__1. ?VADAS

__

1. ?VADAS Projektas Nr. 6 Seimo Europos reikalų komiteto pranešimas Apie Europos Sąjungos regioninę politiką ir Lietuvos pasirengimą jos įgyvendinimui Turinys:
2. Regioninė politika Europos Sąjungoje; · Struktūrinių fondų naudojimo principai; · Struktūrinių fondų lėšos; · Struktūrinių fondų reforma.
3. Regioninė politika Lietuvoje: · Lietuvos regioninės politikos vertinimas Europos Komisijoje; · Lietuvos Vyriausybės veikla įgyvendinant regioninę politiką Lietuvoje;
4. Lietuvos regioninės politikos problemos: · Teisinis pagrindas; · Institucijos; · Programos; · ES regioninės politikos acquis communautaire;
5. Išvados ir rekomendacijos. Informacija, naudota rengiant šį pranešimą, buvo pateikta Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Seimo Informacijos analizės skyriaus. Taip pat naudoti Europos Sąjungos institucijų dokumentai. Tekste vartojamos sąvokos ir sutrumpinimai: BŽŪP – bendroji žemės ūkio politika; CKI – Centrinė koordinacinė institucija; DG – generalinis direktoratas; EAGGF – Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas; EK – Europos Komisija; ERDF – Europos regioninės plėtros fondas; ES – Europos Sąjunga; ESF – Europos socialinis fondas; FIFG – Finansinis instrumentas žvejybai remti; ISPA – Stojimo struktūrinė priemonė; N.D. – nėra duomenų; Regionas – tai teritorinis vienetas, kuris geografiniu požiūriu skiriamas nuo kitų vienetų tam tikru funkciniu pagrindu. Tokio skyrimo kriterijai gali būti įvairūs: ekologinis, kultūrinis, administracinis, planavimo ar ekonominis. Atskirais atvejais regioninė politika vykdytina tarp kelių bendras administracines ribas turinčių administracinių teritorinių vienetų (apskričių, apygardų, valstybių), identifikavus šiems regionams būdingas specifines problemas ir sąlygas. Regioninė politika – aiškinama įvairiai, bet yra du esminiai požiūriai: 1) tai rinkinys priemonių skirtų paskatinti ekonominę regiono plėtrą kuo efektyviau panaudojant vietinius resursus. Pirmenybė visada atiduodama ekonominei plėtrai, siekiant galutinio tikslo- spartesnio šalies vystymosi. 2) regioninė politika suprantama kaip visuma priemonių , turinčių garantuoti vienodą gyvenimo lygį ir sąlygas visiems piliečiams nepriklausomai nuo to, kurioje šalies vietoje jie gyvena. ES ji suprantama kaip paramos atskiriems regionams politika. SAPARD – Speciali veiksmų programa stojimo fondų panaudojimui paramai žemės ūkio ir kaimo plėtros srityje; SPP – Spec. pasirengimo programa, pagal kurią bus skirta 3 mln. ECU Lietuvai pasirengti finansavimui pagal ES stojimo paramos priemones (ISPA ir SAPARD) nuo 2000m.; URM – Užsienio reikalų ministerija; VRSRM – Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija; ŽŪ – žemės ūkis. Regioninė politika Europos Sąjungoje Ekonominio ir socialinio ES išsivystymo netolygumai ypač atsispindi žvelgiant į atskirus regionus: išsiskiria pajamų, užimtumo lygis, o regioninius skirtumus dar labiau paryškina nevienodas nacionalinių ekonomikų išsivystymas. Šio dešimtmečio viduryje ekonomiškai silpniausiuose regionuose gyventojų perkamoji galia buvo vos 55% ES vidurkio, o labiausiai išsivysčiusiuose – 42% jį viršijo. Tai aiškinama įvairiai: geografine padėtimi, kapitalo trūkumu, netobula įmonių infrastruktūra, gyventojų išsilavinimu, nesubalansuotu pramonės ir žemės ūkio santyku ir pan. Prie atsilikusiųjų priskiriama Graikija, Portugalija, didelė dalis Ispanijos, Pietų Italija ir Sardinija, Airija, Šiaurės Airija, Korsika bei Prancūzijos užjūrio teritorijos, naujosios Vokietijos žemės. Galima išskirti struktūrinę ir regioninę ES politiką. Struktūrinė politika skatina bendrą ekonominę plėtrą dažniausiai su šakinių programų pagalba (pvz., žemės ūkio), o regioninė politika – regionų išsivystymo lygio skirtumų sumažinimą atsilikusiuose regionuose ar srityse. Struktūrinė politika gali turėti regioninės politikos bruožų ta prasme, kad su šakinių programų (transporto, žvejybos, žemės ūkio ar pan.) pagalba gali būti siekiama sumažinti regionų išsivystymo skirtumus. Su ekonomikos restruktūrizavimo sunkumais susiduria ir išsivysčiusios šalys, kai tenka restruktūrizuoti senas pramonės šakas (pvz., angliakasybą, plieno pramonę). Tokių regionų yra D. Britanijoje, Prancūzijoje ir kitur. Kita specifinė regionų rūšis – retai apgyvendinti Šiaurės valstybių šiauriniai regionai. Dar Romos sutarties preambulėje buvo nurodyta būtinybė mažinti atskirų regionų išsivystymo skirtumus. 1975 m. įkurtas Europos regionų plėtros fondas. Per jį turėjo būti perskirstomos paramos lėšos regionams. Pagal 1986 m. Vieningos Europos aktą (Single European Act) Europos Komisija buvo įpareigota iš esmės reformuoti struktūrinę politiką. Nuo to laiko struktūrinių fondų dydis labai išaugo. Išskiriami tokie struktūriniai fondai:
6. Europos socialinis fondas (European Social Fund, ESF). Įkurtas 1960 m. Pagrindinis uždavinys – mažinti nedarbą, lengvinant priėjimą prie darbo rinkos, remiant lygias galimybes, keliant profesinę kvalifikaciją, kuriant naujas darbo vietas.
7. Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas (European Agricultural Guidance and Guarantee Fund, EAGGF), įkurtas 1962 m. Remia struktūrinius pokyčius žemės ūkyje, žemės ūkio produkcijos perorientavimą, papildomus ūkininkų verslus.
8. Europos regioninės plėtros fondas (European Regional Development Fund, ERDF). Įkurtas 1975 m. Tikslas – padėti mažinti didžiausias ES regionų disproporcijas, prisidedant prie mažai išsivysčiusių regionų ekonomikos struktūrinių pertvarkymų. Skatina investavimą į gamybą bei ekonominę infrastruktūrą, remia inovacijas, smulkų ir vidutinį verslą ir t.t.
9. Finansinis instrumentas žvejybai remti (Financial Instrument for Fisheries, FIFG). Įkurtas 1993 m. Finansuoja struktūrines priemones žvejybos sektoriuje.
10. Sanglaudos fondas (Cohesion Fund), dar vadinamas integralumo fondu. Įkurtas 1993 m. Teikia finansinė pagalbą aplinkosaugos ir transeuropinių tinklų transporto infrastruktūros projektams. Kartais struktūriniais fondais vadinami tik pirmieji trys, kartais pirmieji keturi. Likę tokiu atveju vadinami “kitais struktūrinio finansavimo instrumentais”. Pagrindiniai su regionais susiję fondai – Regionų plėtros bei Sanglaudos – tvarkomi Europos Komisijos DG XVI (regioninė politika ir sanglauda). Be jau minėtų fondų, egzistuoja ir kiti su regionine politika susiję struktūrinės politikos finansavimo instrumentai. Čia pateikiami pagrindiniai: Europos investicijų bankas (European Investment Bank, EIB). Teikia paskolas infrastruktūrinėms investicijoms, atlieka kitą finansinę veiklą. Europos investicijų fondas (European Investment Fund, EIF) teikia garantijas bei dalinį finansavimą ilgalaikiams infrastruktūriniams projektams, finansuoja smulkias ir vidutines įmones. Regionai vertinami pagal tam tikrus kriterijus ir nustatoma, pagal kokį tikslą (Objective) regionui skiriama parama. Tikslas Kam skiriama parama Skiriama lėšų Finansavimo šaltinis I tikslas Parama regionams, jei BVP vienam gyventojui neviršija 75% ES vidurkio. 67,6 % ERDF EAGGF II tikslas Regionų perorientavimas, jei nedarbo lygis viršija ES vidurkį, anksčiau dominavusi pramonė akivaizdžiai smuko. 11,1% ERDF III tikslas Kova su ilgalaike bedarbyste, jaunimo integravimas į darbo rinką, lygios vyrų ir moterų galimybės. 10,9% kartu ESF IV tikslas Parama darbo jėgos prisitaikymui prie ekonomikos pokyčių. ESF V A tikslas Parama kaimo plėtrai, pritaikant ŽŪ ir žvejybos struktūras prie BŽŪP bei žvejybos politikos. 5,0% EAGGF V B tikslas Parama kaimo plėtrai. Teikiama retai apgyvendintoms sritims, kur didelė ŽŪ dalis, žemas ekonomikos lygis. 4,9% EAGGF, ESF, ERDF VI tikslas Parama ypač retai apgyvendintiems regionams, turintiems mažiau kaip 8 gyv./km
11. Skirta Švedijai ir Suomijai 0,5% N.D. Šaltinis: LR Seimo Informacijos analizės skyriaus medžiaga,
12. Struktūrinių fondų naudojimo principai Lemiamos reikšmės turi keturi principai:
13. Papildymo principas (additionality). Parama ne pakeičia valstybės paramą, bet ją papildo. Be to, paprastai valstybės turi išlaikyti ne žemesnį nei anksčiau remiamų tikslų finansavimo lygį.
14. Partnerystės principas (partnership). Reikalauja kuo glaudesnio EK ir atitinkamų valstybės narės visų lygių valdžios pareigūnų bendradarbiavimo nuo parengiamosios stadijos iki priemonės įgyvendinimo.
15. Programavimo principas (programming). Plėtros programos rengiamos kasmet, procesą sudaro daug stadijų.
16. Koncentracijos principas (concentration). Paramos priemonės turi būti skiriamos tik pagal šešis minėtus tikslus atitinkančius kriterijus. Struktūrinių fondų lėšos Struktūrinių fondų lėšos 1994 – 1999 m. (vienam finansavimo periodui) yra 153 mlrd. ECU. ERDF teko 49,5%, ESF – 29,9%, EAGGF – 17,7%, FIFG – 2,9%. Struktūriniai fondai 1998 m. sudarė apie 32% ES biudžeto išlaidų. Pagrindinėms šalims gavėjoms Airijai, Graikijai ir Portugalijai gautos lėšos sudarė apie 5% nuo jų BVP. Tačiau iš struktūrinių fondų paramą gauna didesnė ES valstybių-narių dalis. Reikia pažymėti, kad “Darbotvarkėje 2000” Europos Komisija siūlo reformuoti struktūrinius fondus, nors dėl reformos esama labai didelių nesutarimų pačios ES viduje. Tai, kad šalims – pagalbos gavėjoms struktūrinių fondų teikiama parama yra didelis papildomas lėšų šaltinis, pripažįsta visi. Konkrečius skaičius dabar pateikti kol kas sudėtinga, nes ES vyksta derybos dėl struktūrinių fondų ir vadinamųjų tikslų reformos, tačiau iš EK pateiktų pasiūlymų galima pasakyti, kad pvz., “Darbotvarkė 2000” EK paskelbė skirsianti pagalbą narystės siekiančioms šalims, kasmet apie 3 mlrd. ECU 2000-2006 metų laikotarpiui, iš jų apie 1 mlrd. ECU – struktūrinės pagalbos instrumentams. Planuojama, kad ISPA programos paramos lygis (rates of assistance) gali siekti iki 85%, tačiau šiems pinigams gauti būtinai reikės bendro finansavimo. Planuojamos 2000-2006 m. EAGGF fondo, kurio lėšų skiriama ir regioninei politikai, išlaidos (milijonai ECU) struktūrinėms priemonėms skirstomos taip: 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 ES plėtimui 530 540 550 560 570 590 600 Iš viso 1945 1990 2030 2070 2110 2150 2190 Struktūrinių fondų reforma Struktūrinių fondų reforma bus svarbi tuo, kad dabar galiojantys šeši tikslai (minėti anksčiau) bus performuoti į tris. EK to siekia norėdama supaprastinti struktūrinių fondų panaudojimą. Trumpai naujus tikslus (objectives) būtų galima apibrėžti taip:
17. Atsilikusių regionų plėtra ir struktūrinė reforma.
18. Struktūrinių problemų turinčių regionų ekonominė ir socialinė konversija.
19. Švietimo, įdarbinimo ir mokymo politikos modernizavimas ir finansinė pagalba, t.y. žmonių išteklių tobulinimas. Regioninė politika Lietuvoje Lietuvos regioninės politikos vertinimas Europos Komisijoje Europos komisija, vertindama Lietuvos pasirengimą tapti Europos Sąjungos nare, atkreipė dėmesį į platų problemų spektrą regionų plėtros srityje, priemones, reikalingas regioninei politikai vykdyti, nepakankamą administracinių struktūrų bei instrumentų suformavimą ar jų nepakankamai efektyvų panaudojimą. Taip pat pastebima, kad Lietuvos pažanga kuriant diferencijuotą regionų plėtros politiką, mažinančią regionų skirtumus, dar yra silpna. Tam reikalinga suformuoti bendrą pagrindą integruotai plėtros strategijai. Pagal Stojimo Partnerystės vidutinės trukmės prioritetus Lietuvoje reikia suformuoti regionines politikos teisinius, institucinius ir finansinius (biudžeto) pagrindus. Tai leistų Lietuvai dalyvauti Europos Sąjungos paramos programose bei mažinti skirtumus tarp regionų. Pabrėžtina, kad regionų politikos klausimais mažai informuojama Lietuvos visuomenė, netgi dalis politikų bei valdininkų yra nepakankamai susipažinę su regionine politika, jos prasmingumu, regionų veiklos galimybėmis, praktiniais regioninės politikos įgyvendinimo veiksmais. Regionas, regionų problemos pas mus dažnai tapatinamos su administracine teritorine reforma arba su tautinių mažumų problemomis, nors tautinių mažumų klausimai gali būti (yra) tik viena iš atskirų problemų. Lietuvos Vyriausybės veiksmai įgyvendinant regioninę politiką Lietuvoje 1997 m. lapkričio 27 d. suformuota darbo grupė parengė sprendimų ir siūlymų projektus, kurie leistų nustatyti Lietuvos Respublikos regioninę sąrangą, apsispręsti dėl teritorijos vienetų priskyrimo teritorinių vienetų nomenklatūros lygiams, suformuoti pasiūlymus dėl regionų valdymo struktūrų, atitinkančių europinę sampratą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 902 patvirtino regioninės politikos metmenis bei pavedė Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijai pradėti šių metmenų įgyvendinimo darbus. Šio nutarimo priėmimas laikytinas pirmu Lietuvos regioninės politikos plėtros žingsniu. Nutarime nustatoma, kad “Pagrindiniais teritoriniais dariniais, kuriuose bus vykdoma valstybinė socialinės-ekonominės plėtros regioninė politika, laikytini aukštesnieji administraciniai teritoriniai vienetai - apskritys, kurių dabar yra 10”. Šiame nutarime taip pat apibrėžiama regioninė politika ir jos nuostatos. Lietuvos regioninės politikos metmenys numato Regioninės plėtros įstatymo priėmimą. Regioninės plėtros komisijai patikėtas uždavinys parengti šį įstatymą ir kitus teisės aktų projektus. Komisija yra atsakinga už probleminių regionų sąrašo parengimą. Pati Regioninės plėtros komisija po ilgų derinimų suformuota tik šių metų gruodžio 9 d., ją sudaro 12 pareigūnų, vadovauja VRSRM viceministras p. V. Katkevičius. Regioninės plėtros įstatymas ir kiti teisės aktai turi apibrėžti regioninės politikos institucinę struktūrą ir visų už regioninę politiką atsakingų institucijų funkcijas. Įstatymas turėtų reguliuoti: 1) regioninės plėtros institucijų steigimą ir jų funkcijas; 2) valstybės institucijų funkcijas regioninės plėtros srityje; 3) statistinių rodiklių sistemos, reikalingos regionų plėtros programoms pagrįsti ir jų rezultatams įvertinti , sukūrimą; 4) regioninės plėtros programų koordinavimo ir tvirtinimo mechanizmą; 5) regioninės plėtros dokumentų publikavimą. Minimas įstatymas savo esme turėtų būti Lietuvoje kuriamos regioninės politikos teisinė bazė, vienas esminių regioninės politikos instrumentų. Dar prieš apibrėždamas įvairias regioninę politiką įgyvendinančias institucijas ir jų struktūrą, įstatymas turėtų įtvirtinti ir regioninės politikos sampratą, tikslus, jos kūrimo etapus, o po to – ir struktūrą. Vyriausybė nustatė, kad svarbiausios regioninės plėtros institucijos bus: 1) Nacionalinė regionų plėtros taryba, kuri nustatys regioninės politikos tikslus, aprobuos Nacionalinį plėtros planą, regionų plėtros programas ir teiks Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl jų įgyvendinimo. 2) Regionų plėtros institucija, kuri koordinuos regionų plėtros programų bei nacionalinio plėtros plano rengimą. Dabartiniu metu ši institucija vadinama į Centrine koordinacine institucija. Joje dirba darbuotojai ir veikia sekretoriatas; 3) Nacionaliniu lygmeniu viena iš ministerijų turėtų koordinuoti kitų ministerijų ir valstybes institucijų regioninės politikos įgyvendinimą ūkio sektoriuose bei socialinėje sferoje (dabar tai atlieka VRSRM); 4) Regionų lygiu numatomas padalinys yra Regiono plėtros taryba, kuri koordinuos regiono plėtros plano bei programų rengimą ir juos aprobuos. Ši taryba bus sudaroma proporcinio atstovavimo principu iš savivaldybių politikų pagal gautas vietas savivaldybių tarybų rinkimuose. 5) Regiono plėtros agentūra tiesiogiai rengs regiono plėtros planų bei programų projektus. Regionų plėtros agentūros jau kuriamos, Kaune ir Klaipėdoje jau veikia. Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija parengė Lietuvos regioninės politikos metmenų įgyvendinimo priemonių plano projektą ir pradėjo papildomą analitinės ES teisės peržiūros veiklą, siekdama nustatyti Lietuvos teisės aktų atitikimo ES teisės aktams regioninės politikos srityje lygį. Daugelis svarbiausių darbų, kuriant regioninę politiką, turi būti atliekama pagal vadinamąją Specialią pasirengimo programą (SPP). Nuo jos įgyvendinimo priklauso, kaip vyksta regioninės politikos kūrimas Lietuvoje. Pagal Regioninės politikos metmenis ir SPP kuriamos institucijos įgyvendins Lietuvos regioninę politiką, taip pat per jas bus įtraukiamos ir ES struktūrinių fondų lėšos, kai Lietuva taps ES nare. Iki tol, kol Lietuva galės naudotis struktūriniais ES fondais, reikia vykdyti savo regioninę politiką bei rengtis ir mokytis panaudoti ES struktūrinius fondus. Tam skirta SPP programa bei ISPA ir SAPARD bei PHARE fondai. Institucijos, kuriamos centriniame ir regionų (apskričių) lygiu turės rengti regionų plėtros planus. Pati regioninė politika gali būti vykdoma pagal du metodus:
20. Skatinamas atsilikusių regionų vartojimas (kalbama apie vartojimą ekonomine prasme, jį skatintų subsidijos, mokesčių lengvatos ar pan.);
21. tam tikruose atsilikusiuose pagal išsivystymą regionuose plėtoti investicijų projektus, kurie sukurtų darbo vietas ir keltų regiono ekonominį bei socialinį lygį. ES valstybių patirtis rodo, kad pirmasis metodas dažniausiai nesuteikia laukiamo rezultato, t.y. nepadeda išspręsti regiono atsilikimo problemų, nors gali duoti greitą efektą (pvz., sumažinus tam tikrus mokesčius, būtų sustabdytas gyventojų migravimas į kitus regionus). Ilgu laikotarpiu efektyvesnis yra investicinių projektų įgyvendinimas, skatinantis nepakankamai išvystytų regionų pajėgumų augimą. Vertinant Lietuvoje pradėtą kurti regioninės plėtros politiką (remiantis Regioninės politikos metmenimis), galima pasakyti, kad ji atitinka ES regioninės politikos nuostatas, turi savo specifiką (t.y. dabar visa Lietuva pagal savo rodiklius atitiktų ES regioninės politikos tikslą Nr.1). Galima pastebėti, kad Lietuva nėra valstybė, kurioje egzistuotų ryškūs regionų, kalbant apie ekonominę ir socialinę plėtrą, skirtumai. Pripažindami, kad ES yra donoras regionų plėtros programoms, mes turime priimti ES siūlomas taisykles, tačiau Lietuvoje būtina turėti labai aiškią regioninės politikos koncepciją, t.y. kam skirsime gaunamus pinigus ir kaip efektyviai jie bus panaudojami. Lietuvos Respublikos regionų plėtros politikos problemos Teisinis regioninės politikos pagrindas Šiuo metu yra patvirtinti Lietuvos regioninės politikos metmenys (1998 m. liepos 21 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 902), parengtas Vyriausybės nutarimo “Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų įgyvendinimo priemonių” projektas. Tačiau tai nėra pakankama teisinė bazė realiam regioninės politikos įgyvendinimui Lietuvoje. Pagal minėtą priemonių projektą iki 1999 m. spalio 1 d. turi būti parengtas Regioninės plėtros įstatymo projektas bei kiti susiję teisės aktai. Už tai atsakinga VRSRM bei Regionų plėtros komisija. Įstatymas numatys “valstybės ir vietos valdžios institucijų, visuomeninių organizacijų veiklos regionų plėtros srityje pagrindus, institucinę sistemą…” ir pan. Teisės aktai taip pat turėtų reglamentuoti “regioninės plėtros institucijų steigimą bei funkcijas; valstybės institucijų funkcijas regionų plėtros srityje; programų koordinavimo ir derinimo tvarką” ir t.t. ISPA ir SAPARD fondais bus galima naudotis nuo 2000 m., o įstatymą numatoma pateikti tik 1999 m. spalio mėn. Tai aiškiai per vėlu. Minimame įstatyme ir su juo susijusiuose teisės aktuose siūloma nustatyti: “:7.
22. regioninės plėtros institucijų steigimą bei jų funkcijas; 7.
23. valstybės institucijų funkcijas regioninės plėtros srityje; 7.
24. regioninės plėtros programų koordinavimo ir derinimo tvarką; 7.
25. statistinių rodiklių sistemos, kurios reikia regioninės plėtros programoms pagrįsti bei rezultatams įvertinti, sukūrimą. Darytina išvada, kad visiems dabar pradėtiems darbams būtinas rimtas teisinis pagrindas ir projektai jam realizuoti, nes be jų regioninės politikos kūrimas ir įgyvendinimas bus problemiškas, ir tai pastebima jau dabar. Institucijos Priimtuose dokumentuose numatyta svarbi institucija Nacionalinė regionų plėtros taryba, dabar vadinama Nacionaliniu priežiūros komitetu, jis prižiūri dabar vykdomą regionų plėtros kūrimo procesą Lietuvoje. Taip bus iki Regioninės plėtros įstatymo priėmimo. Nacionalinė regionų plėtros taryba nustatys regioninės politikos tikslus, aprobuos Nacionalinį plėtros planą, regionų plėtros programas, teiks LR Vyriausybei pasiūlymus dėl jų įgyvendinimo. Šios institucijos svarba ir funkcijos reikalauja spartesnio jos suformavimo. Remiantis Lietuvos regioninės politikos metmenimis, taip pat ir SPP, institucijos kuriamos centriniu ir regioniu lygiu. Atskirų institucijų kūrimą ir veiklą dabar koordinuoja VRSRM. Centrinė koordinavimo institucija (CKI). Ši institucija veikia vietoje Lietuvos regioninės politikos metmenyse numatytos Regionų plėtros institucijos. Jos veikla nėra patenkinama, nesilaikyta CKI steigimo darbų grafiko. Institucija nėra įsteigta atskiru teisės aktu, todėl nėra aiškus jos teisinis statusas, nepakanka darbuotojų normaliai koordinacijai vykdyti. Būtina teisiškai apibrėžti CKI statusą. Dabar CKI yra Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos padalinys, kuris turėtų būti įsteigtas ministro įsakymu. Apie CKI kūrimo problemas užsimena ir EK. Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija pripažįsta, jog nėra aiškus Lietuvos Respublikos finansinis įnašas CKI funkcionavimui, nes sumažėjo tiesioginės pagalbos skiriamos lėšos (nuo 80 000 ECU iki 46 000 ECU). Reikėtų skirti (URM siūlymas) papildomų specialistų ir tai padėtų geriau koordinuoti tarpministerinį darbą regionų plėtros srityje. Remiantis naujausia informacija, CKI plėtimui ir galimam Regionų plėtros departamento prie VRSRM steigimui kitų metų biudžete yra numatytos lėšos. Regionų institucijos Regionuose taip pat yra kuriamos specialios institucijos, per kurias bus vykdoma regioninė politika. Reikia paminėti, kad tai būtų regionų plėtros tarybos, sudarytos proporcinio atstovavimo principu iš savivaldybių politikų pagal gautas vietas savivaldybių tarybų rinkimuose.Taryba, būdama renkamoji institucija, užtikrintų ryšį su vietos gyventojais, kurie renka savivaldybių tarybų narius. Regionu plėtros agentūros, steigiamos kaip viešosios įstaigos, kurių steigėjai bus apskričių administracijos. Šių institucijų veikla ir jos koordinavimas tampa labai svarbiu veiksniu tolimesniam regionų plėtros politikos vykdymui teritoriniuose vienetuose. Specialioji pasirengimo programa (SPP) Ši programa skirta reikiamoms struktūroms sukūriti centriniu ir vietiniu lygiu, nes per jas tiesiogiai bus gaunamos ir naudojamos ES struktūrinių ir sanglaudos (Cohesion) fondų lėšos. Tos pačios pagal SPP kuriamos institucijos bus naudojamos ir Lietuvos Respublikos regioninei politikai plėsti. SPP vėl koordinuoja VRSRM, o veiklą kontroliuojuos Priežiūros komitetas. Taip pat turi būti įsteigta Centrinė Koordinavimo Institucija. URM laiko SPP vykdymą nepatenkinamu: 1) skiriama nepakankamai lėšų ministerijoms, apskričių administracijų institucijoms bei administraciniams gebėjimams stiprinti; 2) ruošiantis priimti pagalbą iš struktūrinių fondų, nesulaukiama paramos iš aukštesnių lygio pareigūnų. O tai rodo, kad nepakankamai dėmesio skiriama pasirengimui naudotis ISPA ir SAPARD priemonėmis nuo 2000 m., administravimo ir programavimo gebėjimų stiprinimui. Ypatingai svarbu pažymėti, kad lėšos pagal SAPARD ir ISPA programas bus teikiamos atskiriems projektams konkurencinės atrankos principu, todėl būtina rengti pareigūnus bei regionų plėtros agentūrų tarnautojus, kurie vėliau galėtų rengti labai kokybiškus regionų plėtros projektus. To neatlikus, Lietuva gali prarasti labai daug ES skiriamų finansinių lėšų. Apie nepakankamą pasirengimą SPP liudija ir EK ekspertų nuomonė. VRSRM nuomone, SPP administravimo struktūra yra pakankamai aiški, be to, ji numatyta pačioje programoje. SPP Priežiūros komitetas įkurtas, tačiau nuo 1998 m. rugsėjo praktiškai buvo susirinkęs tik kartą. Tai pastebėta ir ERK posėdyje. ES regioninės politikos acquis Lietuvoje vienintelis teisės aktas, susijęs su regionine politika yra Regioninės politikos koncepcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 21 d. Tačiau tai nėra teisės aktas, kuriuo būtų implementuojamos minėtų reglamentų nuostatos. VRSRM pozicija šiuo atveju yra teisinga, nes reglamentų į nacionalinę teisę implementuoti nereikia. Tačiau reglamentams įgyvendinti turi būti sukurta atitinkama administracinė sistema ir sukaupti reikalingi administraciniai ištekliai (padaliniai, apmokyti specialistai centrinėse institucijose ir vietos savivaldos administracijose). VRSRM teigimu, daugelis A sąrašo teisės aktų nėra tiesiogiai susiję su Lietuvos Respublikos vykdoma regioninės plėtros politika. Įgyvendinant kitus teisės aktus, reikia bendradarbiauti su kitomis ministerijomis, ypač su Finansų, Ūkio bei Teisingumo ministerijomis. Išvados ir rekomendacijos Nesant aiškios teisinio pagrindo regioninei politikai vykdyti, daugelis kuriamų institucijų dirba nesutartinai, jų tarpusavio sąveika bei funkcijos ir atsakomybė yra silpna. Stokojama atskirų centrinio ir vietos lygio institucijų tarpusavio atsiskaitomybės. Kyla abejonių dėl visos regionų plėtros koordinacinio darbo sutelkimo vien tik VRSRM. Reikia pabrėžti ir tai, kad Europos Komisija savo išvadose apie Lietuvos pažangą konstatuoja, jog šioje srityje nepasiekta būtinos pažangos, o teisinės, institucinės bei biudžeto struktūros yra tik koncepcijų stadijoje. Europos Komisija taip pat teigia, kad finansinės regioninės politikos priemonės, finansinių procedūrų priežiūra ir kontrolė Lietuvos regioninės plėtros srityje yra silpni. Todėl artimiausiu laiku reikėtų: · Paraginti Lietuvos Respublikos Vyriausybę įpareigoti ministerijas bei Regionų plėtros komisiją kuo greičiau parengti Regioninės plėtros įstatymo ir kitų reikalingų teisės aktų projektus bei pateikti juos svarstyti Seimui 1999 m. pavasario sesijoje. Teisinio pagrindo kuo spartesnis sukūrimas turi būti vienas regioninės politikos prioritetų. Regioninės plėtros komisija taip pat yra atsakinga už probleminių regionų sąrašo sudarymą. Papildomai reikia inicijuoti Lietuvos Respublikos Biudžetinės sandaros įstatymo pataisas, kurios numatytų regionio o finansavimo galimybes. · Paraginti Lietuvos Respublikos Vyriausybę sukurti regionų plėtros tarybų bei regionų plėtros agentūrų, esančių skirtinguose regionuose, kūrimo ir jų darbų koordinavimo schemą. Tai ypač svarbu, jeigu keliems regionams teks koordinuoti savo veiklą sprendžiant tą patį klausimą ar problemą. Taip pat svarbu pažymėti, kad kol nėra priimtas metmenyse numatytas Regioninės plėtros įstatymas, yra neaiškus apskričių ir regionų administracijų santykis, ir tai dabar kelia problemų, pvz., finansuojant regionų plėtros agentūras. · Nedelsiant suteikti Centrinės koordinavimo institucijos juridinį statusą, skirti šiai institucijai papildomų lėšų bei sudaryti sąlygas naujiems darbuotojams įdarbinti ir juos mokyti. · Dėl specialistų poreikio regionų plėtros programų kūrimui, organizuoti atskirų centrinio ir vietinio lygio pareigūnų bei regioninės plėtros agentūrų tarnautojų, dirbsiančių regioninės politikos srityje, mokymą. Šių prioritetų įgyvendinimas turi paspartinti regionų plėtros politikos institucijų, per kurias būtų vykdoma Lietuvos Respublikos regioninė politika bei ruošiamasi ES struktūrinių fondų lėšų naudojimui po to, kai Lietuva taps Europos Sąjungos nare, steigimą. Reikia priminti, jog papildomos lėšos iš ES į Lietuvą ateis tik tuo atveju, jei bus laikomasi papildymo principo. T.y. bus remiama tik ta regioninė politika, kurią vykdys atskiri regionai ar pati Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos institucijos. Neatlikus anksčiau išvardytų darbų bei tinkamai nepasiruošus administruoti bei naudoti ES teikiamą paramą, kils grėsmė negauti dalies ES šalims kandidatėms skiriamų lėšų. Tai būtų dideli ne tik ekonominiai, bet ir politiniai nuostoliai Lietuvai, būtų apsunkintas narystės ES siekimas. Regioninės politikos suformavimas ir įgyvendinimas reikalingas Lietuvos gyventojams kaip viena iš svarbiausių priemonių tolygaus visos šalies ūkio plėtrai užtikrinti, esamiems skirtumams tarp atskirų teritorijų pašalinti, tinkamai paskirstyti valstybės biudžeto bei kitų kapitalo investicijų lėšas Lietuvoje, gyventojų pajamoms suformuoti bei socialinei ir kultūrinei gyvensenai stiprinti. Būtina pripažinti, kad problemų, susijusių su regionų plėtra išsprendimas yra viena iš sąlygų, lemiančių Lietuvos galimybes tapti Europos Sąjungos nare. Šiame dokumente pateikti duomenys ir pasiūlymai turi atgaivinti diskusijas regioninės politikos klausimais Seime bei išryškinti ir įtvirtinti regioninės politikos svarbą Lietuvoje. Rengėjai: L.Sabutis R.Čiupaila A.Kubilius A.Andrulis B.Kleponis 1998 12 15