LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ PAMINKLOSAUGOS KOMISIJA S P R E N D I M A S DĖL SAKRALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMO 2000 m. v

LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ PAMINKLOSAUGOS KOMISIJA S P R E N D I M A S DĖL SAKRALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMO 2000 m. vasario 18 d. Nr. 69 Vilnius 1999 m. spalio 22 d. Valstybinė paminklosaugos komisija svarstė Lietuvos bažnyčių – kultūros vertybių objektų – išsaugojimo ir finansavimo klausimus, restauravimo ir konservavimo darbus 1993–1998 m. ir religinių bendruomenių vaidmenį saugant kultūros vertybes. 1999 m. gruodžio 2 d. buvo surengtas pasitarimas su religinių bendruomenių atstovais, kuriame buvo priimta rezoliucija. Joje pažymėtos svarbiausios sakralinio meno išsaugojimo problemos, pasiūlyti būdai joms spręsti. Valstybinė paminklosaugos komisija, vadovaudamasi savo nuostatų 6 ir 7 straipsniais, nusprendžia: pritarti 1999 m. gruodžio 2 d. paminklosaugininkų, menotyrininkų, muziejininkų ir Lietuvos religinių bendruomenių atstovų bendro pasitarimo rezoliucijai, prašyti LR Vyriausybę ir tradicinių religijų bendruomenes susitarti dėl kultūros vertybių saugojimo ir tvarkymo. KOMISIJOS PIRMININKAS P. JAKUČIONIS ______________ PAMINKLOSAUGININKŲ, MENOTYRININKŲ, MUZIEJININKŲ IR LIETUVOS RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ ATSTOVŲ BENDRO PASITARIMO R E Z O L I U C I J A 1999 m. gruodžio 2 d. Vilnius DĖL SAKRALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMO Pasitarimo dalyviai, aptarę šiandieninę bažnytinio meno vertybių tvarkymo, apskaitos, išsaugojimo, eksponavimo būklę ir problemas, akcentuodami valstybės kultūros paveldo apsaugos institucijų ir religinių bendrijų tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo svarbą, konstatuoja, kad religinis kultūros palikimas sudaro didesnę dalį viso Lietuvos paveldo. Nemaža jo dalis yra sugrąžinta religinėms bendruomenėms, kurios šiandien nėra pajėgios dalykiškai ir finansiškai jo išsaugoti ateities kartoms. Be to, nevisiškai sutvarkyta teisinė religinių bendrijų santykio su valstybe bei turto grąžinimo bazė. Nėra sudarytų sutarčių tarp Vyriausybės ir visų tradicinių religinių bendrijų dėl joms priklausančio paveldo tvarkymo; mano, kad bažnyčių religinėms bendruomenėms, padedant kultūros vertybių valstybės apskaitos institucijoms, būtina inventorizuoti visą bažnytinį kultūrinį (kilnojamąjį ir nekilnojamąjį) turtą; siūlo, pasitelkus menotyrininkus arba dailės ir architektūros mokslo tyrimo institucijas, įvertinti meno vertybes, rengti jų aprašus, fotografuoti ir siūlyti jas įrašyti į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrus, pačias reikšmingiausias skelbti kultūros paminklais, rūpintis jų profesionaliu konservavimu ar restauravimu; siūlo sparčiau steigti vyskupijų bažnytinio meno muziejus su restauravimo-konservavimo centrais prie jų; pataria rūpintis patikima meno vertybių apsauga bažnyčiose bei kituose maldos namuose, unifikuotai ir slaptai žymėti meno vertybes; laiko svarbiu bažnytinio archyvo inventorizavimą; prašo LR kultūros ministeriją sudaryti specialistų grupę, nuolat konsultuojančią religinių bendruomenių atstovus iškylančioms sakralinio paveldo išsaugojimo problemoms spręsti; prašo LR kultūros ministeriją sudaryti sąlygas, kad vyskupijos ir kiti religiniai centrai galėtų vykdyti užsakovo funkcijas restauruojant ir konservuojant religinėms bendrijoms priklausančias kultūros vertybes. ______________