TEISIN?S SISTEMOS REFORMOS TEISINĖS SISTEMOS REFORMOS METMENYS (nauja redakcija) įvadas 1993 m. gruodžio 14 dienos nutarimu Nr. I-331 (Žin., 1993, Nr. 70-1311) Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Teisinės sistemos reformos metmenis. Šiuose metmenyse buvo numatyta, kad teisinės sistemos reforma įgyvendinama evoliuciniu keliu, laipsniškai, išskiriant du reformos etapus. Pirmajame etape - pereinamajame - etape buvo rengiama reformos teisinė bazė, ruošiami specialistai, komplektuojami kadrai, sukuriama būtina finansinė ūkinė bei materialinė bazė. Antrajame etape visiškai pradeda funkcionuoti pertvarkytos teisinės ir sukurtos kitos naujos institucijos. Teisinės sistemos reformos antrasis etapas tęsiasi jau trejus metus, per kuriuos atsiskleidė tiek jos privalumai, tiek ir jos trūkumai. Prie pastarųjų priskirtinas reformos netolygumas, pvz. teismų reforma pažengė žymiai toliau nei prokuratūros, ir ypač policijos, vidaus reikalų ministerijos ir jos įstaigų reforma. Be to, iškilo būtinybė naujai įvertinti kai kuriuos aspektus, kurių nenumatė Teisinės sistemos reformos metmenys, pvz. administracinę teiseną, bausmių vykdymo sistemos reformą. Atsižvelgiant į tai, nauja Metmenų redakcija numato šios reformos tolesnio įgyvendinimo pagrindines nuostatas bei gaires. I. PAGRINDINIŲ TEISINIŲ INSTITUCIJŲ SISTEMOS REFORMOS KRYPTYS
- VALDYMO INSTITUCIJOS. Valdymo institucijų - Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų - funkcijos pertvarkomos pagal demokratinių teisinių valstybių modelį. Vidaus reikalų ministerija palaipsniui tampa civiline, strateginio ir metodinio vadovavimo vidaus reikalų sistemai institucija, formuojanti nusikalstamumo prevencijos, viešosios tvarkos ir saugumo užtikrinimo, civilinės ir gaisrinės saugos, valstybinės sienos apsaugos, migracijos ir emigracijos politiką. Vidaus reikalų sistemos funkcijas ministerija įgyvendina per Policijos, Pasienio, Mokesčių policijos, Migracijos, Priešgaisrinės apsaugos departamentus, Specialiųjų tyrimų tarnybą ir jų struktūrinius bei kitus padalinius. Teisingumo ministerija yra atsakinga už teisingumo sistemos institucijų (Apeliacinio, apygardų ir apylinkių teismų, prokuratūros, advokatūros, notariato ir kt.) organizacinį metodinį vadovavimą, darbo sąlygų sudarymą, šių institucijų organizacinės veiklos priežiūrą ir koordinavimą, teisingumo vykdymo nepriklausomumo užtikrinimą. Siekiant pagerinti Teisingumo ministerijos funkcijų, susijusių su teisminės valdžios (teismai, antstolių kontoros) funkcionavimu, įgyvendinimą, įsteigiamas Teismų departamentas prie Teisingumo ministerijos. Be to, Teisingumo ministerijoje įkuriamas padalinys, rengiantis teisėjų, prokurorų, advokatų, notarų kvalifikacinių egzaminų programas; dalyvaujantis teisės studentų baigiamųjų egzaminų komisijų; taip pat teisėjų, advokatų, notarų, prokurorų kvalifikacinių egzaminų darbe; analizuojantis teismų praktiką, kurios pagrindu rengiamos teisėjų mokymo programos bei Teisingumo ministro pasiūlymai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl teisminės praktikos tobulinimo. Respublikos Prezidentui Teisingumo ministro teikimu suteikiama teisė laikinai nušalinti teisėją, kuriam iškelta drausmės byla, nuo bylų nagrinėjimo, o Teisingumo ministrui - teisė teisėjui, prokurorui, advokatui ar notarui iškelti drausmės bylą už pažeidimus, nesusijusius su procesine veikla. Teisingumo ministerijai suteikiamos platesnės teisės ir pareigos įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo procese, taip pat kilus neaiškumams jų taikymo metu. Teismų ir visų teisėsaugos institucijų darbuotojų atlyginimą nustato tik įstatymas. Teisingumo ministerija kartu su Vidaus reikalų ministerija formuoja bausmių vykdymo strategiją, o priėmus Bausmių vykdymo kodeksą bei kitus būtinus teisės aktus Teisingumo ministerija perima bausmių vykdymo sistemą.
- teismai. Teismas yra vienintelė institucija, vykdanti teisingumą Lietuvos Respublikoje. Teisminė valdžios reforma tiesiogiai siejama su Konstitucijoje įtvirtintos bendrosios kompetencijos teismų sistemos ir jos administravimo tobulinimu, specializuotų teismų steigimu, naujų procesinių kodeksų priėmimu bei Teismų įstatymo tobulinimu. Siekiant pagerinti teisminės valdžios administravimą, galutinai suformuojama šią administravimo funkciją įgyvendinanti sistema. Teismų administravimą Teisingumo ministro nustatyta tvarka atlieka Teismų departamentas prie Teisingumo ministerijos ir atitinkamų teismų pirmininkai. Vykdydami teismų administravimą, teismų pirmininkai atlieka teisėjų administracinės veiklos kontrolę. Teismų įstatyme apibrėžiamas teisėjų administracinės veiklos kontrolės turinys. Teismų administravimą vykdančioms institucijoms draudžiama kištis į teisėjo darbo sritį, kurią apima teisėjų nepriklausomumo principas. Ūkinis teismas likviduojamas, o jo funkcijos perduodamos apylinkių ir apygardų teismams (rūšinį teismingumą apsprendžia ginčo pobūdis ir ieškinio kaina) bei šalių susitarimu, - komerciniams arbitražams. Apygardų teismuose gali būti steigiami skyriai komerciniams-ūkiniams ir darbo ginčams nagrinėti. Naujajame Civilinio proceso kodekse gali būti numatomi atskiri šių ginčų nagrinėjimo ypatumai. Ūkinio teismo teisėjams sudaromos galimybės tapti apylinkių ir apygardų teismų, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjais. 1998 m. įsteigiami dviejų pakopų administraciniai teismai (panaudojant bendrųjų teismų sistemą arba sukuriant specializuotus teismus), kurių kompetencijai perduodamos bylos dėl valdymo institucijų ir valdininkų priimtų sprendimų teisėtumo ir kitos bylos, kylančios iš administracinių teisinių santykių, pvz., mokesčių ir pan. Siekiant užtikrinti visų valstybės valdžių bendradarbiavimą formuojant teisminę valdžią bei vykdant įstatymais apibrėžtą jos kontrolę, keičiama Teisėjų tarybos bei Teisėjų drausmės teismo formavimo tvarka, įtraukiant į šį procesą įstatymų leidžiamąją bei vykdomąją valdžias. Siekiant pagerinti teisėjų drausmės teismo veiklą bei užtikrinti jo veiklos bešališkumą, šio teismo teisėjus skiria Respublikos Prezidentas. Visi šio teismo teisėjai savo įgaliojimų laikotarpiu yra atleidžiami nuo tiesioginių teisėjo pareigų vykdymo. Siekiant realizuoti keturių teismo grandžių sistemos paskirtį - užtikrinti, kad sudėtingos bylos pirmąja instancija būtų nagrinėjamos antrosios grandies (apygardų) teismuose, tikslinamas rūšinis teismingumas tarp apylinkės ir apygardos teismų. Apylinkių ir apygardų teismuose parengiama ir pradedama įgyvendinti siauresnė teisėjų specializacija. Tikslinama ir apibrėžiama teismų pirmininkų atsakomybė už teismo administravimo darbą. Išanalizuojamas poreikis ir galimybės, o esant būtinybei, parengiamas Prisiekusiųjų teismo įstatymo, kuris reglamentuos šio teismo sudarymo tvarką, veiklos principus, nagrinėjamų baudžiamųjų bylų kategorijas, priimamų sprendimų rūšis, projektas. Tobulinama teisėjų atitikimo einamoms pareigoms kriterijų sistema, kurią sudaro teisėjų etika, kompetencija bei darbo rezultatai. Taip pat tobulinama teisėjų atrankos sistema, puoselėjant kandidatų į apylinkės teismo teisėjus institutą bei uždraudžiant pirmus metus dirbančiam apylinkės teismo teisėjui nagrinėti tam tikrų kategorijų bylas. Pirmą kartą apylinkės teismo teisėjas skiriamas penkeriems metams. Po to teisėjas skiriamas iki jam sueis 65 metai. Priėmus naują arba pakeitus ir papildžius galiojantį Baudžiamojo proceso kodeksą, didinamas teismo vaidmuo sprendžiant kardomųjų priemonių klausimus, apylinkių teismuose vienam ar keliems teisėjams reikiamais atvejais pavedamas kai kurių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimas. Tik ikiteisminio tyrimo funkcijas atliekantis teisėjas duoda leidimą suimti asmenį, įeiti į butą ar kitą gyvenamąją patalpą, atlikti kratą ir kitus procesinės prievartos priemonių veiksmus, protokoluoja ar kitaip fiksuoja parodymus, prisaikdina asmenį, duodantį parodymus ikiteisminio tyrimo metu, ir atlieka kitus Baudžiamojo proceso kodekse numatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus.
- PROKURORAS / PROKURATŪRA. Pagrindinė prokuroro funkcija yra baudžiamojo persekiojimo vykdymas - tai ikiteisminio tyrimo organizavimas, koordinavimas ir kontrolė bei valstybinio kaltinimo baudžiamosiose bylose palaikymas. Tik prokuroras, vykdydamas baudžiamąjį persekiojimą, turi teisę priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradžios, sudaryti ikiteisminio tyrimo grupes, joms vadovauti, kontroliuoti bei koordinuoti jų veiklą, duoti privalomus nurodymus, panaikinti procesinius sprendimus ikiteisminiame tyrime, pats atlikti atskirus procesinius veiksmus bet kokioje baudžiamojoje byloje, apskųsti teisėjo (teismo) procesinius sprendimus. Prokurorai, palaikydami valstybinį kaltinimą teisme, yra tokia pat šalis kaip ir gynėjas. Civilinį ieškinį prokuroras gali pareikšti, jei tai susiję su baudžiamuoju persekiojimu ar baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais ginant viešąjį interesą. Prokuratūros veiklą reglamentuoja ir prokurorų statusą nustato Teismų ir prokuratūros įstatymas, o prokurorų įgaliojimus, kai jie atlieka procesines funkcijas, nustato proceso įstatymai. Prokuratūros biudžetas planuojamas per Teisingumo ministeriją. Prokuratūra finansuojama iš valstybės biudžeto ir turi atskirą išlaidų sąmatą. Prokuratūros struktūra tokia: Generalinė prokuratūra, apygardų prokuratūros ir miestų bei rajonų prokuratūros. Generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Seimas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto teikimu 7 metų kadencijai. Kandidatus į Generalinio prokuroro postą Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui siūlo Teisingumo ministras ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Kiti prokurorai skiriami ir iš pareigų atleidžiami Teismų ir prokuratūros įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka. Perskirstomos prokuratūros funkcijų vykdymas. Pagrindinis krūvis vykdant baudžiamąjį persekiojimą, perkeliamas į Apygardų ir miestų bei rajonų prokuratūras. Šis krūvis padalinamas tarp šių grandžių tolygiai atsižvelgiant į darbo apimtį, pareigūnų kompetenciją ir kvalifikaciją, tiriamų bylų sudėtingumą ir teismingumą. Generalinė prokuratūra yra prokuratūros sistemai vadovaujanti ir kontroliuojanti institucija, kuri formuoja baudžiamojo persekiojimo politiką. Jos pagrindinės funkcijos: 1) baudžiamojo persekiojimo politikos formavimas (veiklos analizė, prioritetų išskyrimas, metodinis vadovavimas, teisės aktų, programų rengimas ir pan.); 2) Apygardų ir miestų bei rajonų prokuratūrų priimtų sprendimų teisėtumo, pagrįstumo, teisingumo kontrolė; 3) valstybinio kaltinimo palaikymas ir dalyvavimas procesuose apygardų teismuose, Lietuvos apeliaciniame teisme ir Lietuvos aukščiausiajame teisme; 4) kandidatų į prokurorus parinkimo, prokurorų skyrimo ir atleidimo, skatinimo ir drausminės atsakomybės klausimai; 5) prokurorų kvalifikacijos ir mokymo klausimai ( kartu su Teisingumo ministerija); 6) prašymų ir pavedimų iš/į užsienio valstybes tvarkymas ir vykdymas (centrinė įstaiga); 7) finansinis, materialinis, techninis prokuratūrų aprūpinimas; 8) vieninga prokuratūros veiklos ir jos rezultatų apskaita. Generalinis prokuroras turi teisę dalyvauti Vyriausybės, Seimo, Aukščiausiojo Teismo Senato posėdžiuose. Generalinės prokuratūros ir apygardų prokurorai naudojasi pilna prokuroro įgalinimų apimtimi sprendžiant žemesnių prokurorų priimtų sprendimų teisėtumo klausimus, sankcionuojant operatyvinių veiksmų atlikimą ir pan. Generalinėje, apygardų ir miestų prokuratūrose gali būti sudaromos specialios prokurorų grupės, kurios atlieka ikiteisminį tyrimą itin svarbiose bylose (organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir pan.).
- policija. Lietuvos Respublikos policija yra valstybės institucija, sauganti fizinių ir juridinių asmenų teises bei laisves ir pagal savo kompetenciją sprendžianti socialinius - teisinius konfliktus. Policijos uždaviniai yra gyventojų ir turto apsauga, nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų prevencija, jų atskleidimas ir tyrimas, valstybės sienos apsauga, kitos socialinės teisinės pagalbos teikimas gyventojams. Policija reformuojama palaipsniui, orientuojantis į Jungtinių Tautų, Europos Tarybos ir Europos Sąjungos standartus. Policijos struktūra keičiama, pritaikant ją specialiųjų (kova su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija, mokesčių mokėjimo užtikrinimas) ir universaliųjų (viešosios tvarkos palaikymas, socialinės pagalbos teikimas gyventojams) policijos funkcijų įgyvendinimui. Universaliųjų funkcijų įgyvendinimas etapais perduodamas savivaldybių policijos kompetencijai. Ekstensyvi policijos veiklos forma keičiama intensyvia. Didžiausias dėmesys skiriamas nusikaltimų prevencijai ir gyventojų gyvybės, sveikatos bei turto apsaugai. Vykdydama šiuos uždavinius policija aktyviai bendradarbiauja su gyventojais ir atsiskaito už savo darbą bei veiklos rezultatus savo aptarnaujamoje teritorijoje. Sistematizuojama policijos pareigūnų atranka į tarnybą, jų mokymas ir profesionalumo kėlimas, specialiųjų ir universaliųjų funkcijų derinimas. Policijos veiklos rezultatams įvertinti nustatomi kriterijai, taip pat pareigūnų atsakomybės ir atskaitomybės gyventojams tvarka. Nusikaltimus policija tiria atlikdama ikiteisminį tyrimą, todėl parengtinio tardymo padaliniai vidaus reikalų sistemoje reorganizuojami.
- ADVOKATŪRA. Advokatūra yra institucija, užtikrinanti žmogaus teisės į gynybą realizavimą ir teisinės pagalbos teikimą. Asmenų pripažinimą advokatu ir teisę verstis advokato praktika tvarko Lietuvos advokatų taryba, kurios sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos teismui. Advokatu gali tapti kiekvienas asmuo, atitinkantis Advokatūros įstatymo nustatytus reikalavimus. Prieš tapdamas advokatu, asmuo privalo išlaikyti advokato kvalifikacinį egzaminą pagal Teisingumo ministerijos paruoštą ir Teisingumo ministro patvirtintą advokatų kvalifikacinių egzaminų programą. Siekiant, kad advokatų kvalifikacija atitiktų valstybės keliamus reikalavimus, daugumą egzaminų komisijos narių sudaro Teisingumo ministro paskirti asmenys. Lietuvos advokatų tarybos sprendimai dėl budėjimo išeiginėmis dienomis, išvykimo į vietoves, kur trūksta advokatų, bei advokatų paskyrimą ir dalyvavimą bylose, kuriose gynėją skyrė valstybė, yra privalomi advokatams, o jų nevykdymas užtraukia drausminę atsakomybę. Siekiant užtikrinti teisinės pagalbos kokybę ir efektyvumą teismuose, Civilinio proceso kodekse įtvirtinama nuostata, pagal kurią atstovauti fiziniams asmenims teismuose gali tik advokatai. Asmenims, turintiems Teisingumo ministerijos išduotą licenziją, sudaromos lengvatinės galimybės tapti advokatais. Priėmus naują Advokatų įstatymą panaikinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, reglamentuojantis licenzijų, suteikiančių teisę verstis teisininko praktika, išdavimą. Siekiant garantuoti kvalifikuotą teisinę pagalbą socialiai remtiniems asmenims, Civilinio proceso kodekse įtvirtinama nuostata, jog šiems asmenims valstybė garantuoja advokato pagalbą. Parengiamas teisės akto, apibrėžiančio socialiai remtiną asmenį, projektas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė remia viešųjų įstaigų, teikiančių teisines paslaugas socialiai remtiniems asmenims, steigimą. Advokato padėjėjai gali atstovauti teismuose tik turėdami raštišką praktikos vadovo leidimą. Įstatymuose įtvirtinama nuostata, pagal kurią advokatai visiškai atsako už savo ir padėjėjų kaltais veiksmais padarytą materialinę žalą. Žalos atlyginimo garantavimui jie turi apsidrausti. Siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją tarp advokatų, draudžiama jų veiklos reklama. Siekiant užtikrinti normalų ir efektyvų teismų darbą, Teisingumo ministrui suteikiama teisė įtakoti advokatų buveinių vietos nustatymą.
- NOTARIATAS. Notariatas Lietuvos Respublikoje veikia lotyniškojo notariato sistemos pagrindu. Tuo tikslu Notariato įstatyme įtvirtinama vienareikšmė nuostata, jog notaras už savo bei biuro darbuotojų kaltais veiksmais klientui padarytą materialinę žalą atsako visiškai Civilinio kodekso nustatyta tvarka (civilinei atsakomybei garantuoti įvedama minimali privalomojo draudimo suma). Tuo tarpu už pažeidimus, padarytus vykdant pareigas, notaras atsako kaip valstybės pareigūnas. Aukščiausia notaro veiklą kontroliuojanti institucija yra Teisingumo ministras, kuris tai atlieka per apygardos teismus ir kitus įgaliotus asmenis. Tik apygardos teismai atlieka notarinių veiksmų teisėtumo kontrolę. Be to, išplečiama notarų rūmų (notarų savivaldos institucijos) kompetencija bei tikslinamas jų santykis su Teisingumo ministerija. Kadangi notaras savo darbe veikia kaip valstybės pareigūnas ir naudoja antspaudą su valstybės herbu, todėl įstatymuose įtvirtinama nuostata, jog notariškai patvirtintame dokumente įvardintos aplinkybės preziumuojamos esant nustatytomis ir yra neįrodinėjamos iki šie dokumentai (ar jų dalys) nėra pripažinti negaliojančiais. Teisingumo ministerija ruošia, o Teisingumo ministras tvirtina asmenų, norinčių užimti notarų vietą, kvalifikacinių egzaminų programą bei egzaminų komisijos sudėtį. Notaras savo darbe vadovaujasi objektyvumo principu, pagal kurį jis privalo klientams išaiškinti teisines dokumento notarinio patvirtinimo pasekmes bei apsaugoti “silpnesniąją” šalį nuo apgaulės, suklydimo ir pan. Teisingumo ministrui suteikiama teisė laikinai nušalinti notarą, kuriam iškelta drausmės byla, nuo pareigų atlikimo.
- ekspertinės įstaigos. Vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių ekspertizių departamentas pertvarkomas; jis tampa vieningos policijos sistemos struktūriniu padaliniu, kurio statusą apibrėžia Policijos įstatymas, Baudžiamojo proceso kodeksas ir kiti teisės aktai. Kriminalistinių ekspertizių padalinys vykdo metodinį vadovavimą bei aprūpinimą techninėmis priemonėmis, rengia specialistus; ekspertiniai teritoriniai padaliniai ir specialistai (ekspertai, kriminalistai - technikai) įsilieja į šakiniu principu specializuotus policijos padalinius. Į jų funkcijas įeina įvykio vietos apžiūra, daiktinių įrodymų suradimas, paėmimas ir ištyrimas. Tyrimų rezultatai - išvados pateikiamos byloje kaip įrodymai. Prireikus sudėtingesnių tyrimų, jie gali būti atliekami policijos Centrinėje kriminalistinėje laboratorijoje. Teismo medicinos ir teismo psichiatrinės ekspertizės įstaigos išlieka sveikatos apsaugos sferoje. Teismų skiriamas ekspertizes baudžiamosiose ir civilinėse bylose atlieka Lietuvos teismo ekspertizės institutas bei kiti asmenys. Baudžiamajame procese tai rungimosi stadijose atliekamos ekspertizės, kurias skiria ikiteisminio tyrimo funkcijas atliekantis teisėjas arba bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į šalių prašymus, ekspertų nušalinimo taisykles ir kitas procesines garantijas. Prireikus institutas atlieka ir policijos ir kitų institucijų pareigūnų arba prokurorų skiriamas ekspertizes. Ekspertizes gali atlikti tik eksperto darbui atestuoti asmenys, išskyrus atvejus, kai reikia atlikti retas arba originalias ekspertizes ir nėra atestuotų ekspertų, galinčių atlikti tokias ekspertizes. Ekspertų atestavimo tvarką nustato Teisingumo ministras. II. TEISĖS SISTEMOS KŪRIMO KRYPTYS
- TEISINĖS SISTEMOS KŪRIMAS. Lietuvos teisė kuriama laikantis europietiškos tradicijos, tarpukario Lietuvos patirties, dabartinių teisės standartų, derinant skirtingus teisinio reguliavimo metodus. Šiame etape kodifikuojama viešoji (Baudžiamasis, Baudžiamojo proceso, Administracinių teisės pažeidimų ir proceso kodeksai) ir privatinė (Civilinis (Komercinis), Civilinio proceso kodeksai) teisė. Rengiamuose teisės aktų projektuose įgyvendinami Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos principai garantuoti ir ginti žmogaus teises ir laisves. Teikiamuose įstatymų projektuose pažymima, ar šis projektas suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais.
- CIVILINIS PROCESAS. Priėmus naująjį Civilinio proceso kodeksą įtvirtinama nuostata, jog civilinio proceso tvarka yra nagrinėjamos bylos, kylančios iš civilinių, darbo, šeimos teisinių santykių bei bylos, kuriose nėra ginčo dėl teisės. Taip pat nustatomas bendras principas, jog šio kodekso nuostatos taikomos ir bankroto procedūrai, išskyrus atvejus, kai kiti įstatymai numato specialias normas. Būtina įtvirtinti šiuos civilinio proceso teisės tikslus: asmenų pažeistų materialinių subjektinių teisių gynyba; kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atstatymas; teisės vystymas. Kuriant Civilinio proceso kodeksą vadovaujamasi nuostata, pagal kurią teisėjui suteikiamas aktyvus vaidmuo. Įrodinėjimo pareiga priklauso proceso dalyviams, tačiau teisėjas turi teisę klausti, pasiūlyti šaliai pasinaudoti advokato paslaugomis ir pan. Siekiant išvengti bylų vilkinimo įtvirtinami proceso pagreitinimo mechanizmai: žodiškumo derinimas su raštiškumu; teisėjo teisė nustatyti terminą, per kurį turi būti galutinai suformuluojamas ieškinio dalykas bei pateikiami visi įrodymai; atskirųjų skundų bei mažareikšmių bylų supaprastinta nagrinėjimo tvarka, naujų faktų bei aplinkybių apeliacinėje instancijoje pateikimo apribojimai ir pan. Atsižvelgiant į viešą interesą, nustatomos bylų, kylančių iš darbo ir šeimos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumai, suteikiant teisėjui daugiau teisių įrodymų rinkimo ir tyrimo srityje. Teismų sprendimų kontrolės formos yra apeliacija ir kasacija. Apeliacine tvarka skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismų sprendimai, išskyrus mažareikšmes bylas. Apeliacine tvarka tikrinama tiek teisinė, tiek ir faktinė bylų pusė neišeinant už apeliacinio skundo ribų (išskyrus įstatyme įvardintus atvejus). Apeliacinėje instancijoje ribojama naujų faktų ir įrodymų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme dėl šalies kaltės, pateikimo galimybė. Kasacine tvarka skundžiami įsiteisėję teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai. Kasacija yra sukoncentruojama tik Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, kadangi jos pagrindinis tikslas užtikrinti vienodą teisės taikymą bei vystymą Lietuvos teismuose. Kasacine tvarka yra nagrinėjama tik teisinė bylos pusė. Siekiant užtikrinti kasacijos uždavinių įgyvendinimą įvedama “ribojimų” sistema, kurios pagrindu atrenkamos kasacine tvarka nagrinėtinos bylos. Įtvirtinamas privalomojo atstovavimo kasacijoje institutas.
- BAUDŽIAMASIS PROCESAS. Priėmus naują Baudžiamojo proceso kodeksą, žymiai pakeičiama baudžiamųjų bylų tyrimo ir nagrinėjimo tvarka. Atsakomybė už ikiteisminio tyrimo kokybę teks prokurorui. Prokuroras bus nedelsiant informuojamas apie kiekvieną iškilusį aikštėn nusikaltimo padarymo faktą ir kiekvienu atveju jis nuspręs, kokius tyrimo veiksmus toje byloje reikia atlikti ir kas tuos veiksmus atliks. Policija, mokesčių inspekcija ir kitos institucijos, dalyvaujančios ikiteisminiame baudžiamųjų bylų tyrime, privalės vykdyti visus prokuroro nurodymus bei informuoti apie atliktų tyrimo veiksmų rezultatus, ypač sudėtingose bylose visus ar dalį tyrimo veiksmų prokuroras galės atlikti pats. Tik prokuroras galės priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo užbaigimo ir bylos perdavimo į teismą. Priėmęs tokį sprendimą, prokuroras pats privalės surašyti kaltinamąjį aktą. Jei prokuroras atliko visus ar daugumą ikiteisminio tyrimo veiksmų, jo kaltinamąjį aktą tvirtina aukštesnis pagal pareigas prokuroras. Tam tikras funkcijas ikiteisminio tyrimo stadijoje, gavęs prokuroro prašymą, vykdys teisėjas. Atidavimo teismui stadija taps mažiau formalizuota ir greitesne. Teisminio nagrinėjimo stadijoje plačiau veiks rungimosi principas, tačiau teismas nebus atleistas nuo pareigos nustatyti byloje tiesą. Apeliacinis procesas maksimaliai pagreitinamas. Šioje stadijoje tikrinama I instancijos teismo priimtų nuosprendžių ir nutarčių faktinė bei teisinė pusė. Kasacine tvarka skundžiami įsiteisėję teismų nuosprendžiai ir nutartys. Kasacija yra sukoncentruojama Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Kasacine tvarka yra nagrinėjami tik teisinė bylos pusė. Įtvirtinamas privalomos gynybos kasacijoje institutas. Nesudėtingos baudžiamosios bylos tiriamos ir nagrinėjamos supaprastinta tvarka. Taikomos dvi supaprastinto proceso formos: sumarinis procesas ir baudžiamasis įsakymas. Sumarinis procesas išlieka panašus į dabar numatytą Kodekse, tačiau ikiteisminis tyrimas dar labiau sutrumpinamas, o įstatymo numatytais atvejais ir sąlygomis - iš viso neatliekamas. Atidavimo teismui stadijos vienais atvejais visai atsisakoma, o kitais ji supaprastinama. Baudžiamasis įsakymas - tai tokia proceso forma, kai bausmė deliktą padariusiam asmeniui, jei jis sutinka, gali būti skiriama be teisminio nagrinėjimo. Tokiu įsakymu gali būti paskirta tik piniginė bauda. Asmuo turi teisę nesutikti su šia proceso forma ir reikalauti, kad vyktų normalus teisminis nagrinėjimas, tačiau tokiu atveju teismas savo nuosprendžiu galės skirti ir griežtesnę bausmę lyginant su ta, kuri buvo skiriama baudžiamuoju įsakymu.
- ADMINISTRACINIS PROCESAS. Parengus Administracinio proceso kodeksą, administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimas perduodamas teismų kompetencijai. Administracinių teismų nagrinėjimui būtina dviejų pakopų teismų sistema (panaudojant bendrųjų teismų sistemą arba sukuriant specializuotus teismus). Pirmos pakopos teismai nagrinėtų administracinių teisės pažeidimų bylas. Antros pakopos teismas būtų kasacinė instancija pirmos pakopos teismų priimtiems sprendimams, taip pat šis teismas formuotų vieningą teismų praktiką administracinėse bylose. Administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procesas teismuose turi remtis bendrais - viešumo, betarpiškumo ir rungtyniškumo principais. Valstybės įgaliotas pareigūnas surašo administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuris perduodamas teismui. Jei asmuo, padaręs pažeidimą, pripažįsta savo kaltę, tai teismas tik paskiria administracinę nuobaudą, padarydamas atitinkamą įrašą administracinio teisės pažeidimo protokole. (Pažymėtina, kad įspėjimą ar tam tikro dydžio baudą, kaltininkui sutinkant, valstybės pareigūnas galėtų skirti ir įvykdyti pažeidimo vietoje nesurašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolo). Šiuo atveju protokolą surašiusio pareigūno dalyvavimas teisme nėra būtinas, o pažeidimą padaręs asmuo turi teisę skųsti tik nuobaudos griežtumą. Pažymėtina, kad šiuo atveju nuobauda turėtų būti parenkama švelnesnė iš numatytų sankcijose. Jei asmuo, padaręs pažeidimą, nepripažįsta savo kaltės, tai teismas rengia posėdį, kuriame privalo dalyvauti kaltininkas, pareigūnas, surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą, ir liudytojai. Šiuo atveju teismas, pripažinęs asmenį kaltu, turėtų parinkti griežtesnę nuobaudą iš numatytų sankcijoje. Teismo sprendimo skundimo teisė suteikiama kaltininkui, jo advokatui ir pareigūnui, surašiusiam administracinio teisės pažeidimo protokolą. Siekiant užtikrinti kaltininkų dalyvavimą teismo procese, Administracinių teisės pažeidimų kodekse būtina išplėsti užtikrinimo priemonių ratą ir numatyti turto areštą, nuosavybės teisės apribojimą, laikiną dokumentų paėmimą, laikiną nušalinimą nuo darbo (pareigų) ir pan. Be to, administracinė teisena turi numatyti galimybę pradėti procesą prieš turtą, kuris buvo pažeidimo dalyku arba objektu, nesant arba nenustačius šio turto savininko. III. BAUSMIŲ VYKDYMO SISTEMOS KŪRIMAS Bausmių vykdymo sistemos reformą sudaro teisinė ir organizacinės dalys. Teisinę reformos dalį sudaro naujų Baudžiamojo ir Bausmių vykdymo kodeksų, bei susijusių įstatymų bei kitų teisės aktų parengimas ir priėmimas. Baudžiamajame kodekse nustatomos bausmių rūšys ir apibrėžiamas jų turinys, tuo tarpu Bausmių vykdymo kodeksas reglamentuoja visų bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas. Remiantis Europos Tarybos standartais, nuteistųjų teisinę padėtį (teises, laisves ir pareigas) privalo nustatyti tik Bausmių vykdymo kodeksas ir kiti įstatymai, o Vyriausybės nutarimai reglamentuoja tik teisių, laisvių ir pareigų įgyvendinimo tvarką. Naujame Bausmių vykdymo kodekse atsisakoma bereikalingų teisių ir laisvių ribojimų (pvz., dėvėti nuosavus drabužius ir pan.) ir plečiamas pozityvių pareigų ratas, kuris leistų nuteistiesiems daryti įtaką savo teisinei padėčiai pagal principą: geras elgesys - daugiau teisių ir lengvatų, blogas elgesys - mažiau lengvatų. Reformos metu pagrindinis dėmesys skiriamas laisvės atėmimo bausmės vykdymui. Esminiai pakeitimai siejami su nuteistųjų klasifikavimu, skatinimo priemonių rato išplėtimu, profesinio rengimo ir mokymo perorientavimu. Nuteistųjų klasifikavimas turi sudaryti prielaidas pataisymo procesui, todėl klasifikavimo kriterijais būtina įtvirtinti ne tik asmens amžių, lytį, padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį, bet mokymo poreikį, socialinius ryšius ir elgesį. Nuteistųjų klasifikavimą į konkrečias pataisos įstaigas atlieka Kalėjimų departamentas, o vienoje įstaigoje į tris grupes įstaigos direktorius. Kalėjimų departamentas ne rečiau kaip kartą per vienerius metus peržiūri kiekvieno nuteistojo klasifikavimo rezultatus. Siekiant įgyvendinti naują klasifikavimo tvarką, sumažinamas nuteistųjų skaičiaus norma vienoje įstaigoje iki 750-1000 asmenų, o baudžiamoji politika orientuojama į platesnį bausmių, nesusijusių su laisvės atėmimu, taikymą. Išplečiamas nuteistųjų laisvės atėmimu skatinimo priemonių sąrašas, įtraukiant į jį trumpalaikes išvykas iš pataisos įstaigų bei lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų prieš terminą. Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų prieš terminą instituto taikymo ribos plečiamos trumpinant būtiną atlikti bausmės terminą ir siaurinant nuteistųjų, kuriems netaikomas šis institutas, ratą. Nuteistųjų profesinis rengimas ir mokymas orientuojamas į asmens perspektyvą atlikus bausmę susirasti darbą. Profesinis rengimas ir mokymas, taip pat nuteistųjų darbas tampa savanorišku ir turi lemiamą reikšmę vertinant asmens pasitaisymą bei taikant lengvatas. Pataisos įstaigų gamybos bazė pertvarkoma į kelias, tarpusavyje nesusijusias, veiklos rūšis. Įstatymuose numatoma pataisos įstaigų pirmenybė gauti valstybinius užsakymus, subsidijos privačioms struktūroms, aprūpinančioms nuteistuosius darbu, supaprastinta gamybos priemonių atnaujinimo ar pakeitimo tvarka. Organizacinę reformos dalį sudaro Pataisos reikalų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos perdavimas Teisingumo ministerijai. Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos tampa civiline įstaiga; jos kompetencija ir funkcijos plečiamos, sudarant realias galimybes įtakoti bausmių vykdymo politiką. Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnai tampa kalėjimų pareigūnais, kuriems nustatomos analogiškos vidaus pareigūnų socialinės garantijos, o tarnybinis atlyginimas pakeliamas. Nenorintieji dirbti kalėjimų pareigūnais, jeigu jiems iki pensinio amžiaus liko mažiau kaip 5 metai, gali išeiti į pensiją; jiems mokama visa senatvės pensija. Prie Kalėjimų departamento steigiamas Pataisos įstaigų personalo mokymo centras, kuris užsiims bendruoju pradiniu pataisos įstaigų darbuotojų apmokymu. Nauji pataisos įstaigų darbuotojai gali pradėti eiti pareigas tik praėję pirminį parengimą šiame Centre. Į Kalėjimų departamentą įjungiamas reorganizuotas Kriminalinių bausmių, nesusijusių su laisvės atėmimu, skyrius, kuriam pavaldžios teritorinės pataisos darbų inspekcijos. Kalėjimų departamentas tampa atsakingu už visų bausmių (išskyrus baudą ir turto konfiskavimą), baudžiamojo poveikio priemonių (lygtinį nuteisimą, bausmės vykdymo atidėjimą, viešuosius darbus ir t.t.) vykdymą. Keičiami Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų santykiai su Vidaus reikalų ministerija ir policija. Pataisos įstaigų apsaugą perima profesionalūs Kalėjimų departamento pareigūnai, kurie bus pavaldūs įstaigos direktoriui. Vidaus reikalų sistemos padaliniai vykdo kardomųjų ir nuteistųjų asmenų konvojavimą į teismą arba bausmės atlikimo vietą bei padeda masinių riaušių metu pataisos įstaigų administracijai, o policija - pabėgusių ar negrįžusių nuteistųjų paiešką ir sulaikymą. Visais atvejais, kai pataisos įstaigoje būtina panaudoti fizinę jėgą, specialiąsias priemones ar ginklus, sprendimą priima pataisos įstaigos direktorius arba Kalėjimo departamento vadovybė. Išplečiamas ir decentralizuojamas pataisos įstaigų veiklą kontroliuojančių institucijų sąrašas ir jį sudaro Kalėjimų departamentas, Teisingumo ministerija, Seimo kontrolieriai, prokurorai, teismai, Komisija prieš žiaurų elgesį ir Europos žmogaus teisių komisija (teismas). Nuteistiesiems suteikiama teisė pasirinkti instituciją, į kurią kreiptis dėl teisių ar laisvių tikro (tariamo) pažeidimo. IV. TEISININKŲ RENGIMAS IR PROFESINIS UGDYMAS Bendrojo profilio teisininkai, galintys dirbti teisėjais, prokurorais, advokatais ir notarais, ruošiami universitetinėse studijose. Visose aukštosiose mokyklose teisininkai rengiami pagal dviejų pakopų programą: teisės bakalauro studijos (trukmė - 4 metai) ir teisės magistro studijos (trukmė - 1,5 metų). Teisės magistro studijose gali studijuoti tik asmenys, turintys teisės bakalauro diplomą. Esant dviejų pakopų teisės studijų sistemai, valstybė užtikrina ne mažiau, kaip 80 procentų bakalauro dienines studijas baigusių asmenų studijavimą teisės magistratūroje, atitinkamai skiriant lėšas magistrų stipendijoms ir dėstytojų darbo užmokesčiui. Teisės bakalauro studijos - tai nespecializuotos teisės studijos. Jas pabaigę asmenys ir įgiję teisės bakalauro diplomą gali dirbti visose teisinėse pareigybėse, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai tam tikrai pareigybei užimti įsakmiai reikalauja teisės bakalauro ir magistro kvalifikacijos. Teisėjais, advokatais, notarais, prokurorais galės dirbti tik asmenys, turintys teisės bakalauro ir teisės magistro diplomus. Be to, tik teisės magistrai gali studijuoti doktorantūroje. Bakalauro studijos yra užbaigiamos valstybiniais egzaminais. Į valstybinių egzaminų komisiją yra įtraukiami ne tik atitinkamų aukštųjų mokyklų, bet ir Teisingumo ministerijos atstovai bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai. Teisės magistro studijos - tai specializuotos studijos, kurių tikslas - paruošti asmenį, studijuojantį magistratūroje teisėjo, prokuroro, advokato ir notaro darbui. Teisės magistratūroje gali studijuoti tik asmenys, turintys teisės bakalauro diplomą. Priimant teisės bakalaurus į magistratūrą, turi būti atsižvelgiama į bakalauro valstybinių egzaminų vidurkį, bendrus mokslo teisės bakalauro studijose rezultatus. Teisės magistrų studijų programa turi būti nukreipta į bakalauro studijų metu dėstytų dalykų detalizavimą, pritaikant juos teisėjo, prokuroro, advokato ar notaro darbo specifikai. Teisės magistro studijos yra pabaigiamos magistro darbo gynimu ir valstybiniu egzaminu, kurį gali sudaryti keli tarpiniai egzaminai. Asmenys, neišlaikę valstybinių egzaminų, gali juos perlaikyti ne daugiau, kaip du kartus ir ne dažniau, kaip po pusės metų. Aukštųjų mokyklų teisės fakultetuose gali būti organizuojamos neakivaizdinės teisės studijos, pagrįstos dvipakope studijų sistema (bakalauro ir magistro). Magistro studijose gali būti priimami gerai besimokę bakalauro studijų metu studentai. Neakivaizdinių teisės studijų metu studentai privalo išlaikyti tuos pačius egzaminus ir įskaitas, kaip dieninėse studijose. Teisės bakalauro ir magistro studijos baigiamos valstybiniais egzaminais. Minimalūs reikalavimai, keliami teisės studijų mokymo programoms bei valstybinių egzaminų organizavimo bei laikymo tvarkai nustatoma atskiru įstatymu. Iki šiose Metmenyse numatytos teisės studijų sistemos, vienpakopių teisės studijų pagrindu įgytas teisininko diplomas prilyginamas teisės bakalauro ir magistro diplomui. Siekiant išsaugoti aukštųjų mokyklų teisės fakultetų kvalifikuotus pedagogus, suaktyvinti teisės mokslo raidą bei aktyviau į įstatymų kūrimą įtraukti teisės mokslininkus pastarųjų atlyginimai prilyginami teisininkų-praktikų uždarbiui ir susiejami su apylinkės teismo teisėjo tarnybiniu atlyginimu. Teisingumo ministerija kartu su Teisėjų mokymo centru organizuoja teisėjų, kandidatų į teisėjus, teismo antstolių, kitų teismo pareigūnų, prokurorų bei kitų, teisėsaugos institucijose dirbančių teisininkų, tęstinį mokymą. Teisingumo ministerija taip pat koordinuoja advokatų bei notarų profesinės kvalifikacijos kėlimo procesą. Profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarką bei formas reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas. Kandidatų į apylinkės teismo teisėjus priėmimo ir mokymo tvarką nustato Teisingumo ministras. Teisėjų mokymo programą tvirtina Teisingumo ministras, suderinęs su Teisėjų taryba ir Lietuvos teisėjų asociacija. V. NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJA Atsižvelgiant į atkuriamos Lietuvos valstybės teisinės sistemos, socialinės, ekonominės, politinės raidos ypatumus, kriminogeninės situacijos būklę ir jos vystymosi tendencijas, kuriamas Nacionalinis nusikalstamumo prevencijos centras. Centre turi atstovauti visų valstybės valdžių -Prezidento, Seimo, Vyriausybės ir teismų - atstovai. Centras pirmiausia turėtų atlikti svarbias mokslo, analitines, ekspertines, prognostines, metodines, informacines, koordinacines bei organizacines praktines funkcijas šiose aktualiausiose teisėsaugos bei teisėtvarkos srityse: - teisinės sistemos (teisės aktų ir institucijų reformos), - nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų socialinės ir specialiosios prevencijos tarp gyventojų sluoksnių su didžiausia kriminogenine rizika, - nusikaltimų aukų socialinės, teisinės apsaugos, - visuomenės teisinio švietimo ir specialistų mokymo. ___________________________________________________________________________