?VADAS

?VADAS LIETUVOS ŪKIO MINISTERIJA NACIONALINĖS ENERGETIKOS STRATEGIJOS PAGRINDINĖS KRYPTYS 1999 m. ĮVADAS Eina devintieji metai, kai Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė. Tuo laikotarpiu po staigių politinių permainų sekė ypatingai gilūs, labai sudėtingi, daugeliu atveju neprognozuoti visų šalies ūkio šakų, tarp jų ir energetikos, pokyčiai. Labai staigus pirminių energijos išteklių pabrangimas ir buvusių rinkų Rytuose praradimas šalia kitų faktorių sąlygojo gilų nuosmukį pramonėje ir iš dalies žemės ūkyje. Pastebimai sumažėjo energijos pareikalavimas ir jos gamyba. Nors buvo stengiamasi šią įtaką sušvelninti, tačiau valstybės galimybės buvo labai ribotos. Lietuva paveldėjo gan modernų energetikos ūkį, tačiau per ilgą labai pigios energijos periodą suformuotas išlaidus vartotojas negalėjo staiga pasikeisti. Tam reikia milžiniškų investicijų į visas ūkio šakas, o visuotinos ekonominės krizės sąlygomis tai padaryti per trumpą laiką yra neįmanoma. Perėjimas iš planinės į rinkos ekonomiką energetikoje vyksta lėčiau ir sunkiau nei buvo tikėtasi. 1994 m. pradžioje patvirtinta pirmoji Nacionalinė energetikos strategija, išreiškianti Vyriausybės pagrindines energetikos ūkio pertvarkymo ir plėtros nuostatas palyginti ilgam periodui - iki 2015 m. Energetikos įstatymas numato, kad energetikos strategiją tvirtina Seimas ir ji turi būti tikslinama kas penkeri metai. Šioje Nacionalinėje energetikos strategijoje patikslintos ir pakoreguotos 1994 m. suformuluotos energetikos plėtros kryptys. Ją rengiant, įvertinti žymūs pokyčiai ekonomikoje ir energetikoje, panaudota sukaupta patirtis ir informacija, reikalinga planuojant ir prognozuojant atskirų energetikos šakų raidą, įvertinti pokyčiai ir energetikos plėtros planai kaimyninėse valstybėse, o taip pat globaliniu mastu. Strategija parengta: · naudojant pirmosios 1994 m. patvirtintos Nacionalinės energetikos strategijos rengimo patirtį; · įvertinant šalies ekonomikos ir energetikos raidą laikotarpiu po nepriklausomybės atkūrimo ir dabartinę jų būklę; · remiantis Vakarų, Centrinės ir Rytų Europos šalių patirtimi; · remiantis sukaupta patirtimi dalyvaujant PHARE bei kitose tarptautinėse programose; · naudojant Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos nuostatas; · taikant modernius ekonominio planavimo metodus; · naudojant Ūkio ministerijos užsakymu vykdytų tyrimų rezultatus ir atsižvelgiant į Europos Sąjungos (ES) Acquis communautaire. Lietuvos energetikos raidai didelę įtaką turės ne tik vidiniai krašto veiksniai. Išorinių veiksnių poveikis bus taip pat reikšmingas, visų pirma ruošiantis stojimui į Europos Sąjungą (ES). Europos Sąjungos ir Šiaurės šalių energetikos raidos ryškiausia tendencija - tai visuotina ir atvira konkurencija, atvira energijos rinka kiekvienos šalies ribose ir tarp šalių. Tai turės esminę įtaką Lietuvos energetikos raidai, jos politikai ir todėl tam reikia gerai pasiruošti ir prisiderinti. Naujojoje Nacionalinėje energetikos strategijoje šie veiksniai yra visapusiškai įvertinti rekomendacijose, susijusiose su energetikos ūkio restruktūrizacija ir energijos rinkos kūrimu. 1. ENERGETIKOS STRATEGIJOS TIKSLAI Formuojant pagrindinius Nacionalinės energetikos tikslus, buvo atsižvelgta į Europos asociacijos sutarties, Energetikos chartijos sutarties, kitų tarptautinių sutarčių esminius reikalavimus bei nuostatas energetikos srityje, o taip pat įvertinti Europos Sąjungos bei atskirų jos šalių – narių energetikos politikos formavimo principai ir teiginiai. Įvertinant pagrindinius energetikos politiką formuojančius veiksnius, nustatomi šie Lietuvos energetikos strateginiai tikslai: Patikimas, saugus energijos tiekimas su mažiausiomis išlaidomis; Energijos vartojimo efektyvumo didinimas; Rinkos ekonomikos principų diegimas energetikoje; Poveikio aplinkai mažinimas; Regioninis bendradarbiavimas ir kooperacija; Lietuvos energetikos parengimas integracijai į Europos Sąjungą; Energetikos valdymo tobulinimas. Kad laiku įgyvendinti šiuos tikslus, būtina sukurti reikiamą teisinę ir institucinę infrastruktūrą. Tai turi būti padaryta per artimiausius trejus metus. 2. EKONOMIKOS RAIDOS PROGNOZĖS Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje sąlygojo principinį šalies ekonominės sistemos pakeitimą - perėjimą prie rinkos santykių ekonomikoje. Pereinamasis laikotarpis ir ekonomikos sutvarkymas pagal objektyvius jos dėsnius buvo lydimas tam tikro ūkio nuosmukio. BVP 1994 m. sudarė 56% nuo 1990 m. lygio. kilimo tendencijos pasireiškė tik 1995 m., o pastaraisiais metais BVP augimo tempai viršijo 4% per metus (6,1% - 1997 m.). Siekiant įvertinti ilgalaikės ekonomikos plėtros neapibrėžtumo įtaką į tikėtinus energijos poreikius, rengiant Nacionalinę energetikos strategiją buvo pasirinkti trys galimi raidos scenarijai: greito augimo (optimistinis), bazinis (nuosaikaus augimo) ir lėto augimo (pesimistinis). Lėto augimo scenarijuje numatytus žemus Lietuvos BVP vidutinius metinius augimo tempus (2% iki 2010 m. ir 3% 2011-2020 m.) galėtų sąlygoti labai lėti ūkio restruktūrizavimo tempai, mažos vidaus ir užsienio investicijos, nenumatytos ekonominės ir politinės krizės ir t.t. Pagal šį scenarijų vidutiniai metiniai BVP augimo tempai laikotarpiu iki 2020 m. yra 2,4%. Greito ekonomikos augimo scenarijuje laikotarpiu iki 2010 m. numatyti labai dideli Lietuvos ekonomikos augimo tempai (vidutiniškai 7,0% per metus) tikintis, kad:

1. a)itin greitai bus atstatyta ir plečiama Lietuvos pramonė,
2. b)bendra ekonomikos plėtros politika bus labai palanki didelėms investicijoms, skirtoms ūkiui modernizuoti bei naujoms technologijoms įsigyti,
3. c)techninė pagalba iš ES bus gausi ir efektyvi. Po 2010 m. BVP augimas sumažės iki 3%, o vidutiniai metiniai ekonomikos augimo tempai pagal šį scenarijų laikotarpiu 1998-2020 m. bus 5,2%. Bazinis scenarijus remiasi tomis ekonomikos plėtros tendencijomis, kurios buvo numatytos Lietuvos ūkio ministerijos parengtame nuosaikaus ekonomikos augimo scenarijuje 1998-2000 m., pratęsiant jas iki 2010 m. Bendra šio ir kitų dviejų scenarijų prielaida yra tai, kad po 2010 metų, pasibaigus pirmajam ekonomikos atstatymo etapui, BVP augimo tempai bus 3%. Pagal bazinį scenarijų tikimasi, kad vidutiniai metiniai ekonomikos augimo tempai 1998-2020 m. bus 4%. Atliekant kitą Nacionalinės energetikos strategijos patikslinimą 2003 m., tikrosios BVP kitimo tendencijos bus aiškesnės ir prognozės bus patikslintos. 3. ENERGIJOS POREIKIŲ PROGNOZĖS Energijos poreikių prognozavimo metodologija remiasi maksimaliai tiksliu 1996 m. (kurie laikomi baziniais) energijos sąnaudų ir jas sąlygojančių veiksnių tarpusavio ryšių nustatymu bei jų kitimo prielaidomis iki 2020 m. Prognozavimui naudotas plačiai Vakaruose taikomas imitacinis modelis MAED (energijos poreikių analizės modelis), kuris leido nustatyti vartotojų suvartojamos galutinės energijos poreikius, įvertinant įvairių veiksnių įtaką jų dydžiui. Perspektyviniai galutinės energijos poreikiai buvo detalizuoti pagal ūkio šakas ir energijos rūšis. Visais šiais atvejais buvo įvertintas energijos taupymo potencialas konkrečiose ūkio šakose. Įvertinant taupymo potencialą, vadovautasi duomenimis, pateiktais 1996 m. Lietuvos Vyriausybės patvirtintoje Nacionalinėje energijos vartojimo efektyvumo didinimo programoje. Bendras energijos vartojimo efektyvumo padidėjimas nustatytas pagal energijos intensyvumo, t.y. energijos, suvartotos BVP vienetui, kitimą. Prognozuojamo laikotarpio pabaigoje mažiausi energijos poreikiai būtų lėto ekonomikos augimo atveju, tačiau tada būtų didžiausias energijos intensyvumas. Ir priešingai, didžiausi energijos poreikiai bus greito ekonomikos augimo scenarijuje, bet tuomet energija bus vartojama efektyviausiai. Visais atvejais galutinės energijos poreikiai 2020 m. neviršija 1990 m. lygio. Energijos intensyvumas 2020 m. didelio efektyvumo scenarijuose sumažės iki 44-47%, lyginant su 1990 m. rodikliais, o bazinio efektyvumo scenarijuje - iki 61%. Labiausiai tikėtino bazinio scenarijaus atveju energijos suvartojimas namų ūkio sektoriuje sumažės 7,5% dėl mažesnių sąnaudų šildymo reikmėms. Tuo tarpu prekybos ir aptarnavimo sektoriaus, statybos ir žemės ūkio poreikiai turėtų išaugti 20-30%, o pramonės ir transporto - 80%. Poreikių struktūroje pagal energijos rūšis mažės kieto kuro ir naftos produktų, suvartojamų šilumos poreikiams tenkinti, dalis. Gamtinių dujų suvartojimas padidės apie 2 kartus, o motorinio kuro ir elektros energijos poreikiai - apie 1,7 karto. Elektros energijos sąnaudos 1990-1996 m. sumažėjo mažiausiai, palyginti su kitų rūšių energijos sąnaudomis. Tačiau pagal lyginamąjį elektros suvartojimą vienam gyventojui Lietuva šiuo metu labai atsilieka nuo išsivysčiusių Europos šalių. Elektros suvartojimas iki 2020 m. gali išaugti iki 2,4 karto (greito ekonomikos augimo atveju) ir tik tada priartėsime prie išsivysčiusių šalių pasiekto lygio. Bet kurio scenarijaus atveju elektros energijos poreikiai prognozuojamo laikotarpio pabaigoje viršys 1990 m. lygį. Jei Ignalinos AE būtų sustabdyta iki 2010 m., pirminės energijos poreikiai 2020 m. būtų apie 5% mažesni dėl didesnio ją pakeičiančių elektrinių naudingumo koeficiento. Tačiau bendri organinio kuro poreikiai padidėtų apie 30% (palyginti su variantu, kai Ignalinos AE eksploatacijos pabaiga yra po 2020 m.). Šį prieaugį kompensuotų gamtinės dujos ir mazutas. Jei Ignalinos AE bus eksploatuojama iki projektinio darbo laiko pabaigos, pirminės energijos balanse beveik lygiomis dalimis vyraus atominė energija, gamtinės dujos ir naftos produktai. Kitos kuro rūšys (anglis, orimulsija ir vietiniai bei atsinaujinantys ištekliai) prognozuojamo laikotarpio pabaigoje sudarys tik apie 12%. 4. ENERGIJOS TIEKIMO STRATEGIJA 4.1. Elektros energetika Elektros energetikos sistemos plėtra bei Ignalinos AE eksploatacija. Pagrindinis elektros energijos šaltinis šalyje yra Ignalinos AE. Paskutiniųjų penkerių metų laikotarpyje ji gamino 80-85% elektros energijos ir su mažiausiomis gamybos sąnaudomis. Bendra instaliuota elektros energijos generavimo galia (branduolinė ir ne branduolinė) yra daugiau kaip dvigubai didesnė už šalies vidaus poreikius. Pagrindinę įtaką tolesnei šalies elektros energetikos sistemos raidai daro Ignalinos AE dviejų blokų eksploatacijos trukmės pasirinkimas. Ignalinos AE eksploatacijos trukmė daugiausiai priklausys nuo rezultatų didinant jos saugą ir patikimumą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė imsis visų reikiamų priemonių, kad Ignalinos AE atitiktų tarptautinius branduolinės saugos standartus. Vyriausybė patvirtina,kad Lietuva įgyvendins visas saugos analizės ataskaitos ir jos nepriklausomos apžvalgos bei tarptautinio Ignalinos AE saugos žiury rekomendacijas. Vyriausybė laikosi susitarimų dėl Ignalinos AE saugaus darbo ir priimdama sprendimus dėl reaktorių eksploatavimo trukmės remsis tarptautinės ekspertų komisijos rekomendacijomis ir galima G7 šalių, Europos Sąjungos ir jos šalių - narių, Baltijos jūros valstybių, kitų šalių ir tarptautinių finansinių institucijų neatlyginama pagalba. Tikimasi, kad 1999 m. bus išduota licencija, leidžianti toliau eksploatuoti pirmąjį Ignalinos AE bloką. Ignalinos AE paruošė paraišką ir saugos pagrindimo dokumentaciją licencijai gauti, kurią VATESI įvertins pagal nacionalinius branduolinio saugumo reikalavimus, tarptautinių organizacijų rekomendacijas ir Vakarų šalių praktiką. Nacionalinėje energetikos strategijoje įvertinimui buvo parinkti du kraštutiniai Ignalinos AE eksploatavimo trukmės atvejai. Tai įgalina palyginti ekonomines, socialines bei kitas elektrinės uždarymo pasekmes plačiausiu galimu spektru. Šie atvejai yra tokie: 2) ankstyvas priverstinis Ignalinos AE stabdymas, kai I blokas stabdomas 2000 m., o II - 2005 m. pabaigoje. Šiuo atveju elektrinė būtų uždaroma: jei I blokas 1999 m. negautų licencijos; dėl kitų su saugumu susijusių priežasčių, arba priėmus atitinkamus politinius sprendimus; 2) abiejų blokų branduoliniai reaktoriai eksploatuojami, kaip tai numatyta Ignalinos atominės elektrinės techniniame projekte. Du minėti atvejai parinkti norint palyginti sąnaudas, susijusias su ankstyvu elektrinės uždarymu ir jos projektine eksploatacija . Manyta, kad tokia procedūra pareikalaus žymiai mažiau skaičiavimų nei analizuojant didelę aibę skirtingų atvejų ir kartu suteiks pakankamai tikslios informacijos Lietuvos Vyriausybei sprendimui priimti. Kita svarbi priežastis, dėl ko buvo pasirinkti du žymiai besiskiriantys atvejai, yra būtinybė sudaryti Lietuvos Vyriausybei pagrindą nenumatytų situacijų planavimui koks galutinis atvejis bebūtų pasirinktas. Jeigu teks pasirinkti pirmąjį atveją, bus labai nedaug laiko planavimui ir veiksmams iki uždarymo. Jeigu licencija bus išduota ir bendras Lietuvos ir Europos Sąjungos finansavimas ankstyvam Ignalinos AE uždarymui bus nepakankamas visoms pasekmėms padengti, tarp jų ir viso elektros energetikos sektoriaus šalyje restruktūrizavimui, teks toliau eksploatuoti Ignalinos AE. Uždarius Ignalinos AE ir elektros energiją iš esmės generuojant šiluminėse elektrinėse, kenksmingų medžiagų ir anglies dvideginio išmetimai į atmosferą 2015 m. pasiektų 1990 m. lygį, esant dvigubai mažesnei elektros energijos gamybai. Ignalinos AE uždarymui turi būti paruošta veiksmų programa, kaip Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo priemonių plano sudėtinė dalis ir eksploatacijos nutraukimo projektas. Programoje turi būti pateikta: · detalus stabdymo ir išmontavimo planas, įvertinant tam reikalingas išlaidas; · radioaktyvių atliekų ir panaudoto kuro sutvarkymo ir ilgalaikio saugojimo planas; · su elektrinės stabdymu susijusių socialinių ir ekonominių problemų sprendimo Visagino teritorijoje programa; · visos elektros energetikos sistemos detali raidos programa, apimanti laikotarpį prieš ir po Ignalinos AE uždarymo; · kiekvienais metais turi būti patikslinami atskaitymai nuo pajamų, gautų už realizuotą elektros energiją, kurie bus skirti Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo fondui ir radioaktyviųjų atliekų bei panaudoto branduolinio kuro tvarkymui. Ruošiantis eksploatuoti Ignalinos AE kaip numatyta jos techniniame projekte, turi būti: · atlikta nauja saugos analizė; · atlikta detali ekonominė elektros energetikos sistemos plėtros analizė mažiausių kaštų metodu, įvertintos ateities branduolinio kuro kainų prognozės, panaudoto kuro saugojimo, perdirbimo ir galutinio palaidojimo išlaidos bei pokyčiai organinio kuro rinkos srityje; · paruoštos saugiai ir efektyviai Ignalinos AE eksploatacijai reikalingos infrastruktūros (administracinės, priežiūros, mokslinės-techninės paramos, specialistų ruošimo) tolimesnės plėtros programos. Ignalinos AE gamina žymiai pigesnę elektros energiją nei kitos Lietuvoje esančios ar galimos naujai pastatyti elektrinės. Buvo atlikta Ignalinos AE uždarymo sąnaudų analizė (įvertinant atliekų sutvarkymo sąnaudas ir sąnaudas, susijusias su “prarastomis galimybėmis”). Uždarymo ir atliekų bei panaudoto kuro sutvarkymo sąnaudos yra įvertintos apie 9,6 mlrd. litų. Šias elektrinės uždarymui reikalingas lėšas galima sukaupti, nuo 1999 m šalies vartotojams tiekiamos elektros energijos tarifą padidinant 1,7-2,0 ct/kWh (antras atvejis). Jei dėl politinių motyvų, saugos reikalavimų ar kitų nenumatytų priežasčių pirmąjį bloką tektų uždaryti iki 2000 m., o antrąjį iki 2005 m. pabaigos, vartotojams tiekiamos elektros energijos tarifą tektų padidinti 8,1-9,6 ct/kWh. Ši tarifo dedamoji neturi būti apmokestinama jokiais papildomais mokesčiais, o surinktos lėšos kaupiamos specialiame elektrinės uždarymo fonde. Nuostoliai, susiję su “prarastomis galimybėmis” (nustatomi kaip prarastos produkcijos gryna vertė plius papildomi kapitaliniai įdėjimai Visagino teritorijoje) įvertinti 13,2-15,6 mlrd. litų. 1998 m. kainomis. Papildomos išlaidos elektros energetikos sistemos plėtrai ir funkcionavimui ankstyvo Ignalinos AE stabdymo atveju siektų 7,2-8,6 mlrd. litų. Pirmasis skaičius atitiktų lėto ekonomikos augimo scenarijų, antrasis - greito ekonomikos augimo scenarijų. Ilgesnė Ignalinos AE eksploatacija padėtų sukaupti daugiau lėšų, reikalingų elektrinės uždarymui, radioaktyvių atliekų sutvarkymui bei panaudoto kuro galutiniam palaidojimui. Vėlesnis uždarymo laikas taip pat padėtų minimizuoti socialines ir ekonomines problemas šalies mastu, o taip pat Visagino teritorijoje. Siekiant sukaupti lėšas Ignalinos AE uždarymui, Lietuvoje būtina tobulinti elektros energijos kainodarą, į kainą įvedant visas būtinas sąnaudas, reikalingas Ignalinos AE eksploatavimui, uždarymui, panaudoto branduolinio kuro saugojimui ir radioaktyvių atliekų tvarkymui. Galingumų balansas. Ignalinos AE uždarant pagal pirmąjį atveją, turimų galingumų šalies poreikiams tenkinti visais poreikių augimo atvejais užtenka iki 2006 m., o modernizavus Lietuvos elektrinę, pervedant ją į kombinuotą ciklą, poreikių ir generavimo balansas nagrinėjamu laikotarpiu (iki 2020 m.) būtų patenkintas tik lėto ekonomikos augimo atveju. Eksploatuojant Ignalinos AE kaip numatyta jos techniniame projekte ir modernizuojant Lietuvos elektrinę, Lietuvos elektros energetikos sistema net ir greito ekonomikos augimo atveju ir neįvedus papildomai jokių naujų galingumų turėtų daugiau nei 1,4 GW perteklinį galingumą visu nagrinėjamu laikotarpiu. Susiklosčius palankioms elektros energijos eksporto į užsienį sąlygoms, gali būti tikslinga toliau didinti Kruonio HAE galią ir statyti mažas termofikacines elektrines ir hidroelektrines. Esamų galingumų panaudojimas. Greta Ignalinos AE bus eksploatuojamos hidroelektrinės, Vilniaus TE-3 ir Kauno TE (termofikaciniu režimu). Lietuvos elektrinė, dirbant bent vienam Ignalinos AE blokui, bus naudojama tik kaip rezervinės galios šaltinis, manevrinio galingumo poreikių tenkinimui arba tik esant dideliam elektros energijos eksportui. Kruonio HAE tikslinga naudoti ir savaitinio reguliavimo režime, tačiau jos vieta šalies elektros energetikos sistemoje priklausys nuo kitų tarptautinių projektų (Baltijos žiedo, elektros perdavimo linijos į Lenkiją ir pan.) realizavimo eigos ir elektros energijos eksporto apimčių. Perspektyvinės elektrinės. Prireikus naujų galingumų, ekonominiu atžvilgiu patraukliausias elektros energijos gamybos šaltinis būtų modulinės termofikacinės elektrinės su dyzeliniais varikliais ar dujų turbinomis ir nauja kombinuoto ciklo dujų turbininė elektrinė (KCDTE). Taip pat išryškėja Neries kaskado bei Nemuno vidurupio naujų hidroelektrinių konkurentabilumas. Tačiau bendra šių HE galia vertinama tik 170 MW, todėl jos įtaka galių balansui yra nedidelė. Kitas elektros energijos gamybos šaltinis (po naujos kombinuoto ciklo elektrinės ir modulinių termofikacinių elektrinių) pagal ekonominį efektyvumą yra modernizuota Lietuvos elektrinė Elektrėnuose. Išlikus dabartiniam kuro kainų lygiui, jos modernizacija būtų pranašesnė alternatyva už naujos KCDTE statybą. Lietuvos elektrinė yra pritaikyta vartoti įvairų kurą (dujas, mazutą bei orimulsiją) ir nepriklauso nuo vienintelio kuro šaltinio. Todėl Lietuvos elektrinė turi būti išsaugota kaip patikimas galios rezervas. Elektros energijos eksportas. Įvertinant ypatingą visų turimų galingumų efektyvaus panaudojimo ekonominę reikšmę: · artimiausioje perspektyvoje ekonomiškai tikslinga (užtikrinus atsiskaitymus) plėsti tradicinį elektros energijos eksportą per turimas perdavimo linijas šiaurės ir rytų kryptimis; · elektros energijos eksportas iš Lietuvos elektrinės ateityje gali tapti ekonomiškai tikslingas pusiau pikinio ir pikinio pareikalavimo metu; · galingos elektros energijos perdavimo linijos į Vakarus statyba yra būtina susijungimui su transeuropiniais elektros tinklais, tokiu būdu išplečiant eksporto rinką. Elektros energijos tiekimo patikimumui užtikrinti būtina: · išsaugoti reikiamo techninio lygio turimą elektrinių ir elektros perdavimo tinklų potencialą, palaipsniui jį priderinant prie rinkos ekonomikos reikalavimų; · nuolat gerinti IAE saugą ir patikimumą taip, kad jie atitiktų tarptautinius reikalavimus; · sukaupti ilgalaikes branduolinio kuro atsargas Ignalinos AE; · kooperuotis su kaimyninėmis valstybėmis rezervinio galingumo užtikrinimo srityje; · padidinti sukaupiamos energijos kiekį Kruonio HAE viršutiniame baseine (užbaigiant baseino sienų paaukštinimą); · integruotis į Centrinės ir Vakarų Europos valstybių elektros energetikos sistemą, tokiu būdu užtikrinant Lietuvos elektros energetikos sistemos darbo patikimumą ir mažinant priklausomybę nuo Rusijos elektros energetikos sistemos; · stiprinti bendradarbiavimą ir kooperaciją su Baltijos šalimis, išsaugant bendrą trijų Baltijos valstybių elektros energetikos sistemų kontrolės centrą “DC Baltija”, kuriant bendrą elektros energijos rinką. Mažiausios elektros energijos tiekimo išlaidos Lietuvoje pasiekiamos: · maksimaliai išnaudojant Ignalinos AE pajėgumus; · racionaliai išnaudojant Vilniaus TE-3 ir Kauno TE darbą termofikaciniu režimu; · vykdant aktyvią elektros energijos eksporto ir tranzito politiką; · Kruonio HAE naudojant savaitinio reguliavimo režimu; · toliau tobulinant kainodaros sistemą; · palaipsniui atskiriant elektros energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo veiklas; · parengiant ir įdiegiant efektyvią energetikos sektoriaus apskaitą (duomenų surinkimas, analizė ir panaudojimas). 4.2. Šilumos energija Šilumos tiekimo sektorius susiduria su rimtomis ekonominėmis ir techninėmis problemomis. Jos gali būti efektyviai sprendžiamos tik bendrame viso energetikos sektoriaus strategijos kontekste. Sprendžiant Lietuvos vartotojų aprūpinimo šiluma problemą, pagrindinės strateginės nuostatos techninės politikos srityje būtų: · centralizuotose šilumos tiekimo sistemose, vartojančiose gamtines dujas, turi būti palaipsniui įrengiamos termofikacinės elektrinės, galinčios gaminti elektros energiją, kurios kaina būtų konkurenti Ignalinos AE gaminamos elektros kainai; · ten, kur susidaro dideli kiekiai degių atliekų, jos pirmiausia turi būti naudojamos šilumos gamybai, nes tai mažina kuro importą ir padeda išspręsti atliekų saugojimo problemą. Jų naudojimo galimybė kombinuotai šilumos ir elektros gamybai turi būti atskirai įvertinta kiekvienu konkrečiu atveju; · visose sistemos grandyse įrengti apskaitos prietaisus, įgalinančius tiksliai įvertinti šilumos gamybos apimtis, perdavimo ir skirstymo nuostolius bei galutiniam vartotojui patiektos šilumos kiekį; · palaipsniui modernizuoti šilumos tiekimo sistemas, sudarant vartotojui galimybę reguliuoti šilumos suvartojimą savo nuožiūra; · turi būti paruoštos didžiųjų miestų esamų centralizuoto šilumos tiekimo sistemų modernizacijos programos, numatančios ekonomiškai pagrįstą šildymo būdo ir vartojamo kuro parinkimą; · plėsti elektros prietaisų karštam vandeniui ruošti naudojimą ne šildymo sezono metu; · gamtinių dujų panaudojimas šildymui turi būti planuojamas individualių namų rajonuose ir toli nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų esančiuose daugiabučių namų kvartaluose. Valdymo ir kainodaros politikos srityje: · nepriklausomai nuo šilumos tiekimo sistemų nuosavybės formų pagrindinis veiklos efektyvumo rodiklis ir pelno šaltinis turi būti ne energijos gamybos didinimas, o nuostolių mažinimas ir suteiktų paslaugų kokybė; · skatinti energetinio aptarnavimo kompanijų kūrimąsi; · sudaryti sąlygas, kad patys vartotojai būtų suinteresuoti tobulinti šilumos ūkį, galėtų daryti įtaką jo techninei ir ekonominei politikai; · šilumos kainų politika ir kainodaros sistema turi skatinti šilumos ūkio modernizacijos procesą; · pirma eile nustatyti termofikacinių elektrinių gaminamos energijos kainodaros principus ir elektros energijos supirkimo iš jų tvarką. 4.3. Dujos Atsižvelgiant į jau sukurtas Lietuvoje dujų tiekimo technines priemones bei keliamus reikalavimus aplinkosaugai, gamtinės dujos yra perspektyviausia organinio kuro rūšis. Gamtinių dujų naudojimas Lietuvoje šiuo metu ir artimiausioje ateityje nėra ribojamas tiekimo galimybėmis. Perspektyviausi gamtinių dujų vartotojai yra modernizuotos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos ir termofikacinės elektrinės. Kadangi labiausiai tikėtina, jog artimiausiu (5-10 m.) laikotarpiu dujos bus tiekiamos iš vienintelio šaltinio, tiekimo patikimumui ir saugumui užtikrinti bus imamasi šių priemonių: · bus skatinama dujų perdavimo tinklų plėtra ir dujų tranzitas per šalies teritoriją; · tęsiami tyrinėjimo, o vėliau ir statybos darbai įrengiant požeminę dujų saugyklą; · bus parengtas naudojimui dujotiekis, jungiantis Lietuvą su Latvija; · bus siekiama įsijungti į Baltijos dujų žiedą. Gamtinių dujų tinklai bus vystomi atsižvelgiant į: · pirminių energijos išteklių suvartojimo balansus; · aplinkosaugos būklę; · ekonominį pagrįstumą; · tiekimo patikimumo užtikrinimą; · ekonominį tikslingumą didinti gamtinių dujų suvartojimą. Vartotojams, kurių kuro poreikis nedidelis, rekomenduojama kaip ekologišką kuro rūšį naudoti suskystintas dujas. Suskystintų dujų tiekimo patikimumui užtikrinti diegti pažangias technologijas bei sudaryti suskystintų dujų atsargas, už kurias atsakingos suskystintas dujas tiekiančios ir importuojančios įmonės. Artimiausiu laikotarpiu bus išlaikytas gamtinių dujų kainų reguliavimas. Kainos turi padengti pagrįstas išlaidas. Bus nustatomos ribinės kainos. Kainodaros sistema turi skatinti kainų mažinimą ir būti diferencijuota pagal vartotojų kategorijas bei užtikrinti kainų skaidrumą. Gamtinių dujų sektoriuje turi būti atskirtos išlaidos, susidarančios gamtinių dujų tiekimo, perdavimo ir skirstymo grandyse. 4.4. Nafta ir naftos produktai Naftos ir naftos produktų sektorius artimiausiu metu ir tolimesnėje perspektyvoje išliks priklausomas nuo naftos ir iš dalies nuo naftos produktų importo. Prognozuojama, kad: · pirminių energijos išteklių balanse naftos produktų dalis, tenkanti kitų energijos rūšių gamybai, mažės; · naftos produktai išliks pagrindiniu rezerviniu kuru visiems elektros energijos ir stambiems centralizuotos šilumos gamintojams; · lengvųjų naftos produktų vartojimas didės pagrindinai transporto sektoriuje. Lengvųjų naftos produktų poreikius tenkinti visiškai įgalins turima ar jau statoma transportavimo, perdirbimo, saugojimo ir paskirstymo infrastruktūra. Vietiniai naftos ištekliai nėra dideli. Vietinės naftos paieškas ir žvalgybos darbus siūloma vykdyti pritraukiant investitorių lėšas. Artimiausiais metais, vykdant naftos darbų konkursus ir valstybinę gavybos priežiūrą, bus siekiama išlaikyti 0,3-0,5 mln. t naftos per metus gavybos lygį. Toliau bus įgyvendinami projektai, kurie sudarys galimybę alternatyviam apsirūpinimui nafta ir naftos produktais: · bus užbaigta Klaipėdos naftos terminalo rekonstrukcija; · bus užbaigti Būtingės naftos terminalo statybos darbai; · bus palaikomi projektai, suteikiantys galimybę apsirūpinti naftos produktais geležinkeliu per Lenkijos teritoriją. Didžiausia naftos produktų poreikio dalis bus patenkinama produktais, pagamintais Mažeikių naftos perdirbimo įmonėje. Iki pusės ten pagamintų naftos produktų bus eksportuojama. Patikimas ir saugus naftos produktų sandėliavimas yra vienas iš labai svarbių naftos ūkio sudėtinių dalių. Šiuo metu Lietuvoje turimų ir dar statomų talpų visiškai pakanka stabiliam bei patikimam šviesiųjų naftos produktų ir mazuto rinkos operatyvinės veiklos funkcionavimui laiduoti bei valstybės rezervui saugoti. Mažinant priklausomybę nuo vieno kuro šaltinio ir didinant kuro pasirinkimo įvairovę, pas smulkius vartotojus reikia plėsti vidutinių distiliatų naudojimą. Tuo tikslu vidutiniams distiliatams neturėtų būti taikomas akcizo mokestis. Laipsniškai bus griežtinami reikalavimai naftos produktų kokybei, bus mažinamas leistinas sieros kiekis šalyje vartojamame mazute. Nuo 2005 m. bus nutraukta naftos produktų, netenkinančių Europos normų, gamyba ir vartojimas. Patikimam šalies ūkio aprūpinimui naftos produktais bus sudaromos 90 parų naftos produktų atsargos. Etapais bus pakeista atsargų sudarymo ir panaudojimo tvarka. Tam bus parengta reikalinga teisinė bazė. Prie atsargų sudarymo proceso turės prisidėti naftos produktus gaminančios, importuojančios bei didmenine naftos produktų prekyba užsiimančios įmonės. Naftos produktų valstybės atsargų sudarymui numatoma: įvesti atsargų sudarymo mokestį arba sudaryti galimybę kaupti atsargas įmonėse. Šalies gynybinėms funkcijoms vykdyti bus sudaromos valstybės finansuojamos atsargos. Valstybė nustatys priemones naftos produktų rinkos reguliavimui ekstremalių situacijų atvejais. Naftos sektoriuje toliau bus plėtojama konkurencinė aplinka ir liberali rinka. 4.5. Vietiniai, atsinaujinantys ir atliekiniai energijos ištekliai Laikantis Europos Sąjungos nuostatų ir siekiant sumažinti kuro importą bei maksimaliai panaudoti turimus išteklius ir kurti naujas darbo vietas, Lietuvoje bus siekiama toliau didinti vietinių energijos išteklių vartojimą: · panaudojant ekonomines, teisines bei organizacines priemones, skatinančias medienos, durpių ir kitų vietinių kuro rūšių vartojimą; · plečiant kitų energijos išteklių (hidroenergijos, atliekinės energijos, biodujų, buitinių atliekų, vėjo, saulės, geoterminės energijos) vartojimą, remiantis pavyzdiniuose objektuose sukaupta patirtimi. 5. ENERGIJOS VARTOJIMO EFEKTYVUMO DIDINIMAS Neturint pakankamai vietinių energijos išteklių, Nacionalinės energetikos strategijos esminiu elementu tampa efektyvus energijos išteklių vartojimas ir jų taupymas. Įgyvendinant ir periodiškai tikslinant Nacionalinę energijos vartojimo efektyvumo didinimo programą, pagrindinės veiklos kryptys bus: · tobulinti teisinę ir normatyvinę bazę; · diegti pažangias technologijas ir energijos taupymo priemones; · įvesti energijos išteklius ir energijos taupymą skatinančią kainodarą; · atlikti energetinius auditus pramonės objektuose ir pastatuose; · sudaryti palankias sąlygas investicijoms į energijos taupymo sritį · stiprinti mokslinę, informacinę ir švietėjišką veiklą. Energijos išteklių taupymo tikslų įgyvendinimui artimiausiu metu būtina parengti Energijos taupymo įstatymą. Įsteigtas Energijos taupymo fondas bei vietinės ir užsienio investicijos turi tapti pagrindiniais energijos efektyvaus vartojimo ir taupymo priemonių diegimo šalies ūkyje finansavimo šaltiniais. Tam pasiekti būtina: · pastoviai kaupti Energijos taupymo fondo lėšas, užtikrinti tikslinį šio fondo finansavimą; · pilniau išnaudoti papildomas galimybes, atsirandančias taikant mokesčių lengvatas šios srities investicijoms; · diegti ekonomines priemones, skatinančias taupymo priemonių vietinę gamybą; · paruošti specifines veiksmų programas kiekvienam ūkio sektoriui su konkrečiomis finansavimo schemomis. 6. APLINKOSAUGA Lietuva laikysis tarptautinių konvencijų aplinkosaugos klausimais, Penktosios ES aplinkosaugos programos, Nacionalinės aplinkosaugos strategijos, Aplinkosaugos priartėjimo prie ES strategijos ir Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo nacionalinės strategijos reikalavimų. Pagrindinės aplinkosaugos kryptys energetikoje artimiausioje perspektyvoje: · subalansuota pirminės energijos tiekimo struktūra, didinant gamtinių dujų ir atsinaujinančių energijos išteklių dalį; · saugus Ignalinos AE eksploatavimas, įdiegiant antrąją nepriklausomą stabdymo sistemą bei kitas saugos gerinimo priemones, numatytas Ignalinos AE saugos analizės ataskaitoje ir ekspertų rekomendacijose; · panaudoto branduolinio kuro saugyklos įrengimas; · SO2 ir NOx emisijų mažinimo priemonių įgyvendinimas; · aplinkosauginių auditų tolesnė plėtra; · pigių priemonių, mažinančių emisijas, diegimas generuojančiuose šaltiniuose; · tolesnis įstatyminės bazės tobulinimas; · ekologiškai švaresnio kuro naudojimo ir taršos mažinimo priemonių įgyvendinimo skatinimas; · taršą mažinančių priemonių energetikoje diegimas, atsižvelgiant į bendrą šalies ekonominę situaciją; · aplinkosauginio reguliavimo energetikoje užtikrinimas, atiduodant pirmenybę ekonominiams svertams; · tolesnis mokesčių už taršą sistemos tobulinimas, siekiant, kad dalis surinktų lėšų būtų nukreipta taršos mažinimo priemonių įgyvendinimui. 7. SPECIALISTŲ RUOŠIMAS IR MOKSLINIAI TYRIMAI Energetikos ūkio valdymo principų ir nuosavybės formų pasikeitimas, visuotinės energijos apskaitos įvedimas, naujų technologijų atsiradimas, visiškai naujų informacijos, kontrolės ir reguliavimo sistemų įdiegimas reikalauja kitokio profesinio parengimo specialistų. Dabartinė jų mokymo bazė labai atsilieka nuo sparčiai kintančių poreikių. Jei nebus laiku parengti reikalingi specialistai, visa Lietuvos energetikos ūkio pertvarka gali būti apsunkinta, o reformos labai užsitęs. Todėl siūloma paruošti energetikos specialistų rengimo programą, įvertinančią Lietuvos ir užsienio šalių analogiško profilio specialistų rengimo patirtį. Joje numatyti: · technologinio profilio universitetų mokymo programų ir mokymo bazės priderinimą prie naujų poreikių; · priemones dėstytojų ir profesorių parengimui; · optimalų studentų skaičių, kad būtų galima tenkinti ateities poreikius; · priemones vyresnės kartos specialistų perkvalifikavimui. Modernizuojant energetikos ūkį, įsisavinant savo krašto išteklius, aptarnaujant energijos vartotojus ir tiekėjus, palaikant aukštojo mokslo potencialą, būtina taip pat turėti mokslinio tyrimo, projektavimo ir konsultacinio aptarnavimo struktūras, nes užsienio specialistų paslaugos būtų per brangios. Prioritetinės mokslinių tyrimų sritys, kur reikalinga konkreti Vyriausybės parama ir įsipareigojimai, yra šios: · branduolinės energetikos sauga, energetinių įrenginių patikimumas ir ilgaamžiškumas, konstrukcinis medžiagų senėjimas; · panaudoto branduolinio kuro ir kitų radioaktyviųjų medžiagų tvarkymas, saugojimas ir laidojimas; · atsinaujinančių ir vietinių energijos šaltinių naudojimo technologijos; · mažos termofikacinės elektrinės, tarp jų elektrocheminiai kuro elementai; · energijos taupymas ir energetikos efektyvumas, aplinkosauginiai energetikos aspektai; · energetikos ekonomika, sudėtingų sistemų projektavimo ir valdymo optimizavimas, technologinių procesų optimizavimas ir jų kontrolė; · naftos ir dujų ūkio įrengimų eksploatacija. 8. RINKOS LIBERALIZAVIMAS IR KONKURENCIJA Pagrindinių Nacionalinės energetikos strategijos tikslų įgyvendinimui toliau bus liberalizuojami rinkos santykiai energetikoje ir siekiama sudaryti konkurencines sąlygas energetikos įmonėms. Teisinė bazė energetikoje bus toliau kuriama ir derinama siekiant Acquis communautaire įgyvendinimo bei palankių sąlygų tinkamai parengti energetikos sektorių integracijai į ES vidaus rinką sukūrimo. Vykdant teisinės ir institucinės reformos politiką, siūloma: toliau tobulinti teisinę bazę, reglamentuojančią energetikos sektoriaus veiklą, parengti ir priimti atskirų energetikos sektorių (elektros, dujų ir centralizuotos šilumos) įstatymus, numatant šių sektorių reguliavimo struktūrą ir principus; · garantuoti reikalingų institucijų įsteigimą ar esamų pertvarkymų, kurios reguliuotų ir užtikrintų efektyvų energetikos sektoriaus valdymą ir rinkos principų diegimą; · sumažinti Vyriausybės tiesioginį vaidmenį bendrovių kasdieniniame valdyme, paliekant jai spręsti strateginius klausimus; · tęsti energetikos ūkio restruktūrizavimo siekiant padidinti jo veiklos efektyvumą ir patikimumą, nepažeidžiant vartotojų interesų; · elektros energetikos sistemoje įvesti atskirą apskaitą gamyboje, perdavime (nustatant aiškius perdavimo tarifus) ir skirstyme, palaipsniui sukuriant visiškai savarankiškas gamybos, perdavimo ir skirstymo veiklas; · tęsti energetikos objektų privatizavimo programą, skatinant vietinius ir užsienio investitorius dalyvauti energetikos objektų modernizavime ir pertvarkyme; · privatizavimą vykdyti etapais, įvertinant kiekvieno energetikos sektoriaus ir objekto specifiką ir valstybės interesus. Specifiniuose energetikos objektuose valstybė išlaikys dominuojantį vaidmenį; · elektros energijos perdavimo tinklą su visais svarbiausiais režimo reguliavimo įtaisais, tame skaičiuje Kruonio HAE ir Kauno HE, palikti valstybės nuosavybėje; · siekti energijos kainų skaidrumo, kad jos teiktų rinkos signalus vartotojams ir gamintojams; · pradedant 1999 m. palaipsniui išskaidyti atskiras energetinės veiklos rūšis į monopolines ir konkurencines, kurios turėtų skirtingus reguliavimo principus; kai tai ekonomiškai tikslinga, skatinti ir užtikrinti efektyvią konkurenciją reguliuojamose energetinės veiklos srityse; · nustatyti ir taikyti energijos tiekėjams kainų skaičiavimo metodikas, pagrįstas ne tik tiekėjo sąnaudomis, bet ir tiekėjų bei vartotojų veiklos efektyvumu, jų interesų objektyviu derinimu, kuro kainų ir infliacijos indekso kitimu; · atsisakyti subsidijų, užtikrinti, kad reguliuojamos energijos išteklių kainos atitiktų konkurencinei aplinkai ir atspindėtų ekonomiškai pagrįstas sąnaudas; · socialinę politiką įgyvendinti per socialines programas ir valstybines struktūras, atskirtas nuo energetikos kainodaros ir nuo energetikos bendrovių; · sudaryti nediskriminacines sąlygas visiems rinkos dalyviams; · įvesti rinkos leidimus (koncesijas) energijos gamybos ir paskirstymo įmonėms; · plėsti bendradarbiavimą energetikos sektoriuje tarp Baltijos šalių bei siekti integruotis į Vakarų energetikos rinkas. APIBENDRINANČIOS PASTABOS Pateikta atnaujinta Lietuvos energetikos strategija išreiškia pagrindines valstybės nuostatas ir jų įgyvendinimo kryptis modernizuojant šalies energetikos ūkį, visapusiškai priderinant jį prie augančių valstybės poreikių ir naujausių tarptautinių reikalavimų, ekonomiškumo, patikimumo, gamtosaugos ir valdymo tobulinimo aspektais. Jau pradiniame šios strategijos įgyvendinimo periode Lietuvos energetika bus visiškai priderinta prie Europos Sąjungos reikalavimų ir galės įsilieti į vieningą Europos energetikos struktūrą. Strategijos nuostatų įgyvendinimui Lietuvos Vyriausybė turi paruošti Veiksmų programą, numatančią konkrečius įvykdymo terminus, veiksmų eiliškumą, jų finansavimo apimtis ir šaltinius bei konkrečius vykdytojus.