I skyrius

I skyrius LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS S P R E N D I M A S DĖL KONFERENCIJOS „MOKSLINIAI TYRIMAI KULTŪROS PAVELDO APSAUGOJE“ REZOLIUCIJOS 2013 m. spalio 25 d. Nr. S-5(6.2.-182) Vilnius 2013 m. gegužės 13 d. Valstybinė kultūros paveldo komisija, bendradarbiaudama su Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų bei Švietimo, mokslo ir kultūros komitetais, Lietuvos Respublikos Seime surengė konferenciją „Moksliniai tyrimai kultūros paveldo apsaugoje“. Konferencijos pranešėjai – politikai, mokslininkai, paveldo apsaugos, kitų valstybės institucijų atstovai – aptarė paveldosaugoje susiformavusį požiūrį į mokslinius tyrimus ir jų vykdymą, nubrėžė mokslinių tyrimų integravimo į kultūros paveldo apsaugą gaires ir įvardino veiksmus, būtinus kultūros paveldo ištirtumui, išsaugojimui ir pažinimui. Valstybinė kultūros paveldo komisija, vadovaudamasi savo Nuostatų 6 ir 7 punktais, n u s p r e n d ž i a pritarti konferencijos „Moksliniai tyrimai kultūros paveldo apsaugoje“ rezoliucijai (pridedama) ir laikytis pozicijos, jog visi tvarkomieji paveldosaugos darbai turi būti pagrįsti išsamiais moksliniais tyrimais. Komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė _________________ 2013 m. gegužės 13 d. konferencijos „Moksliniai tyrimai kultūros paveldo apsaugoje“ REZOLIUCIJA Konferencijos pranešėjai pažymėjo, kad Lietuva per menkai integruoja mokslinius tyrimus į paveldo apsaugą ir atskleidė sisteminį atotrūkį tarp mokslo, tiriamosios veiklos, tą veiklą vykdančių institucijų bei jose dirbančių tyrėjų, jiems prieinamų išteklių ir tyrimų, saugojimo, sklaidos praktikos bei paveldo apsaugos teisinio reglamentavimo. Lietuvoje pakanka mokslininkų, tiriančių kultūros paveldą, tačiau spragos teisėje ir teisėtvarkoje, nuoseklaus ir ilgalaikio valstybės institucijų veiklos planavimo ir prioritetų stoka, neretai stringantis bendradarbiavimas tarp valdymo, mokslo ir kultūros institucijų, prieigos prie tyrimui būtinų duomenų trukdžiai, reikiamos įrangos stoka, tyrimų kokybės kontrolės trūkumas ir neadekvatus mokslinių tyrimų finansavimas paveldosaugos projektuose lemia, kad šie tyrimai paveldo apsaugoje tampa išimtimi. Fundamentiniai ir taikomieji moksliniai tyrimai vykdomi tik pavienių mokslininkų ir tyrėjų iniciatyva. Konferencijos dalyviai konstatavo, kad:

1. Kultūros paveldas negali būti išsaugomas be mokslinių tyrimų metu gaunamų žinių;
2. Materialiojo paveldo saugojimas neįmanomas be kompleksinių tarpdalykinių tyrimų, integruojančių humanitarinius, socialinius, fizinius, dažnai ir biomedicinos bei technologijos krypčių mokslus;
3. Būtina aiškiai skirti paveldo tyrimus, atsakančius į klausimus „kas buvo“ ir „kodėl saugoti“, nuo paveldosauginių tyrimų, atsakančių į klausimus „ką saugoti“ ir „kaip saugoti“;
4. Urbanistikos ir kraštovaizdžio objektų apsauga apsiriboja jų medžiagine išraiška, nepateikiant objekto ir jo vertingųjų savybių kultūrologinės interpretacijos;
5. Nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimai, vykdomi dėl dažniausiai su ūkine veikla susijusių grėsmių, yra fragmentiški, neturi aiškiai suformuluotos mokslinės užduoties, o jų rezultatai neapibendrinami;
6. Kultūros paveldo tyrimų medžiaga sunkiai prieinama kitiems tyrėjams, rezultatai nesisteminami ir retai apibendrinami, nepakankama jų sklaida, nėra integralios paveldo tyrimų duomenų bazės;
7. Ribota prieiga prie kultūros paveldo, saugomo, kaupiamo ir tvarkomo Lietuvos muziejuose, bibliotekose ir archyvuose, bei dideli kopijavimo, fotografavimo ir publikavimo kaštai yra esminė kliūtis žinių apie paveldą sklaidai. Lietuvos paveldo mokslinius tyrimus stabdo nepakankamas muziejų, bibliotekų ir archyvų mokslinės veiklos viešasis finansavimas. Konferencijos dalyviai siūlo:
8. Lietuvos Respublikos Vyriausybei – siekti, kad mokslinius kilnojamojo kultūros paveldo tyrimus vykdančioms atminties institucijoms (nacionaliniams archyvams, bibliotekoms ir muziejams) būtų suteiktas mokslo įstaigos statusas ir užtikrintas nemokamas juose saugojamų objektų prieinamumas tyrėjams.
9. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai: 2.
10. Parengti mokslinių kultūros paveldo tyrimų programas, kurias įgyvendinant būtų sistemingai vykdomi tęstiniai tyrimai. 2.
11. Nustatyti, kad visi moksliniai tyrimai turėtų apibrėžtą mokslinę užduotį ir mokslinį vadovą, o prevencinio konservavimo, avarinės būklės pašalinimo, restauravimo ir atkūrimo darbai būtų pagrįsti tyrimų duomenimis. 2.
12. Sukurti integralią mokslinių kultūros paveldo tyrimų duomenų bazę. 2.
13. Sukurti Lietuvos Respublikos valstybės archyvams, bibliotekoms ir muziejams valstybinio finansavimo mechanizmą.
14. Skiriant viešąsias lėšas kultūros paveldo objektų tvarkybai, restauravimui ir pažinimui, vadovautis šių objektų mokslinio ištirtumo kriterijumi. _________________