NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS 1991 M. SAUSIO 31 D. NUTARIMO „DĖL VARDŲ IR PAVARDŽIŲ RAŠYMO LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIO

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS 1991 M. SAUSIO 31 D. NUTARIMO „DĖL VARDŲ IR PAVARDŽIŲ RAŠYMO LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIO PASE“ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 1999 m. spalio 21 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai konsultantei Onutei Buišienei ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei Danguolei Mikulėnienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 1999 m. spalio 12 d. išnagrinėjo bylą Nr. 14/98 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas kasacine tvarka nagrinėjo civilinę bylą, kurioje ieškovas prašė įpareigoti policijos komisariatą išduodamame jam naujame Lietuvos Respublikos piliečio pase vardą ir pavardę rašyti jo gimtąja kalba. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ (Žin., 1991, Nr. 5-132; toliau – Aukščiausiosios Tarybos nutarimas) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams. Pareiškėjas prašyme nurodo. Byloje nagrinėjamas ginčas yra susijęs su lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymo ypatumais. Aukščiausiosios Tarybos nutarimas nustatė, kad lietuvių ir nelietuvių tautybių Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės pasuose rašomi lietuviškais rašmenimis. Pareiškėjas teigia, kad toks reglamentavimas gali prieštarauti Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams. II Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui suinteresuoto asmens atstovė D. Mikulėnienė Konstitucinio Teismo posėdžiui raštu pateikė tokius paaiškinimus. Aukščiausiosios Tarybos nutarimas derinasi su Konstitucijos 14 straipsniu, kuriame nustatyta, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, todėl asmenų vardai ir pavardės, kaip ir kiti įrašai, Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi Lietuvos Respublikos valstybine kalba, t. y. lietuvių kalbos rašmenimis. Konstitucijos 18 straipsnis, nustatantis, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, yra bendro pobūdžio ir su vienai ar kitai kalbai būdingomis rašybos normomis nesietinas. Konstitucijos 22 straipsnyje nėra teiginio, kurį būtų galima sieti su vardų ir pavardžių rašymu piliečio pase, – jis garantuoja žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Ginčijamas nutarimas privataus gyvenimo nereglamentuoja, jame kalbama tik apie pasą, t. y. oficialų dokumentą, kuris liudija asmens santykį su valstybe. Konstitucijos 29 straipsnis įtvirtina visų asmenų lygybę. Aukščiausiosios Tarybos nutarimas neteikia niekam privilegijų dėl tautybės ar kalbos, jame įteisintas principas visų Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes piliečio pase rašyti vienodai – valstybine kalba. Ginčijamas nutarimas, įtvirtinantis teisę nelietuvių tautybės Lietuvos piliečiams pasuose išlaikyti savo vardų ir pavardžių morfologines formas (atitinkamai kalbai būdingas priesagas ir galūnes), nepažeidžia Konstitucijos 37 straipsnyje nustatytos tautinėms bendrijoms priklausančių piliečių teisės puoselėti savo kalbą. Nutarimas nereglamentuoja asmenvardžių vartojimo įvairiose neoficialaus bendravimo srityse, tautinių mažumų spaudoje ir pan. III Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro G. Balčiūno, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Teisės ir tarptautinių sutarčių departamento l. e. direktoriaus pareigas R. Pikučio, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės T. Birmontienės, Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus l. e. skyriaus vadovo pareigas L. Bilkio paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ neprieštarauja Konstitucijai. IV 1. Suinteresuoto asmens atstovė D. Mikulėnienė Konstitucinio Teismo posėdyje iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. 2. Suinteresuoto asmens atstovė O. Buišienė Konstitucinio Teismo posėdyje pateikė šiuos paaiškinimus. Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“ yra įtvirtintos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Šio skirsnio 18 straipsnyje įtvirtinta svarbiausia ir prioritetinė nuostata: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“ Šią nuostatą detalizuoja ir plėtoja kitos konstitucinės nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę į gyvybę, laisvę, jo asmens, orumo, privataus gyvenimo neliečiamybę, piliečių, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius ir kt. Konstitucijos 14 straipsnyje nustatyta, kad lietuvių kalba yra valstybinė. Šios normos paskirtis – užtikrinti tautos, kaip valstybės kūrėjos, identitetą, tautinę savimonę bei saviraišką, darnų valstybės valdžios, valdymo organų, įvairių institucijų, įstaigų, organizacijų ir įmonių funkcionavimą, taip pat piliečių teisių ir laisvių apsaugą. Vadovaudamasis šia konstitucine nuostata Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą, kuris reglamentuoja valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, bet nereguliuoja kalbos vartojimo neoficialiuose, neformaliuose žmonių tarpusavio santykiuose, bendraujant žodžiu, dalyvaujant tautinių bendrijų ir religinių bendrijų renginiuose. Tai atitinka Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintus žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo, asmens susirašinėjimo, telefono pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo neliečiamumo, žmogaus garbės ir orumo pripažinimo bei gerbimo principus. Pagal Valstybinės kalbos įstatymo 6 straipsnį valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų, taip pat kitų tarnybų ir įstaigų vadovai, tarnautojai ir pareigūnai turi mokėti kalbą pagal Vyriausybės nustatytas kalbos mokėjimo kategorijas. Šis reikalavimas taikomas visiems be išimties paminėtiems asmenims, įskaitant ir piliečius, priklausančius tautinėms bendrijoms. Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, gali įgyvendinti savo teises ir naudotis savo laisvėmis nepriklausomai nuo to, ar jie moka valstybinę kalbą, ar ne. Tai atitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą žmonių lygiateisiškumo principą, pagal kurį negalima žmogaus teisių varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucijos 37 straipsnyje numatyta piliečių, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius yra sukonkretinta ir detalizuota Valstybinės kalbos įstatyme. Tautinių mažumų įstatymo preambulėje ir 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnyje yra paskelbtas valstybės įsipareigojimas garantuoti skelbiamų žmogaus teisių įgyvendinimą. Pagal šio įstatymo preambulės 3 dalį visų tautybių Lietuvos gyventojai turi laikytis Konstitucijos ir įstatymų, saugoti jos valstybinį suverenitetą ir teritorinį vientisumą, prisidėti prie nepriklausomos, demokratinės valstybės kūrimo, gerbti valstybinę kalbą, kultūrą, tradicijas ir papročius. Valstybė, atsižvelgdama į tautinių bendrijų interesus, įstatymų nustatyta tvarka garantuoja šias jų teises kalbos, kultūros ir papročių puoselėjimo srityse, teisę į valstybės paramą ugdyti tautinę kultūrą, švietimą. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Aukščiausiosios Tarybos nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams. V Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistas – Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus pavaduotojas S. Vidtmann. Specialisto nuomone, Aukščiausiosios Tarybos nutarimas neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatuoja: 1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pasiūlymus, 1991 m. sausio 31 d. nutarime „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ nustatė: „1. Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus. 2. Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi:

1. a)pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba
2. b)pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes). 3. Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą. 4. Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašyti asmens vardai ir pavardės keičiami teisės aktų nustatyta tvarka.“ Pareiškėjui – Vilniaus apygardos teismui kilo abejonė, ar šis Aukščiausiosios Tarybos nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams. 2. Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašyme išdėstytus motyvus, nagrinės tik tų ginčijamo Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normų, kurios reglamentuoja nelietuvių tautybės asmenų vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase, t. y. nutarimo 2 punkto, atitikimą Konstitucijai. 3. Lietuvos Respublikos piliečio pasas – tai dokumentas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens tapatybę. Pase rašomi piliečio vardas, pavardė, kiti duomenys. 4. Pagal Konstitucijos 14 straipsnį lietuvių kalba yra valstybinė kalba. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad konstitucinis valstybinės kalbos statusas reiškia, jog lietuvių kalba privalomai vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime. Kitose gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kokią jiems priimtiną kalbą. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas. 5. Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“ Jame įtvirtinta norma yra universalaus pobūdžio; ja remiantis garantuojamos ir ginamos žmogaus teisės bei laisvės. Šioje normoje nustatytas principas atsiskleidžia kituose Konstitucijos straipsniuose, įtvirtinančiuose konkrečias žmogaus teises ir laisves. Todėl atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos kontekstą atsakyti, ar Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui, galima tik ištyrus šio nutarimo atitikimą pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos 22, 29 ir 37 straipsniams. 6. Konstitucijos 22 straipsnyje yra nustatyta: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“ Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatumą. Ši teisė apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą. Kaip minėta, privalomo valstybinės kalbos vartojimo sritis – viešasis Lietuvos gyvenimas. Taigi ji nėra privaloma privačiame gyvenime, kuriame asmenys vartoja savo pačių pasirinktą kalbą. Aukščiausiosios Tarybos nutarimas ne reglamentuoja asmens privatų gyvenimą, o tik nustato vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 2 punktas prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui. 7. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ Šiose normose įtvirtinamas asmenų teisinės lygybės ir nediskriminavimo principas. Pažymėtina, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normos, nustatančios, jog asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, yra taikomos visiems be išimties piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių. Kokiai tautybei priklausyti – tai asmens apsisprendimo reikalas, t. y. niekas, išskyrus patį asmenį, negali spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo, todėl negalima nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimo atsižvelgiant į asmens tautybę taisyklių. Asmens tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvoje gyvenantys asmenys save priskiria daugiau kaip šimtui tautybių. Jų tautų kalbose vartojami įvairūs rašmenys, dažnai visiškai arba iš dalies nesutampantys su lietuvių kalbos rašmenimis. Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas. Įrašų Lietuvos Respublikos piliečio pase rašymas valstybine kalba nepaneigia įvairioms tautinėms grupėms save priskiriančių piliečių teisės rašyti savo vardus ir pavardes bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su įstatyme nustatyta valstybinės kalbos vartojimo sritimi. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. 8. Konstitucijos 37 straipsnyje nustatyta: „Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.“ Šia konstitucine norma visoms Lietuvos teritorijoje gyvenančioms tautinėms bendrijoms yra garantuojamas tautinio identiteto išsaugojimas, kultūros tęstinumas, tautinė saviraiška. Pažymėtina, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarime reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai negu Konstitucijos 37 straipsnyje, todėl šis nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 37 straipsniui. 9. Konstatavus, jog Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 22, 29 ir 37 straipsniams, nėra pagrindo teigti, kad jis prieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad 1991 m. sausio 31 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria: Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas. Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu. Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas Egidijus Kūris Zigmas Levickis Augustinas Normantas Vladas Pavilonis Jonas Prapiestis Vytautas Sinkevičius Stasys Stačiokas ______________