LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL TIKUČIO (TRINGA GLAREOLA) APSAUGOS PLANO IR VEIKSMŲ PLANŲ SANTRAUKŲ PATVIRTINIMO 2012 m. balandžio 30 d. Nr. D1-373 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (Žin., 1997, Nr. 108-2727; 2009, Nr. 159-7200) 3 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 9 straipsnio 3 dalimi ir Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-463 (Žin., 2010, Nr. 66-3299), 3 ir 13 punktais: 1. T v i r t i n u: 1.1. Mūšos tyrelio pietinės plynės tikučio (Tringa glareola) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama); 1.2. Novaraisčio valstybinio ornitologinio draustinio Novaraisčio pelkės šiaurinės dalies tikučio (Tringa glareola) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama); 1.3. Žuvinto biosferos rezervato Rudės plynės tikučio (Tringa glareola) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama); 1.4. Tikučio (Tringa glareola) apsaugos planą (pridedama). 2. P a v e d u Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos koordinuoti atitinkamų saugomų teritorijų direkcijų dalyvavimą priemonių, numatytų patvirtintose saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukose, įgyvendinimo priežiūroje ir ataskaitų teikime Aplinkos ministerijai. 3. N u s t a t a u šį įsakymą be saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukų paskelbti „Valstybės žiniose“, o įsakymą su saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukomis paskelbti „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje www.valstybes-zinios.lt. Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas _________________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. balandžiop 30 d. įsakymu Nr. D1-373 TIKUčio (TRINGA GLAREOLA) APSAUGOS PLANAS I. tikučio, JO populiacijos, buveinės aprašymas Tikučio apibūdinimas 1. Tikutis (lot. Tringa glareola) priklauso paukščių (Aves) klasei, sėjikinių paukščių (Charadriiformes) būriui, tilvikinių (Scolopacidae) šeimai. Tikučio buveinės aprašymas 2. Lietuvoje tikučio perėjimo vietų ir veisimosi buveinių ištirtumo lygis yra nepakankamas, nes rūšies perimviečių inventorizacija šalyje nuo XX a. devintojo dešimtmečio vykdyta tik didesnėse aukštapelkėse (valstybinių rezervatų, Svencelės, Aukštumalos, Notygalos pelkėse, Reiskių ir Aukštąjame Tyruose bei dar keliose didesnėse pelkėse), o ankstesni duomenys apėmė tik atskiras pelkes (Žuvinto, Kamanų, Mūšos Tyrelio, Aukštumalos ir Čepkelių). Specialūs tyrimai, susiję su rūšies perėjimo buveinių pasirinkimu didžiosiose šalies aukštapelkėse, buvo atliekami 2000–2002 metais. Tuo tarpu informacija apie išeksploatuotuose ar eksploatuojamuose durpynuose perinčius paukščius yra palyginti nauja (paskutinio XX a. dešimtmečio ir vėlesnė) bei fragmentiška (atskirų metų duomenys tik iš Suktiškių, Baluošų, Didžiojo Raisto, Skaistgirių, Baltosios Vokės ir Novaraisčio durpynų). Duomenų apie pamiškės šlapiose pievose perinčius tikučius dar mažiau: jie apima tik kelias šalies teritorijas (Nemuno delta, Kliošiai, Miaugonių apylinkės). Tikutis – atviro tundrinio kraštovaizdžio paukštis, todėl Lietuvoje dažniausiai peri aukštapelkių plynėse arba atviruose jų pakraščiuose – laguose. Rečiau įsikuria tarpinio tipo pelkėse (prie Ešerinio ež. Labanoro RP, Mūšos Tyrelio, Purviniškių pelkėje). Kai kurių autorių nurodomose miško pelkutėse paskutiniais metais tikutis nebesutinkamas. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais jis aptiktas perint jau išeksploatuotuose, dažniausiai apleistuose durpynuose (Baltosios Vokės, Novaraisčio, Suktiškių, Skaistgirių). Eksploatuojamuose durpynuose aptiktas tik Baluošų. Įvertinant, kad tai naujai besiformuojanti gamtinė buveinė, tikėtina, kad artimoje ateityje didės joje perinti populiacijos dalis. Dar viena tikučio veisimosi buveinė – užmirkusios pamiškės ar krūmais apaugančios šlapios pievos. Tokiu buveinių pasirinkimas Lietuvoje yra mažiausiai ištyrinėtas. Tačiau keli tokie atvejai žinomi ir Nemuno deltoje (Žalgirių ir Kūlynų miškai), pamaryje (Kliošių pievos ties Tyrų pelke), užmirkusiose pievose ties Miaugonių kaimu (Elektrėnų savivaldybė). Kaimyninėje Latvijoje aptiktas perint ir žuvininkystės tvenkiniuose, tačiau mūsų šalyje žinomas vienintelis toks atvejis Arnionių akvakultūros ūkyje. Turimomis žiniomis, rūšies veisimosi vietų apsaugos kontekste svarbesni yra apleisti durpynai ar net kai kurios aliuvinės pievos. Tikutis peri tik atvirame kraštovaizdyje, tačiau nevengia vietų su pavieniais retais medeliais ar retai išsimėčiusiais krūmais. Netgi priešingai, pasirenka pelkių vietas, kuriose auga retos pušaitės, berželiai. Daugeliu atvejų medžiai dengia iki 20 proc. paukščių užimtos teritorijos. Dažniausiai pasirenka teritorijas, besiribojančias su medžiais apaugusiais pelkių plotais. Žolinė danga veisimosi teritorijose yra labai įvairi, tačiau visada susijusi su šlapžemėmis. Aukštapelkių plynėse tai kiminais (Sphagnum spp.) apaugę plotai su reta žoline augalija, kurioje vyrauja kupstiniai švyliai (Eriophorum vaginatum). Vengia viržiais ir gailiais apaugusių plotų. Pelkių pakraščiuose peri švylynuose. Tarpinio tipo pelkėse augalijos dangą sudaro samanos ir viksvos, durpynuose – viksvos ir švyliai, o šlapiose pievose – įvairūs pelkiniai augalai. Žolinių augalų padengimo plotai įvairiose buveinėse labai nevienodi. Tankiausi jie šlapiose pievose ir tarpinio tipo pelkėse, o rečiausi – pelkių pakraščiuose ir durpynuose. Hidrologinis režimas – vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių teritorijos pasirinkimą bei vietinės perinčios tikučio populiacijos gausą. Daugelyje tyrinėtų vietų šlapžemės buvo pakankamai vandeningos dėl išlikusio natūralaus arba artimo natūraliam hidrologinio režimo. Tai būdinga pelkėms, kuriose išliko gana gausi tikučio perinti populiacija – Čepkeliams, Kamanoms, Reiskių ir Aukštąjam Tyrui. Pavasarį visose rūšies perėjimo vietose būna pakankamai daug atviro vandens plotų: ežerokšnių ir balų. Vėliau balų vietoje, šioms išdžiuvus, lieka durpynės. Todėl hidrologinio režimo palaikymas yra labai svarbus rūšies veisimosi vietose. Mitybinės buveinės perėjimo metu yra greta perimviečių, t. y. paukščiai maitinasi individualios lizdo teritorijos ribose. Tačiau išsiritus jaunikliams, tėvai su jaunikliais yra labai mobilūs. Žinomi atvejai, kai vada per 4 valandas maitindamiesi pasislinko 60 metrų atstumu. Tačiau kol jaunikliai pradeda skraidyti, ar net iki mėnesio amžiaus, jie su tėvais laikosi perėjimo vietose, kartu maitindamiesi tose pačiose buveinėse. Jaunikliams pradėjus skraidyti, tikučiai ieško palankesnių mitybinių plotų, dažnai apsistodami atvirose, vandeningose šlapžemėse (pavyzdžiui, žuvininkystės tvenkiniuose), vandens telkinių pakrantėse. Migruojančių paukščių skaitlingos sankaupos stebimos sekliuose, produktyviuose vandens telkiniuose. Lietuvoje jos gausiausios žuvininkystės tvenkiniuose. Pažymėtina, kad rūšis traukimo metu vengia pajūrio pakrančių. Žiemavietėse sutinkamas labai įvairiose buveinėse: dumblėtose seklumose, upių žiotyse, išdžiūstančių vandens telkinių pasilikusiose balutėse, drėkinamuose dirbamuose laukuose, mangrovų pelkėse, gėlų ir pusiau sūrių ežerų, rečiau upių pakrantėse, užliejamuose upių baseinų plotuose, tačiau pirmenybė visada teikiama sekliems vandenims ir dumbėtoms jų pakrantėms. Tikučio paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje 3. Lietuva yra pietiniame tikučio paplitimo arealo pakraštyje. Mūsų šalyje jis paplitęs labai sporadiškai, lokaliai. Peri tik kai kuriose didesnėse pelkėse ar kitokio tipo šlapžemėse. Visur yra negausus. Dažniausiai peri po kelias poras ir tik Čepkelių pelkėje perinti populiacija siekia 20 porų, o tai Lietuvoje yra išskirtinis atvejis. Žinomose perimvietėse taip pat paplitęs netolygiai, dažniausiai atskirose jų vietose aptinkamos pavienės poros. Dalies aukštapelkėse šios rūšies ištirtumas yra geras ir paplitimas jose bei vietinės populiacijos gausa ištyrinėta pakankamai. Tuo tarpu kitokio tipo buveinėse – išeksploatuotuose durpynuose ar šlapiose pamiškių pievose šalies mastu neatlikta tinkama rūšies inventorizacija, todėl čia perinčių paukščių reali gausa bei paplitimas nėra žinomi. Esant ribotam paplitimui, gausa ištirtose teritorijose įvertinama labai tiksliai – kelių porų tikslumu. Paskutinių dešimties metu laikotarpiu perint rastas keturiolikoje didžiųjų šalies pelkių: Čepkelių pelkėje (iki 20 porų), Žuvinto paliose (2–3 poros), Kernavo pelkėje Rūdininkų girioje, Notygalės pelkėje (1 pora), Baltsamanės pelkėje (1 pora), Purviniškių pelkėje (1 pora), Labanoro girioje esančiose Aisputiškio (1–2 poros) ir Ešerinio (1 pora) pelkėse, Mūšos Tyrelyje (3 poros), Kamanų pelkėje (3–4 poros), Reiskių ir Aukštąjame Tyre (po 1–3 poras), Rupkalvių pelkėje (2–3 poros), Svencelės pelkėje (1–3 poros) ir Aukštumalos pelkėje (1–3 poros). Po vieną porą aptikta Suktiškių, Skaistigirių ir Didžiojo Raisto durpynuose, tuo tarpu Baltosios Vokės durpyne perėjo 3 poros, o Novaraistyje 1999 m. – net 6 poros. Pavienės perinčios poros aptiktos keliose miško pakraščio šlapiose pievose: Žalgirių ir Kūlynų (abi Nemuno deltos RP), Kliošių pievų pakraštyje ir Miaugonių pivose (Elektrėnų sav.). XX a. pirmoje pusėje, remiantis publikuota medžiaga, tikutis buvo paplitęs miško pelkutėse, tačiau paskutinius kelis dešimtmečius tokiose buveinėse neberandamas. 1990–2000 metais Lietuvos perinti populiacija buvo vertinama 100–150 porų (1 lentelė). Pirmieji vertinimai (1990–1996 m.) nurodė mažesnę gausą, tačiau tai siejama su blogesniu šalies ištirtumu. 2005 ir 2008 metų monitoringo duomenimis, kai apskaitos buvo vykdomos įgyvendinant Valstybinę aplinkos monitoringo programą, rūšies perinčios populiacijos gausa atskirose perimvietėse buvo įvertinta kaip stabili arba mažėjanti. Gausos pokyčius per ilgesnį laikotarpį (3–4 dešimtmečius) sunku vertinti dėl ankstesnių metų duomenų trūkumo. Tačiau, įvertinus turimus duomenis iš atskirų teritorijų, akivaizdus gausos mažėjimas paskutiniu trisdešimties metų laikotarpiu: Kamanų, Mūšos Tyrelio, Žuvinto, Aukštumalos, Kernavo ir kt. pelkėse. Šie pokyčiai siejami su pelkių hidrologinio režimo pokyčiais, dėl ko progresuoja atvirų plynių užžėlimas, t. y. buveinių kiekybiniais ir kokybiniais pokyčiais. Dėl šių priežasčių tikučių gausa sumažėjo Kamanų, Mūšos Tyrelio, Žuvinto, Notygalės ir kitose pelkėse. Dėl durpių gavybos buvo sunaikintos tikučio buveinės Aukštumalos, Mūšos Tyrelio, Baluošo pelkėse. Tačiau baigus durpynų eksploataciją, jei jie tinkamai rekultivuojami, tikučiai vėl pradeda perėti atsistatančiose šlapžemėse (Novaraisčio, Suktiškių, Didžiojo Raisto, Skaistgirių durpynuose). Veisimuisi tinkamų buveinių, be dabartinių perimviečių, nėra daug: tikutis galėtų perėti dar keliose atviresnėse aukštapelkėse – Kepurinės, Adutiškio, Plynosios, Artosios, Amalvo. Šiose teritorijose reikėtų atkurti pažeistą hidrologinį režimą, o vėliau tvarkyti buveines. 1 lentelė. Tikučio populiacijos gausos įvertinimas 1994–2010 m. Metai Porų skaičius Šaltinis 1994 50–60 Tucker G.M., Heath M.F. 1994. Birds in Europe: their conservation status. Cambrigde, UK.: BirdLife International 1996 50–150 Lietuvos ornitofaunistinė komisija. Lietuvos perinčių paukščių gausumo įvertinimas. 1996. Ciconia, 4, p. 60–64 1999 100–150 Kurlavičius P., Raudonikis L. 1999. Lietuvos perinčių paukščių gausa 1999 metais. Ciconia, 7, p. 52–57 1999–2001 100–150 BirdLife International. 2004. Birds in Europe: population estimates, trends and conservation status. Cambrigde, UK.: BirdLife International. 2001 100–150 Kurlavičius P., Raudonikis L. 2001. Lietuvos paukščių vietinių perinčių populiacijų gausa, 1999–2001. Ciconia, 9, p. 92–97 2007 100–150 Rašomavičius V. (red.) 2007. Lietuvos raudonoji knyga. Lututė, 800 p. Tikučio paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Europoje ir visame areale 4. Tikutis dabartiniu metu peri ar gali perėti 13 pasaulio valstybių – nuo Skandinavijos šalių iki Arktinės tundros šiaurėje (paplitęs miškatundrėje), Rusijos Tolimųjų Rytų ir JAV priklausančių Aleutų salyno rytuose, Ukrainos, Baltarusijos ir Lenkijos pietuose, negausi populiacija aptinkama Britų salose. Tikučio pagrindinis perėjimo arealas užima kiek daugiau nei 3 mln. km2. Tačiau pietinėje arealo dalyje, kuri apima Lietuvą, Baltarusiją, Daniją ir kaimynines šalis, rūšis paplitusi labai sporadiškai ir peri palyginti nedidelio ploto teritorijose. Todėl pagal bendrą rūšies paplitimo arealo plotą yra problematiška nustatyti kokią jo dalį užima rūšiai tinkamos buveinės. Be pagrindinio paplitimo arealo, žinomi pavieniai perėjimo atvejai Islandijoje, Farerų salose, kurie traktuojami kaip atsitiktiniai. Nereguliariai peri Švedijai priklausančiose Gotlando ir Olando bei JAV priklausančiose Aleutų salose. 5. Šiuo metu pasaulyje peri nuo 350 000 iki 1 200 000 porų. Toks didelis gausos įvertinimo skirtumas yra dėl informacijos stokos iš Rusijos, kur tikslesnė rūšies gausa nežinoma. Didelis tikučio vietinių populiacijų mažėjimas Europoje buvo pastebėtas XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje dėl buveinių sunaikinimo, nors galima ir klimato kaitos įtaka. Per paskutinius kelis dešimtmečius tikutis išnyko Olandijoje, Vokietijoje, neaišku ar dar peri Lenkijoje ir Ukrainoje, nes paskutiniais metais nėra tai įrodančių faktų. Jis ir toliau nyksta Danijoje. 1970–1990 metais tikučio populiacija laikyta stabilia šiaurinėje paplitimo arealo dalyje, tačiau nykstanti piečiau esančiuose regionuose. 1990–2000 m. laikotarpiu daugelyje Europos šalių rūšies perinčios populiacijos buvo vertinamos kaip stabilios, tačiau sumažėjo Švedijoje. Tuo tarpu Latvijoje ir Danijoje pastebėtos net reikšmingos gausėjimo tendecijos. 2 lentelė. Tikučio perinčių porų skaičius paplitimo areale (2004 metų suvestinė) Šalis Porų skaičius Įvertinimo laikotarpis (metais) Baltarusija 2 500–3 000 1997–2000 Lietuva 100–150 1999–2001 Latvija 800–1000 1990–2000 Estija 2 000–3 000 1998 Suomija 200 000–300 000 1998–2002 Norvegija 20 000–40 000 1990–2002 Švedija 50 000–100 000 1999–2000 Lenkija 0–5 1998–2000 Didžioji Britanija 4–8 1996–2000 Danija 100–100 2001 Ukraina 0–10 1990–2000 Rusija 75 000–750 000 1990–2000 Pasaulinė populiacija 350 000– 1 200 000 Tikučio veisimosi biologija 6. Tikutis palyginti daug laiko praleidžia ant žemės, kur peri, augina palikuonis, maitinasi. Maitinasi bėgiodamas žeme, o pakyla dažniausiai tik pabaidytas arba tuoktuvinių skrydžių metu. Nerimaudamas dažnai tupia medžių viršūnėse. Pora užima individualią veisimosi teritoriją, kurią aktyviai gina, kol išsirita jaunikliai. Jos dydis nevienodas ir, matyti, priklauso nuo mitybos sąlygų veisimosi vietoje bei tinkamų buveinių ploto. Duomenų apie tikslesnį poros individualios teritorijos dydį Lietuvos sąlygomis nėra, nes nebuvo atliekami specialūs tam reikalingi tyrimai. Turimais duomenimis, didžiausios teritorijos atvirose pelkių plynėse bei pamiškės pievose, o mažiausios pelkių pakraščiuose, kur iš vienos pusės jas riboja pakraštyje augantis miškas, o nuo pelkės pusės plyti medžiais apaugę pelkės plotai. Peri ant žemės. Lizdą krauna tarp tankesnių žolių, dažnai ant viksvų kupsto ar kitos aukštesnės vietos, bet šalia šlapesnių vietų. Kartais lizdai po žemomis pušaitėmis ir retai – medžiuose esančiuose strazdų ar kitų paukščių lizduose. Lizdas – duobutė, menkai išklota žolių stiebeliais ir lapais. Jei peri kitų paukščių lizduose, lizdo medžiagos neneša. Monogamai. Perėti pradeda balandžio pabaigoje–gegužės pirmoje pusėje. Veda vieną vadą, ar žuvus dėčiai peri pakartotinai, nėra duomenų. Deda 4, retai 3 kiaušinius. Inkubacija trunka 22–23 dienas. Peri abu poros nariai. Tik išsiritę jaunikliai po keleto valandų jau gali palikti lizdą, tačiau jame gali išbūti kelias dienas. Jauniklius pradžioje vedžioja abu poros nariai, tačiau po kelių dienų patelė dažniausiai palieka vadą ir ją toliau rūpinasi tik patinas. Jaunikliai maitinasi savistoviai. 30–35 dienų amžiaus jaunikliai pradeda skraidyti ir tampa visiškai savarankiškais. Tuomet tikučiai palieka veisimosi vietas ir klajodami ieško optimaliausių mitybinių sąlygų. Perėjimo vietose ilgai neužsibūna ir vidury vasaros suaugę paukščiai jau traukia į žiemavietes. Patelių produktyvumas nėra žinomas. Tikučio mityba, žiemojimas, migracija 7. Tikučio mitybinis spektras gana platus, jame vyrauja bestuburiai gyvūnai. Didžiąją jų dalį sudaro sausumos ir vandens vabzdžiai: vabalai, dvisparniai, drugiai, lašalai, skėtės, plėviasparniai, žiogai, skruzdės ir kt., taip pat jų lervos. Taip pat lesa vorus, vėžiagyvius, moliuskus, sliekus, žuvų mailių ir jaunus varliagyvius bei buožgalvius. Augalinis maistas sudaro nežymią raciono dalį. Čia vyrauja augalų (viksvinių, varpinių) sėklos ir dumblių dalys. Jaunikliai, matyti, maitinasi panašiu maistu kaip ir suaugę, nors duomenų apie tai nėra. Po veisimosi sezono tikučiai dažniau sutinkami šlapžemėse, pasižymiančiose vandens bestuburių gausa: nuleistuose žuvininkystės tvenkiniuose, upių deltose, vandens telkinių dumblėtose pakrantėse bei seklumose. Tuomet racione vyrauja vandens bestuburiai. Apskritai, racionas ir mitybinių objektų proporcijos priklauso nuo buveinės, kurioje tikučiai tuo metu maitinasi. Maistą renka nuo žemės, augalų ar vandens paviršiaus, rečiau po vandeniu ar gaudydami skraidančius vabzdžius, kuriuos sučiumpa pasišokėję ar net paskrisdami. Maitinasi aktyviai, bėgiodami ir trumpam sustodami paimti maisto. Perimvietėse maitinasi pavieniui, o po veisimosi sezono ir migracijų metu telkiasi į būrelius. Mitybos konkurentai yra panašiose vietose ir panašiais objektais mintantys paukščiai, pvz., dirvinis sėjikas, pempė. 8. Lietuvoje perinčių paukščių žiemojimo vietos nenustatytos. Tikutis priskiriamas tolimųjų migrantų kategorijai. Europoje perintys paukščiai žiemoja daugiausia Afrikoje, į pietus nuo Sacharos (didesnė dauguma Centrinėje ir Vakarinėje dalyse). Tik nedidelė paukščių dalis sutinkama Šiaurės Afrikos Atlanto bei Viduržemio jūros pakrantėse ir Irake. Dalis Europoje perinčių tikučių, matyti, žiemoja ir kitose Azijos šalyse. 9. Pavasarį pirmieji migrantai atskrenda balandžio antroje pusėje, tačiau ankstyvais pavasariais pasirodo mėnesio viduryje (pvz., balandžio 15 d. 2000 metais). Balandžio paskutinėmis dienomis – gegužės mėn. stebimas didžiausias migruojančių paukščių skaičius, kuomet viename žuvivninkystės ūkyje per dieną suskaičiuojama iki 50 ir daugiau paukščių. Kadangi Lietuvoje tuo metu tikučiai jau peri, akivaizdu, kad sankaupas formuoja šiauriniuose rajonuose perintys paukščiai. Rudenį vietiniai perintys suaugę paukščiai išskrenda iškart po veisimosi sezono, todėl sankaupų nesudaro. Jų traukimas prasideda birželio pabaigoje, o jaunikliai išskrenda maždaug vienu mėnesiu vėliau. Šiaurėje perintys suaugę paukščiai paukščiai skrenda iki rugpjūčio pradžios, o traukimo pikas viduryje liepos. Tuo tarpu jauni paukščiai migruoja iki rugsėjo pabaigos, o jų gausos pikas stebimas rugpjūčio antroje pusėje. Migruojančių tikučių sankaupos Lietuvoje formuojasi liepos–rugpjūčio mėnesiais. Tačiau jos būna neilgalaikės (dažniausiai paukščiai apsistoja kelioms dienoms) ir jų skaičius, pavyzdžiui, Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkiniuose, retai viršija 100 individų. Dažniausiai vienoje teritorijoje suskaičiuojama iki 50 individų. Tikučio nacionalinis ir tarptautinis teisinis statusas 10. Tikutis įrašytas į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 (Žin., 2003, Nr. 100-4506; 2007, Nr. 36-1331; 2010, Nr. 20-949). Bazinis žalos įkainis už sunaikintą kiaušinį, jauniklį, suaugusį paukštį, lizdą nustatytas Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-621 (Žin., 2010, Nr. 87-4616). Tikučio apsaugai įsteigtos 7 saugomos paukščių apsaugai svarbios teritorijos (toliau – PAST), įtrauktos į Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų arba jų dalių, kuriose yra paukščių apsaugai svarbių teritorijų, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 399 (Žin., 2004, Nr. 55-1899; 2006, Nr. 92-3635). Šiose teritorijose tikučio veisimosi buveinės saugomos vadovaujantis Bendraisiais buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2004, Nr. 41-1335; 2011, Nr. 67-3171). Tikutis įrašytas į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, randamų Lietuvoje, sąrašą, patvirtintą LR aplinkos ministro 2002 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 159 (Žin., 2002, Nr. 40-1513; 2006, Nr. 42-1531). Tikutis įrašytas į 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL 2010 L 20, p. 7) I priedą. Rūšis taip pat įrašyta į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (Žin., 1996, Nr. 91-2126) II priedą, Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencijos (Žin., 2001, Nr. 50-1742) II priedą, Susitarimo dėl Afrikos ir Eurazijos migruojančių vandens paukščių išsaugojimo (Žin., 2004, Nr. 125-4509) II priedą. II. TIKUČIO, jo populiacijos būklės ir buveinės įvertinimas Radaviečių apsaugos būklė 11. Šiuo metu daugiau nei 90 proc. tikučio nacionalinės perinčios populiacijos sutinkama saugomose teritorijose. Siekiant užtikrinti tikučio perinčios populiacijos apsaugą, išskirtos šios Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ paukščių apsaugai svarbios teritorijos (toliau – PAST): Kamanų rezervatas (LTAKMB001), Reiskių Tyro pelkė (LTPLUB002), Aukštojo Tyro pelkė (LTPLUB003), Čepkelių pelkė (LTVARB002), Labanoro giria (LTSVEB002), Mūšos Tyrelio pelkė (LTJONB001) ir Žuvinto, Žaltyčio ir Amalvo pelkės (LTALYB003), įrašytos į LR saugomųn teritorijų arba jų dalių, kuriose yra paukščių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą, patvirtintą LR vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 399 (Žin., 2004, Nr. 55-1899; 2006, Nr. 92-3635). Nepaisant galiojančių apsaugos reikalavimų minėtose teritorijose stebimas rūšies veisimosi buveinių būklės blogėjimas dėl:
DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.