LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRO

LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRO LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRO ĮSAKYMAS DĖL VIDURINIO UGDYMO BENDRŲJŲ PROGRAMŲ PATVIRTINIMO 2011 m. vasario 21 d. Nr. V-269 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (Žin., 1991, Nr. 23-593; 2003, Nr. 63-2853; 2004, Nr. 103-3755; 2007, Nr. 43-1628) 37 straipsnio 4 dalimi, 56 straipsnio 14 punktu ir vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268), 3 lentelės „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų veiklos strategijos nuostatų įgyvendinimo priemonės“ 1090 punktą: 1. Tvirtinu Vidurinio ugdymo bendrąsias programas (pridedama). 2. Nustatau, kad: 2.1. nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. mokyklos, vykdančios vidurinio ugdymo programas, šio įsakymo 1 punktu patvirtintas Vidurinio ugdymo bendrąsias programas įgyvendina 11 (gimnazijos III) klasėse; 2.2. nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. mokyklos, vykdančios vidurinio ugdymo programas, šio įsakymo 1 punktu patvirtintas Vidurinio ugdymo bendrąsias programas įgyvendina 11–12 (gimnazijos III–IV) klasėse. 3. Šis įsakymas įsigalioja 2011 m. rugsėjo 1 d. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-269 VIDURINIO UGDYMO BENDROSIOS PROGRAMOS I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Vidurinio ugdymo bendrosios programos (toliau – Bendrosios programos) remiasi ankstesnių metų bendrosiose programose sukurtais ugdymo turinio pagrindais, juos plėtoja ir atliepia naujus, pastaraisiais metais švietimui iškilusius iššūkius – sparčią mūsų šalies socialinio ir ekonominio gyvenimo kaitą ir besiplečiančias galimybes įgyvendinti švietimo naujoves. 2. Bendrųjų programų paskirtis – apibrėžti vidurinio ugdymo turinį, siekiant ugdymo turinio kokybės: ugdymo turinio atitikties besikeičiantiems visuomenės poreikiams; dermės tarp ugdymo pakopų ir sričių; ugdymo turinio prieinamumo ir efektyvumo visoje šalies švietimo sistemoje; ugdymo turinio kaitos nuoseklumo. Ugdymo turinys Bendrosiose programose apibrėžiamas aprašant numatomus mokinių mokymosi pasiekimus, nurodant dalykų turinio apimtis, mokinių pasiekimų lygių požymius ir aptariant svarbiausius programų įgyvendinimo aspektus. Mokinių mokymosi pasiekimai Bendrosiose programose aprašomi ypač išryškinant mokinių įgyjamus bendrųjų kompetencijų ir esminių dalykinių gebėjimų pagrindus. 3. Bendrosios programos apibrėžia vidurinio ugdymo turinį visos šalies švietimo sistemos lygmeniu. Jos yra vienas iš svarbiausių dokumentų, skirtų šalies švietimo sistemai valdyti. Mokyklos, vadovaudamosi Bendrosiomis programomis, formuoja mokyklos lygmens ugdymo turinį pagal atskirų mokinių grupių ir mokinių poreikius. Mokytojai, atsižvelgdami į Bendrąsias programas ir mokyklos lygmens ugdymo turinį, formuoja klasės (mokinių grupės) ir mokinio lygmens ugdymo turinį taip, kad mokiniai pagal savo išgales pasiektų kuo geresnių rezultatų. 4. Bendrosios programos atnaujintos vadovaujantis: Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1700 (Žin., 2003, Nr. 71-3216); Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu (Žin., 1991, Nr. 23-593; 2003, Nr. 63-2853); Bendrojo lavinimo ugdymo turinio formavimo, vertinimo, atnaujinimo ir diegimo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2007 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. ISAK-970 (Žin., 2007, Nr. 63-2440), tikslais, principais ir prioritetais; Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosiomis programomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. ISAK-2433 (Žin., 2008, Nr. 99-3848); Mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo samprata, patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. ISAK-256 (Žin., 2004, Nr. 35-1150). II. PAGRINDINĖS VIDURINIO UGDYMO TURINIO ATNAUJINIMO KRYPTYS 5. Bendrosios programos parengtos 2011–2012 mokslo metais prasidėsiančiam naujam vidurinio ugdymo raidos etapui, kai pagrindinės mokyklos mokiniai, besimokantys pagal Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrąsias programas, patvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. ISAK-2433 (Žin., 2008, Nr. 99-3848), bus perėję į 11 klasę. Naujajame vidurinio ugdymo raidos etape laikomasi šių ugdymo turinio atnaujinimo krypčių: 5.1. užtikrinti vidurinio ugdymo turinio dermę su atnaujintu pradinio ir pagrindinio ugdymo turiniu; 5.2. labiau orientuoti ugdymo turinį į bendrųjų ir dalykinių kompetencijų ugdymą; 5.3. integruoti įgytų gebėjimų taikymą į mokinių mokymąsi ir sieti ugdymą su gyvenimo aktualijomis; 5.4. atsisakyti aktualumą praradusių žinių ir įtraukti į ugdymo turinį būtiniausias naujas žinias, svarbias šiandienos ir ateities visuomenės gyvenimui; 5.5. tiksliau susitarti dėl ugdymo turinio apimčių, siekiant išvengti perkrovimo, galinčio pakenkti geriems mokinių ugdymo rezultatams; 5.6. suteikti mokyklų bendruomenėms daugiau laisvės kurti mokyklos lygmens ugdymo turinį, didinti ugdymo turinio lankstumą; 5.7. perstruktūruoti ugdymo turinį ir konceptualiai jį pagrįsti, siekiant išplėsti pagrindą profesiniam mokytojų susikalbėjimui šiuolaikinio ugdymo planavimo, mokymo ir mokymosi metodų taikymo ir mokinių pasiekimų vertinimo klausimais. 6. Siekiant užtikrinti vidurinio ugdymo turinio dermę su atnaujintu pradinio ir pagrindinio ugdymo turiniu, Bendrosiose programose: 6.1. skirsnyje „Mokinių pasiekimai“, atsižvelgus į pagrindinio ugdymo bendrųjų programų pokyčius, buvo koreguoti laukiami mokinių mokymosi pasiekimai; 6.2. skirsnyje „Turinio apimtys“ buvo įrašyta dalis naujų temų, anksčiau išbrauktų pagrindinio ugdymo bendrosiose programose, arba išplėstos temos, buvusios susiaurintos pagrindinio ugdymo bendrosiose programose. 7. Siekiant labiau orientuoti ugdymo turinį į bendrųjų ir dalykinių kompetencijų ugdymą, Bendrosiose programose: 7.1. ypač pabrėžiami laukiami mokymosi pasiekimai, aprašomi kompetencijų terminais; 7.2. Bendrųjų programų 10 priede „Bendrųjų kompetencijų ugdymas“ aprašomos bendrosios kompetencijos, kurias būtina integruoti į visų dalykų mokymą; 7.3. orientuojamasi į ugdymo procesą, skatinantį mokinį įsitraukti į aktyvų ir sąmoningą mokymąsi; 7.4. kompetencijos detalizuojamos ir aprašomos kaip trijų neatsiejamai susijusių sudedamųjų dalių – nuostatų, gebėjimų, žinių ir supratimo – visuma. Tuo siekiama parodyti, kad mokiniui nepakanka žinoti faktus, taisykles ar apibrėžtis. Perimamas tam tikros srities žinias mokinys turi gerai perprasti, suvokti jų esmę, gebėti taikyti naujose situacijose. Mokinys turėtų elgtis ir veikti pagal atitinkamas nuostatas; 7.5. kiekvieno dalyko bendrojoje programoje aprašomi metodiniai programos įgyvendinimo ypatumai – integravimo galimybės, ugdymo gairės, mokymosi aplinka. Metodinių ypatumų aprašai mokytojus orientuoja į tai, kad mokinys kompetenciją gali išsiugdyti tik pats sąmoningai ir aktyviai mokydamasis, o mokytojo pareiga – jį orientuoti ir jam padėti. Su programų įgyvendinimu susiję metodiniai Bendrųjų programų teiginiai neprivalomi, jie rekomendacinio pobūdžio ir atskleidžia praktiškai išbandytus ir moksliškai pagrįstus norimų ugdymo rezultatų siekimo būdus, grindžiamus aktyviu mokinių tarpusavio, taip pat mokinių ir mokytojo bendradarbiavimu. Konkrečius mokymo(

1. si)ir vertinimo metodus, mokymo veiklas ir užduotis mokytojas parenka pats, siekdamas geriausių galimų mokinių mokymosi rezultatų ir atsižvelgdamas į mokinių pasirengimą, poreikius, mokymosi patirtį, savo kompetenciją ir turimas priemones; 7.6. siekiant padėti mokytojui tikslingai atrinkti ir racionaliai apriboti dalykų turinį, skirsnyje „Turinio apimtis“ nurodomos esminės, būtiniausios dalyko žinios, reikalingos numatytiems rezultatams pasiekti. Sumažinus dalyko žinių apimtis, sudaromos sąlygos daugiau laiko skirti geresniam dalyko supratimui įtvirtinti, gebėjimams ir nuostatoms ugdyti, ugdymui individualizuoti. 8. Siekiant integruoti įgytų gebėjimų taikymą į mokinių mokymąsi ir sieti mokymąsi su gyvenimo aktualijomis, Bendrosiose programose: 8.1. dalyko bendrojoje programoje skirsnyje „Integravimo galimybės“ aptariamos dalyko vidinio ir išorinio integravimo galimybės; 8.2. skirsnis „Mokinių pasiekimai“ papildytas nuostatomis, gebėjimais, žiniomis ir supratimu, reikalingu dalykinėms žinioms ir gebėjimams taikyti kituose dalykuose ir gyvenimiškose situacijose; 8.3. dalyko bendrojoje programoje aprašomi dalyko esminiai gebėjimai, susiję ne tik su dalykinės kompetencijos, bet ir su tam dalykui būdingiausių bendrųjų kompetencijų ugdymu mokant dalyko. 9. Siekiant atsisakyti aktualumą praradusių žinių, tačiau įtraukti į ugdymo turinį būtiniausias naujas žinias, buvo peržiūrima Bendrųjų programų dalykinė tematika. Kiekvienoje dalyko bendrojoje programoje įvestame skirsnyje „Turinio apimtis“ papildomai tikslinamos ir aiškinamos dalyko kurso (bendrojo ar išplėstinio) aprėpiamo turinio ribos. 10. Siekiant išvengti geriems ugdymo rezultatams galinčio pakenkti mokinių perkrovimo, buvo koreguojamos gebėjimus ir žinias aprašančios bendrųjų programų formuluotės. Aiškiau suformuluoti tie Bendrųjų programų teiginiai, kurie praktiniame darbe mokytojų neretai suprantami skirtingai ir kurių pernelyg platus interpretavimas galėtų prisidėti prie mokinių mokymosi krūvių didėjimo. 11. Didinant ugdymo turinio lankstumą, bendrosios programos pertvarkytos taip, kad būtų galima mokyklos ir klasės lygmenims labiau individualizuoti ugdymą, didinti pasirinkimo galimybes ir atsižvelgti į skirtingus mokinių poreikius, lengviau suskirstyti dalyko mokymo programą į atskirus blokus ir modulius pagal specifinius konkrečios mokyklos ir mokinių grupės poreikius: 11.1. atsisakoma labai detalaus dalyko turinio dėstymo pagal dalykines temas; 11.2. mokinių pasiekimai (žinios ir supratimas, gebėjimai, nuostatos) aprašomi ne vieniems metams, o dvejų metų koncentrui (11–12 klasėms), – taip mokytojams atsiveria galimybės lanksčiau planuoti ugdymą; 11.3. Bendrosiose programose labiau orientuojamasi į laukiamus mokymosi pasiekimus; 11.4. parengta daugiau pasirenkamųjų kursų ir modulių įvairių polinkių ir poreikių mokiniams; 11.5. kiekvieno dalyko kurso programoje lentele pateikiami apibendrinti patenkinamo, pagrindinio ir aukštesniojo pasiekimų lygių požymių aprašai padės individualizuoti ugdymo uždavinius skirtingų gebėjimų ir poreikių mokiniams. 12. Siekiant perstruktūruoti ugdymo turinį ir išplėsti konceptualų pagrindą profesiniam mokytojų susikalbėjimui šiuolaikinio ugdymo planavimo, mokymo ir mokymosi metodų taikymo ir mokinių pasiekimų vertinimo klausimais, dalykų bendrosiose programose: 12.1. pertvarkyta struktūra – labiau remiamasi laukiamų mokymosi rezultatų struktūra, o mažiau dalyko vidine logine struktūra; 12.2. skirsnyje „Dalyko struktūra“ aprašoma dalykinės kompetencijos struktūra; 12.3. nuodugniai aprašomos ugdomų kompetencijų pagrindą sudarančios nuostatos ir gebėjimai; 12.4. skirsnyje „Programos įgyvendinimas“ įvardijamos ir trumpai aptariamos rekomenduojamos mokymo ir mokymosi metodikos, mokymosi aplinkos naujovės. 13. Vidurinio ugdymo turinio pokyčiai turi vykti palengva, priklausomai nuo švietimo sistemos ir švietimo dalyvių pasirengimo. Brandos egzaminų pokyčiai negali vykti nepriklausomai nuo ugdymo turinio kaitos ir turi atitikti realiai įvykusius ugdymo turinio pokyčius. III. BENDRŲJŲ PROGRAMŲ TURINIO ATRANKOS PRINCIPAI 14. Bendrosios programos buvo rengiamos vadovaujantis šiais ugdymo turinio atrankos principais: 14.1. aktualumo visuomenei ir mokiniui. Ugdymo turinys turi padėti mokiniui pažinti save ir kitus, rasti atsakymus į esminius žmogaus gyvenimo klausimus, perimti kultūros ir žinojimo pagrindus. Ugdymo turinys turi skatinti mokinius apmąstyti savo šalies ir pasaulio kultūros paveldo įvairovę, visuotines vertybes, jų išsaugojimo ir puoselėjimo būtinybę, ugdytis pagarbą savo šalies kultūrai ir tolerantišką požiūrį į fizinius, religinius, socialinius, kultūrinius žmonių skirtumus. Jis turi padėti mokiniui tapti aktyviu piliečiu, mąstančiu, kūrybingu visuomenės nariu, pasirengusiu mokytis visą gyvenimą, tobulėti pačiam ir prisidėti prie visuomenės tobulėjimo; 14.2. vertingumo tolesniam mokymuisi, darbui ir saviraiškai. Ugdymo turinys turi būti vertingas ir svarbus tolesniam mokymuisi, profesinei veiklai ir saviraiškai. Visų dalykų ugdymo turinys parenkamas taip, kad būtų susijęs su mokinio, jo šeimos ir bendruomenės gyvenimu, ugdytų mokinio gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti, spręsti problemas, dirbti grupėje ar komandoje, prisiimti lyderio vaidmenį, santykius su žmonėmis grįsti savitarpio supratimu, konstruktyviai spręsti konfliktus. Mokinys, baigdamas vidurinio ugdymo programą, turėtų būti įgijęs bendrųjų ir dalykinių kompetencijų, būtinų tęsti mokymąsi, įgyti profesiją, susirasti tinkamą darbą, aktyviai kūrybingai dalyvauti kultūriniame visuomenės gyvenime; 14.3. sistemiškumo ir prieinamumo. Ugdymo turinys turi padėti mokiniui įgyti kokybišką vidurinį išsilavinimą. Ugdymo turinys sudaromas laikantis įvairiaaspekčio sistemiškumo reikalavimų taip, kad mokinys sistemingai ir nuosekliai įtvirtintų žinias, ugdytųsi gebėjimus ir nuostatas, kad būtų galima išryškinti ugdymo turinio ryšius tarp dalykų, su gyvenimo praktika ir aktualijomis. Turi būti numatomos galimybės ugdymo turinį pritaikyti skirtingiems mokiniams pagal jų socialinę ir kultūrinę patirtį, lytį, mokymosi stilių, kitus individualius poreikius, užtikrinant mokinių individualių galių plėtotę; 14.4. darnaus vystymosi. Ugdymo turinys remiasi darnaus visuomenės vystymosi nuostatomis. Pabrėžiamas gamtinės aplinkos, kultūros, socialinio ir ekonominio visuomenės gyvenimo tarpusavio priklausomumas, į ateitį orientuotas kūrybiškas mąstymas, aktyvus kiekvieno asmens dalyvavimas kuriant kokybišką gyvenimą sau ir ateities kartoms. Pagrindinės darnaus vystymosi temos – kultūrų, biologinė ir kraštovaizdžio įvairovė, atsakomybė už aplinkos išsaugojimą vietos ir pasaulio mastu, taika ir konfliktai, pilietiškumas, skurdo mažinimas, klimato kaita, demokratija, teisingumas, sveikata, lyčių lygybė ir kt. – integruojamos į dalykų ugdymo turinį. Siekiama darnaus vystymosi įgyvendinamas idėjas padaryti bendruomenių gyvenimo dalimi. IV. BENDRŲJŲ PROGRAMŲ STRUKTŪRA 15. Bendrosiose programose dalykų programos suskirstytos pagal ugdymo sritis, sudarytas iš giminiškų, tvirtais integraciniais ryšiais susijusių mokomųjų dalykų. Kaip ir Pagrindinio ugdymo bendrosios programos, šios Bendrosios programos suskirstytos į dešimtį ugdymo sričių: 15.1. dorinis ugdymas: etika, katalikų tikyba, ortodoksų (stačiatikių) tikyba, evangelikų liuteronų tikyba, evangelikų reformatų tikyba, karaimų tikyba, judėjų tikybos pažintinė programa (1 priedas); 15.2. kalbos: lietuvių kalba ir literatūra, kitos gimtosios kalbos, lietuvių gestų kalba, lietuvių kalba kurtiesiems ir neprigirdintiesiems, užsienio kalbos, užsienio kalba kurtiesiems ir neprigirdintiesiems (2 priedas); 15.3. matematika (3 priedas); 15.4. gamtamokslinis ugdymas: biologija, chemija, fizika, integruotas gamtos mokslų kursas (4 priedas); 15.5. socialinis ugdymas: istorija, geografija, integruotas istorijos ir geografijos kursas, teisė, religijotyra, filosofija, ekonomika ir verslumas, psichologija (5 priedas); 15.6. meninis ugdymas: dailė, muzika, šokis, teatras, grafinis dizainas, filmų kūrimas, fotografija, kompiuterinės muzikos technologijos (6 priedas); 15.7. informacinės technologijos (7 priedas); 15.8. technologijos (8 priedas); 15.9. kūno kultūra (9 priedas); 15.10. bendrųjų kompetencijų ugdymas (10 priedas). 16. Kiekvieno dalyko bendrojoje programoje keliami dalyko mokymosi tikslai, uždaviniai ir paaiškinama dalyko struktūra. Programos skirsnyje „Programos įgyvendinimas“ aptariamos ugdymo turinio integravimo galimybės, ugdymo gairės, mokymosi aplinka. Atskirame programos skirsnyje lentelėje pateikiami laukiami mokinių pasiekimai (nuostatos, gebėjimai, žinios ir supratimas), patikslinama turinio apimtis ir aptariami vertinimo metmenys pagal nurodomus patenkinamo, pagrindinio ir aukštesniojo pasiekimų lygio požymius. 17. Daugumos bendrosiose programose išskiriamų dalykų bendrąjį ir išplėstinį kursą ir modulius mokiniai gali rinktis nustatyta tvarka. V. VIDURINIO UGDYMO PASKIRTIS, TIKSLAS IR LAUKIAMI REZULTATAI 18. Vidurinio ugdymo paskirtis – padėti asmeniui įgyti bendrąjį dalykinį, sociokultūrinį, technologinį raštingumą, dorinę, tautinę ir pilietinę brandą, profesinės kompetencijos pradmenis. 19. Tikslas – brandinti dvasines, intelektines ir fizines asmens galias, ugdyti aktyvų, kūrybingą, atsakingą pilietį, įgijusį bendrųjų ir dalykinių kompetencijų, būtinų sėkmingai socialinei integracijai, profesinei veiklai ir mokymuisi visą gyvenimą. 20. Laukiami vidurinio ugdymo rezultatai. Mokinys, įgijęs vidurinį išsilavinimą, tampa: 20.1. pozityviai nusiteikęs – teigiamai save vertina, yra atsakingas, patikimas, iniciatyvus, kūrybingas, renkasi saugų ir sveiką gyvenimo būdą, siekia pozityvių rezultatų; 20.2. bendraujantis ir bendradarbiaujantis – konstruktyviai veikia siekdamas bendrų tikslų, kuria ir palaiko gerus santykius su aplinkiniais; 20.3. pasirengęs mokytis visą gyvenimą – yra įgijęs būtiniausių kompetencijų, kritiškai mąsto, siekia žinių ir kūrybingai jas taiko spręsdamas problemas; 20.4. aktyvus visuomenės narys – noriai dalyvauja bendruomenės ir visuomenės gyvenime, prisideda prie Lietuvos, Europos ir pasaulio kultūros procesų, gamtinės aplinkos puoselėjimo, socialinės ir ekonominės gerovės kūrimo. 21. Baigęs vidurinio ugdymo programą mokinys yra įgijęs bendrųjų kompetencijų: 21.1. mokėjimo mokytis. Jaučiasi atsakingas už savo mokymąsi, geba save motyvuoti, planuoti mokymąsi, rinktis tinkamas mokymosi strategijas ir jas taikyti, įsivertinęs sėkmę gerinti savo mokymąsi; 21.2. komunikavimo. Supranta komunikavimo svarbą ir moka, atsižvelgdamas į kontekstą ir komunikavimo situaciją, veiksmingai komunikuoti kalbinėmis ir nekalbinėmis priemonėmis; 21.3. pažinimo. Siekia įgyti žinių, ieško tiesos, geba konstruktyviai spręsti problemas, kritiškai mąsto, geriau pažįsta tikrovę taikydamas tyrimų metodus; 21.4. socialinę pilietinę. Sąžiningas, atsakingas, gerbia ir toleruoja kitus, aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime, veikia kitų labui, vadovaujasi demokratijos vertybėmis. Myli tėvynę, vertina šalies ir pasaulio paveldą, rūpinasi kitų ir aplinkos saugumu; 21.5. iniciatyvumo ir kūrybingumo. Nusiteikia ir susitelkia kūrybiniams ieškojimams. Skatina kitus kūrybingai, nestandartiškai mąstyti. Priima kitų keliamas idėjas, geba jas taikyti. Prisiima atsakomybę už rezultatus. Gerbia autorių teises; 21.6. asmeninę. Pozityviai mąsto, garbingai ir sąžiningai veikia, geba įveikti sunkumus ir atsakingai kuria savo gyvenimą; 21.7. kultūrinę. Yra sąmoningas, atsakingas ir kūrybingas kultūros procesų dalyvis, puoselėjantis artimiausios aplinkos, šalies tautinę ir demokratinę kultūrą, pasaulio paveldą. 22. Baigęs vidurinio ugdymo programą mokinys yra įgijęs gyvenimui, tolesniam mokymuisi ir darbui būtinus esminių dalykinių kompetencijų pagrindus. Detaliau kiekvieno dalyko kompetencija aprašoma atitinkamo dalyko bendrojoje programoje (1–9 priedai). VI. SVARBIAUSI UGDYMO PROCESO YPATUMAI 23. Įgyvendinant platesnius nei ligi šiol ugdymo tikslus keliančias Bendrąsias programas, orientuojamasi į didesne mokymosi galimybių įvairove pasižymintį ugdymo procesą: 23.1. ugdymas grindžiamas aktyviu mokinių mokymusi. Mokytojai taiko aktyvaus mokymo ir mokymosi metodus, mokiniai įsitraukia į aktyvų ir sąmoningą mokymąsi. Mokytojai skatina mokinius savarankiškai mąstyti, spręsti problemas, aktyviai interpretuoti mokomąją medžiagą, mokytis iš patirties, taikyti įgytas žinias ir gebėjimus; 23.2. ugdymas individualizuojamas. Mokytojai mokymo metodus ir mokymosi veiklas parenka ir organizuoja taip, kad mokymas atitiktų mokinių patirtį, gebėjimus, polinkius, poreikius, mokymosi stilių, pasirengimą mokytis, turimus išteklius ir priemones, emocinį klasės klimatą. Mokykla siūlo mokiniui rinktis jo poreikius atitinkančias mokymosi galimybes, orientuotas į pasirengimą gyvenimui; 23.3. ypač daug dėmesio skiriama mokymosi strategijoms. Mokiniai išmoksta tikslingai taikyti šiuolaikines mokymosi strategijas pageidaujamiems gebėjimams ir kompetencijoms ugdytis; 23.4. ugdymas integruojamas. Tinkama ugdymo turinio integracija sudaro daugiau galimybių priartinti mokymąsi prie gyvenimo, pritaikyti užduotis pagal mokinių poreikius, polinkius ir galias, vengti kartojimosi ir pernelyg didelių mokymosi krūvių. Daugiausia galimybių ir didžiausią prasmę ugdymo integracijai teikia bendrosios mokinių kompetencijos, ugdomos visų dalykų pamokose; 23.5. mokinių mokymosi rezultatų vertinimas padeda mokytis. Mokiniai žino svarbiausius mokymosi tikslus ir rezultatų vertinimo kriterijus. Jie laiku gauna mokytis padedantį vertinimo informacijos grįžtamąjį ryšį. Mokiniai mokomi įsivertinti ir pasiekę rezultatų kelti tolesnio mokymosi tikslus, planuoti mokymąsi; 23.6. sukuriama kompetencijų formavimąsi skatinanti mokymosi aplinka. Mokiniai mokosi pritaikytose erdvėse, gali naudotis ugdymo tikslus ir uždavinius atitinkančiomis mokymosi priemonėmis ir technologijomis. Jų mokymosi laikas racionaliai paskirstytas ir gerai struktūruotas. Mokiniai jaučiasi fiziškai, emociškai ir intelektualiai saugūs. Patyrę mokymosi sunkumų, jie laiku gauna pagalbą. Mokiniai mokosi aktyviai bendradarbiaudami tarpusavyje ir su mokytoju, bendraudami su kitais žmonėmis, susipažįsta su įvairiomis idėjomis, daiktais, įvairia aplinka, technologijomis. 24. Mokykloje susitariama dėl ugdymo turinio planavimo. Planuoti reikėtų lanksčiai, kad planai būtų nesunkiai keičiami atsižvelgus į mokinių daromą pažangą, motyvaciją, mokymosi tempą ir mokyklos galimybes: 24.1. ilgalaikiuose planuose rekomenduojama pagal Bendrąsias programas numatyti svarbiausius planuojamus laikotarpius, mokinių mokymosi pažangą ir pasiekimus, atsižvelgiant į mokinių poreikius ir mokyklos ugdymo tikslus; 24.2. trumpalaikiuose planuose rekomenduojama numatyti į konkrečius mokinių pasiekimus orientuotą mokymo ir mokymosi seką, vertinimą, projektus, išvykas, susitikimus ir kt.; 24.3. mokytojai, ypač dirbantys toje pačioje klasėje, planus derina tarp savęs tardamiesi dėl: ugdymo turinio taikymo pagal mokinių poreikius, vertinimo, tarpdalykinių ryšių, bendrųjų kompetencijų integravimo, projektinių darbų, tvarkaraščio galimybių išnaudojimo ir kt. Rekomenduojama su mokiniais aptarti mokymosi uždavinius, mokymosi veiklas ir vertinimo kriterijus ir su planais supažindinti tėvus (globėjus, rūpintojus). VII. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ MOKINIŲ UGDYMAS 25. Specialiųjų poreikių mokinių ugdymo turinys formuojamas vadovaujantis valstybės apibrėžtu ugdymo turiniu ir atsižvelgiant į individualias pagalbos ir paslaugų reikmes ugdymo procese, atsirandančias dėl asmens įgimtų ar įgytų sutrikimų ar/ir nepalankių aplinkos veiksnių. 26. Specialiųjų poreikių asmenų ugdymas grindžiamas ugdymo individualizavimu: individualiu ugdymo planu, mokymo ir mokymosi metodų ir veiklos parinkimu siekiant, kad mokinys, turintis specialiųjų poreikių, įgytų bendrąjį dalykinį, sociokultūrinį, technologinį raštingumą, dorinę, tautinę ir pilietinę brandą, baigtų vidurinio ugdymo programą, išlaikytų brandos egzaminus ir įgytų vidurinį išsilavinimą. 27. Jeigu, nepaisant teiktos pagalbos ir paslaugų, specialiųjų poreikių mokinys nepasiekia patenkinamo pasiekimų lygio reikalavimų, keliamų dalyko bendrojo kurso programoje, tada bendrojo kurso programa mokiniui taikoma individualiai, o mokinio pasiekimai ir pažanga vertinami pagal mokinio gebėjimams individualiai pritaikytos (adaptuotos) programos numatytus pasiekimus. VIII. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 28. Vadovaujantis Bendrosiomis programomis rengiamos Brandos egzaminų programos, mokinių pasiekimų patikrinimų užduotys, vadovėliai ir kitos mokymo ir mokymosi priemonės, mokytojų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo programos, kiti ugdymo turinį reglamentuojantys teisės aktai. _________________ Vidurinio ugdymo bendrųjų programų 1 priedas VIDURINIO UGDYMO BENDROSIOS PROGRAMOS: DORINIS UGDYMAS I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Ugdymo srities paskirtis 1.1. Dorinis ugdymas yra vidurinio ugdymo programos dalis, kuri skirta kryptingas dorinių nuostatų ir asmens kompetencijų puoselėjimui, kuris vyksta per etikos arba tikybos mokomųjų dalykų pamokas, vieną iš jų mokiniai laisvai pasirenka. Siekiant užtikrinti dorinio ugdymo tęstinumą ir nuoseklumą rekomenduojama etiką arba tikybą rinktis dvejiems mokslo metams 11-12 (III-IV gimnazijos) klasėse iš siūlomų etikos arba katalikų tikybos modulių programų, taip pat kitų konfesijų tikybų bendrųjų programų. 1.2. Vidurinio ugdymo pakopoje dorinio ugdymo ypatumas yra tas, kad mokiniams sudaromos didesnės turinio pasirinkimo galimybės: siūlomi etikos ir katalikų tikybos programų moduliai orientuojantis į mokinių poreikius, pasirinktą mokymosi kryptį, aktualius ateities uždavinius. Mokyklos turėtų sudaryti sąlygas mokinių grupėms pasirinkti tiek filosofinės krypties, tiek ir bent vieną iš siūlomų taikomosios krypties modulių. Lankydami katalikų tikybą mokiniai gali pasirinkti dvi iš keturių siūlomų naujai parengtų katalikų tikybos modulinių programų. 1.3. Svarbu užtikrinti, kad vidurinio ugdymo programą įgyvendintų kompetentingi etikos ir tikybos mokytojai – specialistai, kadangi mokinių pasiekimai dorinio ugdymo programoje orientuoti į kompetencijų ugdymą, programos turinys apima ir teorinį filosofinio mąstymo lygmenį, ir platų kultūrų, religijų, meno, visuomenės, pasaulėžiūrų įvairovės pažinimo kontekstą. 1.4. Dorinio ugdymo paskirtis – padėti mokiniui susiformuoti moralines nuostatas, suprasti filosofinių, etinių, religinių požiūrių ir kultūrų įvairovę, ugdytis kritinį mąstymą, įsisąmoninti ir pagrįsti dorines nuostatas, jomis vadovautis kuriant santykius su kitais žmonėmis asmeniniame, šeimos, profesiniame ir pilietiniame gyvenime. Mokykloje lavinami asmens gebėjimai savarankiškai svarstyti asmeninius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai apsispręsti ir veikti pasaulyje. Sykiu ugdoma asmens pagarba tradicinėms gimtojo krašto, Europos kultūros pagrindus sudarančioms vertybėms ir kitų kultūrų paveldui. 1.5. Etikos ir tikybos pamokas į darnią dorinio ugdymo turinio visumą sieja bendras tikslas, dėmesys žmogaus vertybėms, pagarba asmens orumui ir žmonių socialiniams santykiams, dalis bendrų uždavinių, didaktinių nuostatų ir ugdymo turinio tematikos integraciniai ryšiai. 1.6. Tikybos pamokas ir etikos skiria tai, kad etikos pamokos yra nekonfesinės, jos grindžiamos moralės filosofijos ir egzistenciniu požiūriu. Etikos pamokose mokinių dorinė sąmonė brandinama remiantis Vakarų ir Rytų filosofinio mąstymo tradicija ir pasitelkiant dvasinę kultūrą puoselėjančius literatūros, dailės ir šiuolaikinio kino meno kūrinius. Atskleidžiamos įvairios filosofinės etikos kryptys, mokiniams atskleidžiamos asmens pasaulėžiūrinio apsisprendimo ir etinės laikysenos galimybės. 1.7. Tikybos pamokose doriškai ugdoma pabrėžiant konkrečios konfesijos religinę patirtį, ugdymą grindžiant asmens santykiu su Dievu ir šiuo požiūriu aiškinant dorinius klausimus. Specifinius tikybos mokymo uždavinius, ugdymo turinį ir laukiamus rezultatus – mokinių pasiekimus aprašo atskiros šešių tradicinių konfesijų tikybos programos. Tikybos programas kiekvienai klasei rengia atitinkama tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija. Tikybos mokymas – dorinio ugdymo dalis, skirta dvasiniam mokinio ugdymui, bendrosioms žmogaus vertybėms puoselėti, gilau suvokti krikščionybę, pažinti ekumeninį ir tarpreliginį dialogą. Konfesinis tikybų mokymas nėra religijotyros kursas, kuriame mokiniai, gaudami informaciją apie religijas, yra tik supažindinami su jomis. Tikybos pamokos nėra ir katechezės užsiėmimai, kurio tikslas – parengti mokinius priimti sakramentus ir brandinti asmenis tikėjimo išpažinimui bendruomenėje. Vidurinio ugdymo pakopoje mokiniai kviečiami giliau suvokti žmogaus ir savo pašaukimą, analizuoti krikščioniškosios minties šaltinius ir pasaulio religijų sukauptą dvasinę patirtį, įgyti kompetenciją prisiimti atsakomybę renkantis tolesnį gyvenimo kelią. Tikybos dalyką gali rinktis kiekvienas mokinys, kuris yra atviras ieškojimams, norintis svarstyti ir suprasti tikėjimo tiesas, laisvai ir sąmoningai apsispręsti gyventi vadovaujantis tiesa ir gėriu, būti ir veikti kartu su kitais. Katalikų tikyba yra nukreipta į mokinių bendrųjų ir dalykinių kompetencijų ugdymą. II. TIKSLAS, UŽDAVINIAI, STRUKTŪRA 2. Tikslas Per dorinio ugdymo pamokas siekiama išugdyti mokinio gebėjimą ir nusiteikimą būti ir veikti pasaulyje vadovaujantis įsisąmonintomis moralės nuostatomis, kurti pozityvius, tolerantiškus, demokratiškus, atsakingus santykius su kitais; ieškoti savojo gyvenimo kelio ir atsakymų į gyvenimo prasmės, pašaukimo ir šeimos gyvenimo klausimus, interpretuojant filosofinius ir religinius požiūrius plėtoti mąstymą ir etinį, filosofinį, religinį, kultūrinį sąmoningumą rengiantis tolimesnėms studijoms ir profesinei veiklai. 3. Uždaviniai Bendrieji dorinio ugdymo uždaviniai: · brandinti mokinių dorinę sąmonę, kad jie gebėtų sąmoningai, sąžiningai ir atsakingai rinktis elgesio ir gyvenimo būdą; · padėti įsisąmoninti ir išreikšti egzistencinius žmogaus patyrimus, klausimus, poreikius ir siekius; · padėti ieškoti atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus remiantis asmenine patirtimi, tautos ir žmonijos išminties lobiais; · padėti kurtis pasaulėžiūrą, grindžiamą bendrosiomis žmogaus ir kultūros vertybėmis; · atskleisti pagrindines krikščionybės vertybes ir krikščioniškosios pasaulėžiūros principus; · padėti orientuotis pasaulėžiūrinėje visuomenės įvairovėje. · Siekiama, kad mokiniai mokydamiesi pagal vidurinio ugdymo programą nuodugniau pažintų: · etikos ir tikybos problemų filosofinius aspektus ir jų svarstymo tradiciją; · aktualiausias šiuolaikinės visuomenės etines bei religines dilemas ir jų sprendimo būdus; · kultūros sąsajas su etinėmis bei religinėmis normomis ir nuostatomis; · save ir kitą asmenį, žmonių veiklą ir santykius. Plėtotų gebėjimus: · pajusti autentišką santykį su pasauliu; · suprasti bei interpretuoti filosofinės etikos bei religinius tekstus, samprotauti žodžiu ir raštu; · reflektuoti ir kritiškai mąstyti; · dalyvauti dialoge ir poliloge apmąstant savo mintis; · spręsti etines ir religines problemas, vadovaujantis ne vien asmenine patirtimi, bet ir taikant įvairias teorijas. Ugdytųsi asmenybę: · skatinant vertybinį ir egzistencinį jos apsisprendimą; · siekiančią darnos su savimi ir kitais, sąžiningą ir atsakingą; · gebančią gyventi kintančioje, įvairialypėje, demokratinėje ir daugiakultūrinėje visuomenėje, suderinančią atvirumą kitiems žmonėms ir išsaugančią savo tapatybę. 4. Dalyko struktūra · Dorinio ugdymo sritį sudaro šios programos ir moduliai: · etika: filosofinė etika, profesinė etika, šeimos etika, etika ir kinas; · Romos katalikų tikyba: katalikybė ir pasaulio religijos, pašaukimai gyvenimui, Šventasis Raštas – gyvenimo kelionė, religijos filosofija; · ortodoksų (stačiatikių) tikyba; · evangelikų liuteronų tikyba; · evangelikų reformatų tikyba; · karaimų tikyba; · žydų-judėjų tikyba. Dorinio ugdymo sritis neskaidoma į skirtingo lygmens kursus (bendrąjį ir išplėstinį), tačiau etikos ir katalikų tikybos programų turinys skirstomos į modulius: filosofinės ir taikomosios krypties. Kitų konfesijų tikybos programų turinį sudaro nuoseklus dalyko bendrasis kursas. Todėl mokinių pasiekimų lygis taip pat nurodytas bendrojo kurso arba modulio. III. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMAS: INTEGRAVIMO GALIMYBĖS, UGDYMO GAIRĖS, MOKYMOSI APLINKA, VERTINIMAS 5. Integravimo galimybės 5.1. Dorinio ugdymo pamokos glaudžiai sietinos su visu kitu vidurinės mokyklos ugdymo turiniu analizuojant įgytą patirtį etinių ir egzistencinių vertybinių nuostatų požiūriu. Pamokose mokiniai turėtų gebėti doriniu atžvilgiu analizuoti ir vertinti per kitus dalykus įgyjamą humanitarinį, socialinį ir gamtamokslinį pažinimą. 5.2. Etikos dalykas glaudžiai siejasi su kitais dalykais. Itin glaudus etikos ryšys su tikybos programomis, kadangi abu dalykai siekia bendro dorinio ugdymo tikslo. Etika ir tikyba analizuoja antropologinius, dorinius ir teologinius principus. Filosofinė etika savo turiniu gali būti artimai siejama su religijos filosofija. 5.3. Daug integracinių ryšių dorinio ugdymo dalykus sieja su socialiniais mokslais (istorija, geografija, teise, religijotyra, filosofija, psichologija), nes daugelio etikos problemų svarstymas apima platų socialinį kultūrinį kontekstą. Būdama praktinio gyvenimo filosofija, etika yra kontekstuali, t.y. etinės normos grindžiamos ne vien filosofiniu diskursu, bet ir remiantis visuomenės socialinio, kultūrinio ir pilietinio gyvenimo praktika ir tradicijomis. Geografija gali padėti geriau susipažinti su kitomis religijomis. Per tikybos pamokas nagrinėjamas Bažnyčios socialinis mokymas neatsiejamas nuo teisės ir ekonomikos klausimų ugdant įsipareigojimo ir atsakomybės nuostatas. Bažnyčios istorija susijusi su Lietuvos, Europos ir pasaulio istorine patirtimi. 5.4. Kalbų pamokose mokiniai ugdosi žodinės raiškos, dialogo ir diskusijos, teksto interpretacijos, esė rašymo ir samprotavimo kuriant tekstą gebėjimus, kurie taikomi ir dorinio ugdymo pamokose. Literatūriniai tekstai gali būti naudojami moralinėms problemoms suvokti ir egzistencinėms situacijoms interpretuoti filosofiniu požiūriu. Etikos ir tikybos pamokose mokomasi kalbinės raiškos, teksto analizės gebėjimų ir šaltinių interpretacijos. 5.5. Dorinį ugdymą ir gamtos mokslus (biologiją, fiziką, chemiją) sieja dėmesys gyvybės išsaugojimo, bioetikos ir ekologinėms problemoms, ugdomos darnaus vystymosi nuostatos. Per tikybą ir gamtos mokslų pamokas diskutuojama apie pasaulio ir žmogaus kilmę, genetikos klausimus, mokslo ir tikėjimo santykį. 5.6. Informacinių technologijų pažanga kelia etinių klausimų, gali būti svarstoma jų įtaka globalizacijos kontekste, ieškoma mokslinės ir religinės pasaulėžiūrų dermės ir atliekamos užduotys su informacinėmis komunikacijų technologijomis (IKT). 5.7. Itin plėtotinos dorinio ir meninio ugdymo sąsajos. Mokykloje gali būti vykdomi integruoti projektai su menais (daile, muzika, teatru, šokiu), plėtojant mokinių kultūrinės įvairovės supratimą, praturtinant mokinio dvasinę, religinę patirtį susipažįstant su sakraliojo meno kūriniais ir skatinant kūrybinę mokinių raišką. 5.8. Per dorinio ugdymo ir kitų dalykų pamokas ugdomos mokinių bendrosiomis kompetencijos: asmeninė, mokėjimo mokytis, socialinė-pilietinė, iniciatyvumo ir kūrybingumo, pažinimo, komunikavimo ir kultūrinė. Dorinis ugdymas yra visuminis asmens ugdymas integruojant mūsų krašto ir Europos kultūros vertybes. Ugdymo procese yra plėtojamos esminės Europos Sąjungos (ES) švietimo dokumentuose akcentuojamos kompetencijos. 6. Ugdymo gairės 6.1. Dorinis ugdymas siejamas su mokinių gyvenimo patirtimi ir socialinės-kultūrinės aplinkos, pilietinės visuomenės problemomis. Mokytojų pareiga – parinkti tokius ugdymo būdus, kurie stiprintų doro elgesio motyvaciją, tinkamus sprendimus. Todėl būtina atkreipti dėmesį į asmenybės integralumą (nuostatų, emocijų, įsitikinimų, tikėjimo ir mąstymo atitikimą) ir padėti mokiniams jo siekti. 6.2. Doriškai ugdant ypač reikšmingas tolerancijos principas, atvirumas įvairioms nuomonėms ir įsitikinimams. Privalu sergėti kiekvieno mokinio gyvenimo privatumą ir intymumą, gerbti ir puoselėti jo dvasinę autonomiją. Neleistina pasaulėžiūrinė prievarta: moksleiviai patys, mokytojo tik padedami, turi ieškoti atsakymų į jiems rūpimus etikos bei religijos klausimus. Privalu atsižvelgti į tai, jog tikybos pamokas lanko ir tikintys, ir abejojantys, o neretai ir netikintys moksleiviai, todėl būtina ugdymą individualizuoti. 6.3. Siekiant, kad mokiniai sąmoningai pasirinktų principus ir gyvenimo orientaciją, daugiau dėmesio skiriama refleksijai. Apmąstoma egzistencinė ir etinė patirtis, suvokiamas skirtumas tarp faktų ir vertybių, laikinų dalykų ir universalių idealų. Mąstymas skatinamas nagrinėjant tekstus (filosofų, psichologų originalių tekstų ištraukos, literatūros kūriniai, vadovėlių mintys), Šventąjį Raštą, jo interpretacijas, dailės reprodukcijas, kino (dokumentinio, meninio) kūrinius. Organizuojami pokalbiai, diskusijos, aptarimai. Pagrindinis pamokų turinio kriterijus yra prasmė, tai yra mokinių suvokimas, kodėl egzistuoja toks požiūris, ir gebėjimas įžvelgti sau asmeniškai svarbias mintis. Siekdami prasmingumo, mokytojai turėtų derinti teorinį ir praktinį dalyko mokymo aspektus, sietų filosofinį tekstą ir gyvenimo patirtį, skatintų mokinius apmąstyti egzistencines, ribines gyvenimo situacijas. 6.4. Mokant filosofinės etikos skatinamas dialogas ir diskusija, grindžiama pagarba kiekvieno mokinio nuomonei. Ugdomi gebėjimai suprantamai reikšti mintį, tinkamai vartoti sąvokas, kurti nuoseklų ir aiškų tekstą. Atvirais klausimais skatinamas mąstymas ir „sokratiškasis dialogas“, savarankiškas tiesos ieškojimas ir išvadų darymas. Gretindami ir priešindami savąsias įžvalgas su kitų įžvalgomis, mokiniai plečia savąjį etikos supratimą, formuojasi etines nuostatas. Daugiau dėmesio skiriama komunikavimo gebėjimams suprantamai reikšti mintį, vartoti ir apibrėžti sąvokas, nenukrypti nuo dalyko temos į šalį, susikalbėti ir suprasti pašnekovą. 6.5. Augant mąstymo lygio reikalavimams nebesitenkinama asmenine patirtimi ir požiūriu kaip pagrindiniu minčių šaltiniu – supratimo akiratis plečiamas interpretuojant tekstus. Nuo pavienių minčių aiškinimo einama prie teksto (kūrinio) visumos supratimo ir interpretavimo, lyginami ir analizuojami skirtingų mąstytojų tekstai, problemos supratimas plėtojamas kuriant savitą teksto prasmės interpretaciją. Nagrinėjant tekstus mokinių mąstymo ir komunikavimo gebėjimai ugdomi skiriant įvairias užduotis: interpretuoti, referuoti tekstus, rašyti esė, atlikti savianalizę raštu ir pan. Kiekvieną temą galima nagrinėti keliais lygiais ir įvairiais būdais. 6.6. Dorinio ugdymo pamokose mokiniai skatinami ne tik racionaliai, argumentuotai mąstyti, bet ir ugdytis emocinį intelektą: intuityviai įžvelgti esmes, būti emocionalūs ir empatiški kitiems. 6.7. Mokant(
2. is)profesinės etikos siūloma, įgijus teorinių žinių pamokose, praktiškai susipažinti su profesinės etikos priežiūrą vykdančių institucijų darbu: Vyriausios tarnybinės etikos komisijos, Seimo etikos ir procedūrų komisijos, žurnalistų etikos komisijos, Lietuvos ir regioninių bioetikos komitetų, Gydytojų etikos komisijų prie Gydytojų sąjungos, Teisėjų garbės teismo, etc. Būtų labai naudinga surengti susitikimus su verslininkų bendruomenės nariais, pvz. pasikviesti projekto „Lietuvos gerbiamiausios įmonės“ nugalėtojus, arba apsilankyti įmonėse-nugalėtojose, išklausyti jų atstovų pasakojimų apie profesionalaus, etiško, atsakingo ir gerbiamo verslo kūrimo galimybes ir svarbą. 6.8. Mokant(
3. is)šeimos etikos taikomas problemų holistinės analizės metodas (pagal G. Petti): šeimos etinė patirtis interpretuojama iš skirtingų perspektyvų – istoriniu, socialiniu, kultūriniu, psichologiniu, filosofiniu požiūriais. Taikomi metodai: filosofų, psichologų ir literatūros tekstų nagrinėjimas, dailės kūrinių ir kino (dokumentinio, meninio) filmų analizė ir interpretacija, straipsnių ir televizijos laidų aptarimas, dialogas, diskusija, bendradarbiavimas grupėmis, refleksija, esė, kūrybiniai darbai, vaidmenų žaidimai ir t.t. 6.9. Mokant pagal etikos ir kino programą skatinamos tolerancijos, dialogiškumo, kritiškumo pagarbos gamtai ir kūrybai, asmeninių kūrybinių galių paieškos nuostatos. Taikomi metodai: kino (meno, dokumentikos, animacijos) ištraukų peržiūra, interpretacija, dialogas, refleksija, esė, kūrybiniai darbai. Nerekomenduojama kiną interpretuoti iš lytinio ugdymo ar lytinio švietimo pozicijų, nes tam reikalinga specialiai parengta programa ir pagal ją pasirengęs mokytojas. Todėl per viešas kino peržiūras siūloma vengti ištraukų, kurių interpretacijai organizuoti reikalinga atitinkama kompetencija. 6.10. Šiuolaikinėje mokykloje mokant tikybos svarbu nagrinėti gyvenimo aktualijas tikėjimo požiūriu. Daugelis mokytojų sėkmingai taiko mokymo principą „gyvenimas – tikėjimas – naujas gyvenimas“ (Thomas Groome), kuomet tema gvildenama pradedant gyvenimo situacija iškeliant problemą, paskui ieškant galimo atsakymo nagrinėjant Šventąjį Raštą ir Bažnyčios mokymą, po to vėl grįžtant prie šiandienos problemų sprendimo pasitelkiant krikščioniškąjį požiūrį. Tikybos mokymas turėtų padėti įveikti reliatyvizmo nuostatas ir vesti mokinius tiesos apie žmogų, pasaulį ir Dievą link. Svarbu užtikrinti, kad tikėjimo dalykai būtų teikiami aktualiai, pritaikomi dabarčiai ir mokinių amžiui ir jų kultūriniam kontekstui, pasitelkiant informacines komunikacines technologijas, vengiant atstumiančių stereotipų. Tikybos mokytojas turėtų atskleisti pamokų turinio prasmę siekdamas padėti mokiniams suvokti, kodėl ir kuo tai yra svarbu jų gyvenimui. Dera ieškoti, kas jungia įvairių pažiūrų ir įvairaus mokymosi lygio mokinius. 6.11. Mokytojui svarbu pasitelkti aktyviuosius mokymo(
4. si)metodus skatinant mokinių motyvaciją ir įtraukiant juos į aktyvią veiklą. Tokie metodai yra diskusija, mokymasis grupėse, projektų rengimas ir kt. Skatinama ugdyti bendruomeniškumą mokantis bendradarbiavimo metodų, laikantis dialogo bendravimo nuostatų, siekiant bendrų tikslų, suvokiant savo, kaip bendruomenės nario, atsakomybę. Dorinio ugdymo pamokose siekiama bendradarbiauti, dorines problemas spręsti ne vien teoriškai, bet ir praktiškai: rengiant projektus, dalyvaujant labdaringoje veikloje, įvairiose akcijose. Ugdymo procese mokytojas turėtų kreipti dėmesį ne tik į mąstymo ugdymą, bet ir dvasinių išgyvenimų potyrį, jausmų puoselėjimą. 6.12. Nagrinėjami ir interpretuojami mokslo, krikščioniškosios Tradicijos tekstai, Šventasis Raštas, meno kūriniai mokantis atpažinti ir iš skirtingų perspektyvų svarstyti visuomenės ir asmeninio gyvenimo reiškinius, žmogaus vidinius troškimus, savivertės ir pagarbos kitam reikalingumą. Ugdymas(
5. is)remiasi gyvenimo patirtimi, Dievo veikimo apmąstymu, įvairių šaltinių analize ir konkrečia veikla. Skatinama mokinių refleksija, kritinis mąstymas ir gebėjimas savarankiškai priimti sprendimus. Temos gali būti nagrinėjamos skirtingais lygiais ir įvairiais būdais. Mokiniai skatinami pasirinkti ir grįsti savo vertybines nuostatas atsižvelgiant į santykį su Dievu, kitu žmogumi, savimi ir pasauliu akcentuojant kiekvieno asmens vertę ir unikalumą. Pamokose jaunuoliai yra raginami kelti egzistencinius, etinius, socialinius klausimus, mokytis spręsti problemas integruojant gyvenimo, tikėjimo patirtis ir mokslo pažinimą. 7. Mokymosi aplinka 7.1. Dorinę motyvaciją ir mąstymą skatinanti aplinka. Sudaromos sąlygos kiekvienam mokiniui grupėje išsakyti savo nuomonę, dalytis tikėjimu ir išgyventa patirtimi, diskutuoti ir mąstyti svarstant aktualius probleminius klausimus. Svarbu, kad mokinys grupėje jaustųsi pozityviai įvertintas, nebūtų atstumtas ar pajuoktas dėl savo įsitikinimų ar dėl to, kad yra kitoks nei daugelis, kad mokytojo ir mokinio tarpusavio santykiai būtų draugiški ir pagarbūs 7.2. Sąmoningu ir aktyviu mokinio įsitraukimu grindžiamas ugdymo procesas. Mokymosi aplinka gali skatinti mokinių dvasinių vertybių pajautą ir mąstymo raidą arba ją stabdyti, todėl etikos ir tikybos pamokose svarbu kurti palankią emocinę aplinką. Pageidautina, kad per tikybos pamokas būtų sudarytos sąlygos melstis, o per etikos – mąstyti ir medituoti. Šioms sąlygoms sukurti mokytojas gali naudoti įvairias meninės raiškos priemones, pavyzdžiui, dailės ir muzikos kūrinius, fotografijas, religinius simbolius. Svarbus mokytojo autoritetas, pedagoginis taktas, gebėjimas sudominti dalyko pamokomis, įtraukti kiekvieną mokinį į aktyvų darbą, susitarti laikytis taisyklių ir gerbti kitus. 7.3. Tikybos pamokose siūloma sukurti palankią mokymosi aplinką, grindžiamą mokytojo ir mokinių sąveika, skatinančią pasitikėjimą, pagarbą žmogui, dialogą, tikėjimą Dievu. Mokytojui svarbu tikėjimą liudyti ir juo dalytis užuot stengusis tik išdėstyti mokomąją medžiagą. Ypač veiksmingas yra mokinio liudijimas bei dalinimasis patirtimi, tad mokytojas turėtų skatinti mokinių atvirumą bei pagarbą kiekvieno asmens unikalumui. Asmens vertybės grindžiamos ne vien teorijomis, bet ir mokinių požiūriu, skirtingomis gyvenimo patirtimis. Svarbu gerbti kiekvieno mokinio privatumą, skatinti dvasines paieškas, kreipiančias į laisvą ir atsakingą pasaulėžiūros pasirinkimą ir tikėjimo apsisprendimą. Mokiniai turi jausti, jog jie yra pozityviai vertinami, nėra smerkiami už įsitikinimus, požiūrius, ieškojimus. 7.4. Kuriama tokia mokymosi aplinka, kurioje mokiniai būtų skatinami mokytis, mąstyti aktualiais gyvenimo klausimais, grįsti savo poziciją naudojantis Šventojo Rašto ir įvairiais informacijos šaltiniais, diskutuoti, bendradarbiauti su grupe ir mokytoju. Pageidautina kurti įsiklausymo atmosferą, apmąstyti ir gerbti kitų nuomones, mokytis priimti sprendimus ir taikyti juos savo gyvenime. Mokytojas turėtų būti atidus ir jautrus mokinio širdies, proto ir patirties atsivėrimui. Reikėtų sudaryti tinkamas sąlygas tikėjimo slėpinių mąstymui, meditacijai naudojant simbolius, meninę raišką. 8. Vertinimas 8.1. Mokinių etikos pasiekimai vertinami bendra mokykloje nustatyta dorinio ugdymo dalykų pasiekimų vertinimo tvarka. Mokiniai gali būti vertinami „įskaityta/neįskaityta“ arba diferencijuota įskaita, pažymiais arba kaupiamuoju balu. Vertinant mokinių gebėjimus, dorinio ugdymo mokytojams svarbu susitarti dėl aiškių vertinimo kriterijų, kurie turėtų būti žinomi ir mokiniams. 8.2. Bendrosios etikos ir tikybos vidurinio ugdymo programoje aprašyti mokinių pasiekimai padės įvertinti pasiektą mokinių mokymosi pažangą. Mokytojai patys pasirenka mokinių pasiekimų vertinimo kriterijus ir būdus atsižvelgdami į mokinių grupės, jų požiūrio, supratimo ir gebėjimo lygmenis. Siūloma vertinti mokinio pastangas siekiant pažinti dėstomą dalyką, stropiai atliekant užduotis, aktyviai dalyvaujant pamokose ir indėlį įvairiuose projektuose, pagarbiai bendraujant ir bendradarbiaujant su kitais. Vertinama tai, ką mokinys moka, geba, žino, supranta ir gali pritaikyti savo gyvenime. 8.3. Vertinimas turėtų skatinti mokinių motyvaciją, būti korektiškas ir objektyvus: mokiniams svarbu žinoti, kad mokytojas vertina ne jų asmens elgesį, moralumo ar tikėjimo nuostatas, o programoje aprašytus mokinių pasiekimus. Reikėtų vertinti ne tik mokinių žinias, bet ir mąstymo, komunikavimo, socialinius ir metakognityvinius gebėjimus. Svarbi vertinimo nuostata – teigiamas mokinių savivertės ugdymas ir pagarbos kitam asmeniui skatinimas, mąstymo ugdymas ir gebėjimų lavinimas. 8.4. Mokytojas gali remtis šiuolaikinių ugdymo teoretikų siūloma ugdymo tikslų taksonomija (pvz., B. S. Bloomo, R. J. Marzano arba J. Biggso SOLO) kaip įrankiu planuojant mokinių etikos pasiekimų vertinimą. Taksonomija gali būti taikoma filosofinės etikos pasiekimams fiksuoti vertinant mokinių žinių ir supratimo lygį, mąstymo aukštesniuosius gebėjimus, mokymosi darbų kokybę ir tokiu būdu stebėti ir fiksuoti mokinių mokymosi pažangą. Tačiau šie vertinimo įrankiai neturėtų būti naudojami mokinių skirstymui į „pažangius“ ar „nepažangius“. Tikėtina, kad pažinimo kompetencija, kuri skleidžiasi per supratimą ir mąstymą, koreliuoja su doriniais sprendimais ir poelgiais. 8.5. Pasirinkus kaupiamąjį vertinimą ir baigus tam tikrą mokymosi etapą arba modulį, dalį įvertinimo gali sudaryti mokinių veikla ugdymo procese ir kitą dalį - rašto darbai. Mokiniai gali būti vertinami už pastangas, aktyvų dalyvavimą, bendradarbiavimą ir apibrėžtą atsiskaityti skirtų darbų skaičių (pvz., referatą, esė, pranešimą, diskusiją, teksto analizę ir interpretaciją ir t.t.). Aktyviai besimokantis mokinys, atsiskaitęs už nustatytą darbų skaičių gautų aukščiausią įvertinimą (balą) tuo atveju, jeigu darbų kokybė atitiktų šioje programoje nurodytus pasiekimus. 8.6. Mokiniai skatinami patys įsivertinti, ko išmoko ir kas jiems buvo svarbu, asmeninius gebėjimus, nuostatas, emocijas ir charakterio savybes. Pristatydami grupės darbus arba projektus, gali įvertinti bendrą grupės veiklą ir kiekvieno mokinio indėlį, praktikuotis vertinti bendramokslių darbus. Mokiniai skatinami vertinti pažangą atskleidžiant jų mokymosi pasiekimus, veiklos galimybes ir pozityviąsias savybes. Pozityvų įsivertinimą skatina mokytojo autoritetas, jo pagarba mokiniui, pedagogo taktas, pozityvus grįžtamasis ryšys kiekvienam mokiniui laikantis sutartų kriterijų. Pozityvus ir objektyvus vertinimas skatina mokinių motyvaciją siekti mokymosi pažangos. IV. ETIKA: MODULIŲ TIKSLAI IR UŽDAVINIAI, MOKINIŲ PASIEKIMAI, TURINIO APIMTIS 9. Filosofinė etika – dorinio ugdymo dalis 11–12 klasėse etikos ugdymo turinys gali būti skirstomas į modulius: A. filosofinės etikos ir taikomosios etikos krypties, kurių vieną mokiniai gali pasirinkti: B. profesinės etikos, C. šeimos etikos, D. etikos ir kino. 9.1. Filosofinės etikos paskirtis Filosofinė etika skirta 11-12 klasių mokiniams, kurie nori ugdytis filosofinį mąstymą, ypatingai tiems, kurie renkasi akademinę mokymosi kryptį ir siekia pasirengti aukštojo mokslo universitetinėms studijoms. Etika yra moralės filosofija. Užbaigiant vidurinį ugdymą turėtų būti atskleista filosofinė etikos prigimtis. Etikos objektas yra visas žmogaus gyvenimas – nuo kasdienių pasirinkimų ir veiksmų iki gyvenimo įprasminimo. Būdama praktinio gyvenimo filosofija, etika yra pagrindžiama, interpretuojama remiantis ne tik sava patirtimi, bet ir ilgaamže filosofinio mąstymo tradicija. Gimnazijose pagal šią programą gali būti mokoma(-
6. si)dvejus metus 11-12 klasių koncentre arba mokymas intensyvinamas 11 klasėje. Jei etikos mokymas intensyvinamas, mokiniai gali mokytis vienuoliktoje klasėje abiejų krypčių – filosofinės ir taikomosios etikos lygiagrečiai, tokiu atveju etikai skiriamos dvi savaitinės valandos. Filosofinės etikos modulio programos turinys neskaidomas į bendrąjį ir išplėstinį kursą, mokinių pasiekimai nurodyti bendruoju lygiu. 9.2. Tikslas Svarbiausias tikslas mokant filosofinės etikos – padėti ugdytis asmenybės mąstymą ir sąmoningas etines nuostatas, įgyti bendrą supratimą apie filosofinius etikos pagrindus, gebėti pagrįsti etines vertybes ir stiprinti motyvaciją jomis vadovautis, įprasminti savo gyvenimą, kurti atsakingus santykius su kitais ir aplinkos pasauliu. 9.3. Uždaviniai Siekiant filosofinės etikos tikslo, įgyvendinami šie uždaviniai: · domėtis filosofija ir pažinti pagrindines filosofinės etikos kryptis ir problemas, jų svarstymo tradiciją; egzistencines dilemas ir išminčių etinę laikyseną; iškilius mąstytojus, kurie siekė pagrįsti etinius principus ir nuostatas; filosofinės antropologijos požiūrį į žmogaus tapatybę, fenomenus ir institutus, tokiu būdu skatinama mokinius ugdytis savo gyvenimo filosofiją, etinį ir kultūrinį sąmoningumą; · ugdytis gebėjimus: reflektuoti, kritiškai ir pagrįstai mąstyti; suprasti ir interpretuoti filosofijos tekstus, samprotauti etinėmis temomis žodžiu ir raštu; plėtoti filosofinį dialogą; skirti filosofinį etikos diskursą nuo kitų (literatūrinio, praktinio-dalykinio, politinio, mokslinio) ir jo mokytis samprotaujant; diskutuoti, filosofiškai interpretuoti meno ir literatūros kūrinius, mokiniai mokosi taikyti žinias sprendžiant etines problemas; · ugdytis asmenybės nuostatas mokytis ir tobulėti, ieškoti prasmės, pripažinti moralumo ir gyvenimo vertę, savo etinę pareigą ir atsakomybę, siekti dialogo ir būti atviram, gerbti kitaip mąstančius žmones, toleruoti visuomenės nuomonių, etinių pažiūrų, filosofinių koncepcijų įvairovę, kritiškai vertinti stereotipus, tokiu būdu skatinamas mokinių vertybinis ir egzistencinis apsisprendimas sudėtingose gyvenimo situacijose. 9.4. Struktūra Vidurinio ugdymo programoje išlaikoma iš esmės ta pati filosofinės etikos dalyko turinio suskirstymo struktūra, kaip ir pagrindinio ugdymo etikos programoje. Etikos pasiekimams fiksuoti išskiriamos keturios ugdomosios veiklos ir tematikos sritys, aprašomi augantys filosofinio mąstymo reikalavimai mokinių pasiekimams šiose srityse: · Įsisąmonintos tapatybės ir saviugdos: Aš-Asmuo – tai ugdymo(
7. si)veikla, nukreipta į mokinio savistabą, saviugdą, tapatumo paiešką, sąžinės ugdimąsi, skatinanti savianalizę ir refleksiją. · Dialogo: Aš ir Tu – tai ugdomoji veikla, skatinanti filosofinį dialogą, kuris gali būti suprantamas kaip dialoginis santykis ir atvirumas, gebėjimas išgirsti ir suprasti kitaip manantį žmogų, ir kaip racionalus dialogiškas problemų tyrinėjimas, nuomonių derinimas, savo argumentų pateikimas kitiems svarstyti. Ši veikla ugdo mokinio komunikavimo kompetenciją ir gebėjimą konstruktyviai bendrauti įvairiose komunikavimo situacijose diskutuojant iš skirtingų perspektyvų – etinės patirties, filosofinės, kultūrinės, religinės. · Socialinių santykių: Aš ir Mes – tai mokymasis suprasti socialinius santykius ir normas, pagrįstas konvencijomis, bendrais tikslais ir vertybėmis, tolerantiškai vertinti žmonių pažiūras, kritiškai vertinti išankstinius stereotipus ir nuostatas, įsisąmoninti asmens ir visuomenės santykius demokratijos kontekste, demokratijos raidą ir principus. · Gyvenimo įprasminimo pasaulyje: Aš ir prasmė – veikla, skatinanti mokinius egzistenciškai mąstyti, autentiškai būti ir ieškoti gyvenimo prasmės besikeičiančiame pasaulyje, apmąstyti ribines gyvenimo situacijas, atsispirti negatyvioms mintims ir nuostatoms, kūrybiškai ir konstruktyviai spręsti problemas. 9.5. Mokinių pasiekimai 1. Įsisąmoninta tapatybė ir saviugda: Aš-Asmuo Mokinių pasiekimai Nuostatos: · Domėtis filosofija kaip galimybe siekti dorybės ir išminties. · Geriau pažinti save, autentiškoje egzistencinėje patirtyje įžvelgti savęs tobulinimo galimybę. · Pripažinti moralumo vertę ir kritiškai vertinti redukcines moralės sampratas. · Prisiimti etinę pareigą elgtis moraliai ir atsakomybę už laisvus savo pasirinkimus ir veiksmus. Esminis gebėjimas: Savistaba ir savimotyvacija: analizuoti ir reflektuoti egzistencinę ir etinę patirtį, motyvutai mokytis ir ugdyti save. Gebėjimai Žinios ir supratimas 1.1. Susipažinęs, kas yra filosofinė etika, mokinys geba įvertinti, kiek jam pačiam yra svarbu ir įdomu mokytis šio dalyko ir analizuoti, kuo grįstas filosofinis mąstymas. 1.2. Įsisąmonęs, kokius svarbiausius klausimus nagrinėja filosofinė etika, mokinys gali įvertinti, kiek jam aktualu sokratiškai „pažinti save“ ir nagrinėti, kas yra išmintis. 1.3. Svarstydamas asmens laisvės sąvoką, mokinys geba pozityviai susieti jos turinį su vertybėmis (pvz., žmogaus orumu, nelygstama verte, prigimtinėmis teisėmis, apsisprendimu, moralumu) ir analizuoti, kokiomis koncepcijomis tos vertybės grįstos. 1.4. Susipažinęs su dorybių etikos tradicija, mokinys geba analizuoti skirtingų kultūrų ir epochų išminčiaus etinę laikyseną ir įvertinti savo motyvaciją išsiugdyti kilnaus žmogaus charakterio savybes. 1.5. Siekdamas ugdyti mąstymą, mokinys geba susirasti filosofijos šaltinių ir planuoti savo mokymosi veiklą, susijusią su filosofinio mąstymo kompetencijos tobulinimu. 1.6. Apmąstydamas kasdienę etinę patirtį, mokinys suvokia skirtumą tarp faktų ir vertybių, nuomonės ir pagrįsto žinojimo, jis geba kritiškai vertinti išankstines nuostatas, nuomones ir stereotipus. 1.7. Suvokdamas, kiek pačiam mokiniui aiškios įvairios filosofinės etikos kryptys (antikos, Rytų, krikščionybės, Naujųjų laikų racionalistų ar utilitaristų, šiuolaikinių egzistencialistų, pragmatistų ar postmodernistų), geba įvardyti tas idėjas, kuriomis abejoja arba kurios atrodo dviprasmiškos. 1.8. Remdamasis nagrinėtais filosofų tekstais, mokinys geba pagrįsti ir apginti tam tikrą etinę nuostatą ar požiūrį. Faktinis žinojimas: mokinys susipažįsta ir prisimena kai kuriuos iškiliausius antikos, Rytų, krikščionybės ir Naujųjų amžių Vakarų filosofijos klasikus, kurie nagrinėjo etikos klausimus. Konceptualus pažinimas: mokinys suvokia skirtumą tarp faktų ir vertybių, idealo ir realybės, praktinių ir filosofinių klausimų, aprašomosios (deskriptyvinės) ir filosofinės (normatyvinės) etikos, gali paaiškinti, kodėl etika vadinama „praktine filosofija“ ir kokia „filosofinės etikos“ paskirtis. Procedūrinis žinojimas: mokinys gali paaiškinti, kas yra filosofinio mąstymo šaltiniai (nuostaba, abejonė, kančia, tikėjimas), kurie skatina žmogų kelti pamatinius filosofinius ir etinius klausimus. Metaetinis suvokimas: mokinys svarsto pamatinius filosofijos klausimus: „Ką aš galiu žinoti? Ką aš privalau daryti? Ko aš galiu tikėtis? Kas yra žmogus?“ Gali paaiškinti filosofinės etikos tikslus, savo mokymosi motyvus ir kokie klausimai jam dar kyla mokantis šio dalyko. 2. Dialogas: Aš ir Tu Mokinių pasiekimai Nuostatos: · Siekti dialogo, geranoriškai išklausyti, stengtis suprasti ir gerbti pašnekovą, dialogo partnerį. · Kurti draugišką santykį su kitu, prisiimti pareigą ir atsakomybę savo artimajam, draugui. Atjausti kitą ir atleisti jam suklydus, suprasti, jog tai padeda išsiskleisti žmogiškumui ir įveikti vienatvę. Esminis gebėjimas: Dialoginis bendravimas: kurti ir palaikyti konstruktyvų filosofinį-etinį dialogą, diskursą. Gebėjimai Žinios ir supratimas 2.1. Mąstydamas apie etinį santykį, mokinys gali nurodyti, kaip jis susijęs su kitu asmeniu. 2.2. Nagrinėdamas vienatvės problemą, mokinys geba įvertinti jos pozityvius ir negatyvius aspektus, apibendrinti konstruktyvų filosofų požiūrį į vienatvę. 2.3. Nagrinėdamas filosofinio dialogo prielaidas, mokinys gali nurodyti dvi etinio mąstymo galimybes: racionalų „sokratiškąjį pokalbį“ ir dialoginį Aš-Tu santykį. 2.4. Mokinys gali apibūdinti svarbiausius draugystės ar bičiulystės bruožus ir jų etinę vertę pagal antikos, Rytų ir moderniuosius Vakarų mąstytojus. 2.5. Mokinys geba moderuoti diskusiją: kelti atvirus „sokratiškuosius“ klausimus, skatinti kitus dialogui, argumentuoti savo nuomonę ir išvengti kraštutinumų – tuščio plepėjimo nukrypstant nuo temos arba abipusio kalbėjimo neįsiklausant, ką sako kitas. 2.6. Svarstydamas apie meilę, mokinys geba apibrėžti jos esmę ir atskirti jos rūšis pagal filosofijos klasikus ir psichoanalitikus. Nagrinėja vyro ir moters santykių problemą filosofiniu požiūriu. 2.7. Mąstydamas apie atsakomybę, mokinys gali pagrįsti, kodėl atsiranda kaltės ir atsakomybės suvokimas prieš kitą žmogų filosofiniu požiūriu. 2.8. Nagrinėdamas konfliktą, mokinys gali apibūdinti pagrindinius agresijos, kovos, pavydo ir neapykantos šaltinius ir pagrįsti pagarbos, artimo meilės, pasipriešinimo be prievartos, atlaidumo nuostatas. 2.9. Aptardamas etinį santykį su kitu, mokinys geba interpretuoti kito būseną arba nuostatą simboliškai pavaizduotuose meno kūriniuose (pvz., žmogaus veido išraiškų prasmę; nuotaikas; emocijas, moralinius išgyvenimus). Faktinis žinojimas: mokinys susipažįsta ir gali apibūdinti mąstytojus, kurie svarstė etikos klausimus dialogo būdu ir kurie mąstė apie Aš-Tu santykio etinius pagrindus (antikos, krikščionybės, modernieji, dialogo filosofai apie draugystę, meilę, atsakomybę, pavydą ir neapykantą, atlaidumą). Konceptualus pažinimas: mokinys gali paaiškinti, kokios etinės, filosofinės, religinės nuostatos (pagal krikščionybės, egzistencializmo, dialogo filosofus) lemia dvejopą tarpasmeninio santykio su kitu pobūdį: priešpriešą arba pozityvų tarpasmeninį dialogą. Procedūrinis žinojimas: mokinys gali paaiškinti, kokios yra metodologinės filosofinio dialogo prielaidos ieškant tiesos (pvz., sokratiškasis klausimų atvirumas, argumentų svarstymas už ir prieš, loginis mąstymas, pašnekovo klausymas ir supratimas, sąvokų apibrėžimas) ir kokios galimos autentiško komunikavimo kliūtys (pvz., išankstinės nuostatos, stereotipai, monologinis kalbėjimas, sofistinis ginčas dėl ginčo, savęs aukštinimas ir pan.). Metaetinis suvokimas: mokinys reflektuoja savo santykį su kitu kaip Tu- asmeniu: ką reiškia krikščioniškoji nuostata „Mylėk savo artimą kaip save patį“; I. Kanto kategorinio imperatyvo formuluotė „Kitas žmogus negali būti priemonė, o visada tikslas“; E. Levino santykis su Kitu kaip atsakomybė ir Aš-Tu santykio asimetrija. 3. Socialiniai santykiai: Aš ir Mes Mokinių pasiekimai Nuostatos: · Pripažinti filosofų iškeltų žmogaus asmens orumo ir laisvės, moralės ir sąžinės autonomijos, prigimtinių teisių, lygių galimybių, teisingumo principų svarbą demokratinėje visuomenėje. · Siekti darnos, neprimesti kitiems savo nuostatų, priimti vertybių, pasaulėžiūrų ir moralės koncepcijų įvairovę, derinti idėjas ir mokytis diskurso keliu siekti bendrų susitarimų. · Būti tolerantiškam socialiniams, kultūriniams, religiniams ir kt. žmonių skirtumams; kritiškai vertinti stereotipus ir bet kokius žmogaus orumo ir teisių pažeidimo, diskriminacijos atvejus. Esminis gebėjimas: Kritinis ir pagrįstas mąstymas: argumentuotai samprotauti apie socialinius santykius, normas, taisykles ir stereotipus. Gebėjimai Žinios ir supratimas 3.1. Svarstydamas žmogaus prigimties klausimą, mokinys gali įvardyti etikos dilemas, kylančias dėl individo ir visuomenės santykių aiškinimo vienpusės perspektyvos, įvardyti individualistinį arba socialiai orientuotą etikos požiūrį. 3.2. Diskutuodamas apie šeimos narių socialinius vaidmenis, mokinys geba palyginti skirtingų epochų mąstytojų pažiūras į šeimos instituciją, padaryti apibendrinimus ir argumentuoti išvadas, su kuo sutinka, o su kuo – ne ir kodėl? 3.3. Remdamasis I. Kanto kategorinio imperatyvo formuluotėmis, mokinys geba įvertinti, kiek konkretūs poelgiai juos atitinka ir pagrįsti moralinę pareigą. 3.4. Nagrinėdamas tolerancijos principą, mokinys geba pagrįsti jo svarbą ir nurodyti jos ribas (pvz., negalime toleruoti žmogaus teisių pažeidimų, holokausto, terorizmo ir kitų nusikaltimų prieš žmoniją). Supranta ir nagrinėja tolerancijai priešingus diskriminacijos atvejus. 3.5. Diskutuodamas apie teisingumą, mokinys geba vertinti gyvenimo atvejus teisingumo požiūriu atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, remdamasis mąstytojais pagrįsti savo teisingumo sampratą. 3.6. Dirbdami grupėje, mokiniai geba kelti hipotezes ir tikrinti jų pagrįstumą apie visuomenės etinių pažiūrų ir įsitikinimų kilmę. Faktinis žinojimas: mokinys susipažįsta ir gali nurodyti antikos, Viduramžių, Naujųjų laikų ir XX a. epochos Vakarų mąstytojus, kurie svarstė žmogaus socialinės prigimties, moralinės pareigos, tolerancijos, žmogaus teisių ir teisingumo, tėvų ir vaikų, vyrų ir moterų, visuomenės socialinių vaidmenų klausimus. Konceptualus pažinimas: mokinys gali paaiškinti, kad žmonių bendruomenės tarpusavio santykius nustato etikos ir teisės normos, kuo jos skiriasi ir kaip yra susijusios (pvz., moraliniai pareigos, tolerancijos, pagarbos principai ir įstatymai). Procedūrinis žinojimas: mokinys paaiškina, kaip gali būti pagrįstos visuomenės normos – autoritetu (asmenų, tradicijų, įstatymų, šventųjų tekstų) arba diskursu (filosofinių idėjų sklaida, politiniais debatais, demokratinių sprendimų priėmimu). Metaetinis suvokimas: mokinys reflektuoja savo santykius su kitais ir atsakomybę remdamasis filosofų pagrįstais etikos principais, pavyzdžiui: I. Kanto kategorinio imperatyvo formuluote „Elkis taip, kad tavo poelgio maksima galėtų tapti visuotiniu dėsniu“; prancūzų švietėjų laisvės, lygybės ir brolybės principais; Dž. Rolso nešališko teisingumo principu ir kt. 4. Gyvenimo įprasminimas pasaulyje: Aš ir prasmė Mokinių pasiekimai Nuostatos: · Ieškoti savojo pašaukimo ir gyvenimo prasmės filosofiškai apmąstant žmogaus egzistenciją. · Pagrįsti gyvenimo vertę ir etinės laikysenos svarbą patyrus egzistencinį nerimą, ribines situacijas. · Konstruktyviai mąstyti apie laimę, meilę, kūrybą, tikėjimą, išmintį, laisvę ir kitas vertybes kaip gyvenimo įprasminimo galimybes. Esminis gebėjimas: Žinių taikymas ir problemų sprendimas: filosofiškai interpretuoti egzistencines situacijas ir mąstyti apie pozityvias gyvenimo įprasminimo galimybes. Gebėjimai Žinios ir supratimas 4.1. Diskutuodamas apie laimės esmines sąlygas ir sąvokos neapibrėžtumą, mokinys geba palyginti skirtingų kultūrų ir epochų išminčių etinę laikyseną, savo požiūrį ir filosofų mintis. 4.2. Mąstydamas apie kančią ir ribines gyvenimo situacijas, mokinys geba nagrinėti egzistencinio nerimo šaltinius ir interpretuoti „žmogaus be Dievo“ ir „žmogaus su Dievu“ (pvz., Jobo) laikyseną kančios akivaizdoje. 4.3. Svarstydamas apie gyvenimo vertę, mokinys nagrinėja savižudybės ir donorystės problemas, geba filosofiniu požiūriu argumentuoti pozityvias gyvenimo įprasminimo galimybes ir donorystės vertę. 4.4. Mąstydamas apie gyvenimo prasmę, geba nurodyti skirtingus gyvenimo įprasminimo tikslus (materialistiniai, hedonistiniai, humanistiniai - asmens tobulėjimo, etiniai, kultūriniai, religiniai) ir įvertinti konkrečias vertybes pagal šiuos tikslų prasmingumo lygmenis. 4.5. Rašydamas esė kuria filosofinio teksto arba meninio kūrinio (literatūros, dailės, kino) filosofinę interpretaciją. Faktinis žinojimas: mokinys susipažįsta ir gali apibūdinti tam tikros etinės pozicijos mąstytojus (pvz., hedonistus, stoikus, skeptikus, dzenbudistus, eudemonistus, utilitaristus, egzistencialistus ir kt.). Konceptualus pažinimas: mokinys gali paaiškinti etikos ir kitų žmogaus pažinimo ir veiklos sričių: literatūros, kultūros, meno, politikos, mokslo, religijos sąsajas; kokią reikšmę joms turi moralės nuostatos. Procedūrinis žinojimas: mokinys supranta, kaip rašyti esė ir teksto interpretaciją, gali nurodyti skirtumą tarp filosofinės (egzistencinio požiūrio) ir literatūrinės, meninės (žanrų, stilių požiūrio) interpretacijos bei mokslinio pažinimo (empirinio tyrimo požiūrio). Metaetinis suvokimas: mokinys kelia tikslo ir vertybių klausimus, pvz., „Ko verta siekti? Ką reikia daryti?“; gali paaiškinti pamatinio gyvenimo prasmės poreikio svarbą, donorystės vertę ir kokiu požiūriu grįsta jo gyvenimo vizija arba filosofija. 9.6. Turinio apimtis Filosofinės etikos turinys pateikiamas dviem aspektais: · probleminiu filosofiniu: dalyko turinys pateikiamas probleminiais klausimais siekiant aktualumo ir skatinant fenomenologinę etinės patirties refleksiją; · istoriniu sisteminiu: supažindinama su etikos filosofine tradicija, kai kuriais žymiausiais mąstytojais, mokiniai turėtų susiformuoti bendrą supratimą apie svarbiausias antikos, krikščionybės, naujųjų amžių ir šiuolaikinės etikos raidos kryptis ir bendras idėjas, tačiau nesiekiama išsamiai nagrinėti etikos filosofinių krypčių ir visų mąstymo mokyklų; vyrauja normatyvinė etika kaip labiausiai atitinkanti ugdymo tikslą. 9.6.1. Įsisąmoninta tapatybė ir saviugda: Aš-Asmuo Kas esu ir kuo noriu būti? Svarstomi filosofiniai klausimai ir samprotavimai apie asmens tapatumą, kūną ir sielą, prigimtines žmogaus savybes, išskiriančias žmogų iš kitų gyvų pasaulio būtybių (mąstymo galią, laisvę, etinę sąžinę, gebėjimą kelti tikslus ir siekti idealų), ką reiškia sokratiškasis kvietimas „Pažink pats save“. Aptariama pasirinkimo ir motyvacijos problema nagrinėjant paprastus kasdienių sprendimų atvejus ir keliant gyvenimo tikslų klausimą. Kas yra išmintis, išminčius? Kaip filosofija padeda jos siekti? Nagrinėjamos antikos, Rytų, krikščionybės ir šiuolaikinių rašytojų išminties sampratos ir žmogaus tobulėjimo vizijos. Kaip susijusi asmens laisvė ir vertybės? Apmąstomos antikos, krikščionybės, egzistencialistų ir šiuolaikinių filosofų svarstytos dilemos apie žmogaus laisvę ir lemtį, laisvę ir gamtos determinizmą, laisvę ir tikėjimą Dievo buvimu, asmens autonomiją ir moralės imperatyvą, laisvę ir kaltę, laisvę „anapus gėrio ir blogio“, žmogaus esmę ir laisvę, negatyvią laisvę nuo ko arba pozityvią vertybėms angažuotą laisvę kam. Kas yra dora ir dorybės? Kaip ugdyti charakterį? Susipažįstama su dorybių etikos kryptimis: racionalistine teorija, socialiai orientuota „aukso vidurio“ taisykle, krikščioniškąja dorybių etika, utilitarizmo ir pragmatizmo idėjomis ir individualistine savikūros etika. 9.6.2. Dialogas: Aš ir Tu Aš ar kitas – svarbiausia problema? Kokią reikšmę moralinei sąmonei turi kitas žmogus? Apmąstomi krikščionybės autorių, dialogo filosofijos, egzistencinių mąstytojų samprotavimai apie kitą žmogų kaip moralinės sąmonės centrą: „brolį ir artimą“; kitokį ir paslaptingą; mūsų stebėtoją ir vertintoją; kitą kaip subjektą, laisvą asmenį ir kaip manąjį Tu. Kodėl kitas žmogus gali tapti problema? Troškimas dominuoti. Dialoginio/moralinio santykio su kitu žmogumi kūrimo galimybės: racionalus „sokratiškasis dialogas“ ieškant tiesos; nesąlygiškas įsipareigojimas kitam prisiimant atsakomybę; krikščioniškasis pasiaukojimas iki „kraujo ir gyvybės aukos“, jo prasmė, pvz., donorystė ir kitos formos. Kodėl išgyvename vienatvę? Apmąstoma vienatvės problema remiantis egzistencinių mąstytojų ir rašytojų tekstais. Kokia draugystės reikšmė žmogaus moraliniam tapsmui? Aptariama antikos požiūris į draugystę ir bičiulystę, jų vertybes ir patvarumą; poetų interpretacijos. Kaip meilė išaukština žmogaus orumą ir gyvenimo vertę? Svarstoma vyro ir moters santykių problema filosofiniu (ir psichologiniu) požiūriu. Nagrinėjama artimo meilės samprata krikščioniškojoje filosofijoje; meilės esmė ir jos rūšys; visuotinės meilės galimybė, meilės permainingumo, netikrumo ir gebėjimo mylėti problema. Kodėl jaučiu atsakomybę ir kaltę prieš kitą žmogų? Svarstomi filosofiniai atsakomybės kaip humaniško, tarpžmogiško santykio pagrindai; moralinės ir metafizinės kaltės samprata; nesuinteresuotos atsakomybės literatūriniai ir egzistencinės patirties pavyzdžiai. Kur slypi agresijos, kovos, destruktyvaus elgesio, pavydo ir neapykantos šaknys? Analizuojami filosofiniai samprotavimai apie blogio kilmę, pyktį, pavydą ir neapykantą, priešiškumą, susvetimėjimą; krikščionybės ir Rytų filosofijos (induizmo, budizmo, dzenbudizmo) nuostatos apie pasipriešinimą blogiui be prievartos. Kur galima rasti atlaidumo, gerumo šaltinį? Kaip atkurti nutrūkusį santykį su kitu? Lyginamos ikikrikščioniškos epochos žmogaus etinės laikysenos – graikų filosofų, Romos stoikų, Rytų filosofų kilnaus žmogaus ir krikščionybės gailestingumo ir atlaidumo idealai. Aiškinamas humanistinis požiūris į nuodėmę. Svarstoma teisumo, atgailos ir atleidimo kitiems problema. 9.6.3. Socialiniai santykiai: Aš- Mes Kokia žmogaus prigimtis – sociali ar egocentriška? Nagrinėjamas žmogaus socialinės prigimties klausimas remiantis antikos filosofų ir moderniųjų mąstytojų. Aiškinamasi, kas yra solidarumas, teisingumas ir kitos pilietinės dorybės, kuo grindžiamos visuomenės moralės normos ir gerovės siekis. Kokią įtaką asmenybės dorinei raidai turi vaikų ir tėvų santykiai? Kuo grindžiama pagarbos tėvams nuostata? Iš įvairių perspektyvų – Rytų etikos, Vakarų filosofų, krikščionybės apaštalų, psichoanalitikų ir rašytojų – apmąstomi vaikų ir tėvų santykiai, Dievo kaip Tėvo įvaizdis, tinkamo ugdymo problema. Kuo grindžiami moters ir vyro įvaizdžiai, lygios galimybės ir santykiai? Remiantis filosofijos klasikų, krikščionybės mąstytojų, rašytojų, psichoanalitikų mintimis ir feminizmo idėjomis svarstomi požiūriai į moteriškumo ir vyriškumo prigimtį, moters ir vyro paskirtį, jų socialinį vaidmenį, lyčių santykius. Kaip pagrįsti moralinę pareigą kaip socialinę Aš-Mes jungtį? Kodėl privalome įsipareigoti kitiems? Nagrinėjama racionalistinė etikos kryptis, grindžiama pareigos kaip esminio ir visuotinio moralės dėsnio įsisąmoninimu, humanistinės psichoanalizės požiūris ir literatūrinės pareigos motyvų interpretacijos. Kokia tolerancijos filosofinė ir etinė reikšmė šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje? Aptariama tolerancijos sąvoka, samprata ir jos ištakos (graikų kalba ir kultūra, krikščionybės idėjos, Renesanso ir Šviečiamojo amžiaus filosofija; šiuolaikinė demokratija ir tolerancija). Nagrinėjama asmeninė, religinė, politinė ir kultūrinė tolerancijos sritys, aktualumas, pagrindimas ir ribų klausimas. Svarstomos tolerancijai prieštaraujančios holokausto, diskriminacijos problemos. Kaip filosofiškai grindžiamos žmogaus teisės ir teisingumo principas? Nagrinėjama žmogaus teisių samprata ir jos raida (stoikų ius naturale ir ius gentim sąvokų reikšmė; prigimtinių teisių idėja, viduramžių prigimtinės teisės samprata remiantis krikščionybės nuostatomis; Renesanso mąstytojų idėjos apie individo prigimtines teises, žmogaus suverenumą, nepriklausomybę nuo monarcho valios ir kt). Svarstoma, ką reiškia teisingumo principas ir ką mes šiandien laikome teisinga spręsdami visuomenės problemas. Lyginami antikos, švietimo epochos ir šiuolaikinių mąstytojų požiūriai. 9.6.4. Gyvenimo įprasminimas pasaulyje: Aš ir prasmė Laimė – žmogaus gyvenimo tikslas? Kaip mes suprantame laimę ir kaip ją skirtingai interpretuoja filosofai? Svarstomas laimės kaip aukščiausiojo gėrio ir moralinio gyvenimo tikslo klausimas; laimės sampratos neapibrėžtumas ir įvairios etikos koncepcijos: eudemonizmas, hedonizmas, krikščioniškoji filosofija, utilitarizmas ir kt. Apmąstomi literatūrinių herojų išgyvenimai ir mintys apie laimę. Kur slypi kančios ir egzistencinio nerimo šaltinis? Ar kančia gali turėti etinę prasmę? Apmąstomas filosofų požiūris į žmogaus egzistenciją pasaulyje, ribines situacijas, kančios kilmę, prasmę ir žmogaus etinę laikyseną su ja susidūrus (pagal hedonistus ir stoikus; krikščioniškuosius ir moderniuosius mąstytojus). Kančios išgyvenimai ir įveikos būdai aptariami remiantis egzistencinės literatūros kūrinių herojų mintimis. Kaip pagrįsti gyvenimo prasmę mirties arba savižudybės akivaizdoje? Mąstoma apie žmogui kylančią prasmės ir beprasmybės dilemą (pagal egzistencinės pakraipos mąstytojus); pamatinį prasmės poreikį; ateistinį ir teistinį požiūrį į mirtį, kuri išgyvenama negatyviai su baime arba prasmingai su tikėjimu. Nagrinėjami racionalūs filosofų argumentai, kaip pagrįsti gyvenimo vertę savižudybės problemos akivaizdoje; kaip stoiškai įveikti neišvengiamos mirties baimę. Remiantis psichologais gali būti aptariama galimos depresijos ir savižudybės priežastys. 10. Profesinė etika – dorinio ugdymo dalis 10.1. Profesinės etikos modulio paskirtis Profesinės etikos programa siekiama pritaikyti etikos mokymo turinį į ateitį orientuotiems mokinių poreikiams, sudaryti galimybes ją rinktis 11 arba 12 klasės etikos besimokantiems mokiniams, kuriems padėti pasirengti studijoms ir profesinei veiklai yra vienas iš aktualiausių mokymosi tikslų. 10.2. Tikslas Profesinės etikos − padėti mokiniams įgyti bendruosius profesinės etikos kompetencijos pagrindus ir pasirengti studijoms ir profesinei veiklai. 10.3. Uždaviniai Profesinės etikos mokymo uždaviniai: · suteikti profesinės etikos teorinių žinių, · padėti mokiniams ugdyti tas savo charakterio dorybes ir organizacinio veikimo įgūdžius, kurios, kaip ir teorinės kompetencijos, bus naudingos profesinėje veikloje, · padėti mokiniams apmąstyti ilgalaikę gyvenimo tikslų siekimo strategiją ir pasirinktoje profesinėje kryptyje planuoti ne tik išreikšti save kaip unikalią asmenybę, bet ir planuoti kurti, tobulinti save, kaip garbingą, atsakingą, kompetentingą, sąmoningai savo veiklą motyvuojantį ir organizuojantį profesionalą. 10.4. Struktūra Profesinės etikos programoje išlaikoma filosofinės etikos dalyko turinio suskirstymo struktūra. Mokinių pasiekimams fiksuoti išskiriamos keturios ugdomosios veiklos ir tematikos sritys: 10.4.1. Įsisąmonintos tapatybės ir saviugdos: Aš-Asmuo − tai ugdymo(
8. si)veikla, nukreipta į mokinio savistabą, saviugdą, tapatumo paiešką, padėsiančius apsispręsti dėl savo talentų ir profesinio pašaukimo, subalansuoti savo galimybes ir norus, aiškiau suvokti profesinės sėkmės ir lyderystės prigimtį ir prasmę. 10.4.2. Dialogo: Aš ir Tu − tai ugdomoji veikla, formuojanti svarbiausią profesinėje veikloje gebėjimą – bendradarbiauti. Ji padės mokiniams ateityje lengviau atpažinti profesinių tarpasmeninių santykių etinių konfliktų požymius, analizuoti jų priežastis, pasverti profesinių sprendimų pagrįstumo argumentus, įvertinti galimas tokių sprendimų pasekmes. 10.4.3. Socialinių santykių: Aš ir Mes − tai mokymasis suprasti, kokia svarbi yra organizacijos etinė kultūra kiekvieno jos nario savirealizacijos, jo darbo bei gyvenimo kokybės požiūriu, kokia didelė yra kiekvieno dalykinės veiklos subjekto (verslo, viešojo administravimo, kultūros, švietimo ir kt. organizacijų) socialinė atsakomybė prieš visuomenę jos ilgalaikės subalansuotos plėtros perspektyvoje. 10.4.4. Gyvenimo įprasminimo pasaulyje: Aš ir prasmė − tai ugdomoji veikla, skatinanti mokinius galvoti apie profesinį pasirinkimą ir profesinį tobulėjimą kaip vieną iš svarbiausių gyvenimo prasmės ir pilnatvės komponentų. 10.5. Mokinių pasiekimai 1. Įsisąmoninta tapatybė ir saviugda: Aš−Asmuo Mokinių pasiekimai Nuostatos: · Profesinė veikla – viena iš esminių, pamatinių modernios visuomenės piliečių asmenybinės savęs identifikacijos, saviugdos ir savikūros proceso charakteristikų. · Profesinė veikla kaip šiuolaikinės demokratinės visuomenės piliečių asmeninės garbės ir orumo pagrindas. Esminis gebėjimas: Apsispręsti dėl savo talentų ir profesinio pašaukimo. Nuspręsti, kiek subalansuoti yra norai ir galimybės įprasminant save profesinėje veikloje. Svarstys apie tokį profesijos pasirinkimą, kuris užtikrintų, kad darbas teiktų malonumą, būtų socialiai reikšmingas ir leistų tobulėti, siekti etiškų asmeninių ir visuomeninių tikslų. Gebėjimai Žinios ir supratimas 1.1. Gebės pagrįsti, kodėl šiuolaikinėje visuomenėje reikalingas ir vertinamas tik aukštos kvalifikacijos reikalaujantis profesionalus darbas ir kas yra profesinė kompetencija; apsispręsti dėl savo talentų ir profesinio pašaukimo; subalansuoti savo galimybes ir norus renkantis profesiją. 1.1.1. Suprasti, kaip istoriškai kinta požiūris į profesinę veiklą ir profesinį pašaukimą. 1.1.2. Moderni visuomenė – dirbančių žmonių visuomenė. 1.1.3. Suprasti, kad moderni visuomenė – įvairias kultūrines tradicijas atstovaujančių piliečių visuomenė. Profesinė etika – visuomenės proteguojamų, daugumai visuomenės gerovę kuriančių piliečių priimtinų dalykinės veiklos etinių vertybių, normų, principų visuma. 1.1.4. Skirti profesinės etikos vertybes (dalykinės veiklos strateginius orientyrus), profesinės etikos normas (visuomenei priimtinus bendriausius dalykinę veiklą reglamentuojančius etikos reikalavimus ir apribojimus) ir profesinės etikos principus (dalykinės veiklos strateginių tikslų įgyvendinimo taktikos pasirinkimo orientyrus). 1.1.5. Suprasti kaip esmingai yra susiję pozityvus mąstymas ir profesinė sėkmė. 1.2. Pagrįsti savo supratimą, ką reiškia būti garbingu profesionalu. 1.2.1. Žinoti apie profesinės garbės instituto istoriją. 1.2.2. Suprasti, kad demokratinėje visuomenėje žmogaus garbę ir orumą apibrėžiame kompleksiškai, kad garbingo profesionalo samprata sudaro vieną iš eminių, pamatinių modernios visuomenės nario garbės ir orumo sampratos charakteristikų. 1. 3. Analizuoti vertybines profesinės etikos nuostatas ir jų įtaką dalykinei veiklai. 1. 3. 1. Suprasti profesinės etikos vertybes kaip dalykinę veiklą motyvuojančius siektinus idealus. 1. 3. 2. Suprasti profesinės etikos vertybių prigimtį ir reikšmę. 1.4. Galvoti, jausti, veikti tam tikru būdu nukreiptu į profesines vertybes. 1.4.1. Suprasti ir paaiškinti, kam reikalingos profesinės etikos priesaikos ir kodeksai, suprasti moralinio įsipareigojimo svarbą aptariant profesinės etikos problemas. 1.5. Profesijoje ne tik išreikšti save kaip asmenybę, bet ir kurti, tobulinti save, kaip atsakingą, sąmoningai savo veiklą motyvuojantį ir organizuojantį profesionalą. 1.5.1. Įgyti istorinių žinių apie istorinių, kultūrinių, religinių, politinių aplinkybių įtakojamus požiūrius į profesijas, jų prestižą visuomenėje. 1. 5.2. Suprasti, kad profesijos prestižas yra kuriamas nuolatos, šis procesas vyksta kartu su savo žmogiškąją garbę ir orumą, savo profesinę reputaciją puoselėjančių profesionalų kryptinga veikla. 2. Dialogas: Aš ir Tu Mokinių pasiekimai Nuostatos: · Profesinei veiklai darbuotojai pasirenkami siekiant užtikrinti dalykinės veiklos efektyvumą, o ne darbuotojų asmeninių tikslų realizaciją. Profesinės etikos problemos iškyla, kai nepavyksta suderinti viešųjų, organizacijos ir jos darbuotojų interesų. Dalykinė veikla gali būti: o efektyvi, bet neetiška, o etiška, bet neefektyvi, o ir neefektyvi, ir neetiška, o ir efektyvi, ir etiška. · Dalykinės veiklos efektyvumo pagrindas – bendradarbiavimas, dalykinės veiklos etiškumo pagrindas – visuomenės viešųjų, atskiros organizacijos specifinių ir jos darbuotojų privačiųjų interesų derinimas. Esminis gebėjimas: Bendradarbiauti dalykinėje aplinkoje: įsiklausyti ir įsigilinti į bendradarbių nuomonę, atpažinti profesinių tarpasmeninių santykių etinių konfliktų požymius, analizuoti jų priežastis, mokėti pasverti profesinių sprendimų pagrįstumo argumentus, įvertinti galimas tokių sprendimų pasekmes (asmenines, organizacines, visuomenines); įprasti kultūringai elgtis: taisyklingai kalbėti, valdyti savo emocijas, sugebėti tvardytis, kontroliuoti savo mintis, elgseną, judesius, rūpintis savo profesiniu įvaizdžiu, branginti savo ir savo organizacijos reputaciją. Gebėjimai Žinios ir supratimas 2.1. Tobulinti etiškų santykių su kolegomis kūrimo gebėjimus. Esant nepalankiai aplinkai organizacijoje demonstruoti atsparumą negatyviam organizacijos „spaudimui“. 2.1.1. Žinoti apie komandinio darbo specifiką ir dirbančiųjų dalykinio bendravimo sinergetiką. 2.2. Identifikuoti profesinės etikos konfliktų pobūdį. Mokėti pasirinkti etinių konfliktų sprendimo būdus. 2.2.1. Žinoti apie etiškų profesinių sprendimų priėmimo modelius. 2.3. Gebėti skirti formalias vadovo galias ir etinio autoriteto galią, akcentuojant, kad valdžios prigimtis lemia, kiek etiškas yra vadovavimo stilius bei santykiai su komanda. 2.3.1. Suprasti, kaip profesinės ir etinės kompetencijos įgalina profesinius vadybininko įgaliojimus sujungti su etinio autoriteto galiomis. 2.3.2. Suprasti tradicinių vadovavimo stilių etinius aspektus. 2.4. Dalykinis etiketas – griežtai reglamentuoto dalykinio bendravimo reikalavimai formuojant atitinkančią modernios demokratinės visuomenės reikalavimus darbo kultūrą. Gebėti teigiamai save pristatyti darbdaviui, kolegoms, interesantams. 2.4.1. Žinoti, kad civilizuotas elgesys dalykinėje aplinkoje – tai geros manieros. Dalykinio etiketo priemonės tvarko, drausmina, optimizuoja dalykinį bendravimą, sukuria jam palankų psichologinį klimatą, paprastina žmonių santykių reguliavimą. 2.4.2. Dalykinio etiketo reikalavimai pritaikyti tipiškoms situacijoms, todėl sutaupo žmonių laiką ir bendraujant eikvojamą dvasinę energiją, poelgiams suteikia patrauklumo, o šis lemia individo veiklos sėkmę. 2.4.3. Prideramas elgesys yra vienas iš darbuotojų atitikimo socialiniam ir profesiniam statusui vertinimo kriterijų. 3. Socialiniai santykiai: Aš ir Mes Mokinių pasiekimai Nuostata: Dalykinėje veikloje mes kuriame ne tik save, bet ir savo darbo kolektyvą, ir savo visuomenės kultūrą, ir klojame pamatus ateities visuomenės sėkmingos plėtros galimybėms ir perspektyvoms. Esminis gebėjimas: Suprasti, kokia svarbi yra organizacijos etinė kultūra kiekvieno jos nario savirealizacijos, jo darbo ir gyvenimo kokybės požiūriu, kokia didelė yra kiekvieno dalykinės veiklos subjekto (verslo, viešojo administravimo, kultūros, švietimo ar kt. organizacijos) socialinė atsakomybė prieš visuomenę jos ilgalaikės subalansuotos plėtros perspektyvoje. Gebėjimai Žinios ir supratimas 3.1. Mokėti identifikuoti organizacijos etinės kultūros charakteristikas. 3.1. 1. Suprasti organizacijos etinės kultūros esmę ir reikšmę. 3.1. 2. Suprasti apie dalykinės veiklos kaip kultūros fenomeno prigimtį ir istoriją. 3.2. Mokėti identifikuoti demokratinės visuomenės viešąjį interesą aptariant rezonansinius dalykinės veiklos subjektų socialinės atsakomybės 3.2. 1. Žinoti, kad organizacijų socialinės atsakomybės sampratą apibrėžia laisvai prisiimti įsipareigojimai daryti viską, kad: verslo organizacijos remtų ir gerbtų tarptautinę žmogaus teisių apsaugą savo įtakos srityje; užtikrintų, kad jos pačios neprisidėtų prie žmogaus teisių pažeidinėjimo; paremtų profesinių asociacijų laisvę ir pripažintų teisę į veiksmingas bendras derybas; paremtų tarptautines pastangas kovojant su priverstiniu, neteisingai apmokamu darbu, vaikų darbo išnaudojimu; prisidėtų prie diskriminacijos, susijusios su įdarbinimu ir profesija, panaikinimo; paremtų prevencines programas, užtikrinančias aplinkos apsaugą; skatintų aplinkai palankių technologijų vystymąsi ir platinimą; kovotų prieš visas korupcijos formas (tarp jų ir papirkinėjimą bei kyšininkavimą). 3.2.2. Žinoti, kad profesinė veikla ir korupcija nesuderinami; identifikuoti įvairias korupcinio elgesio atmainas; atpažinti latentines korupcinio mąstymo ir sprendimų priėmimo formas, kurios ir sukuria prielaidas korumpuotam elgesiui. 3.3. Turėti supratimą apie tai, kokios Lietuvos Respublikos ir ES įstaigos vykdo profesinės etikos priežiūrą ir kontrolę. 3.3.1. Susipažins su profesinės etikos priežiūrą vykdančių institucijų darbu (LR VTEK, LR SEPK, profesinės etikos komisijos, organizacijų profesinės etikos komitetai, Europos Ombudsmeno tarnyba, kt.). 3.3.2. Žinos, kur ir kokiu atveju galima kreiptis dėl iškilusių profesinės etikos problemų. 4. Gyvenimo įprasminimas pasaulyje: Aš ir prasmė Mokinių pasiekimai Nuostata: Dalykinėje veikloje mes atrandame save ir kitus, suprantame save ir kitus, tobuliname save ir kitus, siekiame gerbti save. Esminis gebėjimas: Profesinį tobulėjimą panaudoti kaip vieną iš svarbiausių gyvenimo prasmės ir pilnatvės komponentų. Gebėjimai Žinios ir supratimas 4.1. Profesinės veiklos vertingumo supratimas. 4.1.1. Gebėjimas analizuoti istoriškai besikeičiantį požiūrį į mokinio planuojamą rinktis profesinę veiklą. 4.1.2. Stereotipų ir ideologinių mitų įtakos profesinėje veikloje įvertinimas. 4.2. Profesinės veiklos subjektų socialinė atsakomybė ir kiekvieno dirbančiojo vaidmens įvertinimas siekiant visuomenės bendrų tikslų. 4.2.2. Kiekvieno dirbančio žmogaus indėlio į bendrą visuomenės subalansuotos plėtros procesą svarbos suvokimas ir įvertinimas. 4.3.Garbingo profesionalo įvaizdis šeimoje ir draugų rate. 4.3.1. Garbingas profesionalas – autoritetas savo šeimos nariams ir draugams. Etiška profesinė veikla leidžia ne tik patiems pajusti savo gyvenimo prasmingumą, bet ir pelnyti aplinkinių pagarbą ir pripažinimą. 10.6. Turinio apimtis Siūloma skirti turinio apimtį į dvi dalis. Pirmoji dalis – tai paskaitų ir diskusijų gairės, kurių dėka mokiniai įgytų bendrųjų profesinės etikos žinių ir suprastų profesinės etikos probleminio lauko apmatus. Antroji dalis – mokytojo pasirinkimui paliekamos pokalbių ir studentų savarankiško darbo (grupinių projektų) temos leidžiančios koreliuoti profesinės etikos turinio apimtį su mokyklos ar klasės profiliavimo specifika: akademinė, verslo, medicinos, žiniasklaidos ir reklamos etika. 10.6.1. Profesinės etikos probleminė išklotinė Profesinės etikos kaip taikomosios etikos specifika. Žmogaus veiklos skirstymas į rūšis: teorinę, praktinę, ūkinę-gamybinę-kūrybinę. Profesinės etikos praktinis ir kūrybinis-gamybinis kontekstas. Etikos teorijos (deontologija, utilitarizmas, socialinio teisingumo, teleologinės, organizacijos suinteresuotųjų ir kt.). 10.6.2. Įsisąmonintos tapatybės ir saviugdos problemos Profesinė etika kaip prideramo elgesio normų racionalaus pagrindimo, profesinės etikos kompetencijų ir įgūdžių ugdymo sistema, sutartinai priimtina vienos profesijos atstovams ir leidžianti savikūros procesą koreliuoti su visuomenės lūkesčiais ir tikslais. Mitai apie profesinę etiką ir jų neigiama įtaka organizacijų veiklai. 10.6.3. Dialogas: Aš ir Tu Profesinės dorybės – profesinės etikos standartams paklūstantis elgesio modeliai tapę tvirtu įpročiu, antrąja prigimtimi. Etiniai konfliktai profesinėje veikloje ir jų sprendimo būdai. Profesinės etikos kodeksų kūrimas ir jų veiksmingumo užtikrinimo profesinėje veikloje priemonės. Profesinis etiketas – derama kultūringa forma etiškiems dalykiniams santykiams išreikšti. 10.6.4. Socialiniai santykiai: Aš ir Mes Profesinės vertybės – profesinę veiklą motyvuojantys viusomeniniai idealai (pvz.: profesinė garbė ir orumas, profesijos prestižas, etc.). Profesinės veiklos principai – kasdienės veiklos gairės, taisyklės, standartai (pvz.: profesinė kompetencija, meistriškumas, kūrybiškumas, atsakingumas, bendradarbiavimas, pagarba ir pakanta, etc.). Profesinės etikos priežiūros ir kontrolės sistema modernioje visuomenėje. 10.6.5. Gyvenimo įprasminimas pasaulyje: Aš ir prasmė Profesinė socializacija – asmens socialinio statuso problema. Profesinė garbė - autoritetas kolegoms, savo šeimos nariams ir draugams. Etiškas vadovavimas – moralinio autoriteto įgalinimas. 11. Šeimos etika – dorinio ugdymo dalis 11.1. Šeimos etikos modulio paskirtis Šeimos etikos programa skirta 11 arba 12 klasių mokiniams. Tai yra dvejopo – deskriptyvinio ir normatyvinio – pobūdžio taikomosios etikos modulis. Remiantis ne tik etikos, bet ir kitų mokslo sričių (filosofijos, psichologijos, sociologijos, istorijos, etnologijos, edukologijos ir kt.) duomenimis, siekiama mokinius supažindinti su šeimos kaip vieno svarbiausių sociokultūrinių vienetų ypatumais. Taip pat siekiama atskleisti išskirtinę šeimos vertę asmens ir visuomenės gyvenime, padėti mokiniams išsiugdyti atsakingą požiūrį į šeimos kūrimą, įgyti gyvenimui šeimoje reikalingas vertybes ir nuostatas. Metodologiniai kurso pagrindai – tarpdisciplininis ir holistinis požiūris į šeimą. Šeimos etika pratęsia ankstesnių klasių etikos kursą, koncentruodamasi į išsamesnes šeimos, kaip ypatingo sociokultūrinio fenomeno, studijas. Šeimos etika turi glaudžių sąsajų su šeimos psichologija, rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa, tikyba, literatūra, istorija ir kitais dalykais. 11.2. Tikslas Mokant šeimos etikos, siekiama ugdyti visapusišką mokinių požiūrį į šeimą, pasitelkiant jų autentišką patirtį, naujas žinias ir kritinę refleksiją. 11.3. Uždaviniai Siekiant tikslo, mokiniai yra skatinami: · susipažinti su šeimos fenomenu plačiame istoriniame, kultūriniame, socialiniame kontekste. · ugdytis sąmoningą apsisprendimą kurti darnią šeimą. · permąstyti dorovinių šeimos vertybių prasmę ir aktualumą žmogaus gyvenime. · įžvelgti šeimos, kaip asmens savirealizacijos terpės, galimybes. · aptarti ir įvertinti šeimos institucijos pokyčius. 11.4. Mokinių pasiekimai 1. Įvadas į šeimos etiką Mokinių pasiekimai Nuostata: Tarpdisciplininis ir holistinis požiūris. Esminis gebėjimas: 1. Saviugda ir savišvieta. Analizuoti šeimos etiką kaip deskriptyvinę ir normatyvinę etikos sritis. Gebėjimai Žinios ir supratimas 1.1. Išmanyti pagrindines metodologines ir teorines šeimos etikos nuostatas ir pritaikyti jas, analizuojant praktines šeimos problemas. 1.1.1. Suprasti šeimos etiką psichologijos, sociologijos, istorijos, etnologijos, edukologijos, teisės ir kitų žmogaus ir visuomenės mokslų kontekste. 1.1.2. Žinoti įvairias teorines ir metodologines šeimos etikos prieigas, atrasti jų sąlyčio taškus ir prieštaravimus. 2. Šeima kaip institucija: sociokultūrinis kontekstas Mokinių pasiekimai Nuostatos: Pagarba. Tolerancija. Atsakomybė. Esminis gebėjimas: 2. Kultūriniai, tarpkultūriniai ir socialiniai gebėjimai: suvokti ir vertinti šeimą, kaip unikalų sociokultūrinį fenomeną. Gebėjimai Žinios ir supratimas 2.1. Svarstyti ir interpretuoti įvairias šeimos sampratas, suprasti šeimos formų įvairovę. 2.1.1. Žinoti įvairių sričių moksliniuose darbuose pateikiamas šeimos sampratas. Suprasti ne tik etinį, bet ir esminį požiūrį į šeimą. 2.1.2. Mokėti apibūdinti įvairias šeimos formas. Žinoti, kas yra branduolinė, išplėstinė ir nepilna šeima. 2.2. Analizuoti šeimos instituciją kultūros, valstybės ir visuomenės kontekste. Aptarti valstybinės šeimos politikos ir šeimos etikos sąsajas. Aptarti, kas yra tradicinė lietuvių šeima, lyginti su dabartine šeimos samprata jos bruožus. Argumentuoti, kodėl šeima yra vertybė. Gebėti formuluoti ir pagrįsti savo individualų požiūrį į šeimos instituciją. 2.2.1. Suprantant kultūrinę šeimų įvairovę, paaiškinti lietuvių šeimos savitumą. Žinoti istorinę lietuvių šeimos raidą. Išmanyti lietuvių šeimos tradicijas ir papročius. Apibūdinti tradicinėje šeimoje vyravusių santykių modelį. 2.2.2. Žinoti dokumentus, reglamentuojančius valstybinę šeimos politiką. 2.2.3. Susipažinti su mokslinių tyrimų duomenimis, nusakančiais, kokią vietą šeima užima asmens vertybinių orientacijų skalėje. 2.3. Sąmoningai suvokti šeimos kūrimo svarbą, gebėti prisiimti įsipareigojimus ir atsakomybę. 2.3.1. Paaiškinti perdėtų lūkesčių įtaką nusivylimui šeima, šeimos gyvenimu. 2.3.2. Suvokti partnerio pasirinkimo svarbą. 2.4. Argumentuotai aptarti santuokos, kaip teisinio šeimos kūrimo pagrindo ir kaip kultūrinio idealo, asmeninio ir visuomeninio lūkesčio, temas. 2.4.1. Žinoti įvairiose kultūrose egzistuojančias santuokos formas (monogamiją, poligamiją, poliandriją, poliginiją). 2.5. Svarstyti, kokie santuokos motyvai būtų vienodai brandūs ar moralūs. 2.5.1. Įvardinti, kokie gali būti santuokos motyvai. 2.5.2. Paaiškinti, kaip supranta „santuoka iš meilės“ ir „santuoka iš išskaičiavimo“. 2.6. Diskutuoti, ar santuoka tikrai yra pradinis šeimos kūrimo taškas. 2.6.1. Paaiškinti santuokos ir šeimos santykį. 3. Šeima ir meilė Mokinių pasiekimai Nuostata: Dialoginis atvirumas. Esminis gebėjimas: 3. Įsisąmoninti, kad šeimos gyvenimas grindžiamas meilės vertybe. Įvertinti meilės reikšmę šeimos ir atskiro asmens gyvenimui. Gebėjimai Žinios ir supratimas 3.1. Remiantis mokslo, literatūros ir meno pavyzdžiais gebėti analizuoti ir paaiškinti draugystės, meilės, intymumo, ištikimybės, įsipareigojimo ir kt. vertybes. 3.1.1. Žinoti meilės formas ir skirtingus jos raiškos būdus įvairiose epochose. 3.1.2. Žinoti postmodernių teoretikų (Z. Bauman, A. Giddens ir kt.) požiūrius į meilę, intymumą, geismą. 3.2. Aptarti masinės informacijos priemonėse pateikiamus meilės modelius. 3.2.2. Suprasti, kaip meilės modeliai veikiami populiariosios kultūros. 3.2.3. Paaiškinti, kodėl meilės taisyklės tampa vis įvairesnės ir prieštaringesnės. 3.3. Palyginti aistros ir draugystės meilėje dimensijas. 3.3.1. Apibūdinti romantiškos ir brandžios meilės komponentus: emocingumą, erotiškumą, nekasdieniškumą, partnerio idealizavimą, susiliejimą su partneriu /atsakomybę, rūpestį, pagalbą, išklausymą, supratimą, įvertinimą, dalijimąsi patirtimi, autonomijos ir priklausomybės pusiausvyrą. 3.3.2. Paaiškinti romantiškos ir brandžios meilės reikšmę šeimoje. 4. Šeimos funkcijos Mokinių pasiekimai Nuostata: Savirealizacija. Esminis gebėjimas: 4. Gebėti kurti ir plėtoti artimus ir darnius santykius su visais šeimos nariais. Gebėjimai Žinios ir supratimas 4.1. Aptarti ir įvertinti šeimos funkcijas šeimos narių poreikių tenkinimo ir vaidmenų atlikimo aspektais. 4.1.1. Palyginti įvairių autorių išskiriamas pagrindines šeimos funkcijas. 4.2. Aptarti reprodukcinę ir ugdomąją šeimos funkcijas. Apsvarstyti, kodėl žmonės nori turėti vaikų. Paaiškinti sąmoningos motinystės ir tėvystės svarbą. Diskutuoti ir analizuoti motinystės ir tėvystės įvaizdžius ir palyginti su realiais tėvų vaidmenis. 4.2.1. Suprasti šeimos, kaip pagrindinio socializacijos instituto, reikšmę. 4. 2.2. Žinoti kaip literatūroje, kine, dailės kūriniuose, žiniasklaidos pranešimuose ir kt. vaizduojama motina, tėvas, pamotė, patėvis. 4.2.3. Suprasti, kiek vienokio ar kitokio įvaizdžio kūrimui naudojamos klišės, stereotipai atitinka istorines, kultūrines, socialines šeimos gyvenimo sąlygas ir atskirų šeimos narių lūkesčius. 4.3. Paaiškinti ūkinę ir ekonominę šeimos funkcijas. Aptarti materialinių gėrybių įtaką šeimos gyvenimui. Svarstyti darbštumo, tvarkingumo, taupumo, rūpinimosi ir pagalbos buityje aspektus. Analizuoti ir kritiškai įvertinti šeimos narių vaidmenis ir pareigų pasidalijimą, aptarti simetrinį ir nesimetrinį šeimos modelius. 4.3.1. Suprasti, kad tinkamas ūkinės ir ekonominės funkcijų atlikimas, sudaro sąlygas efektyviam kitų šeimos funkcijų realizavimui. 4.3.2. Svarstyti vyro ir moters vaidmenis šeimoje, įvertinti juos praeities- dabarties ir ateities lūkesčių kontekste. Suprasti profesinio bei šeimos gyvenimo dermės svarbą. 4.4. Aptarti komunikacinę šeimos funkciją. Aptarti pripažinimo, savigarbos, psichologinio palaikymo ir saugumo poreikių tenkinimą šeimoje. Analizuoti vyro ir moters, tėvų ir vaikų santykius, jų įtaką darniam šeimos funkcionavimui. Aptarti santykius su seneliais, kaip istorinės atminties ir kultūrinės patirties perteikėjais. Diskutuoti, ar kartų konfliktas neišvengiamas. 4.4.1. Žinoti verbalinio ir neverbalinio bendravimo ypatumus. 4.4.2. Suprasti šeimos santykius kaip dinamišką procesą, reikalaujantį visų šeimos narių pastangų ir kūrybiškumo. 4.4.3. Paaiškinti tėvų ir vaikų santykių problemas, jų priežastis ir įveikimo būdus. 4.4.4. Suvokti, kad šeimos santykiai grindžiami ne tik asmenine, bet ir kultūrine patirtimi. 4.5. Paaiškinti rekreacinę šeimos funkciją. Analizuoti šeimos gyvenimą kasdienybės ir šventės kontekste. Mokėti sukurti šventę sau ir savo artimiesiems. Pasvarstyti, ar rutina yra „santykių žudikė“ ar tam tikras saugumo ir pastovumo garantas. 4.5.1. Suprasti turiningo laisvalaikio reikšmę. 4.5.2. Žinoti tradicines ir šeimos šventes. 4.5.3. Suvokti, kasdienybės grožį. 4.6. Analizuoti šeimos nefunkcionavimo priežastis ir pasekmes. 4.6.1. Išskirti pagrindines šeimos funkcionalumą trikdančias problemas. 4.6.2. Suprasti tolerancijos ir abipusės pagarbos stokos, interesų ir vertybinių orientacijų skirtingumo, asocialaus šeimos nario (narių) gyvenimo būdo žalą darniam šeimos funkcionavimui. 5. Šeimos transformacijos Mokinių pasiekimai Nuostata: Kritinis mąstymas. Esminis gebėjimas: 5. Analizuoti ir kritiškai įvertinti šeimos transformacijos požymius ir veiksnius. Gebėjimai Žinios ir supratimas 5.1. Analizuoti ir interpretuoti šeimos kaip institucijos nykimo priežastis ir pasekmes. Svarstyti individualizmo ir emancipacijos klausimus. 5.1.1. Suprasti šeimos institucijos kaitą globalizacijos kontekste. Paaiškinti kultūrinių, socialinių, ekonominių ir kt. veiksnių įtaką šeimai. 5.2. Aptarti ribines šeimos formas (tos pačios lyties asmenų šeimos, komunos, kohabitacija ir t.t.). Diskutuoti, ar gyvenimas kartu nesusituokus yra nuodėmė / alternatyva / norma. 5.2.1. Paaiškinti priežastis, nulemiančias santuokų mažėjimą, neregistruotų santuokų plitimą. 5.2.2. Apibūdinti, kas yra kohabitacija. 5.3. Palyginti požiūrius į santuokos nutraukimą ir pakartotines santuokas įvairiose šalyse. Aptarti skyrybų skaičiaus augimą Lietuvoje. 5.3.1. Suprasti skyrybų pasekmes buvusiems sutuoktiniams ir jų vaikams. 5.4. Aptarti gimstamumo mažėjimą. Analizuoti nėštumo nutraukimo, bevaikystės, dirbtinio apvaisinimo ir kt. problemas. Diskutuoti, ar lietuvių tautai dėl šių problemų kyla kokia nors grėsmė ir pagrįsti savo nuomonę. 5.4.1. Suprasti šeimos planavimo svarbą. 5.4.2. Žinoti psichologines, fizines ir moralines nėštumo nutraukimo pasekmes. 5.5. Diskutuoti apie atotolio (transnacionalines) šeimas. 5.5.1. Suprasti ir įvertinti migracijos pasekmes partnerystei ir vaikams. 11.5. Turinio apimtis 11.5.1. Šeimos etikos įvade pateikiamos pagrindinės metodologinės ir teorinės nuostatos, aptariamos šeimos etikos ir kitų žmogaus bei visuomenės mokslų sąsajos. 11.5.2. Šeima kaip institucija: sociokultūrinis kontekstas Šeimos samprata. Šeimos formos. Istorinė lietuvių šeimos raida, lietuvių šeimos tradicijos ir papročiai, tradicinės šeimos tarpusavio santykiai. Šeima kaip vertybė. Etiniai valstybinės šeimos politikos aspektai. Santuokos formos (monogamija, poliandrija, poliginija). Santuokos motyvai. Partnerio pasirinkimas. 11.5.3. Šeima ir meilė Meilės formos ir raiškos būdai. Meilės modeliai ir dimensijos. Intymumas. Geismas. Draugystė. Ištikimybė. Įsipareigojimas ir kt. 11.5.4. Šeimos funkcijos Šeimos narių poreikiai ir vaidmenys. Reprodukcinė ir ugdomoji šeimos funkcijos (šeima, kaip pagrindinis socializacijos institutas, biologinė ir socialinė tėvystė, motinystės ir tėvystės įvaizdžiai). Ūkinė ir ekonominė šeimos funkcijos materialinių gėrybių įtaką šeimos gyvenimui; šeimos narių vaidmenų pasiskirstymas ir pareigų pasidalijimas; simetrinis ir nesimetrinis šeimos modeliai, darbštumo, tvarkingumo, taupumo, rūpinimosi ir pagalbos buityje vertybės; profesinio ir šeimos gyvenimo dermė). Komunikacinė šeimos funkcija (verbalinis ir neverbalinis bendravimas; pripažinimo, savigarbos, psichologinio palaikymo ir saugumo poreikių tenkinimas šeimoje, vyro ir moters, tėvų ir vaikų santykiais, jų įtaka darniam šeimos funkcionavimui; santykiai su seneliais, kaip istorinės atminties ir kultūrinės patirties perteikėjais; kartų konfliktas). Rekreacinė šeimos funkcija (turiningo laisvalaikio reikšmė; šventės ir kasdienybė, rutina). Šeimos nefunkcionavimo priežastys ir pasekmės. 11.5.5. Šeimos transformacijos Šeima globalizacijos kontekste. Šeimos kaip institucijos nykimo priežastys ir pasekmės. Individualizmo ir emancipacijos įtaka šeimos kaitai. Santuokų mažėjimas, kohabitacija. Skyrybos. Pakartotinės santuokos. Gimstamumo mažėjimas. Atotolio (transnacionalinės) šeimos. 12. Etika ir kinas – dorinio ugdymo dalis 12.1. Etikos ir kino modulio paskirtis Etika ir kinas – taikomosios etikos modulio programa, skirta 11-12 klasių mokiniams skatinant aktualiai ir kritiškai nagrinėti etikos problemas šiuolaikinį jaunimą supančių medijų ir technologijų pasaulio kontekste. 12.2. Tikslas Remiantis kino meno interpretacija sudaryti mokiniams sąlygas formuotis dorinę poziciją, kuri padėtų orientuotis pasaulio įvairovėje, ją analizuoti, vertinti ir tinkamai elgtis. 12.3. Uždaviniai Siekdami tikslo mokiniai skatinami: · ugdytis gebėjimą suprasti ir analizuoti kiną, kaip šiuolaikinę kūrybos, o sykiu ir informacijos apie moralę ir vertybes priemonę; · ugdytis gebėjimą skirti rimtąjį ir populiarųjį - komercinį kiną bei jų deklaruojamas vertybes; · suvokti vaizdo kalbos galią, siekiant išreikšti egzistencinius žmogaus patyrimus, klausimus, poreikius ir siekius; · remiantis vaizdo kūrinių analize kurtis pasaulėžiūrą, grindžiamą bendrosiomis žmogaus vertybėmis ir atsakingai rinktis gyvenimo būdą; · ieškoti atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus remiantis kine užfiksuotoje tautos ir žmonijos išmintimi; · mokytis skirti meninį nuo propagandinio kino ir savarankiškai vertinti juose vaizduojamų pasaulietinių ir religinių pasaulėžiūrų, ideologijų vertybines sistemas. 12.4. Struktūra Ugdymo turinys skirstomas į keturias temų ir pasiekimų grupes: Saviugda ir savisauga: Aš – Žmogus, Dialogas: Aš ir Tu, Socialiniai santykiai: Aš ir Mes, Santykis su pasauliu: Aš ir Tai. Santykiai interpretuojami, remiantis filosofinės etikos tradicija, juos vizualizuojant kino ištraukomis. Skirstymas į temų grupes yra sąlyginis. Daugelis temų gali būti analizuojama ne tik vienoje, bet ir kitose temų grupėse, todėl griežtos jų perskyros paisyti nėra būtina. Pvz. laimės, laisvės, gyvenimo prasmės bei kitos temos gali būti analizuojamos iš santykio Aš – Žmogus, Aš – Tu, Aš – Mes pozicijų. Tas pozicijas gali padiktuoti filmo specifika. Tas pozicijas gali nusistatyti ir pati klasės bendruomenė. Kita kino ir chrestomatinių etikos temų sankirta atsiranda kiną etikos pamokose panaudojant: · kaip informacijos šaltinį; · kaip provokaciją mąstyti; · kaip empatijos išgyvenimą; · kaip atvejo analizę; · kaip nuotaiką; · kaip biografiją; · kaip jautrumą aplinkai. 12.5. Mokinių pasiekimai 1. Saviugda ir savisauga: Aš - Žmogus Mokinių pasiekimai Nuostata: Asmeninių kūrybinių galių paieška. Esminis gebėjimas: 1. Kino kalbos analizė, interpretacija ir refleksija. Gebėjimai Žinios ir supratimas 1.1. Naudoti klasikinio ir šiuolaikinio meninio kino, dokumentinio ir animacinio kino kūrinius etikos normoms ir moralės problemoms paaiškinti. 1.1.1. Žinoti, kokios kino rūšys egzistuoja šiuolaikinėje kultūroje ir suprasti, kad jų poveikis gali būti labai įvairus: nuo pozityvaus iki negatyvaus, nuo nesuinteresuoto ir nešališko iki stipriai ideologizuoto. 1.1.2. Suprasti, kad kino menas – tai ne realybės atspindys, o jos perkūrimas, todėl kino kūriniai interpretuojami per asmenines įžvalgas arba remiantis semiotika ir kitomis vaizdo atkodavimo technologijomis. Kiekviena vaizdo priemonė, kokiam žanrui ji bepriklausytų: dokumentika, meninis, istorinis, animacinis ar net mokslinis kinas, jo informaciją reikia priimti, kritiškai, randant savo santykį su ja. 1.1.3. Suprasti, kad kino estetika yra stiprus žmogaus taurinimo instrumentas, bet sykiu gali tarnauti ir destruktyviems tikslams. 1.2. Savistaba, savirefleksija, tapatumo paieškos. Svarstyti žmogaus duočių: kūno ir sielos reikšmę bei dermę, remiantis kino menu. Svarstyti fizinio ir dvasinio (intelektualiai ir emociškai kilnaus) gyvenimo trajektorijas, reflektuojant kine pateikiamų personažų dvasines ir fizines būsenas, sprendžiamas problemas. 1.2.1. Žinoti ir suprasti asmens kūno, proto, kalbos, emocijų fenomenus, žmogaus sąmoningai suvokiamus ir pasąmoninius poreikius. 1.2.2. Žinoti verbalinės ir neverbalinės kalbos reikšmę bendravimui ir tų kalbų ribas. 1.2.3. Suprasti, kad kūno judesys yra iškalbingas savo reakcijomis į aplinką, jį galima „skaityti“ ir taip geriau pažinti save ir kitus. 1.2.4. Suprasti, kad kūno judesys yra valingai valdomas, bet, prieš prigimtį ribojamas, praranda raiškos natūralumą ir gali tapti valdomu baimių. 1.2.5. Suprasti, kad kino galimybės yra labai didelės, dažnu atveju galinčios hiperbolizuoti, mistifikuoti ar atvirkščiai – sumenkinti, sumaterialinti žmogaus fenomeną. 1.3. Analizuoti vienatvės sukeliamas negatyvias emocijas ir padarinius. Ieškoti būdų jos išvengti arba ją transformuoti į asmeninę ir visuomeninę veiklą, savęs supratimą ir įsiprasminimą. Vertinti kino meną, galintį subtiliai išreikšti vienatvės liūdnąją ir linksmąją ar depresyviąją ir kūrybingąją puses. 1.3.1. Suvokti vienatvę, kaip būseną, būdingą kiekvienam asmeniui. 1.3.2. Skirti vienatvę nuo vienišumo ir suprasti, kad minioje vienatvė gali ne tik pranykti, bet ir atvirkščiai – sustiprėti. 1.3.3. Suprasti, kokie yra vienatvės padariniai, jei nemokama ja pasinaudoti savo pozityvioms galioms atskleisti. 1.3.4. Žinoti, kad vienatvės tyloje yra progų susikaupti ir kurti. 1.3.5 Žinoti būdus, galinčius susilpninti vienatvės jausmą ar net jo išvengti. Tuo požiūriu interpretuoti kiną. 1.4. Analizuoti kančios fenomeną, jos pavyzdžius kino klasikoje ir populiariajame kine. 1.4.1. Žinoti, kad kančia anksčiau ar vėliau užklumpa kiekvieną. 1.4.2. Suprasti, kad jos išvengti neįmanoma, bet galima ją palengvinti ar patrumpinti jos trukmę, nukreipiant save į veiklas, kūrybą, ar ją priimant kaip gyvenimo pamokas. Šiam žinojimui ir supratimui išreikšti remtis atitinkamais kino pavyzdžiais. 1.5. Vertinti gyvenimą. Remiantis kino analize, gebėti įžvelgti ir paaiškinti jo prasmę kasdienėje ir nekasdienėje aplinkoje. 1.5.1. Žinoti mąstytojų, svarsčiusių gyvenimo prasmės klausimus, įžvalgas. 1.5.2. Žinoti kino klasikos, populiaraus kino, skirto gyvenimo prasmės problemoms, pavyzdžių ir dokumentikos apie iškilias asmenybes, pavyzdžių. 1.5.3. Suprasti, kad režisieriai ir kino industrija suinteresuota vienomis ar kitomis įžvalgomis. 2. Dialogas: Aš ir Tu Mokinių pasiekimai Nuostatos: Atvirumas. Dialogiškumas. Esminis gebėjimas: 2. Gebėjimas pagarbiai komunikuoti su artimu ir svetimu žmogumi. 2.1. Remiantis kino pavyzdžiais, gebėti analizuoti ir paaiškinti draugiškus, dalykiškus ar meilės santykius, juose kylančias problemas. Gebėti įsiklausyti į kitą, išgirsti kitą, išsakyti kitam savo mintį, o jei verbalinis santykis nesimezga, siekti neverbalaus dėmesingumu ir pagarba pagrįsto dialoginio santykio. 2.1.1. Suprasti, kuo draugystė skiriasi nuo meilės ir kuo jos panašios. 2.1.2. Žinoti iškiliausių mąstytojų teorijas apie jas. 2.1.3. Žinoti kino klasikos pavyzdžius, skirtus meilei išaukštinti ar problematizuoti. 2.1.4. Suprasti klasikinio kino ir komercinio kino meilės tematikos plėtotės tikslus, ypatumus, tokio kino visuomenei daromą įtaką. 2.2. Analizuoti vyro ir moters santykių problemas, remiantis lyčių ypatumais ir jų perteikimu kino kalba. 2.2.1. Žinoti, kokie yra vyro ir moters santykių raidos pasaulio kino istorijoje tendencijas. 2.2.2. Suprasti, kad kiekviena epocha iškelia naujus iššūkius vyro ir moters santykiams. 2.2.3. Žinoti kino meno pavyzdžius, kuriuose vyro ir moters santykis sakralizuojamas, mitologizuojamas, spraudžiamas į stereotipus, paprastinamas ar vulgarizuojamas. 2.3. Analizuoti pavydo ir neapykantos kilmę, prigimtį ir jų raišką kino mene. Analogijų būdų juos taikyti savo atvejams suprasti ir valdyti. 2.3.1. Žinoti, iš kur kyla, kaip reiškiasi ir kur link veda pavydas ir neapykanta, suprasti jų pasekmes. 2.3.2. Išmanyti geriausius kino klasikos ir populiaraus kino pavyzdžius, suprasti jų poveikį žmonių santykiams. 2.3.3. Kino pavyzdžiams interpretuoti žinoti filosofinę literatūrą. 2.4. Gebėti pripažinti savo kaltę ir atleisti. Analizuoti atlaidumo problematiką sakraliajame ir pasaulietiniame kino mene (dokumentiniame ir meniniame). 2.4.1. Žinoti skirtingus teoretikų požiūrius į atlaidumo reikšmę tinkamiems žmonių santykiams palaikyti. 2.4.2. Suprasti sakralaus ir pasaulietinio kino pasaulėžiūrą ir ideologiją, svarstant asmeninio ar tautos atlaidumo problemas. 3. Socialiniai santykiai: Aš ir Mes Mokinių pasiekimai Nuostatos: Atsakomybė. Pagarba. Tolerancija. Esminis gebėjimas: 3. Socialiniai gebėjimai: dalyvaujant grupės ar bendruomenės veikloje, prisiimti atsakomybę ir įsipareigojimus už veiklas, elgtis išmintingai. 3.1. Analizuoti tėvų – vaikų problemas šiuolaikinėje visuomenėje, remiantis kino meno pavyzdžiais. Gerbti tėvus, suprasti nepamainomą biologinį ryšį su jais, o taip pat gerbti globėjus ir visais atvejais taikiai spręsti iškylančias problemas. 3.1.1. Išmanyti, kuo grindžiama šeimos egzistencija, kokie šiuolaikinės šeimos modeliai ir kaip tėvų–vaikų santykiai interpretuojami kino mene. 3.1.2. Suprasti, kaip modernus kinas, naujai atskleisdamas tėvų ir vaikų santykių specifiką, siekia spręsti amžinus šeimos klausimus. 3.2. Analizuoti laisvės sampratą remiantis filosofų ir kino meno bei dokumentikos pavyzdžiais. Gebėti kovoti dėl jos ir dalintis ja su kitais. 3.2.1. Žinoti filosofijos klasikų ir šiuolaikinių filosofų požiūrį į laisvę, suprasti „laisvę nuo ko“ ir „laisvę kam“, politinę laisvę ir egzistencinę laisvę, suprasti laisva valia pasirenkamos pareigos reikšmę. 3.2.2. Žinoti, kad kinas dažnu atveju idealizuoja laisvę, bet sykiu leidžia geriau suprasti, kiek pastangų, kančių ir pasiaukojimo pareikalauja laisvė ir kaip greitai ji nuvertėja, jei panaudojama ne pagal paskirtį. 3.3. Svarstyti laimės sampratą, remiantis kino meno pavyzdžiais. 3.3.1. Žinoti filosofines laimės sampratas ir suprasti, kad laimės aptartys neduoda konkrečių „receptų“. Paaiškinti, kad suprasdami laimę, žmonės gali jos nepajusti, o pajusdami - nesuprasti. 3.3.2. Žinoti sėkmės fenomeną ir jo ryšį su laime. 3.3.3. Suprasti, kad daug kino industrijos dėmesio yra nukreipta į banalią vartotojišką, hedonistinę laimės sampratą. 3.4. Gebėti interpretuoti ir diskutuoti kaltės ir atsakomybės temą, remiantis filosofų bei kino meno pavyzdžiais. Gebėti prisiimti atsakomybę. 3.4.1. Remiantis filosofų samprotavimais apie kaltę, suprasti, kokios skirtingos kaltės rūšys egzistuoja. 3.4.2. Išmanyti, kaip šiuolaikinė dokumentika ir kino menas atskleidžia kaltės ir atsakomybės problemas, kaip ideologinis kinas gali daryti įtaką tautos ar asmens kaltei įvertinti. 3.5. Svarstyti išminties vietą šiuolaikinėje visuomenėje. 3.5.1. Žinoti žodžio ir tylos, argumento ir pavyzdžio galią santykiams harmonizuoti. 3.5.2. Suprasti, kaip sunkiai įgijama išmintis ir remiantis kino (meninio ir dokumentinio) pavyzdžiais interpretuoti, kaip geriau ją atpažinti ir įvertinti. 4. Santykis su pasauliu: Aš ir Tai Mokinių pasiekimai Nuostatos: Kritiškumas. Pagarba gamtai ir kūrybai. Esminis gebėjimas: 4. Gebėjimas supratingai ir aktyviai dalyvauti puoselėjant ir keičiant kultūrinę ir gamtinę aplinką. Gebėjimai Žinios ir supratimas 4.1. Analizuoti ir interpretuoti žaidimų ir pramogų vietą žmogaus gyvenime, kaip jie keičia gyvenimo stilių. Gebėti pasirinkti tinkamą laisvalaikio praleidimo formą. 4.1.1. Žinoti, kaip filosofinėje etikoje apibūdinamas „žaidžiantis žmogus“ ir kodėl yra svarbu mokėti žaisti net ir brandžiame amžiuje. Suprasti, kad žaidimuose slypi pavojai, nes žaidimas susijęs su netikėtumais. 4.1.2. Žinoti, kad kino menas, atskleisdamas žaidžiančio žmogaus sąmonę, gali jį ne tik pakylėti iki idealų, bet ir išryškinti jo žmogiškąsias ribas, savikontrolės, o su ja ir savo tapatybės praradimą. 4.2. Remiantis kinu, interpretuoti etikos problemas žiniasklaidoje, būti kritišku jos atžvilgiu. Gebėti atpažinti šališkus ir kurti nešališkus pranešimus. 4.2.1. Suprasti, kokias žinutes praneša žiniasklaida, koks jos interesas. 4.2.2. Suprasti, kokią įtaką žiniasklaida daro asmens formavimui ir kaip jai galima atsispirti. Supratimą argumentuoti kino meno pavyzdžiais. 4.3. Diskutuoti gamtos reikšmę ir vertę šiuolaikinių technologijų įsigalėjimo kontekste. Diskutuoti ekologines problemas darnaus vystymosi perspektyvoje, savo argumentams ir elgesiui pagrįsti naudoti kino pavyzdžius. 4.3.1. Suprasti, kaip šiuolaikiniai technologiniai pasiekimai keičia žemės landšaftą, florą ir fauną ir kokios pasekmės yra prognozuojamos. 4.3.2. Žinoti pasaulio kataklizmų, priklausančių nuo žmogaus invazijos, sukeliamas problemas remiantis ekologinės etikos teoretikais. 12.6. Turinio apimtis 12.6.1. Saviugda ir savisauga: Aš – Žmogus · Aš – kaip kino vaizdo veikiamas asmuo. · Aš – kaip kūnas. · Aš – kaip siela. · Aš – kaip asmuo. · Vienatvė ir vienišumas. · Kančia ir kūryba. · Gyvenimo prasmės paieškos. 12.6.2. Dialogas: Aš ir Tu · Moteris ir vyras. · Bičiulystė ir meilė. · Pavydas ir neapykanta. · Nuoskaudos ir atlaidumas. 12.6.3. Socialiniai santykiai: Aš ir Mes · Tėvai ir vaikai. · Laisvė ir pareiga. · Laimė ir sėkmė. · Kaltė ir atsakomybė. · Žinojimas, genialumas ir išmintis. 12.6.4. Santykis su pasauliu: Aš ir Tai · Gyvoji aplinka ir industrinė kultūra. · Šiuolaikinės informacinės technologijos. · Šventė ir pramoga (žaidimai). V. KATALIKŲ TIKYBA: TIKSLAI IR UŽDAVINIAI, MOKINIŲ PASIEKIMAI, TURINIO APIMTIS 13. Katalikų tikyba – dorinio ugdymo dalis 13.1. Dalyko paskirtis 13.1.1. Katalikų tikyba – dorinio ugdymo dalis, skirta dvasiniam mokinio ugdymui, bendrosioms žmogaus vertybėms puoselėti, gilau suvokti krikščionybę, pažinti ekumeninį ir tarpreliginį dialogą. Katalikų tikyba – konfesinis mokymas. Tai nėra religijotyros kursas, kuriame mokiniai, gaudami informaciją apie religijas, yra tik supažindinami su jomis. Tikybos pamoka nėra ir katechezės užsiėmimas, kurio tikslas brandinti asmenis tikėjimo išpažinimui bendruomenėje. 11-12 klasėse mokiniai kviečiami giliau suvokti žmogaus ir savo pašaukimą, analizuoti krikščioniškosios minties šaltinius ir pasaulio religijų sukauptą dvasinę patirtį. Mokydamasis katalikų tikybos dalyko mokinys įgyja kompetencijų prisiimti atsakomybę renkantis tolesnį gyvenimo kelią. Mokiniai skatinami pasirinkti ir grįsti savo vertybines nuostatas atsižvelgiant į santykį su Dievu, kitu žmogumi, savimi ir pasauliu akcentuojant kiekvieno asmens vertę ir unikalumą. Pamokose jaunuoliai yra raginami kelti egzistencinius, etinius, socialinius klausimus, mokytis spręsti problemas integruojant gyvenimo, tikėjimo patirtis ir mokslo pažinimą. 13.1.2. Viduriniame ugdymo koncentre mokiniams siūlomos platesnės katalikų tikybos turinio pasirinkimo galimybės. Bendroji mokymo programa susideda iš keturių lygiaverčių modulių: Katalikybė ir pasaulio religijos, Pašaukimai gyvenimui, Šventasis Raštas – gyvenimo kelionė, Religijos filosofija. Modulyje Katalikybė ir pasaulio religijos siūloma nagrinėti įvairius žmogaus gyvenimo klausimus pasaulio religijų ir katalikų tikėjimo požiūriu. Modulyje Pašaukimai gyvenimui siekiama mokiniams padėti apsispręsti atsakingai rinktis prasmingą gyvenimo kelią. Šventasis Raštas – gyvenimo kelionė modulį gali rinktis mokiniai, kurie norėtų geriau ir giliau pažinti Šventąjį Raštą, analizuoti Dievo veikimo ženklus žmogaus gyvenime kviečiant apmąstyti savo tikėjimo kelionę. Religijos filosofijos modulyje mokiniai kreipiami krikščioniškosios minties tradicijos ir dvasinės patirties refleksijos link. Šį kursą patartina rinktis mokiniams, siekiantiems giliau pažinti intelektinės ir dvasinės minties tradiciją bei reflektuoti giluminius egzistencinius tikėjimo ir gyvenimo sandūros klausimus. 13.1.3. Mokykla, atsižvelgdama į mokinių mokymosi siekius, klasės pasirengimo lygį, mokinių poreikius ir pasaulėžiūrą, tikybos mokytojo kvalifikaciją, užtikrina galimybę įgyvendinti katalikų tikybos bendrosios programos modulius. Tikybos dalyką gali rinktis kiekvienas mokinys, kuris yra atviras ieškojimams, priimantis tikėjimo tiesas, norintis laisvai ir sąmoningai apsispręsti gyventi tiesoje ir gėryje, būti ir veikti kartu su kitais. Katalikų tikyba yra nukreipta į mokinių bendrųjų, dalykinių kompetencijų ugdymą. 13.2. Tikslas, uždaviniai, struktūra 13.2.1. Tikslas Katalikų tikybos tikslas – padėti mokiniams ugdytis krikščionių tikėjimu grįstas vertybines nuostatas, kurių pagrindu skatinama prasmingai gyventi atsiliepiant į Dievo kvietimą ir visuomenės poreikius, kurti atsakingus ir pagarbius santykius su visais žmonėmis, ugdyti religinį, socialinį, kultūrinį sąmoningumą. 13.2.2. Uždaviniai Mokydamiesi katalikų tikybos mokiniai sieks uždavinių: · brandinti savo religinę ir dorinę savivoką, kad galėtų sąmoningai, sąžiningai ir · atsakingai rinktis elgesio ir gyvenimo būdą; · ieškoti atsakymų į gyvenimo prasmės klausimą ir atpažinti savo pašaukimą analizuojant krikščioniškosios minties šaltinius ir kitų religijų sukauptą išmintį; · analizuoti visuomenės gyvenimo aktualijas mokantis kritiškai vertinti, lyginti Bažnyčios socialinį mokymą su kitais požiūriais; · pažinti Šventąjį Raštą, krikščioniškosios minties tradiciją, suprasti ir interpretuoti šaltinius, įvardinti ir argumentuotai grįsti savo įsitikinimus; · įsisąmoninti savo ir kito asmens Dievo dovanotą unikalumą ir vertingumą, religinį ir socialinį tapatumą siekiant ugdyti komunikacinę kompetenciją kuriant atsakingus ir pagarbius tarpusavio santykius; · patirti autentišką santykį su pasauliu, būti ir veikti visuomenėje vadovaujantis krikščioniškosiomis ir bendražmogiškosiomis vertybėmis, darbuotis savo ir visuomenės gerovei. 13.2.3. Struktūra Katalikų tikybos bendrosios programos strukūrą sudaro šie moduliai: · Katalikybė ir pasaulio religijos; · Pašaukimai gyvenimui; · Šventasis Raštas – gyvenimo kelionė; · Religijos filosofija. 13.3. Katalikybė ir pasaulio religijos: tikslas ir uždaviniai, mokinių pasiekimai, turinio apimtis 13.3.1. Katalikų tikybos programos modulis 13.3.2.Tikslas Padėti mokiniams būti ir veikti visuomenėje vadovaujantis krikščioniškosiomis vertybėmis, kelti, analizuoti ir ieškoti atsakymų į