DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKĖJIMŲ ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKĖJIMŲ ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR Lietuvos Respublikos Vyriausybė NUTARIMAS Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKĖJIMŲ ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-271 2013 m. liepos 24 d. Nr. 703 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. SV-S-139 26 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Nepritarti Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-271 (toliau – Projektas Nr. XIIP-271) dėl šių priežasčių: 1.
2. Perkeliant 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB (OL 2007 L 319, p. 1), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/111/EB (OL 2009 L 302, p. 97) (toliau – Direktyva 2007/64/EB), 52 straipsnio 3 dalies nuostatas į nacionalinę teisę, įstatymų leidėjas nusprendė pasinaudoti Direktyvoje 2007/64/EB nustatyta galimybe uždrausti gavėjams reikalauti mokėtojų atlyginti už tam tikros mokėjimo priemonės naudojimą. Tuo buvo siekiama skatinti naudojimąsi visomis mokėjimo priemonėmis, nė vienos iš jų neišskiriant. Projekto Nr. XIIP-271 aiškinamajame rašte nurodyta, kad esamas mokėjimo paslaugų teikėjų taikomų komisinių atlyginimų reguliavimas turi įtakos visiems mokėtojams, nes nesudaro jiems galimybės pasirinkti pigesnio mokėjimo būdo ir taip sumažinti prekės ar paslaugos kainą. Aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad šiuo metu nėra galimybės aiškiai parodyti mokėtojui, kurio mokėjimo paslaugų teikėjo teikiamos atitinkamos mokėjimo priemonės yra pigesnės. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo (Žin., 1999, Nr. 97-2775; 2009, Nr. 153-6888) (toliau – Įstatymas) 9 straipsnio 4 dalies nuostata suteikia teisę gavėjui taikyti mokėtojui nuolaidą, siekiančiam naudoti tam tikrą mokėjimo priemonę. Šia Įstatymo nuostata iš esmės siekiama tų pačių tikslų, kaip ir Projekte Nr. XIIP-271, tik mokėtojui palankesniu būdu. Gavėjas gali įvertinti atsiskaitymo kiekviena mokėjimo priemone sąnaudas ir, vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, mokėtojui aiškiai nurodyti, kad atsiskaitant už prekes ar paslaugas tam tikra mokėjimo priemone būtų taikoma atitinkama nuolaida, ir taip sudaryti sąlygas mokėtojams pasirinkti jiems priimtiniausią mokėjimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, kad esamas teisinis reguliavimas sudaro sąlygas gavėjui pasiūlyti mokėtojui priimtiniausią mokėjimo priemonę, manytina, kad nebuvo tinkamai išanalizuotos ir įvertintos šio teisinio reguliavimo sudaromos galimybės. Įvertinus tai, manytina, kad netikslinga keisti esamą teisinį reguliavimą nuostatomis, kuriomis iš esmės siekiama tų pačių tikslų. Be to, Įstatymo nuostata suteikia galimybę gavėjui nurodyti mokėtojui galutinę prekės kainą ir papildomai pasiūlyti nuolaidą, jeigu būtų atsiskaitoma tam tikra mokėjimo priemone. Priėmus Projekto Nr. XIIP-271 nuostatas, mokėtojui būtų pateikiama informacija apie įvairias galimas kainas su papildomomis priemokomis. Manytina, kad toks kainos pateikimas galimai klaidintų mokėtojus ir jų pasirinkimas nebūtų optimalus. 1.
3. Projekto Nr. XIIP-271 aiškinamajame rašte nurodoma, kad Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies redakcija skatinamas atsiskaitymas grynaisiais pinigais, taip didinant šešėlinę ekonomiką. Pažymėtina, kad Europos centrinio banko 2011 metais paskelbtoje studijoje „Dėl apsikeitimo mokesčio mokėjimo kortelių srityje“ nurodoma, kad teisės taikyti papildomą atlyginimą, kai atsiskaitoma tam tikra mokėjimo priemone, suteikimas gavėjams paskatino atsiskaitymų grynaisiais pinigais didėjimą. Tai patvirtino Nyderlanduose atliktas tyrimas ir Danijos pavyzdys. Danijoje gavėjams buvo leista taikyti papildomus atlyginimus, kai atsiskaitoma tam tikra mokėjimo priemone. Nors suteikta teise pasinaudojo tik dalis gavėjų, tačiau atsiskaitymų mokėjimo kortele skaičius gerokai sumažėjo. Šis leidimas buvo atšauktas po pusmečio nuo jo įteisinimo. Pažymėtina, kad Lietuvos banko užsakymu 2013 metais atliktos Sprinter apklausos duomenimis, 71 procentas apklaustųjų dažniau naudotų tik grynuosius pinigus, jeigu gavėjai pradėtų taikyti papildomą atlyginimą už tam tikros mokėjimo priemonės naudojimą. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Projektu Nr. XIIP-271 siūlomi Įstatymo pakeitimai gali ne tik sumažinti atsiskaitymų mokėjimo kortele, bet ir padidinti grynųjų pinigų naudojimą. 1.
4. Projekto Nr. XIIP-271 aiškinamajame rašte nurodoma, kad mokėjimo paslaugų teikėjai nustato gavėjams komisinius atlyginimus, kurių dydis kelia abejonių dėl jų ekonominio pagrįstumo, didina galutinę parduodamos prekės ar paslaugos kainą mokėtojui ir skatina gavėjus atsiskaitymus priimti grynaisiais pinigais. Aiškinamajame rašte taip pat nurodoma, kad Projektu Nr. XIIP-271 siekiama, kad mokėjimo paslaugų teikėjai komisinius ir kitus atlyginimus nustatytų nepiktnaudžiaudami ir taip, kad jie atitiktų teikiamos mokėjimo paslaugos pobūdį, būtų ekonomiškai pagrįsti ir teisingi. Manytina, kad šiuo atveju galbūt tinkamiausia priemonė minėtam tikslui pasiekti galėtų būti mokėjimo paslaugų teikėjų taikomų komisinių atlyginimų reguliavimas. Atkreipiame dėmesį į tai, kad Europos Komisija 2012 m. Bendrosios rinkos akte II (Single Market Act II) informavo, kad 2013 metų pirmąjį pusmetį planuoja pateikti Europos Sąjungos Tarybai ir Europos Parlamentui svarstyti teisinio pasiūlymo projektą dėl apsikeitimo mokesčio, taikomo gavėjams, priimantiems atsiskaitymus mokėjimo kortelėmis, reguliavimo Europos Sąjungoje. 1.
5. Abejotinas Projektu Nr. XIIP-271 siūlomo Įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimas, nes, kaip nurodoma Projekto Nr. XIIP-271 aiškinamajame rašte, gavėjo mokamas komisinis atlyginimas mokėjimo paslaugų teikėjui yra laikomas konfidencialia informacija ir viešai neskelbiamas. Atsižvelgiant į tai, būtų sunku nustatyti, ar gavėjo taikomas papildomas atlyginimas už tam tikros mokėjimo priemonės naudojimą atitinka jo realiai patiriamas išlaidas. Projektu Nr. XIIP-271 siūloma nuostata gali būti sunkiai įgyvendinama ir dėl skirtingos mokėjimo paslaugų teikėjų taikomos įkainių struktūros. Gavėjui gali būti sunku administruoti daug skirtingų įkainių, ypač susijusių su mokėjimo kortelėmis, – šiuo atveju kiekvienai operacijai gali būti taikomas skirtingas įkainis, kuris priklauso nuo mokėjimo kortelės rūšies ir pavadinimo, todėl gavėjas gali nuspręsti taikyti vidurkį. Australijos ir Ispanijos patirtis įrodė, kad ilgainiui gavėjai ima piktnaudžiauti leidimu taikyti papildomą komisinį atlyginimą ir iš to pelnosi. 1.
6. Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. kovo 7 d. išvadoje ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2013 m. vasario 28 d. išvados 1 punkte pateiktose pastabose dėl Projekto Nr. XIIP-271 nurodoma, kad pasirinkdamas Direktyvoje 2007/64/EB numatytą išimtį, įstatymų leidėjas siekė šioje direktyvoje numatytų tikslų – skatinti konkurenciją tarp gavėjų.
7. Projekto Nr. XIIP-271 aiškinamajame rašte nurodoma, kad teisinis reguliavimas analizuotas tik septyniose atsitiktinai pasirinktose Europos Sąjungos valstybėse narėse, ir iš to daroma išvada, jog vienintelė Latvija turi analogišką reguliavimą kaip Lietuva. Pažymėtina, kad vadovaujantis Europos Komisijos tinklalapyje skelbiamais duomenimis (2011 m. Europos Komisijos užsakymu atliktas tyrimas dėl Direktyvos 2007/64/EB nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę), draudimas taikyti papildomą atlyginimą už tam tikros mokėjimo priemonės naudojimą yra numatytas Austrijoje, Graikijoje, Liuksemburge, Rumunijoje, Švedijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Slovakijoje. Tik Nyderlandai, Slovėnija, Čekija ir Airija leidžia taikyti atlyginimą be išlygų, o Estija, Vokietija, Danija, Kipras, Prancūzija, Italija, Belgija, Portugalija, Vengrija, Suomija, Jungtinė Karalystė, Bulgarija ir Ispanija taiko tam tikrus atlyginimo ribojimus. Apibendrinus visų Europos Sąjungos valstybių narių informaciją dėl Direktyvos 2007/64/EB perkėlimo, matyti, kad galimybę nukrypti nuo Direktyvos 2007/64/EB 52 straipsnio 3 dalies nuostatos ir nustatyti absoliutų draudimą pasirinko gana nemažai Europos Sąjungos valstybių narių.
8. Atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo metu Europos Komisija rengia Direktyvos 2007/64/EB peržiūros projektą, kurį turėtų pateikti Europos Sąjungos Tarybai ir Europos Parlamentui svarstyti 2013 metų liepos mėnesį. Projekte Europos Komisija planuoja peržiūrėti atlyginimo už tam tikros mokėjimo priemonės naudojimą taikymą. Atsižvelgiant į tai, būtų tikslinga svarstyti Projekte Nr. XIIP-271 siūlomą nuostatą po to, kai Europos Komisija pateiks minėtą projektą ir dėl jo bus apsispręsta Europos Sąjungos lygiu. Ministrą Pirmininką pavaduojantis finansų ministras Rimantas Šadžius _________________