DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MECENAVIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR Lietuvos Respublikos Vyriausybė NUTARIMAS Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MECENAVIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-3781 2012 m. rugsėjo 26 d. Nr. 1188 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2012 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. SV-S-1578 14 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Pritarti Lietuvos Respublikos kultūros mecenavimo įstatymo projekto Nr. XIP-3781 (toliau – Įstatymo projektas) teisinio reglamentavimo tikslui, tačiau iš esmės nepritarti Įstatymo projektui dėl šių priežasčių:
- Apibrėžiant Įstatymo projekto tikslą ir paskirtį, kartojamos Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo (Žin., 1993, Nr. 21-506) (toliau – Labdaros ir paramos įstatymas) nuostatos. Įstatymo projekte nustatyti mecenavimo dalykai, subjektai, paramos teikimo būdai yra iš dalies tapatūs nustatytiems Labdaros ir paramos įstatyme. Įstatymo projekte keliami tikslai galėtų būti pasiekti papildant Labdaros ir paramos įstatymą ir keičiant jo pavadinimą. Įstatymo projekte numatyti apskaitos tvarkymo ir ataskaitų teikimo reikalavimai uždėtų papildomą administracinę naštą asmenims, kurie teikia (gauna) paramą pagal Labdaros ir paramos įstatymą.
- Esamas teisinis reglamentavimas sudaro galimybę fiziniams asmenims remti paramos gavėjus. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 73-3085) (toliau – Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas) 34 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokesčio administratorius nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymu privalo pervesti Lietuvos juridiniams asmenims, pagal Labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę gauti paramą, iki 2 procentų gyventojo mokėtino pajamų mokesčio. Lietuvoje taikomas fizinių asmenų paramos teikimo modelis, kai fiziniam asmeniui suteikiama galimybė 2 procentus pajamų mokesčio skirti paramai, yra paprastas, reikalauja minimalių paramos teikėjo žinių, nekelia papildomų reikalavimų pajamų mokesčio apskaičiavimo teisingumui patikrinti. Atsižvelgiant į tai, fizinių asmenų teikiamos paramos teikimo modelis neturėtų būti keičiamas, fiziniai asmenys galėtų pasinaudoti teise teikti paramą remdamiesi minėtomis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatomis, nenustatant papildomų mokestinių lengvatų už tiesiogiai suteiktą paramą. Kadangi labdaros ir paramos teikimas paremtas mokestinėmis lengvatomis, jo teisinis reglamentavimas Lietuvoje pagrįstas principu, kad bent vienas iš labdaros ar paramos teikimo proceso dalyvių turi būti juridinis asmuo, taip sudarant prielaidas sumažinti mokesčių vengimo ar pinigų plovimo riziką. Jeigu fizinis asmuo galėtų gauti neapmokestinamą paramą tiesiogiai iš kitų fizinių asmenų, ne tik atsirastų prielaidos neskaidriam paramos teikimui, pinigų plovimo galimybei ir abejonėms, ar fizinių asmenų aukojimas tiesiogiai fiziniams asmenims pasieks ir įgyvendins paramos teikimo keliamus tikslus, bet ir nelabai aiški riba, kada atitinkamos lėšos būtų vertinamos kaip dovanos, o kada kaip parama. Todėl, siekiant Įstatymo projekto tikslo leisti atitinkamiems fiziniams asmenims gauti paramą, siūlome svarstyti galimybę papildyti Labdaros ir paramos įstatymą nauja paramos gavėjų kategorija – meninę veiklą vykdančiais fiziniais asmenimis. Atsižvelgiant į nurodytas mokesčių vengimo ar pinigų plovimo rizikas, šiems asmenims galėtų būti suteikta teisė gauti paramą iš juridinių asmenų ir iki 2 procentų gyventojo mokėtino pajamų mokesčio dydžio paramą, teikiamą pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, nepripažįstant parama tiesiogiai iš fizinių asmenų gautų lėšų. Pažymėtina, kad Labdaros ir paramos įstatyme nurodyti asmenys yra aiškiai apibrėžti ir tampa paramos gavėjais, taip pat įgyja teisę gauti paramą, tik šio įstatymo nustatyta tvarka gavę paramos gavėjo statusą. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekte vartojama sąvoka „fiziniai asmenys, užsiimantys nuolatinio pobūdžio kultūrine ir meno veikla“ yra nekonkreti ir gali sukelti teisinį neapibrėžtumą, siūlytina apibrėžiant naujas paramos gavėjų kategorijas nustatyti aiškius kriterijus, kuriais remiantis atitinkamas asmuo būtų pripažįstamas galinčiu gauti paramą. Taip pat svarstytina galimybė paramos gavėjams fiziniams asmenims taikyti tokį paramos gavėjo statuso suteikimo mechanizmą, koks šiuo metu yra numatytas paramos gavėjams juridiniams asmenims, ir tokius asmenis registruoti atitinkamame paramos gavėjų fizinių asmenų registre (sąraše).
- Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 33 ir 34 punktus iš valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų gaunamos mokymo įstaigų studentų ir moksleivių stipendijos ir pašalpos, taip pat įmonių ir pelno nesiekiančių vienetų mokamos tam tikras sąlygas atitinkančios stipendijos, skirtos studento ar moksleivio mokymosi ir pragyvenimo reikmėms apmokėti, priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms (išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus, kuriais galėtų būti šia lengvata piktnaudžiaujama); pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktą apskaičiuojant gyventojo apmokestinamąsias pajamas, iš gyventojo pajamų leidžiama atimti už profesinį mokymą ir studijas, kuriuos baigus įgyjamas pirmas aukštasis išsilavinimas ar suteikiama pirma atitinkama kvalifikacija, taip pat už pirmas doktorantūros bei meno aspirantūros studijas nuolatinių Lietuvos gyventojų, kurie mokosi ar studijuoja, sumokėtas sumas, o tais atvejais, kai pats besimokantis asmuo nėra pajamų mokesčio mokėtojas arba neturi galimybių pasinaudoti teise iš pajamų atimti už profesinį mokymą ar studijas sumokėtas išlaidas, šias išlaidas gali iš savo pajamų atimti tėvai (įtėviai), globėjai, rūpintojai ir sutuoktinis; taip pat pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktą gyventojo nauda, gauta kitam asmeniui tiesiogiai mokymo įstaigoms sumokėjus už gyventojo mokymą, kurį baigęs jis įgyja aukštesnįjį arba aukštąjį išsilavinimą ar kvalifikaciją, nelaikoma besimokančio gyventojo pajamomis. Be to, pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (Žin., 2001, Nr. 110-3992) 26 straipsnio nuostatas, įmonės, apskaičiuodamos apmokestinamąjį pelną, į atskaitomas iš pajamų sąnaudas gali įtraukti tiek už esamų, tiek už būsimų darbuotojų mokymą sumokėtas sumas, už esamus darbuotojus sumokėtas sumas iš pajamų atskaitydamos einamąjį mokestinį laikotarpį, o už būsimus darbuotojus – jiems pradėjus dirbti įmonėje. Atsižvelgiant į tai, kad dabartinis reglamentavimas sudaro palankias mokestines sąlygas mokytis ir tobulinti kvalifikaciją, įskaitant galimybę studentams gauti neapmokestinamą paramą, numatyti papildomas lengvatas vieną konkrečią sritį studijuojantiems asmenims būtų netikslinga.
- Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 63-2243) 4 straipsnyje numatyta, kad mokesčio lengvatas nustato tik atitinkami mokesčių įstatymai, reglamentuojantys tų mokesčių apskaičiavimo tvarką. Kadangi paramos apmokestinimas nėra paramos teikimą, gavimą ir panaudojimą reglamentuojančių teisės aktų reguliavimo dalykas, siekiant įtvirtinti mokestines lengvatas, turi būti keičiami ir atitinkami mokesčių įstatymai. MINISTRAS PIRMININKAS ANDRIUS KUBILIUS KULTŪROS MINISTRAS ARŪNAS GELŪNAS _________________