G7 P a ž y m a 1998 11 24 EUROPOS SĄJUNGOS POŽIŪRIS Į IGNALINOS AE BENDRA APŽVALGA G24 iniciatyva ir NSWG įkūrimas…………………………………………………2 Branduolinės saugos koordinavimo struktūra NUSAC…………………………2 G7 ir Branduolinės saugos sąskaitos (Nuclear Safety Account - NSA) įkūrimas………………………………………..3 G7 pareiškimai……………………………………………………………………..4 NSA sutartys ir įsipareigojimai……………………………………………………5 Europos Sąjungos ekspertų grupė………………………………………………...5 Europos Sąjungos dokumentai……………………………………………………8 Kai kurie pastebėjimai dėl NSA sutartyje prisiimtų įsipareigojimų…………..11 (Parengė Rimantas Grikienis ir Evaldas Sinkevičius) Susirūpinimas dėl Vidurio ir Rytų Europos bei NVS šalių branduolinių elektrinių saugumo 1986 m. gegužės 6 d. Tuoj po Černobylio katastrofos G7 lyderių susitikime Tokijuje buvo priimtas pareiškimas dėl Černobylio (Statement on the Implications of the Chernobyl Nuclear Accident). Jame pažymėta, kad kiekviena šalis atsakinga už savo elektrines ir buvo pabrėžta būtinybė parengti tarptautinę konvenciją dėl branduolinės žalos atlyginimo). G24 iniciatyva ir NSWG įkūrimas Siekiant įvesti tvarką ir koordinuoti Vakarų pastangas bei lėšų skirstymą VRE šalių branduolinei saugai, 1991 m. Briuselyje buvo surengtas kelių institucijų susitikimas. Jame dalyvavo: G-24 šalių grupė; Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija EBPO (OECD); Europos Bendrijų Komisija; Tarptautinė Atominės Energijos Agentūra TATENA (IAEA); Šiame susitikime minėtos institucijos sutarė įkurti vad. Branduolinės saugos darbo grupę (Nuclear Safety Working Group - NSWG) ir paprašė EB Komisijos įsteigti jos sekretoriatą. Oficialiai darbo grupė vadinama G-24 NSWG, o jos sekretoriatas XI Generaliniame direktorate - Nuclear Safety Assistance Coordination Centre - NSACC (įvairiuose šaltiniuose ir pranešimuose neretai yra painiojami pavadinimai ir instituciniai ryšiai). NSACC su IAEA pagalba ėmė kaupti specialią duomenų bazę. NSACC daugiausia koordinavo dvišalius projektus ir tuos, kurie buvo įgyvendinami pagal EB paramos programas. Po 1992 m. G7 Miuncheno susitikimo NSWG tapo branduolinių klausimų politikos parengimo mechanizmu kasmetiniams G7 susitikimams ir dažnai vadinama G7 NSWG. Branduolinės saugos koordinavimo struktūra NUSAC G-24 Branduolinio saugumo koordinavimo (Nuclear Safety Co-ordination, NUSAC) mechanizmas - tarpvyriausybinis pasaulio pramoninių valstybių grupės G-24, Vidurio ir Rytų Europos valstybių bei buv. SSRS valstybių bendradarbiavimas nacionalinėms ir tarptautinėms programoms, skirtoms padidinti sovietų gamybos branduolinių reaktorių saugumui, koordinuoti. G-24 Darbo grupė (Working Group), pirmininkaujant Europos Komisijai, pirmą kartą susitiko 1991 m. rugsėjį Vienoje, kai buvo pradėtas dvišalių paramos vidurio ir Rytų Europos valstybėms koordinavimas pagal vad. PHARE programą. G-7 susitikime Miunchene pritarus daugiašalei veiksmų, skirtų branduolinių reaktorių (RBMK ir VVER tipo) saugumui buv. SSRS šalyse didinti, programai, ir tų pat metų rugsėjį G-24 koordinavimo mandatas buvo išplėstas, perduodant G-7 iškeltos programos įgyvendinimą. 1992 m. G-24 Darbo grupė buvo pertvarkyta į labiau struktūrizuotą NUSAC sistemą. Pagrindiniai NUSAC uždaviniai: veiksmų koordinavimas, remiantis 1992 m. G-7 Miuncheno susitikimo prioritetais; akcentuojant visų pirma politinius, o ne techninius klausimus. Pagrindinis bendradarbiavimo elementas yra NUSAC branduolinio saugumo didinimo projektų duomenų bazė. G-24 NUSAC Grupė (NUSAC Group) yra vienintelis forumas, kurio metu dalyvauja visos su bendradarbiavimo ir paramos programomis susiję šalys (Lietuvai atstovauja Branduolinio saugumo inspekcijos (VATESI) direktorius Saulius Kutas). Grupei nuolat pirmininkauja Europos Komisija. Yra du vicepirmininkai - vienas nuo G-7 valstybių, kitas - nuo šalių, kuriose veikia RBMK ir VVER reaktoriai. Pirmininkas ir vicepirmininkai sudaro Biurą. Grupė renkasi ne rečiau kaip kartą metuose, paprastai du mėnesiai prieš G-8 ekonomikos susitikimą. Grupės Sekretoriatas yra Europos Komisijoje. Technines konsultacijas NUSAC grupei teikia Tarptautinė atominės energijos agentūra (IAEA , liet. TATENA). G7 ir Branduolinės saugos sąskaitos (Nuclear Safety Account - NSA) įkūrimas 1992 m. G7 lyderių susitikime Miunchene buvo priimta deklaracija dėl branduolinių reaktorių saugos buvusio sovietinio bloko šalyse (Declaration on Safety of Nuclear Power Plants in the New Independent States of the Former Soviet Union and in Central and Eastern Europe). Deklaracijoje nuspręsta įkurti specialų daugiašalį fondą, o tarptautinė bendruomenė raginama įnešti savo indėlį. Remiantis Miuncheno G7 nutarimais, 1993 m. vasarį buvo įsteigta (atidaryta) Branduolinės saugos sąskaita (Nuclear Safety Account - NSA). NSA sąskaitą valdo vad. “Donorų Asamblėja”, o ją administruoti pavesta Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui - EBRD). Pirmosiomis NSA donorėmis tapo G7 šalys ir ES, dar atskirai prisidėjo Danija, Suomija, Olandija, Norvegija, Šveicarija (NSA yra atvira visiems norintiems prisidėti). EBRD teikia pasiūlymus Donorų Asamblėjai, kuri priima galutinius sprendimus dėl lėšų skyrimo. Pagal 1992 m. Miuncheno ir vėlesnius G7 valstybių pareiškimus, pradinė NSA užduotis buvo finansuoti trumpalaikes branduolinių elektrinių saugos stiprinimo programas siekiant padidinti veikiančių reaktorių saugumą. Tačiau, ilgainiui NSA donorės ėmė skirti prioritetą labiau ilgalaikiams projektams, kurie būtų nukreipti į nesaugių elektrinių uždarymą. NSA donorės (milijonais ekiu, situacija iki 1997 m. sausio 1 d.) šalis/institucija suma šalis suma Belgija 1.5 Japonija 23.3 Kanada 12.3 Olandija 4.2 Danija 2.0 Norvegija 4.0 Europos Sąjunga (Komisija) 20.0 Švedija 9.0 Suomija 4.0 Šveicarija 10.9 Prancūzija 55.5 Jungtinė Karalystė 25.5 Vokietija 37.5 JAV 26.3 Italija 21.2 Viso: 257.2 Europos Sąjunga branduoliniam saugumui didinti Vidurio ir Rytų Europos valstybėse bei buv. SSRS šalyse 1991 - 1997 m. per PHARE ir TACIS skyrė 780 mln. ekiu. G7 pareiškimai Po 1992 m. Miuncheno G7 susitikimo, praktiškai visuose tolesniuose G7 susitikimuose (išskyrus 1996 m. Lijono) buvo skiriamas didelis dėmesys branduolinių reaktorių saugumui buvusio sovietinio bloko šalyse: 1993 m. Tokijo; 1994 m. Neapolio; 1995 m. Halifakso; 1996 m. Maskvos specialus susitikimas dėl branduolinės saugos; 1997 m. Denverio; 1998 m. Birmingemo Kadangi eiliniame 1996 m. Lijono G7 susitikime nebuvo skirta dėmesio branduolinei saugai, 1996 m. Maskvoje buvo surengtas specialus, platesnis G7 + Rusija susitikimas (skirtas reaktorių, branduolinės ginkluotės, branduolinių medžiagų ir kt. saugai). Neretai įvairioje literatūroje galima aptikti teiginį, kad G7 yra nutarusi, jog RBMK tipo reaktoriai iš principo negali būti saugūs. Paprastai tokių teiginių nuoroda pateikiama 1992 m. G7 Miuncheno susitikimo deklaracija. Iš tikrųjų, Miuncheno deklaracijoje tokio teiginio nėra. Joje kalbama apie būtinybę stiprinti reaktorių saugumą buvusiame Rytų bloke. G7 aukščiausio lygio dokumentuose tiesiogiai nekalbama ir apie elektrinių uždarymą, išskyrus Černobylio elektrinę. Kartu reikia pastebėti, kad 1993 m. G7 Tokijo susitikimui buvo pateikta studija, kurioje aptariamos galimybės sumažinti nesaugių RBMK reaktorių keliamą riziką. Tačiau, netiesiogiai G7 dokumentuose yra raginimų uždaryti nesaugias elektrines. Nors Ignalinos AE konkrečiai neminima, tačiau 1993 m. Tokijo G7 deklaracijoje yra pasakyta: “turi būti stiprinamos nepriklausomos branduolinės saugos inspekcijos, o branduolinei saugai turi būti suteiktas aukščiausias prioritetas tose šalyse, įskaitant kuo greitesnį didelę riziką keliančių reaktorių, kaip kad Černobylio, uždarymą” (angl. Independent regulatory authorities should be strengthened and nuclear safety must be given higher priority in all the countries concerned, including the early closure of high risk reactors such as Chernobyl). Pagal kontekstą, žodis “Černobylio” turimas omenyje ne kaip reaktorių tipas, o pateikiamas kaip nesaugios elektrinės pavyzdys. Iš kitos pusės, G7 reikalavimas uždaryti Ignaliną ir kai kurias kitas elektrines yra išreikštas netiesiogiai. Faktiškai visuose pastaruosiuose G7 susitikimuose yra pabrėžiama, kad branduolinės saugos sąskaitos (NSA) paramą gavusios šalys privalo laikytis sutarties su EBRD. Tokia nuostata aiškiai buvo suformuluota 1997 m. Denverio G7+Rusija susitikimo deklaracijoje ir po to pakartota 1998 m. Birmingemo deklaracijoje bei 1998 m. energetikos ministrų susitikime Maskvoje (citata: “we reaffirm the commitment we made at the 1996 Moscow Summit to the safe operation of nuclear power plants and the achievement of high safety standards worldwide, and attach the greatest importance to the full implementation of the Nuclear Safety Account grant agreements”). Lietuva NSA sutartį su EBRD pasirašė 1994 m., pagal kurią Ignalinos AE gavo 33 mln. ekiu paramą. Būtent šios sutarties reikalauja laikytis ir Europos Komisija, kuomet kalbama apie Lietuvos galimybę pradėti derybas dėl narystės ES. NSA sutartys ir įsipareigojimai Branduolinės saugos sąskaitos (NSA) sutartis su Europos Rekonstrukcijos ir Plėtros Banku (EBRD) yra pasirašiusios 3 valstybės - Bulgarija, Lietuva ir Rusija. Pagal šias sutartis, šalims buvo suteikta finansinė parama branduolinėms elektrinėms, o šalys prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus, kurie, anot įvairių šaltinių, yra nevienodi. Bulgarija pirmoji pasirašė NSA sutartį (1993 m. birželį, gavo 24 mln. ekiu). Įvairiuose tekstuose nuomonės apie prisiimtus įsipareigojimus šiek tiek skiriasi. Kai kuriuose tekstuose teigiama, kad: Bulgarija imdama lėšas įsipareigojo besąlygiškai uždaryti Kozlodujaus AE 1-4 reaktorius, tačiau jai leista užbaigti 5-6 reaktorių statybą ir juos eksploatuoti (dabar 5-6 reaktoriai jau veikia); Lietuva įsipareigojo nekeisti Ignalinos AE kuro kanalų, o sprendimą dėl galimybės eksploatuoti AE saugiai iki kuro kanalų keitimo datos turi nustatyti VATESI, gavusi nepriklausomų ekspertų komisijos išvadas. Sutartyje pažymėta, kad pasirašymo metu reaktoriaus-1 kuro kanalų gyvybingumo terminas numatomas 1998 - 2004 m., tačiau šiuos terminus VATESI turi teisę peržiūrėti remiantis ekspertų rekomendacijomis. Rusija pasirašė 2 NSA sutartis: dėl Leningrado AE ir bendrą sutartį dėl Kolos bei Novovoronežo AE. Nors buvo reikalaujama, Rusija kategoriškai atsisakė įsipareigoti nekeisti šiose elektrinėse kuro kanalų, todėl galiausiai jai pavyko pasirašyti NSA sutartis be uždarymo įsipareigojimų. Europos Sąjungos ekspertų grupė 1998 m. pradžioje komisaro Hanso van den Broeko iniciatyva buvo sudaryta nepriklausoma ekspertų grupė (Panel of High-Level Advisors), kuriai Europos Komisija iškėlė užduotis įvertinti ir duoti rekomendacijas branduolinio saugumo politikai vykdyti per PHARE ir TACIS programas. Grupę sudaro 6 ekspertai, jai vadovauja buvęs Jungtinio Tyrimų centro (Joint Research Centre) direktorius Jean-Pierre Contzenas, specialusis komisaro Hanso van den Broeko konsultantas. Grupė surinko informaciją apie branduolinio saugumo situaciją Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, kalbėdamasi su Komisijos tarnybų bei atitinkamų ES struktūrų pareigūnais, taip pat lankėsi minėtose valstybėse bei Rusijoje ir Ukrainoje, kur susitiko su ministerijų, kitų oficialių įstaigų ir pramonininkų atstovais. Spalio 19 d. grupė paskelbė savo pranešimą Europos Komisijai. Pastebėjimas. Ekspertų grupė susitiko su 11 pareigūnų Rusijoje, 11 - Ukrainoje, 12 - Bulgarijoje, 9 - Slovakijoje, 6 - Čekijoje, 5 - Vengrijoje, 2 - Rumunijoje ir 1 (??) Lietuvoje (Energetikos instituto direktorium Jurgiu Vilemu). Pagrindinėje pranešimo dalyje rašoma, jog “1992 m. Miuncheno susitikimas susitelkė ties reaktorių klausimais ir paragino uždaryti (early closure) VVER ir RBMK tipo reaktorius”. Tačiau 1992 m. G7 Miuncheno susitikimo dokumente apie konkrečius reaktorių tipus nekalbama. Ignalinos tipo reaktoriai. Ekspertų grupė, vertindama antros ir trečios kartos RBMK reaktorius, pažymi, jog jie skiriasi nuo pirmos kartos reaktorių tuo, kad juose numatyta apsauga nuo rimtų incidentų. Jei šie reaktoriai bus nuolat modernizuojami ir gerai prižiūrimi, jie, saugumo prasme, gali būti vertinami taip pat, kaip ir naujesnieji VVER reaktoriai (kuriuos, grupės nuomone, galima taip patobulinti, kad jų tolesnis eksploatavimas iki tam tikro laiko momento būtų pateisinamas). Energetikos perspektyvos VRE valstybėse. Grupė konstatuoja, jog visose aplankytose valstybėse, ji susidūrė su tvirtu nusiteikimu išlaikyti ir netgi plėsti branduolinės energetikos sektorių. Šis entuziazmas aiškinamas alternatyvų nepatrauklumu ir aukšta kaina. Netgi nauji branduolinės energetikos šaltiniai kainuotų pigiau negu alternatyviniai. Visose aplankytose šalyse susidurta su aiškia opozicija branduolinių jėgainių uždarymui. Tas paaiškinama: branduolinės jėgainės yra nemažas pajamų šaltinis netgi Vakarų šalyse, jau nekalbant apie vargingesnes valstybes. Taigi jėgainės uždarymas joms atneštų nemažų nuostolių. Uždarius jėgainę, gali smarkiai išaugti poreikis importuoti energiją, o importas padidintų einamosios sąskaitos deficitą; uždarymas padidintų elektros energijos kainas, kas pablogintų visos pramonės konkurencingumą ir sukeltų problemų ją restruktūrizuojant ir privatizuojant; uždarius keletą reaktorių, atsirastų ir makroekonominių efektų - didėjant kainoms ir atlyginimams, ekonomika pajustų infliacinį spaudimą; nepratęsus reaktorių produktyvaus laiko, nebūtų sukaupta pakankamai lėšų uždarytų jėgainių konservavimo fondams; uždarymas dėl papildomo importo pareikalautų energijos perdavimo tinklų plėtimo ir modernizavimo. Tuo tarpu uždarymo nauda yra menkai apčiuopiama (probabilistic). Grupė apie keliamas paramai sąlygas. Po diskusijų įvairiose šalyse ir ES institucijose, grupė daro išvadą, jog griežtos sąlygos keliamos paramai, o ypač reikalavimas uždaryti elektrines, nepadeda įgyvendinti programos tikslų, t.y. padidinti branduolinį saugumą. Atsižvelgiant į tai, jog anksčiau, kaip taisyklė, tokios sąlygos buvo keliamos, grupė laiko reikalingu tokį savo požiūrį paaiškinti: n daugelyje šalių Vakarų (arba bent jau PHARE) teikiamos lėšos sudaro nedidelę dalį to, kas būtina Vakarų branduolinės saugos standartams pasiekti. Kadangi svertai yra nedideli, nepanašu, jog griežtos sąlygos bus priimtos ir įvykdytos; n saugumo reikalavimai ir leidimas reaktoriams veikti turi priklausyti nuo vietos reguliuojančios instancijos. Bet kurios “sąlygos” turi būti suderintos su tų valstybių poreikiais, o ne remtis Vakarų suprantama nauda. Šia prasme, būtina, kad vietos reguliuojanti instancija būtų stipri. n patyrimas rodo, jog iškeltas sąlygas gali būti sunku įgyvendinti. n į kai kurias šalis, turinčias išvystytas technologijas žiūrima globėjiškai, sąlygų kėlimas šį momentą dar labiau paryškintų. Grupė pažymi, jog sąlygų sušvelninimas ir vietos reguliuojančių instancijų stiprinimas yra viena pagrindinių jos rekomendacijų. Bet kurios būsimos programos turi būti realistiškos, jos neturi sukelti nė vienai pusei bereikalingų vilčių, neatitinkančių esamo ar reikalingo finansavimo. Grupė apie Lietuvos situaciją. Grupė pastebi, jog Ignalinos reaktoriai yra vėlesnės kartos ir yra smarkiai patobulinti, visų pirma EBRD-NSA, PHARE ir Švedijos lėšomis. Pažymima, jog keisti 1-o ir 2-o reaktorių kanalus neleidžia NSA susitarimas. Dabartiniu vertinimu, 1-jo reaktoriaus veikimo terminas baigsis 2002 m. tačiau Lietuva norėtų eksploatuoti 1-jį reaktorių kaip galima ilgiau ir apsvarstyti galimą kuro kanalų keitimą. Grupė pažymi, jog tai prieštarauja NSA susitarimo raidei ir dvasiai ir yra labai rimtas (severe) Lietuvos valdžios patikimumo ir finansavimo agentūrų sprendimų išbandymas. Šioje situacijoje, grupė, pripažindama saugumo, ekonominių, socialinių ir politinių (priėmimo) klausimų daugialypiškumą, pateikia Komisijai savo konstatavimus: Aukšto lygio politikos diskusijose Lietuvos valdžiai turi būti išaiškinta, jog ES vertins Lietuvos įsipareigojimų vykdymą kaip jos tarptautinio patikimumo testą. Todėl grupė mano, jog NSA susitarimo sąlygų ir tikslo reikia laikytis, tuo labiau, jog esama svarių techninių priežasčių (jos nenurodytos - rg) neremti tolesnio elektrinės eksploatavimo (metams bėgant didėja rizika); be to Ignalinos AE uždarymui buvo pritarta dokumente “Agenda 2000“ ir Stojimo partnerystėje. Grupė rekomenduoja: Būtina, jog tarptautinė bendruomenė spaustų uždaryti I reaktorių, kai tik užaks kuro kanalų tarpeliai (kas turėtų įvykti iki 2002 m.) ir, maždaug dar po penkerių metų - 2-jį reaktorių. Bet kokiu atveju, neturi būti nuolaidų dėl reikalavimo nekeisti kuro kanalų; Parengti šalies energetikos planą, pagrįstą minėtomis abiejų reaktorių uždarymo datomis; Kad 2-sis reaktorius dar kurį laiką galėtų veikti, reikia parengti jo patobulinimo programą, įskaitant būtinybę laiku įdiegti antrą stabdymo sistemą. Europos Parlamento rezoliucija dėl branduolinių jėgainių ir kitų branduolinių įrenginių Europoje uždarymo (decommissioning). 1998 m. spalio 22 d. rezoliucijoje A4-035/98 Europos Parlamentas be kita ko, nurodydamas į tai, jog ES nėra aiškių rekomendacijų dėl uždarymo finansavimo nuostatų; į tai, jog būsimas ES plėtimas pareikalaus vis didesnės elektrinių uždarymo veiklos, ir į tai, jog branduolinių įrenginių uždarymas politiniais sumetimais, prieš baigiantis natūraliam jų eksploatavimo terminui, ekonomiškai nepateisinamas ir yra sunki finansinė našta piliečiams ir mokesčių mokėtojams, rekomenduoja, jog prieš priimant bet kurį sprendimą dėl branduolinių įrenginių veiklos ar uždarymo visuomet turi būti atsižvelgta į mokslinę ekspertizę, blaivų ekonominį realių kaštų įvertinimą ir aiškius mokslinius liudijimus; ragina Komisiją parengti studiją apie branduolinių jėgainių naudingo panaudojimo trukmę, atsižvelgiant į tai, jog dabar ją galima pratęsti iki 50-60 metų, kaip tai yra JAV, bei apie reikalingus technologinius patobulinimus, kurių reikia tam, jog įrenginiai ir toliau galėtų būti naudojami; tuo pat metu ragina Tarybą ir Komisiją skatinti nesaugių branduolinių jėgainių uždarymą, bei sveikina Komisijos ketinimą paskelbti pranešimą apie branduolinių įrenginių uždarymą ir ragina jame konkretizuoti teisines nuostatas (acquis communautaire), kurias naujos valstybės narės turi tenkinti dėl branduolinių įrenginių statybos, eksploatavimo ir galimo uždarymo. Pastebėjimas. Akivaizdu, jog ekspertų grupės išvados ir rekomendacijos dėl Lietuvos iš esmės skiriasi ar net prieštarauja bendroms pranešimo išvadoms ir rekomendacijoms. Nepaisant to, jog RBMK antros ir trečios kartos reaktoriai saugumo prasme įvertinti analogiškai VVER reaktoriams, t. y. kalbama apie pateisinamą jų tolesnį eksploatavimą, tačiau kalbant apie Lietuvą, šis vertinimas “pamirštamas”, nors ir pastebima, jog Ignalinos reaktoriai yra smarkiai patobulinti. Nepaisant pranešime argumentuotai išdėstytų opozicijos elektrinių uždarymui Vidurio ir Rytų Europos šalyse priežasčių ir pripažinimo, jog uždarymo nauda tėra hipotetinė ir iš esmės neigiamo grupės požiūrio į griežtas dažnai nerealistiškas paramai keliamas sąlygas, kalbėdami apie Ignalinos AE, pranešimo autoriai rekomenduoja Komisijai ir tarptautinei visuomenei “spausti” Lietuvą, sieti elektrinės uždarymą su Lietuvos tarptautiniu prestižu ir patikimumu, nedaryti jokių nuolaidų ir pan., t.y. rekomendacijos yra iš esmės politinės. Pabrėžiama NSA susitarimo raidė ir dvasia, ir to pakanka, kad susitarimo būtina laikytis, net neužsimenant apie uždarymo atveju iškilsiančias problemas, nors ir konstatuojama, jog Ignalinos AE patenkina 80 proc. šalies elektros energijos poreikių. Tokia situacija yra unikali ne tik Vidurio Europoje (pvz. Bulgarijoje, kur branduoliniai reaktoriai gamina tik 38 proc. elektros energijos, NSA kelia sąlygą keliais etapais uždaryti 4 iš 6 reaktorių), bet ir pasaulyje. Pagaliau ekspertų rekomendacijos neatitinka ir aukščiau minėtos Europos Parlamento rezoliucijos, kur kalbama apie tai, jog elektrinių uždarymas politiniais sumetimais, nepasibaigus jų natūraliam eksploatavimo laikui, yra ekonomiškai nepateisinamas ir pabrėžiama mokslinės ekspertizės ir realaus kaštų įvertinimo būtinybė prieš priimant bet kurį sprendimą dėl branduolinių įrenginių uždarymo. Europos Sąjungos dokumentai “Darbotvarkė 2000” Europos Komisijos dokumente “Darbotvarkė 2000” yra skyrius apie branduolinę saugą. Jame teigiama, kad kandidatuojančios šalys privalo įgyvendinti branduolinės saugos tarptautinių standartų reikalavimus pagal 1992 m. Miuncheno G7 priimtus sprendimus. Remdamasi G7 deklaracija, Europos Komisija suformulavo konkrečius reikalavimus kiekvienai kandidatuojančiai valstybei: 1. Vakarietiškos konstrukcijos reaktoriai (Rumunijoje ir Slovėnijoje) turi būti atidžiai stebimi, o esant reikalui jiems turi būti suteikta parama; 2. Tie sovietinės konstrukcijos reaktoriai, kuriuos galima patobulinti ir priderinti prie vakarietiškų saugos reikalavimų, turi būti pilnai modernizuoti per 7-10 metų. Ši nuostata taikoma Dukovany ir Temelino AE Čekijoje, Pakso AE Vengrijoje, bei kai kuriems reaktoriams Bochunicės ir Mochovčės AE (Slovakijoje) bei Kozlodujaus AE (Bulgarijoje). 3. Reaktoriams, kurių saugumo negalima sustiprinti iki vakarietiškų reikalavimų, turi galioti vyriausybių prisiimti įsipareigojimai dėl tų reaktorių uždarymo. Ši nuostata taikoma kai kuriems reaktoriams Bochunicės AE (Slovakijoje), abiems Ignalinos AE reaktoriams bei kai kuriems Kozlodujaus AE (Bulgarijoje) reaktoriams. Kartu “Darbotvarkėje 2000” teigiama, kad nekeičiant kuro kanalų, Ignalinos AE I-jo reaktoriaus darbą galima pratęsti daugiausia iki 2004 m., o II-jo reaktoriaus iki 2008 m., su sąlyga kad bus įgyvendinti keliami saugos reikalavimai. Būtina pažymėti, kad “Darbotvarkėje 2000” nepateikiama, kuo remiantis visos “rytiečių” elektrinės suskirstytos į tokias kategorijas. Pasakyta tik, kad ES turi remtis 1992 m. Miuncheno G7 sprendimais. Tačiau, 1) G7 deklaracija yra politinė; 2) G7 deklaracijoje konkrečiai nekalbama nė apie vieną elektrinę. 3) Nepateikiama kokia ekspertize remiantis Ignalinos AE priskirta 3-jai kategorijai. Čia galima tik loginė išvada, kad remiamasi pasirašyta NSA sutartimi, pagal kurią Lietuva pati prisiėmė tokį įsipareigojimą (todėl daugiau šio klausimo svarstyti ir nebeverta). Pastaba. Galima spėlioti apie tai, kad kokiuose nors G7 darbiniuose dokumentuose ir yra pasakyta konkrečiai apie Ignalinos AE, tačiau oficialiose G7 deklaracijose (tose kurias pasirašo G7 lyderiai) to tikrai nėra. Griežčiausi pasakymai yra susiję su NSA sutarčių vykdymu (žr. G7 deklaracijų citatas aukščiau). Europos Komisijos nuomonė apie pasirengimą narystei 1995 m. gruodį ES Madrido Viršūnių Taryba nusprendė, kad pasibaigus 1996-97 m. ES tarpvyriausybinei konferencijai, Europos Komisija pateiks nuomonę apie kandidatuojančių valstybių pasirengimą narystei. 1997 m. rudenį kartu su “Darbotvarke 2000” Europos Komisija pateikė nuomonę apie kiekvienos šalies paraišką narystei ES (Commission opinion on Lithuania’s aplication for membership of the European Union). Nuomonėje apie Lietuvą Komisija pažymi Lietuvos pasirašytą NSA sutartį, kuria draudžiama keisti kuro kanalus. Komisijos teigimu, šia sutartimi Lietuva įsipareigojo uždaryti AE, o išvadose pažymi, kad reikia laikytis tos sutarties ir jos terminų, taip pat greičiau priimti sprendimus dėl planuojamo jėgainės uždarymo. Būtina pažymėti, kad 1997 m. Komisijos nuomonėje iš Lietuvos nebuvo reikalaujama pateikti nacionalinės energetikos plėtros strategijos. Išvadose apie Lietuvos energetikos sektoriaus gebėjimus prisiimti narystės įsipareigojimus buvo pažymima, kad “daugiau šioje srityje didesnių problemų, trukdančių Lietuvai tapti ES nare, nematyti”. Galima daryti prielaidą, kad šią išvadą Komisija įrašė turėdama omenyje tai, kad Lietuva nemėgins kvestionuoti NSA sutarties ir Ignalinos AE uždarymo. 1997 m. gruodį ES Liuksemburgo Viršūnių Taryba nusprendė, kad Europos Komisija kasmet turės pateikti savo nuomonę apie kandidatuojančių šalių pažangą ir jų pasirengimą narystei. Stojimo partnerystė (Accession Partnership) 1996 m. gruodžio ES Dublino Viršūnių Taryba pavedė Europos Komisijai sustiprinti kandidatuojančių valstybių pasirengimo narystei startegiją (pre-accession strategy), numatytą Asociacijos sutartyse. Komisija “Darbotvarkėje 2000” pasiūlė sustiprintą pasirengimo narystei strategiją (enhanced pre-accession strategy), kurios viena sudedamųjų dalių yra individuali kiekvienos šalies Stojimo partnerystės (Accession Partnership) programa. 1997 m. gruodį ES Liuksembugo Viršūnių Taryba nusprendė, kad formalus priėmimo procesas (bendras derybų startas) bus pradėtas su visomis kandidatėmis kartu 1998 m. kovo 30 d. ir nurodė, kad iki to laiko turi būti parengtos individualios Stojimo partnerystės programos su visomis kandidatėmis. Stojimo partnerystės programos esmė - šalys turi nurodyti prioritetines pasirengimo narystei sritis, o Komisija jas įvertinusi sprendžia dėl finansinės paramos (nors Stojimo partnerystės programa yra abiejų šalių dokumentas, realiai jas padiktavo Komisija). Individualioje Lietuvos Stojimo partnerystės programoje tarp artimiausių prioritetų atsirado teiginys, kad Lietuva turi parengti ir priimti ilgalaikę, visa apimančią energetikos strategiją, kurioje atsispindėtų Ignalinos AE uždarymo planas pagal įsipareigojimus, kuriuos Lietuva prisiėmė NSA sutartyje. Vidutinės trukmės prioritetuose yra numatomas energetikos strategijos įgyvendinimas, įskaitant realų įsipareigojimų pagal NSA sutartį vykdymą. Taip pat pasakyta, kad energetikos sektoriuje būtina gerinti elektros tarifų struktūrą atsižvelgiant į Ignalinos AE uždarymą, stiprinti VATESI bei pasiruošimą ilgalaikiam branduolinių atliekų saugojimui. Komisijos pranešimas apie kandidačių pažangą 1998 m. Europos Komisijos pranešimo apie padarytą pažangą bendrojoje dalyje (Regular report from the Commission on progress Toward Accession - Composite Paper) jau teigiama, kad Lietuva dar turi padaryti žymią pažangą energetikos srityje ir priimti energetikos strategiją: “significant efforts still needed to fully address priorities in the areas of energy (establishment of the energy strategy)”. Kai kurie pastebėjimai dėl Lietuvos įsipareigojimų, prisiimtų NSA sutartyje Šioje byloje yra principinis klausimas: ar Lietuva laužys NSA sutartį ar ne. Tam kad atsakyti į šį klausimą, būtina jį “perskelti” į dvi dalis su galimom prielaidom: 1. Techniniu požiūriu yra būtinybė keisti kuro kanalus; 2. Nėra būtinybės keisti kanalus. Jei Lietuva keis kuro kanalus, tai reiškia, kad bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo jokių ekspertų išvadų, NSA sutartis bus sulaužyta su visom galimom pasekmėm. Tuomet ir ES pretenzijos bus visiškai pagrįstos. Jei Lietuva nekeis kuro kanalų, tuomet NSA sutartis nebus sulaužyta. Tokiu atveju, visas klausimas dėl tolesnės galimybės eksploatuoti Ignalinos AE persikelia į ekspertų išvadų lygmenį. Kai kurie klausimai, iškylantys kalbant apie NSA sutartyje prisiimtus įsipareigojimus: 1. Lietuva pagal 1994 m. pasirašytą sutartį gavo lėšas iš Branduolinės saugos sąskaitos - NSA, kurią administruoja EBRD. Pagrindinės NSA sąskaitos donorės yra G7 šalys, o kai kurios šalys dar prisideda savo iniciatyva. Logiška manyti, kad norint pakeisti NSA sutartį, reikėtų gauti G7 valstybių pritarimą, ypač JAV, Japonijos, Kanados, taip pat Šveicarijos ir Norvegijos, nes jos nesusijusios su Europos Komisija). 2. G7 aukščiausio lygio dokumentuose nebuvo tiesiogiai kalbama apie tai, jog reikia uždaryti visus RBMK tipo reaktorius. Nuorodos į 1992 m. G7 Miuncheno deklaraciją yra klaidinančios, neatitinkančios deklaracijos teksto. 3. Nėra aišku, kuo remiantis (kokiais dokumentais ar ekspertizėmis) į NSA sutartį buvo įrašytos sąlygos nekeisti kuro kanalų. 4. Lietuva yra vienintelė šalis taip smarkiai priklausanti nuo branduolinės energijos (net 80%). Jai yra keliami reikalavimai uždaryti abu turimus reaktorius. Nė vienoje kitoje šalyje nereikalaujama iš esmės sunaikinti branduolinę energetiką. 5. Neaišku, kuo remiantis (kokiomis ekspertizėmis, išvadomis), dokumente “Agenda 2000: For a Stronger and Wider Europe” Ignalinos AE buvo priskirta tai elektrinių grupei, kurias būtina uždaryti. Panašu į tai, jog IAE priskirti prie “nepataisomų” iš esmės pakako to fakto, kad pati Lietuva įsipareigojo ją uždaryti. 6. Europos Komisijos patariamosios institucijos dėl branduolinės saugos (Panel of High-Level Advisors on Nuclear Safety in Central and Eastern Europe and in the new Independant States), pateikiamos išvados dėl Ignalinos elektrinės akivaizdžiai nesutampa su bendrosiomis išvadomis apie galimybę saugiai eksploatuoti 2-os ir 3-os kartos RBMK tipo reaktorius.
DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.