Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr Administracinė byla Nr. I-3356-815/2010 (Proceso Nr. 3-61-3-02509-2010-2) Procesinio sprendimo kategorija 1.3; 1.4; 78.1; 74 VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. gruodžio 6 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Vansevičiaus, sekretoriaujant Editai Sakalinskaitei, dalyvaujant atsakovės – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovui – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento Kalbos kontrolės ir administracinės veiklos skyriaus vyriausiajam specialistui Gintarui Leperskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą atsakovei – Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Teismas, išnagrinėjęs bylą, n u s t a t ė: I

1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N502-1493/2010 pagal Brigitos Rimovos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-887-244/2009 (Proceso Nr. 4-61-3-00475-2009-1) pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – Brigitos Rimovos skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Vilkpėdės policijos nuovados 2009 m. gegužės 8 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N263595/P365656 panaikinimo, kuria B. Rimovos skundas nepatenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Vilkpėdės policijos nuovados 2009 m. gegužės 8 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N263595/P365656 paliktas nepakeistas, panaikinimo (b. l. 28–31) nutarė: 1.
2. Kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu atlikti tyrimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 1-630 patvirtintų Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių 28 punkto atitikties Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 daliai ir 4.39 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims. 1.
3. Administracinio teisės pažeidimo bylą sustabdyti.
4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N502-1493/2010 (b. l. 28–31) inter alia konstatavo: 2.
5. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) pareigūnas Brigitai Rimovai surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 1-630 „Dėl gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių tvirtinimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1-630) (b. l. 2, 36) patvirtintų Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (b. l. 3–17, 37–51) 28 punktą, tuo padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 110 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą; protokole nurodyta, kad 2009 m. balandžio 15 d. apie 14.00 val. buvo nustatyta, jog B. Rimova augina ir laiko vokiečių aviganių veislės šunį, neturėdama vieno iš privačios valdos, su kuria ribojasi jos valda, bendraturčių – K. Bakšio raštiško sutikimo. 2.
6. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą konstatavo, kad Konstitucijos 23 straipsnyje (inter alia jo 1 ir 2 dalyje) yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Vis dėl to pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus, turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Poįstatyminiais teisės aktais draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytu įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinis Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). 2.
7. Atsižvelgus į paminėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalies, 4.39 straipsnio 1 dalies bei 4.41 straipsnio, Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 4 dalies, Taisyklių 28 punkto nuostatas, teismui kyla abejonė dėl Taisyklių 28 punkto nuostatų atitikties aukštesnę galią turinčių teisės aktų nuostatoms: Įstatymo 5 straipsnio 4 daliai, Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 daliai ir 4.39 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims. Teismo vertinimu, Taisyklėse įtvirtinta norma, kuri labiau apriboja atitinkamų gyvūnų savininkų teises ir sukuria papildomas pareigas, nei tai nustatyta aukštesnę galią turinčiuose teisės aktuose. II Atsakovė – Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 34–35) pateikia tokius argumentus.
8. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 1-630 patvirtino Gyvūnų auginimo ir laikymo taisykles, kurios įsigaliojo 2008 m. rugsėjo 21 d., t. y. kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą (2008 m. rugsėjo 20 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ priedas „Sostinė“) ir viso norminio teisės akto paskelbimo Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje www.vilnius.lt esančioje dokumentų paieškoje. 2010 m. sausio 1 d. Taisyklės neteko galios, įsigaliojus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 1-1251 patvirtintoms Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklėms (oficialus informacinis pranešimas paskelbtas 2009 m. spalio 17 d. dienraštyje „Vilniaus diena“, sprendimo tekstas skelbiamas interneto svetainėje www.vilnius.lt esančioje dokumentų paieškoje). Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklėse nėra nuostatų, kurios buvo įtvirtintos Taisyklių 28 punkte.
9. Įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato fizinių ir juridinių asmenų elgesio su naminiais, ūkinės paskirties, dekoratyviniais, laboratoriniais, nelaisvėje laikomais ir laukiniais gyvūnais bendruosius principus, kad gyvūnai būtų apsaugoti nuo kančių, žiauraus elgesio ir kitų neigiamų poveikių ir būtų užtikrintas žmonių saugumas; Įstatymas nustato bendruosius gyvūnų laikymo principus ir suteikia teisę savivaldybėms tvirtinti gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse savivaldybės teritorijoje taisykles ir prižiūrėti, kaip jos įgyvendinamos. Taigi Įstatymas įpareigoja laikytis bendrųjų principų ir sudaro galimybę savivaldybės tarybai, atsižvelgiant į bendruosius principus, kiekvienos savivaldybės unikalumą, išskirtinumą ar poreikį, tvirtinti tokias gyvūnų laikymo taisykles, kurios padėtų užtikrinti žmonių saugumą.
10. Taisyklių 28 punktas nustatė, kad jeigu privati valda ribojasi su fizinių ar juridinių asmenų teritorija (privačia valda), šuns, ūkinės paskirties (išskyrus bičių) gyvūno savininkas privalo gauti šios teritorijos (privačios valdos) savininkų ar administratorių raštiškus sutikimus. Taisyklėse buvo daug nuostatų, kurių nebuvo ir nėra Įstatyme: įpareigojimas šunis vedžioti su pavadėliais ir antsnukiais, viešosiose vietose surinkti gyvūnų ekskrementus, užtikrinti, kad laikomi gyvūnai netrikdytų viešosios rimties, neiti su gyvūnais į paplūdimius ir kt.; tokiomis Taisyklių nuostatomis įgyvendinamas Įstatyme nustatytas tikslas užtikrinti žmonių saugumą, todėl Taisyklių 28 punktas ne tik neprieštaravo Įstatymo 5 straipsnio 4 daliai, bet ją papildė.
11. Taisyklių 28 punktas neprieštaravo Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 daliai, 4.39 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).
12. Taisyklės patvirtintos vadovaujantis Įstatymu, atsižvelgiant į Įstatyme įtvirtintą žmonių saugumo principą, todėl reikalavimas gauti privačios valdos savininkų ar administratorių raštiškus sutikimus buvo pagrįstas, teisėtas ir analogiškas Įstatymo 5 straipsnio 4 dalies imperatyvui. Asmens teisė įsigyti ir laikyti gyvūną nėra absoliuti; miestai yra žmonėms skirtos ir tankiai apgyvendintos gyvenamosios vietovės, todėl teisė į švarią, saugią, ramią gyvenamąją aplinką yra svarbiau už teisę laikyti gyvūną. Taisyklių 28 punkto nuostatos nedraudė laikyti gyvūnų, tačiau sudarė sąlygas asmenims, kurių teisės ar teisėti interesai gali būti pažeisti arba kirstis, susitarti duodant ar neduodant sutikimą laikyti gyvūną. III Teismo posėdyje atsakovės – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovas – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento Kalbos kontrolės ir administracinės veiklos skyriaus vyriausiasis specialistas Gintaras Leperskas (2010 m. lapkričio 16 d. potvarkis Nr. 22-234 „Dėl Gintaro Lepersko įgaliojimo (b. l. 74) rėmėsi atsiliepime į pareiškėjo prašymą pateiktais argumentais, nurodė, jog Taisyklių 28 punktas atitiko aukštesnę galią turinčių teisės aktų nuostatas. Teismas, išnagrinėjęs prašymo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentavusius ir reglamentuojančius teisės aktus, k o n s t a t u o j a:
13. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašyme, išdėstytame 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje (b. l. 28–31), prašo spręsti dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 1-630 patvirtintų Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių 28 punkto atitikties Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 daliai ir 4.39 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
14. Dėl galimumo nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, išdėstytą 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje 2.
15. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti nebegaliojančios redakcijos Taisyklių nuostatų atitiktį įstatymų nuostatoms. Juk atsakovė savo atsiliepime nurodo, kad Taisyklės neteko galios, įsigaliojus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 1-1251 (b. l. 54) patvirtintoms Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklėms (b. l. 55–67) (oficialus informacinis pranešimas paskelbtas 2009 m. spalio 17 d. dienraštyje „Vilniaus diena“, sprendimo tekstas skelbiamas interneto svetainėje www.vilnius.lt esančioje dokumentų paieškoje). Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklėse nėra nuostatų, kurios buvo įtvirtintos Taisyklių 28 punkte. Paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarime konstatavo, kad: „Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (102 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal šio Konstitucijos straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Šios konstitucinės nuostatos reiškia, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kyla abejonės dėl toje byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai, taip pat dėl kito Seimo priimto akto, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostatų negalima aiškinti neatsižvelgiant į Konstitucijos 110 straipsnio nuostatas. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta.“ Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio jurisprudencijoje yra įtvirtinta, kad jis turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas norminis administracinis aktas galioja, ar ne; ir atvirkščiai, „tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnyje nurodyti subjektai, administraciniams teismams yra priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I444-2/2009 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 7