LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS 2004-2006 METŲ BENDROJO PROGRAMAVIMO DOKUMENTO PATVIRTINIMO 2004 m. rugpjūčio 2 d. Nr. 935 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. 649 „Dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimo Lietuvoje“ (Žin., 2001, Nr. 48-1676; 2003, Nr. 88-3999) 3 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Patvirtinti Lietuvos 2004–2006 metų bendrąjį programavimo dokumentą (pridedama). Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas Finansų ministras Algirdas Butkevičius ______________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935 LIETUVOS 2004–2006 MetŲ BENDRASIS Programavimo DoKUMENTAS turinys 1. DABARTINĖS SociALINĖS EKoNOMINĖS būklės ANALIZĖ .................................. 6 1.1. NaCIONALINIS KONTEKSTAS .......................................................................................... 6 1.1.1. Lietuvos apžvalga ......................................................................................................... 6 1.1.2. Lietuva platesniame kontekste ..................................................................................... 7 1.1.3. Nacionalinė politika ir institucijos ............................................................................. 10 1.1.4. Ankstesnės patirties pamokos .................................................................................... 12 1.2. MaKROEKONOMINĖS TENDENCIJOS ......................................................................... 19 1.2.1. Pagrindiniai Lietuvos ir ES skirtumai ........................................................................ 19 1.2.2. Pastarųjų metų ekonominių pokyčių apžvalga ........................................................... 20 1.2.3. Makroekonominė politika .......................................................................................... 29 1.3. SeKTORIŲ TENDENCIJOS ................................................................................................ 35 1.3.1. Pramonė ir verslas ...................................................................................................... 35 1.3.2. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra (MTEP) ................................................. 47 1.3.3. Turizmas ..................................................................................................................... 53 1.3.4. Žemės ūkis, kaimo plėtra, miškininkystė ir žuvininkystė .......................................... 56 1.3.5. Transportas ................................................................................................................. 72 1.3.6. Energetika ................................................................................................................... 83 1.3.7. Aplinkos apsauga ....................................................................................................... 94 1.3.8. Sveikatos priežiūros infrastruktūra ir socialinė infrastruktūra ................................. 108 1.3.9. Užimtumas ir nedarbas ............................................................................................. 117 1.3.10. Švietimas ir profesinis mokymas ........................................................................... 125 1.3.11. Informacinė visuomenė .......................................................................................... 133 1.4. RegionŲ DimensiJA ...................................................................................................... 137 1.5. SWOt ir PAGRINDINIų SEKTORIų ANALIZĖ ......................................................... 141 2. PLĖTROS STRATEGIJA ...................................................................................................... 148 2.1. VIZIJOS FORMULUOTĖ ................................................................................................... 148 2.2. Bendrojo programavimo dokumento strategijA ............................... 150 2.2.1. Programavimo tikslai ir uždaviniai............................................................................ 150 2.2.2. Bendroji strategija .................................................................................................... 151 2.2.3. Svarbiausias bendrosios strategijos aspektas ........................................................... 165 3. PRIORITetai ir priemonės .......................................................................................... 174 1 prioritetas. socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra .. 174 1.1 priemonė. Transporto infrastruktūros prieinamumo ir paslaugų kokybės gerinimas .. 185 1.2 priemonė. Energijos tiekimo stabilumo, prieinamumo ir didesnio energetikos efektyvumo užtikrinimas ............................................................................ 187 1.3 priemonė. Aplinkos kokybės gerinimas ir žalos aplinkai prevencija ........................... 189 1.4 priemonė. Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas ir modernizavimas ........... 191 1.5 priemonė. Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra (papildanti ESF remiamas priemones) .................................................................................................. 194 2 prioritetas. žmogiškųjų išteklių plėtra ...................................................... 196 2.1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas.................................................................. 208 2.2 priemonė. Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ugdymas ....................................................................................................... 210 2.3 priemonė. Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija .............................. 212 2.4 priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas .............................................. 215 2.5 priemonė. Žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimas mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje ........................................................................................................... 217 3 PRIORITetas. Gamybos sektoriaus plėtra ...................................................... 219 3.1 priemonė. Tiesioginė parama verslui ........................................................................... 225 3.2 priemonė. Verslo aplinkos gerinimas ........................................................................... 226 3.3 priemonė. Informacinių technologijų paslaugų ir infrastruktūros plėtra ..................... 229 3.4 priemonė. Viešoji turizmo infrastruktūra ir paslaugos ................................................. 231 4 prioritetas. Kaimo plėtra ir žuvininkystė .................................................. 233 4.1 priemonė. Investicijos į žemės ūkio valdas .................................................................. 241 4.2 priemonė. Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas ....................................................................... 243 4.3 priemonė. Žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros gerinimas ......................... 244 4.4 priemonė. Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas ........................................ 245 4.5 priemonė. Miškų ūkis ................................................................................................... 247 4.6 priemonė. Leader+ pobūdžio priemonė ....................................................................... 249 4.7 priemonė. Mokymas ..................................................................................................... 253 4.8 priemonė. Veikla, susijusi su žvejybos laivynu ........................................................... 254 4.9 priemonė. Vandens išteklių apsauga ir plėtra, žuvininkystė, žvejybos uosto įrengimai, žuvų perdirbimas, rinkodara ir žvejyba vidaus vandenyse ........ 255 4.10 priemonė. Kita veikla (susijusi su žuvininkyste) ....................................................... 256 5 prioritetas. Techninė parama ............................................................................... 257 5.1 priemonė. Parama programos parengimui, valdymui, priežiūrai ir kontrolei (ERPF) . 257 5.2 priemonė. Programos viešumas ir vertinimas (ESF) .................................................... 258 4. Finansavimas ..................................................................................................................... 260 4.1. Finansinis Planas ......................................................................................................... 260 4.2. Papildomumo patvirtinimas ............................................................................... 266 4.3. laikotarpio pradžioje atliekamas programos poveikio makroekonomikai įvertinimas ................................................................................ 268 4.4. uždavinių įvertinimas skaičiais ....................................................................... 269 5. BPD parengimas ............................................................................................................... 275 5.1. Partnerystė ................................................................................................................... 275 5.2. IŠANKSTINIS (EX-ANTE) PROGRAMOS vertinimas ........................................... 277 5.3. Tarpinis vertinimas ................................................................................................... 278 5.4. Galutinis vertinimas ............................................................................................... 278 6. ĮgyvendinIMO nuostatos .......................................................................................... 279 6.1. administracinė struktūra .................................................................................. 279 6.1.1. Vadovaujančioji institucija ....................................................................................... 279 6.1.2. Tarpinės institucijos ................................................................................................. 280 6.1.3. Įgyvendinančiosios institucijos ................................................................................ 282 6.1.4. Mokėjimo institucija ................................................................................................ 283 6.1.5. ESF priemonių įgyvendinimo koordinavimas ......................................................... 284 6.2. projektų atranka ...................................................................................................... 287 6.3. finansų kontrolės ir audito sistemos organizavimas .................... 288 6.4. priežiūros sistema ..................................................................................................... 289 6.5. duomenų rinkimas ir perdavimas elektroninio ryšio priemonėmis ................................................................................................................... 291 6.6. lėšų gavimas ir paskirstymas ............................................................................ 292 priedai ....................................................................................................................................... 294 I priedas. žmogiškųjų išteklių plėtros politikos struktūra (žmogiškųjų išteklių plėtros prioriteto suderinamumas su nacionaline užimtumo strategija) .......................................... 294 II PRIEDAS. bendrojo programavimo dokumento poveikio aplinkai įvertinimaS .................................................................................................... 315 III priedas. Sanglaudos fondo strategija lietuvoje (Transporto sektorius) ....................................................................................................... 340 IV priedas. Sanglaudos fondo strategija Lietuvoje (aplinkos sektorius) ...................................................................................................... 343 V priedas. finansų ministerijos bendradarbiavimas su partneriais rengiant lietuvos 2004–2006 metų bendrąjį programavimo dokumentą ................................................................ 345 VI priedas. swot analizės išsamiosios lentelės ............................................ 350 VII priedas. Valstybės pagalbos schemos Lietuvos Pirmojo tikslo programoje .................................................................................................. 358 1. DABARTINĖS SociALINĖS EKoNOMINĖS būklės ANALIZĖ 1.1. NaCIONALINIS KONTEKSTAS 1.1.1. Lietuvos apžvalga Lietuva, kurioje gyvena apytikriai 3,5 milijono žmonių, po nepriklausomybės atgavimo 1991 m. patyrė sparčią socialinę ekonominę ir politinę transformaciją. Įvyko reikšmingų struktūrinių ekonomikos pokyčių, susijusių su užsienio prekybos pasikeitimais, – anksčiau prekyba buvo orientuota daugiausia į Rusiją ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalis, o dabar didžioji užsienio prekybos dalis tenka Europos Sąjungai (ES). Lietuva svarbi kaip Rytų–Vakarų tranzito šalis ir geografiniu požiūriu yra palankioje vietoje – Vidurio Europos širdyje. Ji didžiausia iš Baltijos šalių: turi tiek gyventojų, kiek Latvija ir Estija, kartu sudėjus. Lietuva ribojasi su Lenkija, Baltarusija, Kaliningrado sritimi (Rusija) ir Latvija. Politiniu požiūriu integracija į ES ir NATO, numatyta 2004 m., leis Lietuvai sustiprinti savo vaidmenį Europos ir tarptautinėje arenoje. Ekonominiu požiūriu dalyvavimas Europos bendrojoje rinkoje turėtų pakelti prekybos ir gerovės lygį. Lietuva yra išplėtojusi glaudžius ekonominius ir politinius santykius su kaimyninėmis šalimis Baltijos jūros regione ir Skandinavijoje, su Lenkija ir Vokietija (pastaroji – didžiausia Lietuvos prekybos partnerė ES). Be to, Lietuva palaiko glaudžius politinius ir prekybos ryšius su kitomis ES valstybėmis narėmis – Jungtine Karalyste, Prancūzija, Italija ir Ispanija. Stiprūs ekonominiai ir politiniai ryšiai su Rusija (visų pirma su Kaliningrado sritimi), Baltarusija ir Ukraina regione padeda stiprinti stabilumą. Vertinant pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui, 2002 m. Lietuvos BVP siekė tik 38 % 15 valstybių narių vidurkio. Tačiau pastaruosius 5 metus BVP sparčiai didėjo: 2002 m. užregistruotas didėjimas 5,9 %. Pasaulio ekonomikos forumo metinės pasaulinės konkurencingumo ataskaitos duomenimis, pagal augimo konkurencingumo indeksą Lietuva 2002 m. buvo 36 vietoje ir aplenkė daugelį Vidurio ir Rytų Europos valstybių kandidačių. Didžiausi Lietuvos miestai yra Vilnius (sostinė, esanti šalies rytinėje dalyje), Kaunas (Vidurio Lietuvoje) ir Klaipėda (uostas šalies vakarinėje dalyje). Lietuva suskirstyta į 10 administracinių vienetų – apskričių (Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus), kurios padalytos į 60 savivaldybių. Vilniaus apskritis yra didžiausia tiek gyventojų skaičiumi, tiek teritorija (850700 gyventojų, 9730 kv. km). Pagal gyventojų skaičių po Vilniaus didžiausios yra Kauno ir Šiaulių apskritys. Dažnai minimi ir keturi istoriniai regionai: Aukštaitija (šalies šiaurinėje dalyje), Dzūkija (šalies pietinėje dalyje), Suvalkija (Vidurio Lietuvoje), Žemaitija (šalies vakarinėje dalyje), pasižymintys tam tikrais kultūros ir kalbos savitumais. Nemažą ekonominę, socialinę ir kultūrinę reikšmę turi pavieniai miestai ir miesteliai. Ekonomiškai labiausiai išsivysčiusi Vilniaus apskritis: čia BVP vienam gyventojui rodiklis 2001 m. 41,3 % viršijo šalies vidurkį (atitinkamai 19500 ir 13800 Lt). Antroje vietoje pagal šį rodiklį – Klaipėdos apskritis (9,5 % daugiau nei šalies vidurkis 2001 m.). Didžiausiu nedarbo lygiu 2001 m. išsiskyrė Marijampolės, Šiaulių, Panevėžio ir Tauragės apskritys: jose nedarbo lygis viršijo 16 % (šalies vidurkis – 12,5 %). Geriausia būklė šiuo požiūriu buvo Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir Utenos apskrityse. Nedarbo lygis jose nesiekė šalies vidurkio. Vilnius pirmauja pagal bendrąją investicijų apimtį, tiesiogines užsienio investicijas (TUI) ir asmeninių pajamų lygį. 2002 m. sukauptinės TUI Vilniaus apskrityje siekė beveik 7 mlrd. Lt. Antroje ir trečioje vietoje pagal TUI – Kauno ir Klaipėdos apskritys (atitinkamai 1,31 ir 1,3 mlrd. Lt)[1]. 1.1.2. Lietuva platesniame kontekste Lietuva Baltijos šalių kontekste Rengiant BPD, svarbu atsižvelgti į platesnį Baltijos šalių kontekstą – Baltijos šalys ir kitos kaimynės, pvz., Lenkija, yra strategiškai svarbios partnerės tiek ekonominiu, tiek politiniu požiūriu. Ekonominės veiklos struktūra Lietuvoje daugeliu požiūrių panaši į kaimyninių šalių struktūras, tačiau turi ir kai kurių savitumų. Kaip ir daugelyje ES valstybių narių bei kitose šalyse kandidatėse, kuriant bendrąją pridėtinę vertę dominuoja paslaugų sektorius. Pagrindinės paslaugų sektoriaus sritys – telekomunikacijos, finansinės ir bankų paslaugos, didmeninė bei mažmeninė prekyba ir transporto paslaugos. Palyginti su kitomis dviem Baltijos šalimis, Lietuvos pramonės sektoriui tenka didesnė bendrosios pridėtinės vertės dalis. Vertinant pagal pramonės gamybos apimtį, stambiausi sektoriai yra naftos perdirbimas, maisto gamyba, tekstilės, drabužių, odos ir medžio pramonė. Pastebimas skirtumas, palyginti su ES valstybėmis, – didelę reikšmę tebeturi maža pridėtine verte pasižymintys sektoriai ir darbui imlios technologijos. Kad būtų sėkmingai įgyvendinta dabartinė šalies plėtros strategija, būtina pereiti prie didesnės pridėtinės vertės veiklos. Lietuva turi perteklinius elektros energijos gamybos pajėgumus ir yra reikšminga elektros eksportuotoja Baltijos regione. Ši būklė artimiausiais metais gerokai pasikeis, 2005–2009 m. sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę (Ignalinos AE). Žemės ūkiui pagal BVP ir dirbančių žmonių skaičių tenka gana didelė ekonomikos dalis. Kaip ir daugelyje kitų šalių kandidačių, šis sektorius yra nelabai produktyvus, neefektyvus. Daugeliui kaimo vietovių būdingas žemas pajamų lygis žemės ūkio sektoriuje ir socialinės atskirties problemos, susijusios su dideliu nedarbu. Žemės ūkio ekonominės ir socialinės reikšmės prasme Lietuva labai panaši į Lenkiją. Abiem šalims žemės ūkis buvo svarbus klausimas derybose dėl stojimo į ES, ir daugelis tikisi, kad pasiekti rezultatai padės modernizuoti žemės ūkio sektorių ir padidinti jo konkurencingumą. Lietuvoje, kaip ir kitose kaimyninėse šalyse kandidatėse, palyginti gerai išvystyti transporto, telekomunikacijų ir energetikos sektoriai, bet ryškūs regioniniai skirtumai tarp centro ir periferijos. Nors infrastruktūros kokybė rajonuose aplink stambius urbanistinius konglomeratus artima ES standartams, kitose vietose, ypač kaime, infrastruktūra vos tenkina minimalius kokybės reikalavimus. Kalbant apie ekonominį bendradarbiavimą, toliau pateikti duomenys patvirtina, kad artimiausioms Lietuvos kaimynėms ir kitoms šalims plačiau traktuojamame Baltijos jūros regione tenka didelė Lietuvos užsienio prekybos ryšių dalis. Prekyba su ES valstybėmis sudaro apytikriai 50 % visos užsienio prekybos apimties. Šis rodiklis turėtų dar padidėti, Lietuvai tapus bendrosios rinkos dalyve. Ryšiai tarp trijų Baltijos šalių apima vis daugiau sričių; ne paskutinė to priežastis – veiksmingas laisvosios prekybos sutarčių funkcionavimas. Naujausi statistikos duomenys rodo, kad Latvija Lietuvos gamintojams išlieka viena iš didžiausių eksporto rinkų. 1 lentelė. Pagrindiniai Lietuvos prekybos partneriai (2002 m. sausis–rugsėjis) Eksportas Importas Šalis Eksporto dalis, % Šalis Importo dalis, % 1. Jungtinė Karalystė 14,2 1. Rusija 21,5 2. Rusija 12,3 2. Vokietija 17,3 3. Vokietija 10,4 3. Italija 4,9 4. Latvija 9,4 4. Lenkija 4,8 5. Danija 4,8 5. Prancūzija 3,9 6. Švedija 4,2 6. Jungtinė Karalystė 3,4 7. Prancūzija 4,1 7. Švedija 3,3 8. Estija 3,8 8. Danija 3 9. Lenkija 3,6 9. JAV 2,9 10. JAV 3,6 10. Kinija 2,3 Transporto sektoriaus fizinės infrastruktūros plėtra kaimyninėms Baltijos šalims leis daug glaudžiau bendradarbiauti. Todėl ši plėtra laikoma svarbiu prioritetu. Transporto infrastruktūros srityje Lietuva sutelkia dėmesį į bendruosius plėtros projektus, tokius kaip „Via Baltica“ ar „Rail Baltica“, turinčius užtikrinti pakankamus šiaurės ir pietų ryšius bei automobilių kelių ir geležinkelio pajėgumus. Energetikos sektoriuje irgi ryški bendros plėtros strategijos tendencija. Rygoje esantis dispečerinis centras DC „Baltija“, atsakingas už Lietuvos, Latvijos ir Estijos elektros sistemų lygiagretų funkcionavimą, neseniai parengė planus įkurti trijų Baltijos šalių bendrąją energijos rinką. Lietuvos dalyvavimas dviejose INTERREF IIIA (tarpvalstybinio bendradarbiavimo) programose, iš kurių viena apima Lietuvą, Latviją ir Baltarusiją, o kita – Lietuvą, Lenkiją ir Kaliningrado sritį, turėtų padėti paspartinti šį tarpvalstybinio bendradarbiavimo procesą ir svarbiausius sektorius apimančių bendrų strategijų plėtrą. Kitas svarbus regioninis aspektas – turizmo sektorius. Lietuvoje turizmas laikomas sparčiai plečiamu ir reikšmingu ūkio sektoriumi. Kaip rodo 2 lentelės duomenys, atvykstamasis turizmas labai priklauso nuo turistų iš kaimyninių šalių srautų. Be to, pateikti duomenys leidžia manyti, kad jų santykinė reikšmė didėja. 2 lentelė. Apsilankančių užsienio turistų skaičius pagal šalis (tūkst. žmonių) Šalis 1996 m. 1997 m. 1998 m. 1999 m. 2000 m. 2001 m. Latvija 832,3 943,3 1089,2 1199 1383,9 1341,1 Estija 296 300,1 299,7 318,7 242,7 231,9 Lenkija 336,5 263,7 230,9 178,7 215,5 275,5 Vokietija 90,3 79,1 74,6 77,7 97,4 117,8 Šios 4 šalys 1555,1 1586,2 1694,4 1774,1 1939,5 1966,3 Iš viso užsienio turistų 3498,8 3701,6 4287,5 4453,8 4092,1 4195,2 iš jų 4 šalių dalis, % 44,4 42,9 39,5 39,8 47,4 46,9 Lietuva yra išplėtojusi glaudžius dvišalius santykius su Šiaurės Europos valstybėmis (Danija, Suomija, Švedija, Norvegija ir Islandija) tokiose srityse kaip politika, ekonomika, gynyba, kultūra, švietimas, aplinkos apsauga, socialinė apsauga ir kt. Skandinavijos investuotojams tenka nemaža Lietuvos TUI dalis (2000 m. rugsėjį – 41,7 % TUI). Be to, tai patys aktyviausi Lietuvos narystės ES ir NATO rėmėjai. Lietuva platesniame kontekste 2002 m. Lietuva įgyvendino du svarbius savo užsienio politikos tikslus, susijusius su naryste ES ir NATO. Kopenhagos viršūnių susitikime, vykusiame 2002 m. gruodį, Lietuva kartu su kitomis devyniomis Vidurio, Rytų ir Pietų Europos šalimis buvo pakviesta stoti į NATO. Tikimasi, kad į ES ir NATO Lietuva įstos 2004 metais. Būsima narystė ES ir NATO Lietuvai, kaip ir Latvijai, Estijai bei kitoms šalims kandidatėms, turi didžiulę politinę, ekonominę ir simbolinę reikšmę; atgavus nepriklausomybę, tai reiškia galutinį vėl įvyksiančio susijungimo su Europa po sovietinės okupacijos ir perėjimo į demokratiją laikotarpio žingsnį. Narystė ES ir bendrojoje Europos rinkoje atvers ir daugybę ekonominių galimybių. Ja ES pripažins, kad Lietuva yra ne tik stabilios demokratijos valstybė, kaip 1997 m. pabrėžė Europos Komisija, bet ir joje veikia rinkos ekonomika, kuri, jei tik bus išlaikyta dabartinė reformų sparta, sugebės atlaikyti ES konkurencinį spaudimą ir rinkos jėgas (Europos Komisija. „Eilinė ataskaita apie Lietuvos pažangą stojant į ES“, 2002 m.). Narystė ES pakeis prekybos su Rusija, Baltarusija, Ukraina ir kitomis šalimis, kurios nėra valstybės kandidatės, režimą. Lietuva taps prekybos sutarčių, ES sudarytų su trečiosiomis šalimis, dalyve, o kai kurios dabartinės prekybos sutartys bus denonsuotos. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad šis prekybinių santykių su trečiosiomis šalimis pasikeitimas dėl įstojimo į ES neturėtų turėti jokio rimtesnio neigiamo poveikio Lietuvos prekybos su užsieniu ryšiams. Šiuo metu ilgalaikiai ryšiai tarp Lietuvos įmonių ir Rusijos, Baltarusijos bei Ukrainos kompanijų klesti – Lietuva mano esanti svarbus prekybos tiltas tarp Vakarų ir Rytų, todėl ekonominis bendradarbiavimas su ne ES šalimis ir toliau turės didelę reikšmę Lietuvos ūkiui. Pavyzdys – Lietuvos investuotojų aktyvumas Kaliningrado srityje. Prekybos režimo pokyčiai susiję su „prekybos diversijos“ rizika, tačiau jos būtų galima išvengti įgyvendinant aktyvią išorės prekybos politiką. Integracija į ES nėra vienintelis veiksnys, darantis įtaką Lietuvos ekonominės plėtros klimatui. Didelę reikšmę turėtų turėti ir vykstantys bendrieji socialiniai ekonominiai pokyčiai. Globalizacija yra terminas, dažnai vartojamas apibūdinant šių pokyčių – įskaitant daugelio šalių ėjimą žinių ekonomikos, naujų pasaulinę ekonominę galią turinčių centrų atsiradimo, socialinių normų ir struktūrų naujo įvertinimo link – daugiapusiškumą. Šios tendencijos susijusios ir su problemomis, ir su galimybėmis, kurias reikia atsargiai vertinti ir kuriomis, kiek įmanoma, reikia strategiškai pasinaudoti. 1.1.3. Nacionalinė politika ir institucijos Šiame skyrelyje pateikiama Lietuvos nacionalinės politikos struktūros apžvalga ir apibūdinama dabartinė institucijų, įgyvendinančių nacionalinę politiką, struktūra. Be to, apžvelgiama ir platesnė reguliavimo aplinka. Europos Komisija savo 2002 m. „Eilinėje ataskaitoje apie Lietuvos pažangą link narystės“ pažymėjo, kad nors daugelyje sričių jau yra sukurtos administracinės struktūros, būtinos ES struktūrinių fondų (Struktūriniai fondai; SF) paramai įgyvendinti, jos veikia vis dar nepatenkinamai. Svarbu, kad šis klausimas būtų sprendžiamas prieš įgyvendinant Struktūrinių fondų 2004–2006 metų programą Ekonominiu požiūriu narystė ES reiškia, kad bus pašalinti laisvo prekių, paslaugų, darbo jėgos ir kapitalo judėjimo tarp ES valstybių narių ir 2004 m. įstojusių valstybių barjerai. Tai teikia tolesnes galimybes pasinaudoti esamu prekybos ir investicijų potencialu ir kitomis ekonominio bendradarbiavimo formomis. ES acquis priėmimas – būtinoji narystės ES sąlyga – atnešė reikšmingų reguliavimo aplinkos pokyčių. Pagrindiniai produktų standartai ir gamybos reikalavimai suderinti su ES normomis. Reguliavimo pokyčių procesas bus naudingas ir netiesiogiai, kadangi visoje ES galiojantys standartai ir savitarpio pripažinimo principo įgyvendinimas ekonominę veiklą Europoje daro skaidresnę. Lietuvos įmonės ir valstybė patiria ir artimiausiu bei vidutinės trukmės laikotarpiu patirs sąnaudų, susijusių su naujų teisės aktų priėmimu, įgyvendinimu ir vykdymo priežiūra. Derybų dėl narystės metu buvo susitarta dėl kelių neilgų pereinamųjų laikotarpių tose srityse, dėl kurių besiderančios šalys sutarė, kad nedelsiamo ES teisės aktų taikymo sąnaudos bus neproporcingai didelės, palyginti su gaunama nauda. Greta reguliuojančio pobūdžio reikalavimų, kuriuos kelia acquis priėmimas, pripažįstama, kad reikia siekti sumažinti administracinę naštą ekonomikai – tai būtina užtikrinti ekonominei ir socialinei plėtrai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Vyriausybė; LRV) įsipareigojo ateityje sumažinti kapitalo ir darbo jėgos apmokestinimą. Paprastai tai daroma vis labiau mažinant mokesčių tarifus. Manoma, kad daugelyje Europos valstybių bendrasis kapitalo apmokestinimo lygis mažesnis. 2002 m. juridinių asmenų pelno mokesčio tarifas buvo sumažintas nuo 24 iki 15 %. Be to, stengiamasi nuolat tobulinti mokesčių inspektorių įgūdžius ir daugiau naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis siekiant didinti mokesčių sistemos efektyvumą, mažinti didelį mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) tikrinimų skaičių ir atsisakyti kitų galinčių pakenkti mokestinių priemonių. Pasak kai kurių tarptautinių stebėtojų – pvz., Europos Komisijos (Komisija; EK) ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF), – įmonių steigimo ir registravimo procesas Lietuvoje vis dar per ilgas, o sudėtingos administracinės procedūros stabdo MVĮ kūrimąsi ir plėtrą. Vyksta šios srities administracinių procedūrų paprastinimo procesas, trumpinamas laikas, kurio reikia įmonei įregistruoti (tikslas – ne daugiau kaip 10 dienų). Pastangų supaprastinti administracinę reguliavimo aplinką pavyzdys – bendro Juridinių asmenų registro, kuris iki 2004 m. pakeis kelis galiojančius registrus, skirtus įvairių rūšių įmonėms registruoti, įkūrimas. Be to, vykdomas verslo sąlygų gerinimo priemonių statybų reguliavimo ir žemės įsigijimo srityse įgyvendinimo grafikas, patvirtintas Vyriausybės 2002 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 557: supaprastinamos procedūros ir tobulinama žemės kainos nustatymo metodika, lengvinanti teritorinio planavimo dokumentų rengimą, apibrėžianti žemės užstatymo reikalavimus ir nustatanti aiškesnę kompensavimo tvarką. Naujausiu Europos Komisijos vertinimu, bankroto ir restruktūrizavimo įstatymų įgyvendinimas, atrodo, buvo sėkmingas. Jis sukūrė pakankamą reguliavimo bazę toliau restruktūrizuoti Lietuvos ekonomiką. Kapitalo prieinamumo požiūriu teigiamą įtaką investicijoms turėjo bankininkystės sektoriaus stiprinimas ir su tuo susijusi didesnė galimybė gauti ilgalaikį kreditą (2001 m. paskolų įmonėms portfelis padidėjo 20 %). Vis dėlto mažesnės įmonės vis dar skundžiasi, kad sunku gauti paskolų iš bankų. Galimybė gauti finansavimą MVĮ tam tikru laipsniu pagerėjo komerciniams bankams nustačius specialius kredito limitus ir Vyriausybei 2001 m. įsteigus uždarąją akcinę bendrovę „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA), kurios paskirtis – teikti garantijas bankų teikiamoms paskoloms MVĮ. Profesinės kvalifikacijos savitarpio pripažinimo srityje Lietuva pasiekė palyginti aukštą suderinimo su acquis lygį, ir tai turėtų leisti Lietuvai pasinaudoti visais laisvo darbo jėgos judėjimo teikiamais pranašumais. ES piliečiams ir jų šeimos nariams, norintiems dirbti Lietuvoje, nebereikia gauti leidimo dirbti. Kita vertus, aktyviai siekiama įgyvendinti Komisijos rekomendaciją, kad Lietuva įgyvendintų priemones, sudarančias sąlygas specialistams įvykdyti stojimo į ES direktyvų reikalavimus. 1.1.4. Ankstesnės patirties pamokos Lietuvos apžvalgoje daugiausia dėmesio skirta patirčiai, įgytai pagal keturis BPD prioritetus. 1 prioritetas. Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra (Transportas, energetika, aplinkos apsauga, sveikatos priežiūra, švietimas, tyrimai ir taikomoji veikla) Išlaidos infrastruktūros plėtrai 1 tikslo regionuose paprastai siekia trečdalį Struktūrinių fondų lėšų. 1994–1999 m. programų įgyvendinimo metu prioritetas perkeltas nuo daugelio sričių (automobilių kelių, geležinkelių, komunalinių įmonių ir kt.) bazinės infrastruktūros atnaujinimo į konkretesnės orientacijos priemones, tokias kaip naujų inkubatorių kūrimas ar turizmo infrastruktūros plėtra. Atsižvelgiant į poreikį labai daug investuoti į infrastruktūrą, kad būtų sukurtos reikiamos bazinės sąlygos ekonomikai augti, 2004–2006 m., BPD programavimo laikotarpiu, tikriausiai buvo labiau akcentuojamos tradiciškesnės paramos rūšys. Tačiau ir kitose, novatoriškesnėse, infrastruktūros plėtros sferose, pvz., didinant inkubatoriams, tyrimams, taikomajai veiklai ir novatoriškoms priemonėms skirtą plotą, pažangios patirties pamokos gali būti labai svarbios. Svarbus aspektas – būtinybė užtikrinti, kad infrastruktūros priemonės atitiktų platesnius plėtros poreikius ir kad būtų visiškai išnaudotos sinergijos tarp infrastruktūrinių priemonių bei kitų intervencijos rūšių, tokių kaip valstybės finansuojamos paramos verslui tobulinimas, galimybės. Antai aplinkos apsaugos srityje imtasi priemonių buvusioms pramoninėms teritorijoms išvalyti (tai plano regeneruoti skurdžias teritorijas dalis). Be to, yra gerų pavyzdžių, kaip nebenaudojamose ar užterštose pramoninėse teritorijose kuriama nauja vieta verslui, o ten steigiamos MVĮ imasi naujos veiklos, – tokios kaip tyrimai ir taikomoji veikla ar komercinis atsinaujinančiųjų energijos šaltinių pritaikymas. Galima paminėti gerų pavyzdžių, kaip pasinaudojama infrastruktūros ir Europos socialinio fondo (ESF) mokymo priemonių sinergetika. Siekiant skatinti regioniniu lygmeniu atliekamą tyrimų ir taikomąją veiklą, už Struktūrinių fondų lėšas įkurta naujų technologijos ir inovacijų diegimo centrų. ESF mokymo programos buvo pakoreguotos taip, kad atitiktų vietos mokslininkų bendruomenės poreikius. Mokymo programos buvo rengiamos remiantis kruopščia mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) įgūdžių poreikių regionuose analize. 2 prioritetas. Žmogiškųjų išteklių plėtra (Užimtumas, aktyvioji darbo rinkos politika, socialinė integracija, švietimas ir profesinis mokymas) Prieš įgyvendinant žmogiškųjų išteklių plėtros priemones, būtina užtikrinti, kad ESF intervencijos būtų reikiamai orientuotos ir atitiktų darbo rinkos poreikius. Kitose ES šalyse intervencijas reikėjo perorientuoti, nes vidaus užimtumo programos iš dalies sutapo su planuojamomis ESF intervencijomis, todėl buvo gana sunku panaudoti turimas mokymo lėšas. Kita svarbi pamoka yra tai, kad būtina kruopščiai įvertinti galimą ESF bei Europos regioninės plėtros fondo (ERDF) lėšų sujungimo potencialą ir intervencijų sinergetikos (t. y. vidinių sąsajų) mastą. Ankstesnė vertinimo patirtis leidžia daryti prielaidą, kad planuojant ir įgyvendinant nepakankamai dėmesio skirta tam, kaip būtų galima sėkmingai panaudoti abiejų fondų sinergiją. Atsižvelgiant į nuolatinę didelio nedarbo problemą, Lietuvoje ESF parama mokymui iš esmės bus sutelkta į dvi sritis:

1. a)parama bedarbiams apskritai ir ilgalaikiams bedarbiams siekiant grąžinti juos į darbą;
2. b)dirbančių asmenų įgūdžių bazės tobulinimas (profesinio mokymo sektoriuje jau vyksta reforma, kuria siekiama užtikrinti atitiktį tarp profesinių kvalifikacijų ir darbo rinkos poreikių). Vis dėlto būtina dirbti toliau. Kalbant apie novatoriškas mokymo priemones, skirtas jau dirbantiems asmenims, yra nemažai pažangios praktikos pavyzdžių, kuriais galima remtis, pvz., įvairiomis programomis MVĮ vadovams, kurios skirtos jų vadybos, teisės ir rinkodaros žinioms gilinti, o platesne prasme – MVĮ konkurencingumui didinti. 3 prioritetas. Gamybos sektoriaus plėtra (Parama pramonei ir verslui, turizmas, informacinė visuomenė) 1989–1993 m. ir 1994–1999 m. programavimo laikotarpiais didesnė Struktūrinių fondų lėšų dalis buvo skirta „gamybos aplinkos“ plėtrai, atitinkamai mažiau išteklių skirta infrastruktūros priemonėms finansuoti. Tai pasakytina tiek apie labiausiai atsilikusius regionus, kurių BVP vienam gyventojui sudaro mažiau nei 75 % ES vidurkio (1 tikslo regionai), tiek apie regionus, turinčius problemų dėl struktūrinių ekonomikos pokyčių (2 tikslo regionai). Priemonės gamybos aplinkai remti apima:
3. a)paramą MVĮ;
4. b)paslaugų verslui plėtrą, įskaitant konsultavimą ir informacijos paslaugas;
5. c)iniciatyvas skatinti inovacijų diegimą ir technologijų perdavimą bei sklaidą;
6. d)investicijas, skirtas padėti mažoms firmoms modernizuotis. Ši tendencija gamybos aplinkos link parodo didėjančią švelnesnio pobūdžio priemonių reikšmę skatinant ekonominį augimą ir kuriant turtą. Parama verslui turi šiuos pagrindinius tikslus: teikti paramą kuriant naujas įmones, spartinti ir gerinti įmonių išlikimo rodiklį; padėti dabartinėms MVĮ tapti konkurencingesnėms, leisti joms pasinaudoti augimo galimybėmis naujose ir (
7. ar)besiplečiančiose rinkose; padėti MVĮ tapti atsparesnėms rinkos sąlygų pasikeitimams ir vietos bei užsienio firmų konkurencijai; parama, skirta padėti MVĮ išeiti į pasaulinę areną ir plėtoti naujas eksporto galimybes buvo gana sėkminga. Atsižvelgiant į nedidelę vidaus rinką ir į bendrosios Europos rinkos keliamą pavojų, Lietuvos MVĮ skatinimą ieškoti naujų rinkų reikia laikyti itin svarbiu veiksniu. MVĮ skatinimo srityje Struktūrinių fondų remiami rizikos finansavimo instrumentai (dar vadinami finansinės inžinerijos priemonėmis) pasirodė itin sėkmingi kaip regioninės plėtros priemonė – šias lėšas galima panaudoti pakartotinai ir dažnai jos turi nemažą įtaką. Be to, jos didina galimybę MVĮ gauti finansavimą (tai Bendrijos deklaruotas tikslas), tuo skatindamos investicijas ir verslininkystę. 2000–2006 m. Struktūrinių fondų nuostatuose leidžiama valstybėms narėms teikti papildomą 10 % pagalbą MVĮ toms investicinių projektų dalims, kurios finansuojamos ne tiesiogiai remiant valstybei, o kitu būdu. Šiuose nuostatuose akcentuojamas rizikos kapitalo finansavimo instrumentų, tokių kaip nuosavu kapitalu pagrįstas rizikos kapitalas ir novatoriški paskolų planai, naudojimas siekiant imtis sąnaudų požiūriu efektyvesnių ir ilgalaikių valstybės politikos priemonių, o ne tradicinės paramos dotacijų forma. Kalbant apie priemones informacinei visuomenei plėtoti, reikėtų pasakyti, kad ir šioje srityje yra gerų visapusiško integruoto požiūrio pavyzdžių. Diegiamos priemonės, skirtos plėsti informacinių ir telekomunikacijų technologijų (ITT) naudą verslui (didinti produktyvumą, plėsti naujų rinkų galimybes naudojant e. komerciją, didinti konkurencingumą), didinti informuotumą apie galimą ITT taikymo naudą visuomenei (didesnė galimybė gauti informaciją, viešąsias paslaugas, taupyti laiką, mokyti ir mokytis, mažinti atokių vietovių izoliaciją). 4 prioritetas. Kaimo plėtra ir žuvininkystė (Žemės ūkis, kaimo plėtra, miškininkystė ir žuvininkystė) Lietuvos žemės ūkio sektoriuje šiuo metu vyksta spartūs struktūriniai pokyčiai. Norint reformuoti ir modernizuoti žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektorius, kad padidėtų jų konkurencingumas ir ilgalaikis subalansuotumas tiek šalies, tiek pasaulio mastu, būtinos struktūrinės korekcijos. Kai kurios problemos, su kuriomis dabar susiduria Lietuvos kaimas, panašios į tas, kurias 1994–1999 m. programavimo laikotarpiu patyrė nepalankiose kaimo vietovėse buvę 5b tikslo regionai. Tipiškos šio pobūdžio problemos: per didelė užimtumo ir regiono BVP priklausomybė nuo žemės ūkio ir su tuo susijęs ekonominės veiklos įvairinimo poreikis; būtinybė restruktūrizuoti ir modernizuoti žemės ūkio valdas; būtinybė didinti našumą siekiant pagerinti konkurencingumą. Norint prisidėti prie pokyčių proceso, reikia mokyti darbo jėgą, kad ji galėtų prisitaikyti prie naujų iššūkių. Svarbus profesinis mokymas dviem lygiais: 1) darbo ieškantiems asmenims suteikti naujų darbo galimybių ne žemės ūkio sektoriuje; 2) siekiant pasinaudoti technologine ir produktyvumo pažanga, kelti žemės ūkio darbuotojų kvalifikaciją. Kai ko galima pasimokyti iš 5a ir 5b tikslų programų, įgyvendintų 1994–1999 metais, įvertinimų, kurie svarbūs Lietuvos kontekste. 5a tikslas (horizontalusis tikslas) buvo skirtas paspartinti žemės ūkio struktūrinius pokyčius įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP). Daugiausia buvo remiamos dviejų rūšių priemonės: žemės ūkio valdų rėmimo priemonės ir žemės ūkio produktų perdirbimo ir pardavimo rėmimo priemonės. Pirmosiomis buvo siekiama paremti struktūrinius pokyčius, modernizavimą ir pertvarką, antrosiomis – didinti žemės ūkio produktų konkurencingumą ir ilgalaikį subalansuotumą. Vertinant nustatyta, kad dažnai per mažai įvertinama paramos perdirbimui bei pardavimui įtaka, susijusi su užimtumu: tiesioginis poveikis užimtumui nebuvo didelis, nes dauguma projektų buvo orientuoti į modernizavimą ir racionalizavimą. Tačiau efektyvumo ir našumo padidinimas pirmiausia buvo svarbus netiesiogiai, o kita vertus – padidino konkurencingumą. Ne tokia teigiama patirtis yra tai, kad 5a tikslo priemonės dažnai buvo orientuotos į per didelį sektorių skaičių, todėl trūko strateginio vientisumo ir poveikis dažnai buvo fragmentiškas. Įgyvendinant 5b tikslą – iniciatyvą paremti ne itin palankiose vietovėse esančių kaimo vietovių plėtrą, – nustatyta, kad nors planuojant buvo numatytas finansavimas iš kelių šaltinių – EAGGF Guidance, ERDF ir ESF, įgyvendinimo etape dažnai trūko įvairių rūšių paramos integracijos, neišnaudotos galimybės remtis įvairių kaimo plėtros priemonių sinergetika ir sąsajomis. Kalbant apie priemones ekonominės veiklos įvairovei remti, atkreiptinas dėmesys, jog vertinant nustatyta, kad turizmo skatinimas daugelyje kaimo vietovių tapo vis reikšmingesnis konkurencingumo variklis. Nors kai kuriais atvejais jungtinėmis priemonėmis buvo išreikštas visapusiškesnis požiūris į turizmo sektoriaus plėtrą, dažniausiai pernelyg siaurai buvo akcentuojamas apgyvendinimo vietų gausinimas. Iš kitų rūšių iniciatyvų turizmo plėtrai remti galima paminėti parkų teritorijų priežiūrą, kaimų atnaujinimą, paveldo objektų restauravimą ir rinkodaros veiklą. Turizmas remiamas pagal BPD 3 prioritetą, tačiau akivaizdu, kad jis susijęs ir su kaimo plėtra. Pasirengimo stoti į ES programų patirtis Lietuva, būdama šalis kandidatė, ES paramą gavo iš ISPA, PHARE ir SAPARD pasirengimo narystei programų. 2000 m. pradėtos ISPA ir SAPARD – tai gana nauji instrumentai, o PHARE programa Lietuvoje veikia jau nuo 1991 m. (2000 m. ji buvo pertvarkyta). Pasirengimo narystei instrumentai, nors finansiškai ir riboti, turėjo didelę reikšmę rengiantis priimti Struktūrinių fondų paramą. Jie sudarė sąlygas išbandyti novatoriškus veikimo būdus ir padėjo paramos programų įgyvendintojams įgyti žinių apie ES finansinius instrumentus bei procedūras, projektų atrankos ir vertinimo kriterijus, prioritetų nustatymą remiantis strateginiais poreikiais, vertinimo ir stebėjimo aspektus ir kt. 3 lentelėje pateikti visų trijų pasirengimo narystei programų finansinės paramos dydžiai 2001–2003 m. laikotarpiu. 3 lentelė. Kasmetiniai asignavimai iš ES biudžeto pagal 2001–2003 m. paramos pasirengimui narystei programas, mln. eurų Skirta lėšų 2000 m. 2001 m. 2002 m. 2003 m. SAPARD Metinė sutartis 2000 m. 30,34 Metinė sutartis 2001 m. 30,96 Metinė sutartis 2002 m. 31,26 Metinė sutartis 2003 m. 32,02 Iš viso 30,34 30,96 31,26 32,02 PHARE 2000 m. programa 52,07 2001 m. programa 52,2 2002 m. programa 60,5 2003 m. programa 60,5 Iš viso 52,07 52,2 60,5 60,5 ISPA ES prisiimti biudžetiniai įsipareigojimai 49,88 55,46 55,37 56,29 Finansinė parama narystei pasirengti, iš viso 132,29 138,62 143,13 148,81 ISPA programa (Pasirengimo narystei struktūrinės politikos instrumentas) ISPA (Pasirengimo narystei struktūrinės politikos instrumento) tikslas – teikti paramą įgyvendinant Stojimo partnerystės ir Nacionalinės acquis priėmimo programos tikslus aplinkos apsaugos ir transporto sektoriuose. Svarbiausias tikslas aplinkos apsaugos sektoriuje –stojančiųjų šalių teisės aktų reikalavimus suderinti su ES aplinkos apsaugos reikalavimais, transporto sektoriuje – modernizuoti transeuropinius transporto tinklus. Lietuvai įstojus į ES, ISPA programą pakeis Sanglaudos fondas. Lietuvai kasmet skiriama 4–6 % viso ISPA biudžeto (t. y. 41,6–62,4 mln. eurų). ISPA programos administravimas pagrįstas projektais. Pagal 2000–2002 m. ISPA programas Europos Komisija patvirtino iš viso 27 projektus (8 – transporto, 14 – aplinkosaugos ir techninės pagalbos). Bendra patvirtintų projektų vertė siekia 486,36 mln. eurų (ISPA parama – 252,35 mln. eurų, arba 52 %). ISPA taisyklėse numatyta išlaikyti sektorių balansą. Pagal 2000–2002 m. ISPA programas aplinkosaugos projektams buvo skirta 41 %, transportui – 56 % turimų lėšų. Likę 3 % skirti techninės pagalbos projektams. Projektai atrenkami pagal nacionalines aplinkos apsaugos ir transporto strategijas, kurias Lietuva ir Europos Komisija suderino ISPA programos pradžioje. Kita vertus, pačiai ISPA programai ir jos remiamiems projektams netaikytas laikotarpio vidurio vertinimas ir paskesnis vertinimas, todėl sunku daryti išvadas dėl jų ekonominio ir socialinio poveikio, efektyvumo, aktualumo ar naudingumo. Vis dėlto šiuo investiciniu laikotarpiu įvykdytos kelios institucinės reformos. Atliekų sektoriuje taikytas nuotekų ir atliekų tvarkymo regioninių sistemų principas. Lietuvoje nuspręsta kurti 6 regionines atliekų tvarkymo sistemas – Klaipėdos, Vilniaus, Šiaulių, Tauragės, Alytaus ir Marijampolės. Regionines atliekų tvarkymo sistemas sudaro šie elementai: regioninio sąvartyno statyba, senų sąvartynų uždarymas ir rekultivavimas, atliekų tvarkymo įrenginių diegimas, reikiamų transporto sistemų kūrimas, kompostavimo ir didžiagabaričių atliekų aikštelių statyba. Nuo 2004 m. bus pradėtos taikyti regioninės nuotekų tvarkymo sistemos, pagrįstos „upių baseinų“ principu. Kiekvieno regiono savivaldybės minėtoms atliekų tvarkymo sistemoms įgyvendinti įkūrė regioninius atliekų tvarkymo centrus. 2003 m. spalio mėnesio duomenimis, buvo baigtas tik vienas projektas (neskaitant techninės paramos projektų). Transporto projektai įgyvendinami sparčiau nei aplinkosaugos projektai, nes:
8. a)aplinkosaugos projektuose dalyvauja daugiau suinteresuotų organizacijų, todėl prieš patvirtinant projektą reikia ilgiau tartis;
9. b)aplinkos apsaugos sektoriui keliama daugiau teisinių ir kontrolės reikalavimų. Įvadiniai laikotarpiai, kurių reikia aplinkosaugos ir transporto projektams, labai skiriasi, ir akivaizdu, kad planuojant projektus į tai reikia atsižvelgti. ISPA paramos įgyvendinimas turėjo didelę reikšmę kuriant ir stiprinant administracinius gebėjimus, būtinus Struktūrinių fondų paramai administruoti. Nacionalinis ISPA koordinatorius – Finansų ministerija (būsimoji SF vadovaujančioji institucija). Vyriausybės įgaliotas pareigūnas – Finansų ministerijos sekretorius, vadovaujantis Nacionaliniam fondui, atsakingam už ES lėšų valdymą (ateityje Finansų ministerija bus SF mokėjimo institucija). Susisiekimo ministerija ir Aplinkos ministerija įkūrė įgyvendinančiąsias institucijas: Transporto investicijų direkciją ir Aplinkos projektų valdymo atgentūrą (anksčiau buvusi ISPA įgyvendinimo agentūra). Nemaža patirtis, sukaupta įgyvendinant ISPA programą, įgyvendinančiosioms institucijoms turėtų padėti užtikrinti perėjimą nuo Struktūrinių fondų įgyvendinimo decentralizacijos prie išplėstinės decentralizacijos – pradedant nuo 2004 m. PHARE programa PHARE programa daugiausia orientuota į institucijų stiprinimo priemones, kurios turėtų užtikrinti sėkmingą ES acquis perkėlimą ir gebėjimus jį taikyti. Tačiau nuo 2000 m. PHARE programoje yra ekonominės ir socialinės sanglaudos komponentas, remiantis investicijas į ekonominę socialinę plėtrą ir bandomuosius projektus. Šis PHARE programos komponentas turėtų padėti Lietuvai pasirengti sėkmingai administruoti ir įgyvendinti būsimą ERDF ir ESF paramą. PHARE programos administravimas vyksta projektų pagrindu. Metinės skiriamos sumos nustatomos finansiniuose memorandumuose. 2000 m. Lietuvai pagal PHARE programą buvo skirta 52,07 mln. eurų, iš jų 14 mln. eurų – ekonominės ir socialinės sanglaudos komponentui. Panaši suma skirta ir 2001 m., o 2002 m. ir 2003 m. – apytikriai po 60 mln. eurų. Papildomai lėšų skiriama PHARE tarpvalstybinio bendradarbiavimo programai, kuri buvo INTERREG prototipas ir parengė dirvą visai tarpvalstybinių projektų serijai bei sustiprino vietos ir regioninių partnerių gebėjimus juos įgyvendinti. Apskritai Lietuva PHARE programos paramą panaudojo sėkmingai: pagal paramos lėšomis finansuojamų sutarčių sudarymą pastaruoju metu ji pasiekė vieną iš geriausių rodiklių tarp šalių kandidačių. Vertinti PHARE programos poveikį daug sunkiau – daugiausia dėl labai plačios programos apimties, kuri kartu su gana ribotomis investicijų sumomis poveikį gerokai susilpnina. Tačiau PHARE programa yra vienintelis iš trijų pasirengimo narystei instrumentų, kuris sistemingai vertinamas. Vis dėlto naudingas pamokas apibrėžti gana sunku. PHARE projektų vertinimai daugiausia sutelkti į administracinius ir valdymo aspektus, taip pat į projekto veiklų išdėstymą ir pirmuosius parengtus projekto dokumentus. Atlikus vertinimą, buvo padaryta išvada, kad PHARE programos ekonominės ir socialinės sanglaudos komponento poveikį vertinti būtų per anksti, nes daugelis projektų pradėti visai neseniai. Tačiau jau yra naudingos šio PHARE programos komponento įgyvendinimo patirties. Pagal šią programą skirta finansinė parama verslo plėtrai ir žmogiškųjų išteklių plėtrai įgyvendinančiosioms institucijoms suteikė vertingos praktinės mokomosios patirties, atskleidė procedūrų trūkumus, sunkumus, susijusius su gautų paraiškų gausa (ir todėl – su dideliu nusivylusių pareiškėjų skaičiumi), ir administracinių gebėjimų problemas. Už Struktūrinių fondų paramos įgyvendinimą bus atsakingos dvi agentūros –Žmonių išteklių plėtros programų paramos agentūra ir Lietuvos verslo paramos agentūra prie Ūkio ministerijos (Lietuvos verslo paramos agentūra), todėl akivaizdu, kad šios pamokos bus tiesiogiai naudingos. SAPARD (Specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros paramos programa) SAPARD remia žemės ūkio ir kaimo plėtros projektus. Daugeliu atžvilgiu ši programa yra EAGGF-Guidance skyriaus prototipas, nes ji remia investicijas į žemės ūkio valdas, žemės ūkio ir žuvininkystės produktų perdirbimo ir rinkodaros, kaimo infrastruktūros, miškų infrastruktūros tobulinimą, ekonominės veiklos plėtrą ir įvairinimą, žemės ūkio naudmenų apželdinimą, investicijas į aplinkai nekenkiančių žemdirbystės metodų diegimą ir profesinį mokymą, pritaikytą prie žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriaus poreikių. SAPARD nuo kitų dviejų pasirengimo narystei instrumentų skiriasi tuo, kad ji finansuojama (ir administruojama) pagal daugiametį principą – remiantis Nacionaline žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000–2006 metais programa. Apskritai programos rengimo, įgyvendinimo, stebėjimo ir vertinimo tvarka gana panaši į Struktūrinių fondų taikomą tvarką. Metinis SAPARD finansavimo įsipareigojimas siekia apytikriai 30 mln. eurų. SAPARD programos įgyvendinimas užsitęsė, nes ją įgyvendinančioji agentūra –Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (Nacionalinė mokėjimo agentūra) buvo akredituota tik 2001 m. lapkričio 26 d. Vis dėlto programa pradėta sparčiai įgyvendinti; jau surengti 5 paraiškų teikimo raundai. Daugiausia paraiškų gauta dėl paramos modernizuoti perdirbimo įrenginius ir rinkodarą bei dėl investicijų į žemės ūkio valdas. 2003 m. spalio pabaigos duomenimis, pagal SAPARD programą buvo patvirtinti 477 projektai, kurių bendra vertė – 134,9 mln. eurų. Su SAPARD programa susiję informacijos šaltiniai: tai kasmetinės stebėjimo ataskaitos Europos Komisijai ir įvairios vidaus reikmėms rengiamos ataskaitos – Vyriausybei, Lietuvos Respublikos Seimui (Seimas; LRS) ir kt. Jose daugiausia pateikiami duomenys apie rezultatus (pvz., 2002 m. pabaigoje paramą jau buvo gavę 86 ūkininkai, 23 žemės ūkio bendrovės ir 38 savivaldybės) ir kai kurie planuojami pasiekti rezultatai (pvz., planuojama, kad patvirtinti projektai sukurs 693 naujas darbo vietas). Be to, pateikiami kai kurie kokybės įvertinimai, pvz., tai, kad pirmajai priemonei iš pradžių buvo skirta per daug lėšų ir jas reikia perskirstyti, kad pareiškėjams buvo sunku užtikrinti būtiną privatų finansavimą, todėl jų galimybės dalyvauti programoje buvo ribotos. Kitas pastebėjimas susijęs su tuo, kad parama perdirbimo ir rinkodaros veiklai daugiausia buvo orientuota į mėsos perdirbimo sektorių, tačiau pieno gamybos sektorius gavo proporcingai daugiau finansinės paramos – neatsižvelgta į tai, kad šis sektorius jau buvo gana konkurencingas tarptautiniu mastu, todėl atsirado sunkumų dėl tinkamų paramos gavėjų atrinkimo. Tai rodo, jog būtina nustatyti tinkamus atrankos kriterijus, kad paramą gautų tik tie sektoriai, kuriems iš tiesų jos reikia, kitaip tariant, būtina griežtai laikytis papildomumo principo. Reikėjo tvirtai laikytis orientacijos į mėsos gamybos sektorių, kuriame tik labai nedaug įmonių šiuo metu atitinka ES higienos ir sanitarijos reikalavimus. Lietuvoje kol kas dar neatliktas visapusiškas SAPARD programos ir jos socialinio ekonominio poveikio įvertinimas. Tikimasi, kad SAPARD programos vidurio įvertinimas bus gautas tik 2004 m. sausį. Nors įgyvendinant pasirengimo narystei programas jau sukaupta nemažai vertingos patirties, konkretesnių išvadų kol kas daryti negalima, nes formalus įvertinimo darbas iki šiol neatliktas. Patirtis, sukaupta rengiant Nacionalinę kaimo plėtros programą, buvo naudinga formuluojant BPD žemės ūkio dalį, o įgyvendinant bei administruojant kaimo plėtros priemones galima naudotis Nacionalinės mokėjimo agentūros patirtimi ir administracinėmis struktūromis, nekartojant SAPARD įgyvendinimo ir valdymo proceso problemų (įskaitant vėlavimą). Pradėjus įgyvendinti BPD 4 prioritetą, skirtą kaimo plėtrai, žemės ūkiui ir žuvininkystei, SAPARD lėšos daugiau nebebus skiriamos. Pagal BPD viena ar kita forma bus tęsiamos trys iš jau akredituotų priemonių: investicijos į žemės ūkio valdas, žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros tobulinimas, kaimo vietovių pritaikymas ir plėtra. Administravimo ir įgyvendinimo prasme bus naudinga tai, kad tokios priemonės jau buvo įgyvendintos pagal SAPARD programą. 1.2. MaKROEKONOMINĖS TENDENCIJOS 1.2.1. Pagrindiniai Lietuvos ir ES skirtumai 4 lentelėje apžvelgiami pagrindiniai Lietuvos ir ES skirtumai vertinant pagal įvairius makroekonominius rodiklius, tokius kaip BVP vienam gyventojui, darbo našumas ir užimtumo lygis. Kaip matyti iš 4 lentelės, svarbiausių rodiklių skirtumai gana dideli. 4 lentelė. Pagrindiniai Lietuvos ir ES skirtumai 2002 m. Rodiklis Lietuva ES vidurkis Skirtumas BVP, mln. Lt 39,1 100 didelis Nedarbas, % 13,1 7,7 didelis Darbo našumas, % 41,7 100 didelis Vienetinių darbo jėgos sąnaudų didėjimas, % -0,5 -0,4 didelis Infliacija, % 0 2,1 didelis (bet teigiamas) Bendrasis užimtumo didėjimas (dirbančių gyventojų skaičiaus pokytis per metus), % 4 1,3 didelis Bendrasis užimtumo lygis[2], % 59,9 64,3 mažas Šaltinis – Eurostat’as. 1.2.2. Pastarųjų metų ekonominių pokyčių apžvalga Bendrieji rezultatai Praėjusį dešimtmetį Lietuvoje ekonomika iš esmės pasikeitė: atvirumo ir liberalizacijos lygis labai pakilo, įvyko stambių struktūrinių pokyčių, tokių kaip žemės ūkio dalies BVP ir užimtumo struktūroje sumažėjimas, didelis paslaugų sektoriaus suaktyvėjimas. Be to, sparčiai plėtojosi privatusis sektorius, ekonominiu požiūriu per trumpą laiką tapdamas daug svarbesniu nei valstybės sektorius. Konkurencija – tiek tarp vidaus įmonių, tiek su užsienio konkurentais, – padidindama kainų konkurenciją ir sumažindama infliaciją, irgi labai sustiprėjo. Struktūrinės reformos greitai padidino darbo našumą. 2000 m. darbo našumas padidėjo 7,8 %, 2001 m. – 10,3 %. Modernizuojant Lietuvos ūkį, didelę įtaką turėjo užsienio investicijos. Kartu vyko ekonominės integracijos į ES procesas. Nors Rusijos ir NVS šalių vaidmuo Lietuvos ekonomikoje labai svarbus, sparčiai plėtėsi prekyba su ES valstybėmis narėmis ir besirengiančiomis stoti į ES šalimis, kurioms šiuo metu tenka per 50 % Lietuvos eksporto. Laikotarpiu po 1998–1999 m. ekonominio nuosmukio, daugiausia nulemto Rusijos ekonominės krizės, Lietuva pasirinko Valiutų valdybos modeliu pagrįstą pinigų politiką ir laikėsi griežtos biudžeto politikos. Tokios priemonės padėjo Lietuvai sugrįžti į ankstesnį sparčios ekonominės plėtros kelią. 2000 m. išryškėjusios teigiamos makroekonomikos tendencijos tęsėsi ir 2001 metais: žemas infliacijos lygis (1,3 %), sumažėjęs biudžeto deficitas (1,6 % BVP), 4,8 % einamosios sąskaitos deficitas ir realiojo BVP padidėjimas 5,9 %. Makroekonomikos pažanga tęsėsi 2002 ir 2003 m.; Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Statistikos departamentas) 2003 m. prognozuoja 6,8 % didėjimą. Užsienio ir vidaus skola išliko stabili ir, palyginti su pasauliniais rodikliais, nėra didelė. Kadangi pagal Valiutų valdybos sąlygas nacionalinė valiuta buvo susieta su JAV doleriu, infliacija sumažėjo nuo 45 % 1994 m. iki 1,4 % – 2000 m., o lito keitimo kursas tapo daug stabilesnis. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos ekonomika tampa vis glaudžiau susijusi su ES valstybių narių ir kandidačių ekonomika, 2002 m. vasario 2 d. litas buvo susietas su euru – tai dar vienas veiksnys, vedantis į makroekonomikos stabilumą ir palankų investicijoms klimatą. Pastaraisiais metais įvyko šie struktūriniai pokyčiai: Lietuvos ūkio struktūra tapo panašesnė į ES valstybių narių ir kitų narystei besirengiančių šalių struktūrą. Privatizavimas turėjo didelę reikšmę didinant privataus sektoriaus vaidmenį Lietuvos ūkyje ir labai paskatino spartų BVP augimą (privataus sektoriaus sukuriama BVP dalis padidėjo iki 72 %). 2001 m. Lietuvos paslaugų sektorius sukūrė 58,6 % BVP (1991 m. – 34 %). Pramonės ir žemės ūkio dalis, priešingai, labai sumažėjo: pramonės dalis – nuo 44,4 % 1991 m. iki 28,3 % – 2001 m., žemės ūkio – nuo 16,4 % iki 7 %. Nors ir įvyko šie pokyčiai, vis dėlto 2001 m. žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės sektoriuose tebedirbo apytikriai 17,7 % visos darbo jėgos. BVP tendencijos ir įvairioms pramonės šakoms tenkanti BVP dalis 1995–1998 m. Lietuvos BVP didėjo vidutiniškai po 5,1 % per metus. 1997 m. ir 1998 m. Lietuvos ekonomika augo ypač sparčiai – BVP padidėjo atitinkamai 7,3 % ir 5,1 %. Tačiau dėl nepalankių ekonominių tendencijų Rusijoje ir NVS šalyse 1999 m. BVP sumažėjo 3,9 % (realiąja išraiška). Sėkmingai perorientavus eksporto srautus į ES valstybes nares ir kitas rinkas, – 2000 m. užregistruotas BVP padidėjimas 3,8 %, 2001 m. – 5,9 %. 2002 m. BVP padidėjo 6,1 %. Prognozuojama, kad 2003 m. šis skaičius bus dar didesnis. Pastaraisiais metais ūkis buvo sparčiai restruktūrizuojamas, tačiau šis procesas ir dabar dar nepasibaigęs. Paslaugų sektoriaus pridėtinės vertės dalis bendroje pridėtinės vertės struktūroje padidėjo nuo 34 % 1991 m. iki 59 % – 2001 m. Galima pastebėti ypač spartų kai kurių anksčiau neišplėtotų paslaugų, tokių kaip finansinės paslaugos, didmeninė bei mažmeninė prekyba ir transporto paslaugos, plėtrą. 1 pav. Metinis realiojo BVP didėjimas 1995–2002 m.[3] Per pastaruosius 5 metus gamybos sektorius gerokai restruktūrizuotas, nes pasenusias ir neefektyvias technologijas, eikvojančias daug energijos ir žaliavų, įmonės keitė pažangesnėmis technologijomis, atitinkančiomis ES ir tarptautinius standartus. Darbo našumo didėjimas aplenkė darbo užmokesčio didėjimą – tai viena iš priežasčių, kodėl nuo 1999 m. smarkiai padidėjo konkurencingumas. 2001 m. reikšmingiausiomis pramonės šakomis galima laikyti maisto ir gėrimų pramonę (jai teko 21 % perdirbamosios, gavybos, karjerų eksploatavimo pramonės), taip pat naftos perdirbimą (21,8 % gamybos sektoriaus). 2001 m. pramonei teko 20 % visos Lietuvos darbo jėgos. Nors apdirbamosios pramonės ir gamybos dalis tiek BVP, tiek pridėtinės vertės struktūroje per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo, šie sektoriai išlieka svarbūs Lietuvos ekonomikai. Per pastarąjį dešimtmetį pramonei tenkanti pridėtinės vertės dalis sumažėjo nuo 44,4 % 1991 m. iki 22,8 % (gamybai teko 17,6 %) – 1999 m. Tačiau šią tendenciją pradėjo keisti investicijos į naujas ir modernias technologijas ir su tuo susijęs konkurencingumo didėjimas. 2000 m. pramonei tenkanti pridėtinės vertės dalis padidėjo iki 28,4 % (gamybai teko 23 %), ir tai leidžia manyti, kad perėjimo prie didesnę pridėtinę vertę kuriančios veiklos strategija pradeda duoti dividendus. Žemės ūkyje nuo 1995 m. pastebima smukimo tendencija – nuo 11,7 % pridėtinės vertės 1995 m. iki 7 % – 2001 m. Užimtumas žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriuose, kaip viso užimtumo dalis, sumažėjo nuo 24 % 1995 m. iki 18 % – 2001 m. 2001 m. bendrosios vidaus investicijos padidėjo 25,3 %, palyginti su 2000 m. Situacija darbo rinkoje Vidutinis oficialiojo nedarbo lygis pakilo nuo 11,5 % 2000 m. iki 12,5 % – 2001 m. Taikant Tarptautinės darbo organizacijos (ILO) apibrėžimą (remiantis gyventojų tyrimų duomenimis), nedarbo lygis 1998 m. siekė 13,3 %, 2001 m. – 17 %. Nedarbą sukėlė struktūriniai veiksniai: nedidelis darbo jėgos mobilumas ir disbalansas tarp kvalifikacijos ir rinkos poreikių. 2001 m. pabaigoje 68 % bedarbių neturėjo kvalifikacijos. Siekiant patenkinti tam tikros kvalifikacijos darbuotojų paklausą, organizuojamos nepopuliarių profesijų darbuotojų perkvalifikavimo programos. 2002 m. pabaigoje nedarbo lygis sumažėjo iki 10,9 %; pirminiais duomenimis, vidutinis metinis nedarbo lygis buvo 11,3 %. Taikant ILO apibrėžimą, nedarbo lygis 2002 m. III ketvirtį siekė 11,9 %. Fiskalinė politika Per pastaruosius kelerius metus biudžeto politikos kryptis buvo keičiama du kartus. 1997–1999 m. biudžeto deficitas kasmet didėjo ir ekonominio nuosmukio metais siekė 5,6 % BVP (skaičiuojant pagal ESC-95). Staigų biudžeto deficito padidėjimą 1999 m. sukėlė gyventojų santaupų atkūrimas, kuriam buvo panaudota 2,9 % BVP. Siekiant konsoliduoti biudžetą, 2000 m. biudžeto politikos kryptis buvo iš esmės pakeista. 2000 m. pradžioje pasirašytas Prevencinis susitarimas su TVF ir atliktos struktūrinės bei mokesčių reformos, turėjusios įtakos šalies bendrajam biudžeto deficitui, kuris 2000 m. siekė 2,7 % BVP. Tai leido sustiprinti makroekonomikos stabilumą ir sukurti būtinas ilgalaikio ekonominio augimo sąlygas. 2 pav. BVP tenkanti šalies bendrojo biudžeto deficito dalis 1997–2003 m., % Per pastaruosius 5 metus valstybės sektoriaus pajamos nuolat mažėjo, nes nuolat mažėjo neapmokestinamos pajamos ir buvo teikiamos mokesčių lengvatos. Taigi didžioji dalis biudžeto konsolidavimo programos buvo įgyvendinama mažinant valstybės išlaidas: buvo sumažintos išmokos fiziniams asmenims (gyventojų santaupų atkūrimas ir kt.) ir valstybės skolinimo veikla, įgyvendinta biudžeto struktūros reforma, įdiegta griežtesnė biudžetinių organizacijų kontrolė, šiek tiek padidintas valstybės sektoriaus darbuotojų darbo užmokestis. Valstybinio socialinio draudimo fondo 1999 m. biudžetas siekė 134 mln. Lt. 2000–2001 m. jis buvo sumažintas nuo 175,7 iki 13,41 mln. Lt. Įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymui, nebiudžetinės lėšos bus įtrauktos į valstybės biudžetą. Bus atlikti įstatymų pakeitimai, numatantys finansinių išteklių kaupimą Rezerviniame (stabilizavimo) fonde. Pagrindinis šio fondo įplaukų šaltinis – Privatizavimo fondas (apytikriai 1,2 mlrd. Lt). 5 lentelė. Investicijoms panaudotos valstybės lėšos 2001–2004 m., tūkst. Lt 2001 m. 2002 m. Augimas, % 2003 m. Augimas, % 2004 m. Augimas, % Valstybės biudžeto lėšos[4] 873,376 1380,204 58 1551,44 12,4 1751,55 12,9 Privatizavimo fondo lėšos 227 201,76 –11,1 205 10,2 150 –26,8 Nuosavos lėšos, iš viso 1100,376 1581,964 43,7 1756,44 11 1901,55 8,3 Skolintos lėšos 728,742 331,13 -54,8 271,271 -18,1 226 -16,7 Iš viso 1829,118 1903,094 4 2027,711 6,5 2127,55 4,9 Dėl Rusijos finansinės krizės valstybės išlaidos turėjo būti sumažintos, ir tai sumažino valstybės kapitalo investicijas, gerokai apribojo ir (
10. ar)sustabdė naujų projektų įgyvendinimą. Tačiau tai neturėjo įtakos Lietuvos gebėjimui bendrai finansuoti naujas investicijų programas, kurios turi būti finansuojamos pagal ES rengimosi narystei instrumentus. Pastaraisiais metais pasikeitė šalies bendrojo biudžeto deficito finansavimo struktūra. Sumažinus biudžeto deficitą, 2000–2001 m. sumažėjo finansavimas akcijomis ir kitu kapitalu (F.5): 2000 m. jam teko 2 % BVP, 2001 m. – apytikriai 1 % BVP. Nuolat mažėjo pagrindinės deficito finansavimo priemonės, t. y. Vyriausybės vertybinių popierių, palūkanos: 1999 m. visų vidaus rinkoje išleidžiamų Vyriausybės vertybinių popierių vidutinės palūkanų normos svertinis vidurkis buvo 11,4 %, 2000 m. šis rodiklis sumažėjo iki 9,4 %, 2001 m. – iki 6,46 %, 2002 m. – iki 4,62 %. Išsiplėtė Vyriausybės vertybinių popierių vidaus ir užsienio rinka – šiuo metu ilgiausias jų padengimo terminas yra 10 metų. Valstybės skola Vertinant valstybės skolą, Lietuvoje taikoma konservatyvi skaičiavimo metodika ir į bendrą skolos sumą įtraukiamos valstybės garantuotos paskolos. Valstybės skola skirstoma į vidaus ir užsienio skolą pagal valiutą. 2001 m. pabaigoje valstybės skola siekė 12,9 mlrd. Lt (26,9 % BVP), įskaitant tiesioginę valstybės skolą (valstybės vardu išduotas paskolas) – 10,7 mlrd. Lt ir sąlyginę valstybės skolą (valstybės garantuotas paskolas) – 2,2 mlrd. Lt. Valstybės užsienio skola sudarė 9,86 mlrd. Lt (20,5 % BVP), arba 76,38 % visos skolos. Didžiąją tiesioginės užsienio skolos dalį (beveik 58 %) sudarė paskolos euro zonos valiutomis, paskolos JAV doleriais – 31,8 %, kitos paskolos – apytikriai 10,2 %. Didžiąją tiesioginės valstybės skolos dalį (75,4 % visų valstybės vardu gautų paskolų) sudaro fiksuotos palūkanų normos paskolos. Fiksuota palūkanų norma taikoma visoms vidaus rinkoje valstybės vardu išduodamoms paskoloms. Tuo siekiama išvengti palūkanų normų svyravimo ir skolos aptarnavimo sąnaudų svyravimo įtakos nacionaliniam biudžetui. Vyriausybės sprendimu, fiksuotos palūkanų normos tiesioginė valstybės skola kasmet turi sudaryti ne mažiau kaip 70 % visos tiesioginės valstybės skolos. 2001 m. pabaigoje užsienio bankų ir finansų įstaigų suteiktos paskolos sudarė didžiąją tiesioginės valstybės skolos dalį – apytikriai 44,6 %. Tiesioginę valstybės skolą sudaro daugiausia ilgalaikiai įsipareigojimai – apytikriai 94 %, įskaitant obligacijas – apytikriai 60 % ir paskolas – 32,1 %. Trumpalaikiai tiesioginiai įsipareigojimai sudaro 5,9 % ir apima tik iždo vekselius ir taupymo lakštus, išleidžiamus vidaus rinkoje. Valstybės skolinimosi dydį griežtai reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, pagal kurį kasmet nustatomas grynasis Vyriausybės skolinimosi ir prisiimtų naujų valstybės garantijų limitas bei maksimali garantijų institucijų prisiimtų įsipareigojimų, kuriems suteikta valstybės garantija, suma. 2003 metams nustatytas valstybės grynasis skolinimosi limitas – 900 mln. Lt (2002 m. – 1100 mln. Lt). 2003 m. nenumatoma suteikti naujų valstybės garantijų (2002 m. suteikiamų naujų garantijų limitas buvo 400 mln. Lt). Vietos valdžios institucijos – savivaldybės – turi teisę kiekvienais biudžetiniais metais skolintis savarankiškai, kad galėtų finansuoti Valstybės investicijų programoje numatytus, taip pat savivaldybių investicijų projektus ir padengti laikiną pajamų deficitą. Savivaldybių skolinimosi limitus kasmet tvirtina Seimas. Už savivaldybių skolinimosi priežiūrą atsakinga Finansų ministerija. Infliacija 1994 m. balandžio 1 d. buvo įvesta Valiutų valdyba, litą susiejant su JAV doleriu. Prireikė 3 metų, kad metinė vartojimo kainų indekso infliacija sumažėtų iki vienaženklio skaičiaus. Valiutų valdybos sąlygomis, ypač pirmaisiais metais, nuvertintas lito keitimo kursas buvo reikšmingas infliacijos veiksnys. Nuo 1997 m. infliacijos lygis Lietuvoje neaukštas. 1999–2000 m. laikotarpiu kainos sumažėjo dėl sumažėjusios Lietuvos eksporto paklausos Rytų rinkose ir dėl sumažėjusios vidaus paklausos. Taigi metinis infliacijos lygis 1999 m. ir 2000 m. I pusmetį buvo prie defliacijos ribos. Be minėtų veiksnių, šalies ekonominio nuosmukio laikotarpiu prie infliacijos prisidėjo ir lito sustiprėjimas, santykinė kainų konvergencija dėl lito keitimo kurso nuvertinimo bei 2001 m. nukritusių naftos kainų. 1999 m. vidutinė metinė infliacija buvo 0,8 %, 2000 m. – 1 %, 2001 m. – 1,3 %. 2002 m. vidutinė metinė infliacija buvo tik 0,3 % (iš dalies dėl konkurencijos mažmeninės prekybos ir maisto produktų sektoriuje). Pagal dabartinius skaičiavimus, 2003 metais Lietuvoje turėtų būti apytikriai 1 % defliacija. 3 pav. Lietuvos vartojimo prekių kainų indeksas (12 mėnesių indeksas), % Kainų lygį Lietuvoje veikia ir valstybės reguliuojamos kainos (2002 m. reguliuojamoms kainoms teko 21,5 % vartojimo kainų indekso krepšelio), akcizo normos padidinimas ir de facto monopolijų diktuojama kainodara. Pinigų ir valiutų keitimo kursų politika Lito stabilumas Lietuvai, kaip mažai atviros rinkos ekonomikos šaliai, turi didelę reikšmę makroekonominės plėtros prasme. Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – pasiekti kainų stabilumą. Tai įgyvendinama taikant fiksuoto keitimo kurso strategiją ir Valiutų valdybos principus. Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas nustato, kad Lietuvos banko įsipareigojimai turi būti visiškai padengti užsienio rezervais (2002 m. balandžio 1 d. buvo padengta per 160 %). Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos ūkio sąsajos su ES valstybių narių ekonomika vis stiprėja, ir siekiant skatinti tolesnę integraciją į ES rinkas, buvo svarbu nustatyti fiksuotą lito ir euro keitimo kursą. Nuo 2002 m. vasario 2 d. litas susietas su euru. Oficialusis keitimo kursas – 1 euras = 3,4528 Lt. Tinkamai parengtas lito susiejimo su euru procesas buvo skaidrus ir stabilus, nei devalvacijos, nei perkainojimo neprireikė. Oficialusis lito ir euro keitimo kursas buvo apskaičiuotas remiantis baziniu JAV dolerio ir euro keitimo kursu, Europos centrinio banko paskelbtu 2002 m. vasario 1 d. (t. y. 0,8632), padauginus jį iš 4 (buvęs oficialusis lito ir JAV dolerio keitimo kursas). Fiksuotas valiutos keitimo kursas savaime neužtikrina šalyje tokio paties infliacijos lygio, kaip ir bazinės valiutos šalyje, tačiau jis padeda sulėtinti infliacijos tempą ir užtikrinti santykinį kainų stabilumą ateityje. Be to, pasirinkta valiutos keitimo sistema sudarė sąlygas teigiamiems palūkanų normų pokyčiams. Tai įrodo infliacijos lygio ir palūkanų normų sumažėjimas. 6 lentelė. Infliacija ir palūkanų normos 1994–2002 m. Metai 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 Vidutinė metinė infliacija 72,2 39,6 24,6 8,9 5,1 0,8 1 1,3 0,3 Vidutinė banko paskolų litais palūkanų norma 57,4 27,2 21,3 13,9 12 13 11,9 9,3 6,7* Vidutinė indėlių litais palūkanų norma 46,3 20 13,8 7,4 6 4,9 3,8 3 1,7* * 2002 m. sausis–lapkritis. Lietuvos banko taikomos pinigų politikos priemonės yra šios: neribotas bazinės valiutos keitimas į litus ir atvirkščiai, privalomojo rezervo reikalavimas, skolinimosi galimybės, ribojamos Lietuvos banko grynųjų užsienio rezervų, ir grįžtamosios atviros rinkos operacijos (depozitų aukcionai ir perpirkimo sandoriai). Lietuva pasirinko liberalųjį prekybos ir kapitalo judėjimo režimą. Prekybos liberalizavimui labai didelės įtakos turėjo laisvosios prekybos sutarčių sudarymas. Šalims, su kuriomis Lietuva yra pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis, tenka 70 % visos užsienio prekybos. 2001 m. Lietuva tapo Pasaulio prekybos organizacijos nare. Lietuvos ekonomikai būdingas neaukštas protekcionizmo lygis. 2001 m. muito mokesčiai sudarė 0,28 % BVP, nors importo dalis BVP buvo 52,4 %. Kita esminė tendencija yra perėjimas nuo prekybos su Rusija ir NVS šalimis prie ES valstybių narių ir šalių kandidačių. Antai 1996–2001 m. laikotarpiu Lietuvos eksporto į ES apimtis padidėjo nuo 32,9 % iki 47,8 %, o eksportas į NVS šalis sumažėjo nuo 45,4 % iki 19,7 % visos eksporto apimties. Panaši ir importo tendencija – importo į ES dalis padidėjo nuo 42,4 % iki 44 %, o į NVS šalis sumažėjo nuo 32,9 % iki 29,4 %. Šios tendencijos taip pat buvo pastebimos 2002 ir 2003 m. 2001 m. eksportas smarkiai padidėjo (20,3 %); nemažai padidėjo ir importas (16,4 %). Nors ekonominė veikla susilpnėjo ES valstybėse narėse, eksportas į šias šalis padidėjo 20 %. NVS šalių ir visų pirma Rusijos ekonomikos suaktyvėjimas, palankūs lito ir NVS valiutų keitimo kursai paskatino eksporto į šias šalis padidėjimą. Taigi eksportas į NVS šalis 2001 m. padidėjo 45,9 %, palyginti su 2000 m., ir eksporto į šias šalis dalis sudarė 19,7 % viso eksporto. 2002 m. sausį–spalį eksportas į ES ir NVS šalis padidėjo atitinkamai 12,2 % ir 14,8 %, palyginti su tuo pačiu 2001 m. laikotarpiu. Šie skaičiai rodo, kad pagrindinės Lietuvos eksporto rinkos – tiek Rytų, tiek Vakarų – plečiasi reikiamais tempais. Antra, didėjanti eksporto rinkų įvairovė mažina per didelės ekonominės priklausomybės nuo daugelio išorės rinkų riziką, kartu apsaugo Lietuvos ūkį nuo neigiamos išorinių ekonominių šokų įtakos. Eksporto didėjimas ir Vyriausybės pasirinkta griežta biudžeto politika 2001 m. leido sumažinti einamosios sąskaitos deficitą 15 % (101,2 mln. JAV dolerių), ir jis siekė 4,8 % BVP (2000 m. – 6 % BVP). 2002 m. sausį–rugsėjį einamosios sąskaitos deficitas sudarė 3,7 % BVP. Lietuva, kaip ir kitos pereinamojo laikotarpio ekonomikos šalys, dėl palyginti nedidelės bendrųjų vidaus santaupų sumos turėjo skolintis užsienio kapitalo einamosios sąskaitos deficitui finansuoti. Tačiau šių lėšų šaltinis per pastaruosius kelerius metus gerokai pasikeitė. Iki 1999 m. didžioji einamosios sąskaitos deficito dalis buvo finansuojama užsienio kapitalo įmokomis, tuo didinant užsienio skolą. Tačiau 2000 ir 2001 m. užsienio paskolų buvo grąžinta daugiau, nei gauta, todėl einamosios sąskaitos deficitas iš šio šaltinio nebuvo finansuojamas. Spartėjantis privatizavimo tempas ir bendrasis investicijų aplinkos pagerėjimas padidino TUI srautus į Lietuvą. 1998–2001 m. TUI apimtis padidėjo 3,4 karto, palyginti su 1991–1997 m. laikotarpiu. Todėl einamosios sąskaitos deficito finansavimas iš TUI smarkiai padidėjo. 2001 m. iš šio šaltinio buvo finansuojama 77,7 % einamosios sąskaitos deficito (1999 m. – 40,7 %, 2000 – 56,1 %). 2000 m. ir 2001 m. investicijų portfelio įplaukos mažėjo, ir šis finansavimo šaltinis einamosios sąskaitos deficitui valdyti tapo nebe toks reikšmingas. Lietuvos mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitas iš oficialiųjų tarptautinių rezervų nebuvo finansuojamas. 2001 m. pabaigoje oficialieji tarptautiniai rezervai, skaičiuojant prekių ir paslaugų importo mėnesiais, siekė 2,9 mėnesio. Privatizavimas 1996 m. rugpjūtį Lietuvoje prasidėjo antrasis privatizavimo etapas – vidaus ir užsienio investuotojams lygiomis teisėmis leista privatizuoti įmones už grynuosius pinigus rinkos kainomis. 1999 m. baigta privatizuoti draudimo sektorių, 2000 m. – telekomunikacijų sektorių, 2002 m. – bankų sektorių. 2002 m. strateginiam investuotojui parduota 34 % akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ akcijų. Šiuo metu įgyvendinama šios įmonės 34 % akcijų pardavimo dujų tiekimo kompanijai programa. 2003 m. I ketvirtį numatyta išrinkti konsultantą įmonėms akcinėms bendrovėms „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ privatizuoti ir šioms dviem energetikos įmonėms parduoti. 2003 m. II ketvirtį pardavus akcines bendroves Klaipėdos transporto laivyną ir „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bus užbaigtas laivininkystės sektoriaus privatizavimas. 2003 m. I ketvirtį paskelbtas akcinės bendrovės „Lietuvos avialinijos“ privatizavimas, dalį bendrovės akcinio kapitalo siekiant parduoti strateginiam investuotojui. Privatizuotinų valstybės įmonių ir valstybės turto sąrašas nuolat papildomas valstybei ir savivaldybėms priklausančiomis įmonėmis ir nekilnojamuoju turtu. Pardavimo sutartyse nustatomi pirkėjų įsipareigojimai išlaikyti įmonėse tam tikrą darbo vietų skaičių. Šių įsipareigojimų vykdymo priežiūrą atlieka darbo biržos. 1998 m. įplaukos iš įmonių ir nekilnojamojo turto pardavimo siekė 2259 mln. Lt, arba 5,2 % BVP, 1999 m. – 471,3 mln. Lt, arba 1,1 % BVP, 2000 m. – 797 mln. Lt, arba 1,8 % BVP, 2001 m. – 557,2 mln. Lt, arba 1,1 % BVP, 2002 m. – 287,4 mln. Lt, arba 0,6 % BVP. Numatoma, kad 2003 m. privatizavimo įplaukos sudarys 898 mln. Lt – apytikriai 3,7 % BVP. Įmonių restruktūrizavimas ir bankrotas Pastaraisiais metais pastebima Lietuvos įmonių bankrotų dažnėjimo tendencija. 1998 m. bankrutavo 99 įmonės, 1999 m. – 250, 2000 m. – 415. Bankroto procesas nėra efektyvus, jam sugaištama daug laiko, todėl nebaigtų bylų vis gausėja. Dažnėja bankroto atvejų darbui imliuose sektoriuose (gamybos, prekybos), kuriuose dirba daug moterų, o tai – svarbus veiksnys, formuojantis darbo rinkos dinamiką. Laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2002 m. liepos bankrutavusių įmonių turto vertė siekė 4,2 mlrd. Lt pagal likutinę vertę, nustatytą bankroto proceso pradžioje, tačiau paprastai turtas parduodamas už 2–2,5 karto mažesnę kainą. Pagrindinė bankroto procedūrų neefektyvumo priežastis – šios srities teisės aktų neaiškumo problemos, nepakankamai išplėtota privačios nuosavybės rinka, turto pasiūlos ir paklausos neatitikimas. 2001 m., išstudijavus ES valstybių narių ir kitų šalių pažangiausią praktiką bankroto srityje ir įgyvendinant PHARE bei Pasaulio banko ekspertų rekomendacijas, Lietuvoje priimti bankroto įstatymai ir įkurtas Garantinis fondas. Atlikti tokie pakeitimai kaip supaprastinta bankroto bylos iškėlimo procedūra, 2 metų terminas bankroto procedūrai užbaigti, supaprastinta turto pardavimo aukcione procedūra ir įmonių likvidavimo tvarka, pakeista nemokumo sąvoka. Garantinis fondas užtikrina dalinį atsiskaitymą su turto neturinčių bankrutavusių įmonių darbuotojais. 1.2.3. Makroekonominė politika Politikos tikslai ir uždaviniai Praėjęs ekonominių reformų dešimtmetis Lietuvoje buvo rezultatyvus makroekonomine prasme – dabar Lietuvoje galutinai įsitvirtino rinkos ekonomika ir stabili makroekonominė aplinka, kuriai būdingas spartus BVP didėjimas, maža infliacija ir pažanga sprendžiant nedarbo problemą. Tačiau ekonominė transformacija visose srityse dar nebaigta, todėl Lietuvos ekonominei politikai buvo suformuluoti papildomi tikslai, netaikomi šalims, kuriose rinkos ekonomika įsivyravo anksčiau. Lietuvos ekonominės programos tikslai nukreipti į tai, kad šalis pasirengtų stoti į ES 2004 metais ir vykdytų įsipareigojimus, numatytus ES acquis. Pagrindinis ekonominis tikslas pasirengimo narystei laikotarpiu – įvykdyti stojimo į ES ekonominius kriterijus (Kopenhagos kriterijus) ir pasirengti narystei Ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Visa reformų programa orientuota į sąlygų šiam tikslui įgyvendinti per vidutinės trukmės laikotarpį sudarymą. Šios sąlygos – tai: 1. Sparti ir tolygi ekonominė plėtra ir stabili makroekonominė aplinka. 2. Palankios sąlygos verslui ir sėkmingas struktūrinių reformų įgyvendinimas. 3. Skaidrus valstybės valdymas ir politinis susitarimas dėl būsimų reformų. 4. Stabili teisinė aplinka. 5. Gili ekonominė integracija į ES. Tikslai buvo išdėstyti valstybės strateginiuose planavimo dokumentuose, kurie yra pagrindas bendroms su ES investicijoms į Lietuvos plėtrą. Šie dokumentai – tai Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187, Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija, patvirtinta Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853, Nacionalinis susitarimas siekiant ekonominės ir socialinės pažangos, kuriam 2002 m. gruodžio 3 d. pritarė Seimo valdyba, Lietuvos ekonominė programa pasirengimo narystei laikotarpiui ir kt. Lietuva ketina įgyvendinti ekonominę politiką, orientuotą į makroekonominio stabilumo palaikymą ir ekonominio konkurencingumo stiprinimą. Šie tikslai labai svarbūs norint pasiekti ekonominę konvergenciją su kitomis ES valstybėmis narėmis. Jie bus įgyvendinti vykdant struktūrinę ir ekonominę reformą, visų pirma didinant valstybės išlaidų efektyvumą, įgyvendinant mokesčių reformą, liberalizuojant telekomunikacijų ir energijos rinkas, privatizuojant numatytas infrastruktūros įmones, atliekant tolesnes darbo rinkos reformas ir kitas socialinio draudimo sistemos reformas. Norint pasiekti svarbiausius Lietuvos ekonominius tikslus, būtina: 1) stabili pinigų politika išlaikant fiksuotą lito ir euro keitimo kursą; 2) griežta biudžeto politika siekiant sumažinti biudžeto deficitą ir turėti cikliškai subalansuotą biudžetą; 3) investicijų ir verslo skatinimo politika, palanki ekonominei plėtrai ir verslininkystei; 4) aktyvi darbo rinkos politika, kuria siekiama kurti naujas darbo vietas ir didinti darbo rinkos lankstumą; Valiutų valdyba ir toliau bus makroekonominės politikos pagrindas. Ji sukuria stabilią pinigų aplinką ir padeda išlaikyti žemą infliacijos lygį. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos ūkis glaudžiai susijęs su ES valstybių narių ir šalių kandidačių ūkiu, bazine valiuta pasirinktas euras. Tęsiamas biudžeto konsolidavimas sudaro tvirtą pagrindą fiksuotam valiutos keitimo kursui ir stiprina ūkio atsparumą išorės veiksniams. Tai leidžia dar labiau sumažinti valstybinio ir privataus sektoriaus skolinimosi sąnaudas, pasiekti cikliškai subalansuotą biudžetą ir įgyvendinti derybų skyriaus „Ekonominė ir pinigų sąjunga“ reikalavimus. Vidutinės trukmės laikotarpiu Lietuva ketina išlaikyti valstybės skolos lygį, nesiekiantį 30 % BVP (įskaitant valstybės garantijas), ir užsienio skolos lygį, mažesnį nei 23 % BVP. Norint užtikrinti ilgalaikį ir subalansuotą ekonomikos augimą ir makroekonominį stabilumą, būtina palaikyti palankią investicijų ir verslo aplinką. Rengimosi narystei laikotarpiu bus siekiama padidinti investicijas, ypač privataus sektoriaus investicijas. Planuojama kuo greičiau užbaigti privatizavimo procesą energetikos ir transporto sektoriuose, skatinti privačias „plynojo lauko“ investicijas, įgyvendinti verslo aplinkos gerinimo priemones, pritraukti daugiau užsienio investicijų. Be to, siekiama kiek įmanoma padidinti žmogiškųjų išteklių vertę ir užtikrinti, kad ekonominis augimas ir naujos užimtumo galimybės būtų naudingos visiems Lietuvos gyventojams. Struktūrinių fondų lėšos bus panaudotos palankesnėms sąlygoms naujų darbo vietų kūrimui sudaryti ir profesinio mokymo sistemai pritaikyti prie darbo rinkos poreikių. Kvalifikacijos kėlimas ir perkvalifikavimas padės užtikrinti, kad tie asmenys, kurių kvalifikacija pasenusi ar kurie anksčiau nepasinaudojo galimybe mokytis, galėtų išmokti naujų įgūdžių ir prisidėti prie Lietuvos socialinės ekonominės plėtros. Įgyvendinama politika palaikys priemones, didinančias ekonominį aktyvumą ir kuriančias naujas darbo vietas, verslininkystę skatinančią veiklą ir veiklą, padedančią dirbantiems žmonėms prisitaikyti prie struktūrinių pokyčių, kurie būtini Lietuvos ekonomikai. Ši politika įkūnys lygių galimybių principą. Lietuvos ekonominė politika bus lanksti ir prisitaikys prie išorės ekonominės aplinkos pokyčių – kadangi Lietuva yra nedidelė šalis, labai svarbu, kad ekonominė politika galėtų reaguoti į gretimų Baltijos ir NVS šalių, su kuriomis Lietuva daugiausia prekiauja, ir ES valstybių, kurioms tenka vis daugiau Lietuvos eksporto, būklę. Siekiant paspartinti ekonomikos augimą ir sustiprinti ekonominį konkurencingumą, planuojama tęsti jau įgyvendinamas struktūrines reformas ir laikytis griežtos biudžeto politikos. Iki 2003 m. pabaigos privatizavimo programa bus beveik užbaigta. Tačiau dar neprivatizuotų valstybės įmonių – įskaitant stambias energetikos ir kai kurias transporto įmones – privatizavimas paskatins produktyvumo didėjimą šiuose reikšminguose sektoriuose ir efektyvesnės, lankstesnės ekonomikos plėtrą. Patekimo į rinką barjerų pašalinimas, verslo suvaržymų panaikinimas ir verslo sąlygų suderinimas bus pagrindas sukurti verslui palankią aplinką, kuriai būdinga stipri konkurencija, leidžianti padidinti efektyvumą ir naudinga Lietuvos vartotojams. Numatoma imtis tolesnių priemonių išliekantiems laisvos konkurencijos trukdžiams pašalinti, o jų kai kuriuose sektoriuose dar yra. Be to, bus stiprinama teisinė ir institucinė sistema. Griežta biudžeto politika, palaikoma struktūrinių reformų, turėtų padėti užtikrinti, kad ekonominės plėtros nestabdys reikiamos kvalifikacijos darbuotojų stoka ar lėšų modernizavimui ir racionalizavimui finansuoti stygius bent vidutinės trukmės laikotarpiu. Kartu su konkurencijos stiprėjimu bankininkystės sektoriuje, geresnėmis verslo perspektyvomis ir stiprios biudžeto politikos tęsimu sparčiau didės privačios santaupos ir skolinimas privataus sektoriaus investicijoms. Ilgalaikė ekonominė plėtra ir augimas kartu su produktyvumo didinimu ir perėjimu prie didesnę pridėtinę vertę kuriančios veiklos turėtų padėti sušvelninti gyventojų senėjimo keliamas problemas. Ekonominės prognozės Lietuvos ūkio prognozės grindžiamos prielaida, kad BPD įgyvendinimo laikotarpiu Lietuvoje išliks esminės subalansuoto augimo ir plėtros sąlygos, t. y. stabili makroekonominė aplinka, pagrįsta tvirta pinigų, biudžeto ir ekonomine politika. Kitos prielaidos susijusios su išorės ekonomine aplinka. Makroekonominės Lietuvos prognozės pagrįstos Europos centrinio banko (ECB) numatomu ilgalaikiu BVP didėjimo tempu Europoje – apytikriai 2,2 % ir vidutiniais infliacijos tempais, neviršijančias ECB nustatytų ribų. Prognozės irgi grindžiamos prielaida, kad Europos ekonominė plėtra vis spartės po tam tikros stagnacijos 2001–2003 m. laikotarpiu. Paskutinė prielaida – Lietuvai įstojus į ES, ši skirs finansinę paramą Ignalinos AE pirmajam blokui uždaryti. Per pirmuosius devynis 2003 m. mėnesius BVP Lietuvoje padidėjo 8,1 %. Remiantis Europos Komisijos prognozėmis, artimiausius 3 metus Lietuva bus sparčiausiai auganti iš 25 išsiplėtusios ES valstybių narių – 2003 m. pasiekdama 6,6 %, o 2004 m. – 5,7 % BVP didėjimą. Spartesnę ekonominę plėtrą iš dalies lemia išorės veiksniai, tokie kaip naftos kainos, tarptautinių valiutų kursai, Lietuvos eksporto paklausa pagrindinėse šalyse, į kurias Lietuva eksportuoja prekes (tai savo ruožtu lemia tų šalių ekonominė būklė), ir pagrindinės tarptautinės palūkanų normos[5]. Prognozė grindžiama ir išorės veiksnių stabilumu (t. y. tuo, kad nebus nei teigiamų, nei neigiamų šokų). Tikėtina, kad ekonominį augimą Lietuvoje skatins tolesnis eksporto didėjimas, sparčiai didėjančios investicijos ir subalansuotu tempu didėjantis vartojimas. Ekonominę veiklą dar labiau skatins finansinių paslaugų suaktyvėjimas ir didesnis vartotojų bei juridinių asmenų skolinimasis. Lietuvos įmonės turėtų imtis modernizavimo ir investicijų projektų naudodamosi ilgalaikėmis paskolomis. Lietuvos įstojimas į ES labai paspartins ekonominį augimą. Nors įvairių sektorių augimo prognozės labai skirtingos, spartus augimas turėtų tęstis paslaugų sektoriuje ir pramoninių prekių eksporto sektoriuje, t. y. transporto, telekomunikacijų, logistikos ir krovinių gabenimo, gamybos, gavybos, perdirbamojoje pramonėje ir finansinių paslaugų sektoriuje. Padidėjusi vidaus paklausa turėtų sudaryti reikiamas sąlygas didesniam nei vidutiniam augimui didmeninės bei mažmeninės prekybos ir statybos sektoriuose. Numatoma, kad valstybės sektoriaus ir įmonių, teikiančių paslaugas valstybės sektoriui, augimas bus nuosaikus. Žemės ūkio dalis kuriant pridėtinę vertę turėtų mažėti dėl gamybos kvotų, kurios bus nustatytos įstojus į ES, suvaržymų. Padidėjusi vidaus paklausa turės svarbią reikšmę palaikant ekonominį augimą – vartojimas ir investicijos irgi turėtų gerokai padidėti. Naujos vidaus skolinimosi galimybės ir Struktūrinių fondų parama turėtų sukurti verslo aplinką, palankią didėti investicijoms. Numatoma, kad BVP daugiausia didės dėl vidaus investicijų ir TUI didėjimo. Bendrosios vidaus investicijos turėtų padidėti nuo 21,5 % BVP 2001 m. iki 25,7 % BVP – 2006 m. Privačios investicijos turėtų padidėti, nes investuotojai labiau pasitikės šalies stabilumu, ir tai sustiprins ilgalaikį Lietuvos ūkio augimo potencialą. 2006 m. išlaidos galutiniam vartojimui turėtų sudaryti mažesnę BVP dalį nei dabar. Lyginamoji šių išlaidų dalis turėtų sumažėti nuo 84,5 % BVP 2002 m. iki 79,4 % BVP – 2006 m. Šį struktūrinį pokytį turėtų veikti didėjančios privačios santaupos ir investicijos, kurios priklausys nuo pokyčių planuojant savo lėšas namų ūkiui ir finansinių bei kapitalo rinkų efektyvumo padidėjimo. Nedidelis valstybės išlaidų padidėjimas (nuo 20,2 % BVP 2002 m. iki 22,2 % BVP – 2006 m.) susijęs su Lietuvos stojimu į ES. Pasaulinių naftos kainų pokyčiai, euro ir dolerio keitimo kurso svyravimai eksporto augimo tempus gali padaryti šiek tiek nuosaikesnius. Padidėjus vidaus paklausai, gali padidėti importo lygis, o tai neigiamai paveiks einamosios sąskaitos balansą. Šis balansas turėtų padidėti nuo 5,3 % BVP 2002 m. iki 6 % BVP – 2006 m. Prognozuojamas dirbančių asmenų skaičius programos laikotarpio pabaigoje – 1523000 žmonių. Dėl ekonominės plėtros ir produktyvumo didėjimo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, padidės nuo 991 Lt 2001 m. iki 1238 Lt – 2005 m. Vidutinės trukmės laikotarpiu darbo užmokesčio didėjimą šiek tiek ribos darbo jėgos pasiūla. Prognozuojama, kad nominalusis darbo užmokestis didės lėčiau – tai fizinių asmenų pajamų mokesčio reformos, 2002–2003 m. sumažinančios darbo pajamų apmokestinimą, padarinys. Pasirengimo narystei laikotarpiu planuojama įgyvendinti griežtą biudžeto politiką. Pagrindinis šio laikotarpio biudžeto politikos uždavinys – siekti cikliškai subalansuoto biudžeto užtikrinant ekonominės politikos uždavinių įgyvendinimą, atlikti mokesčių reformą ir racionalizuoti valstybės išlaidų politiką. Siekiant cikliškai subalansuoto biudžeto, nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų politikos priemonėmis norima palaikyti tvirtą ir sparčią ekonominę plėtrą ir ūkio konkurencingumą, būtiną ekonominei konvergencijai su ES valstybėmis. Biudžeto politika vidutinės trukmės laikotarpiu bus siekiama įgyvendinti šiuos makroekonominės politikos prioritetus: 1. Įgyvendinant minėtąjį ciklą įveikiančią biudžeto politiką, užtikrinti makroekonominį stabilumą. 2. Sukurti palankias sąlygas didinti darbo našumą, tęsti energetikos ir žemės ūkio sektorių struktūrines reformas, toliau tobulinti mokesčių sistemą ir įgyvendinti biudžeto valdymo reformas. 3. Užtikrinti, kad biudžeto politika atitiktų socialinės politikos prioritetus. Mokesčių srityje baigiama pagal minimalias ES nustatytas normas suderinti tabako ir kuro akcizo mokesčius. Vartojimo kainų indeksas (VKI) turėtų padidėti dėl valstybės kainų reguliavimo (elektros, dujų, karšto ir šalto vandens, šildymo, transporto ir telekomunikacijų paslaugų kainų; šioms prekėms ir paslaugoms 2002 m. teko 21,5 % VKI) ir natūralių monopolijų prekių bei paslaugų tarifų nustatymo artimiausiais metais. Reguliuojamas kainas energetikos ir šildymo sektoriuje, remdamasi sąnaudų įvertinimu, nustato valstybinė komisija; prognozuojamas nedidelis kainų padidėjimas. Didžiausias padidėjimas gali įvykti viešojo transporto sektoriuje. Dėl efektyvesnio Lietuvos ekonominio potencialo naudojimo, produktyvumo ir vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio padidėjimo numatomas nedidelis infliacijos lygio pakilimas. Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, vidutinis metinis infliacijos lygis 2004 m. turėtų pakilti iki 3,7 %, 2005 m. – iki 4 %. Lietuvos ūkio plėtros paspartėjimas 2003–2005 m. turėtų padidinti vidaus paklausą ir pakelti importo lygį. Todėl einamosios sąskaitos deficitas 2006 m. gali siekti 6 % BVP. Tačiau toks deficito dydis būtų priimtinas ir įmanomas valdyti laikantis atsargios biudžeto politikos. Be to, einamąją sąskaitą turėtų teigiamai veikti prognozuojamas vidaus santaupų padidėjimas. Išlaidų galutiniam vartojimui dalis turėtų sumažėti nuo 83,9 % BVP 2001 m. iki 81,9 % BVP – 2005 m., taigi santaupų norma atitinkamai padidės ir daugiau investicijų bus finansuojama iš vidaus išteklių. Sėkmingas Lietuvos integracijos į ES procesas, tolesnis investicijų aplinkos gerinimas, energetikos sektoriaus restruktūrizavimas ir tęsiamas privatizavimas artimiausiais metais turėtų padėti pritraukti investicijų. Skaičiavimai leidžia manyti, kad 2005 m. 50 % einamosios sąskaitos deficito bus finansuojama iš TUI. 7 lentelė. Pagrindiniai prognozuojami makroekonominiai rodikliai 2001 m. faktas Prognozė 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. BVP, mln. Lt 47,968 50,116 53,76 58,047 62,86 Realusis augimas, % 5,9 5,1 4,9 5,4 5,6 Galutinio vartojimo išlaidos Santykis su BVP, % 83,9 84,8 83,9 83,1 81,9 Realusis augimas, % 2,5 5,1 5,1 5,2 4,6 Bendrosios vidaus investicijos Santykis su BVP, % 21,5 21,3 22 23,5 24,6 Realusis augimas, % 19,5 18 6,1 11,9 9,8 Infliacija Vidutinė metinė, % 1,3 0,3 2,5 3,7 4 Nedarbo lygis Vidutinis metinis, % 12,5 11,3 11,1 9,8 8,7 Metų pabaigoje, % 12,9 10,9 11,4 10,1 8,8 Prekių ir paslaugų balansas Santykis su BVP, % -5,4 -6,1 -5,9 -6,6 -6,5 Santykis su BVP, % -4,8 -6,2 -6,3 -6,4 -5,9 Valstybės skola Santykis su BVP, % 26,9 26,6 26,4 25,8 24,2 Bendrojo nacionalinio biudžeto pajamos, iš viso (ESC-95 sistema) Santykis su BVP, % 34,3 36,8 35,3 35,8 36,1 Bendrojo nacionalinio biudžeto išlaidos, iš viso (ESC-95 sistema) Santykis su BVP, % 36,6 38,5 37,5 37,9 38,2 Biudžeto deficitas (ESC-95 sistema) Santykis su BVP, % –2,3 –1,7 –2,2 –2,1 –2,1 Dėl fizinių asmenų pajamų mokesčio reformos įplaukos sumažės nuo 36,8 % BVP 2002 m. iki 35,3 % – 2003 m. Prognozuojama, kad neapmokestinamų pajamų lygio pakėlimas nuo 250 iki 290 Lt 2003 m. sausio 1 d. sumažintų biudžeto pajamas apytikriai 0,6 % BVP. Dėl šios priežasties nacionalinio biudžeto įplaukos iš mokesčių (D2+D5) 2004–2005 m. sumažės. Dalis valstybės išlaidų bus skirta privataus sektoriaus veiklai skatinti ir mokėjimų balanso einamosios sąskaitos rodikliams gerinti. Didesnio biudžeto deficito prognozė 2003 m. susijusi su sparčiu šalies integracijos procesu paskutiniais metais prieš įstojant į ES ir NATO. Siekiant pagerinti ilgalaikio taupymo sąlygas, 2004 m. bus pradėta pensijų sistemos reforma. Vėlesnės išlaidų politikos kryptį nulems strateginiai prioritetai, mokesčių sistemos pokyčiai, biudžeto prognozės, tarptautinės sutartys ir įstatymai. Vyriausybės prioritetai įgyvendinami per strateginius planus ir biudžeto programas. Kai kurie prioritetai (pvz., informacinės visuomenės plėtra) yra horizontalaus pobūdžio, kiti – vertikalaus (pvz., švietimo ir profesinio mokymo tobulinimas, gamybos aplinkos gerinimas). Valstybės išlaidų politikai didelį poveikį turi stojimas į ES ir šalies strateginių prioritetų kitimas. Rengimosi narystei laikotarpiu stengiamasi kiek įmanoma padidinti iš ES paramos lėšų finansuojamų projektų vertę. Toliau ketinama įgyvendinti strateginio planavimo principus visuose biudžeto planavimo etapuose ir užtikrinti šių veiksmų atitiktį ES reikalavimams. Pradėjus biudžeto reformą, bus siekiama užtikrinti geresnį valstybės lėšų ir ES paramos koordinavimą. Planavimo srityje šis koordinavimas apima BPD rengimą, biudžeto ciklų ir investicijų planavimą. Šios schemos pagrindas yra specialios programos, numatytos Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatyme. Nacionalinio biudžeto deficito finansavimo struktūra 2002–2005 m. neturėtų labai skirtis nuo 2001 m. patvirtintos struktūros. Finansavimą daugiausia lems vidaus rinka, ir jis bus susijęs su Vyriausybės vertybinių popierių įvairove bei terminų pratęsimu; svarbiausias skolinimo kriterijus bus mažos skolinimosi sąnaudos. Svarbiausias uždavinys valdant valstybės skolą – užtikrinti visišką valstybės išlaidų finansavimą bei visų skolinių įsipareigojimų vykdymą laiku ir iki galo už mažiausią galimą kainą, mažiausiai rizikuojant ir laikantis valstybės nustatytų limitų. Artimiausiais metais valstybei reikės skolintis daugiausia tam, kad būtų galima grąžinti užsienio bei vidaus skolas ir padengti biudžeto deficitą. Laikantis Vyriausybės patvirtintos skolinimosi politikos 2002–2004 m. laikotarpiui, 2004 m. gruodžio 31 d. valstybės skola negali viršyti 30 % BVP, užsienio skola – 25 %. Tiesioginė valstybės užsienio skola eurais 2004 m. pabaigoje turi sudaryti ne mažiau kaip 75 % tiesioginės užsienio skolos. Artimiausiais metais bus tęsiamas privatizavimo procesas: valstybės turtą, tokį kaip mažas ir vidutines įmones, bus siekiama parduoti Lietuvos investuotojams, o stambias energetikos ir transporto sektoriaus įmones – užsienio investuotojams. Tolesnis privatizavimas suteiks reikiamų lėšų investicijoms į pažangias valdymo sistemas ir technologijas buvusiose valstybės įmonėse. Tai padės išlaikyti Lietuvos įmonių konkurencingumą. Manoma, kad privatizavimas kartu su kitais anksčiau analizuotais veiksniais sukels didelius struktūrinius ūkio pokyčius ir paskatins tolesnę privataus sektoriaus plėtrą bei ekonominį efektyvumą; 2001–2004 m. laikotarpiu iš valstybės ir savivaldybių turto pardavimo planuojama gauti iki 3,5 mlrd. litų (remiantis dabartiniu turto įvertinimu). 1.3. SeKTORIŲ TENDENCIJOS 1.3.1. Pramonė ir verslas Pagrindiniai teiginiai Lietuvos pramonės konkurencingumas Europos ir tarptautiniu lygmeniu didėja, tačiau nepakankamai sparčiai. Lietuvos pramonės struktūroje vyrauja mažą ir vidutinę pridėtinę vertę kuriančios ir nekvalifikuotą bei vidutinės kvalifikacijos darbo jėgą naudojančios pramonės šakos. Būtina pereiti prie didesnę pridėtinę vertę kuriančios veiklos. Lietuvos pramonės produktyvumas gerokai atsilieka nuo išsivysčiusiose šalyse pasiekto lygio, todėl bendrosios gamybos sąnaudos nemažos, nors darbo užmokesčio įkainiai ir konkurencingi. Eksportas didėja, tačiau eksporto struktūroje dominuoja mažos pridėtinės vertės produktai ir paslaugos. Esama galimybių panaudoti pramoninių zonų potencialą – daugelyje miestų yra išlikusi sovietinio laikotarpio pramonės infrastruktūra. Susiklosčiusi pramonės struktūra neleidžia panaudoti viso darbo jėgos kvalifikacijos potencialo. Nors pasiekta pažanga didinant privataus sektoriaus veiklos skaidrumą, verslumo lygis tebelieka žemas. MVĮ plėtrai taip pat trukdo biurokratizmas, finansavimo prieinamumo problemos, kvalifikacijos spragos. Įkurta valstybės finansuojama paramos verslui infrastruktūra, tačiau reikia toliau stiprinti institucijų gebėjimus, gerinti teikiamų paslaugų kokybę ir didinti efektyvumą. Lietuvos gamta, miestai, ežerai, jūros pakrantė palanki turizmui, tačiau turizmo infrastruktūra dar nėra pakankamai išplėtota. Siekiant didinti žemą ir vidutinę kvalifikaciją turinčių darbuotojų užimtumą ir karjeros galimybes, daug dėmesio būtina skirti mokymui turizmo sektoriuje. Lietuvos pramonės įmonės pamažu prisitaiko prie konkurencinės ekonominės aplinkos, kurią atneša narystė ES ir didėjanti internacionalizacija: vis daugiau pramonės produkcijos parduodama ir daugiau nei pusė šios produkcijos eksportuojama. Visų pramonės šakų sukuriamos pridėtinės vertės dalis yra didžiausia visoje pridėtinės vertės struktūroje, palyginti su kitais svarbiausiais Lietuvos ūkio sektoriais (4 pav.). 2002 m. ji siekė 24,2 %, ir tai yra 0,5 taško daugiau nei prieš ekonominę krizę Rusijoje 1999 m. 4 pav. Pridėtinė vertė pagal ekonomikos sektorius ES (2000 m.) ir Lietuvoje (2002 m.) Tačiau atidesnė Lietuvos ir ES pramonės struktūros palyginamoji analizė (5 pav.) ir eksportuojamų produktų pobūdis rodo, kad Lietuvos pramonė iki šiol susiduria su konkurencingumo problema. 5 pav. Gamybos sektoriaus pridėtinės vertės struktūra Lietuvoje (2002 m.) ir ES (1999 m.), % Didžiausią parduodamos pramonės produkcijos dalį sudaro perdirbti naftos produktai (2002 m. – 20,1 %), maistas ir gėrimai (21,6 %), tekstilės produktai ir drabužiai, oda ir jos gaminiai (15 %), mediena ir medžio gaminiai, popierius ir popieriaus gaminiai, poligrafijos gaminiai (13,8 %), staklės ir mechaniniai įrengimai, elektros įranga, radijo, televizijos ir ryšių įranga bei aparatai, transporto priemonės ir pagalbinė transporto įranga (11,9 %). Tai rodo, kad Lietuvoje dominuoja kapitalui ir darbo jėgai imlios pramonės šakos, naudojančios palyginti žemo lygio technologijas. Lietuvoje gaminama pramonės produkcija šiuo metu daugiausia skirta eksporto rinkoms. Statistikos departamento duomenimis, gamybos įmonės 2001 m. ir 2002 m. eksportavo beveik 59 % visos parduodamos produkcijos. Palyginti su ankstesniu laikotarpiu, eksportui skirta produkcijos dalis gerokai padidėjo (6 pav.). Daugelio Lietuvos ūkio sektorių įmonės eksportavo per 70 % visos parduodamos produkcijos. Lietuvos gavybos, karjerų eksploatavimo ir apdirbamosios pramonės įmonės daugiausia gamina eksporto rinkoms, išskyrus maisto ir gėrimų, statybinių medžiagų, keramikos įmones, labiau orientuotas į vidaus rinką (7 pav.). Daugiausia produkcijos eksportuota į Rusiją ir buvusias NVS šalis. Tačiau į ES eksportuojamų produktų dalis pastaraisiais metais labai padidėjo. Antai 2002 m. ji padidėjo 11,7 % ir sudarė 57,2 % visos produkcijos eksporto apimties (2001 m. – atitinkamai 55,4 %). 6 pav. Gavybos, karjerų eksploatavimo ir apdirbamosios pramonės produkcijos pardavimo struktūra Lietuvoje, % 7 pav. Svarbiausių pramonės sektorių produkcijos pardavimo struktūra 2002 m. (pagal Statistikos departamento tarpinius duomenis), % Konkurencingumas labai susijęs su aukštos kokybės produktais ir kokybės valdymo sistemų diegimu. Įmonės, įdiegusios kokybės valdymo ir aplinkosaugos valdymo sistemas, gali garantuoti gerą produktų kokybę ir užtikrinti pirkėjams, kad jų technologiniai procesai atitinka ES aplinkosaugos reikalavimus ir tarptautinius standartus, tokius kaip ISO 9000. 2003 m. pradžioje buvo apytikriai 350 Lietuvos įmonių, įdiegusių kokybės valdymo sistemas pagal ISO 9000 ir per 40 įmonių – aplinkosaugos valdymo sistemas. Statistikos departamentas atliko įmonių, 1999–2001 m. diegusių inovacijas, tyrimą. 26,9 % tyrimo dalyvių artimiausioje ateityje planavo diegti naujus produktus ir technologinius procesus. Aktyviausiai inovacijas diegė benzino ir chemikalų gamybos įmonės (66,7 %), toliau – medicinos, tiksliųjų ir optikos instrumentų gamybos (64,7 %), elektros įrengimų ir aparatų gamybos (54,5 %), maisto, gėrimų ir tabako gamybos (46,3 %), galiausiai – radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatų gamybos įmonės (43,8 %). Daugelis tyrimo dalyvių inovacijų diegimo veiklą vykdo bendradarbiaudami su įvairiais Lietuvos ir užsienio partneriais. Pagrindiniai partneriai – tai įrangos, medžiagų, komponentų ir programinės įrangos tiekėjai (63,9 %), klientai ir pirkėjai (55 %), konsultantai (42,8 %) ir kitos įmonės (36,5 %). Tyrimo rezultatai rodo, kad įmonės nelabai linkusios bendradarbiauti su universitetais, aukštojo mokslo įstaigomis (17,3 %) ir valstybinėmis mokslinio tyrimo įstaigomis (12,3 %). Siekiant didinti pramonės konkurencingumą, Lietuvoje remiami mokslo ir technologijų parkai. 2002 m. įkurti 5 nauji tokie parkai: 2 – Vilniuje ir 3 – kituose didžiuosiuose miestuose. 6 jau anksčiau veikę mokslo ir technologijų parkai bendradarbiauja su mokslinio tyrimo įstaigomis, viešosiomis įstaigomis, universitetais ir pažangias technologijas taikančiomis įmonėmis. Taigi tiek privatus, tiek valstybės sektorius remia šių parkų steigimą ir plėtrą. Jie sudaro palankiais sąlygas skatinti ir įgyvendinti inovacijas, stiprinti valstybės ir privataus sektoriaus ryšius, kurti naujas darbo vietas. Įkurta jau daugiau nei 10 pažangių technologijų įmonių, ir šių įmonių-pionierių sėkmė kitas įmones (visų pirma steigiamąsias) turėtų skatinti įsikurti mokslo ir technologijų parkuose. Kitas svarbus konkurencingumo matas – tai našumo lygis. Pastaruoju metu našumas Lietuvoje didėja. Vieno darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė padidėjo tris kartus – iki 29,7 Lt 2001 m. (palyginti su 9,8 Lt – 1995 m.). Nors našumas didėjo labai sparčiai (8 pav.), Lietuva vis dar labai atsilieka nuo ES vidurkio. Tačiau teigiamas dalykas yra tai, kad Lietuvos konkurencingumas tarptautiniu lygmeniu nuolat didėjo. 2002–2003 m. pasaulinės konkurencingumo ataskaitos duomenimis, 2002 m. Lietuva pagal konkurencingumą yra tarp 6 pažangiausių šalių (iš 80). Pagal augimo konkurencingumo indeksą (GCI), Lietuva 2002 m. buvo 36 (pakilo iš 43 vietos 2001 m.) ir aplenkė 6 šalis kandidates ir 2 ES valstybes nares. Platesnės makroekonominės aplinkos prasme Lietuva yra 45 vietoje – tai 11 vietų aukščiau nei 2001 m., kai žemiau už Lietuvą nebuvo nė vienos šalies kandidatės. 8 pav. Lietuvos gavybos, karjerų eksploatavimo ir apdirbamosios pramonės produktyvumas 1995 ir 2001 m., Lt Konkurencingumas padidėjo daugiausia dėl šių veiksnių: naujų technologijų ir inovacijų diegimo, platesnio modernių vadybos ir rinkodaros metodų taikymo, techninių žinių bei licencijų ir patentų įgijimo, investicijų į žmogiškųjų išteklių plėtrą, mokymą ir perkvalifikavimą, naujų kokybės ir aplinkosaugos valdymo standartų diegimą ir kt. Patirtis rodo, kad palyginti pigi darbo jėga ir pigios vietos žaliavos jau nebėra konkurencingumą lemiantys veiksniai, kadangi jų įtaką nusveria mažas pramonės našumas. Taigi darbo jėgos sąnaudos mažos tik tam tikra prasme, nes našumo lygis pavieniuose pramonės sektoriuose kelis kartus žemesnis už ES vidurkį. Šios tendencijos leidžia manyti, kad darbui imlios pramonės šakos Lietuvoje bus plėtojamos labai nedaug. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos pramonėje dominuoja daugiausia mažos ir vidutinės pridėtinės vertės veikla, kurią tenkina ir nekvalifikuoti, žemos ar vidutinės kvalifikacijos darbuotojai, Lietuvos pramonės struktūra gali pasiūlyti tik ribotas ekonominio augimo perspektyvas, jeigu privatus sektorius daug kapitalo neinvestuos į įmonių modernizavimą ir naujų technologijų diegimą, kad būtų pereita prie didesnę pridėtinę vertę kuriančios veiklos. Kalbant apie dabar naudojamas technologijas, produkcijai, pagamintai taikant pažangias technologijas, Lietuvoje tenka apytikriai 13 % pramonės produkcijos, o Vakarų Europos šalyse šis rodiklis daug didesnis – paprastai 20–25 %. Aukštos kvalifikacijos darbo jėgą naudojantys sektoriai (pvz., farmacijos, įrengimų ir įrangos, elektronikos ir kt.) sudaro mažiau nei 4 % viso pramonės sektoriaus. Taigi mažo pramonės našumo neleidžia didinti tai, kad neefektyviai panaudojamas darbo jėgos įgūdžių potencialas: per 50 % darbuotojų dirba sektoriuose, kur nereikia aukštos kvalifikacijos (maisto ir gėrimų, lengvosios pramonės, plastmasės gaminių ir kt.), be to, dabartinės kvalifikuotos darbo jėgos, sutelktos buvusiose pramonės zonose, potencialas nevisiškai panaudojamas. Akivaizdu, kad dabartinė pramonės struktūra neefektyvi; kad galėtume konkuruoti Europos bendrojoje rinkoje, būtina restruktūrizuoti ir modernizuoti pramonę, daugiau investuoti į pažangias technologijas ir inovacijų diegimą, plėsti mokslinio tyrimo įstaigų ir įmonių bendradarbiavimą ir konsolidavimą, t. y. plėtoti pažangių technologijų pramonę, kuriai reikia aukštos kvalifikacijos darbo jėgos. Įveikti šias kliūtis ir gauti didžiausią naudą iš narystės ES bei globalizacijos Lietuvos įmonės gali – jos turi investuoti į naujas technologijas, kad didėtų efektyvumas, į mokymą bei vadybos, profesinių bei verslumo gebėjimų stiprinimą, aktyviai ieškoti naujų eksporto rinkų. Tai leistų pereiti nuo mažos pridėtinės vertės gamybos į žiniomis pagrįstą gamybą. Tai konkurencingumo ir Lietuvos įmonių išlikimo pramonės sektoriuje būtinoji sąlyga. Pramonės zonos, t. y. miestai, išlaikę savo pramonės infrastruktūrą, bet šiuo metu patiriantys ekonominį nuosmukį ar gana lėtai restruktūrizuojami dėl investicijų stokos, – puikus plėtros potencialas, bet su sąlyga, jeigu bus pakankamai investuota į dabartinės infrastruktūros tobulinimą. Tačiau dabar investicijų (tiek vietos, tiek užsienio) pritraukimą riboja tai, kad nėra visiškai įrengtų investavimo zonų („plynojo lauko“ ir „rudojo lauko“ investicijų). Nors būta šių kliūčių, nuo 2002 m. II ketvirčio ateinantys TUI srautai paspartėjo. 2002 m. TUI į Lietuvos pramonę padidėjo 41,6 %. Ryškiausias padidėjimas matyti chemikalų, chemijos produktų ir naftos perdirbimo sektoriuose (9 kartus), odos ir odos gaminių sektoriuje (3,8 karto). Investicijų didėjimas įrengimų bei įrangos sektoriuje ir kompiuterių bei kitos elektros įrangos gamybos sektoriuje siekė 24 %, medicinos, precizikos ir optikos prietaisų gamybos sektoriuje – 61,1 %. Daugiausiai investuota į tokius sektorius kaip maisto bei gėrimų pramonė ir tabako gamyba (38,3 % visų investicijų į pramonę), tekstilės pramonė (8 %), transporto priemonės (3,9 %), statybinės medžiagos (5,2 %), radijo, televizijos ir ryšių įranga (4,2 %), medžio gaminiai ir baldai (5 %). Į pramonę ateina daugiau TUI nei į bet kurį kitą sektorių. 8 lentelė. Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) pagal sektorius 2003 m. sausio 1 d., % Sektorius TUI dalis Apdirbamoji pramonė 29,3 Mažmeninė ir didmeninė prekyba 17,3 Finansinis tarpininkavimas 20 Paštas ir telekomunikacijos 13,9 Nekilnojamasis turtas, jo nuoma ir pan. 7,1 Kita 12,4 Lietuvoje TUI struktūroje dominuoja ilgalaikės investicijos. Kaip jau minėta, 2001 m. priimti restruktūrizavimo, bankroto ir kiti įstatymai efektyviai taikomi užtikrinant privataus sektoriaus veiklos skaidrumą, diegiant tarptautinius standartus ir didinant sektoriaus patrauklumą užsienio investuotojams. Kita vertus, dauguma TUI Lietuvoje susijusios su privatizavimu ir (
11. ar)įmonių jungimusi bei įsigijimu, t. y. „plynojo lauko“ investicijos lieka labai nedidelės. Atsižvelgiant į planuojamą didelių energetikos įmonių privatizavimą, ši tendencija artimiausioje ateityje turėtų išlikti. Įvairinant pramonės struktūrą, atsižvelgiama į tai, kad pramonės sektorių gyvybingumą lemia jų pasiektos pozicijos vidaus ir tarptautinėse rinkose, užsienio rinkų pokyčiai ir gebėjimas prie jų prisitaikyti, taip pat lyginamieji pranašumai. Investicijos į mokymą, inovacijų diegimas, prisitaikymas prie tarptautinių kokybės ir reguliavimo reikalavimų ir kita – šiomis priemonėmis siekiama pakeisti pramonės kryptį didelės pridėtinės vertės link paslaugų ir tradiciniuose pramonės sektoriuose, turinčiuose lyginamąjį konkurencinį pranašumą (nors trumpalaikį), taip pat pažangias technologijas naudojančiuose bei žiniomis pagrįstuose sektoriuose. Tai būtina norint diversifikuoti įvairių tradicinių ir naujų sektorių ekonominės plėtros ciklų riziką – tradicinių sektorių plėtros ciklai lėtesni, augimo tempai mažesni, rinkų plėtimas ne toks spartus. Tačiau lėtai augantiems sektoriams būdingas stabilumas, galintis padėti subalansuoti riziką, atsižvelgiant į tai, kad nauji ir sparčiau augantys sektoriai, nors ir kuriantys didesnę pridėtinę vertę, yra rizikingesni nei tradiciniai sektoriai. 9 lentelė. Lietuvos ir ES valstybių narių pramonės plėtros skirtumai Skirtumas Metai Lietuva ES vidurkis Skirtumo įvertinimas Apdirbamosios pramonės sukuriama BVP dalis, % 1999 2001 15,7 20,7 20,6 mažas Gyventojų, užimtų apdirbamojoje pramonėje, dalis, % 1998 2001 17,3 17,9 Gyventojų, užimtų gamyboje (įskaitant statybą), dalis, % 1998 27,1 29,5 mažas Į MTEP orientuotos pramonės dalis apdirbamosios pramonės struktūroje, % 1998 2001 5,9 5,6 22,5 didelis Aukštos kvalifikacijos darbo jėgą naudojančios pramonės dalis apdirbamosios pramonės struktūroje, % 1998 2001 3,5 3,1 16,8 didelis Gavybos ir apdirbamosios pramonės našumas (pridėtinė vertė, sukuriama 1 sutartinio darbuotojo per 1 val., Lt) 1995 2001 9,8 29,7 šis rodiklis kai kuriose valstybėse viršija Lietuvos rodiklį 10 ir daugiau kartų didelis Vyriausybės iniciatyvos Ūkio ministerija, siekdama pagerinti dabartinę verslo aplinką Lietuvoje, pateikė pasiūlymų, kaip patobulinti ir modernizuoti bendrovių veiklą reguliuojančius įstatymus ir parengti įstatymų dėl steigiamų naujų įmonių, įmonių restruktūrizavimo ir likvidavimo projektus. Siekiant paskatinti verslininkus plėtoti savo verslą bei remti dabartines įmones ir naujas investicijas, turi būti užtikrintas teisės aktų skaidrumas ir jų tarpusavio suderinimas, įskaitant įvairių įmonėms nustatytų suvaržymų mažinimą. Tai galima pasiekti kuriant aiškias ir skaidrias teisines nuostatas įvairios teisinės formos įmonėms. Šiuo metu baigiama rengti Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą, Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymą, kurie netrukus bus pateikti svarstyti Seimui. Turi būti parengti įstatymai, kuriais teisės nuostatos būtų suderintos su Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, aiškiau ir tiksliau išdėstyta daugelis teisės normų, supaprastinti įvairūs reikalavimai įmonėms. Pvz., siūlomame naujame Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo projekte panaikinamas reikalavimas uždarosioms akcinėms bendrovėms turėti ne daugiau kaip 100 akcininkų, smulkūs atstovavimo akcininkams reikalavimai ir reikalavimas, kad bendrovė turėtų bent vieną kolektyvinio valdymo organą; sumažinamas slenkstis, pagal kurį uždarosioms akcinėms bendrovėms taikomas privalomojo audito reikalavimas; panaikinamas draudimas uždarosioms akcinėms bendrovėms išleisti obligacijas ir leidžiama įsigyti ribotą savo akcijų skaičių. Be to, sukuriama teisinė bazė užsienio bendrovių filialams steigti ir registruoti. Mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ) 2002 m. pabaigoje mažos įmonės (iki 9 darbuotojų) sudarė 79,5 % visų įmonių. Mažų įmonių (nuo 10 iki 49 darbuotojų) dalis padidėjo nuo 11,4 % 1999 m. pradžioje iki 16,4 % 2002 m. pabaigoje. Vidutinės įmonės (50–249 darbuotojai) sudarė 3,8 % visų įmonių. 9 pav. Lietuvos įmonių struktūra pagal darbuotojų skaičių 1999–2002 m., % Šaltiniai: Statistikos departamentas; viešoji įstaiga „Statistikos tyrimai“. MVĮ 1998–2000 m. ir 2001–2002 m. mažėjo: nuo 81000 1998 m. pabaigoje iki 53000 – 2002 m. pabaigoje. Kartu mažų įmonių dalis visoje įmonių struktūroje padidėjo nuo 2,6 % 1999 m. iki 18,3 % – 2002 m. Nors MVĮ sumažėjo, šių įmonių dalis visos šalies įmonių struktūroje išliko stabili. 1999 m. pabaigoje ji siekė 96,5 %, 2001 m. pabaigoje – 95,8 %, 2002 m. pabaigoje – 95,7 %. MVĮ, turinčioms iki 249 darbuotojų, 2002 m. pabaigoje teko 68,8 % visos darbo jėgos; iš jų 50,5 % – įmonės, turinčios iki 49 darbuotojų. Verslumo lygis, t. y. santykis tarp įregistruotų ūkio subjektų ir gyventojų skaičiaus, pakilo ir 2002 m. pradžioje siekė 4,6 %; 2003 m. pradžioje pakilo iki 4,7 %. 2002 m. daugiau MVĮ įregistruota, nei likviduota. Apskritai MVĮ skaičius, tenkantis 1000 gyventojų, Lietuvoje 2–4 kartus mažesnis už ES vidurkį. 10 pav. Veikiančių MVĮ skaičius 1999–2002 m. Šaltiniai: Statistikos departamentas; viešoji įstaiga „Statistikos tyrimai“. 10 lentelė. MVĮ gausėjimas 1999–2002 m. Rodiklis 1999 m. 2000 m. 2001 m. 2002 m. Įregistruota MVĮ (gruodžio 31 d.), vnt. 140258 138693 136986 127528 Tam tikrais metais įregistruota MVĮ, vnt. 9830 7967 8196 5903 Tam tikrais metais likviduota MVĮ, vnt. 6156 9354 9848 5738 Tam tikrais metais įregistruota naujų MVĮ visoje MVĮ sektoriaus dalyje, % - 5,68 5,91 4,31 Tam tikrais metais likviduota MVĮ visoje MVĮ sektoriaus dalyje, % - 6,67 7,1 4,19 MVĮ gausėjimas, % - -0,99 -1,19 0,12 Šaltiniai: Statistikos departamentas; viešoji įstaiga „Statistikos tyrimai“. MVĮ regioninis pasiskirstymas Lietuvoje nėra tolygus. Dauguma MVĮ sutelkta apskrityse, kurių centrai – didesnieji miestai. 49 % MVĮ veikia Vilniaus ir Kauno apskrityse, todėl pastebima reikšminga koreliacija tarp MVĮ skaičiaus apskrityse ir BVP dalies, tenkančios pavienėms apskritims. Tiesioginė koreliacija (su tam tikromis išimtimis) matoma tarp MVĮ tankio ir nedarbo lygio rodiklių. Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūros ir uždarosios akcinės bendrovės „Naujosios marketingo sistemos“ (NMS) atlikto MVĮ tyrimo (2001 m.) duomenimis, pagrindiniai verslo plėtros trukdžiai yra šie: maža perkamoji galia (12 %), dideli mokesčiai (9 %), apyvartinio kapitalo stoka (8,7 %), pradinio kapitalo stoka (7,6 %), MVĮ paramos institucijų stoka (7 %). Tyrimo duomenimis, 78 % MVĮ 2001 metais reikėjo išorės paramos – daugiausia 10–49 darbuotojus turinčioms įmonėms (81,3 %) ir įmonėms, įsteigtoms prieš 3–5 metus (79,7 %). 2001 m. MVĮ labiausiai stigo teisės konsultacijų (36,9 %). Be to, buvo paramos verslui ir konsultavimo finansinio valdymo klausimais poreikis (19,2 %), darbuotojų pritraukimo paslaugų poreikis (11,9 %) ir verslo valdymo paslaugų poreikis (11,6 %). Tik 29,6 % įmonių, kurioms reikėjo išorės paramos, per pastaruosius 12 mėnesių kreipėsi į paramą teikiančias institucijas. Pagrindinės priežastys, kodėl į šias institucijas nebuvo kreipiamasi, yra šios: informacijos apie šias institucijas ir galimą paramą stoka (39,8 %), per griežti tokių institucijų reikalavimai paramos siekiančiai MVĮ (26,4 %), per brangu (17,9 %). Nors esama pažangos gerinant bendrąją verslo aplinką ir mažinant patekimo į rinką barjerus, apskritai verslumo dinamika išlieka silpna, MVĮ augimas – lėtas. Administracinės naujų įmonių steigimo procedūros sudėtingos, verslininkai stokoja pradinio kapitalo ir vadybos bei finansinių gebėjimų, rinkodaros bei eksporto įgūdžių ir informacijos. MVĮ augimą silpnina ir palyginti maža Lietuvos vidaus rinka bei ribotos plėtros galimybės, mažas technologinis įmonių pajėgumas, finansavimo prieinamumo problema, sudėtingi administraciniai reikalavimai ir su jais susijusios sąnaudos, sunkumai apsirūpinant reikiamos kvalifikacijos darbuotojais. Kita svarbi problema – darbo rinkos nelankstumas. Siekiant spręsti šiuos klausimus ir skatinti verslumą bei MVĮ augimą, laikantis Europos mažųjų įmonių chartijos (Chartija), kurią Lietuva pasirašė 2002 m. ir kurioje išdėstyta 10 priemonių smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai skatinti, principų, buvo parengtos ilgalaikės (iki 2015 m.) ir trumpalaikės (iki 2004 m.) strategijos, taip pat Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 metų strateginių krypčių ir smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002–2004 metų priemonės, patvirtintos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1175. Chartijos principų įgyvendinimas reikalauja visapusio ir sistemingo veikimo būdo, užtikrinančio, kad smulkaus verslo ir verslumo dimensija būtų įtraukta į susijusią politiką (pramonės, inovacijų diegimo, užimtumo, vietos ekonominės plėtros, eksporto skatinimo ir investicijų). Nors įgyvendinant Chartijos tikslus jau pasiekta tam tikra pažanga, reikia tolesnių priemonių, visų pirma prieinamo finansavimo, technologinių gebėjimų, geresnio dialogo tarp įmonių ir įmonių asociacijų (joms atstovaujančių organizacijų) srityse. Būtini nuoseklesni ir sistemingesni veiksmai įtvirtinant Chartijos principus kitose veiklos srityse, taip pat jų įgyvendinimo stebėjimas ir visuomenės informavimas apie pasiektus rezultatus. Tiesioginė parama MVĮ teikiama per valstybės finansuojamų paramos verslui organizacijų tinklą. Lietuvoje MVĮ gauna valstybės finansuojamas konsultavimo paslaugas, apimančias informacijos teikimą, konsultacijas, mokymą, finansines paslaugas ir priemones, prisidedančias prie MVĮ augimo ir kliūčių šiam augimui šalinimo. Finansinės priemonės apima paskolų garantijų teikimą, mažų ir lengvatinių paskolų teikimą bei rizikos kapitalo finansavimą. 1999–2003 m. laikotarpiu buvo įkurta 20 verslo informacijos centrų, kurių paskirtis – potencialiems verslininkams ir MVĮ teikti pagrindines verslo informacijos paslaugas. Siekiant sukurti palankias sąlygas steigiamoms naujoms inovacijų diegimo įmonėms, buvo įsteigti 7 verslo inkubatoriai. 1995 m. įsteigta viešoji įstaiga Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra, teikianti konsultavimo bei mokymo paslaugas MVĮ ir koordinuojanti minėtųjų verslo informacijos centrų veiklą. Nors jau pasiekta pažanga kuriant visą šalį apimančią viešąją paramos verslui infrastruktūrą, šio tinklo administraciniai gebėjimai ir paslaugų kokybė bei efektyvumas dar nepakankami. Nors viešųjų paslaugų apimtis ir jų prieinamumas padidėjo (2003 m. I pusmetį mokymo paslaugas gavo 8700 įmonių (2002 m. – 4200), o konsultavimo paslaugas – atitinkamai 12500 ir 10000 įmonių), viešųjų paramos paslaugų efektyvumą dar reikia didinti: gerinti įmonių informavimą apie tokias paslaugas, teikiamų paslaugų kokybę ir paramos verslui infrastruktūros teikiamų paslaugų poveikio stebėjimą bei vertinimą. Apskritai verslo inkubatorių vaidmuo padedant kurtis naujoms įmonėms buvo teigiamas (inkubatoriuose įsteigta apytikriai 160 įmonių, sukurta 1000 darbo vietų), tačiau planuojama toliau plėtoti Lietuvoje veikiančius verslo informacijos centrus ir standartizuoti siūlomas paslaugas, kad visi centrai teiktų geros kokybės pagrindinę informaciją, konsultacijas ir mokymą, kad MVĮ daugiau naudotųsi tokiomis paslaugomis. Kita vertus, numatoma, kad viešoji paramos verslui infrastruktūra (Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra, verslo inkubatoriai, verslo informaciniai ir konsultacijų centrai) turės didelę reikšmę rengiant Struktūrinių fondų finansuojamus projektus ir padės regionų verslininkams atlikti šį darbą. Siekdama spręsti MVĮ finansavimo galimybių gerinimo problemą, Vyriausybė 2001 m. įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA), kurios paskirtis – teikti valstybės garantijas bankų teikiamoms paskoloms MVĮ ir padengti dalį tokių paskolų palūkanų. 2002 m. ši bendrovė suteikė garantijas 102 įmonių gautoms paskoloms (bendra suma – 20 mln. Lt), 2003 m. I pusmetį – 105 garantijas, kurių bendra suma – 17 mln. Lt. Tai rodo, kad šios paslaugos paklausa labai didelė ir būtina plėsti finansinės paramos paslaugas MVĮ, ypač susijusias su mikrokreditavimu. 11 lentelė. Pagrindinių Lietuvos ir ES rodiklių, apibūdinančių smulkaus ir vidutinio verslo sekto