Lietuvos Respublikos Seimui

(5)) Susipažinęs su Lietuvos Respublikos Seime pastaruoju metu svarstomu Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektu, norėčiau pareikšti nuomonę dėl kai kurių šio projekto nuostatų. Įstatymo projekto 7 straipsnyje apibrėžtos teikiamos Akcinių bendrovių įstatymo 13 straipsnio pataisos, kuriomis įteisinamas atsiskaitymas su Vyriausybe, savivaldybe ar valstybinio socialinio draudimo biudžetu ne pinigais, bet nelikvidžiu bendrovės turtu, yra diskutuotinos:

1. Valstybės biudžeto paskirtis yra surinkti lėšų valstybės funkcijoms finansuoti, todėl visos prievolės turi būti vykdomos tik pinigais;
2. Nėra jokių nustatytų kriterijų - spręsti, kurioms bendrovėms leisti atsiskaityti turtu ir kurioms - neleisti, be to, būtų pažeidžiami Viešųjų pirkimų įstatymo principai;
3. Subjektyviai nustatomos atsiskaitymo turtu sąlygos: nenumatytas turto kainos nustatymo mechanizmas sąlygotų piktnaudžiavimus bei masinį perduodamo turto vertės pakėlimą;
4. Vyriausybė, savivaldybės bei socialinio draudimo valdyba neturėtų imtis nebūdingų komercinių funkcijų - realizuoti joms perduotą turtą (kurio nepavyko realizuoti jo ankstesniems savininkams);
5. Valstybės funkcijų plėtros tendenciją gali sąlygoti ir valstybės institucijų reiškiamas noras pasilikti perduotą turtą savo funkcijoms vykdyti. Atsižvelgdamas į šiuos motyvus, siūlau Seimo nariams apsvarstyti galimybę nepildyti 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto nauju sakiniu, paliekant galioti veikiančio Akcinių bendrovių įstatymo šio punkto redakciją. Be to, siūlau Seimui apsvarstyti klausimą, ar nėra kliūčių taikyti teismo procedūrą siekiant susigrąžinti ir realizuoti turtą, į kurį nukreiptas išieškojimas. Taip pat abejotina įstatymo projekto 7 straipsnio nuostata, kurioje siūloma Akcinių bendrovių įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 6 punktu nustatyti maksimalią kainą, už kurią akcininkai galėtų teikti paskolas savo bendrovei. Tai yra savo esme nepriimtinas kišimasis į sutartinius santykius, todėl siūlau išbraukti iš 6 punkto ketvirtą ir penktą sakinius, teigiančius: "Iš kiekvieno savo akcininko bendrovė gali skolintis ne mažiau kaip 5 tūkstančius litų. Paskolos sutarties sudarymo dieną nustatoma metinė palūkanų norma negali daugiau kaip 50 procentų viršyti Lietuvos banko skelbiamų praėjusio ketvirčio šalies bankų vidutinių palūkanų už atitinkamos trukmės terminuotus indėlius." Tuo pačiu siūlau išbraukti iš 6 punkto visą dešimtą sakinį, pagal kurį "Bendrovė neturi teisės skolinti pinigų kitiems asmenims, jeigu ji pati yra jų pasiskolinusi iš akcininkų ar kitų ūkio subjektų", kadangi šiuolaikinėje ekonomikoje dauguma ūkio subjektų teikia kreditą savo vartotojams ir tuo pačiu metu naudojasi savo tiekėjų, partnerių bei bankų kreditais. Pažymėtina, kad pasirinktas palūkanų ribojimo metodas ydingas ir tuo, kad orientuojamasi į indėlių, bet ne į paskolų palūkanas. Neatsižvelgiama į tai, kad rinkos palūkanos yra gerokai aukštesnės už skelbiamą vidurkį (jam įtakos turi įvairūs lengvatiniai kreditai), ir kad numatytiems kreditoriams draudžiama naudoti turto įkeitimą (apsprendžiantį palūkanų lygį bankų sistemoje). Norėčiau atkreipti Seimo dėmesį į įstatymo projekto 28 straipsnį, kuriame teikiamas Akcinių bendrovių įstatymo 35 straipsnio 4 dalies pakeitimas. Pagal šį pakeitimą siūloma apriboti privilegijuotų akcijų dividendo dydį. Manau, kad tai būtų nepagrįstas kišimasis į bendrovės vidaus reika1us. RESPUBLIKOS PREZIDENTAS VALDAS ADAMKUS