Lielupes planas patvirtintas

Lielupes planas patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės NUTARIMAS DĖL LIELUPĖS UPIŲ BASEINO RAJONO VALDYMO PLANO IR PRIEMONIŲ VANDENSAUGOS TIKSLAMS LIELUPĖS UPIŲ BASEINO RAJONE PASIEKTI PROGRAMOS PATVIRTINIMO 2010 m. lapkričio 17 d. Nr. 1618 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544) 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir 25 straipsnio 4 dalimi ir įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268), 3 lentelės 905 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Patvirtinti: 1.1. Lielupės upių baseino rajono valdymo planą (toliau – Planas); 1.2. Priemonių vandensaugos tikslams Lielupės upių baseino rajone pasiekti programą (toliau – Programa). 2. Pavesti Aplinkos ministerijai koordinuoti Plano ir Programos įgyvendinimą. 3. Pasiūlyti savivaldybėms, esančioms Lielupės upių baseino rajone, dalyvauti vykdant Planą ir Programą. 4. Nustatyti, kad šis nutarimas tą pačią dieną oficialiai be Plano ir Programos skelbiamas „Valstybės žiniose“, o nutarimas su Planu ir Programa – „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje (www.valstybes-zinios.lt). Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas _________________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1618 LIELUPĖS UPIŲ BASEINŲ RAJONO VALDYMO PLANAS I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Įgyvendindama Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2000, Nr. 61-1816; 2003, Nr. 36-1544) nuostatas, į kurias perkelti ir pagrindinio Europos Sąjungos (toliau – ES) vandens teisinio dokumento – 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 5 tomas, p. 275), (toliau – BVPD) reikalavimai, Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – AAA) kartu su Lietuvos geologijos tarnyba (toliau – LGT) parengė šį Lielupės upių baseinų rajono (toliau – UBR) valdymo planą. Lietuvai įstojus į ES vandens telkiniai bus tvarkomi ir saugomi ne pagal administracines, bet pagal hidrologiškai apibrėžtas natūralias upių baseinų ribas. Upės baseinas – tai teritorija, iš kurios visas paviršinis vanduo suteka į vieną upę. Upės vandens kokybę sąlygoja jos baseino teritorijoje vykstantys gamtiniai procesai bei bendras ūkinės veiklos poveikis. Įgyvendindama vandensaugos teisės aktų reikalavimus Lietuva iki 2015 m. visuose šalies vandens telkiniuose privalės pasiekti gerą būklę. Administraciniuose vienetuose (savivaldybėse) vandens valdymas ir toliau vyks, tačiau norint įgyvendinti tikslus vandens telkiniuose savivaldos institucijos, kurių administruojamos teritorijos ar jų dalys patenka į bendrą upės baseiną, turės koordinuoti ir derinti vandens gerinimo priemones. Siekiant palengvinti vandens ir vandens telkinių valdymą, Lietuvos upių baseinai buvo apjungti į keturis UBR: Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos. Kiekvienam UBR turi būti parengti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti UBR valdymo planai ir jų įgyvendinimo priemonių programos. Valdymo planai bus įgyvendinami 2010–2015 m. laikotarpiu ir atnaujinami kas šešerius metus, t.y. 2015, 2021 m. ir t. t. Valdymo planuose trumpai apibūdinta dabartinė UBR būklė, apibendrinti ją sąlygojančios žmogaus veiklos poveikio analizės rezultatai, pateikiama informacija apie vandensaugos tikslus ir jų pagrindimą, išskirti rizikos vandens telkiniai, kuriuose iki 2015 m. nebus pasiekta gera būklė, numatytos priemonės vandensaugos tikslams pasiekti bei kita informacija. UBR valdymo planai yra skirti visuomenei, valstybės ir savivaldybių institucijoms, Europos Komisijai bei įvairioms Lietuvos interesų grupėms. Sudarant UBR valdymo planus yra ne tik nustatyti aplinkosaugos prioritetai, bet ir įvertinti ekonominiai bei socialiniai aspektai. Tvarkant vandens išteklius reikia subalansuoti ir suderinti vandens naudojimą buities, žemės ūkio, pramonės, rekreacijos ir gamtosaugos tikslams. Siekiant subalansuotai naudoti visuomenės, ūkio ir gamtos išteklius bei stengiantis suderinti vandens apsaugos ir kitus visuomenės poreikius, teisės aktai numato ir kai kurių išimčių galimybę. Viena jų – užsibrėžto tikslo įgyvendinimą nukelti vėlesniam laikui (ilgiausiai iki 2027 m.), jeigu jį pasiekti laiku neleidžia techninės galimybės, labai didelės sąnaudos ar gamtinės sąlygos. Kai geros būklės pasiekti neįmanoma net ir iki 2027 m., leidžiama kita išimtis – užsibrėžti ne tokį aukštą tikslą, jeigu jį pasiekti neleidžia techninės sąlygos, labai didelės sąnaudos, gamtinės priežastys ar itin didelis užterštumas ir jeigu siekiant geros būklės atsirastų labai didelių neigiamų socialinių ekonominių padarinių, kurių išvengti nėra jokių kitų aplinkosauginiu požiūriu pranašesnių alternatyvų. Jeigu pasiekti vandensaugos tikslus trukdo vandens telkinyje žmogaus padaryti fiziniai-morfologiniai pakitimai, pvz., pastatytas uostas, stipriai pagilintas upės dugnas, įrengta užtvanka, vandens telkinį galima išskirti kaip „labai pakeistą“ ir jam taip pat nustatyti švelnesnius vandensaugos tikslus. Labai svarbus vaidmuo tvarkant vandens išteklius tenka visuomenei, kuri turi dalyvauti vandens telkinių valdymo procese. Visuomenė buvo informuota apie aktualiausias vandens valdymo ir apsaugos problemas, kurios buvo identifikuotos apibūdinant UBR. Interesų grupių ir visuomenės atstovai du kartus buvo kviečiami pateikti savo pastabas ir komentarus preliminariems Lielupės UBR valdymo planams, kurie buvo patalpinti AAA interneto svetainėje. Lielupės UBR valdymo plano ir priemonių programos projektai buvo keletą kartų aptariami UBR Koordinavimo tarybos posėdžiuose ir išplėstiniuose seminaruose. Į priimtinas raštu pateiktas interesų grupių pastabas ir komentarus buvo atsižvelgta koreguojant valdymo planą. Pagal Upių baseinų rajono valdymo plano ir priemonių programos vandensaugos tikslams pasiekti rengimo bei derinimo su užsienio valstybėmis tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 591 (Žin., 2003, Nr. 114-5170) už UBR valdymo planų parengimą ir koordinavimą visoje Lietuvos teritorijoje, o taip pat už atsiskaitymą Europos Komisijai atsakinga institucija paskirta AAA. II SKYRIUS. LIELUPĖS UPIŲ BASEINŲ RAJONO CHARAKTERISTIKA I SKIRSNIS. PAVIRŠINIAI VANDENS TELKINIAI 2. Lielupės UBR yra priskiriamos Lietuvos teritorijoje esančios Mūšos, Nemunėlio ir mažųjų Lielupės intakų pabaseinių dalys. (pav.) 1 pav. Lielupės UBR pabaseiniai Mūšos, Nemunėlio ir Lielupės mažųjų intakų pabaseiniai Lietuvoje užima teritoriją tarp 55°36' ir 56°27' šiaurės platumos bei 22°55' ir 25°52' rytų ilgumos. Bendras Mūšos ilgis yra 157,3 km, o baseino plotas – 5462,6 km2. Lietuvoje yra 133,1 km ilgio Mūšos atkarpa, likusi jos žemupio dalis teka Latvijoje. Lietuvoje esanti baseino dalis užima 5296,7 km2. Nemunėlio upės bendras ilgis yra 199,3 km, baseino plotas – 4047,0 km2. Lietuvoje teka 80,7 km ilgio Nemunėlio atkarpa nuo versmių, dar 79,4 km teka Lietuvos-Latvijos siena, o jo žemupys yra Latvijos teritorijoje. Lietuvoje yra 1892,0 km2 Nemunėlio baseino. Lielupės mažųjų intakų pabaseinį sudaro kairiųjų Lielupės intakų baseinų aukštutinės dalys. Lielupės ilgis yra 120,5 km, ji visa teka Latvijoje. Lietuvos teritorijoje Lielupės mažųjų intakų baseinai užima 1749,6 km2 plotą. Taigi bendras Lielupės UBR plotas yra 8938,3 km2. Vandens telkinių apibūdinimas Mūšos pabaseinis 3. Mūša yra 11 pagal ilgį Lietuvos upė. Jos versmės yra Mūšos Tyrelio pelkės vakariniame pakraštyje, apie 1,5 į pietvakarius nuo Miknaičių ežero, apie 1 km į šiaurę nuo Romutaičių vienkiemio, Joniškio rajone. Didžioji baseino dalis yra Mūšos-Nemunėlio žemumoje, tik aukštupis teka Ventos vidurupio, o žemupis – Joniškio žemumomis. Mūšos baseinas vietomis yra gana sunkiai atskiriamas nuo aplinkinių baseinų: jo takoskyra vietomis praeina aukštapelkių masyvais (Rėkyvos, Notigalės), taip pat yra antropogeninė sąsaja su Nevėžio baseinu per Sanžilės kanalą tarp Nevėžio ir Lėvens. Mūša – viena ramiausių Lietuvos upių, jos vidutinis nuolydis 0,047 proc. Lietuvoje yra 97 proc. Mūšos baseino ploto. Mūšos baseino ežeringumas – 0,5 proc., miškingumas – 14,1 proc., pelkėtumas – 5,1 proc., šlapios žemės – 87,4 proc., Mūšos baseine telkšo 38 ežerai didesni nei 0,005 km2, iš jų 7 – didesni nei 0,5 km2. Vidutinis metų nuotėkio hidromodulis Mūšos baseine yra 5 l/s iš km2. Vidutinis metų debitas ties Lietuvos-Latvijos siena – 23 m3/s (įvertinus ir Nevėžiui atiduodamą Lėvens nuotėkio dalį – 3,2 m3/s). Mūšos pabaseinio upių tinklą sudaro 463 ilgesnės ir 1870 trumpesnių nei 3 km upių. Bendras upių ilgis – 7869 km. Ilgesnių negu 3 km upių tinklo tankis siekia 0,73 km/km2, smulkiųjų (t.y. trumpesnių nei 3

1. km)– 0,76 km/km2. Ilgiausi ir didžiausi pagal baseinų plotą Mūšos intakai Lietuvoje yra Lėvuo, Pyvesa, Tatula, Daugyvenė ir Kruoja. Pagrindinių Lietuvos teritorija tekančių Mūšos pabaseinio upių ilgiai ir dydžiai, didesnio nei 0,5 km2 paviršiaus ploto ežerai yra pateikiami toliau lentelėse: 1 lentelė. Mūšos pabaseinio upių ilgiai ir baseinų plotai. Upė Įtekėjimo krantas Atstumas nuo žiočių, km Ilgis, km Baseino plotas, km2 bendras Lietuvoje bendras Lietuvoje Noruta d 152,5 15,9 15,9 19,3 19,3 Einautas d 150,8 17,1 17,1 37,9 37,9 Kūra d 147,5 18,9 18,9 43,5 43,5 Vilkvedis d 144,2 15,2 15,2 69,5 69,5 Voverkis d 139,5 19,0 19,0 65,7 65,7 Tautinys d 134,8 17,3 17,3 32,0 32,0 Kulpė d 128,9 30,8 30,8 263,3 263,3 Šiladis d 119,9 28,3 28,3 123,1 123,1 Pala d 104,0 19,3 19,3 87,3 87,3 Kruoja d 93,8 50,5 50,5 361,4 361,4 Daugyvenė d 91,4 61,1 61,1 487,8 487,8 Lašmuo d 90,3 18,1 18,1 66,9 66,9 Plautupis d 77,0 17,8 17,8 27,1 27,1 Mažupė d 72,0 37,5 37,5 162,3 162,3 Lėvuo d 50,5 140,1 140,1 1628,8 1628,8 Pyvesa d 48,4 92,6 92,6 501,6 501,6 Jiešmuo d 47,3 27,1 27,1 67,1 67,1 Tatula d 45,0 64,7 64,7 453,4 453,4 Kamatis k 33,5 16,7 16,7 63,0 63,0 Šaltinis: Gailiušis, B., Jablonskis, J., Kovalenkovienė M. 2001. Lietuvos upės. Hidrografija ir nuotėkis. 2 lentelė. Didžiausi Mūšos pabaseinio ežerai. Ežeras Inv. Nr. Tiesioginė vandentėkmė Gylis, m Plotas, km2 Tūris, tūkst. m3 Baseino plotas, km2 maks. vid. plane sąraše Rėkyvos ežeras 15-4 T-1 4.80 2.04 11,792 11,792 24000.0 19.4 Arimaičių ežeras 16-2 Ežerėlė 18.70 2.00 2,9 2,896 2050.0 33.6 Gudelių ežeras 15-18 Kruoja 15.00 4.00 2,33 2,725 9186.0 14.4 Suosa 18-7 Suosa 4.48 2.13 2,002 2,087 4264.6 13.0 Viešintas 18-10 Viešinta 7.65 2.85 1,962 1,984 5587.5 15.8 Kairių ežeras 15-15 Šiladis 10.50 2.20 0,86 0,775 1862.5 6.6 Talša 15-11, Kulpė 8.20 3.58 0,728 0,562 2606.0 33.2 Šaltinis: AAA geografinės informacinės sistemos (toliau – GIS) informacija (pav.) 2 pav. Mūšos pabaseinyje esančios savivaldybės Nemunėlio pabaseinis 4. Nemunėlis yra 9 pagal ilgį Lietuvos upė. Nemunėlio versmės – Lūšnos ežeras į pietus nuo Rokiškio, Baltijos aukštumų Šventosios plynaukštėje. Toliau Nemunėlis teka Mūšos-Nemunėlio žemuma. Didele jo atkarpa (79,4
2. km)eina Lietuvos-Latvijos siena. Vidutinis vagos nuolydis – 0,07 proc., pasienio ruože siekia iki 0,12 proc.). Lietuvoje yra 47 proc. Nemunėlio baseino. Nemunėlio pabaseinio ežeringumas – 0,4 proc., iš viso yra apie 40 ežerų didesnių kaip 0,005 km2, iš jų 4 – didesni kaip 0,5 km2. Taip pat baseine yra 7 tvenkiniai, kurių patvankos aukštis didesnis nei 3 m. Vidutinis metų nuotėkio hidromodulis Nemunėlio baseine – 7 l/s iš km2, vidutinis debitas iš Lietuvos teritorijoje esančios baseino dalies – 13,2 m3/s. Nemunėlio pabaseinio upių tinklą sudaro 165 ilgesnės ir 670 trumpesnių nei 3 km upių. Bendras upių ilgis – 2887 km. Ilgesnių negu 3 km upių tinklo tankis siekia 0,75 km/ km2, smulkiųjų (t.y. trumpesnių nei 3
3. km)– 0,78 km/km2. Ilgiausi ir didžiausi pagal baseinų plotą Nemunėlio intakai Lietuvoje yra Vyžuona ir Apaščia. Pagrindinių Lietuvos teritorija tekančių Nemunėlio pabaseinio upių ilgiai ir dydžiai, didesnio nei 0,5 km2 paviršiaus ploto ežerai yra pateikiami toliau lentelėse: 3 lentelė. Nemunėlio pabaseinio upių ilgiai ir baseinų plotai. Upė Įtekėjimo krantas Atstumas nuo žiočių, km Ilgis, km Baseino plotas, km2 bendras Lietuvoje bendras Lietuvoje Laukupė d 176,5 23,9 23,9 60,4 60,4 Vingerinė d 158,1 22,9 22,9 124,7 124,7 Vyžuona d 142,3 34,1 34,1 320,9 273,4 Nereta d 118,6 24,6 (18 km – siena) 6,6 88,9 54,3 Apaščia k 60,1 90,7 90,7 894,1 894,1 Šaltinis: Gailiušis, B., Jablonskis, J., Kovalenkovienė M. 2001. Lietuvos upės. Hidrografija ir nuotėkis. 4 lentelė. Didžiausi Nemunėlio pabaseinio ežerai. Ežeras Inv. Nr. Tiesioginė vandentėkmė Gylis, m Plotas, km2 Tūris, tūkst. m3 Baseino plotas, km2 maks. vid. plane sąraše Širvėnos ežeras* 8-6 Apaščia 3.45 2.22 3,347 3,254 7419.2 388.0 Notigalė 19-4 - 5.71 3.00 0,912 0,929 2731.9 20.9 Kilučių ežeras 8-9 Apaščia 3.52 2.10 0,860 0,884 1800.0 296.0 Skaistė 9-4 N-14 13.08 4.94 0,599 0,59 2960.7 7.5 * Širvėnos ežeras pagal kilmę yra tvenkinys Šaltinis: AAA GIS informacija (pav.) 3 pav. Nemunėlio pabaseinyje esančios savivaldybės Lielupės mažųjų intakų pabaseinis 5. Lielupės formalios versmės yra Latvijoje (Mūšos ir Nemunėlio santaka), tačiau net 51 proc. jo baseino ploto yra Lietuvoje. Net ir atmetus didžiųjų Lielupės intakų Mūšos ir Nemunėlio baseinus, Lietuvoje esančių mažųjų Lielupės intakų baseinų dalys sudaro gana reikšmingą viso Lielupės baseino dalį – 10 proc. Visi mažieji Lielupės intakai, išskyrus Švėtę, prasideda Linkuvos kalvagūbrio šiaurinėje papėdėje ir teka Joniškio žemuma. Švėtė prasideda Ventos vidurupio žemumoje, kerta Linkuvos kalvagūbrį ir toliau teka Joniškio žemuma. Taigi didžioji dalis šio pabaseinio upių lėtos, jų vagos sureguliuotos, vagų nuolydžiai maži. Vidutinis nuolydis kinta nuo 0,066 proc. (Yslikio) iki 0,176 proc. (Platonio). Išskirtinė šio pabaseinio ypatybė – praktiškai visą plotą užimančios melioruotos derlingos, tankiai apgyvendintos dirbamos žemės. Ežerų šioje Lielupės baseino dalyje nėra, išskyrus į ežerų kadastrą įtrauktą Žvelgaičių tvenkinį (0,27 km2). Yra ir dar keletas tvenkinių: Buivydžių (0,25 km2), Joniškio (0,1 km2), Kamojų (0,14 km2) ir kt. Vidutinis pabaseinio hidromodulis yra 5,4 l/s iš km2, o suminis Lietuvos teritorijoje tekančių mažųjų Lielupės intakų vidutinis metų debitas yra 9,5 m3/s. Tačiau vidutinis vasaros nuotėkio laikotarpio hidromodulis yra mažesnis kaip 0,5 l/s iš km2, ir mažesni upeliai šiuo laikotarpiu išdžiūsta. Lielupės mažųjų intakų pabaseinio upių tinklą sudaro 172 ilgesnės ir 700 trumpesnių nei 3 km upių. Bendras upių ilgis – 2886 km. Ilgesnių negu 3 km upių tinklo tankis siekia 0,81 km/km2, smulkiųjų (t.y. trumpesnių nei 3
4. km)– 0,84 km/km2. Ilgiausi ir didžiausi pagal baseinų plotą Lielupės intakai Lietuvoje yra Švėtė, Virčiuvis ir Yslikis. Pagrindinių Lietuvos teritorija tekančių Lielupės mažųjų intakų pabaseinio upių ilgiai ir dydžiai yra pateikiami toliau lentelėje: 5 lentelė. Lielupės mažųjų intakų pabaseinio upių ilgiai ir baseinų plotai. Upė Įtekėjimo krantas Atstumas nuo žiočių, km Ilgis, km Baseino plotas, km2 bendras Lietuvoje bendras Lietuvoje Yslikis k 98,2 60,7 19,5 620,5 404,1 Švitinys k 82,2 68,6 28,3 417,9 255,7 Šešėvė k 78,0 52,9 13,7 245,7 57,5 Virčiuvis k 73,3 72,0 35,4 440,6 289,4 Platonis k 72,1 67,4 26,2 490,0 259,9 Švėtė k 60,9 118,0 (3,1 – siena) 46,4 2274,0 483,0 Šaltinis: Gailiušis, B., Jablonskis, J., Kovalenkovienė M. 2001. Lietuvos upės. Hidrografija ir nuotėkis. (pav.) 4 pav. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje esančios savivaldybės 6. Duomenys apie savivaldybių plotus, patenkančius į atskirus baseinus ir pabaseinius, pateikiami 6 lentelėje, o 7 lentelėje pateikta informacija apie tai, kokią baseino ar pabaseinio dalį sudaro atskiros savivaldybės. 6 lentelė. Savivaldybių plotas Lielupės UBR Savivaldybė Plotas, km2 Savivaldybės ploto dalis (proc.) Lielupės UBR Mūšos pab. Lielupės mažųjų int. pab. Nemunėlio pab. Biržų r. 1475.9 32 68 Joniškio r. 1151.7 13.7 86 Pasvalio r. 1288.8 90 10 Šiaulių m. 81.1 81 Akmenės r. 843.5 2 Pakruojo r. 1315.2 62 38 Šiaulių r. 1807 31 6 Rokiškio r. 1806.4 5 47 Kupiškio r. 1080.1 79 3 Panevėžio r. 2177.0 26 Radviliškio r. 1634.0 24.5 Panevėžio m. 50.2 9 Anykščių r. 1764.0 9 Šaltinis: ekspertų skaičiavimai 7 lentelė. Pabaseinių ploto dalis atskirose savivaldybėse Savivaldybė Lielupės UBR (proc.) Mūša Lielupės mažieji int. Nemunėlis 5296.4 km2 1750.7 km2 1902 km2 Biržų r. 9 53 Joniškio r. 3 57 Pasvalio r. 22 7.5 Šiaulių m. 1 Akmenės r. 1 Pakruojo r. 15 28.5 Šiaulių r. 11 6 Rokiškio r. 2 45 Kupiškio r. 16 2 Panevėžio r. 11 Radviliškio r. 7 Anykščių r. 3 Šaltinis: ekspertų skaičiavimai 7. Kaip matyti iš 7 lentelės, daugiausiai savivaldybių – net 11 – yra Mūšos pabaseinio teritorijoje. Atskirose savivaldybėse yra nuo 3 iki 22 proc. pabaseinio ploto. Didžiausia dalis, 22 proc. Mūšos pabaseinio ploto, yra Pasvalio rajono savivaldybėje. Šiek tiek mažiau, atitinkamai 16 ir 15 proc. pabaseinio ploto yra Kupiškio ir Pakruojo savivaldybėse. Mažiausiai – tik 3 savivaldybės – yra Nemunėlio pabaseinyje. Nemunėlio pabaseinis beveik po lygiai patenka į Biržų rajono (53 proc.) ir Rokiškio rajono (45 proc.) savivaldybes. Likusiame, Kupiškio rajone, yra vos 2 proc. Nemunėlio pabaseinio. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje yra 4 savivaldybes. Didžioji Lielupės mažųjų intakų pabaseinio dalis, t.y. 57 proc., yra Joniškio rajono savivaldybėje. Pakruojo rajono savivaldybėje yra 28.5 proc. pabaseinio ploto. Vandens telkinių tipologija 8. Lielupės UBR vandens telkiniai yra priskiriami šioms kategorijoms: upėms, ežerams ir labai pakeistiems (toliau – LPVT) telkiniams. Įvairios upės ir ežerai pasižymi savitomis gamtinėmis charakteristikomis: skiriasi upių dydžiai, nuolydžiai, ežerų gyliai. Šių gamtinių charakteristikų įvairovė turi įtakos ir vandens organizmų bendrijoms: skirtingose gamtinėse sąlygose skiriasi ir vandens organizmų rūšinė sudėtis, įvairių rūšių santykiniai rodikliai bendrijose. Todėl, atsižvelgiant į paviršinių vandenų gamtinių charakteristikų įvairovę bei jų sąlygotus vandens organizmų bendrijų skirtumus, upės, ežerai ir LPVT yra papildomai suskirstyti į tipus. Kiekvienam vandens telkinių tipui būdinga tam tikrų charakteristikų visuma, kai telkinys nėra paveiktas žmogaus veiklos, yra vadinama etaloninėmis sąlygomis. Pagal charakteristikų nukrypimo nuo etaloninių sąlygų laipsnį galima nustatyti realią telkinio ekologinę būklę (žmogaus poveikio stiprumą), t.y. nustatyti, kur vandens organizmų bendrijų skirtumai yra dėl natūralių (gamtinių) veiksnių, o kur – dėl žmogaus poveikio. Tad gamtinėmis charakteristikomis besiskiriančių telkinių suskirstymas į tipus yra būtina sąlyga siekiant teisingai nustatyti šių telkinių ekologinę būklę. Šiame skyriuje pateikiama informacija apie Lielupės UBR upių bei ežerų kategorijos vandens telkinių tipus bei juos apibūdinančius gamtinius veiksnius. Upių vandens telkiniai 9. Upių vandens telkiniais yra įvardijamos visos upės, kurių baseinų plotas yra didesnis už 50 km2. Upės, kurių baseinų plotai yra mažesni už 50 km2 nėra skirstomos į atskirus vandens telkinius, nes jos patenka į didesniųjų upių vandens surinkimo baseinus, kurių pagrindu yra vykdomas vandens telkinių valdymas. Todėl, atliekant valdymą baseininiu principu yra užtikrinama ne tik gera vandens telkinių ekologinė būklė/potencialas, tačiau ir jų baseinuose esančių mažesnių upių kokybė. 10. Lielupės UBR išskiriami 124 upių vandens telkiniai, kurių bendras ilgis siekia 2257 km. Mūšos pabaseinyje bendras upių kategorijos vandens telkinių ilgis yra 1314 km, o vandens telkinių yra 74. Nemunėlio pabaseinio upės yra suskirstytos į 28 vandens telkinius, kurių bendras ilgis sudaro 515 km. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje yra išskirti 22 upių vandens telkiniai, kurių bendras ilgis siekia 429 km. Lielupės UBR esančių mažųjų upių, kurios nėra išskiriamos į atskirus vandens telkinius, ilgis siekia 15 088 km, iš jų 8 792 km yra Mūšos pabaseinyje, 2 749 km – Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje, 3 547 km – Nemunėlio pabaseinyje. 11. Lielupės UBR identifikuoti 5 upių tipai, besiskiriantys vandens organizmų bendrijomis. Upių tipai apibūdinami dviem pagrindiniais gamtiniais veiksniais, kurie lemia didžiausius vandens organizmų bendrijų skirtumus: baseino plotu ir vagos nuolydžiu. Tipų apibūdinime naudojami ir veiksniai, į kuriuos, laikantis Paviršinių vandens telkinių tipų aprašo, paviršinių vandens telkinių kokybės elementų etaloninių sąlygų rodiklių aprašo ir kriterijų dirbtiniams, labai pakeistiems ir rizikos vandens telkiniams išskirti aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. D1-256 (Žin., 2005, Nr. 69-2481) nuostatų, taip pat privalu atsižvelgti vandens telkinių tipologijoje: absoliutus aukštis ir geologija. Pagal pastaruosius veiksnius beveik visos Lietuvos upės priklauso vienam tipui. Tuo tarpu pagal baseino plotą upės pasiskirsto 3 grupėse. Didesnio kaip 100 km2 baseino ploto upės papildomai suskirstytos į tipus taikant vagos nuolydžio kriterijų. Lielupės UBR upių tipai ir juos apibūdinantys veiksniai yra pateikti 8 lentelėje. 9 lentelėje pateikiamas skirtingo tipo vandens telkinių skaičius ir ilgis Lielupės UBR pabaseiniuose. 5 paveiksle pavaizduotas skirtingų tipų upių teritorinis išsidėstymas. 8 lentelė. Lielupės UBR upių tipologija Veiksniai Tipai 1 2 3 4 5 Absoliutus aukštis, m < 200 Geologija kalkinės Baseino plotas, km2 <100 100–1000 >1000 Vagos nuolydis, m/km - <0,7 >0,7 <0,3 >0,3 Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai 9 lentelė. Skirtingų tipų upių vandens telkinių skaičius ir ilgis Lielupės UBR pabaseiniuose Tipas Upių kategorijos vandens telkiniai Mūšos pabaseinyje Nemunėlio pabaseinyje Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje Skaičius Ilgis, km Skaičius Ilgis, km Skaičius Ilgis, km 1 55 900,7 20 276 19 388,7 2 4 115,8 6 209,9 1 8,2 3 11 146,5 1 8,9 2 31,9 4 1 16,9 0 0 0 0 5 3 132,6 1 20,6 0 0 Iš viso: 74 1312,5 28 515,4 22 428,8 Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai (pav.) 5 pav. Lielupės UBR upių vandens telkinių tipai. Pastaba: Šis ir kiti valdymo plane demonstruojami paveikslai taip pat pateikiami ir interaktyviame žemėlapyje http://gis.gamta.lt/baseinuvaldymas Ežerų ir tvenkinių vandens telkiniai 12. Lielupės UBR identifikuoti 2 ežerų ir tvenkinių tipai. Pagrindinis veiksnys, lemiantis didžiausius vandens organizmų bendrijų skirtumus yra vidutinis ežerų gylis. Kaip ir upių atveju, ežerų tipų apibūdinime taip pat nurodyti ir kiti, privalomieji veiksniai: absoliutus aukštis, geologija ir paviršiaus plotas. Pagal absoliutų aukštį (privalomasis veiksnys) visi Lietuvos ežerai priklauso vienam tipui. Pagal geologija beveik visi ežerai priskirtini kalkiniams, t.y. taip pat priklauso vienam tipui. Išimtimi yra tik Rėkyvos ežeras, pagal geologija priskirtinas organinių ežerų grupei, ir Notigalės ežeras, priskirtinas mažai šarmingiems ežerams. Kadangi duomenų apie šių ežerų charakteristikas esant etaloninėms sąlygoms nėra, jie į atskirus tipus kol kas nėra išskirti. Be to, Rėkyvos ežeras dėl žmogaus ūkinės veiklos sąlygotų hidromorfologinių pokyčių priskirtinas LPVT kategorijai. Visi ežerai priskirtini vienai ežerų grupei – didesnio kaip 0,5 km2 (50
5. ha)ploto ežerai (sutinkamai su Paviršinių vandens telkinių tipų aprašu, paviršinių vandens telkinių kokybės elementų etaloninių sąlygų rodiklių aprašu ir kriterijų dirbtiniams, labai pakeistiems ir rizikos vandens telkiniams išskirti aprašu, pagal plotą klasifikuotini tik >0,5 km2 ežerai), kadangi Lielupės UBR >0,5 km2 ploto ežeruose vandens organizmų bendrijų skirtumus lemia ne ežero dydis, o gylis. Pagal vidutinį gylį ežerai pasiskirsto 2 grupėse: mažesnio kaip 3 m vidutinio gylio ir 3–9 m vidutinio gylio ežerai. Didesnio nei 0,5 km2 ploto tvenkiniuose upėms būdingos sąlygos dėl patvankos poveikio yra pakitę į ežerams būdingas sąlygas, todėl šie tvenkiniai pagal savo savybes yra prilygintini natūraliems ežerams ir jų skirstymui į tipus taikomai tokie patys vidutinio gylio kriterijai. Lielupės UBR ežerų tipai ir juos apibūdinantys veiksniai yra pateikti 10 lentelėje. 11 lentelėje pateikta informacija apie ežerų ir tvenkinių vandens telkinių skaičių Lielupės UBR pabaseiniuose, o 6 paveiksle pavaizduotas ežerų ir tvenkinių tipų išsidėstymas. 10 lentelė. Lielupės UBR ežerų tipologija Veiksniai Tipai 1 2 Vidutinis gylis (
6. m)< 3 3–9 Absoliutus aukštis (
7. m)< 200 Geologija kalkiniai (>1.0 meq/lg (Ca >15mg/l)) Paviršiaus plotas (km2) >0,5 Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai 11 lentelė. Ežerų ir tvenkinių vandens telkinių skaičius Lielupės UBR pabaseiniuose Tipas Mūšos pab. Nemunėlio pab. Lielupės mažųjų intakų pab. Telkinių skaičius Plotas, km2 Telkinių skaičius Plotas, km2 Telkinių skaičius Plotas, km2 1 7 21,85 5 6,31 1 0,80 2 4 15,19 - - - - Iš viso 11 37,04 5 6,31 1 0,80 Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai Lielupės UBR dar yra 360 ežerų, kurie yra mažesni nei 0,5 km2. Bendras jų plotas siekia 15,3 km2. Šie ežerai nėra įvardijami kaip atskiri vandens telkiniai, nes dauguma jų patenka į didžiųjų ežerų vandens surinkimo baseinus, kurių pagrindu atliekamas jų būklės valdymas, todėl didžiųjų (>0,5 km2 ploto) ežerų vandens surinkimo baseinuose taikomos būklės gerinimo priemonės tuo pačiu paveiks ir jų baseinuose esančių mažesnių ežerų būklę. (pav.) 6 pav. Lielupės UBR ežerų kategorijos vandens telkinių tipai Labai pakeisti vandens telkiniai 13. Kai kurių natūralių vandens telkinių fizinės (hidrologinės, morfologinės) charakteristikos dėl žmogaus ūkinės veiklos poveikio yra labai stipriai pakitusios. Tokius pokyčius gali nulemti upių tiesinimas, vagų tvenkimas, hidrologinį režimą veikiantis vandens paėmimas, uosto krantinių tvirtinimas, vagos gilinimas, vandens lygio pokyčiai. Pasiekti gerą vandens organizmų būklę vandens telkiniuose, kurių hidromorfologinės charakteristikos dėl žmogaus ūkinės veiklos poveikio yra smarkiai pakitusios, daugeliu atveju yra neįmanoma, nebent žmogaus ūkinė veikla būtų nutraukta, o natūralios fizinės savybės – atkurtos. Jeigu natūralių fizinių savybių grąžinimas tokiam telkiniui turėtų didelių neigiamų socialinių ar ekonominių padarinių arba jeigu naudos, kurią teikia šios pakeistos telkinių savybės, dėl techninių ar ekonominių priežasčių negalima pasiekti kitomis aplinkosaugos požiūriu pažangesnėmis priemonėmis, toks telkinys yra laikomas LPVT. Tokiems telkiniams priskirti didesnio nei 0,5 km ploto tvenkiniai. Juose upėms būdingos sąlygos dėl patvankos poveikio yra pakitę į ežerams būdingas sąlygas. Minėtų tvenkinių tarpe yra nurodomas vienas telkinys, įtrauktas į valstybinį ežerų kadastrą – Širvėnos ežeras. Šis ežeras susiformavo apie 1580 metus žemiau Agluonos ir Apaščios upių santakos pastačius užtvanka. Vandens lygiui pakilus apie 3 m buvo užlieta 3,3 km2 teritorija, o pievose su smegduobėmis susidaręs tvenkinys vėliau buvo pavadintas Širvėnos ežeru. Tad pagal kilmę Širvėnos ežeras laikytinas tvenkiniu. Vandens organizmų bendrijų tyrimų duomenys rodo, kad ištiesintos vagos upių ekologinė būklė pagal biologinius kokybės elementus yra prastesnė nei gera, nors fizikinių-cheminių kokybės elementų rodikliai ir atitinka geros ekologinės būklės kriterijus. Jei ištiesintos vagos atkarpos nėra pastoviai prižiūrimos, laikui bėgant jos gali savaime atsistatyti. Tačiau, savaiminio upių vagų atsistatymo procesas labai priklauso nuo upės vagos nuolydžio, substrato, pakrantės augmenijos, pvz. medžių šakų ir panašios kilmės kliūčių, stabdančių vandens tėkmę ir kitaip sąlygojančių atsistatymo greitį bei efektyvumą. Didesnio nuolydžio ištiesintos vagos upės (o taip pat jei jos teka miškingomis vietovėmis) pasižymi didesniu savaiminio atsistatymo potencialu nei mažo (mažesnio kaip 1,5 m/
8. km)nuolydžio ištiesintos vagos upės su sunaikinta natūralia pakrančių augmenija. Be to, didesnis upių vagų nuolydis jau savaime užtikrina didesnę buveinių įvairovę (srovės greičio, vagos gylio ir grunto sudėties kaitą), tad ir ekologinė būklė pagal biologinius kokybės elementus didesnio nuolydžio ištiesintos vagos upėse dažnai yra geresnė, nei mažo nuolydžio ištiesintos vagos upėse. Didžioji dauguma mažo nuolydžio ištiesintos vagos upių ar jų atkarpų teka intensyvaus žemės ūkio bei urbanizuotomis vietovėmis Lielupės UBR lygumose. Dirbtinis vagų atkūrimas yra sunkiai įgyvendinama užduotis, ypač – urbanizuotose teritorijose, kur tiesintų vagų išvingiavimo galimybės yra labai ribotos. Dėl šių priežasčių mažo nuolydžio ištiesintos vagos upės, tekančios Lielupės UBR urbanizuotomis teritorijomis, priskirtos LPVT. LPVT priskirtas ir Rėkyvos ežeras. Ežero hidrologiniai-morfologiniai rodikliai dėl žmogaus ūkinės veiklos yra labai stipriai pakitę: dėl žmogaus veiklos sumažėjęs ežero baseino plotas, pakeistas hidrologinis režimas, vyksta krantų abrazija ir ežero seklėjimas. Makrofitų tyrimų duomenys rodo, kad pagal makrofitų rodiklius ežero ekologinė būklė yra labai bloga. Norint atkurti ežero būklę, turėtų būti blokuotas bet koks paviršinis nuotėkis iš ežero, tačiau šiandien iš Rėkyvos įrengta pralaida į Prūdelį ir Talkšą palaiko šių telkinių vandens lygį. Rėkyvos ežero naudojimo taisyklėse nurodytas būtinas ištakos gamtosauginis debitas. Be to, po durpių eksploatacijos dalis buvusio baseino yra žemiau ežero lygio, todėl jo įjungimas į baseiną natūraliomis sąlygomis nebeįmanomas. Pradinių ežero charakteristikų atkūrimas yra sunkiai įgyvendinamas uždavinys, todėl Rėkyvos ežeras turi būti priskirtas LPVT grupei. Lielupės UBR galutinis LPVT iškyrimas buvo atliktas remiantis BVPD Bendrosios įgyvendinimo strategijos rekomendaciniu dokumentu ir kitų užsienio šalių patirtimi. LPVT išskyrimo tikslas yra pagrįsti, kodėl atitinkami vandens telkiniai, kurie preliminarios klasifikacijos metu buvo apibūdinti kaip LPVT, turi būti tikrai priskirti LPVT ir todėl jiems turi būti keliami ne tokie griežti ekologinės būklės pagerinimo tikslai. Norint vandens telkinį priskirti LPVT, nepakanka atsižvelgti vien į reikšmingą hidromorfologinių sąlygų pakeitimą. Tam reikia parodyti, kad vandens telkiniui pritaikytinos priemonės gerai ekologinei būklei pasiekti turėtų reikšmingą poveikį vandens telkinio naudotojams arba platesnei aplinkai ir kad naudotojai neturi kitų alternatyvių galimybių gauti tokią pačią naudą, kokią teikia atitinkamas LPVT priskirtinas vandens telkinys. Vandens telkinių priskyrimas LPVT buvo atliktas laikantis tokios sekos: 13.1. atliekamas preliminarus vandens telkinių priskyrimas LPVT: nustatoma vandens telkinių vietovė, dydis ir pan., įvertinami hidromorfologiniai pakeitimai ir ekologiniai pokyčiai; 13.2. apibūdinama pakeitimų teikiama nauda (subjektai, arba naudotojai, kuriems yra naudingi pakeitimai); 13.3. parenkamos priemonės gerai vandens telkinių ekologinei būklei atkurti (hidromorfologinės charakteristikos); 13.4. įvertinamas priemonių poveikis naudotojams ir platesnei aplinkai; 13.5. patikrinimas ar poveikis yra reikšmingas; 13.6. nustatomos galimos alternatyvios priemonės, kuriomis naudotojas galėtų pasiekti tą patį rezultatą; 13.7. patikrinama ar įmanoma įgyvendinti techniniu, ekonominiu ir aplinkos apsaugos požiūriu šias alternatyvias priemones. 14. Atsižvelgiant į žmogaus ūkinės veiklos sukeliamus hidromorfologinius pokyčius Lielupės UBR yra išskirti tokie LPVT: 14.1. didesnio nei 0,5 km2 ploto tvenkiniai, kurių pagrindiniai vandens naudotojai yra hidroelektrinės (toliau – HE) ir rekreacija. Lielupės UBR tokių telkinių yra 6: 4 Mūšos pabaseinyje, 1 Nemunėlio pabaseinyje ir 1 Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje; 14.2. Rėkyvos ežeras, kurio hidromorfologinės charakteristikos yra pakeistos dėl vandens lygio reguliavimo ir baseine vykdomos durpių kasybos; 14.3. ištiesintos vagos mažo nuolydžio (<1,5 m/
9. km)upės, tekančios per urbanizuotas teritorijas: Lielupės UBR tokių telkinių yra 33, iš kurių 20 yra Mūšos pabaseinyje, 2 – Nemunėlio pabaseinyje ir 11 – Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje. Iš viso Lielupės UBR išskirta 40 labai pakeistų paviršinio vandens telkinių, iš kurių 6 tvenkiniai, 1 ežeras ir 33 upių vandens telkiniai. LPVT priskiriami upių kategorijos vandens telkiniai sudaro 27 proc. viso upių vandens telkinių skaičiaus. Bendras labai pakeistų upių ilgis siekia 702 km ir sudaro 31 proc. visų upių vandens telkinių ilgio. Labai pakeistų upių vandens telkinių skaičius Lielupės UBR pabaseiniuose pateikiamas 12 lentelėje. Labai pakeisti Lielupės UBR vandens telkiniai pavaizduoti 7 paveiksle. 12 lentelė. Labai pakeistų upių vandens telkinių skaičius ir ilgis Lielupės UBR pabaseiniuose Pabaseinis Upių vandens telkiniai Iš jų LPVT LPVT, proc. Skaičius Ilgis, km Skaičius Ilgis, km nuo bendro upių VT skaičiaus nuo bendro upių VT ilgio Mūšos 74 1312,6 20 401,3 27,0 30,6 Lielupės maž. intakų 22 515,3 11 239,7 50,0 46,5 Nemunėlio 28 428,7 2 60,9 7,1 14,2 Iš viso Lielupės UBR: 124 2256,6 33 701,9 26,6 31,1 Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai (pav.) 7 pav. Labai pakeisti Lielupės UBR vandens telkiniai Dirbtiniai vandens telkiniai 15. DVT priskiriami tokie telkiniai, kurie buvo suformuoti vietose, kur iki tol neegzistavo, ir nemodifikuojant jau esančių telkinių. DVT Lielupės UBR nėra. Etaloninės paviršinių vandens telkinių sąlygos 16. Sėkmingas priemonių, būtinų užtikrinti gerą paviršinių vandenų ekologinę būklę, planavimas ir įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo teisingo kokybės elementų būklei vertinti pasirinkimo (biologinių, fizikinių-cheminių, hidromorfologinių) bei šių elementų rodiklių kriterijų nustatymo. Tačiau pagrindinė teisingo ekologinės būklės vertinimo prielaida – tinkamai nustatytas atskaitos taškas. Šis atskaitos taškas yra vertės, kurios būdingos kokybės elementų rodikliams esant natūralioms, t.y. etaloninėms sąlygoms, kai nėra reikšmingo žmogaus ūkinės veiklos poveikio. Kadangi skirtingų tipų vandens telkiniai pasižymi savitomis vandens organizmų bendrijomis, kiekvienam jų turi būti nustatytos etaloninės vandens kokybės elementų rodiklių vertės. Etaloninių sąlygų būklės upių ir ežerų charakteristikos turi būti nustatytos remiantis tyrimais žmogaus veiklos nepaveiktuose ar tik nežymiai paveiktuose vandens telkiniuose. Tokių telkinių Lielupės UBR nėra. Lielupės UBR ribojasi su Nemuno UBR, tad yra geografiškai artimas. Esminių skirtumų klimatinėse ar hidrologinėse charakteristikose, kurie galėtų sąlygoti itin specifines vandens telkinių gamtines charakteristikas, taip pat vandens organizmų bendrijų struktūrą ir sudėtį, nėra. Nėra skirtumų ir atitinkamos ekologinės būklės bei tipo telkinių vandens organizmų bendrijų charakteristikose. Tai buvo patvirtinta išanalizavus monitoringo duomenis bei atlikus praktinius lauko tyrimus. Upės 17. Upių biologinių elementų etaloninių sąlygų vertės yra nustatytos tik žuvų ir dugno bestuburių rodikliams, o makrofitų rodikliams etaloninės sąlygos nenustatytos dėl duomenų trūkumo. Etaloninių sąlygų makrofitų rodiklių vertės turės būti tikslinamos surinkus daugiau duomenų. Taip pat nustatytos vandens kokybę apibūdinančių fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertės, kurios užtikrina etalonines sąlygas biologiniams elementams. Etaloninės upių sąlygos apibūdintos taip pat pagal hidromorfologinius ir cheminės būklės kriterijus. Etaloninių sąlygų upių vietų apibūdinimas ir vandens kokybės elementų rodiklių vertės yra pateiktos 13 lentelėje. 13 lentelė. Upių tipų etaloninių sąlygų pagal vandens kokybės elementų rodiklius vertės ir apibūdinimai Eil. Nr. Kokybės elementai Rodikliai Upės tipas Erdvinė vertinimo skalė Etaloninių sąlygų vertė / apibūdinimas 1. Biologiniai Ichtiofaunos taksonominė sudėtis, gausa ir amžinė struktūra Vidutinė metų Lietuvos žuvų indekso (LŽI) vertė 1–5 tyrimų vieta 1 2. Netolerantiškų žuvų individų santykinis gausumas bendrijoje (NTOLE n), % 1 61 2 22 3 45 4 18 5 27 3. Netolerantiškų žuvų absoliutus rūšių skaičius bendrijoje (NTOLE sp), vnt 1 3 2 - 3 5 4 - 5 5 4. Tolerantiškų žuvų individų santykinis gausumas bendrijoje (TOLE n), % 1 1 2 33 3 2 4 37 5 23 5. Tolerantiškų žuvų santykinis rūšių skaičius bendrijoje (TOLE sp), % 1 - 2 18 3 14 4 18 5 14 6. Visaėdžių žuvų individų santykinis gausumas bendrijoje (OMNI n), % 1 3 2 37 3 4 4 53 5 38 7. Reofilinių žuvų absoliutus rūšių skaičius bendrijoje (RH sp), vnt 1 - 2 5 3 8 4 6 5 10 8. Litofilinių žuvų individų santykinis gausumas bendrijoje (LITH n), % 1 96 2 52 3 93 4 33 5 65 9. Litofilinių žuvų santykinis rūšių skaičius bendrijoje (LITH sp), % 1 83 2 41 3 72 4 39 5 52 10. Zoobentoso taksonominė sudėtis ir gausa Vidutinė metų Danijos indekso upių faunai (toliau – DIUF) ekologinės kokybės santykio (toliau – EKS) vertė 1–5 tyrimų vieta 1 11. Vidutinė metų DIUF vertė 1–5 7 12. Hidromorfologiniai Hidrologinis režimas Vandens nuotėkio tūris ir jo dinamika Nuotėkio dydis 1–5 tyrimų vieta Nėra natūralaus nuotėkio dydžio pokyčių dėl žmogaus veiklos poveikio (vandens paėmimo, HE veiklos, vandens išleidimo iš tvenkinių, patvankos įtakos) arba nuotėkio dydžio svyravimas yra nereikšmingas (≤10 % vidutinio nuotėkio dydžio atitinkamu laikotarpiu), tačiau nuotėkio dydis turi būti ne mažesnis kaip minimalus natūralus nuotėkis sausuoju laikotarpiu (30 parų vidurkis) 13. Upės vientisumas Upės vientisumas 1–5 atkarpa* Nėra dirbtinių kliūčių žuvų migracijai. 14. Morfologinės sąlygos Krantų struktūra Upės vagos pobūdis 1–5 atkarpa* Vaga yra natūrali (netiesinta, nesutvirtinta krantinėmis). 15. Natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgis ir plotis 1–5 atkarpa* Natūralios pakrančių augmenijos (miško) juosta dengia ne mažiau kaip 70 % vagos pakrantės ilgio. Miško juostos plotis turi būti ne mažesnis kaip 50 metrų. 16. Fizikiniai-cheminiai Bendri duomenys Maistingosios medžiagos Nitratinio azoto (NO3-N) vidutinė metų vertė, mg/l 1–5 tyrimų vieta ≤ 0,90 17. Amonio azoto (NH4-N) vidutinė metų vertė, mg/l 1–5 ≤ 0,06 18. Bendrojo azoto (Nb) vidutinė metų vertė, mg/l 1–5 ≤ 1,40 19. Fosfatinio fosforo (PO4-P) vidutinė metų vertė, mg/l 1–5 ≤ 0,03 20. Bendrojo fosforo (Pb) vidutinė metų vertė, mg/l 1–5 ≤ 0,06 21. Organinės medžiagos Biocheminio deguonies suvartojimo per 7 dienas (BDS7) vidutinė metų vertė, mg/l 1–5 tyrimų vieta ≤ 1,80 22. Prisotinimas deguonimi Ištirpusio deguonies kiekio vandenyje (O2) vidutinė metų vertė, mg/l 1,3,4,5 tyrimų vieta ≥ 9,5 2 ≥ 8,5 23. Specifiniai teršalai Medžiagų, nurodytų Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 (Žin., 2006, Nr. 59-2103; 2010, Nr. 592938), 1 priede ir 2 priedo A dalyje, vertės 1–5 tyrimų vieta Išmatuotos vertės mažesnės už atitinkamos medžiagos kiekybinio įvertinimo ribą (nustatymo ribą) 24. Medžiagų, nurodytų Nuotekų tvarkymo reglamento 2 priedo B dalyje, išskyrus šios lentelės 16–20 eilutėse nurodytų maistingųjų medžiagų, vertės 1–5 tyrimų vieta Išmatuotos vertės neviršija natūralaus (gamtinio) lygio, o sintetinių teršiančių medžiagų vertės mažesnės už kiekybinio įvertinimo ribą (nustatymo ribą) * – upių atkarpos, kurioje vertinami hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai, ilgis: upių, kurių baseino plotas yra < 100 km2 – 0,5 km aukščiau ir 0,5 km žemiau tyrimų vietos; 100–1000 km2 – 2,5 km aukščiau ir 2,5 km žemiau tyrimų vietos; >1000 km2 – 5 km aukščiau ir 5 km žemiau tyrimų vietos. Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai Ežerai 18. Ežeruose iš biologinių elementų etaloninių sąlygų rodiklių vertės nustatytos tik fitoplanktono rodikliui. Kitų biologinių elementų rodikliams nustatytos tik preliminarios etaloninės vertės, rodikliai testuojami. Etaloninių sąlygų rodiklių vertės turės būti tikslinamos surinkus daugiau duomenų. Taip pat nustatytos vandens kokybę apibūdinančių fizikinių-cheminių elementų rodiklių vertės, turinčios užtikrinti etalonines sąlygas biologiniams elementams, hidromorfologinių kokybės elementų rodiklių ir cheminės būklės kriterijų apibūdinimas. Ežerų etaloninių sąlygų rodiklių kriterijai ir jų vertės yra pateiktos 14 lentelėje. 14 lentelė. Ežerų tipų etaloninių sąlygų pagal vandens kokybės elementų rodiklius vertės ir apibūdinimai Eil. Nr. Kokybės elementai Rodikliai Ežero tipas Etaloninių sąlygų vertė/apibūdinimas 1. Biologiniai Fitoplanktono taksonominė sudėtis, gausa ir biomasė Chlorofilo „a“ vidutinės metų vertės EKS ir maksimalios vertės EKS vidurkis 1,2 1 2. Chlorofilo „a“ vidutinė metų vertė, µg/l 1, 2 2,5 3. Chlorofilo „a“ maksimali vertė, µg/l 1, 2 5,0 4. Hidromorfologiniai Hidrologinis režimas Vandens nuotėkio tūris ir jo dinamika Vandens lygio pokyčiai 1,2 Nėra nenatūralios prigimties vandens lygio sumažėjimo (lygis nepažemintas, vanduo nepaimamas) arba pokyčiai yra nedideli (lygis ne mažesnis nei natūralus minimalus vidutinis metinis vandens lygis), arba nėra žmogaus veiklos poveikio, dėl kurio galėtų aukščiau nurodytu būdu pasikeisti vandens lygis. Nėra nenatūralios prigimties vandens lygio kaitos (kaita, sąlygota ant ežero ištekančios ar įtekančios upės įrengtos HE veiklos) arba ši kaita yra tik minimalaus ir maksimalaus vidutinio natūralaus metinio vandens lygio ribose. 5. Morfologinės sąlygos Ežero kranto struktūra Kranto linijos pokyčiai 1,2 Kranto linija yra natūrali (netiesinta, nesutvirtinta krantinėmis) arba pokyčiai yra nedideli (≤ 5 % ežero kranto linijos). 6. Natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgis 1,2 Natūralios pakrančių augmenijos (miško) juosta apima ne mažiau kaip 70 % ežero kranto linijos. 7. Fizikiniai-cheminiai Bendri duomenys Maistingosios medžiagos Bendrojo azoto (Nb) vidutinė metų vertė, mg/l 1, 2 ≤ 1,00 8. Bendrojo fosforo (Pb) vidutinė metų vertė, mg/l 1, 2 ≤ 0,020 9. Specifiniai teršalai Medžiagų, nurodytų Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede ir 2 priedo A dalyje, vertės 1,2 Išmatuotos vertės mažesnės už atitinkamos medžiagos kiekybinio įvertinimo ribą (nustatymo ribą) 10. Medžiagų, nurodytų Nuotekų tvarkymo reglamento 2 priedo B dalyje, išskyrus šios lentelės 7 ir 8 eilutėse nurodytų maistingųjų medžiagų, vertės 1,2 Išmatuotos vertės neviršija natūralaus (gamtinio) lygio, o sintetinių teršiančių medžiagų vertės mažesnės už kiekybinio įvertinimo ribą (nustatymo ribą) Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai Į nenatūralios prigimties vandens lygio pokyčius turi būti atsižvelgta tik tuo atveju, jei yra žmogaus veiklos poveikis, dėl kurio galėtų nurodytu būdu keistis vandens lygis (sklendės, HE, baseino nusausinimas ar kitokio pobūdžio žmogaus veikla, dėl kurios galėtų mažėti ar nenatūraliai svyruoti vandens lygis). Jeigu žmogaus veiklos poveikio esama, vidutinis minimalus natūralus vandens lygis bei minimalaus ir maksimalaus vidutinio natūralaus metinio vandens lygio ribos (pagal nukrypimą nuo kurių yra įvertinama esama ežero ekologinė būklė pagal hidrologinius rodiklius) turi būti nustatytos analizuojant vandens lygio kaitos charakteristikas iki prasidedant žmogaus veiklos poveikiui, o tokių duomenų nesant – pasinaudojant duomenimis apie vandens lygio kaitos charakteristikas ežeruose-analoguose, nepaveiktuose minėto pobūdžio žmogaus poveikio. Pažymėtina, kad etaloninės fitoplanktono rodiklių vertės bei jas atitinkančios bendro fosforo ir bendro azoto vertės yra nustatytos tik kalkiniams ežerams. Organiniams (Rėkyva) ir siliciniams (Notigalė) ežerams fizikinių-cheminių bei biologinių elementų etaloninės vertės nenustatytos dėl duomenų trūkumo. Maksimalus ekologinis dirbtinių ir labai pakeistų vandens telkinių potencialas 19. DVT ir LPVT suformuotos hidrologinės bei morfologinės charakteristikos tiesiogiai priklauso nuo tikslų, kurių siekiant šie telkiniai buvo sukurti ar pakeisti. Keičiant hidromorfologines charakteristikas, atitinkamai pakinta ir telkiniuose gyvuojančių vandens organizmų bendrijų charakteristikos. Todėl šių telkinių ekologinė būklė turi būti vertinama pagal juos savo charakteristikomis labiausiai atitinkančio vandens telkinio tipo ekologinės būklės vertinimo kriterijus. Kita vertus, DVT ar LPVT susiformavusios sąlygos dažniausiai nėra identiškos natūraliems telkiniams, todėl jų būklės apibūdinimui vartojama ne ekologinės būklės, o ekologinio potencialo sąvoka. DVT ir LPVT ekologinio potencialo klasifikavimo atskaitos taškas yra maksimalus ekologinis potencialas (natūralių vandens telkinių etaloninių sąlygų atitikmuo). Kadangi šiuose telkiniuose esančios hidromorfologinės sąlygos dažnai neleidžia pasiekti tokios pat vandens organizmų būklės, kaip ir natūraliuose telkiniuose, biologinių elementų rodikliams gali būti keliami mažesni reikalavimai. Tačiau jeigu hidromorfologinės sąlygos, suformuotos DVT ir LPVT yra identiškos sąlygoms natūraliuose atitinkamo tipo vandens telkiniuose, vandens organizmų bendrijų maksimalus ekologinis potencialas laikomas atitinkančiu labai gerą arba gerą ekologinę būklę, t.y. turi atitikti tokius pačius kriterijus. Reikalavimai vandens kokybės fizikinių-cheminių elementų rodikliams bei cheminei būklei visais atvejais išlieka tokie patys, kaip ir natūraliems telkiniams, nebent jų užtikrinti neįmanoma dėl paties DVT ar LPVT pobūdžio. Telkiniuose, kuriuose hidromorfologinės sąlygos neleidžia užtikrinti tokios pat vandens organizmų būklės kaip ir natūraliuose, geras ekologinis potencialas yra laikomas užtikrintu tik tuo atveju, jeigu yra įgyvendintos bent minimalios priemonės, leidžiančios hidromorfologinių modifikacijų poveikį sušvelninti (pvz., atkuriant sumedėjusią pakrančių augmeniją ten, kur ji yra visiškai sunaikinta ar sukuriant bent minimalias kliūtis vandens tėkmei, sąlygojančias bent minimalų upių grunto sudėties heterogeniškumą), t.y. priemonės, kurios neturės neigiamo poveikio tikslams, kurių siekta įrengiant dirbtinį ar labai pakeičiant natūralų vandens telkinį. Tuo tarpu maksimalus ekologinis potencialas gali būti pasiektas tik taikant visas įmanomas priemones (pvz., dalinis upių vagų vingiuotumo atkūrimas). Dirbtiniai vandens telkiniai 20. Dirbtinių vandens telkinių Lielupės UBR nėra. Labai pakeisti vandens telkiniai 21. LPVT priskiriami didesnio nei 0,5 km2 ploto tvenkiniai, ištiesintos vagos mažo nuolydžio upės Lielupės rajono urbanizuotose teritorijose ir Rėkyvos ežeras. Didesnio nei 0,5 km2 ploto tvenkiniuose susiformavusios hidromorfologinės sąlygos bei vandens organizmų bendrijos turi atitikti tokias sąlygas natūraliuose ežeruose. Išlyga yra HE tvenkiniai, kuriems būdingi nenatūralios prigimties vandens lygio kaita. Jų hidromorfologinių elementų rodikliai laikomi neatitinkančiais maksimalaus ekologinio potencialo apibūdinimo. Tačiau biologinių ir fizikinių-cheminių kokybės elementų maksimalus ekologinis potencialas turi atitikti labai geros ekologinės būklės kriterijus, taikomus natūraliems ežerams. Labai pakeistas Rėkyvos ežeras. Šis ežeras pagal geologiją priskiriamas organinių ežerų grupei. Duomenų apie tokių ežerų etalonines sąlygas nėra. Makrofitų tyrimų duomens rodo, kad pagal makrofitų rodiklius ežero būklė yra labai bloga. Ekologinės būklės klasifikavimo sistemos pagal minėto biologinio elemento rodiklius dar nėra išbaigta, todėl labai pakeisto Rėkyvos ežero ekologinis potencialas (kaip ir kitų, natūralių Lielupės UBR ežerų ekologinė būklė) šiuo metu gali būti vertinamas tik pagal fizikinių-cheminių elementų ir fitoplanktono rodiklius, o maksimalus ekologinis potencialas pagal minėtų kokybės elementų rodiklius turi atitikti labai geros ekologinės būklės kriterijus, taikomus natūraliems ežerams. 15 lentelė. Tvenkinių ir Rėkyvos ež., kurie priskiriami prie LPVT, maksimalaus ekologinio potencialo apibūdinimas