Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr Administracinė byla Nr. I-1837-629/2011 (Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00110-2011-9) Procesinio sprendimo kategorija 17.2., 74. VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. kovo 23 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Paulauskienės, Nijolės Šidagienės, sekretoriaujant Vilmai Sinicaitei, dalyvaujant pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atstovei G. K., atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovei O. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, n u s t a t ė: Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su pareiškimu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 1-1841 2.1 punktu patvirtintas Seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašas neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 d., 33 str. 2 d., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 ir 4 d.; 2) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 1-1841 2.1 punktu patvirtinto Seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašo 7–9 p. bei 10 p. ta dalis, kurioje nustatyta, jog kandidatas komisijai pateikia <...> ne mažesnį kaip vidurinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 d., 33 str., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 ir 4 p. nuostatoms; 3) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 1-1841 2.1 punktu patvirtinto Seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašo 12 p. ta dalis, kurioje nustatyta rinkimų komisijos sudėtis, jos pirmininkas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 33 str. 4 d., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. nuostatoms; 4) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 1-1841 2.1 punktu patvirtinto Seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašo 16.7 p., ta dalis, kurioje nustatyta, jog seniūnaičiu laikomas išrinktu ne mažiau kaip 50 apklausoje dalyvavusių seniūnaitijos gyventojų balsų surinkęs kandidatas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 33 str. 4 d. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2010 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1841 „Dėl seniūnaitijų sudarymo, seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašo ir seniūnaičių sueigos nuostatų tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kurio 2.1 punktu Taryba patvirtino Seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Pasak pareiškėjo, Aprašas atitinka norminiam teisės aktui keliamus reikalavimus, kadangi jis yra taikomas individualiais požymiais neapibrėžtam asmenų ratui (tiek kandidatams į seniūnaičius, tiek asmenims, renkantiems seniūnaičius) ir jame suformuluotos daugkartinio naudojimo bendro pobūdžio elgesio taisyklės. Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje teigimu, kilo abejonių dėl Sprendimo 2.1 p. patvirtinto Aprašo bei jo 7–10, 12 ir 16.7 p. atitikties Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatoms. Pažymėjo, jog Vietos savivaldos įstatymo 33 str. 2 d. nurodyta, jog seniūnaitijų gyventojai šio įstatymo nustatyta tvarka renka gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovus – seniūnaičius. Pasak pareiškėjo, Vietos savivaldos įstatyme aiškiai nurodyta, jog seniūnaičių rinkimų tvarką gali nustatyti tik įstatymų leidėjas, tad Vietos savivaldos įstatymas Tarybai nesuteikia įgaliojimų tvirtinti seniūnaičių rinkimų tvarką. Pareiškėjo teigimu, savivaldybės institucijos, įgyvendindamos savo įgaliojimus, privalo vadovautis aukštesnės galios teisės aktais ir bendraisiais teisės principais, vienas iš jų – Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p. įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, kuris reiškia, kad savivaldybės veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, t. y. turi būti užtikrinamas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Be kita ko, nurodė, jog Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Tad, pasak pareiškėjo, viešojo administravimo subjektų veikla ir sprendimai turi būti pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys turi atitikti teisės normų reikalavimus. Taip pat nurodė, jog Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 4 d. įtvirtintas nepiktnaudžiavimo valdžia principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų. Pareiškėjas, vadovaudamasis administracinėje teisėje galiojančiu principu „draudžiama viskas, išskyrus tai, kas tiesiogiai leidžiama“ bei tuo, jog Vietos savivaldos įstatyme imperatyviai nustatyta, jog seniūnaičiai renkami Vietos savivaldos įstatymo nustatyta tvarka, daro išvadą, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba, patvirtindama Seniūnaičių rinkimų tvarkos aprašą, viršijo savo kompetencijos ribas. Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Taryba Apraše nustatė naujas bendrojo pobūdžio teisės normas, išplečiančias ir net pakeičiančias Vietos savivaldos įstatymo normas, tuo pažeisdama įstatymų viršenybės principą, todėl, pasak Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje, abejonių kelia Aprašo 7–10, 12, 16.7 p. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra nurodęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas reiškia, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo, sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymų nuostatomis. Pareiškėjo teigimu, Taryba Aprašo 6–10 p. nustatė reikalavimus, taikomus kandidatams į seniūnaičius. Aprašo 7 p. Taryba nustatė, jog kandidatu į seniūnaičius gali būti pilnametis seniūnaitijos gyventojas, deklaravęs gyvenamąją vietą seniūnaitijoje, kurioje jis balotiruojasi. Aprašo 8 p. nurodyta, jog kandidatas į seniūnaičius turi būti Lietuvos Respublikos pilietis arba turėti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o Aprašo 9 p. nustatyta, kad kandidatas į seniūnaičius privalo turėti ne mažesnį kaip vidurinį išsilavinimą ir mokėti valstybinę kalbą. Pareiškėjo manymu, Taryba, nustatydama Seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašą, ne tik viršijo savo kompetenciją, bet ir nepagrįstai išplėtė Vietos savivaldos įstatyme nustatytą seniūnaičių rinkimo tvarką. Pasak pareiškėjo, kadangi seniūnaičių rinkimo tvarka yra reglamentuojama viešosios teisės normomis, jos negali būti aiškinamos plečiamai. Pažymėjo, jog Vietos savivaldos įstatymo 33 str. 2 d. nurodyta tik kas gali siūlyti kandidatus į seniūnaičius, tačiau Įstatymas nenumato jokių reikalavimų ar apribojimų kandidatams į seniūnaičius. Pareiškėjo teigimu, seniūnaitis atstovauja gyvenamosios vietovės bendruomenės (seniūnaitijos gyventojų) interesams, todėl patys gyventojai rinkdami seniūnaičius ir turi nuspręsti, ar siūlomas kandidatas (jo išsilavinimas, pilietybė ir pan.) atitinka seniūnaitijos gyventojų interesus ir galės tinkamai jiems atstovauti. Pareiškėjo manymu, įstatymų leidėjas sąmoningai nenustatė reikalavimų kandidatams į seniūnaičius, todėl, pasak pareiškėjo, tokių reikalavimų negali nustatyti ir Taryba. Pažymėjo, jog Aprašo 10 p. neatsiejamai susijęs su Aprašo 7–9 p. taikymu, todėl pripažinus Aprašo 7–9 p. nuostatas neteisėtomis, neteisėta būtų ir Aprašo 10 p. ta dalis, kurioje nustatyta, jog kandidatas komisijai pateikia <...> ne mažesnį kaip vidurinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą. Anot pareiškėjo, Aprašo 12 p. nurodyta, jog rinkimų komisija sudaroma iš seniūno, jo pavaduotojo ir vyresniojo specialisto. Rinkimų komisijos pirmininkas yra seniūnas. Pareiškėjo manymu, šios nuostatos prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 33 str. 4 d., kurioje imperatyviai nustatyta, kad rinkimus ir apklausą organizuoja ir sprendimus priima savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija. Pareiškėjo teigimu, įstatymų leidėjas minėtos komisijos sudarymą priskyrė ne savivaldybės tarybos, o administracijos direktoriaus kompetencijai. Pareiškėjas atsižvelgdamas, jog minėtoje normoje nėra nurodyta, kiek turi būti komisijos narių, kas jais gali būti ir pan., daro išvadą, kad komisijos sudarymas yra administracijos direktoriaus diskrecija. O, anot pareiškėjo, Taryba Aprašo 12 p. nors ir neįvardino konkrečių asmenų, kurie gali būti komisijos nariais, tačiau nurodė konkrečias jų pareigybes, narių skaičių. Tad, pareiškėjo teigimu, Taryba apribojo direktoriaus teisę pačiam nustatyti komisijos sudėtį bei viršijo savo kompetencijos ribas. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Aprašo 16.7 p. nustatyta, jog seniūnaičiu laikomas išrinktu daugiausiai, bet ne mažiau kaip 50 apklausoje dalyvavusių seniūnaitijos gyventojų balsų surinkęs kandidatas. Tačiau pažymėjo, jog Vietos savivaldos įstatymo 33 str. 4 d. nurodyta, kad išrinktas seniūnaičiu laikomas daugiausiai balsų per apklausą gavęs kandidatas. Pasak pareiškėjo, Vietos savivaldos įstatymas nenumato minimalaus gautų balsų skaičiaus, todėl daro išvadą, jog Tarybos nustatytas reikalavimas – kandidatui surinkti ne mažiau kaip 50 apklausoje dalyvavusių gyventojų balsų, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 33 str. 4 d., kadangi nepagrįstai ją išplečia. Pareiškėjas daro apibendrintą išvadą, jog Taryba, patvirtindama Seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašą, ne tik viršijo savo kompetencijos ribas, bet ir išplėtė bei pakeitė imperatyvias Vietos savivaldos įstatymo nuostatas. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime (b. l. 46–49) prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, jog ji su pareiškėjo teiginiu, kad Vietos savivaldos įstatymas Tarybai nesuteikia įgaliojimų tvirtinti Seniūnaičių rinkimų tvarkos aprašo, nesutinka ir mano, kad minėtas Aprašas priimtas teisėtai. Pasak atsakovės, tai, kad ji Vietos savivaldos įstatymu nebuvo konkrečiai įpareigota patvirtinti Seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašo, nereiškia, kad neturėjo teisės ir pareigos užtikrinti ir reglamentuoti seniūnaičių rinkimo procedūros. Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 1 d. 2 p. įtvirtintas vienas iš principų – savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus. Taip pat atsakovė nurodė, jog Europos vietos savivaldos chartijos 3 str. 1 d. vietos savivalda yra apibūdinama kaip vietinės valdžios institucijų teisė ir gebėjimas, neperžengiant įstatymų nustatytų ribų, tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį. Vietinės valdžios institucijos, neperžengdamos įstatymų nustatytų ribų, turi visišką laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jų kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams (Europos vietos savivaldos chartijos 4 str. 2 d.). Atsakovės teigimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 str. 2 d. nuostata, kad savivaldybės pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, yra vietos bendruomenių dalyvavimo valdant atitinkamas teritorijas garantija. Taip pat atsakovė nurodė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 gegužės mėn. 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-617/2010, kurioje atskleistas savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės turinys. Pasak atsakovės, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 1-1841 patvirtintame Seniūnaičių rinkimo tvarkos apraše yra įtvirtintos normos, kurios papildo ir detalizuoja Vietos savivaldos įstatymo 33 str. 2 d. nuostatas. Atsakovės teigimu, Vietos savivaldos įstatymo 33 str. nėra detalizuoti reikalavimai kandidatams į seniūnaičius. Vietos savivaldos įstatymo 33 str. 1 d. imperatyviai numato savivaldybės tarybai patvirtinti seniūnaitijų sudarymo projektą, todėl, atsakovės manymu, patvirtinusi seniūnaitijas, ji įgyja teisę numatyti ir tai, kaip seniūnaičiai turi būti renkami. Anot atsakovės, kiekvienos savivaldybės struktūra yra skirtinga ir kiekviena savivaldybė yra geriausiai susipažinusi su jos teritorijos aplinka, vietos sąlygomis, specifiniais bruožais, visuomenės poreikiais, todėl detalios seniūnaičių rinkimų tvarkos reglamentavimas valstybiniu lygiu, t. y. Vietos savivaldos įstatymu, būtų nelogiškas ir prieštarautų vietos savivaldos laisvės, savarankiškumo bei efektyvumo principams. Tad, pasak atsakovės, pareiškėjo teiginiai, jog Taryba nepagrįstai išplėtė Vietos savivaldos įstatyme nustatytą seniūnaičių rinkimo tvarką, yra nepagrįsti, kadangi įstatymų leidėjas sąmoningai nedetalizavo seniūnaičių rinkimų procedūros, palikdamas teisę tai spręsti vietos savivaldos institucijoms. Į pareiškėjo teiginius, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba, patvirtindama Seniūnaičių rinkimų tvarkos aprašą, viršijo savo kompetencijos ribas, atsakovė nurodė, jog pareiškėjas ignoruoja tiek Europos vietos savivaldos chartijos, tiek Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai. Pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, kad būtų užtikrinta garantuojama Konstitucijos ir įstatymų savivaldybių teisė įstatymų apibrėžtos kompetencijos ribose veikti laisvai ir savarankiškai, Vietos savivaldos įstatyme vienu atveju numato siauresnę, kitu – platesnę viešojo administravimo diskreciją. Todėl, pasak atsakovės, Taryba, neperžengdama įstatymų nustatytų įgaliojimų, gali priimti sprendimus klausimais, kurie nėra išbraukti iš jos kompetencijos ar nėra priskirti kitiems viešojo administravimo subjektams. Taip pat atsakovė pažymėjo, jog atsižvelgdama į vietos savivaldos teisės turinį bei Vietos savivaldos įstatyme numatytus pagrindinius (savarankiškumo ir veiklos laisvės ir kt.) principus (Vietos savivaldos įstatymo 4 str.) savivaldybė, įgyvendindama įstatymus ir kitus teisės aktus, turi teisę priimti savivaldybės teritorijoje taikytinus teisės aktus. Taigi, anot atsakovės, būtent Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. 1-1841 ir juo patvirtintas Seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašas yra skirti įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 33 str. nuostatas. Tad, atsakovės teigimu, Seniūnaičių rinkimų tvarkos aprašas yra kompetentingos vietos savivaldos institucijos priimtas teisės aktas, kurio paskirtis ir tikslas užtikrinti efektyvią ir skaidrią seniūnaičių rinkimo procedūrą. Pasak atsakovės, pareiškėjo prašoma ištirti Seniūnaičių rinkimų tvarkos aprašo 12 p. dalis: „<...> rinkimų komisija sudaroma iš seniūno, jo pavaduotojo ir vyresniojo specialisto. Rinkimų komisijos pirmininkas yra seniūnas <...>“, negali būti taikoma izoliuotai, nevertinant ir neanalizuojant jos viso Seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašo 12 p. kontekste. Atsakovė pabrėžė, kad būtina teisės normas aiškinti sistemiškai, atsižvelgiant į aiškinamos normos tikslus bei uždavinius, taip pat į kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose panašius santykius, įvirtintas normas, tikslus bei uždavinius. Jos negali būti aiškinamos ir taikomos izoliuotai. Negalima vadovautis vien pažodiniu teisės normos aiškinimu ir iškelti iš teisės akto vienos normos, neatsižvelgiant į to teisės akto tikslus ir sistemą. Anot atsakovės, privalu įvertinti teisės normų sisteminius ryšius, kadangi taikant izoliuotai, būtų paneigiamas sisteminis teisės pobūdis ir pažeidžiami kitose teisės normose įtvirtinti imperatyvai. Atsakovės teigimu, pagal priimamų sprendimų teisėtumo principą savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad administravimo įgaliojimai turi būti įgyvendinami tik siekiant tų tikslų, dėl kurių jie buvo suteikti atitinkamais įstatymais. Pasak atsakovės, šis atitikimo įstatymui tikslas reiškia, kad viešojo administravimo subjektai, priimdami administracinius aktus, negali siekti netinkamų tikslų. Tinkamas tikslas gali būti nustatomas atsižvelgiant į teisės akto preambulę, į jo aiškinamąjį raštą ar tiesiog gali būti numatomas iš paties teisės akto nuostatų. Tad, anot atsakovės, sistemiškai ir nuosekliai vertinant Seniūnaičių rinkimų tvarkos aprašo 12 p., matyti, kad jis visiškai atitinka Vietos savivaldos įstatymo 33 str. 4 d., kurioje numatyta, jog rinkimus ir apklausą organizuoja ir sprendimus priima savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija. Atsakovės teigimu, Aprašo 12 p. detalizuoja Vietos savivaldos įstatymo 33 str. 4 d. nuostatą numatydamas, jog „<...> kiekvienoje seniūnijoje Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaroma po vieną rinkimų komisiją, kuri organizuoja visų seniūnaičių rinkimus toje seniūnijoje. Rinkimų komisija sudaroma iš seniūno, jo pavaduotojo ir vyresniojo specialisto. Rinkimų komisijos pirmininkas yra seniūnas <...>“ Tad, pasak atsakovės, Aprašo 12 p. aiškiai įtvirtinta, jog būtent administracijos direktorius (taip, kaip numatyta Vietos savivaldos įstatymo 33 str. 4 d.) įsakymu sudaro po vieną rinkimų komisiją, kuri organizuoja visų seniūnaičių rinkimus toje seniūnijoje. Pažymėjo, jog komisijos sudėties įvardijimas nereiškia, jog apribojama administracijos direktoriaus diskrecija sudaryti vardinės sudėties komisiją iš seniūnijos darbuotojų, užimančių Apraše nurodytas pareigas. Nurodė, jog priimdama šią nuostatą Taryba siekė sudaryti prielaidas efektyviam ir skaidriam rinkimų komisijos sudarymui. Atsakovės manymu, racionaliai ir sistemiškai įvertinus Tarybos sprendimo 12 p. nuostatas, darytina išvada, jog Seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašo 12 p. neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. nuostatoms, įtvirtinančioms įstatymo viršenybės principą, kadangi aprašo 12 p. tik detalizuoja Vietos savivaldos įstatymo 33 str. 4 d., tačiau su ja nekonkuruoja ir jai neprieštarauja. Teismo posėdžio metu Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atstovė G. K. prašė patenkinti pareiškimą remiantis jame nurodytais argumentais (b. l. 90–92). Papildomai paaiškino, jog Vietos savivaldos įstatyme yra nustatyta seniūnaičių rinkimo tvarka, savivaldybėms yra suteikta teisė tik sudaryti seniūnaitijas. Šiuo atveju Taryba tarsi sudaro rinkimų komisiją, tačiau to ji negali daryti. Vietos savivaldos įstatyme yra nustatyta, jog komisija sudaroma savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu. Teismo posėdžio metu atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovė O. A. prašė pareiškimą atmesti atsiliepime nurodytais argumentais (b. l. 90–92). Papildomai paaiškino, jog Vietos savivaldos įstatymo 33 str. nėra nustatyta seniūnaitijų rinkimų tvarka, o nurodytos tik gairės. Vilniaus mieste yra sudaryta per 100 seniūnaitijų, todėl, pasak atsakovės atstovės, reikėjo suvienodinti tvarką. Vietos savivaldos įstatymo 33 str. yra numatytas tik vienas reikalavimas kandidatui į seniūnaičius, o Taryba nurodė minimalius reikalavimus, kad asmuo būtų raštingas. Pasak atsakovės atstovės, Aprašo 12 p. nurodyta, iš ko susideda komisija, tačiau tai nėra vardinis sąrašas. Komisijas sudarė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, jis dalyvavo Tarybos posėdyje. Aprašo 16.7 p. buvo siekiama užpildyti Vietos savivaldos įstatymo spragą. Pareiškimas tenkinamas. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 1-1841 2.1 punktu patvirtinto Seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašo atitiktį Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 d., 33 str. 2 d., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 ir 4 d. Pareiškėjo teigimu, Taryba neturėjo teisės tvirtinti tokį Aprašą, nes seniūnaičių rinkimų tvarkos detalizavimas – išimtinė įstatymų leidėjo prerogatyva. Pareiškėjas taip pat prašė ištirti Sprendimo 2.1 punktu patvirtinto Seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašo 7–9 p. bei 10 p. ta dalis, kurioje nustatyta, jog kandidatas komisijai pateikia <...> ne mažesnį kaip vidurinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 d., 33 str., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 ir 4 p. nuostatoms; ištirti, ar Sprendimo 2.1 punktu patvirtinto Seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašo 12 p. ta apimti, kuria nustatyta rinkimų komisijos sudėtis, jos pirmininkas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 33 str. 4 d., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. nuostatoms; ištirti, ar Sprendimo 2.1 p. punktu patvirtinto Seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašo 16.7 p., ta dalis, kurioje nustatyta, jog seniūnaičiu laikomas išrinktu ne mažiau kaip 50 apklausoje dalyvavusių seniūnaitijos gyventojų balsų surinkęs kandidatas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 33 str. 4 d. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1841 „Dėl seniūnaitijų sudarymo, seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašo ir seniūnaičių sueigos nuostatų tvirtinimo“, kurio 2.1 punktu Taryba patvirtino Seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašą (b. l. 5, 6 – abi lapo pusės, 50, 51–52). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. 1-1841 „Dėl seniūnaitijų sudarymo, seniūnaičių rinkimo tvarkos aprašo ir seniūnaičių sueigos nuostatų tvirtinimo“ buvo paskelbtas 2010 m. gruodžio 31 d. dienraštyje „Vilniaus diena“ Nr. 250