(4)priėmimui TEISINĖS SISTEMOS REFORMOS METMENYS (nauja redakcija) įvadas 1993 m. gruodžio 14 dienos nutarimu Nr. I-331 (Žin., 1993, Nr. 70-1311) Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Teisinės sistemos reformos metmenis. Šiuose metmenyse buvo numatyta, kad teisinės sistemos reforma įgyvendinama evoliuciniu keliu, laipsniškai, išskiriant du reformos etapus. Pirmajame etape - pereinamajame - etape buvo rengiama reformos teisinė bazė, ruošiami specialistai, komplektuojami kadrai, sukuriama būtina finansinė ūkinė bei materialinė bazė. Antrajame etape visiškai pradeda funkcionuoti pertvarkytos teisinės ir sukurtos kitos naujos institucijos. Teisinės sistemos reformos antrasis etapas atskleidė tiek jos privalumus, tiek ir jos trūkumus. Prie pastarųjų priskirtinas reformos netolygumas, pvz. teismų reforma pažengė žymiai toliau nei prokuratūros, ir ypač policijos, vidaus reikalų ministerijos ir jos įstaigų reforma. Be to, iškilo būtinybė naujai įvertinti kai kuriuos aspektus, kurių nenumatė Teisinės sistemos reformos metmenys, pvz. administracinę teiseną, bausmių vykdymo sistemos reformą. Atsižvelgiant į tai, nauja Metmenų redakcija numato šios reformos tolesnio įgyvendinimo pagrindines nuostatas bei gaires. Tolesnė teisinės sistemos reforma vykdoma remiantis tęstinumo ir perimamumo principais, atsižvelgiant į Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos ir Europos Tarybos reikalavimus ir rekomendacijas. I. PAGRINDINIŲ TEISINIŲ INSTITUCIJŲ REFORMOS KRYPTYS
- teismai. Teismas yra vienintelė institucija, vykdanti teisingumą Lietuvos Respublikoje. Teisminė valdžios reforma tiesiogiai siejama su Konstitucijoje įtvirtintos bendrosios kompetencijos teismų sistemos ir jos administravimo tobulinimu, specializuotų teismų steigimu, naujų procesinių kodeksų priėmimu bei Teismų įstatymo tobulinimu. Siekiant pagerinti teismų administravimą, galutinai suformuojama šią funkciją įgyvendinanti sistema. Teismų administravimą Teisingumo ministro nustatyta tvarka atlieka Teismų departamentas prie Teisingumo ministerijos ir atitinkamų teismų pirmininkai. Vykdydami teismų administravimą, teismų pirmininkai atlieka teisėjų administracinės veiklos kontrolę. Teismų įstatyme apibrėžiamas teisėjų administracinės veiklos kontrolės turinys. Teismų administravimą vykdančioms institucijoms draudžiama kištis į teisėjo darbo sritį, kurią apima teisėjų nepriklausomumo principas. Ūkinis teismas likviduojamas, o jo funkcijos perduodamos apylinkių ir apygardų teismams (rūšinį teismingumą apsprendžia ginčo pobūdis ir ieškinio kaina) bei šalių susitarimu, - komerciniams arbitražams. Apygardų teismuose gali būti steigiami skyriai komerciniams-ūkiniams ir darbo ginčams nagrinėti. Naujajame Civilinio proceso kodekse gali būti numatomi atskiri šių ginčų nagrinėjimo ypatumai. Ūkinio teismo teisėjams sudaromos galimybės tapti apylinkių ir apygardų teismų, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjais. Panaudojant bendrųjų teismų sistemą įsteigiami dviejų instancijų administraciniai teismai, kurių kompetencijai perduodamos bylos dėl valdymo institucijų ir valdininkų priimtų sprendimų teisėtumo ir kitos bylos, kylančios iš administracinių teisinių santykių, pvz., mokesčių ir pan. Sudarius tinkamas ekonomines, finansines ir organizacines prielaidas, sukuriama savarankiška administracinių teismų sistema. Siekiant užtikrinti visų valstybės valdžių bendradarbiavimą formuojant teisminę valdžią bei vykdant įstatymais apibrėžtą jos kontrolę, keičiama Teisėjų tarybos bei Teisėjų garbės teismo formavimo tvarka, įtraukiant į šį procesą įstatymų leidžiamąją bei vykdomąją valdžias. Siekiant pagerinti teisėjų garbės teismo veiklą bei užtikrinti jo veiklos bešališkumą, šio teismo teisėjus skiria Respublikos Prezidentas. Visi šio teismo teisėjai savo įgaliojimų laikotarpiu yra atleidžiami nuo tiesioginių teisėjo pareigų vykdymo. Siekiant realizuoti keturių teismo grandžių sistemos paskirtį - užtikrinti, kad sudėtingos bylos pirmąja instancija būtų nagrinėjamos antrosios grandies (apygardų) teismuose, tikslinamas rūšinis teismingumas tarp apylinkės ir apygardos teismų. Apylinkių ir apygardų teismuose parengiama ir pradedama įgyvendinti siauresnė teisėjų specializacija, pvz. bankroto, konkurencijos, vaikų ir pan. bylose. Išanalizuojamas poreikis ir galimybės, o esant būtinybei, parengiamas Prisiekusiųjų teismo įstatymo, kuris reglamentuos šio teismo sudarymo tvarką, veiklos principus, nagrinėjamų baudžiamųjų bylų kategorijas, priimamų sprendimų rūšis, projektas. Tobulinama teisėjų atitikimo einamoms pareigoms kriterijų sistema, kurią sudaro teisėjų etika, kompetencija bei darbo rezultatai. Parengiamas Teisėjų etikos kodeksas, kurį, aprobavus visuotiniam teisėjų susirinkimui, Prezidento teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas. Priėmus naują arba pakeitus ir papildžius galiojantį Baudžiamojo proceso kodeksą, didinamas teismo vaidmuo sprendžiant kardomųjų priemonių klausimus, apylinkių teismuose vienam ar keliems teisėjams pavedamas kai kurių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimas. Tik ikiteisminio tyrimo funkcijas atliekantis teisėjas duoda leidimą suimti asmenį, įeiti į butą ar kitą gyvenamąją patalpą, atlikti kratą ir kitus procesinės prievartos priemonių veiksmus, protokoluoja ar kitaip fiksuoja parodymus, prisaikdina asmenį, duodantį parodymus ikiteisminio tyrimo metu, ir atlieka kitus Baudžiamojo proceso kodekse numatytus veiksmus.
- PROKURORAS / PROKURATŪRA. Pagrindinė prokuroro funkcija yra baudžiamojo persekiojimo vykdymas - tai ikiteisminio tyrimo organizavimas, koordinavimas ir kontrolė bei valstybinio kaltinimo baudžiamosiose bylose palaikymas. Tik prokuroras, vykdydamas baudžiamąjį persekiojimą, turi teisę priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradžios, sudaryti ikiteisminio tyrimo grupes, joms vadovauti, kontroliuoti bei koordinuoti jų veiklą, duoti privalomus nurodymus, panaikinti procesinius sprendimus ikiteisminiame tyrime, pats atlikti procesinius veiksmus bet kokioje baudžiamojoje byloje, apskųsti teisėjo (teismo) procesinius sprendimus. Prokurorai, palaikydami valstybinį kaltinimą teisme, yra tokia pat šalis kaip ir gynėjas. Civilinį ieškinį prokuroras gali pareikšti, jei tai susiję su baudžiamuoju persekiojimu ar baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais ginant viešąjį interesą. Prokuratūros veiklą reglamentuoja ir prokurorų statusą nustato Teismų ir prokuratūros įstatymas, o prokurorų įgaliojimus, kai jie atlieka procesines funkcijas, nustato proceso įstatymai. Prokuratūra finansuojama iš valstybės biudžeto ir turi atskirą išlaidų sąmatą. Prokuratūros struktūra tokia: Generalinė prokuratūra, apygardų prokuratūros ir miestų bei rajonų prokuratūros. Perskirstomos prokuratūros funkcijų vykdymas. Pagrindinis krūvis vykdant baudžiamąjį persekiojimą, perkeliamas į apygardų ir miestų bei rajonų prokuratūras. Šis krūvis padalinamas tarp šių grandžių tolygiai atsižvelgiant į darbo apimtį, pareigūnų kompetenciją ir kvalifikaciją, tiriamų bylų sudėtingumą ir teismingumą. Generalinė prokuratūra yra prokuratūros sistemai vadovaujanti ir kontroliuojanti institucija, kuri formuoja baudžiamojo persekiojimo politiką. Jos pagrindinės funkcijos: 1) baudžiamojo persekiojimo politikos formavimas (veiklos analizė, prioritetų išskyrimas, metodinis vadovavimas, teisės aktų projektų, programų rengimas ir pan.); 2) Apygardų ir miestų bei rajonų prokuratūrų priimtų sprendimų teisėtumo, pagrįstumo, teisingumo kontrolė; 3) dalyvavimas palaikant kaltinimą ir dalyvavimas procesuose apygardų teismuose, Lietuvos apeliaciniame teisme ir Lietuvos aukščiausiajame teisme; 4) kandidatų į prokurorus parinkimo, prokurorų skyrimo ir atleidimo, skatinimo ir drausminės atsakomybės klausimai; 5) prokurorų kvalifikacija ir mokymas ( kartu su Teisingumo ministerija); 6) prašymų ir pavedimų iš/į užsienio valstybes tvarkymas ir vykdymas (centrinė įstaiga); 7) finansinis, materialinis, techninis prokuratūrų aprūpinimas; 8) vieninga prokuratūros veiklos ir jos rezultatų apskaita. Generalinės prokuratūros ir apygardų prokurorai naudojasi pilna prokuroro įgalinimų apimtimi sprendžiant žemesnių prokurorų priimtų sprendimų teisėtumo klausimus, sankcionuojant operatyvinių veiksmų atlikimą ir pan. Generalinėje, apygardų ir miestų apylinkių prokuratūrose gali būti sudaromos specialios prokurorų grupės, kurios atlieka ikiteisminį tyrimą itin svarbiose bylose (organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir pan.).
- ADVOKATŪRA. Advokatūra yra institucija, užtikrinanti žmogaus teisės į gynybą realizavimą ir teisinės pagalbos teikimą. Asmenų pripažinimą advokatu ir teisę verstis advokato praktika tvarko Lietuvos advokatų taryba, kurios sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos teismui. Advokatu gali tapti kiekvienas asmuo, atitinkantis Advokatūros įstatymo nustatytus reikalavimus. Prieš tapdamas advokatu, asmuo privalo išlaikyti advokato kvalifikacinį egzaminą pagal Teisingumo ministerijos paruoštą ir Teisingumo ministro patvirtintą advokatų kvalifikacinių egzaminų programą. Siekiant, kad advokatų kvalifikacija atitiktų valstybės keliamus reikalavimus, egzaminų komisijos sudėtį tvirtinaTeisingumo ministras. Lietuvos advokatų tarybos sprendimai dėl budėjimo išeiginėmis dienomis, išvykimo į vietoves, kur trūksta advokatų, bei advokatų paskyrimą ir dalyvavimą bylose, kuriose gynėją skyrė valstybė, yra privalomi advokatams, o jų nevykdymas užtraukia drausminę atsakomybę. Siekiant užtikrinti teisinės pagalbos kokybę ir efektyvumą teismuose, sudaromos sąlygos bei skatinamas nuostatos, pagal kurią fiziniams asmenims teismuose atstovautų advokatai, įgyvendinimas. Asmenims, turintiems Teisingumo ministerijos išduotą licenziją, sudaromos lengvatinės galimybės tapti advokatais. Priėmus naują Advokatūros įstatymą panaikinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, reglamentuojantis licenzijų, suteikiančių teisę verstis teisininko praktika, išdavimą. Siekiant garantuoti kvalifikuotą teisinę pagalbą socialiai remtiniems asmenims, Civilinio proceso kodekse įtvirtinama nuostata, jog šiems asmenims valstybė garantuoja advokato pagalbą. Parengiamas teisės akto, apibrėžiančio socialiai remtiną asmenį, projektas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė remia viešųjų įstaigų, teikiančių teisines paslaugas socialiai remtiniems asmenims, steigimą. Advokato padėjėjai gali atstovauti teismuose tik turėdami raštišką praktikos vadovo leidimą. Įstatymuose įtvirtinama nuostata, pagal kurią advokatai visiškai atsako už savo ir padėjėjų kaltais veiksmais padarytą materialinę žalą. Žalos atlyginimo garantavimui jie turi apsidrausti. Siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją tarp advokatų, draudžiama jų veiklos reklama. Siekiant užtikrinti normalų ir efektyvų teismų darbą, Teisingumo ministrui suteikiama teisė įtakoti advokatų skaičiaus bei jų buveinių nustatymą.
- NOTARIATAS. Pagrindinė notaro funkcija - tai siekimas užtikrinti, kad civilinėje apyvartoje nebūtų sudarinėjami neteisėti sandoriai ir tuo būtų išvengta teisminių ginčų. Notariato įstatyme įtvirtinama vienareikšmė nuostata, jog notaras už savo bei biuro darbuotojų kaltais veiksmais klientui padarytą materialinę žalą atsako visiškai Civilinio kodekso nustatyta tvarka (civilinei atsakomybei garantuoti įvedama minimali privalomojo draudimo suma). Tuo tarpu už pažeidimus, padarytus vykdant pareigas, notaras atsako kaip valstybės pareigūnas. Aukščiausia notaro veiklą kontroliuojanti institucija yra Teisingumo ministras, kuris tai atlieka per apygardos teismus ir kitus įgaliotus asmenis. Tik apygardos teismai atlieka notarinių veiksmų teisėtumo kontrolę. Be to, išplečiama notarų rūmų (notarų savivaldos institucijos) kompetencija bei tikslinamas jų santykis su Teisingumo ministerija. Kadangi notaras savo darbe veikia kaip valstybės pareigūnas ir naudoja antspaudą su valstybės herbu, todėl įstatymuose įtvirtinama nuostata, jog notariškai patvirtintame dokumente įvardintos aplinkybės preziumuojamos esant nustatytomis ir yra neįrodinėjamos iki šie dokumentai (ar jų dalys) nėra pripažinti negaliojančiais. Teisingumo ministerija ruošia, o Teisingumo ministras tvirtina asmenų, norinčių užimti notarų vietą, kvalifikacinių egzaminų programą bei egzaminų komisijos sudėtį. Notaras savo darbe vadovaujasi objektyvumo principu, pagal kurį jis privalo klientams išaiškinti teisines dokumento notarinio patvirtinimo pasekmes bei apsaugoti “silpnesniąją” šalį nuo apgaulės, suklydimo ir pan. Teisingumo ministrui suteikiama teisė laikinai nušalinti notarą, kuriam iškelta drausmės byla, nuo pareigų atlikimo.
- VALDYMO INSTITUCIJOS. Valdymo institucijų - Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų - funkcijos pertvarkomos pagal teisinės valstybės modelį. Vidaus reikalų ministerija palaipsniui tampa civiline, strateginio ir metodinio vadovavimo vidaus reikalų sistemai institucija, formuojanti nusikalstamumo prevencijos, viešosios tvarkos ir saugumo užtikrinimo, civilinės ir gaisrinės saugos (kartu su Krašto apsaugos ministerija), valstybinės sienos apsaugos, migracijos ir emigracijos politiką. Vidaus reikalų sistemos funkcijas ministerija įgyvendina per Policijos, Pasienio, Mokesčių policijos, Migracijos, Priešgaisrinės apsaugos departamentus, Specialiųjų tyrimų tarnybą ir jų struktūrinius bei kitus padalinius. Teisingumo ministerija yra atsakinga už teisingumo sistemos institucijų (Apeliacinio, apygardų ir apylinkių teismų, prokuratūros, advokatūros, notariato ir kt.) organizacinį metodinį vadovavimą, darbo sąlygų sudarymą, šių institucijų organizacinės veiklos priežiūrą ir koordinavimą, teisingumo vykdymo nepriklausomumo užtikrinimą. Siekiant pagerinti Teisingumo ministerijos funkcijų, susijusių su teisminės valdžios (teismai, antstolių kontoros) funkcionavimu, įgyvendinimą, įsteigiamas Teismų departamentas prie Teisingumo ministerijos. Be to, Teisingumo ministerijoje įkuriamas padalinys, rengiantis teisėjų, prokurorų, advokatų, notarų kvalifikacinių egzaminų programas; dalyvaujantis teisės studentų baigiamųjų egzaminų komisijų; taip pat teisėjų, advokatų, notarų, prokurorų kvalifikacinių egzaminų darbe; analizuojantis teismų praktiką, kurios pagrindu rengiamos teisėjų mokymo programos bei Teisingumo ministro pasiūlymai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl teismų praktikos tobulinimo. Respublikos Prezidentui Teisingumo ministro teikimu suteikiama teisė laikinai nušalinti teisėją, kuriam iškelta drausmės byla, nuo bylų nagrinėjimo, o Teisingumo ministrui - teisė teisėjui, prokurorui, advokatui ar notarui iškelti drausmės bylą už pažeidimus, nesusijusius su procesine veikla. Teisingumo ministerijai suteikiamos platesnės teisės ir pareigos įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo procese. Teisingumo ministerija kartu su Vidaus reikalų ministerija formuoja bausmių vykdymo strategiją, o priėmus Bausmių vykdymo kodeksą bei kitus būtinus įstatymus Teisingumo ministerija perima bausmių vykdymo sistemą.
- policija. Policija yra savarankiška teisėsaugos institucija, esanti Vidaus reikalų ministerijos reguliavimo sferoje. Policijos uždaviniai yra gyventojų ir turto apsauga, viešosios tvarkos ir rimties apsauga, nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų prevencija, jų atskleidimas ir tyrimas, valstybės sienos apsauga, kitos teisinės pagalbos teikimas gyventojams. Suderinus teisines ir organizacines prielaidas, policijai nebūdingos funkcijos (komercinė apsauga, vairuotojų egzaminavimas ir pan.) perduodamos kitoms valstybės ir privačioms institucijoms. Policijos struktūra keičiama, pritaikant ją specialiųjų ir universaliųjų funkcijų įgyvendinimui. Universaliųjų funkcijų įgyvendinimas trimis etapais perduodamas savivaldybių policijos kompetencijai. Policijos vidaus struktūra supaprastinama patikslinant įvairių policijos rūšių funkcijas ir struktūras bei subalansuojant valdymo funkcijas tarp Vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamento ir teritorinių policijos įstaigų. Policijos darbas grindžiamas nacionalinėmis ir vietinėmis programomis, kuriose numatomi rezultatai, kurie turi būti pasiekti per tam tikrą laikotarpį. Pagrindinis dėmesys programose skiriamas nusikaltimų prevencijai ir gyventojų gyvybės, sveikatos bei turto, viešosios tvarkos apsaugai. Vykdydama šias programas policija aktyviai bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis bei gyventojais. Sistematizuojama policijos pareigūnų atranka į tarnybą, jų mokymas ir profesionalumo kėlimas, specialiųjų ir universaliųjų funkcijų derinimas. Nusikaltimus policija tiria atlikdama ikiteisminį tyrimą.
- ekspertinės įstaigos. Teismų skiriamas ekspertizes baudžiamosiose ir civilinėse bylose atlieka Lietuvos teismo ekspertizės institutas bei kiti asmenys. Baudžiamajame procese tai rungimosi stadijose atliekamos ekspertizės, kurias skiria ikiteisminio tyrimo funkcijas atliekantis teisėjas arba bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į šalių prašymus, ekspertų nušalinimo taisykles ir kitas procesines garantijas. Prireikus institutas atlieka ir policijos ir kitų institucijų pareigūnų arba prokurorų skiriamas ekspertizes. Vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių ekspertizių departamentas pertvarkomas; jis tampa vieningos policijos sistemos struktūriniu padaliniu, kurio statusą apibrėžia Policijos įstatymas, Baudžiamojo proceso kodeksas ir kiti teisės aktai. Kriminalistinių ekspertizių padalinys vykdo savo sistemos metodinį vadovavimą, aprūpinimą techninėmis priemonėmis, rengia specialistus, tvarko centrines kriminalines kartotekas ir įskaitas, atlieka sudėtingesnius tyrimus. Ekspertiniai teritoriniai padaliniai ir specialistai (ekspertai, kriminalistai - technikai) įsilieja į šakiniu principu specializuotus policijos padalinius. Į jų funkcijas įeina įvykio vietos apžiūra, nusikaltimo pėdsakų ir daiktinių įrodymų suradimas, paėmimas ir ištyrimas, o tyrimų rezultatai - išvados - pateikiamos byloje kaip įrodymai. Lietuvos teismo ekspertizės institutas, kitos ekspertinės įstaigos, aukštųjų mokyklų mokslininkai - kriminalistai vykdo mokslinius tyrimus, rengia teorinius darbus kriminalistinės taktikos problemų sprendimui, rengia naujas ekspertizių metodikas bei kriminalistinius žinynus. Teismo medicinos ir teismo psichiatrinės ekspertinės įstaigos išlieka sveikatos apsaugos sferoje. Ekspertizes gali atlikti tik eksperto darbui atestuoti asmenys, išskyrus atvejus, kai reikia atlikti retas arba originalias ekspertizes ir nėra atestuotų ekspertų, galinčių atlikti tokias ekspertizes. Ekspertų atestavimo, taikomų mokslinių metodikų bei naudojamų techninių priemonių aprobavimo tvarką nustato Teisingumo ministras Ekspertinių įstaigų kvalifikacinės komisijos teikimu. II. TEISĖS SISTEMOS KŪRIMO KRYPTYS
- BENDRI TEISĖS SISTEMOS KŪRIMO ASPEKTAI. Lietuvos teisė kuriama laikantis europietiškos tradicijos, istorinės Lietuvos patirties, dabartinių teisės standartų, derinant skirtingus teisinio reguliavimo metodus. Šiame etape kodifikuojama viešoji (Baudžiamasis, Baudžiamojo proceso, Administracinių teisės pažeidimų ir proceso kodeksai) ir privatinė (Civilinis (Komercinis), Civilinio proceso kodeksai) teisė. Pradedamas rengti Lietuvos Respublikos įstatymų sąvadas. Rengiamuose teisės aktų projektuose įgyvendinami Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos principai garantuoti ir ginti žmogaus teises ir laisves. Seimui teikiami įstatymų projektai derinami su Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais. Tobulinamas įstatymų leidybos procesas.
- CIVILINIS PROCESAS. Priėmus naująjį Civilinio proceso kodeksą įtvirtinama nuostata, jog civilinio proceso tvarka yra nagrinėjamos bylos, kylančios iš civilinių, darbo, šeimos teisinių santykių bei bylos, kuriose nėra ginčo dėl teisės. Taip pat nustatomas bendras principas, jog šio kodekso nuostatos taikomos ir bankroto procedūrai, išskyrus atvejus, kai kiti įstatymai numato specialias normas. Būtina įtvirtinti šiuos civilinio proceso teisės tikslus: asmenų pažeistų materialinių subjektinių teisių gynyba; kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atstatymas; teisės vystymas. Kuriant Civilinio proceso kodeksą vadovaujamasi nuostata, pagal kurią teisėjui suteikiamas aktyvus vaidmuo. Įrodinėjimo pareiga priklauso proceso dalyviams, tačiau teisėjas turi teisę klausti, pasiūlyti šaliai pasinaudoti advokato paslaugomis ir pan. Siekiant išvengti bylų vilkinimo įtvirtinami proceso pagreitinimo mechanizmai: žodiškumo derinimas su raštiškumu; teisėjo teisė nustatyti terminą, per kurį turi būti galutinai suformuluojamas ieškinio dalykas bei pateikiami visi įrodymai; atskirųjų skundų bei mažareikšmių bylų supaprastinta nagrinėjimo tvarka, naujų faktų bei aplinkybių apeliacinėje instancijoje pateikimo apribojimai ir pan. Atsižvelgiant į viešą interesą, nustatomos bylų, kylančių iš darbo ir šeimos (vaikų) teisinių santykių nagrinėjimo ypatumai, suteikiant teisėjui daugiau teisių įrodymų rinkimo ir tyrimo srityje. Teismų sprendimų kontrolės formos yra apeliacija ir kasacija. Apeliacine tvarka skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismų sprendimai, išskyrus mažareikšmes bylas. Apeliacine tvarka tikrinama tiek teisinė, tiek ir faktinė bylų pusė neišeinant už apeliacinio skundo ribų (išskyrus įstatyme įvardintus atvejus). Apeliacinėje instancijoje ribojama naujų faktų ir įrodymų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme dėl šalies kaltės, pateikimo galimybė. Kasacine tvarka skundžiami įsiteisėję teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai. Kasacija yra sukoncentruojama tik Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Kasacine tvarka yra nagrinėjama tik teisinė bylos pusė. Siekiant užtikrinti kasacijos uždavinių įgyvendinimą įvedama “ribojimų” sistema, kurios pagrindu atrenkamos kasacine tvarka nagrinėtinos bylos. Įtvirtinamas privalomojo atstovavimo kasacijoje institutas.
- BAUDŽIAMASIS PROCESAS. Priėmus naują Baudžiamojo proceso kodeksą, žymiai pakeičiama baudžiamųjų bylų tyrimo ir nagrinėjimo tvarka. Atsakomybė už ikiteisminio tyrimo kokybę teks prokurorui. Prokuroras bus nedelsiant informuojamas apie kiekvieną iškilusį aikštėn nusikaltimo padarymo faktą ir kiekvienu atveju jis nuspręs, kokius tyrimo veiksmus toje byloje reikia atlikti ir kas tuos veiksmus atliks. Policija, mokesčių inspekcija ir kitos institucijos, dalyvaujančios ikiteisminiame baudžiamųjų bylų tyrime, privalės vykdyti visus prokuroro nurodymus bei informuoti apie atliktų tyrimo veiksmų rezultatus, ypač sudėtingose bylose visus ar dalį tyrimo veiksmų prokuroras galės atlikti pats. Tik prokuroras galės priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo užbaigimo ir bylos perdavimo į teismą. Priėmęs tokį sprendimą, prokuroras pats privalės surašyti kaltinamąjį aktą. Jei prokuroras atliko visus ar daugumą ikiteisminio tyrimo veiksmų, jo kaltinamąjį aktą tvirtina aukštesnis pagal pareigas prokuroras. Tam tikras funkcijas ikiteisminio tyrimo stadijoje, gavęs prokuroro prašymą, vykdys teisėjas. Įtvirtinama nukentėjusiojo teisė apskųsti atsisakymą iškelti baudžiamąją bylą arba baudžiamosios bylos nutraukimą teismui. Numatomos nepilnamečių bylų nagrinėjimo ypatybės. Atidavimo teismui stadija taps mažiau formalizuota ir greitesne. Teisminio nagrinėjimo stadijoje įgyvendinamas rungimosi principas, tačiau išsaugant teismo pareigą nustatyti byloje tiesą. Apeliacinis procesas maksimaliai pagreitinamas. Šioje stadijoje tikrinama I instancijos teismo priimtų nuosprendžių ir nutarčių faktinė bei teisinė pusė. Kasacine tvarka skundžiami įsiteisėję teismų nuosprendžiai ir nutartys. Kasacija yra sukoncentruojama tik Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Kasacine tvarka yra nagrinėjami tik teisinė bylos pusė. Įtvirtinamas privalomos gynybos kasacijoje institutas. Nesudėtingos baudžiamosios bylos tiriamos ir nagrinėjamos supaprastinta tvarka. Taikomos dvi supaprastinto proceso formos: sumarinis procesas ir baudžiamasis įsakymas. Sumarinis procesas išlieka panašus į dabar numatytą Kodekse, tačiau ikiteisminis tyrimas dar labiau sutrumpinamas, o įstatymo numatytais atvejais ir sąlygomis - iš viso neatliekamas. Atidavimo teismui stadijos vienais atvejais visai atsisakoma, o kitais ji supaprastinama. Baudžiamasis įsakymas - tai tokia proceso forma, kai bausmė nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, jei jis sutinka, gali būti skiriama be teisminio nagrinėjimo. Tokiu įsakymu gali būti paskirta tik piniginė bauda. Asmuo turi teisę nesutikti su šia proceso forma ir reikalauti, kad vyktų įprastas teisminis nagrinėjimas, tačiau tokiu atveju teismas savo nuosprendžiu galės skirti ir griežtesnę bausmę lyginant su ta, kuri buvo skiriama baudžiamuoju įsakymu.
- ADMINISTRACINIS PROCESAS. Parengiami Administracinės teisenos įstatymas bei kiti būtini teisės aktai, kurie įtvirtina administracinių teisės pažeidimų bylų dėl valdymo institucijų ir valdininkų priimtų sprendimų teisėtumo nagrinėjimo perdavimo teismų kompetencijai. Administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procesas teismuose turi remtis bendrais - viešumo, betarpiškumo ir rungtyniškumo principais. Valstybės įgaliotas pareigūnas surašo administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuris perduodamas teismui. Jei asmuo, padaręs pažeidimą, pripažįsta savo kaltę, tai teismas tik paskiria administracinę nuobaudą, padarydamas atitinkamą įrašą administracinio teisės pažeidimo protokole. (Pažymėtina, kad įspėjimą ar tam tikro dydžio baudą, kaltininkui sutinkant, valstybės pareigūnas galėtų skirti ir įvykdyti pažeidimo vietoje nesurašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolo). Šiuo atveju protokolą surašiusio pareigūno dalyvavimas teisme nėra būtinas, o pažeidimą padaręs asmuo turi teisę skųsti tik nuobaudos griežtumą. Pažymėtina, kad šiuo atveju nuobauda turėtų būti parenkama švelnesnė iš numatytų sankcijose. Jei asmuo, padaręs pažeidimą, nepripažįsta savo kaltės, tai teismas rengia posėdį, kuriame privalo dalyvauti kaltinamasis, pareigūnas, surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą, ir liudytojai. Teismo sprendimo skundimo teisė suteikiama kaltininkui, jo advokatui ir pareigūnui, surašiusiam administracinio teisės pažeidimo protokolą. Siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą teismo procese, Administracinių teisės pažeidimų kodekse būtina išplėsti užtikrinimo priemonių ratą ir numatyti turto areštą, nuosavybės teisės apribojimą, laikiną dokumentų paėmimą, laikiną nušalinimą nuo darbo (pareigų) ir pan. Be to, numatoma galimybė pradėti procesą dėl turto, kuris buvo pažeidimo dalyku arba objektu, nesant arba nenustačius šio turto savininko. Bylose dėl valdymo institucijų ir valdininkų priimtų sprendimų teisėtumo įtvirtinama privaloma vienpakopė ikiteisminio nagrinėjimo stadija, po kurios asmuo turi teisę kreiptis į administracinį teismą. Administracinis teismas, nustatęs asmens teisių pažeidimus, tuo pačiu privalo išspręsti ir žalos atlyginimo klausimą. III. BAUSMIŲ VYKDYMO SISTEMOS KŪRIMAS Bausmių vykdymo sistemos reformą sudaro teisinė ir organizacinės dalys. Teisinę reformos dalį sudaro naujų Baudžiamojo ir Bausmių vykdymo kodeksų, bei susijusių įstatymų bei kitų teisės aktų parengimas ir priėmimas. Baudžiamajame kodekse nustatomos bausmių rūšys ir apibrėžiamas jų turinys, tuo tarpu Bausmių vykdymo kodeksas reglamentuoja visų bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas. Remiantis Europos Tarybos standartais, nuteistųjų teisinę padėtį (teises, laisves ir pareigas) privalo nustatyti tik Bausmių vykdymo kodeksas ir kiti įstatymai, o Vyriausybės nutarimai reglamentuoja tik teisių, laisvių ir pareigų įgyvendinimo tvarką. Naujame Bausmių vykdymo kodekse atsisakoma bereikalingų teisių ir laisvių ribojimų (pvz., dėvėti nuosavus drabužius ir pan.) ir plečiamas pozityvių pareigų ratas, kuris leistų nuteistiesiems daryti įtaką savo teisinei padėčiai pagal principą: geras elgesys - daugiau teisių ir lengvatų, blogas elgesys - mažiau lengvatų. Reformos metu pagrindinis dėmesys skiriamas laisvės atėmimo bausmės vykdymui. Esminiai pakeitimai siejami su nuteistųjų klasifikavimu, skatinimo priemonių rato išplėtimu, profesinio rengimo ir mokymo perorientavimu. Nuteistųjų klasifikavimas turi sudaryti prielaidas pataisymo procesui, todėl klasifikavimo kriterijais būtina įtvirtinti ne tik asmens amžių, lytį, padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį, bet mokymo poreikį, socialinius ryšius ir elgesį. Nuteistųjų klasifikavimą į konkrečias pataisos įstaigas atlieka Kalėjimų departamentas, o vienoje įstaigoje į tris grupes įstaigos direktorius. Kalėjimų departamentas ne rečiau kaip kartą per vienerius metus peržiūri kiekvieno nuteistojo klasifikavimo rezultatus. Siekiant įgyvendinti naują klasifikavimo tvarką, sumažinamas nuteistųjų skaičiaus norma vienoje įstaigoje, o baudžiamoji politika orientuojama į platesnį bausmių, nesusijusių su laisvės atėmimu, taikymą. Išplečiamas nuteistųjų laisvės atėmimu skatinimo priemonių sąrašas, įtraukiant į jį trumpalaikes išvykas iš pataisos įstaigų bei lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų prieš terminą. Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų prieš terminą instituto taikymo ribos plečiamos trumpinant būtiną atlikti bausmės terminą ir siaurinant nuteistųjų, kuriems netaikomas šis institutas, ratą. Nuteistųjų profesinis rengimas ir mokymas orientuojamas į asmens perspektyvą atlikus bausmę susirasti darbą. Profesinis rengimas ir mokymas, taip pat nuteistųjų darbas tampa savanorišku ir turi lemiamą reikšmę vertinant asmens pasitaisymą bei taikant lengvatas. Pataisos įstaigų gamybos bazė pertvarkoma į kelias, tarpusavyje nesusijusias, veiklos rūšis. Įstatymuose numatoma pataisos įstaigų pirmenybė gauti valstybinius užsakymus, subsidijos privačioms struktūroms, aprūpinančioms nuteistuosius darbu, supaprastinta gamybos priemonių atnaujinimo ar pakeitimo tvarka. Organizacinę reformos dalį sudaro Pataisos reikalų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos perdavimas Teisingumo ministerijai. Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos tampa civile įstaiga; jos kompetencija ir funkcijos plečiamos, sudarant realias galimybes įtakoti bausmių vykdymo politiką. Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnai tampa kalėjimų pareigūnais, kuriems nustatomos analogiškos vidaus reikalų sistemos pareigūnų socialinės garantijos, o tarnybinis atlyginimas pakeliamas. Nenorintieji dirbti kalėjimų pareigūnais, jeigu jiems iki pensinio amžiaus liko mažiau kaip 5 metai, gali išeiti į pensiją; jiems mokama visa senatvės pensija. Prie Kalėjimų departamento steigiamas Pataisos įstaigų personalo mokymo centras, kuris užsiims bendruoju pradiniu pataisos įstaigų darbuotojų apmokymu. Nauji pataisos įstaigų darbuotojai gali pradėti eiti pareigas tik praėję pirminį parengimą šiame Centre. Į Kalėjimų departamentą įjungiamas reorganizuotas Kriminalinių bausmių, nesusijusių su laisvės atėmimu, skyrius, kuriam pavaldžios teritorinės pataisos darbų inspekcijos. Kalėjimų departamentas tampa atsakingu už visų bausmių (išskyrus baudą ir turto konfiskavimą) ir baudžiamojo poveikio priemonių vykdymą. Keičiami Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų santykiai su Vidaus reikalų ministerija ir policija. Pataisos įstaigų apsaugą perima profesionalūs Kalėjimų departamento pareigūnai, kurie bus pavaldūs įstaigos direktoriui. Vidaus reikalų sistemos padaliniai vykdo kardomųjų ir nuteistųjų asmenų konvojavimą į teismą arba bausmės atlikimo vietą bei padeda masinių riaušių metu pataisos įstaigų administracijai, o policija - pabėgusių ar negrįžusių nuteistųjų paiešką ir sulaikymą. Visais atvejais, kai pataisos įstaigoje būtina panaudoti fizinę jėgą, specialiąsias priemones ar ginklus, sprendimą priima pataisos įstaigos direktorius arba Kalėjimo departamento vadovybė. Išplečiamas ir decentralizuojamas pataisos įstaigų veiklą kontroliuojančių institucijų sąrašas ir jį sudaro Kalėjimų departamentas, Teisingumo ministerija, Seimo kontrolieriai, prokurorai, teismai, Komisija prieš žiaurų elgesį ir Europos žmogaus teisių komisija (teismas). Nuteistiesiems suteikiama teisė pasirinkti instituciją, į kurią kreiptis dėl teisių ar laisvių tikro (tariamo) pažeidimo. IV. TEISININKŲ RENGIMAS IR PROFESINIS UGDYMAS Bendrojo profilio teisininkai, galintys dirbti teisėjais, prokurorais, advokatais ir notarais, ruošiami aukštosiose mokyklose, kurių studijos atitinka Vyriausybės nustatytus ir su teisininkus rengiančiomis aukštosiomis mokyklomis suderintus kvalifikacinius reikalavimus. Aukštųjų mokyklų teisės fakultetuose organizuojamos dieninės ir neakivaizdinės teisės studijos. Teisės studijos yra užbaigiamos valstybiniais egzaminais. Neakivaizdinių teisės studijų metu studentai privalo išlaikyti tuos pačius egzaminus ir įskaitas, kaip dieninėse studijose. Siekiant išsaugoti aukštųjų mokyklų teisės fakulteto kvalifikuotus pedagogus, suaktyvinti teisės mokslo raidą bei aktyviau į įstatymų kūrimą įtraukti teisės mokslininkus pastarųjų atlyginimai prilyginami teisininkų-praktikų uždarbiui ir susiejami su apylinkės teismo teisėjo tarnybiniu atlyginimu. Teisingumo ministerija kartu su Teisėjų mokymo centru organizuoja teisėjų, kandidatų į teisėjus, teismo antstolių, kitų teismo pareigūnų, prokurorų bei kitų, teisėsaugos institucijose dirbančių teisininkų, tęstinį mokymą. Teisingumo ministerija taip pat koordinuoja advokatų bei notarų profesinės kvalifikacijos kėlimo procesą. V. NUSIKALSTAMUMO KONTROLĖ IR PREVENCIJA Įgyvendinant valstybės politinę nuostatą mažinti nusikalstamumą ir stiprinti teisėtvarką, kaip būtiną teisinės sistemos funkcionavimo prielaidą, parengiama nauja (arba atnaujinama Vyriausybės patvirtinta) nacionalinė nusikalstamumo kontrolės Lietuvoje koncepcija. Ši koncepcija grindžiama moksline kriminogeninės situacijos analize bei prognozėmis ir orientuota ne tik į artimiausius (dabarties), bet taip pat į perspektyvinius (strateginius) nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos tikslus bei uždavinius. Prioritetinis dėmesys skiriamas ankstyvajai nepilnamečių ir jaunimo nusikalstamumo prevencijai, nusikaltimų, kuriais kėsinamasi į pagrindines konstitucines žmogaus teises ir laisves (gyvybę, sveikatą, asmens neliečiamybę, nuosavybę ir kt.), viešąją tvarką, šalies ekonomiką, finansų sistemą (įskaitant organizuotus, profesionalius nusikaltimus, susijusius su korupcija (kontrabanda, narkotikais, prostitucija ir kt.) prevencijai ir kontrolei stiprinti, taip pat teistų ir kitų socialiai nepritapusių bei apleistų šeimoje ir visuomenėje žmonių reabilitacijai, resocializacijai bei adaptacijai, jų užimtumo problemoms spręsti. Nusikalstamumo prevencijos problemoms spręsti kuriamos ir įgyvendinamos tikslinės įvairaus lygio (lokalinės, nacionalinės ir kt.) programos bei priemonės, plėtojimas tarptautinis bendradarbiavimas. Kuriama ir įgyvendinama valstybinė socialinės teisinės pagalbos nusikaltimų aukoms sistema. Rengiamos ir įgyvendinamos gyventojų teisinio švietimo bei pilietinio ugdymo tikslinės programos ir priemonės, skatinamos ir remiamos visuomeninės iniciatyvos nusikaltimų prevencijos srityje. Valstybės ir vietos savivaldybių institucijos turi vykdyti bendrosios (socialinės) ar specialiosios (situacinės) nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos funkcijas pagal savo kompetenciją. Didinama vietos savivaldybių institucijų vaidmuo bei atsakomybė už nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos būklę miestuose ir rajonuose. Svarbus vaidmuo telkiant įvairių valstybinių, nevyriausybinių, mokslo institucijų bei privačių inisiatyvų veiklą nusikaltimų prevencijoje bus skiriamas Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centrui. Centras turi padėti valstybei ir visuomenei: - formuoti moksliškai pagrįstą nusikaltamumo prevencijos, jo priežasčių bei sąlygų šalinimo politiką Lietuvoje, kaip prioritetinę ir strateginę nusikalstamumo kontrolės kryptį; - inicijuoti, organizuoti ir koordinuoti nusikalstamumo prevencijos programas bei priemones, derinant jas su šalyje vykdomais teisinės sistemos, socialine, ekonomine ir kitomis reformomis; - sukurti ir įgyvendinti veiksmingą nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje sistemą, galinčią prognozuoti ir stabdyti nusikalstamumą mažinant jo lygį, gerinant šalies gyventojų, jų teisių bei interesų apsaugą; - teikti informacinę, analitinę, mokslinę metodinę bai kitą paramą nusikalstamumo prevencijos subjektams; - plėtoti regioninį ir tarptautinį bendradarbiavimą nusikalstamumo prevencijos srityje.