LIETUVOS RESPUBLIKOS ŪKIO MINISTERIJA LIETUVOS RESPUBLIKOS ŪKIO MINISTERIJA NACIONALINĖ ENERGETIKOS STRATEGIJA PAGRINDINĖS KRYPTYS 1999 m ĮVADAS Eina dešimtieji metai, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Tuo laikotarpiu po staigių politinių permainų sekė ypatingai gilūs, labai sudėtingi, daugeliu atveju neprognozuoti visų šalies ūkio šakų, tarp jų ir energetikos, pokyčiai. Labai staigus pirminių energijos išteklių pabrangimas ir buvusių rinkų Rytuose praradimas šalia kitų faktorių sąlygojo gilų nuosmukį pramonėje ir iš dalies žemės ūkyje. Pastebimai sumažėjo energijos pareikalavimas ir jos gamyba. Nors buvo stengiamasi šią įtaką sušvelninti, tačiau valstybės galimybės buvo labai ribotos. Lietuva paveldėjo gan modernų energetikos ūkį, tačiau kartu ir energijai imlią ekonomiką (t.y. suvartojančią daug energijos BVP vienetui), suformuotą per ilgą labai pigios energijos periodą, kai nebuvo stimulų efektyviai naudoti kurą ir energiją. Energijos intensyvumui sumažinti reikia milžiniškų investicijų į visas ūkio šakas, o šiuolaikinėmis sąlygomis tai padaryti per trumpą laiką yra neįmanoma. Perėjimas iš planinės į rinkos ekonomiką energetikoje vyksta lėčiau ir sunkiau nei buvo tikėtasi. 1994 m. pradžioje patvirtinta pirmoji Nacionalinė energetikos strategija, išreiškianti Vyriausybės pagrindines energetikos ūkio pertvarkymo ir plėtros nuostatas palyginti ilgam laikotarpiui - iki 2015 m. Energetikos įstatymas numato, kad energetikos strategiją tvirtina Seimas ir ji turi būti tikslinama kas penkeri metai. Šioje naujoje Nacionalinėje energetikos strategijoje patikslintos ir pakoreguotos 1994 m. suformuluotos energetikos plėtros kryptys. Ją rengiant, įvertinti žymūs pokyčiai ekonomikoje ir energetikoje, panaudota sukaupta patirtis ir informacija, reikalinga planuojant ir prognozuojant atskirų energetikos šakų raidą, įvertinti pokyčiai ir energetikos plėtros planai kaimyninėse valstybėse ir globalinės tendencijos. Strategija parengta: · naudojant pirmosios 1994 m. patvirtintos Nacionalinės energetikos strategijos rengimo patirtį; · įvertinant šalies ekonomikos ir energetikos raidą laikotarpiu po nepriklausomybės atkūrimo ir dabartinę jų būklę; · remiantis Vakarų, Centrinės ir Rytų Europos šalių patirtimi; · remiantis patirtimi, sukaupta dalyvaujant PHARE bei kitose tarptautinėse programose; · naudojant Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos nuostatas; · taikant modernius ekonominio planavimo metodus; · naudojant Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos užsakymu vykdytų tyrimų rezultatus ir veiksmus, rengiantis narystei į Europos Sąjungą (ES) ir atsižvelgiant į Acquis communautaire. Lietuvos energetikos raidai didelę įtaką turės ne tik vidiniai krašto veiksniai. Išorinių veiksnių poveikis bus taip pat reikšmingas, visų pirma ruošiantis stojimui į Europos Sąjungą (ES). Europos Sąjungos ir Šiaurės šalių energetikos raidos ryškiausia tendencija - tai visuotina ir atvira konkurencija, atvira energijos rinka kiekvienos šalies ribose ir tarp šalių. Tai turės esminę įtaką Lietuvos energetikos raidai, jos politikai ir todėl tam reikia gerai pasiruošti ir prisiderinti. Naujojoje Nacionalinėje energetikos strategijoje šie veiksniai yra visapusiškai įvertinti rekomendacijose, susijusiose su energetikos ūkio restruktūrizacija ir energijos rinkos kūrimu. 1. ENERGETIKOS STRATEGIJOS TIKSLAI Formuojant pagrindinius Nacionalinės energetikos strategijos tikslus, buvo atsižvelgta į Europos asociacijos sutarties, Energetikos chartijos sutarties, kitų tarptautinių sutarčių ir įsipareigojimų esminius reikalavimus bei nuostatas energetikos srityje, o taip pat įvertinti Europos Sąjungos bei atskirų jos šalių – narių energetikos politikos formavimo principai ir teiginiai. Įvertinant pagrindinius energetikos politiką formuojančius veiksnius, nustatomi šie Lietuvos energetikos strateginiai tikslai: Patikimas, saugus energijos tiekimas su mažiausiomis išlaidomis; Energijos vartojimo efektyvumo didinimas; Energetikos valdymo tobulinimas ir rinkos ekonomikos principų diegimas energetikoje; Neigiamo poveikio aplinkai mažinimas; branduolinės saugos reikalavimų užtikrinimas; Lietuvos energetikos integracija į Europos Sąjungos energetikos sistemas; Regioninis bendradarbiavimas ir kooperacija. Kad laiku įgyvendinti šiuos tikslus, būtina sukurti reikiamą teisinę infrastruktūrą ir institucijas. Tai turi būti padaryta per artimiausius trejus metus. 2. EKONOMIKOS RAIDOS PROGNOZĖS Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje sąlygojo principinį šalies ekonominės sistemos pakeitimą - perėjimą prie rinkos santykių ekonomikoje. Pereinamasis laikotarpis ir ekonomikos sutvarkymas pagal objektyvius jos dėsnius buvo lydimas tam tikro ūkio nuosmukio. BVP 1994 m. sudarė 56% nuo 1990 m. lygio. kilimo tendencijos pasireiškė tik 1995 m., o pastaraisiais metais BVP augimo tempai viršijo 4% per metus (7.3% - 1997 m., 5.1% - 1998). Siekiant įvertinti ilgalaikės ekonomikos plėtros neapibrėžtumo įtaką į tikėtinus energijos poreikius, rengiant Nacionalinę energetikos strategiją buvo pasirinkti trys galimi raidos scenarijai: greito augimo (optimistinis), bazinis (nuosaikaus augimo) ir lėto augimo (pesimistinis). Lėto augimo scenarijuje numatytus žemus Lietuvos BVP vidutinius metinius augimo tempus (2% iki 2010 m. ir 3% 2011-2020 m.) galėtų sąlygoti labai lėti ūkio restruktūrizavimo tempai, mažos vidaus ir užsienio investicijos, nenumatytos ekonominės ir politinės krizės ir t.t. Pagal šį scenarijų vidutiniai metiniai BVP augimo tempai laikotarpiu iki 2020 m. yra 2,4%. Greito ekonomikos augimo scenarijuje laikotarpiu iki 2010 m. numatyti labai dideli Lietuvos ekonomikos augimo tempai (vidutiniškai 7,0% per metus) tikintis, kad:
- a)itin greitai bus atstatyta ir plečiama Lietuvos pramonė,
- b)bendra ekonomikos plėtros politika bus labai palanki didelėms investicijoms, skirtoms ūkiui modernizuoti bei naujoms technologijoms įsigyti,
- c)techninė pagalba iš ES bei jos šalių – narių pasiruošimo stojimui į ES laikotarpiu bus gausi ir efektyvi. Po 2010 m. BVP augimas sumažės iki 3%, o vidutiniai metiniai ekonomikos augimo tempai pagal šį scenarijų laikotarpiu 1998-2020 m. bus 5,2%. Bazinis scenarijus remiasi tomis ekonomikos plėtros tendencijomis, kurios buvo numatytos Lietuvos ūkio ministerijos parengtame nuosaikaus ekonomikos augimo scenarijuje 1998-2000 m., pratęsiant jas iki 2010 m. Bendra šio ir kitų dviejų scenarijų prielaida yra tai, kad po 2010 metų, pasibaigus pirmajam ekonomikos atstatymo etapui, BVP augimo tempai bus 3%. Pagal bazinį scenarijų tikimasi, kad vidutiniai metiniai ekonomikos augimo tempai 1998-2020 m. bus 4%. Šis ekonomikos augimo scenarijus laikytinas labiausiai tikėtinu. Atliekant kitą Nacionalinės energetikos strategijos patikslinimą 2004 m., tikrosios BVP kitimo tendencijos bus aiškesnės ir prognozės bus patikslintos. 3. ENERGIJOS POREIKIŲ PROGNOZĖS Energijos poreikių prognozavimo metodologija remiasi maksimaliai tiksliu 1996 m. (kurie laikomi baziniais) energijos sąnaudų ir jas sąlygojančių veiksnių tarpusavio ryšių nustatymu bei jų kitimo prielaidomis iki 2020 m. Prognozavimui naudotas plačiai Vakaruose taikomas imitacinis modelis MAED (energijos poreikių analizės modelis), kuris leido nustatyti vartotojų suvartojamos galutinės energijos poreikius, įvertinant įvairių veiksnių įtaką jų dydžiui. Modelyje energijos suvartojimas buvo detalizuojamas ne tik pagal ūkio šakas (pramonę ir jos šakas, žemės ūkį, transportą, aptarnavimo sferą ir namų ūkį), bet ir pagal procesus pramonės šakose, transporto sistemos elementus, gyventojų socialinius poreikius. Identifikavus socialinius, ekonominius ir technologinius rodiklius ir matematiškai aprašius jų ryšius su energijos suvartojimo apimtimis, buvo atlikti gautų prognozių jautrumo tyrimai ir nustatyti perspektyviai energijos poreikiai, atitinkantys labiausiai tikėtinus šalies ūkio raidos scenarijus. Didžiausią įtaką energijos poreikių dydžiui turi BVP augimo tempai, ekonomikos struktūros pokyčiai ir energijos vartojimo efektyvumo augimas. Perspektyviniai galutinės energijos poreikiai buvo detalizuoti pagal ūkio šakas ir energijos rūšis. Visais šiais atvejais buvo įvertintas energijos taupymo potencialas konkrečiose ūkio šakose. Įvertinant taupymo potencialą, vadovautasi duomenimis, pateiktais 1996 m. Lietuvos Vyriausybės patvirtintoje Nacionalinėje energijos vartojimo efektyvumo didinimo programoje. Bendras energijos vartojimo efektyvumo padidėjimas nustatytas pagal energijos intensyvumo, t.y. galutinės energijos, suvartotos BVP vienetui, sumažėjimą. Prognozuojamo laikotarpio pabaigoje mažiausi energijos poreikiai būtų lėto ekonomikos augimo atveju, tačiau tada būtų didžiausias energijos intensyvumas. Ir priešingai, didžiausi energijos poreikiai bus greito ekonomikos augimo scenarijuje, bet tuomet energija bus vartojama efektyviausiai. Visais atvejais galutinės energijos poreikiai 2020 m. neviršija 1990 m. lygio. Didelio efektyvumo scenarijuose energijos intensyvumas mažės sparčiais tempais, ir 2020 m. intensyvumo indeksas sudarys tik 44-47%, lyginant su 1990 m. reikšme, o bazinio efektyvumo scenarijuje - 61%. Labiausiai tikėtino bazinio scenarijaus atveju energijos suvartojimas namų ūkio sektoriuje sumažės 7,5% dėl mažesnių sąnaudų šildymo reikmėms. Tuo tarpu prekybos ir aptarnavimo sektoriaus, statybos ir žemės ūkio poreikiai turėtų išaugti 20-30%, o pramonės ir transporto - 80%. Poreikių struktūroje pagal energijos rūšis mažės kieto kuro ir naftos produktų, suvartojamų šilumos poreikiams tenkinti, dalis. Gamtinių dujų suvartojimas padidės apie 2 kartus, o motorinio kuro ir elektros energijos poreikiai - apie 1,7 karto. Elektros energijos sąnaudos 1990-1996 m. sumažėjo mažiausiai, palyginti su kitų rūšių energijos sąnaudomis. Tačiau pagal lyginamąjį elektros suvartojimą vienam gyventojui Lietuva šiuo metu labai atsilieka nuo išsivysčiusių Europos šalių. Elektros suvartojimas iki 2020 m. gali išaugti iki 2,4 karto (greito ekonomikos augimo atveju) ir tik tada priartėsime prie išsivysčiusių šalių pasiekto lygio. Bet kurio scenarijaus atveju elektros energijos poreikiai prognozuojamo laikotarpio pabaigoje viršys 1990 m. lygį. Jei abu blokai Ignalinos AE būtų sustabdyti , pirminės energijos poreikiai prognozuojamo laikotarpio pabaigoje būtų apie 5% mažesni dėl didesnio ją pakeičiančių elektrinių naudingumo koeficiento. Tačiau bendri organinio kuro poreikiai šiuo atveju padidėtų apie 30%. Šį prieaugį didžiąja dalimi kompensuotų gamtinės dujos ir mazutas. 4. ENERGIJOS TIEKIMO STRATEGIJA 4.1. Elektros energetika Elektros energetikos sistemos plėtra bei Ignalinos AE eksploatacija. Pagrindinis elektros energijos šaltinis šalyje yra Ignalinos AE. Paskutiniųjų penkerių metų laikotarpiu ji gamino 80-85% elektros energijos ir su mažiausiomis gamybos sąnaudomis. Bendra instaliuota elektros energijos generavimo galia (branduolinė ir ne branduolinė) yra beveik trigubai didesnė už šalies vidaus poreikius. Pagrindinę įtaką tolesnei šalies elektros energetikos sistemos raidai daro Ignalinos AE dviejų blokų eksploatacijos trukmės pasirinkimas. Ignalinos AE eksploatacijos trukmė daugiausiai priklausys nuo pasiektų ir numatomų rezultatų, didinant jos saugumą ir patikimumą, bei nuo ekonominių faktorių, veikiančių vidaus ir išorės energetinių išteklių rinkoje. Atominės elektrinės eksploatacija pagal vakarietiškas tradicijas ir Lietuvos ruošimasis tapti ES nare taip pat iškelia didelius branduolinės saugos reikalavimus ir tai savo ruožtu įtakoja elektrinės eksploatavimo trukmę. Pagal Branduolinės saugos sąskaitos dovanos sutartį Lietuvos Respublikos Vyriausybė imsis visų reikalingų priemonių, kad Ignalinos AE atitiktų tarptautinius branduolinės saugos reikalavimus. Vyriausybė įsipareigoja, kad Lietuva pilnai įgyvendins visas Saugos analizės ataskaitos, jos Nepriklausomos apžvalgos bei tarptautinio Ignalinos AE saugos žiuri rekomendacijas. Ignalinos AE daugumą šių rekomendacijų jau įgyvendino ir pateikė VATESI išsamų saugos pagrindimo dokumentų paketą bei paraišką licencijai tolesnei pirmojo bloko eksploatacijai gauti. Įvertinusi šiuos dokumentus pagal nacionalinius branduolinės saugos reikalavimus bei tarptautinių organizacijų reikalavimus, 1999 m. liepos mėn. VATESI išdavė tarptautinius reikalavimus atitinkančią licenciją, leidžiančią eksploatuoti pirmąjį bloką. Lietuvos Vyriausybė įsipareigoja Ignalinos AE eksploatuoti ir gerinti jos saugumą, vadovaudamasi Vakarų Europos reikalavimais ir instrukcijomis. Saugos analizės atlikimui ir saugumo pagerinimo investicinių programų įdiegimui reikės G-7 šalių, ES, dvišalių donorų ir tarptautinių finansinių institucijų pagalbos ir finansinės paramos. Ignalinos AE šiuo metu gamina pigesnę elektros energiją nei kitos Lietuvoje esančios ar galimos naujai pastatyti elektrinės. Tačiau neapibrėžtumas, susijęs su būsimomis investicijomis elektrinės tolesniam saugumo gerinimui, prognozuojamas santykinai lėtas poreikių augimas šalyje ir ribotos pelningo elektros energijos eksporto galimybės komplikuoja efektyvų viso Ignalinos AE galingumo panaudojimą ateityje. Ateityje laukiami pokyčiai Lietuvos elektros rinkoje taip pat darys žymią įtaką Ignalinos AE eksploatavimo sąlygoms. Lietuvos Energetikos įstatyme numatytas laisvas naujų nepriklausomų elektros energijos gamintojų prisijungimas prie nacionalinio elektros tinklo kartu su atviros elektros energijos rinkos sukūrimu, kas susiję su numatoma integracija į ES energijos rinką, iššauks neišvengiamą naujų, decentralizuotų generavimo galingumų atsiradimą, ypatingai kombinuotos šilumos ir elektros energijos gamybos srityje. Tai dar labiau sumažins galimybę pilnai apkrauti Ignalinos AE. Buvo įdėta daug pastangų ir pasiekta gerų rezultatų, gerinant Ignalinos AE saugumą ir priartinant jį prie tarptautinių branduolinės saugos standartų, tačiau dalis Vakarų valstybių politikų ir techninių ekspertų tebesilaiko nuostatos, kad RBMK reaktorių eksploatavimo rizika negali būti sumažinta tiek, kad jie būtų priimtinai saugūs ilgalaikei eksploatacijai. Lietuvai, ruošiantis įstoti į Europos Sąjungą ir NATO, tarptautinės bendruomenės nuomonė yra reikšminga. Visapusiškai įvertinus, techninius, ekonominius ir politinius faktorius, siūloma tokia Ignalinos AE tolesnės eksploatacijos strategija: Pagal Branduolinės saugos sąskaitos dovanos sutartį pirmasis blokas bus sustabdytas iki 2005 metų, atsižvelgiant į Europos Sąjungos, G7 grupės ir kitų valstybių bei tarptautinių finansinių institucijų ilgalaikės ir esminės finansinės pagalbos sąlygas. Likęs pirmojo bloko tarnavimo laikas turi būti išnaudojamas labai efektyviai, ypač antrinės stabdymo sistemos įdiegimo antrame bloke laikotarpiu. Veiksmai, kurie turi būti atlikti nedelsiant, yra tokie: · išsamios ir su tarptautiniais reikalavimais suderintos pirmojo bloko uždarymo, išmontavimo, radioaktyvių atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymo, tarpinio saugojimo ir galutinio palaidojimo (ar perdavimo perdirbimui) programos paruošimas; · visų pirmo bloko stabdymui reikalingų teisinių procedūrų inicijavimas ir atitinkamų Lietuvos teisės aktų suderinimas; · kaštų, susijusių su pirmojo bloko uždarymu, įvertinimas ir detalizavimas, finansavimo šaltinių, įvertinant užsienio techninę ir finansinę pagalbą, numatymas; · Visagino regiono raidos programos, įvertinant darbuotojų perkvalifikavimą, pramonės ir aptarnavimo sferos pertvarkymą, paruošimas. · visos elektros energetikos sistemos detalios restruktūrizavimo programos, apimančios laikotarpį prieš ir po Ignalinos AE uždarymo, paruošimas; · atskaitymų nuo pajamų, gautų už realizuotą elektros energiją, skirtų Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo fondui ir radioaktyviųjų atliekų bei panaudoto branduolinio kuro tvarkymui, metodikos paruošimas. Dėl pirmo ir antro blokų amžiaus skirtumo, klausimas dėl antrojo bloko stabdymo sąlygų ir tikslaus galutinio termino bus sprendžiamas 2004 metais parengtoje atnaujintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje, jau turint smulkesnę informaciją apie antro bloko darbą. Ruošiant Ignalinos AE antrojo bloko tolesnės eksploatacijos sąlygas ir prieš priimant galutinį sprendimą dėl jo uždarymo, turi būti: · atlikta nauja saugos analizė; · paruošta nauja saugos gerinimo investicijų programa; · išduota nauja licenzija eksploatacijai, atitinkanti Vakarų Europos reikalavimus; · atlikta patikslinta elektros energetikos sistemos plėtros analizė mažiausių sąnaudų metodu, paremta nacionalinės ir tarptautinės energetikos rinkos plėtra bei antro bloko eksploatacijos ir uždarymo sąnaudų įvertinimu; · paruoštos saugiai ir efektyviai Ignalinos AE eksploatacijai reikalingos infrastruktūros (administracinės, priežiūros, mokslinės-techninės paramos, specialistų ruošimo) tolimesnės plėtros programos. Šios energetikos strategijos ruošimo metu buvo įvertintos preliminarios Ignalinos AE uždarymo ir išmontavimo išlaidos, Ignalinos AE pakeitimo kitomis elektrinėmis išlaidos bei įtaka makroekonomikai. Galutinio pirmojo bloko uždarymo ir visų atliekų sutvarkymo išlaidos yra įvertintos apytiksliai 10,4 mlrd. Lt. Iki 1999 metų susikaupusių atliekų ir panaudoto kuro sutvarkymo, saugojimo ir palaidojimo išlaidas (apie 8 mlrd. Lt) tikimasi finansuoti iš tarptautinių fondų, o nuo 2000 m. susidarančias išlaidas padengti didinant elektros energijos tarifus ir gerinant viso elektros energetikos ūkio efektyvumą. Investicijos į elektros ūkio modernizaciją dėl pirmojo bloko sustabdymo iki 2020 metų sudarytų apytiksliai 2,8 mlrd. Lt. Finansavimas turėtų būti vykdomas per tarptautines paskolas, apmokamas iš pajamų už energiją. Visagino rajono pramonės restruktūrizavimo ir darbo jėgos pertvarkymo įtaka dar nėra tiksliai įvertinta, bet tikimasi, kad galimas finansavimas iš ES struktūrinių fondų kartu su finansavimu iš šalies biudžeto bus pajėgus padengti naujų darbo vietų sukūrimo, investicijų ir ekonominės plėtros regione išlaidas. Bendros pirmojo bloko uždarymo neigiamos pasekmės šalies ekonomikai, preliminariai paskaičiuotos naudojant skirtingus makroekonominius modelius, gali siekti iki 40 mlrd. Lt. Šiuos skaičiavimus artimiausioje ateityje numatoma patikslinti, naudojant išsamesnę pradinę informaciją. Apie galimą finansavimą kreditų, negražintinų ir lengvatinių paskolų forma jau paskelbė ES, tarptautiniai fondai, tarptautinės finansinės institucijos, dvišaliai donorai ir komerciniai investuotojai. Priklausomai nuo gaunamo finansavimo iš G7 šalių, ES, tarptautinių fondų ir kitų šaltinių bendra pirmojo bloko uždarymo įtaka šalies ekonomikai gali būti žymiai sumažinta. Tolesnė Ignalinos antrojo bloko eksploatacija taip pat padėtų palaipsniui sukaupti daugiau lėšų, reikalingų elektrinės galutiniam uždarymui. Todėl numatomi kainodaros principai turi įvertinti visas būtinas sąnaudas, reikalingas tolesnei Ignalinos AE eksploatacijai, uždarymui, atliekų tvarkymui ir jų palaidojimui bei investicijoms į naujas elektrines. Galingumų balansas. Ignalinos AE uždarant pirmąjį bloką, turimų galingumų šalies poreikiams tenkinti visais šalies vidaus poreikių augimo atvejais pakanka iki 2020 m., tik išsaugant ir modernizuojant Lietuvos šiluminę elektrinę, dalį jos pervedant į kombinuotą ciklą. Tuo atveju generavimo ir poreikių balansas 2020 metais būtų teigiamas, užtikrinantis 3-5 TWh eksportinį potencialą. Galima esamų termofikacinių elektrinių modernizacija ir naujų statyba šį potencialą dar labiau padidintų. Esamų galingumų panaudojimas. Greta Ignalinos AE bus eksploatuojamos hidroelektrinės, Vilniaus TE-3 ir Kauno TE (termofikaciniu režimu). Lietuvos elektrinė, dirbant bent vienam Ignalinos AE blokui ir esant ribotam pelningam eksportui, būtų naudojama tik kaip rezervinės galios šaltinis ir manevrinio galingumo poreikių tenkinimui. Kruonio HAE tikslinga naudoti ne tik paros reguliavimo bet ir savaitinio reguliavimo režime, tačiau jos vieta šalies elektros energetikos sistemoje priklausys nuo kitų tarptautinių projektų (Baltijos žiedo, elektros perdavimo linijos į Lenkiją ir pan.) realizavimo eigos ir elektros energijos eksporto apimčių. Perspektyvinės elektrinės. Atlikta techninė-ekonominė analizė rodo, kad, prireikus naujų galingumų, po turimų šiluminių elektrinių modernizacijos pigiausias elektros energijos gamybos šaltinis būtų kombinuoto ciklo termofikacinės elektrinės mažos termofikacinės elektrinės su dujiniais vidaus degimo varikliais ar dujų turbinomis ir nauja kombinuoto ciklo dujų turbininė elektrinė (KCDTE). Priklausomai nuo padėties organinio kuro rinkoje gali pasiteisinti Neries kaskado bei Nemuno vidurupio naujų hidroelektrinių statyba. Tačiau šių HE statybos galimybę ribos aplinkosaugos, žemės nuosavybės, paminklosaugos ir kiti reikalavimai, be to, jų galia vertinama tik 170 MW, todėl jų įtaka galių balansui yra nedidelė. Lietuvos elektrinė yra pritaikyta vartoti įvairų kurą (dujas, mazutą bei dalinai orimulsiją) ir nepriklauso nuo vienintelio kuro šaltinio. Todėl Lietuvos elektrinė artimiausius dešimt metų tarnaus kaip patikimas, pusiau pikinės energijos šaltinis, galios rezervas, o ateityje ir bazinės energijos šaltinis. Galutinis generuojančio šaltinio, pakeičiančio pirmąjį Ignalinos AE bloką, pasirinkimas priklausys nuo patikslintos mažiausių sąnaudų analizės bei įvertinus kitus ekonominius, finansinius ir aplinkosauginius aspektus. Nacionalinio elektros tinklo plėtra. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą ir gilesnė kooperacija su kitomis Baltijos, Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėmis reikalauja pokyčių nacionalinio elektros tinklo struktūroje, ypač tobulinant dispečerinio valdymo ir šiuolaikinio žinybinio ryšio sistemas. Bendromis trijų Baltijos valstybių pastangomis svarbu paruošti naują aukštos įtampos tinklų schemą, numatyti veiksmų eiliškumą ir finansavimo šaltinius. Elektros energijos eksportas. Įvertinant ypatingą visų turimų galingumų efektyvaus panaudojimo ekonominę reikšmę: · artimiausioje perspektyvoje ekonomiškai tikslinga (užtikrinus atsiskaitymus) palaikyti tradicinį elektros energijos eksportą per turimas perdavimo linijas šiaurės ir rytų kryptimis; · elektros energijos eksportas iš Lietuvos elektrinės ateityje gali tapti ekonomiškai tikslingas pusiau pikinio ir pikinio energijos pareikalavimo metu; · elektros energijos perdavimo linijos į Vakarus statyba yra būtina siekiant efektyvaus susijungimo su transeuropiniais elektros tinklais ir integracijos į Europos elektros energetikos rinką. Elektros energijos tiekimo patikimumui užtikrinti būtina: · išsaugoti reikiamo techninio lygio turimą elektrinių potencialą palaipsniui jį priderinant prie rinkos ekonomikos reikalavimų ir palaipsniui diegiant momentines balanso reguliavimo priemones. · rekonstruoti ir atstatyti fiziškai ir morališkai susidėvėjusius elektros perdavimo ir skirstomuosius tinklus, patenkinant augančias apkrovas, elektros energijos tiekimo patikimumo ir kokybės reikalavimus; · atsižvelgiant į tarptautinius reikalavimus nuolat gerinti IAE saugą ir patikimumą; · plėsti panaudoto kuro saugyklą; · sukaupti branduolinio kuro atsargas Ignalinos AE; · kooperuotis su kaimyninėmis valstybėmis rezervinio galingumo užtikrinimo srityje; · padidinti sukaupiamos energijos kiekį Kruonio HAE viršutiniame baseine (užbaigiant baseino sienų paaukštinimą); · pastatyti galingą jungtį su Lenkija integracijai į Vakarų Europos valstybių elektros energetikos sistemą, tokiu būdu užtikrinant Lietuvos elektros energetikos sistemos darbo patikimumą, palaipsniui mažinant priklausomybę nuo Rusijos elektros energetikos sistemos; · stiprinti bendradarbiavimą ir kooperaciją su Baltijos ir Šiaurės Europos šalimis, kuriant bendrą elektros energijos rinką, mažinant priklausomumą nuo Rusijos EES, optimaliai išnaudojant šalių elektros energetikos potencialą; · kartu su Latvija ir Estija paruošti naują Baltijos valstybių aukštos įtampos tinklų schemą, geriau pritaikytą integracijai į Vakarų ir Šiaurės Europos tinklus ir leidžiančią geriau išnaudoti turimus generuojančius galingumus trijų valstybių poreikiams tenkinti. Mažiausios elektros energijos tiekimo išlaidos Lietuvoje pasiekiamos: · optimaliai išnaudojant Ignalinos AE ir Kruonio HAE pajėgumus bei racionaliai dirbant Vilniaus ir Kauno TE termofikaciniame režime; · optimaliai išnaudojant esamą bendradarbiavimą su Estija ir Latvija ir numatytą ateityje integraciją bei bendradarbiavimą su Vakarų Europos elektros kompanijomis; · vykdant aktyvią elektros energijos eksporto ir tranzito politiką; · toliau tobulinant kainodaros sistemą; · neatidėliotinai iki 2001 metų restruktūrizuojant elektros energetikos sektorių, pasiruošiant darbui atviros rinkos sąlygomis ir atskiriant elektros energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo veiklas. 4.2. Šilumos tiekimo sektorius Šilumos tiekimo sektorius susiduria su rimtomis ekonominėmis ir techninėmis problemomis. Jos gali būti efektyviai sprendžiamos tik bendrame viso energetikos sektoriaus strategijos kontekste. Sprendžiant Lietuvos vartotojų aprūpinimo šiluma problemą, pagrindinės strateginės nuostatos techninės politikos srityje būtų: · centralizuotose šilumos tiekimo sistemose, vartojančiose gamtines dujas, turi būti palaipsniui įrengiamos termofikacinės elektrinės, galinčios gaminti elektros energiją, kurios kaina būtų konkurencinga Ignalinos AE gaminamos elektros kainai; · ten, kur susidaro dideli kiekiai degių atliekų, jos, ekonomiškai pagrindus, pirmiausia turi būti naudojamos šilumai gaminti, nes tai mažintų kuro importą ir padėtų išspręsti atliekų saugojimo problemą. Jų naudojimo galimybės kombinuotai šilumos ir elektros gamybai turi būti atskirai įvertintos kiekvienu konkrečiu atveju; · visose šilumos tiekimo sektoriaus grandyse būtina įrengti apskaitos prietaisus, įgalinančius tiksliai įvertinti šilumos gamybos apimtis, perdavimo ir skirstymo nuostolius bei galutiniam vartotojui patiektos šilumos kiekį; tai turėtų pakeisti šilumos vartotojų elgseną; · palaipsniui modernizuoti šilumos tiekimo sistemas, sudarant vartotojams galimybę reguliuoti šilumos suvartojimą savo nuožiūra; · skatinti esamų centralizuoto šilumos tiekimo sistemų modernizavimą ir ekonomiškai pagrįsti šildymo būdo bei vartojamo kuro parinkimą. Valdymo ir kainodaros politikos srityje pagrindinės nuostatos būtų tokios: · nepriklausomai nuo šilumos tiekimo sistemų nuosavybės formų pagrindinis veiklos efektyvumo rodiklis ir pelno šaltinis turi būti ne energijos gamybos didinimas, o nuostolių mažinimas ir suteiktų paslaugų kokybė; · skatinti energetinio aptarnavimo kompanijų kūrimąsi; · sudaryti sąlygas, kad patys vartotojai būtų suinteresuoti tobulinti šilumos ūkį ir galėtų daryti įtaką jo techninei ir ekonominei politikai; · šilumos kainų politika ir kainodaros sistema turi skatinti šilumos ūkio modernizacijos procesą; · pirmiausia nustatyti termofikacinių elektrinių gaminamos energijos kainodaros principus ir elektros energijos supirkimo iš jų tvarką. Atskiri smulkūs vartotojai, esantys atokiau nuo dujotiekių ir šilumos tiekimo sistemų, jei jų prisijungimas prie šių sistemų ekonomiškai nepagrindžiamas, priklausomai nuo vietinių sąlygų, naudos: · naftos produktus; · malkas, medienos atliekas ir durpes; · akmens anglis; · elektros energiją. Šių energijos šaltinių santykinis svoris priklausys nuo jų rinkos kainų, vartotojų perkamosios galios, šildymo įtaisų kainų ir kt. Valstybė skatins konkurenciją tiek tarp kuro tiekėjų, tiek ir tarp šildymo priemonių gamintojų ir tiekėjų. 4.3. Dujos Atsižvelgiant į jau sukurtas Lietuvoje dujų tiekimo technines priemones bei keliamus reikalavimus aplinkosaugai, gamtinės dujos yra perspektyviausia organinio kuro rūšis. Gamtinių dujų naudojimas Lietuvoje šiuo metu ir artimiausioje ateityje nėra ribojamas tiekimo galimybėmis. Kadangi labiausiai tikėtina, jog artimiausiu (5-10 metų) laikotarpiu dujos bus tiekiamos iš vienintelio šaltinio (Rusijos), tiekimo patikimumui ir saugumui užtikrinti bus imamasi šių priemonių: · bus skatinama dujų perdavimo tinklų plėtra ir dujų tranzitas per šalies teritoriją; · tęsiami tyrinėjimo, o vėliau ir statybos darbai įrengiant požeminę dujų saugyklą; · kartu su kitomis Baltijos valstybėmis bus paruoštas ir įgyvendintas susijungimo su Lenkijos ir Suomijos dujotiekių sistemomis projektas; · gamtinių dujų kaip ekologiškai švaraus kuro vartojimo skatinimas, keičiant sieringą mazutą. Perspektyviausi gamtinių dujų vartotojai yra modernizuotos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos ir termofikacinės elektrinės. Gamtinių dujų tinklai bus vystomi atsižvelgiant į: · pirminių energijos išteklių suvartojimo balansus; · aplinkosaugos būklę konkrečioje vietovėje; · ekonominį pagrįstumą; · tiekimo patikimumo užtikrinimą; · ekonominį tikslingumą didinti gamtinių dujų suvartojimą. Vartotojams, kurių kuro poreikis nedidelis, rekomenduojama kaip ekologišką kuro rūšį naudoti suskystintas dujas. Suskystintų dujų tiekimo patikimumui užtikrinti numatoma diegti pažangias technologijas bei sukaupti suskystintų dujų atsargas, už kurias atsakingos suskystintas dujas tiekiančios ir importuojančios įmonės. Gamtinių dujų sektoriuje turi būti atskirtos išlaidos, susidarančios gamtinių dujų tiekimo, perdavimo ir skirstymo grandyse. 4.4. Nafta ir naftos produktai Naftos ir naftos produktų sektorius artimiausiu metu ir tolimesnėje perspektyvoje išliks priklausomas nuo naftos ir iš dalies nuo naftos produktų importo. Prognozuojama, kad: · pirminių energijos išteklių balanse naftos produktų dalis, tenkanti kitų energijos rūšių gamybai, mažės ir nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje sudarys apie 20-25%; · naftos produktai išliks pagrindiniu rezerviniu kuru šiluminėse elektrinėse ir stambiose centralizuotos šilumos tiekimo sistemose; · lengvųjų naftos produktų vartojimas didžiąja dalimi didės pagrindinai transporto sektoriuje ir 2020 metais turėtų siekti apie 2,0 mln. tonų per metus. Lengvųjų naftos produktų poreikius tenkinti visiškai įgalins turima ar jau statoma transportavimo, perdirbimo, saugojimo ir paskirstymo infrastruktūra. Vietiniai naftos ištekliai nėra dideli. Vietinės naftos paieškas ir žvalgybos darbus siūloma vykdyti pritraukiant investitorių lėšas. Artimiausiais metais, vykdant naftos darbų konkursus ir valstybinę gavybos priežiūrą, bus siekiama išlaikyti 0,3-0,5 mln. t naftos per metus gavybos lygį. Toliau bus įgyvendinami projektai, kurie sudarys galimybes alternatyviai apsirūpinti nafta ir naftos produktais: · bus užbaigti Klaipėdos naftos terminalo rekonstrukcijos ir Būtingės naftos terminalo statybos darbai; · bus remiami projektai, suteikiantys galimybę apsirūpinti naftos produktais geležinkeliu per Lenkijos teritoriją. Didžiausia naftos produktų poreikio dalis bus patenkinama produktais, pagamintais Mažeikių naftos perdirbimo įmonėje. Iki pusės ten pagamintų naftos produktų planuojama eksportuoti. Patikimas ir saugus naftos produktų atsargų sandėliavimas yra viena iš labai svarbių naftos ūkio veiklos sričių. Šiuo metu Lietuvoje turimų ir statomų talpų visiškai pakanka stabiliam bei patikimam šviesiųjų naftos produktų ir mazuto rinkos funkcionavimui laiduoti bei valstybės rezervui saugoti. Mažinant priklausomybę nuo vienos kuro rūšies ir didinant kuro pasirinkimo įvairovę, numatoma skatinti smulkius vartotojus naudoti vidutinius distiliatus. Tuo tikslu šiam kurui netaikyti akcizo mokesčio. Laipsniškai bus griežtinami reikalavimai naftos produktų kokybei, bus mažinamas leistinas sieros kiekis šalyje vartojamame mazute. Nuo 2005 m. bus nutraukta naftos produktų, netenkinančių Europos Sąjungos normų, gamyba ir vartojimas. Ekologiškai švaresnio kuro rūšių – mažai sieringo mazuto pramonėje ir energetikoje, naftos produktų namų ūkyje ir aptarnavimo sektoriuje - vartojimas bus skatinimas, įvedant bei tobulinant mokesčius už gamtos išteklius ir aplinkos taršą. Patikimam šalies ūkio aprūpinimui naftos produktais bus sudaromos naftos produktų 90 parų atsargos. Etapais bus pakeista atsargų sudarymo ir panaudojimo tvarka. Tam bus parengta reikalinga teisinė bazė. Sudarant atsargas, turės prisidėti naftos produktus gaminančios, importuojančios bei didmenine naftos produktų prekyba užsiimančios įmonės. Naftos produktų valstybės atsargų sudarymui numatoma: įvesti atsargų sudarymo mokestį arba sudaryti galimybę kaupti atsargas įmonėse. Šalies gynybinėms funkcijoms vykdyti bus sudaromos valstybės finansuojamos atsargos. Valstybė nustatys priemones naftos produktų rinkos reguliavimui ekstremalių situacijų atvejais. Naftos sektoriuje toliau bus plėtojama konkurencinė ir laisvosios rinkos aplinka. 4.5. Vietiniai, atsinaujinantys ir atliekiniai energijos ištekliai Laikantis Europos Sąjungos nuostatų ir siekiant sumažinti kuro importą bei maksimaliai panaudoti turimus išteklius ir kurti naujas darbo vietas, Lietuvoje bus siekiama toliau didinti vietinių energijos išteklių vartojimą: · panaudojant ekonomines, teisines bei organizacines priemones, skatinančias medienos, buitinių bei žemės ūkio atliekų ir kitų vietinių kuro rūšių vartojimą; · plečiant kitų energijos išteklių (hidroenergijos, atliekinės energijos, biodujų, buitinių atliekų, vėjo, saulės, geoterminės energijos) vartojimą, remtis demonstraciniuose valstybės remiamuose bei užsienio investuotojų finansuojamuose objektuose sukaupta ir apibendrinta patirtimi; · siekti, kad energija, gaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių, 2020 metais sudarytų dalį, kiek įmanoma artimą Europos Sąjungos direktyvoms. 5. ENERGIJOS VARTOJIMO EFEKTYVUMO DIDINIMAS Neturint pakankamai vietinių energijos išteklių, Nacionalinės energetikos strategijos esminiu elementu tampa efektyvus energijos išteklių vartojimas ir jų taupymas. Įgyvendinant ir periodiškai tikslinant Nacionalinę energijos vartojimo efektyvumo didinimo programą, pagrindinės veiklos kryptys bus: · tobulinti teisinę ir norminę bazę; · diegti pažangias technologijas ir energijos taupymo priemones; · įvesti energijos išteklius ir energijos taupymą skatinančią kainodarą; · sudaryti palankias sąlygas investicijoms į energijos taupymo sritį; · stiprinti mokslinę, informacinę ir švietėjišką veiklą. Energijos išteklių taupymo tikslų įgyvendinimui artimiausiu metu būtina parengti Energijos taupymo įstatymą. Įsteigto Energijos taupymo fondo lėšos, vietinės ir užsienio investicijos bei užsienio dovanotos lėšos turėtų būti efektyviai panaudojamos energijos taupymo ir efektyvaus vartojimo programoms finansuoti, vietinių, atsinaujinančių ir atliekinių išteklių vartojimo priemonėms diegti ir plėtoti. Tam pasiekti būtina: · pastoviai kaupti Energijos taupymo fondo lėšas, užtikrinti tikslinį šio fondo panaudojimą; · pilniau išnaudoti papildomas galimybes, atsirandančias taikant mokesčių lengvatas šios srities investicijoms; · skatinti taupymo priemonių vietinę gamybą; · paruošti specifines veiksmų programas kiekvienam ūkio sektoriui su konkrečiomis finansavimo schemomis. 6. APLINKOSAUGA Lietuva laikysis tarptautinių konvencijų aplinkosaugos klausimais, Penktosios ES aplinkosaugos programos, Nacionalinės aplinkosaugos strategijos, Aplinkosaugos priartėjimo prie ES strategijos ir Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo nacionalinės strategijos reikalavimų. Pagrindinės aplinkosaugos kryptys energetikoje artimiausioje perspektyvoje: · subalansuota pirminės energijos tiekimo struktūra, didinant gamtinių dujų ir atsinaujinančių energijos išteklių dalį; · saugus Ignalinos AE eksploatavimas, pastoviai diegiant saugos gerinimo priemones, rekomenduojamas dabartinių ir būsimų Ignalinos AE saugos analizės ataskaitų bei tarptautinių ekspertų; · radioaktyvių atliekų tvarkymo procesų tobulinimas bei atliekų saugyklų pertvarkymas taip, kad jie atitiktų tarptautinius reikalavimus; · sieros ir azoto oksidų emisijų mažinimo priemonių plėtra; · aplinkosauginių auditų sistemos tolesnė plėtra; · pigių priemonių, mažinančių emisijas, diegimas energiją generuojančiuose šaltiniuose; · tolesnis įstatyminės bazės tobulinimas; · ekologiškai švaresnio kuro naudojimo ir taršos mažinimo priemonių įgyvendinimo skatinimas; · stacionarių emisijos į atmosferą monitoringo priemonių įrengimas didžiosiose šiluminėse elektrinėse ir katilinėse; · taršą mažinančių priemonių energetikoje diegimas, atsižvelgiant į bendrą šalies ekonominę situaciją; · aplinkosauginio reguliavimo energetikoje užtikrinimas, atiduodant pirmenybę ekonominiams svertams; · tolesnis mokesčių už aplinkos taršą sistemos tobulinimas, siekiant, kad dalis surinktų lėšų būtų nukreipta taršos mažinimo priemonių įgyvendinimui; · pramonės ir energetinių objektų taršos kontrolės sistemų tobulinimas; · taršių naftos produktų žalos įskaičiavimas į gaminamos energijos kaštus; · valstybės remiamų kuro rūšių naudojimo subalansavimas, įvertinant taršos mokesčius. 7. SPECIALISTŲ RUOŠIMAS IR MOKSLINIAI TYRIMAI Energetikos ūkio valdymo principų ir nuosavybės formų pasikeitimas, visuotinės energijos apskaitos įvedimas, naujų technologijų atsiradimas, visiškai naujų informacijos, kontrolės ir reguliavimo sistemų įdiegimas reikalauja kitokio profesinio parengimo specialistų. Dabartinė jų mokymo bazė labai atsilieka nuo sparčiai kintančių energetikos sektoriaus poreikių. Jei nebus laiku parengti reikalingi specialistai, Lietuvos energetikos ūkio pertvarka gali būti apsunkinta, o reformos labai užsitęs. Todėl siūloma paruošti energetikos specialistų rengimo programą, įvertinančią Lietuvos ir užsienio šalių analogiško profilio specialistų rengimo patirtį. Joje reikia numatyti: · technologinio profilio universitetų mokymo programų ir mokymo bazės priderinimą prie naujų poreikių; · priemones dėstytojų ir profesorių parengimui skatinti; · optimalų studentų skaičių, kad būtų galima tenkinti ateities poreikius; · priemones vyresnės kartos specialistų perkvalifikavimui; · finansavimo šaltinius esminiam mokymo bazės atnaujinimui. Modernizuojant energetikos ūkį, įsisavinant savo krašto išteklius, aptarnaujant energijos vartotojus ir tiekėjus, palaikant aukštojo mokslo potencialą, būtina taip pat turėti mokslinio tyrimo, projektavimo ir konsultacinio aptarnavimo struktūras, nes užsienio specialistų paslaugos būtų per brangios. Šioje srityje valstybė skatins privačių įstaigų kūrimąsi. Prioritetinės mokslinių tyrimų sritys, kur reikalinga konkreti Vyriausybės parama ir įsipareigojimai, yra šios: · branduolinės energetikos sauga, energetinių įrenginių patikimumas ir ilgaamžiškumas, konstrukcinių medžiagų senėjimas; · panaudoto branduolinio kuro ir kitų radioaktyviųjų medžiagų tvarkymas, saugojimas ir palaidojimas giluminėse geostruktūrose; · energijos taupymas ir energetikos efektyvumas, aplinkosauginiai energetikos aspektai; · atsinaujinančių ir vietinių energijos išteklių naudojimo technologijos; · mažos termofikacinės elektrinės, tarp jų elektrocheminiai kuro elementai; · energetikos ekonomika, sudėtingų sistemų projektavimo ir valdymo optimizavimas, technologinių procesų optimizavimas ir jų kontrolė, energetikos sistemų eksploatacija konkurencinės rinkos sąlygomis; · elektros, naftos ir dujų ūkio įrengimų eksploatacija; · informatika energetikoje. 8. RINKOS LIBERALIZAVIMAS IR KONKURENCIJA Pagrindinių Nacionalinės energetikos strategijos tikslų įgyvendinimui toliau bus liberalizuojami rinkos santykiai ir kuriama ekonomiškai efektyvi energetika. Teisinė bazė energetikoje bus toliau kuriama ir derinama siekiant Acquis communautaire įgyvendinimo bei palankių sąlygų tinkamai parengti energetikos sektorių integracijai į ES vidaus rinką sukūrimo. Vykdant teisinės ir institucinės reformos politiką, siūloma: · toliau tobulinti teisinę bazę, reglamentuojančią energetikos sektoriaus veiklą, parengti ir priimti atskirų energetikos sektorių (elektros, dujų ir centralizuotos šilumos) įstatymus, numatant šių sektorių reguliavimo struktūrą ir principus; · garantuoti reikalingų institucijų įsteigimą ar esamų pertvarkymą, kurios reguliuotų ir užtikrintų efektyvų energetikos sektoriaus valdymą ir rinkos principų diegimą; · mažinti Vyriausybės įtakojimą į kasdienį energetikos bendrovių, pavedant jai spręsti strateginius planavimo, plėtros ir reguliavimo klausimus; · tęsti energetikos ūkio restruktūrizavimą siekiant padidinti jo veiklos efektyvumą ir patikimumą, mažinant energijos savikainą; · elektros energetikos sistemoje neatidėliotinai įvesti atskirą apskaitą gamyboje, perdavime (nustatant aiškius perdavimo tarifus) ir skirstyme, palaipsniui sukuriant savarankiškas gamybos, perdavimo ir skirstymo veiklas; · tęsti energetikos objektų privatizavimą, skatinant vietinius ir užsienio investitorius dalyvauti energetikos objektų modernizavime ir pertvarkyme; · privatizavimą vykdyti etapais, įvertinant kiekvieno energetikos sektoriaus ir objekto specifiką ir valstybės interesus. Strateginiuose energetikos objektuose valstybė išlaikys dominuojantį vaidmenį; · elektros energijos perdavimo tinklą su visais svarbiausiais režimo reguliavimo įtaisais, tame skaičiuje Kruonio HAE ir Kauno HE, palikti valstybės reguliavimo sferoje; · siekti energijos kainų skaidrumo, būtino rinkos sąlygoms tarp vartotojų ir gamintojų atsirasti; · pradedant 1999 m., palaipsniui išskaidyti atskiras energetinės veiklos rūšis į monopolines ir konkurencines, kurios turėtų skirtingus reguliavimo principus; kai tai ekonomiškai tikslinga, skatinti ir užtikrinti efektyvią konkurenciją reguliuojamose energetinės veiklos srityse; · nustatyti ir taikyti energijos tiekėjams kainų skaičiavimo metodikas, pagrįstas ne tik tiekėjo sąnaudomis, bet ir tiekėjų bei vartotojų veiklos efektyvumu, jų interesų objektyviu derinimu, kuro kainų ir infliacijos indekso kitimu; · atsisakyti subsidijų; užtikrinti, kad reguliuojamos energijos išteklių kainos atitiktų rinkos sąlygas ir atspindėtų ekonomiškai pagrįstas sąnaudas; · socialinę politiką įgyvendinti per socialines programas ir valstybines struktūras, nepriklausomas nuo energetikos kainodaros ir nuo energetikos bendrovių; · visiems rinkos dalyviams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; · įvesti rinkos leidimus (koncesijas) energijos gamybos ir skirstymo įmonėms; · plėsti bendradarbiavimą energetikos sektoriuje tarp Baltijos ir Šiaurės Europos šalių bei siekti integruotis į Vakarų energetikos rinkas. APIBENDRINANČIOS PASTABOS Pateikta atnaujinta Lietuvos energetikos strategija išreiškia pagrindines valstybės nuostatas ir jų įgyvendinimo kryptis modernizuojant šalies energetikos ūkį, visapusiškai priderinant jį prie augančių valstybės poreikių ir naujausių tarptautinių reikalavimų, ekonomiškumo, patikimumo, gamtosaugos ir valdymo tobulinimo aspektais. Jau pradiniame šios strategijos įgyvendinimo periode Lietuvos energetika bus visiškai priderinta prie Europos Sąjungos reikalavimų ir galės įsilieti į vieningą Europos energetikos struktūrą. Strategijos nuostatų įgyvendinimui Lietuvos Vyriausybė turi paruošti Veiksmų programą, numatančią konkrečius įvykdymo terminus, veiksmų eiliškumą, jų finansavimo apimtis ir šaltinius bei konkrečius vykdytojus.