Vilnius

Vilnius LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS VALDYMO REFORMØ IR SAVIVALDYBIØ KOMITETAS PROTOKOLO IŠRAŠAS 1998 12 21 Nr.48(V) Vilnius Komiteto posėdis

1. SVARSTYTA: Seimo diskusijos ir siūlomų priemonių Europos integracijos administracinių gebėjimų, regioninės politikos, duomenų apsaugos, atitikties įvertinimo ir standartizacijos klausimais NUSPRĘSTA: Pritarti Komiteto pasiūlymams bendru sutarimu( pridedami). Posėdžio pirmininkas L.Sabutis Tikra: Posėdžio sekretorė, Komiteto padėjėja G.Jasaitienė 1998 12 21 Spragos administracinių gebėjimų srityje Europos komisijos ataskaitoje nurodoma, jog Lietuvoje būtina rengti darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo mokymus ir parengti visą mokymo strategiją. Ruošiant šias pastabas, atsižvelgta į Europos reikalų komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos pareigūnų pranešimus ir svarstymus Seime bei priimtą 1998 m. gruodžio 10 d. Rezoliuciją. Šiuo metu Valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo srityje VRSR ministerijai pavaldžios dvi institucijos: Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centras „Dainava“ Druskininkuose ir Valstybės tarnautojų tobulinimosi centras Vilniuje. 1998 metais savo kvalifikaciją kėlė per 39% visų Lietuvos valdininkų. Pagal atskiras sritis: 401 - vadybos srityje, 171 - teisės srityje, 990 - kompiuterinių sistemų srityje, 415 - gilino savo užsienio kalbos žinias, 171 - Europos integracijos srityje, 4737 - gilino savo spec. profesines žinias, 581 kėlė kvalifikaciją kitose srityse. Valdininkų registro duomenimis, per 1998 metus Lietuvos centrinės administracijos, regioninio ir vietinio lygio 7466 valdininkai kėlė savo kvalifikaciją arba 63,27% daugiau negu 1997 metais. Programos įgyvendinimo pradinei fazei 1999 metams valstybės biudžete numatyta 420 tūkst. lt. lėšų. Ateinantiems metams nustatytas ES mokymo programų turinys. Mokymo programas sudarys žinių apie ES gilinimas, susidedantis iš bendrųjų ir specialiųjų žinių apie ES, gebėjimų ugdymas ir išvykos stažuotis į ES šalis-nares. Siekiant geriau pasirengti valstybės tarnautojų mokymui ir kvalifikacijos tobulinimui, būtina įsteigti Lietuvos viešojo administravimo institutą. Vyriausybė šiai idėjai pritarė valstybės biudžete tam tikslui skirta 1,42 mln. litų. Valstybės tarnautojų tobulinimosi centre įsisavinama keletas svarbių valstybės tarnybai projektų. Vienas iš jų - bendras Lietuvos ir Didžiosios Britanijos projektas - Valstybės valdymo tobulinimo programa. Programa skirta aukštesnio lygio centrinės valdžios institucijų valdininkams: viceministrams, ministerijų sekretoriams, departamentų ir skyrių vedėjams. Kitas projektas vykdomas kartu su Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, Vokietijos „Karl Duisberg Gesellchaft“ mokymo centru ir Bonos Europos Sąjungos politikos institutu. Tai pirmasis Lietuvoje seminaras būsimiems dėstytojams apie Europos Sąjungą. Seminaro dalyviai po pusantrų ar dviejų metų gaus Europos Sąjungos sertifikatus (pažymėjimus), suteikiančius jiems teisę patiems rengti paskaitas apie Europos Sąjungą. VRSRM kartu su Užsienio reikalų ministerija, bendradarbiaujant su Suomijos Viešojo administravimo institutu, parengė Valstybės tarnautojų pasirengimo Europos Sąjungos narystei mokymo strategiją (kryptis), kuri patvirtinta Vyriausybinės Europos integracijos komisijos posėdyje. Strategijoje numatytos valstybės tarnautojų, kurie bus apmokomi dalykų, susijusių su Europos integracija, tikslinės grupės. Tikslinėse grupėse pagal minėtą programą numatoma apmokyti apie 660 valstybės tarnautojų. Didžiausią grupę sudarys „kiti valstybės tarnautojai“, kuriai iš principo priklauso visi valstybės tarnautojai. Jie turės įgyti žinių pagrindus apie ES. Tuo pačiu iš PHARE programos valstybės tarnautojų mokymui planuojama panaudoti apie 1,25 mln. ECU. Atlikta analizė parodė, jog pagal valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pateiktus duomenis valdininkų kvalifikacijai kelti buvo numatyta skirti iš valstybės biudžeto virš 8 milijonų litų arba vidutiniškai 2,56 procentų 1998 metų darbo užmokesčio fondo. Vienok per 3 šių metų ketvirčius valdininkų kvalifikacijos kėlimui buvo panaudota tik 0,54 procento darbo užmokesčio fondo. Pagrindinė priežastis, kad realiai neveikia valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo finansavimo modelis yra ta, kad Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas ir Biudžetinės sandaros įstatymas tarpusavyje nesuderinti. Valstybės biudžeto asignavimai valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo reikmėms Biudžetinės sandaros įstatyme nėra numatyti, todėl sudarant konkretų biudžetą tai atskira eilute nefiksuojama ir lėšos faktiškai neskiriamos. Išvados: Siekiant pašalinti trūkumus administracinių gebėjimų srityje, nurodytus EK ataskaitoje, reikėtų įgyvendinti šias priemones: · Pasiūlyti Vyriausybei iki 1999 metų sausio 31 dienos pateikti Seimui Viešojo administravimo ir Valstybės tarnybos jau parengtus įstatymų projektus. · Įpareigoti Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministeriją iki 1999 m. kovo 30 dienos įsteigti Viešojo administravimo institutą. · Iki 1999 m. balandžio 30 dienos padaryti pakeitimus Biudžetinės sandaros įstatyme, namatant jame biudžeto asignavimus valstybės tarnautojų mokymui ir kvalifikacijos tobulinimui. · Valstybės tarnautojų (valdininkų) mokymą apie ES sujungti su bendruoju valstybės tarnautojų (valdininkų) kvalifikacijos kėlimu, įtvirtinant tęstinio mokymo principą. Lietuvos regioninės politikos vertinimas Europos Komisijoje Europos komisija, vertindama Lietuvos pasiruošimą tapti Europos Sąjungos nare, atkreipė dėmesį į platų problemų spektrą regionų plėtros srityje, priemonių reikalingų regioninei politikai vykdyti, nepakankamą administracinių struktūrų bei instrumentų suformavimą ir jų neefektyvų panaudojimą. Taip pat pastebima, kad Lietuvos progresas kuriant diferencijuotą regioninės plėtros politiką, mažinančią regioninius skirtumus, dar yra silpnas. Tam reikalinga suformuoti bendrą pagrindą integruotai plėtros strategijai. Pagal Stojimo partnerystės vidutinės trukmės prioritetus Lietuvoje būtina suformuoti regionines politikos teisinius, institucinius ir finansinius (biudžeto) pagrindus. Tai leistų Lietuvai dalyvauti Europos Sąjungos paramos programose bei mažinti skirtumus tarp regionų. Pastebėtina, kad regionų politikos klausimais mažai informuojama Lietuvos visuomene, netgi dalis politikų bei valdininkų nepakankamai susipažinę su regionine politika, regionų veiklos galimybėmis, praktiniais regioninės politikos įgyvendinimo veiksmais. Regionas, regioninės problemos mūsuose dažnai tapatinamos su administracine teritorine reforma arba su tautinių mažumų problemomis. Lietuvos Vyriausybės veiksmai įgyvendinant regioninę politiką Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 1997 m. lapkričio 27 d. suformuota darbo grupė parengė sprendimus ir siūlymus, kurie leistų nustatyti Respublikos regioninę sąrangą, apsispręsti dėl teritorijos vienetų priskyrimo teritorinių statistinių vienetų nomenklatūros lygiams, suformuoti pasiūlymus dėl regioninio valdymo struktūrų, atitinkančių europinę sampratą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998m. liepos 21 d. nutarimu patvirtino regioninės politikos metmenis bei pavedė Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijai pradėti darbus šių metmenų įgyvendinimui. Šio nutarimo priėmimas laikytinas pirmu Lietuvos regioninės politikos plėtros žingsniu. Nutarime nustatoma, kad “Pagrindiniais teritoriniais dariniais, kuriuose bus vykdoma valstybinė socialinės - ekonominės plėtros regioninė politika, laikytini aukštesnieji administraciniai teritoriniai vienetai - apskritys, kurių dabar yra 10”.Šiame nutarime apibrėžiama regioninė politika ir jos nuostatos. Metmenys numato ir Regioninės plėtros įstatymo priėmimą. Sudarytai komisijai patikėtas uždavinys parengti šį įstatymą ir kitus teisės aktų projektus. Komisija atsakinga už probleminių regionų sąrašo parengimą. Tačiau Regioninės plėtros komisija vyriausybės nutarimu sudaryta tik po pusės metų 1998 12 09, ir savo veiklos dar nepradėjo. Regioninės plėtros įstatymas savo esme turėtų būti Lietuvoje kuriamos regioninės politikos teisinė bazė, vienas esminių regioninės politikos vystymo instrumentų. Dar prieš apibrėždamas įvairias regioninę politiką įgyvendinančias institucijas ir jų struktūrą, įstatymas turėtų įtvirtinti ir regioninės politikos sampratą, tikslusir jų kūrimo etapus. Vyriausybė nustatė, kad svarbiausios regioninės plėtros institucijos galėtų būti: 1) Nacionalinė regionų plėtros taryba, kuri nustatys regioninės politikos tikslus, aprobuos Nacionalinį plėtros planą, regionų plėtros programas ir teiks Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl jų įgyvendinimo. 2) Regionų plėtros institucija, kuri koordinuos visų regioninės plėtros programų bei nacionalinės plėtros plano rengimą. Dabartiniu metu ši institucija vadinama Centrine koordinacine institucija. Ji turi savo darbuotojus, sekretoriatą. 3) Nacionaliniu lygmeniu viena iš ministerijų turėtų koordinuoti kitų ministerijų ir valstybės institucijų regioninės politikos įgyvendinimą ūkio sektoriuose bei socialinėje sferoje (dabar tai atlieka VRSRM). 4) Regioniniu lygmeniu turėtų būti Regiono plėtros taryba, kuri koordinuos atskiro regiono plėtros plano bei programų rengimą ir juos aprobuos. Ši taryba bus sudaroma proporcingo atstovavimo principu iš savivaldybių politikų pagal gautas vietas savivaldybių tarybų rinkimuose. 5) Regiono plėtros agentūra tiesiogiai įgyvendins regiono plėtros planų bei programų projektus. Regionų plėtros agentūros kuriamos, ir yra jau sukurtos Kaune, Klaipėdoje ir Marijampolėje. Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija parengė Lietuvos regioninės politikos metmenų įgyvendinimo priemonių plano projektą ir pradėjo papildomą analitinės ES teisės peržiūros veiklą, siekdama nustatyti Lietuvos teisės aktų atitikimo ES teisės aktams regioninės politikos srityje laipsnį. Daugelis svarbiausių darbų, kuriant regioninę politiką, turi būti atliekama pagal vadinamąją Specialią pasiruošimo programą (SPP). Nuo jos įgyvendinimo priklauso, kaip vyksta regioninės politikos kūrimas Lietuvoje. Pagal Regioninės politikos metmenis ir SPP kuriamos institucijos įgyvendins Lietuvos regioninę politiką, taip pat per jas bus įsisavinami ir ES struktūriniai fondai, kai Lietuva taps ES nare. Iki tol, kol Lietuva galės naudotis struktūriniais ES fondais, reikia vykdyti savo regioninę politiką bei ruoštis ir mokytis naudoti ES struktūrinius fondus. Tam skirta SPP programa bei ISPA ir SAPARD bei PHARE fondai. Institucijos, kuriamos centriniame ir regionų (apskričių) lygyje turės padėti rengti regionų plėtros planus. Institucijų veiklos vertinimai Vertinant Lietuvoje pradėtą kurti regioninės plėtros politiką (remiantis Regioninės politikos metmenimis), galima pasakyti, kad ji atitinka ES regioninės politikos nuostatas, turi savo specifiką (t.y. dabar visa Lietuva pagal savo rodiklius atitiktų ES regioninės politikos tikslą Nr.1). Pastebėtina, kad Lietuva nėra valstybė, kurioje egzistuoja ryškūs regionų,lyginant ekonominį ir socialinį išsivystymą, skirtumai. Tačiau Lietuvoje būtina turėti labai aiškią regioninės politikos koncepciją, t.y. kam skirsime gaunamus pinigus ir kaip efektyviai jie bus panaudojami. Šiuo metu priimti Lietuvos regioninės politikos), parengtas Vyriausybės nutarimo “Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų įgyvendinimo priemonių” projektas, nėra pakankama teisinė bazė realiam regioninės politikos įgyvendinimui Lietuvoje. Paminėtuose dokumentuose numatoma institucija Nacionalinė regionų plėtros taryba, dabar vadinama Nacionaliniu priežiūros komitetu, jų svarba ir funkcijos reikalauja kuo spartesnio apibrėžimo ir suformavimo. Taip pat vietoje numatomos Regionų plėtros institucijos šiuo metu steigiama Centrinė koordinacinė institucija. Ji nėra įsteigta atskiru teisės aktu, todėl nėra aiškus jos teisinis statusas, nepakanka darbuotojų normaliai koordinacijai vykdyti. Būtina teisiškai apibrėžtijos statusą. Dabar CKI yra Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos padalinys, kuris turėtų būti įsteigtas bent ministro įsakymu. Apie CKI kūrimo problemas užsimena ir EK pareigūnai. Šiuo metu regioninės politikos acquis sudaro 32 privalomi teisės aktai, priklausantys A (trumpo laikotarpio prioritetų) sąrašui, bei 23 kitos priemonės, esančios B (vidutinio laikotarpio prioritetų) sąraše. Išvados: Nesant teisinės bazės regioninės politikos vykdymui, daugelis kuriamų institucijų dirba nesutartinai, jų tarpusavio sąveika bei funkcijos ir atsakomybė yra silpna. Stokojama atskirų institucijų tarpusavio atsiskaitomumo. Europos Komisija savo išvadose apie Lietuvos pažangą konstatuoja, jog šioje srityje nepasiekta didesnio progreso, o teisinės, institucinės bei biudžeto struktūros yra tik koncepcijų stadijoje. Europos Komisija taip pat teigia, kad finansiniai regioninės politikos instrumentai, finansinių procedūrų priežiūra ir kontrolė Lietuvos regioninės plėtros srityje yra silpni. Todėl artimiausiu laiku reiktų: · Pareikalauti iš Vyriausybės, kad ministerijos bei Regioninės plėtros komisija kuo greičiau parengtų Regioninės plėtros įstatymo ir kitų reikalingų teisės aktų projektus bei pateiktų juos svarstyti Seimui 1999 m. pavasario sesijoje. Teisinio pagrindo spartesnis sukūrimas turi būti vienas regioninės politikos prioritetų. Regioninės plėtros komisija taip pat yra atsakinga už probleminių regionų sąrašo sudarymą. Papildomai inicijuoti Lietuvos Respublikos Biudžetinės sandaros įstatymo pataisas, kurios numatytų regioninio finansavimo galimybes. · Paraginti Lietuvos Respublikos Vyriausybę sudaryti regioninės plėtros tarybų bei regioninių plėtros agentūrų, esančių skirtinguose regionuose, kūrimo ir jų darbų koordinavimo schemą. Tai ypač svarbu, kai keliems regionams teks koordinuoti savo veiklą sprendžiant tą patį klausimą ar problemą, tuo labiau kol nėra priimtas metmenyse numatytas Regioninės plėtros įstatymas, kol yra neaiškus apskričių ir regionų administracijų veiklos bendradarbiavimas. · Per mėnesį suteikti Centrinės Koordinavimo institucijai juridinį statusą, skirti šiai institucijai papildomų lėšų bei sudaryti sąlygas naujjiems darbuotojams įdarbinti. · Dėl specialistų poreikio regioninės plėtros programų kūrimui, organizuoti atskirų centrinio ir vietinio lygio pareigūnų bei regioninės plėtros agentūrų tarnautojų, dirbsiančių regioninės politikos srityje, mokymą. Duomenų apsauga Europos Komisija 1998 m. lapkričio 3 d. Ataskaitoje apie Lietuvos pažangą skyriuje “Vidaus rinka be sienų” analizavo duomenų apsaugos veiklą, nors duomenų apsauga nėra įrašyta į Nacionalinę ACQUIS priėmimo programą. Kaip žinia, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. spalio 10 d. nutarimu buvo įsteigta Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija prie Ryšių ir informatikos ministerijos, o 1998 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 620, pakeitė Inspekcijos pavaldumą - prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos. Inspekcijos pagrindinės funkcijos atitinka priežiūros institucijos, apibrėžtos Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 95/45/EB “Dėl asmenų apsaugos, apdorojant asmeninius duomenis, ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo”, funkcijoms. Asmens duomenų teisinės apsaugos teisinį santykį reguliuoja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (1996 m. birželio 11 d.) pataisytas ir papildytas 1998 m. kovo 12 d. Įstatymas dabar taikomas ne tik valstybės informacinėms sistemoms, tačiau ir bet kokiam kompiuterizuotam arba su tuo susijusiam duomenų tvarkymui. Duomenų apsaugos inspekcija finansuojama iš valstybės biudžeto. Valstybės duomenų apsaugos valdymo išlaidoms numatyta 396 tūkst. Lt finansuoti tokioms priemonėms: 1) asmens duomenų valdytojų registravimas; 2) duomenų valdytojų ir gavėjų konsultavimas ir tikrinimas; 3) teisės aktų ir metodinių dokumentų kūrimas. Reiktų 1999 metais parengti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos įstatymo projektą, kuris nustatytų Inspekcijos - nepriklausomos priežiūros institucijos, statusą, atitinkantį ES direktyvos 95/46/EB reikalavimus. Pagal šiuos reikalavimus inspekcija negali būti pavaldi asmens duomenų valdytojui ar jų tvarkymo įstaigai, o taip pat vadovaujančiajai registro tvarkymo įstaigos institucijai. Reiktų didinti darbuotojų skaičių ir atnaujinti Inspekcijos administracinę struktūrą, sukuriant atskirus padalinius (teisinės ir metodologinės bazės kūrimui bei strategijos formavimui, priežiūros ir kontrolės, informavimo ir konsultavimo). Reiktų plėsti duomenų apsaugos teisinę bazę, susijusią su valstybės teisėtų duomenų mainais, parengti teisės aktus, susijusius su asmens duomenų teikimu Internete, su asmens duomenų subjektų teisių įgyvendinimu, specialiųjų duomenų apsaugos reikalavimų nustatymu. Reiktų papildyti NAPP-ą prioritetų priemonių lentele BH3/5 “Duomenų apsauga” (priedas), kurioms turėtų būti skirta - 395 tūkst. Lt. Galima prognozuoti prisijungimo prie Europos Tarybos 1981 m. Konvencijos ETS Nr.
2. “Dėl asmenų apsaugos automatizuotai aprodojant jų asmeninius duomenis” galimybę ir konvencijos ratifikavimą nuo 2000 -ųjų metų, nes pagrindiniai duomenų apsaugos principai iš esmės yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme bei Administracinių teisės pažeidimų kodekse, taip pat numatyti siūlomoje NAPP papildymo lentelėje. Atitikties įvertinimas Pagrindinės atitinkamų Europos Komisijos ir Europos Tarybos dokumentų, susijusių su visuotiniu atitikties įvertinimo metodu, nuostatos, įgalinančios sudaryti prielaidas atitikties įvertinimo įstaigų veiklos rezultatų (bandymų, protokolų, atitikties sertifikatų) tarpusavio pripažinimui įtvirtintas 1998 m. spalio 6 d. Lietuvos Respublikos atitikties įvertinimo įstatyme (Nr.VIII-870). Lietuvos nacionalinės akreditacijos įstaigos funkcijas vykdo Nacionalinis akreditacijos biuras prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos, atsakingas už bandymų, kalibravimo laboratorijų, gaminių, kokybės sistemų, darbuotojų sertifikacijos įstaigų, taip pat kontrolės įstaigų akreditavimą. Nacionalinis akreditacijos biuras 1998 06 23 priimtas Europos Akreditacijos asocijuotu nariu. Būtina pasirengti Europos atitikties įvertinimo protokolo tarp ES ir Lietuvos pasirašymui. Pasirengimo priemonės galėtų būti:
3. Standartizacijos, atitikties įvertinimo, gaminių bendrosios saugos, atsakomybės už gaminius su defektais įstatymų priėmimas.
4. Šakinių įstatymų pagal ES direktyvas priėmimas.
5. Harmonizuotų Europos Standartų priėmimas Lietuvoje.
6. Techninės infrastruktūros plėtojimas, siekiant užtikrinti, kad atliekamų atitikties įvertinimo procedūrų lygis atitiktų ES reikalavimų lygiui.
7. Egzistuojančių privalomųjų atitikties įvertinimo procedūrų (bandymų, sertifikavimo) peržiūrėjimas ir nutraukimas privalomųjų atitikties įvertinimo procedūrų tiems gaminiams, kurie nėra trečiosios šalies įvertinimo objektas pagal ES teisės aktus.
8. Tinkamos rinkos priežiūros sistemos sukūrimas. Siūloma įtraukti į Seimo pavasario (VI) sesijos darbų programą Vyriausybės parengtą Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo projektą.Produktų saugos įstatymas - viena iš teisinių prielaidų laisvam prekių judėjimui ES, o taip pat naujai produktų saugos rinkos priežiūros sistemai, kuri ES valstybėse yra pasidalinta tarp šalių, paskiriant atsakingas institucijas už produktų saugos kontrolę. Įstatyme yra numatytas valstybinis produktų saugos valdymas, juridinių ir fizinių asmenų bei įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, pareigos ir atsakomybė, visuomeninių vartotojų teisių gynimo organizacijų teisės produktų saugos kontrolės srityje, produktų saugos valstybinė kontrolė, taip pat atsakomybė už produktų saugos įstatymo pažeidimus. Standartizacija Standartizacijos, metrologijos ir akreditacijos funkcijas iki šių metų pradžios vykdė Lietuvos standartizacijos departamentas, įkurtas 1990 metais. Vyriausybės 1998 01 27 nutarimu Nr.105 LST buvo reorganizuotas į tris biudžetines įstaigas prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos: Lietuvos standartizacijos departamentą, Valstybinę metrologijos tarnybą ir Nacionalinį akreditacijos biurą, atitinkamai paskirstant funkcijas. Reorganizacija teigiamai įvertinta 1998 m. išvadoje, kurioje pažymėta, kad pirmojo etapo reikalavimai dėl narystės Europos standartizacijos organizacijose yra įvykdyti. Tolesnis šios institucinės reformos etapas yra nacionalinės standartizacijos organizacijos teisinio statuso pakeitimas, t.y. iš biudžetinės įstaigos į ne pelno organizaciją, atitinkantis Baltosios knygos ir Stojimo partnerystės programos rekomendacijoms. Siūloma priimti 1999 m. pirmajame pusmetyje Standartizacijos įstatymą, kurio projektas jau yra parengtas. Lietuvos standartizacijos taryboje, atstovaujančioje Lietuvą tarptautinėse organizacijose, reiktų padidinti darbuotojų skaičių, įsteigiant kokybės sistemų sertifikavimo skyrių, apie kurio reikalingumą minima išvadoje. Siūloma tikslinti NAPP “A” grupės prioritetų standartizacijos ir atitikties įvertinimo struktūrų modernizavimo priemonių lentelę (AH 3/5.1.-AH 3/5.9), kur numatyti pagal priimtą Standartizacijos įstatymą nacionalinės standartizacijos organizacijos reorganizavimo finansavimą. Valdymo reformų ir savivaldybių komitetas