Laikinosios tyrimo komisijos pirmininkui LAIKINOSIOS TYRIMO KOMISIJOS SAUSIO 13-OSIOS SĄMOKSLININKO S. MICKEVIČIAUS DINGIMO APLINKYBĖMS NUSTATYTI Lietuvos Respublikos Seimui IŠVADA Laikinoji tyrimo komisija (toliau – Komisija) Sausio 13-osios sąmokslininko S. Mickevičiaus dingimo aplinkybėms nustatyti buvo sudaryta 1999 m. lapkričio 18 d. Komisija siekė nustatyti, ar visi teisėsaugos pareigūnai, tyrę ir nagrinėję Sausio 13-osios bylą, (baudžiamoji byla Nr. 09-2-002-91) tinkamai įvykdė savo pareigas, kad šioje byloje kaltinamasis S. Mickevičius neišvengtų bausmės. Atlikdama tyrimą Komisija gavo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento, Teismų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, Pasienio policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos paaiškinimus. Komisiją konsultavo Seimo Teisės departamentas. Tiriant Sausio 13–osios sąmokslininko S. Mickevičiaus dingimo aplinkybes buvo nagrinėjami tokie klausimai: ar S. Mickevičiui buvo parinkta tinkama kardomoji priemonė; ar buvo užtikrintas kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti tinkamas vykdymas; ar buvo įmanoma sutrukdyti S. Mickevičiui išvykti iš Lietuvos; ar yra galimybių sugrąžinti S. Mickevičių į Lietuvą.
- Dėl kardomosios priemonės parinkimo tinkamumo Bet kokios kardomosios priemonės parinkimas priklauso nuo prognozuojamo kaltinamojo elgesio ateityje. Nuo to, kokio elgesio iš kaltinamojo yra tikimasi, priklauso parenkamos kardomosios priemonės griežtumas. Bandant atspėti galimą kaltinamojo elgesį, turi būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 98 str.). Nagrinėjamu atveju egzistavo aplinkybės, leidžiančios manyti, kad kaltinamajam galėjo būti parinkta griežtesnė kardomoji priemonė nei rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Prie tokių aplinkybių gali būti priskirtas, pavyzdžiui, pareikšto kaltinimo sunkumas, geri kaltinamojo ryšiai užsienyje (Rusijoje). Antra vertus, taip pat egzistavo ir aplinkybės, leidusios manyti, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti S. Mickevičiui yra tinkama kardomoji priemonė. Tokia išvada galėjo būti daroma atsižvelgiant į kaltinamojo šeiminę padėtį, jo sveikatos būklę, taip pat į tai, kad kaltinamasis kelerius metus nevengė atvykti į tardymą ir į teismą. Konkrečius sprendimus dėl kardomosios priemonės priiminėjo iš pradžių prokuratūra, o vėliau – bylą nagrinėjęs teismas. Šios teisėsaugos institucijos, turėdamos galimybę atsižvelgti į bylos aplinkybių visumą, privalėjo priimti optimalų sprendimą. Galutinis rezultatas rodo, kad parinkta kardomoji priemonė nepadėjo pasiekti visų tikslų, kurių sutinkamai su BPK 95 str. turi būti pasiekta taikant kardomąsias priemones - nuosprendžio įvykdymas nebuvo garantuotas. Tačiau įžvelgti teisėsaugos pareigūnų, sprendusių kardomosios priemonės parinkimo klausimą, veiksmuose konkrečių pažeidimų taip pat negalima, nes šimtaprocentinio tikslumo prognozės skiriant kardomąsias priemones, vargu, ar yra įmanomos.
- Dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti tinkamo vykdymo užtikrinimo Teisės norminiai aktai nepateikia jokios reglamentacijos apie tai kaip turėtų būti kontroliuojamas kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti tinkamas vykdymas. Ar kaltinamasis laikosi šios kardomosios priemonės, paaiškėja tik kaltinamajam kviečiamam atvykus arba neatvykus pas tardytoją ar į teismą. Tais atvejais, kai procesas trunka ilgai ir kaltinamajam šaukimą teisėsaugos institucijos siunčia, pavyzdžiui, kartą per kelis mėnesius, ilgą laiką apie kaltinamąjį nieko nėra žinoma. Todėl būtų siūlytina teisės aktuose įtvirtinti pareigą teisėsaugos pareigūnams kontroliuoti kaip vykdoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei nustatyti tokios kontrolės tvarką. Daryti BPK pakeitimus dėl to gal ir nebūtų netikslinga-šie klausimai galėtų būti reglamentuoti, pavyzdžiui, bendru Generalinio prokuroro, Vidaus reikalų ministro ir Teisingumo ministro įsakymu. S. Mickevičiui neatvykus išklausyti nuosprendžio, buvo patikėta jo telefoniniu pranešimu, jog jis neatvyksta į teismą dėl sveikatos. Šioje situacijoje neatsirado atsakingo pareigūno, kuris tuoj pat būtų pabandęs išsiaiškinti tikrąsias teisiamojo neatvykimo priežastis. Tai buvo eilinė, bet labai akivaizdi situacija, parodžiusi koordinacijos tarp teisėsaugos institucijų nebuvimą. Byla buvo teismo žinioje, tačiau pats teismas lyg ir neturėjo priemonių vykdyti panašaus pobūdžio kontrolę. Prokuratūra taip pat rūpinosi tik formalia savo pareiga – valstybinio kaltinimo palaikymu ir jokių veiksmų, išeinančių iš šios funkcijos ribų imtis lyg ir neprivalėjo. Policija ar Valstybės saugumo departamentas būtų galėję imtis tam tikrų priemonių, bet jiems niekas nesuformulavo jokio pavedimo. Nors ir be specialaus pavedimo, tiesiog vadovaudamosi jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais tiek policija, tiek Valstybės saugumo departamentas būtų nepadarę jokio pažeidimo, o iš esmės būtų vykdę savo funkcijas, jei būtų pasidomėję, ką iš tikrųjų veikia S. Mickevičius teismui skelbiant nuosprendį. Sprendžiant bendrą nepakankamo teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo problemą, svarstytina įstatymų pakeitimų būtinybė. Turėtų būti aiškiai nustatyta institucija, privalanti užtikrinti, kad ateityje panašios situacijos nepasikartotų. Pavyzdžiui, galėtų būti diskutuojama dėl Prokuratūros įstatymo pakeitimų ir papildymų. Prokuratūra galėtų tapti atsakinga už tokių problemų sprendimą.
- Dėl S. Mickevičiaus išvykimo iš Lietuvos Atsižvelgiant į dabartinę asmenų išvykimo iš Lietuvos kontrolę, S. Mickevičius neturėjo jokių sunkumų išvykti iš Lietuvos. Būtina siekti, kad išvykstant iš Lietuvos būtų kontroliuojama, ar išvykstančiųjų atžvilgiu nėra pritaikytos kardomosios priemonės. Nesant galimybės kontroliuoti visų kaltinamųjų, kuriems taikomos kardomosios priemonės, tai turėtų būti daroma bent jau kaltinamųjų, kaltinamų sunkių nusikaltimų padarymu. Būtų galima apsvarstyti, ar nevertėtų perimti užsienio valstybių patirties, ir įvesti naują kardomąją priemonę – asmens dokumentų paėmimą. Šios kardomosios priemonės taikymas numatytas BPK projekte. Tokia kardomoji priemonė, taikoma kartu su rašytiniu pasižadėjimu neišvykti, apsunkintų kaltinamajam galimybę pasislėpti nuo teismo ir tardymo.
- Dėl galimybės S. Mickevičių sugrąžinti į Lietuvą Daugumos užsienio valstybių įstatymai įtvirtina panašią nuostatą kaip ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 str., kuriame yra sakoma, kad Lietuvos Respublika, išskyrus tarptautinėse sutartyse nustatytus atvejus, Lietuvos Respublikos piliečių kitoms valstybėms neišduoda. Rusija čia taip pat nėra išimtis ir tikriausiai ras pagrindą atsisakyti išduoti S. Mickevičių. Tačiau bet kuriuo atveju turėtų būti išnaudotos visos tarptautinėse sutartyse su Rusija numatytos galimybės siekiant, kad S. Mickevičius būtų sugrąžintas į Lietuvą bausmės atlikimui. Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos to nėra padariusios – t. y. jokie prašymai atitinkamoms Rusijos institucijoms nebuvo pateikti arba bent jau Komisija apie tai nebuvo informuota. Komisijos pirmininkas Stanislovas Buškevičius