ir vidaus laiptai 1. Remontuojant ir restauruojant pastatus, statytus iki 1944 m., leidžiami tik paminklotvarkos sąlygų nurodytais tyrimais pagrįsti fasado architektūros pakeitimai (durų ir langų angų keitimas ar iškirtimas, fasado architektūros elementų keitimas ir kt.). 2. Atliekant fasado tvarkymo darbus, draudžiama prastinti, keisti ir naikinti autentiškus fasadų architektūrinius elementus (rustus, portalus, apvadus, sandrikus, karnizus, lizenus, piliastrus ir kt.) bei polichrominį dekorą. 2.1. Apdailos medžiagos naudojamos tokios pačios, kaip pastato fasado statybos metu arba medžiagos su restauravimo technologijos rekomenduojamais priedais. 2.2. Tvarkomą fasado fragmentą būtina derinti prie fasado visumos. 2.3. Tvarkant pastatus, statytus po 1944 m., fasadus leidžiama keisti (nepažeidžiant autorių teisių apsaugos įstatymo), jei jų architektūra nedera su aplinkiniais pastatais. 2.4. Naujų pastatų išorinei apdailai leidžiamos naudoti medžiagos yra: tinkas, apdailinių plytų mūras, natūralus akmuo, medis. 3. Visų pastatų, statytų iki 1944 m., fasadai dažomi remiantis polichrominių tyrimų išvadomis. Pastatai, statyti po 1944 m., ir mediniai pastatai dažomi jų stilių ir kontekstą atitinkančiais tonais. 4. Draudžiama fasadų apdailai naudoti ryškius blizgančius dažus bei dažyti fasadų apdailoje esančius natūralius akmenis, keramiką, plytas, dekoratyvinį tinką. 5. Siekti atskirų senamiesčio stogų ir jų visumos darnumo. 5.1. Naujų statinių neleidžiama dengti plokščiais stogais. 5.2. Pastatų, statytų iki 1944 m., stogo formą keisti draudžiama, jei to nenumato restauravimo koncepcija. 5.3. Paminklotvarkos skyrius gali pareikalauti, kad pastatų, statytų po 1944 m., remonto metu plokšti stogai būtų keičiami šlaitiniais. 6. Vilniaus senamiesčio pastatų stogai dengiami čerpėmis (keraminėmis), variu ar dažyta skarda, remiantis tyrimų išvadomis. Stogų dengiamoji medžiaga, neatitinkanti šių reikalavimų, turi būti pakeista, atliekant kapitalinį remontą. Jei stogų, uždengtų juodąja ar cinkuota skarda, artimiausiu metu nėra galimybės keisti, jie dažomi rusvai raudonais dažais. Skarda dengiamų stogų nuolydis ne didesnis kaip 30 laipsnių. 7. Sienų iškyšos fasaduose gali būti ne žemiau kaip 3 m virš šaligatvio nepriklausomai nuo jo pločio. Žemiau iškyšos leidžiamos tik ten, kur šaligatvis yra platesnis negu 1,2 m, ir jos gali išsikišti į priekį ne daugiau kaip 30 cm. Iškyšos neturi būti aštriabriaunės, kad nesužeistų praeivių. Erkeriai ir balkonai įrengiami ne žemiau kaip 3,8 m, o jų plotis – iki 1 m. Išimtys leidžiamos tik patvirtintos restauravimo koncepcijos atvejais. 8. Apsauginiai stogeliai virš įėjimų negali būti projektuojami esamų pastatų gatvių fasaduose, nebent jie atstatomi pagal ikonografinę medžiagą ar natūrinius tyrimus. 9. Prie visų pastatų išilgai fasado montuojami lietloviai, o skersai fasado – lietvamzdžiai vandeniui nubėgti. Darant kapitalinį remontą, vykdant naują statybą, lietvamzdžiai gatvės pusėje prijungiami prie kanalizacijos. 10. Draudžiama keisti pastatų, statytų iki 1944 m., taip pat remontuojamų perstatytų (rekonstruotų) bei atkuriamų nugriautų namų langų angų autentišką dalinimą, pirminę langų rėmų ir durų medžiagą, jų varstymo būdą. 11. Pastatų, esančių III senamiesčio zonoje, langų ir durų pirminį medžiagiškumą keisti galima, išlaikant istorinį jų dalinimą ir profilius, išskyrus į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtrauktus pastatus. 12. Draudžiama montuoti į gatvės fasadų langų angas oro kondicionavimo prietaisus. 13. Ant stogų leidžiama įrengti tik vieną TV anteną ir tik tada, kai nėra galimybės naudotis kolektyvine TV antena. Paminkliniuose pastatuose draudžiama statyti palydovines antenas. Nepaminkliniuose pastatuose negalima jų tvirtinti nei prie erkerių ar pastato fasadų, nei prie balkonų, bet leidžiama įrengti tik vieną palydovinę anteną ant stogo iš kiemo pusės. 14. Pastatų pagrindinių fasadų pirmų aukštų langų ir šviesduobių grotas galima įsirengti tik pagamintas pagal individualų suderintą projektą. 15. Naujai projektuojamų pastatų viršutinių aukštų langai, aukštesni kaip 70 cm ir platesni nei 70 cm, negali būti įstiklinti vientisu, nesuskirstytu į dalis stiklu. 16. Apsaugines žaliuzes pastatų gatvės fasaduose montuoti draudžiama. 17. Remontuojamuose, restauruojamuose ir pritaikomuose pastatuose, statytuose iki 1944 m., visi išlikę originalūs išorės ir vidaus laiptai, galerijos, balkonai ir jų detalės turi būti išsaugoti, išskyrus paminklotvarkos ekspertų išvadomis pagrįstus atvejus. 18. Esami netinkuoti eklektinio stiliaus pastatų fasadai ar jų dalys, taip pat ugniasienės gali būti tinkuojamos, jei pastatas buvo numatytas tinkuoti. VII. Patalpų įrengimas pastatų pastogėse 1. Įrenginėti gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas pastatų pastogėse leidžiama, kai: 1.1. Stoglangių įrengimas nepakeičia (nesuardo) fasado kompozicijos arba stoglangiai neįrenginėjami. 1.2. Stogo konstrukcija nėra saugotina kaip autentiška konstruktyvinė detalė. 2. Stoglangių formą, dydį ir išdėstymo principą apsprendžia urbanistinė situacija. Stoglangiai turi derėti su pastato architektūra. 2.1. Leidžiamas tradicinių tūrinių ir plokštuminių stoglangių komponavimas. 2.2. Viename lygyje ir vienoje eilėje esančių stoglangių plotis negali viršyti ketvirtadalio fasado ilgio. 2.3. Įrengiant stoglangius dviejų lygių eilėmis, antroje eilėje gali būti tik plokštuminiai stoglangiai. Jų plotis ne didesnis kaip 60 cm. 2.4. Projektuojant dvi plokštuminių stoglangių eiles, jų aukštis neturi viršyti 1/4 stogo plokštumos aukščio, matuojant nuo karnizo viršaus iki kraigo. 2.5. Sublokuotų plokštuminių stoglangių plotis neturi viršyti 2 m, o aukštis 3 m. 3. Senamiesčio dalyje, esančioje miesto gynybinės sienos ribose, pastatams prie aikščių ir gatvių (jų dalių), platesnių kaip 18 m, draudžiama įrenginėti naujus stoglangius į gatvės pusę. 4. Bet kokio tipo naujus stoglangius įrenginėti draudžiama: bažnyčiose, vienuolynų pagrindiniuose korpusuose, rūmų gatvės fasaduose. 5. Vienuolynų ir rūmų stoguose išskirtiniais atvejais gali būti naudojami plokštuminiai minimalių gabaritų stoglangiai. Vieno stoglangio plotas neturi viršyti 0,5 kv. m, o bendras stoglangių plotis – 1/20 stogo plokštumos pločio. 6. Reikia išsaugoti liuką arba koridorių, kurio minimalus aukštis h = 1,6 m, įeiti į neįrengtas pastogės dalis. VIII. Nauji įėjimai, vitrinos, reklama 1. Pastatuose, statytuose iki 1944 m., esančių arba įrengiamų visuomeninės paskirties patalpų vitrinų langų įrengimo ar pakeitimo bei naujų įėjimų kūrimo galimybes apsprendžia paminklotvarkos sąlygos (žr. II skyrių) ir šių taisyklių VI skyriaus nuostatos. 2. Pastatuose, statytuose po 1944 m., naujai rengti vitrinas, papildomus įėjimus leidžiama, kai jie atitinka pastato stilių konstruktyvinį sprendimą. 3. Esamuose pastatuose, neįtrauktuose į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, vitrinų įrengimui draudžiama ardyti mūrą, datuojamą iki XIX a. vidurio. 4. Visuose senamiesčio pastatuose ne namo statybos metu įrengtos angos (vitrinos, langai ir durys), pažeidžiančios (darkančios) pastato architektūrą, turi būti pertvarkomos pagal individualius projektus, vadovaujantis Paminklotvarkos skyriaus išduotomis paminklotvarkos sąlygomis. 5. Parduotuvių ir kitų visuomeninės paskirties patalpų vitrinų apdailai leidžiama naudoti tik senamiesčiui būdingas bei artimas joms aukštos kokybės medžiagas, vadovaujantis šių taisyklių VI skyriaus nuostatomis. XIX–XX a. pr. ir pokarinės architektūros pastatų vitrinoms gali būti naudojamas ir dažytas metalas ar medienos imitacija. 6. Virš parduotuvių vitrinų leidžiama įrengti markizes. Jos turi būti ne žemiau kaip 2,2 m aukštyje, o jų plotis negali viršyti 1 m ir šaligatvio pločio. Jei gatvė platesnė nei 18 m, leidžiamos iki 1,5 m pločio markizės. 7. Kiekvienai įstaigai ar parduotuvei leidžiama įsirengti tiktai vieną reklamą fasado plokštumoje ir vieną konsolę ant fasado to pastato, kuriame ji įsikūrusi. Kiemuose esančių įstaigų, turinčių bendrą su gyventojais įėjimą, iškabos tvirtinamos šalia tarpuvarčių ar durų. Draudžiama kabinti reklamines iškabas virš bendrų vartų ar įėjimų. 8. Parduotuvių ir įstaigų pavadinimų užrašai ir reklama neturi uždengti architektūrinių pastatų fasado dalių ir privalo harmoningai įsikomponuoti į pastato fasado architektūrą. 8.1. Maksimalus reklaminių užrašų raidžių aukštis – 0,36 m. 8.2. Reklama gali būti nutolusi nuo fasado ne daugiau kaip 1 m, tačiau neturi viršyti šaligatvio pločio. 9. Draudžiama tvirtinti reklamas tiesiog prie balkonų. 10. Bet kokio pobūdžio informaciją ar reklamą leidžiama skelbti tiktai ant skelbimų stulpų ir stendų. Skelbimų stulpų maksimalus skersmuo – 95 cm, stendų plotis – 4 x A1. Draudžiama reklaminius skelbimus klijuoti tam neskirtose vietose (ant fasadų, vartų, apšvietimo stulpų ir pan.). 11. Rinkimų bei gatvėse vykstančių visuomeninių renginių reklaminiai plakatai neturi viršyti 4 x A1 formato. Juos leidžiama kabinti tiktai seniūnijos architekto nurodytose vietose. 12. Įstaigų iškabų plotas neturi viršyti 0,35 kv. m. 13. Iškaboms ir reklamoms draudžiama naudoti: fluorescentinius dažus; neilgaamžes, nepatvarias, prastos kokybės medžiagas; neoninius bei kinetinius užrašus ir piešinius. 14. Leistinos medžiagos reklamoms ir iškaboms yra: polichrominis dekoras, tekstilė, sgrafitas, metalas, keramika. 15. Pastatų išorėje draudžiama naudoti tipines firmų reklamas (prekių ženklus). Išimtis daroma šioms gatvėms: Gedimino pr., Pylimo, Jogailos, Mindaugo, Naugarduko, Kauno, Šopeno, Aguonų, Sodų, Gėlių, Totorių tarp Gedimino pr. ir Labdarių, Vilniaus iki Islandijos. Čia ant paminklinių pastatų kabinamoms reklamoms turi būti taikomos aukščiau išvardytos nuostatos. 16. Nederinant leidžiama kabinti tik iškabas ir reklamas, kurių plotas neviršija 0,05 kv. m. 17. Reklaminių skydų ant pastatų ugniasienių kabinimo vietas ir išmatavimus derina Paminklotvarkos skyrius seniūnijos architekto teikimu. IX. Šaligatviai, įėjimai į pastatus, gatvių ir aikščių danga 1. Būtina išsaugoti iki 1944 m. susiformavusių šaligatvių plotį, t. y. jis gali būti ir siauresnis už normose nurodomą, ir nevienodas išilgai gatvės. Šaligatvio plotis gali būti keičiamas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai šitai neturi neigiamos įtakos architektūriniam gatvės vaizdui. 2. Ant šaligatvio prie namų įėjimų leidžiama įrengti tiktai vieną ne platesnį kaip 0,30 m laiptelį, be to, dar turi likti ne mažiau kaip 0,90 m laisvo šaligatvio. Laiptelio paviršiaus negalima poliruoti. 3. Projektuojamų ir esamų pastatų patalpų, pritaikomų visuomeninei paskirčiai, durys, esančios gatvės fasade ir atsidarančios į gatvės pusę, neturi užimti daugiau kaip 0,30 m šaligatvio pločio. 4. Pastatų gatvės fasaduose draudžiama įrenginėti naujus įėjimus į patalpas, kurių grindys yra iškilusios daugiau kaip 0,50 m virš šaligatvio. Išimtis daroma pastatams, statytiems po 1944 m. ir pažeidusiems gatvės užstatymo liniją. 5. Rūsių ir pusrūsių languose leidžiama įrengti šviesduobes, kurios gali užimti iki 0,40 m šaligatvio pločio, paliekant ne mažiau kaip 0,90 m laisvo šaligatvio. Šviesduobių uždengimas projektuojamas ir derinamas bendra tvarka. 6. Draudžiama įrenginėti naujus įėjimus į rūsius ir pusrūsius šaligatvio sąskaita. 7. Šaligatviai turi būti išklojami neslidžiomis, ne didesnėmis kaip 50x50 cm betono, klinkerio plytelėmis ar trinkelėmis, kraštams naudojami betoniniai ar granitiniai bortai. 7.1. Šaligatvių aukštis prie važiuojamosios dalies neturi viršyti 12 cm. 7.2. Dangų medžiagos ir gatvių skerspjūvis nekeičiami ir saugomi šiose gatvėse: Gedimino pr., Trakų, Dominikonų, Universiteto, Šv. Jono, Skapo, Bernardinų, Šv. Mykolo, Šiltadaržio, Šventaragio, Lydos, Šv. Mikalojaus, Vokiečių. 8. Gatvių ir aikščių dangai galima naudoti tašytus arba apvalius akmenis, betono trinkeles ir plyteles, klinkerio trinkeles arba mišrią šių medžiagų dangą. 9. Asfalto danga senamiesčio teritorijoje nenaudojama ir palaipsniui šalinama, išskyrus transporto magistralinę reikšmę turinčias gatves, t. y. intensyvaus viešojo transporto eismo. 10. Draudžiama aukštinti gatvių ir aikščių šaligatvių bei važiuojamųjų dalių altitudes. 11. Šaligatvių sąskaita gali būti įrengiamos automobilių parkavimo juostos, jei pėstiesiems lieka ne mažiau kaip 2 m šaligatvio pločio. Transporto magistralėse – 3 m. 12. Šaligatviuose prie pastatų gali būti įrengiamos laikinos pakylos, aptvarai, verandos. Šie statiniai negali užimti daugiau kaip 2/5 šaligatvio pločio, pėstiesiems paliekant ne mažiau kaip 3 m šaligatvio pločio. 13. Aplink medžius šaligatviuose įrengiamos metalinės apsaugos grotelės. X. Želdinių apsauga ir tvarkymas 1. Visi senamiesčio želdiniai turi būti sužymėti sklypo planuose, įvertinti ir tvarkomi. 1.1. Menkaverčiai želdiniai šalinami. 1.2. Vertingi želdiniai pažymimi planuose: 1.2.1. Turintys tik ekologinę vertę įvertinami sklypo tvarkymo paminklotvarkos sąlygose, nurodant šalintinus, paliekamus bei traukiamus į sklypo reglamentą želdinius. 1.2.2. Senieji, sudarantys istorinio želdyno struktūrą bei juos atitinkantys, saugomi ir įtraukiami į sklypo reglamentą. 2. Atliekant bet kokius želdinių tvarkymo darbus, būtina vadovautis Paminklotvarkos ir Aplinkos apsaugos departamentų 1993 04 08 įsakymu Nr. 17/27 ir Vilniaus miesto želdynų apsaugos ir tvarkymo taisyklėmis bei žemiau nurodytais principais. 2.1. Prieš pradedant stambius žemės darbus turi būti tvarkingai nuimamas augalinis dirvožemio sluoksnis (20–30 cm storio). Jis kaupiamas ir sandėliuojamas, o atliekant baigiamuosius tvarkymo darbus panaudojamas želdynų plotui pagerinti bei išlyginti. 2.2. Želdiniai šalinami ar genimi nevegetacijos laikotarpiu, nepaliekant kelmų. 2.3. Statybos aikštelėse želdiniai prieš darbų pradžią aptveriami tvirtais apsauginiais skydais ar lentomis. Visi statybos darbų zonoje esantys ir išliekantys želdiniai genimi pagal specialistų rekomendacijas. 2.4. Draudžiama ilgiau nei 30 dienų laikyti atkastas ir apnuogintas medžių šaknis, jas žaloti. Dirbant po želdiniais, šaknų paviršius turi būti apsaugotas lentų grindiniais. 2.5. Medžių ir krūmų kamienai negali būti ilgam užpilami storu grunto sluoksniu. 2.6. Sandėliuoti statybines medžiagas pomedžiuose draudžiama. 2.7. Įvairioms komunikacijoms skirtos trasos kasamos ne arčiau kaip 2 m nuo medžio ir 1 m nuo krūmo kamieno ir tik iš vienos pusės. 2.8. Kai smarkiai sužalojamos šaknų sistemos, būtina apgenėti šakas pagal specialistų rekomendacijas. XI. Lauko apšvietimo įrengimai ir kioskai 1. Vilniaus senamiesčio teritorijoje naudojamų šviestuvų tipą, rekomenduojamą pakabinimo vietą, aukštį ir būdą (kiekvienoje gatvėje) visais atvejais nustato paminklotvarkos ekspertai pagal pateiktus projektus. Prioritetą turi charakteringi istoriniai šviestuvų tipai (išskyrus transporto magistrales). 1.1. Šiuolaikiniai apšvietimo įrengimai turi būti vienodi arba suderinti kiekvienoje tuo pat metu matomoje gatvės atkarpoje. 1.2. Aikštėms ir skverams apšviesti gali būti naudojami kelių tipų šviestuvai. 2. Virš gatvių ir aikščių ant atotampų turi būti kabinami tik laikini šventiniai šviesuliai. 3. Apšvietimo įrengimai prijungiami prie požeminių kabelių. Oro linijos senamiesčio teritorijoje leidžiamos tik išimtiniais atvejais, gavus Paminklotvarkos skyriaus pritarimą. 4. Senamiesčio teritorijoje draudžiama statyti prekybos paviljonus ir kioskus, mobilias prekybos autopriekabas (išskyrus laikinas, skirtas šventinei prekybai). Leidžiama statyti tik spaudos kioskus, taksofonus ir autotransporto stoteles. XII. Pastatų nugriovimas 1. Be leidimo draudžiama griauti bet kokį (išskyrus pokarinius ūkinius statinius) Vilniaus senamiesčio pastatą ar kitokį statinį nepriklausomai nuo jų techninės būklės ir statybos laikotarpio. 2. Pastatą griauti galima tik gavus Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento leidimą, kuris duodamas remiantis regeneravimo projektu bei paminklosauginės ekspertizės išvada. 3. Griovimo darbams turi vadovauti atestuotas paminklotvarkos specialistas, kad būtų galima užfiksuoti ir išsaugoti netikėtai aptiktas vertingas detales ir radinius. Radiniai (daiktai) perduodami Vilniaus m. paminklotvarkos skyriui. XIII. Reljefas, kultūrinis sluoksnis, jų apsauga ir tyrimai 1. Draudžiama keisti senamiesčio istorinį reljefą, nesuderinus su Paminklotvarkos skyriumi. 2. Kultūrinis Vilniaus senamiesčio sluoksnis, t. y istoriškai susiformavę klodai nuo įžemio – nejudinto sluoksnio – iki dabartinio žemės paviršiaus, yra saugomi valstybės, todėl bet kokie su šiuo sluoksniu susiję darbai gali būti atliekami tiktai gavus specialų leidimą (atvirą lapą) ir atlikus archeologinius tyrimus. Lapas išduodamas remiantis Archeologinių tyrinėjimų ir atsiskaitymo už juos bendraisiais reikalavimais