LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL GAIDUKO (PHILOMACHUS PUGNAX) APSAUGOS PLANO IR VEIKSMŲ PLANŲ SANTRAUKŲ PATVIRTINIMO 2012 m. balandžio 30 d. Nr. D1-378 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (Žin., 1997, Nr. 108-2727; 2009, Nr. 159-7200) 3 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 9 straipsnio 3 dalimi ir Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-463 (Žin., 2010, Nr. 66-3299), 3 ir 13 punktais: 1. T v i r t i n u: 1.1. Gaiduko (Philomachus pugnax) Senosios Rusnės valstybinio ornitologinio draustinio dalyje apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama); 1.2. Gaiduko (Philomachus pugnax) Šyšgyrių pievose apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama); 1.3. Gaiduko (Philomachus pugnax) Kretuono ežero didžiojoje ir aplinkinėse salose apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama); 1.4. Gaiduko (Philomachus pugnax) apsaugos planą (pridedama). 2. P a v e d u Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos koordinuoti atitinkamų saugomų teritorijų direkcijų dalyvavimą priemonių, numatytų patvirtintose saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukose, įgyvendinimo priežiūroje ir ataskaitų teikime Aplinkos ministerijai. 3. N u s t a t a u šį įsakymą be saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukų paskelbti „Valstybės žiniose“, o įsakymą su saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukomis paskelbti „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje www.valstybes-zinios.lt. Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas _________________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. D1-378 GAIDUKO (PHILOMACHUS PUGNAX) APSAUGOS PLANAS I. GAIDUKO, JO populiacijos, buveinės aprašymas Gaiduko apibūdinimas 1. Gaidukas (Philomachus pugnax) priklauso paukščių (Aves) klasei, sėjikinių paukščių (Charadriiformes) būriui, tilvikinių (Scolopacidae) šeimai. Gaiduko buveinės aprašymas 2. Žinios apie gaiduko perėjimo ir veisimosi buveines Lietuvoje yra nepakankamos, pirmiausia dėl slapto rūšies gyvenimo būdo veisimosi metu, sudėtingų perinčios populiacijos tyrimų metodų ir palyginti didelio potencialių perėjimo buveinių ploto. Pakankamai detalūs vietinės populiacijos tyrimai vykdyti tik Kretuono ež. Didžiojoje saloje, kur daugiau nei dešimt metų buvo vykdomas gaiduko lizdų kartografavimas. Todėl čia veisimosi buveinės ištirtos iki lizdinės stacijos lygmenio. Tuo tarpu Nemuno deltoje vykdyti tik fragmentiški perinčios populiacijos tyrimai (atskirais metais ir atskiruose teritorijos plotuose), daugiausia susieti su perimviečių paieška. Kitose teritorijose skaičiuoti tik tuoktuvėse dalyvaujantys paukščiai, todėl šių stebėjimų metu buvo surinkta nedaug informacijos apie rūšies veisimosi buveines. Gaidukai yra atvirų šlapžemių paukščiai tokias buveines pasirinkdami tiek arktinėje tundroje, tiek miškų ar stepių zonoje. Tačiau visada netoliese turi būti atviros vandens telkinių pakrantės. Lietuvoje peri šlapiose pievose, rečiau žemapelkėse ir tik išimtiniais atvejais aukštapelkėse ar tarpinio tipo pelkėse. Atskiram buveinių tipui galima priskirti atviras didesnių vandens telkinių salas, kurios neretai būna sausos. Tačiau visais atvejais ten turi būti vietos su žema žoline augalija, kurios aplinkoje gali būti tik pavieniai krūmai ar žemi medžiai bei retai išsidėstę kupstai, kuriuose gaidukai noriai įsirengia lizdus. Lizdai dažniausiai aptinkami sausesnėse pievų vietose, dažnai ant esamų paaukštėjimų. Tuomet juos suka ne žolių kupstuose, o tiesiog duobutėje. Šlapiose buveinėse lizdai aptinkami kupstuose, todėl perėjimui pasirenka atvirus plotus, apaugusius viksviniais augalais. Gaidukas vengia labai aukšta ir tankia žoline augalija apaugusių plotų. Tuoktuvės vyksta visiškai atviroje erdvėje su gera aplinkos apžvalga, kurios neblogina suvešėjusi aukšta žolinė ir sumedėjusi augalija. Gaidukų patelės peri dažniausiai artimoje tuokviečių aplinkoje, todėl veisimosi buveine laikoma ta, kur susiformavo tiek tuoktuvėms, tiek perėjimui ir jauniklių vedžiojimui tinkamos sąlygos. Todėl veisimosi artimoje aplinkoje turi būti atviros vandens telkinių pakrantės, kur gaidukai vedžioja išsiritusius jauniklius. Dideliuose pievų plotuose tam naudojami melioracijos grioviai. Rūšis jautri buveinių pokyčiams, ypač keičiantis hidrologiniam režimui. Tačiau, atkuriant ankstesniais metais nusausintus plotus, rūšis sugrįžta į buvusias perėjimo vietas. Ne veisimosi metu gaidukams reikalingas kompleksas buveinių, tinkamų mitybai, poilsiui ir nakvynei. Kartais tai būna ta pati teritorija, pavyzdžiui, nuleidžiami žuvininkystės tvenkiniai, kurie sudaro ypač tinkamas mitybines sąlygas, o rami aplinka yra palanki poilsiui. Tačiau, esant reikalui, gaidukai gali įveikti ir iki 20 km atstumą iki mitybinių buveinių, kas stebima žiemavietėse Afrikoje, kur paukščiai ilsisi vandens telkinių pakrantėse ar salelėse, o maitintis skrenda į ryžių laukus ar šlapias pievas. Europoje ne veisimosi metu maitinasi upių deltose, dumblėtose vandens telkinių pakrantėse ir seklumose, laikinose balutėse, sekliuose tvenkiniuose arba dumblynuose, kurie susiformuoja nuleidžiant tvenkinius ar džiūstant baloms. Rečiau sutinkamas pajūryje ar didesnių vandens telkinių pliažo zonose. Gaiduko paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje 3. Lietuvos Respublikos teritorijoje gaidukas paplitęs sporadiškai, lokaliai ir dažniausiai tokiose vietose yra negausus. Rūšies vietinė gausa, paprastai vertinama pagal į tuokvietes susirenkančių patinų skaičių, nes perinčių patelių paieška ypač sudėtinga. Tačiau būtina įvertinti, kad tuoktuvės prasideda dar migracijų metu, kuomet tuokiasi dar traukiantys paukščiai. Todėl vietiniais laikomi tik traukimo sezono pabaigoje tuokvietėse besilankantys paukščiai. Istorinėse ornitologinėse suvestinėse nurodoma, kad gaidukai Lietuvoje nėra reti ir daug kur peri. Tačiau kartu pažymima, kad jie čia nyksta, kaip ir visoje Europoje. XX a. pirmojoje pusėje perint aptiktas keliose Žuvinto pakraščiuose tarp Žuvintų ir Aleknonių kaimų, apie Amalvą, Ukmergės apylinkėse, prie Taujėnų, Paežerių pelkėje (Vilkaviškio r.), Tyrulių pelkėje (netoli Tvybių ir Pakapių k.), Zarasų r. apie Papilių ir Milgedžio k., Minijos žemupyje, Kuršių marių rytiniame pakraštyje ir Nemuno deltoje, kur nurodoma, kad peri beveik visose šlapiose pievose. 1970–1990 metais nustatytos gaidukų veisimosi vietos Žuvinto ir Čepkelių rezervatuose, Kauno marių pakrantėse ties Piliuona, Kretuono draustinyje, Elektrėnų vandens saugyklos salose, Drūkšių ež. salose ir Nemuno deltoje. Tuomet manyta, kad šalyje peri iki 50 šios rūšies porų. Dvidešimto amžiaus pabaigoje, šalyje pradėjus vykdyti plataus masto ir detalius ornitologinius tyrimus, gaidukai veisimosi metu aptikti Žuvinto rezervate, Kretuono draustinyje, Birvėtos žuvininkystės tvenkiniuose, Svylos slėnyje, Senrusnės ež. pakrantės pievose ir Nemuno deltoje, o rūšies populiacija Lietuvoje įvertinta 100–200 patinų. Didesnė jų dalis aptikta Nemuno deltoje, kuri išlieka svarbiausia rūšies apsaugai šalyje. Duomenų apie vietinio perėjimo intensyvumą paskutiniais dešimtmečiais nėra dėl tyrimų stokos, todėl taikytas ekspertinis vertinimas, besiremiantis šiuo metu turima informacija. Perinčių gaidukų gausos pokyčiai šalyje per paskutinius du dešimtmečius nėra žinomi, nes nebuvo vykdomi specialūs tyrimai tuose pačiuose stacionaruose ir taikant vienodas stebėjimų metodikas. Be to, didelė dalis šiuo metu žinomų perimviečių nustatytos tik prieš dešimt metų ar net vėliau. Todėl šiuo metu galime vertinti tik paplitimo bei gausos pokyčius atskirose anksčiau žinomose veisimosi vietose. Gaiduko gausos vertinimo duomenys pateikiami 1 lentelėje. Šiuo metu perintys gaidukai neberandami Žuvinto ir Čepkelių rezervatuose, Kauno marių pakrantėse, Drūkšių ež. ir Elektrėnų vandens saugyklos salose. Perinčios populiacijos gausa sumažėjo Kretuono draustinyje, o atskirų stebėtojų teigimu – ir Nemuno deltoje. Tačiau Birvėtos biosferos poligone ir Svylos upės slėnyje perinti populiacija, remiantis kelių metų stebėjimais, išlieka stabili. Perėjimo intensyvumo ir paplitimo kaitos tendencijas galime vertinti ir per rūšiai tinkamų buveinių pokyčius. Šeštajame–aštuntajame XX a. dešimtmečiais vykdytos plataus masto melioracijos metu buvo sunaikinta didelė gaiduko veisimosi buveinių dalis – žemapelkės, šlapios ir užliejamos natūralios pievos, natūralūs upių slėniai. Preliminariu vertinimu, XX a. antrojoje pusėje buvo sunaikinta daugiau nei 50 % gaidukui tinkamų buveinių ploto. Tokie pokyčiai netiesiogiai parodo ir rūšies vietinės populiacijos kaitos tendencijas. Remiantis buveinių būkle ir jų pokyčiais, gaiduko apsaugos būklė nepakitusi turėtų išlikti tik Nemuno deltoje. Šiuo metu gaiduko veisimosi buveinių didesni plotai, be Nemuno žemupio, išliko Dysnos upės baseine (Dysnos, Birvėtos, Svylos, Kamajos upių slėniai), Žuvinto biosferos rezervate ir Minijos bei Jūros upių žemupiuose. Kitur aptinkamos mažesnio ploto rūšiai tinkamos buveinės: Kretuono ežero salose ir pakrantėje, Pušnies pelkių komplekso apylinkėse, Merkio slėnio pievose ir pan. Ne veisimosi metu gaidukai skaitlingas sankaupas sudaro žuvininkystės ūkių tvenkiniuose (ypač rudenį) bei Nemuno deltoje, Dysnos baseine ir Žuvinto biosferos rezervate (ypač pavasarinio potvynio metu). 1 lentelė. Gaiduko populiacijos gausos įvertinimas 1994–2010 m. Metai Porų skaičius Šaltinis 1996 50–150 Lietuvos ornitofaunistinė komisija. Lietuvos perinčių paukščių gausumo įvertinimas. 1996. Ciconia, 4, p. 60–64 1999 100–200 Kurlavičius P., Raudonikis L. 1999. Lietuvos perinčių paukščių gausa 1999 metais. Ciconia, 7, p. 52–57 1999–2001 100–200 BirdLife International. 2004. Birds in Europe: population estimates, trends and conservation status. Cambrigde, UK.: BirdLife International. 2001 100–200 Kurlavičius P., Raudonikis L. 2001. Lietuvos paukščių vietinių perinčių populiacijų gausa, 1999–2001. Ciconia, 9, p. 92–97 2007 100–200 Rašomavičius V. (red.) 2007. Lietuvos raudonoji knyga. Lututė, 800 p. Gaiduko paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Europoje ir visame areale 4. Gaidukas dabartiniu metu peri 17 pasaulio valstybių – nuo Norvegijos rytuose iki Arktinės tundros šiaurėje, Ramiojo vandenyno Rusijos rytuose, Ukrainos ir pietuose bei Olandijos, Danijos ir Vokietijos Vakarų Europoje. Negausi populiacija sutinkama Britų salose, pavienės poros nereguliariai peri Prancūzijoje, Vengrijoje ir Kroatijoje, žinomi pavieniai perėjimo atvejai iš Islandijos. Gaiduko pagrindinis perėjimo arealas užima kiek daugiau nei 2 mln. km2. Ištisinis paplitimo arealas apima Skandinavijos šalis, Rusiją, Baltarusiją, rytinę Estiją, Latviją, Lietuvą. Kitoje arealo dalyje, apimančioje likusią Lietuvos, Latvijos, Estijos teritoriją, Lenkiją, Vokietiją, Daniją, Olandiją, Ukrainą rūšis paplitusi labai sporadiškai ir peri palyginti nedidelio ploto teritorijose. Todėl pagal bendrą rūšies paplitimo arealo plotą sunku nustatyti, kokioje jo dalyje sutinkamos rūšiai tinkamos buveinės. Šiuo metu pasaulyje peri nuo 200 000 iki 510 000 porų (2 lentelė). Europoje, kurioje išliko didžioji gaiduko perėjimo arealo dalis, peri ne mažiau kaip 200 000 porų. Didelis gaidukų populiacijų gausos sumažėjimas Europoje buvo pastebėtas jau XVIII a. (Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur), pirmiausiai, dėl plataus masto teritorijų sausinimo darbų. XIX pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje tęsėsi rūšies nykimas. Būtent tada rūšis visiškai išnyko Belgijoje, Šveicarijoje, vėliau Austrijoje, Čekijoje, Serbijoje, stipriai sunyko Prancūzijoje, Vokietijoje, pietinėje Lenkijoje. Tuo pačiu laikotarpiu stulgių populiacijos pastebimai sumažėjo ir Baltijos šalyse, Ukrainoje, Baltarusijos ir Rusijos pietinėse srityse. Paskutiniuosius keturis dešimtmečius gaidukų populiacijos mažėjimo tendencijos stebimos paplitimo arealo pietiniuose kraštuose, Vakarų Europos ir Baltijos šalyse (matomai dėl besitęsiančios melioracijos sistemų plėtros), nors Suomijoje ir kai kuriuose Norvegijos rajonuose, kur peri didelė Europinės populiacijos dalis, pastebėtas gausos augimas. Todėl 1970–1990 m. laikotarpiu Europinė populiacija buvo laikoma stabilia. Tuo tarpu 1990–2000 m. laikotarpiu daugelyje Europos šalių stebėtas perinčios populiacijos gausos mažėjimas. Tik Norvegijoje ir Baltarusijoje, nežiūrint negausių Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos populiacijų, perinčių gaidukų skaičius buvo vertinamas kaip stabilus. Gaidukų gausa, ekspertiniu vertinimu, Europoje per dešimt metų sumažėjo daugiau nei 10 %. 2 lentelė. Gaiduko perinčių porų skaičius paplitimo areale (2004 metų suvestinė) Šalis Porų skaičius Įvertinimo laikotarpis (metais) Baltarusija 2 000–2 400 2000–2001 Estija 200–500 1998 Latvija 50–200 1990–2000 Lietuva 100–200 1999–2001 Švedija 40 000–50 000 1999–2000 Suomija 10 000–20 000 1998–2002 Norvegija 10 000–20 000 2000 Danija 150 2000–2002 Olandija 100–140 1998–2000 Vokietija 109–124 1995–1999 Lenkija 5–50 2000–2002 Prancūzija 0–5 1998–2001 Kroatija 1–10 2002 Ukraina 100–150 1990–2000 Rusija 140 000–420 000 1990–2000 Didžioji Britanija 3–4 1996–2000 Pasaulinė populiacija 200 000–510 000 Gaiduko veisimosi biologija 5. Tai poligamas, pastovių porų nesudaro. Patinai turi trumpus kontaktus su patelėmis tuokvietėse, kur patelės apvaisinamos ir toliau palikuonimis rūpinasi vienos. Gaidukų tuoktuvės stebimos dar jų pavasarinės migracijos metu. Todėl sunku nustatyti, kada į tuoktuves susirenka vietiniai paukščiai. Tik pasibaigus paukščių traukimui, galima stebėti vietinių paukščių tuoktuves. Tuoktuvės prasideda ryte, patekėjus saulei. Tačiau jos nevyksta esant blogam orui, pavyzdžiui, stipriam lietui ar vėjui. Tuoktuvės, kurias sudaro įvairus patinų skaičius (nuo kelių iki keliasdešimt), dažniausiai neturi pastovios vietos ir į jas susirinkę paukščiai perskridinėja didesnėje (dažnai iki 100 ha ploto) teritorijoje. Gegužės mėn. tuoktuves formuoja jau vietiniai paukščiai, nors dėl patinų nėra aišku. Kai kurie tyrėjai mano, kad vietines perinčias pateles gali apvaisinti ir migruojantys patinai, kurie vėliau traukia į šiaurinius kraštus. Tačiau dalis patinų tuokiasi, kol visos patelės apvaisinamos ir pradeda perėti. Tuomet jie pasklinda po aplinkines šlapžemes, o birželio mėn. prasideda jų traukimas. Tuokvietės pastovios, t. y. kasmet vyksta tose pačiose teritorijose. Žinomos teritorijos, pavyzdžiui Kretuono ežero Didžioji sala, kurioje gaidukų tuokvietės stebimos jau daugiau nei trisdešimt metų. Tačiau tuokvietės tiksli vieta gali skirtis ne tik atskirais metais ar to pačio sezono skirtingais laikotarpiais, bet ir tą pačią dieną, kuomet paukščiai perskrisdami tuokiasi įvairiose tos pačios teritorijos vietose. Kretuono ežere jie net pasirenka skirtingas salas. Tačiau dėl tam tikrų kraštovaizdžio ypatumų (pavyzdžiui, nedidelės kalvelės atvirose erdvėse) kai kuriose vietose besituokiantys paukščiai laikosi dažniau ir ilgesnį laiko tarpą. Tuokvietėse susirenkančių patinų arba patelių skaičius naudojamas kaip vietinės gaidukų populiacijos gausumo įvertinimo rodiklis. Tačiau šie skaičiai nėra pastovūs, nes prie besituokiančių patinų gali prisijungti migruojantys individai, o apvaisintos patelės jau nebesilanko tuokvietėse, todėl yra labai sunku parinkti tinkamą momentą, kuomet tuokvietėje vienu metu laikosi visos vietinės patelės. Todėl santykinė vietinės populiacijos gausa vertinama naudojant keletos apskaitų metu užregistruotų paukščių vidurkius. Didesnio ploto teritorijose, pavyzdžiui, Nemuno deltoje, vienu metu susiformuoja kelios ar net keletas tuokviečių. Artimiausiai esančios neretai susijungia į vieną, o vėliau ir vėl išsiskiria. Todėl vienu metu turi būti įvertinama gaidukų gausa visose teritorijos tuokvietėse. Remiantis empiriniais duomenimis, visos tuokvietės turi būti inventorizuojamos tą pačią dieną, pageidaujama, popietinėmis valandomis. Tuokvietėse registruojamų patinų ir patelių skaičius labai varijuoja ne tik skirtingose teritorijose, bet ir skirtingais metais arba skirtingose tos pačios teritorijos (pavyzdžiui, Nemuno deltos) vietose. Kiaušinius peri ir jauniklius augina tik patelė. Jos neturi individualios teritorijos, todėl kelios patelės gali perėti greta viena kitos. Lizdai aptinkami ir visai nedidelėse (kelių arų ploto) salelėse. Lizdą suka patelė, dažniausiai duobutėje, kurią iškloja sausais žolių stiebeliais. Šlapesnėse buveinėse lizdai aptinkami augalų kupstuose. Lizdas gerai paslėptas tarp žolių. Lizdai paprastai aptinkami netoliese nuo tuokviečių, o atstumas svyruoja nuo kelių dešimčių metrų iki 1 km. Deda dažniausiai 4, rečiau 3 kiaušinius (10,4 proc. atvejų). Virš 80 proc. dėčių pradeda perėti gegužės pirmosiomis dviem dekadomis. Birželio mėnesį aptinkamos pavienės, turbūt pakartotinos dėtys, kurios dedamos žuvus pirmąjai. Peri 20–23 dienas, pradedant nuo paskutinio padėto kiaušinio, todėl jaunikliai ritasi sinchroniškai. Perėjimo sėkmingumas nemažas: Kretuono ežero Didžiojoje saloje sėkmingai išsiperi iki 89,7 proc. dėčių. Jaunikliais rūpinasi tik patelė. Juos maitina pirmosiomis dienomis, o vėliau jie maitinasi savarankiškai. Pradeda skraidyti 25–28 dienų amžiaus. Patelė jauniklius palieka gyventi savarankiškai kartais jiems dar nepradėjus skraidyti. Pradeda perėti 1–2 metų amžiaus. Gaiduko mityba, žiemojimas, migracija 6. Gaiduko mitybinis spektras gana platus. Jame vyrauja bestuburiai gyvūnai, daugiausia suaugę vabzdžiai ir jų lervos. Augalinis maistas (daugiausia sėklos) yra svarbus ne veisimosi metu. Veisimosi metu didžiąją raciono dalį sudaro sausumos bei vandens vabalai ir dvisparniai. Iš kitų vabzdžių dažniau sutinkamos naktinių drugių lervos, lašalai, žiogai, skruzdės, skruzdžių liūtai, bitės, auslindos ir kt. Taip pat lesa vorus, vėžiagyvius, smulkius moliuskus, sliekus, žuvų mailių bei ikrus ir jaunus varliagyvius bei jų buožgalvius. Augalinis maistas didelę raciono dalį sudaro prieš prasidedant migracijai bei žiemavietėse, kur vyrauja sausumos (viksvinių, varpinių, taip pat grūdinių kultūrų) ir vandens augalų sėklos, rečiau dumblių dalys. Tikėtina, kad jaunikliai maitinasi panašiu maistu kaip ir suaugę, nors duomenų apie tai nėra. Lietuvoje rudeninio traukimo metu dažniau sutinkami šlapžemėse, pasižyminčiose vandens bestuburių gausa: nuleistuose žuvininkystės tvenkiniuose, vandens telkinių dumblėtose pakrantėse bei seklumose. Tuomet racione vyrauja vandens bestuburiai. Apskritai, racionas ir mitybinių objektų proporcijos priklauso nuo buveinės, kurioje gaidukai tuo metu maitinasi. Maistą ima nuo žemės, augalų ar vandens paviršiaus, rečiau po vandeniu ar gaudydamas skraidančius vabzdžius, kuriuos paukštis sučiumpa pasišokėjęs ar net paskrisdamas. Maitinasi aktyviai, lėtai vaikščiodamas ar braidydamas, rečiau plaukdamas (gilesniame vandenyje) kaip plaukikas. Perimvietėse maitinasi pavieniui, o po veisimosi sezono ir migracijų metu telkiasi į būrelius. Mitybos konkurentai sankaupų vietose yra kiti tilvikiniai paukščiai. 7. Lietuvoje perinčių paukščių žiemojimo vietos nenustatytos. Gaidukas priskiriamas tolimųjų migrantų kategorijai. Europoje perintys paukščiai daugiausia žiemoja Afrotropinėje zonoje: pietinėje Sacharos dalyje ir šiaurinėje savanos zonoje (nuo Senegalo ir Gambijos iki Sudano), kur registruojamos milijoninės individų sankaupos. Afrikoje žiemoja ir Rytų Sibiro paukščiai, pasiekdami pietinius kontinento rajonus. Tik nedidelė paukščių dalis (iki 3500 individų) sutinkama Šiaurės Afrikos Atlanto bei Viduržemio jūros pakrantėse, įskaitant Italiją, Turkiją. Daugiau nei 2000 gaidukų žiemoja Europinėje Atlanto vandenyno pakrantėje, o iki 200 – Bulgarijoje. Dalis Europoje perinčių gaidukų galėtų žiemoti Azijos šalyse (Pakistanas, Irakas ir kt.). 8. Išskirtinis rūšies bruožas – migracija Rytų–Vakarų kryptimi, kuomet Rytų Sibire perintys paukščiai pasiekia Skandinavijos šalis, Olandiją, Vokietiją. Todėl Lietuvoje traukimo metu galima aptikti ir Azijoje perinčius paukščius. Taip pat svarbu, kad atskiruose žiemojimo regionuose vyrauja skirtingų lyčių paukščiai: Didžiojoje Britanijoje dominuoja patinai, o Kenijoje registruojama daugiausia patelių, kur jų santykis su patinais yra 15:1. Pietų Afrikoje aptinkami abiejų lyčių individai, nors akivaizdžiai vyrauja patelės. Pavasarį Lietuvoje pirmieji migrantai aptinkami jau kovo gale. Tačiau tai, tikriausiai, negausiai Vakarų Europoje žiemojantys individai. Įprastai gaidukai atskrenda balandžio antrojoje pusėje, o mėnesio pabaigoje jau stebimos jų tuoktuvės. Tačiau pradžioje tai ne vietinių, Lietuvoje perinčių, bet tolimųjų migrantų ritualas. Balandžio paskutinę dekadą – gegužės mėn. pradžioje stebimas didžiausias migruojančių paukščių skaičius. Nemuno deltoje tuomet stebimi šimtiniai gaidukų būriai, kuriuose maksimaliai suskaičiuojama iki tūkstančio ir daugiau individų. Tuomet viename žuvivninkystės ūkyje per dieną suskaičiuojama keli šimtai ir daugiau paukščių. Kadangi Lietuvoje tuo metu gaidukai jau atskrenda į veisimosi vietas, akivaizdu, kad skaitlingas sankaupas formuoja šiaurėje perintys paukščiai. Migracija į žiemavietes prasideda tik pasibaigus pavasariniam traukimui. Birželio mėn. jau stebimi į žiemavietes migruojančių patinų būreliai. Patelių traukimas prasideda liepos mėn., kuomet jaunikliai tampa savarankiški. Matomai šiaurėje perinčios patelės gausiai aptinkamos rugpjūčio mėn., o kartu su jaunikliais sudaro skaitlingas sankaupas rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pirmąją dekadą. Paskutiniai migruojantys paukščiai stebimi iki spalio pabaigos. Gaiduko nacionalinis ir tarptautinis teisinis statusas 9. Gaidukas įrašytas į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 (Žin., 2003, Nr. 100-4506; 2007, Nr. 36-1331; 2010, Nr. 20-949). Bazinis žalos įkainis už sunaikintą kiaušinį, jauniklį, suaugusį paukštį, lizdą nustatytas Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-621 (Žin., 2010, Nr. 87-4616). Gaidukas įrašytas į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, randamų Lietuvoje, sąrašą, patvirtintą LR aplinkos ministro 2002 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 159 (Žin., 2002, Nr. 40-1513; 2006, Nr. 42-1531). Gaiduko apsaugai įsteigtos 3 saugomos paukščių apsaugai svarbios teritorijos (toliau – PAST), kurios įtrauktos į Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų arba jų dalių, kuriose yra paukščių apsaugai svarbių teritorijų, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 399 (Žin., 2004 Nr. 55-1899; 2006 Nr. 92-3635), kur gaiduko veisimosi buveinės saugomos vadovaujantis Buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2004, Nr. 41-1335; 2011, Nr. 67-3171). Gaidukas įrašytas į 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL 2010 L 20, p.7) I priedą, taip pat – į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (Žin., 1996, Nr. 91-2126) II priedą, Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencijos (Žin., 2001, Nr. 50-1742) II priedą, Susitarimo dėl Afrikos ir Eurazijos migruojančių vandens paukščių išsaugojimo (Žin., 2004, Nr. 125-4509) II priedą. II. gaiduko, jo populiacijos būklės ir buveinės įvertinimas Radaviečių apsaugos būklė 10. Šiuo metu visos žinomos perimvietės yra saugomose teritorijose. Gaiduko apsaugai įsteigtas Birvėtos biosferos poligonas, įsteigtas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. D1-661 „Dėl Apšės, Baltosios Vokės, Birvėtos, Svylos ir Vasaknų biosferos poligonų įsteigimo, jų nuostatų ir ribų patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 4-72) ir Kretuono ežero PAST (LTSVEB003). Taip pat šios rūšies apsaugai Nemuno deltos regioniniam parkui suteiktas paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusas (LTSLUB001) ir ji įtraukta į Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų arba jų dalių, kuriose yra paukščių apsaugai svarbių teritorijų, sąrašą. Nepaisant galiojančių apsaugos reikalavimų minėtose teritorijose stebimas rūšies veisimosi buveinių būklės blogėjimas dėl:
DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.