ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS S P R E N D I M A S DĖL TELEVIZIJOS LAIDOJE „KAKADU“ (LNK, 2009-09-16) PASKELBTOS INFORMACIJOS 2013 m. lapkričio 18 d. Nr. SPR-131 Vilnius Š. m. birželio 20 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje buvo gautas pareiškėjo Dariaus Petraičio (toliau – Pareiškėjas) prašymas televizijos laidos „Kakadu“ (LNK, 2009-09-16) vaizdo įrašą persiųsti UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ geranoriškai nepaneigus apie jį paskelbtų tikrovės neatitinkančių teiginių, jis Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos prašo atlikti tyrimą dėl televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009-09-16) paskelbtos, jo garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios informacijos, įpareigoti UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ paneigti nurodytus teiginius ir žurnalistų etikos inspektoriui taikyti poveikio priemones pagal kompetenciją. Žurnalistų etikos inspektorius, atsižvelgdamas į Pareiškėjo prašymą, viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) pateikė televizijos laidos „Kakadu“ (LNK, 2009-09-16) vaizdo įrašą. Š. m. liepos 10 d. Pareiškėjas informavo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) atsisakė paneigti televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009-09-16) paskelbtą tikrovės neatitinkančią, jo garbę ir orumą žeminančią informaciją. Pareiškėjas nurodė, kad palaiko savo 2013-06-20 prašymą. Atlikdamas Pareiškėjo skundo tyrimą dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo, žurnalistų etikos inspektorius paaiškinimų kreipėsi į UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ generalinę direktorę Zitą Sarakienę, prašydamas pateikti viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paaiškinimus ir argumentus. Paaiškinimus UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ vardu pateikė advokatas Ąžuolas Čekanavičius. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nurodė, kad su Pareiškėjo skundu nesutinka ir savo nesutikimą grindžia žemiau nurodytais motyvais. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) atkreipė dėmesį, jog nagrinėjant Pareiškėjo skundą yra aktualus teisės normų aiškinimas dėl žurnalistų etikos inspektoriaus skiriamų nuobaudų terminų, pateiktas 2013 m. gegužės 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, kuriame teismas inter alia išaiškino, jog, „tai, kad Visuomenės informavimo įstatyme nėra nustatytas terminas, per kurį turi būti paskiriama administracinė sankcija (įspėjimas), yra teisės spraga, kuri užpildytina taikant teisės analogiją“. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo minėtoje byloje pateiktas išvadas: „ATPK 35 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta bendro pobūdžio taisyklė, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Ši norma pagal įstatymo analogiją yra taikytina ir skiriant administracines sankcijas pagal Visuomenės informavimo įstatymą. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad publikacija, dėl kurios pareiškėjas buvo įspėtas, išspausdinta 2011 m. sausio 21 d. laikraštyje „Kėdainių kraštas“ Nr. 15 (t. 1, b.l. 6-17). Taigi šiuo atveju, net jeigu teisės pažeidimas ir būtų padarytas, atsakovas negalėjo priimti sprendimo dėl pareiškėjo įspėjimo už Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus, nes skundžiamo sprendimo priėmimo metu, t. y. 2012 m. kovo 5 d. buvo pasibaigęs ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytas nuobaudos skyrimo terminas.“ Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nurodė, kad šia suformuota teismų praktika yra vadovaujamasi ir aktualiausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) pažymėjo, kad šiuo atveju yra pateiktas skundas dėl televizijos laidos, transliuotos 2009-09-16, taigi yra akivaizdžiai suėjęs šešių mėnesių imperatyvus terminas Žurnalistų etikos inspektoriui galimai skirti sankciją. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) pabrėžė, kad šis terminas taikytinas ir skunde nurodytam prašymui įpareigoti paneigti informaciją, nes, remiantis jau cituota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šie žurnalistų etikos inspektoriaus taikomi įpareigojimai yra išvestiniai iš administracinės sankcijos skyrimo, jie gali būti vertinami tik kartu su administracinės sankcijos skyrimu, todėl jiems taip pat taikomas minėtas imperatyvus terminas: „Nors skundžiamo atsakovo sprendimo rezoliucinėje dalyje pareiškėjas yra ne tik įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimo, tačiau šio administracinio sprendimo 1 punktu buvo pripažinta, kad J. G. skundas dėl publikacijos „Darbietis apsimelavo“ („Kėdainių kraštas“, 2011 m. sausio 21 d., Nr. 15) paskelbtos informacijos pagrįstas, o 2 punktu pareiškėjas įpareigotas Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti tikrovės neatitinkančią bei pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją, tačiau šie skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies elementai yra išvestiniai ir gali būti vertinami tik visumoje su administracinės sankcijos skyrimu. Pripažinus, kad pareiškėjas nepagrįstai buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo normų pažeidimo, nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo vertinti, ar J. G. skundas yra pagrįstas, taip pat įpareigoti pareiškėją paneigti tikrovės neatitinkančią bei pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-28/2013). Viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) manymu, Pareiškėjo skundas dėl jo skundžiamos informacijos taip pat yra nepagrįstas. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) pažymėjo, kad daug skunde keliamų klausimų jau yra išspręsti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ankstesniais sprendimais. Todėl, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) teigimu, jis siekia nekartoti tų pačių argumentų ir neteikti tos pačios informacijos, kuri jau buvo vertinta Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, glaustai reziumuoja aktualius jau nagrinėtus kausimus, dėl kurių Tarnyba jau yra pasisakiusi. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paaiškino, kad dėl prašomos paneigimo formos (t. y. skelbti tik žodžiu) jau yra pasisakyta 2012-08-13 žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime Nr. SPR-72 dėl analogiško Pareiškėjo skundo. Tam tikri prašomi paneigti teiginiai jau buvo paneigti net du kartus, o papildomas paneigimas tuo metu buvo perteklinis. Taigi, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) teigimu, galėtų būti laikytinas net tinkama satisfakcija už skundžiamoje laidoje paskleistą analogišką informaciją dėl uždarbio dydžio, žodžio „kombinatorius“ ir kt. (šios aplinkybės jau konstatuotos 2012-08-13 žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime Nr. SPR-72). Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) pažymėjo, kad 2012-08-13 žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime Nr. SPR-75 konstatuota, jog ši tema buvo visuomenei svarbi, žurnalistai turėjo pagrindą ja domėtis, buvo viešasis interesas atskleisti ir privataus gyvenimo aplinkybes, o žurnalistai, pagrįstai keldami šiuos klausimus, elgėsi sąžiningai. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) atkreipė dėmesį į tai, kad minėtame sprendime žurnalistų etikos inspektorius konstatavo, jog žurnalistai elgėsi teisėtai paskleisdami informaciją apie tai, kad Pareiškėjo darbo metu nemato net jo vadovai. Pasak viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo), šį teiginį dar kartą patvirtino ir ligoninės direktorius skundžiamoje laidoje, nurodęs, kad Pareiškėjas arba dirbdavo labai retai, arba „realiai visai neateidavo į darbą“ (žurnalistų etikos inspektoriaus pateikto įrašo laikmenoje 40:31 min.). Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nurodė, kad minimame žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime taip pat konstatuota, jog informacija apie Pareiškėjo giminių darbą tose pačiose darbovietėse yra neutrali ir nežeminančio pobūdžio (net jei ir buvo netiksli). Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) atkreipė dėmesį į tai, kad lygiai tokios pačios išvados prieita ir 2012-08-13 žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime Nr. SPR-
- Be to, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) teigimu, apie Pareiškėjo brolio darbo ypatumus „Raudonojo kryžiaus ligoninėje“ skundžiamoje televizijos laidoje pasakojo ligoninės direktorius. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) mano, kad dėl Pareiškėjo veiklos pradėto ikiteisminio tyrimo, jo eigos, turinio, nustatytų aplinkybių neverta pasisakyti iš naujo, nes šios aplinkybės daug kartų buvo tirtos žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimuose ir analizuotos vykdytuose tyrimuose. Viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) teigimu, žurnalistai skundžiamoje televizijos laidoje ir kėlė hipotetinį klausimą: „Pareigūnams, matyt, kilo įtarimų, kokiu būdu ir dar šiais laikais tūlas biudžetininkas mulkino Sodrą ir Darbo inspekciją?“. Anot viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo), tai, kad Pareiškėjas elgėsi neteisėtai ir Darbo inspekcija tai pripažino pažeidimais, taip pat jau buvo nagrinėta ir konstatuota žurnalistų etikos inspektoriaus ankstesniuose sprendimuose ir tyrimuose surinktuose (pateiktuose) įrodymuose. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paaiškino, kad Sodros mulkinimo hipotetinis klausimas kilo neatsitiktinai. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje (Darbo inspekcijos vykdytame tyrime) nustatyta, jog Pareiškėjas dirba 22 val. per parą. Viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) teigimu, remiantis bendražmogišku supratimu, asmuo tiek dirbti, t. y. 22 val. iš 24 val. esančių paroje, negali fiziškai (reikia miegoti, pavalgyti, tenkinti kitus poreikius). Tačiau, pasak viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo), toks skaičius darbo valandų skaičiuojamas ir įtraukiamas į asmens darbo stažą, išdirbtas darbo valandas išmokėtas atlyginimo dydis (už realiai tikrai nedirbtą laiką) įtakoja pensijos dydį, įvairias kitas Sodros finansuojamas garantijas. Todėl viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) mano, kad buvo pagrįstai keltas hipotetinis Sodros mulkinimo klausimas, ypatingai valstybėje nuolat egzistuojant opiai Sodros deficito problemai ir nuolat kylant klausimams dėl nepagrįstų išmokų. Viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) teigimu, dėl Pareiškėjo atostogų išsamiai viską televizijos laidoje paaiškino ir teiginį pagrindė ligoninės direktorius K. Mazurkevičius. Š. m. rugpjūčio 21 d. Pareiškėjas pateikė papildomus argumentus. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinime dėl visuomenės informavimo priemonių įpareigojimo paneigti paskleistą tikrovės neatitinkančią, asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją (LVAT 2013-03-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-707/2013) yra konstatuota, kad įpareigojimas paneigti paskelbtą informaciją nėra laikytinas vien civilinio pobūdžio teisių gynimo būdu, todėl jį taikyti gali ne tik bendrosios kompetencijos teismai tarp privačių subjektų, tačiau ir žurnalistų etikos inspektorius (2012 m. lapkričio 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012). 2013-03-18 LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-707/2013 taip pat konstatuota: „Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog asmuo dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos garbės ir orumo savo teises ginti gali keliais būdais, t. y. tiek kreipdamasis su skundu į Žurnalistų etikos inspektorių, tiek kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) nuostatas. Nors šie teisės aktai numato skirtingą asmens teisių gynimo tvarką, priklausomai nuo pasirinkto teisių gynimo būdo, tačiau iš esmės yra nukreipti į tų pačių teisinių gėrių apsaugą, t. y. į asmens garbės ir orumo apsaugą bei jo pažeistų teisių, paskleidus garbę ir orumą žeminančią tikrovės neatitinkančią informaciją, atstatymą. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, susijusios su garbės ir orumo pažeminimu dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo, aiškintinos atsižvelgiant inter alia į Civilinio kodekso nuostatas. Asmens garbės ir orumo gynimą reglamentuoja Civilinio kodekso 2.24 straipsnis. Šis straipsnis inter alia numato ir atvejus, kai tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą, paskleidžia visuomenės informavimo priemonės. Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 2 dalis numato, jog jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų. Visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą privalo išspausdinti ar kitaip paskelbti per dvi savaites nuo jo gavimo dienos. Visuomenės informavimo priemonė turi teisę atsisakyti spausdinti ar paskelbti paneigimą tik tuo atveju, jeigu paneigimo turinys prieštarauja gerai moralei. Pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 4 dalį, jeigu visuomenės informavimo priemonė atsisako spausdinti ar kitaip paskelbti paneigimą arba to nepadaro per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą dėl paskleistų duomenų paneigimo. Taigi iš išdėstytų nuostatų matyti, jog jokios išimtys, susijusios su tuo, ar visuomenės informavimo priemonė informaciją paskleidė pirma, ar tą pačią informaciją jau anksčiau buvo paskleidusios kitos visuomenės informavimo priemonės, nėra numatytos.“ Pareiškėjo teigimu, asmens garbės ir orumo gynimui senaties terminai nėra taikomi. Atsižvelgiant į tai, Pareiškėjo manymu, Visuomenės informavimo įstatyme nustatyta žurnalistų etikos inspektoriaus teisė reikalauti paneigti tikrovės neatitinkančią asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją negali būti ribojama 6 mėnesių senaties terminu, nes tai prieštarautų paneigimo paskirčiai ir prasmei. Pareiškėjas pažymėjo, kad nesutinka su atsakovo pozicija, neva „tam tikri prašomi paneigti teiginiai jau buvo paneigti net du kartus, o papildomas paneigimas tuo metu buvo perteklinis, taigi galėtų būti laikytinas net tinkama satisfakcija už skundžiamoje laidoje paskleistą analogišką informaciją: dėl uždarbio dydžio, žodžio „kombinatorius“ ir kt.“. Pasak Pareiškėjo, jei viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) dėl savo kaltės (netinkamai vykdydamas ankstesnius sprendimus ir dėl netinkamai transliuoto paneigimo teksto) kartojo paneigimą, vykdydamas pareigą paneigti dėl kitose televizijos laidose „Kakadu“ paskleistų teiginių, tai nėra pagrindas jį atleisti nuo paneigimo pareigos dėl 2009-09-16 televizijos laidoje „Kakadu“ paskleistų teiginių. Pareiškėjas paaiškino, kad taip mano remdamasis Visuomenės informavimo įstatymu (50 str. 4 d.
- „Inspektoriui teikiamame skunde (pareiškime) turi būti nurodyta: <....> 2) konkreti visuomenės informavimo priemonė ir publikacija ar laida, kuriose buvo paskleista informacija, žeminanti skundą (pareiškimą) pateikusio asmens (pareiškėjo) garbę ir orumą, pažeidžianti teisę į privataus gyvenimo apsaugą ar nepilnamečių interesus). Pasak Pareiškėjo, būtų akivaizdžiai neadekvatus asmens teisių gynimo būdas, jei viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) rodytų 10 ar daugiau laidų, skleisdamas žeminančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją, o apsiribotų paneigdamas vienos laidos teiginius. Pareiškėjo manymu, paneigimo esmė ir yra, kad turi būti paneigiami konkrečioje laidoje paskleisti tikrovės neatitinkantys ir žeminantys teiginiai. Pareiškėjo teigimu, analogišką išaiškinimą pateikė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija dėl visuomenės informavimo priemonių įpareigojimo paneigti paskleistą tikrovės neatitinkančią, asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją (2013-03-18 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-707/2013). Pareiškėjas nurodė, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) išvada dėl jo 22 val. darbo per parą yra neteisinga, kadangi tokia išvada buvo padaryta skaičiuojant 5 darbo dienų savaitę, o ne
- Jo teigimu, padalinus savaitės valandas iš šešių, o ne iš 5, valandų kiekis būtų visai kitas. Pareiškėjas pridėjo, jo manymu, tai patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad paskutinės darbovietės, kuriose jis dirbo, buvo EFA ir VGA, o ne sveikatos priežiūros įstaigos ir jos jam jokių pretenzijų dėl jo darbo laiko niekada neturėjo, jos nebuvo išlaikomos mokesčių mokėtojų sąskaita ar pan., o dirbdamas nuotoliniu būdu savo užduotis galėjo atlikti ir sekmadieniais. Pareiškėjas pažymėjo, kad jokia valstybės kontrolės institucija nei prokuratūra, atlikusi jo veiklos patikrinimą, nenustatė, kad jis mulkino, sukčiavo ar pan. Todėl, jo manymu, norint apkaltinti asmenį mulkinimu, reikia turėti faktinį pagrindą, o nedaryti išgalvotas prielaidas. Pasak Pareiškėjo, teiginys „Be to, vos tik pono Petraičio kombinacijomis susidomėjo prokurorai, devyndarbis kaunietis kaipmat pavargo ir išėjo atostogų“ yra pašiepiantis ir neatitinkantis tikrovės, pateiktas dėl sensacingumo, nes prokuratūroje tyrimas buvo pradėtas tik 2009 m. spalio mėn. Pareiškėjo teigimu, Antikorupcijos komisijos pareiškimą prokuratūra gavo ir pradėjo tirti 2009 m. rugsėjo mėn., o jo atostogų pradžia Raudonojo Kryžiaus ligoninėje buvo 2009 m. rugpjūčio 10 d., t. y. gerokai anksčiau (šią informaciją galima patikrinti-išsireikalauti iš ligoninės). Tad, anot Pareiškėjo, jis tikrai neišsigando prokurorų, nepavargo nuo jų domėjimosi ir tikrai ne dėl to išėjo atostogų ar pan., kaip buvo nurodyta. Pareiškėjas nurodė, kad dėl jo tariamo nebuvimo darbe pateikia tai paneigiantį VšĮ Kauno klinikinės ligoninės 2012-02-09 raštą Nr. 3V-370 (
- 10) „Dėl informacijos pateikimo“ (kopija pridedama), patvirtinantį, kad: „Jums, Dariui Petraičiui, dirbant VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje teisininku laikotarpyje nuo 2005 m. sausio 11 d. iki 2009 m. spalio 27 d., Jūsų neišdirbto darbo laiko atvejų dėl nepateisinamų priežasčių, pagal nustatytą darbo laiką, sulygtą darbo sutartimi, fiksuota nebuvo“. Išnagrinėjęs Pareiškėjo skundą, atlikęs tyrimą Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu ir įvertinęs skundo tyrimo metu surinktą medžiagą, žurnalistų etikos inspektorius n u s t a t ė: Pareiškėjas kreipėsi dėl asmeninės neturtinės teisės – garbės ir orumo – gynimo. Asmens garbė ir orumas (dalykinė reputacija) yra ginami, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios žemina pareiškėjo garbę ir orumą (dalykinę reputaciją); 4) faktas, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 6 punktu, žeminančiomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens dalykinę reputaciją ar gerą vardą; tai klaidinga bei asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį, nesąžiningą gamybinę – ūkinę, komercinę veiklą ir pan. Konkrečiu atveju sprendžiant, ar visuomenės informavimo priemonėje paskelbta informacija pažeidė Pareiškėjo garbę ir orumą būtina nustatyti, ar skundžiamoje televizijos laidoje buvo paskelbtos žinios, ar nuomonės. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 84 dalyje nustatyta, kad žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys.
- Dėl televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009-09-16) paskelbtos informacijos vertinimo Teiginiuose „Gerbiami žiūrovai, Jūsų dėmesiui kriminalinio trilerio didysis kombinatorius Petraitis, tęsinys“, „Uždirba apie dvidešimt tūkstančių, kone dvigubai daugiau nei mūsų prezidentė“, „Tik, va bėda, darbovietėse pono Petraičio nėr“ paskelbta informacija jau įvertinta ankstesniuose žurnalistų etikos inspektoriaus. 2011 m. sausio 11 d. žurnalistų etikos inspektorius priėmė sprendimą Nr. SPR-5 „Dėl televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009 m. spalio 28 d.) paskelbtos informacijos ir nusprendė įspėti viešosios informacijos skleidėją dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 8 punkto pažeidimų, padarytų televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009 m. spalio 28 d.), įpareigoti viešosios informacijos skleidėją Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti arba sudaryti pačiam Pareiškėjui galimybę atsakyti ar paneigti nustatytą tikrovės neatitinkančią informaciją: 1) „<...> uždirbusiam dvigubai daugiau nei Prezidentė Dalia Grybauskaitė“; 2) „Mat ponas Kauno kombinatorius D. P. įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų. Neoficialiais duomenimis, palikdamas Prienų ligoninės juristo kėdę, ponas P. pareikalavo 500 litų dydžio išeitinės kompensacijos“; 3) „Televizorius rodys sukčius“ bei „<...> didysis kombinatorius P.“. 2012 m. kovo 22 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1309/2012, kuria nusprendė viešosios informacijos skleidėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Šiuo sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas nutarė viešosios informacijos skleidėjo skundą atmesti. Ištaisyti minėtame žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime nustatytus rašymo apsirikimus ir šio sprendimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus išdėstyti taip: „
- Įspėti viešosios informacijos skleidėją UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimų, padarytų televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009 m. spalio 28 d.).
- Įpareigoti viešosios informacijos skleidėją Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti arba sudaryti pačiam pareiškėjui galimybę atsakyti ar paneigti nustatytą tikrovės neatitinkančią informaciją apie pareiškėją: 1) „<...> uždirbusiam dvigubai daugiau nei Prezidentė Dalia Grybauskaitė“; 2) „Mat ponas Kauno kombinatorius D. P. įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų. Neoficialiais duomenimis, palikdamas Prienų ligoninės juristo kėdę, ponas P. neva pareikalavo 5 000 litų dydžio išeitinės kompensacijos.“; 3) „Televizorius rodys sukčius“ bei „<...> didysis kombinatorius P. <...>“.“ Konkrečiu atveju Pareiškėjo skundžiamais teiginiais „Gerbiami žiūrovai, Jūsų dėmesiui kriminalinio trilerio didysis kombinatorius Petraitis, tęsinys“, „Uždirba apie dvidešimt tūkstančių, kone dvigubai daugiau nei mūsų prezidentė“ paskelbta informacija iš esmės yra ta pati informacijai, kurią žurnalistų etikos inspektorius jau įvertino, o žurnalistų etikos inspektoriaus priimto sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas buvo patvirtintas galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Taigi Pareiškėjo skundžiamos informacijos klausimu žurnalistų etikos inspektorius ir teismai jau yra pasisakę, todėl papildomai skundžiamo turinio informacija nevertintina. Teiginyje „Tik, va bėda, darbovietėse pono Petraičio nėr“ informacija vertinama viso televizijos laidos reportažo kontekste, o ne izoliuotai nuo jo. Atsižvelgiama į paskelbtos informacijos visumą, turinį, ginčo teiginių kontekstą, minčių dėstymą, sakinių konstrukciją bei logines paskelbtos informacijos sąsajas. Skundžiamame teiginyje paskelbta objektyviais duomenimis patikrinama informacija, t. y. žinia apie tai, kad Pareiškėjo nėra savo darbo vietose. Televizijos laidos reportaže yra pateikta VšĮ Kauno raudonojo kryžiaus ligoninės vadovo Kęstučio Mazurkevičiaus pozicija: „Petraitį matydavau šitoje įstaigoje labai retai. Ir nuo pavasario jis beveik dirba puse etatu. Tai reiškia puse darbo dienos. Aš galiu drąsiai sakyt, kad į darbą po puse dienos kiekvieną dieną jis neateidavo“. Taigi viešosios informacijos skleidėjas, paskelbdamas skundžiamo turinio žinią, iš esmės rėmėsi K. Mazurkevičiaus žodžiais, neiškreipdamas jų prasmės ir turinio. Šiuo atveju K. Mazurkevičius, kaip Pareiškėjo buvusios darbovietės vadovas ir viešasis asmuo, galėjo suteikti išsamią ir patikimą informaciją viešosios informacijos skleidėjui, o jis neturėjo pareigos šią informaciją tikrinti. Todėl viešosios informacijos skleidėjui atsakomybė dėl galimo skundžiamo turinio informacijos neatitikimo tikrovei netaikytina. Teiginyje „Medikai, kurie dreba dėl gresiančio etatų mažinimo, apstulbo sužinoję, kad Ponas Petraitis 2-oje klinikinėje ligoninėje įdarbinęs ir savo mamytę, ir tėtuką, o brolį Saulių Petraitį Raudonojo Kryžiaus ligoninėje“ paskelbta konstatuojamojo pobūdžio informacija, jog Pareiškėjas prisidėjo prie savo giminaičių įdarbinimo gydymo įstaigose. Žodis įdarbinti reiškia suteikti darbą. Konkrečiu atveju darbo sutartys turėjo būti sudaromos su nurodytomis gydymo įstaigomis, tačiau ne su Pareiškėju. Taip pat nustatyta, kad skundžiamo turinio žinia yra paskleista perdėta, paryškinta forma, siekiant pabrėžti Pareiškėjo dalyvavimą giminaičių įsidarbinimo procese, tačiau Pareiškėjui nėra priskirti jokie teisei ir gerai moralei priešingi veiksmai, kuriuos jis būtų atlikęs, padėdamas giminaičiams įsidarbinti. Todėl skundžiama žinia nėra žeminanti. Sprendžiant skundžiamos informacijos atitikimo tikrovei klausimą, pažymėtina, jog 1998-05-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7-1 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 8 punkte numatyta, kad preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Taigi pareiga įrodyti, jog paskleistos žinios atitinka tikrovę, informuojant visuomenę buvo laikomasi visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nepiktnaudžiauta informacijos laisve, atitenka viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui). Konkrečiu atveju viešosios informacijos skleidėjas nepateikė jokių duomenų, įrodančių aktyvius Pareiškėjo veiksmus, siekiant padėti įsidarbinti giminaičiams, todėl remiantis duomenų neatitikimo tikrovei prezumpcija, pagal kurią paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai, darytina išvada, kad ginčo teiginyje paskelbta neteisinga informacija. Visuomenės informavimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 75-2272; 2009, Nr. 89-3804) 3 straipsnio 3 dalis įpareigoja viešąją informaciją skelbti teisingai, tiksliai ir nešališkai. Konkrečiu atveju viešosios informacijos skleidėjas, paskelbdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeidė šias Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas. Teiginyje „Pareigūnams, matyt, kilo įtarimų, kokiu būdu ir dar šiais laikais tūlas biudžetininkas mulkino Sodrą ir Darbo inspekciją?“ paskelbta prielaida apie pareigūnams kilusius įtarimus dėl būdų, kuriais Pareiškėjas mulkino institucijas. Iš vartojamos formuluotės „kokiu būdu <...> mulkino <...>“ ir teiginio konteksto yra aišku, kad teiginyje yra vienareikšmiškai teigiama, jog Pareiškėjas mulkino institucijas, tik nėra aišku kokiu būdu tai darė. Žodis mulkino šnekamojoje kalboje suprantamas kaip kvailino, apgaudinėjo. Žinia, kad Pareiškėjas kvailino, apgaudinėjo institucijas, liudija apie jo daromus ne tik moralei, bet ir teisei priešingus veiksmus, nesąžiningą elgesį. Todėl toks apibūdinimas formuoja neigiamą Pareiškėjo vertinimą ir laikytinas žeminančiu. Pažymėtina, kad žurnalistų etikos inspektoriui pateiktų skundų tyrimo medžiagoje nėra duomenų, jog Pareiškėjas būtų apgaudinėjęs, t. y. teikęs klaidingus duomenis Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra). Priešingai, Pareiškėjas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai yra pateikęs informaciją iš Sodra duomenų bazės apie valstybinį socialinį draudimą. Viešosios informacijos skleidėjas neįrodė jo paskelbtos žinios teisingumo. Todėl konstatuotina, kad žinia, kuria teigiama, jog Pareiškėjas mulkino Sodrą, neatitinka tikrovės. 2009-11-18 Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus rašte Nr. SD-25175 nustatyta, kad viso per dieną Pareiškėjas dirba 22 val., tuo pažeidžiant Darbo kodekso 144 straipsnio 5 dalies reikalavimą, jog darbuotojo dirbančio ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip dvylika valandų. Valstybinė darbo inspekcija dėl nustatytų pažeidimų Pareiškėjo antraeilių darboviečių administracijos vadovams surašė reikalavimus pašalinti pažeidimus, kurie buvo įvykdyti. Nepaisant to, kad Valstybinė darbo inspekcija atliko tyrimą dėl Pareiškėjo darbo laiko ir poilsio režimo laikymosi, dirbant keliose darbovietėse nėra pagrindo teigti, kad Pareiškėjas mulkino Valstybinę darbo inspekciją. Be to, viešai skleidžiama informacija Visuomenės informavimo įstatymo požiūriu turi atitikti šiame teisės akte nustatytus reikalavimus būtent jos paskelbimo metu, o ne vėliau. Kitaip tariant, vėlesnis aplinkybių pasikeitimas neturėtų daryti įtakos prieš tai viešai paskelbtos informacijos vertinimui. Konkrečiu atveju skundžiamos televizijos laidos „Kakadu“ paskelbimo metu, t. y. 2009 m. rugsėjo 16 d., nebuvo objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog Pareiškėjas apgaudinėjo Valstybinę darbo inspekciją. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau pateikta ir įvertinus visos laidos kontekstą, darytina išvada, kad viešosios informacijos skleidėjas, paskelbęs žinias, jog Pareiškėjas savo veiksmais mulkino Sodrą ir Valstybinę darbo inspekciją, paskleidė tikrovės neatitinkančią, Pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją. Atlikęs šiuos veiksmus, viešosios informacijos skleidėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 19 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą. Pareiškėjas nurodė, kad teiginio „Be to, vos tik pono Petraičio kombinacijomis susidomėjo prokurorai, devyndarbis kaunietis kaipmat pavargo ir išėjo atostogų“ dalyje „<...> kaunietis kaipmat pavargo ir išėjo atostogų“ paskelbta informacija yra pašiepianti ir neatitinka tikrovės, paskelbta siekiant sensacingumo, nes prokuratūroje tyrimas buvo pradėtas tik 2009 m. spalio mėn., Antikorupcijos komisijos pareiškimą prokuratūra gavo ir pradėjo tirti 2009 m. rugsėjo mėn., o jo atostogų pradžia Raudonojo kryžiaus ligoninėje buvo 2009 m. rugpjūčio 10 d., t. y. gerokai anksčiau. Pareiškėjas nurodė, kad jis tikrai neišsigando prokurorų, nepavargo nuo jų domėjimosi ir tikrai ne dėl to išėjo atostogų. Teiginio „Be to, vos tik pono Petraičio kombinacijomis susidomėjo prokurorai, devyndarbis kaunietis kaipmat pavargo ir išėjo atostogų“ dalyje „<...> kaunietis kaipmat pavargo ir išėjo atostogų“ paskelbta vertinamoji informacija apie Pareiškėjo savijautą ir konstatuojamoji informacija, kad Pareiškėjas išėjo atostogų. Vertinant skundžiamą teiginio dalį viso teiginio kontekste yra aišku, jog nuomonė apie Pareiškėjo savijautą ir žinia, kad Pareiškėjas išėjo atostogų, siejama su pareigūnų susidomėjimu Pareiškėjo veikla, t. y. žinia, kad pareigūnai susidomėjo Pareiškėjo veikla yra jo savijautos ir elgesio priežastis. Teiginio dalyje „kaunietis kaipmat pavargo“ paskelbta nuomonė yra paryškinta, perdėta. Viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją ir hiperbolizavimą. Šiuo atveju Pareiškėjo savijautos ironiškas apibūdinimas nepažeidžia jo teisių. Paskelbta žinia, kad pareigūnams susidomėjus Pareiškėjas išėjo atostogų, savaime atskleidžia Pareiškėjo valios nulemtą sprendimą, tačiau neparodo jokio teisei ir gerai moralei priešingo jo elgesio, nevaizduoja jo neigiamu aspektu, todėl ši žinia nėra žeminanti. Vertinant teiginio atitikimą tikrovei yra svarbu, kada prokurorai susidomėjo Pareiškėjo veiksmais, t. y. pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Pareiškėjo veiksmų. Iš ankstesnių Pareiškėjo skundų medžiagos yra aišku, kad ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, Kauno miesto apylinkės prokuratūra pradėjo 2009 m. spalio 21 d., kai tuo tarpu Pareiškėjo skundžiama televizijos laida „Kakadu“ buvo parodyta 2009 m. rugsėjo 16 d. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama televizijos laida buvo paskelbta prieš dvidešimt penkias dienas iki realaus prokurorų susidomėjimo Pareiškėju, t. y. ikiteisminio tyrimo jo atžvilgiu pradėjimo, nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), televizijos laidos paskelbimo metu, neturėjo ir negalėjo turėti jokių objektyviai egzistuojančių duomenų apie Pareiškėjo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą. Konkrečiu atveju viešosios informacijos skleidėjas paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl tuo pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.
- Dėl atsakomybės ir poveikio priemonių taikymo viešosios informacijos skleidėjui 2013 m. gegužės 2 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 konstatavo, jog „žurnalistų etikos inspektoriaus skiriama administracinė sankcija yra analogiška administracinei nuobaudai, numatytai Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 23 straipsnyje, todėl jo taikomos administracinės sankcijos skyrimo terminų skaičiavimui pagal analogiją taikytinos ATPK 35 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų skyrimo terminų skaičiavimo taisyklės“. Teismo teigimu, turi būti vadovaujamasi ATPK 35 straipsnio nuostata, nustatančia, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos. Be to, minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nustatyta, kad žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo rezoliucinės dalies elementai, kuriais sprendžiamas skundo pagrįstumas ir reikalaujama paneigti tam tikrą informaciją, yra išvestiniai ir gali būti vertinami tik visumoje su administracinės sankcijos (įspėjimo) skyrimu. Konkrečiu atveju šio sprendimo priėmimo dieną yra suėjęs ATPK 35 straipsnyje numatytas terminas dėl poveikio priemonių taikymo dėl televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009-09-16) nustatytų Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų, todėl viešosios informacijos skleidėjui UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ neskiriamas įspėjimas dėl minėtoje televizijos laidoje paskelbtos informacijos ir nereikalaujama paneigti Pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją. Pažymėtina, kad konkrečiu atveju atsakomybės ir poveikio priemonių netaikymas viešosios informacijos skleidėjui nepaneigia šiame sprendime nustatytų Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų padarymo fakto. Vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsniu, 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktu, žurnalistų etikos inspektorius n u s p r e n d ė:
- P r i p a ž i n t i pareiškėjo Dariaus Petraičio skundą dėl televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009-09-16) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu.
- I š s i ų s t i sprendimą Pareiškėjui ir UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ generalinei direktorei Z. Sarakienei. Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimai gali būti skundžiami teismui per 30 dienų nuo jų paskelbimo (gavimo) dienos. Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė _________________