VIII skyrius

VIII skyrius LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO 2004 M. BALANDŽIO 26 D. ĮSAKYMO Nr. 3D-227 „DĖL GEROS AUGALŲ APSAUGOS PRAKTIKOS TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO 2011 m. lapkričio 10 d. Nr. 3D-811 Vilnius P a k e i č i u Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. 3D-227 „Dėl Geros augalų apsaugos praktikos taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 66-2349) ir išdėstau jį nauja redakcija: „LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS ĮSAKYMAS DĖL GEROS AUGALŲ APSAUGOS PRAKTIKOS TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 90-2013; 2010, Nr. 13-620) 30 straipsnio 2 dalimi ir 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką ir panaikinančiu Tarybos direktyvas 79/117/EEB ir 91/414/EEB (OL 2009 L 309, p. 1) 55 straipsniu, t v i r t i n u Geros augalų apsaugos praktikos taisykles (pridedama).“ Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius _________________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 3D-227 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 3D-811 redakcija) GEROS AUGALŲ APSAUGOS PRAKTIKOS TAISYKLĖS I. BENDROSIOS NUOSTATOS Taisyklių paskirtis

1. Geros augalų apsaugos praktikos (toliau – GAAP) taisyklės parengtos vadovaujantis 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką ir panaikinančiu Tarybos direktyvas 79/117/EEB ir 91/414/EEB (OL 2009 L 309, p. 1) 55 straipsniu bei Europos ir Viduržemio jūros šalių Augalų apsaugos organizacijos (toliau – EAAO) standartais.
2. GAAP taisyklės reglamentuoja pagrindinių lauko, daržo ir sodo augalų apsaugą nuo kenksmingųjų organizmų.
3. GAAP taisyklės skirtos augalų apsaugos produktų naudotojams, konsultantams ir augalų apsaugos specialistams. Vartojamos sąvokos
4. Šiose taisyklėse vartojamos sąvokos: Augalų apsaugos planas – planavimo dokumentas, kuriame nustatyti augalų apsaugos produktų ir kitų priemonių naudojimo kiekybiniai uždaviniai, tikslai, priemonės ir grafikai, augalų apsaugos produktų platintojų, augalų apsaugos konsultantų ir profesionaliųjų naudotojų mokymas, visuomenės švietimas augalų apsaugos nuo kenksmingųjų organizmų klausimais, vadovaujantis integruotos kenksmingųjų organizmų kontrolės principais, siekiant sumažinti riziką žmonių sveikatai ir aplinkai. Gera augalų apsaugos praktika – praktika, kai laikantis registruotų augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimų, atsižvelgiant į vietos sąlygas ir agrotechnines bei biologines augalų kontrolės galimybes, parenkamas toks tam tikrų augalų arba augalinių produktų apdorojimo augalų apsaugos produktais laikas ir tokia tų augalų apsaugos produktų dozė, kad būtų užtikrintas kuo didesnis augalų apsaugos produktų veiksmingumas naudojant mažiausią būtiną augalų apsaugos produktų kiekį. Integruota kenksmingųjų organizmų kontrolė – augalų apsaugos nuo kenksmingųjų organizmų metodų parinkimas, ekonomiškai ir ekologiškai pagrįstas augalų apsaugos produktų ir kitų priemonių naudojimas siekiant sustabdyti kenksmingųjų organizmų populiacijos vystymąsi, mažinti riziką žmonių sveikatai ir aplinkai, išauginti sveikus augalus ir kuo mažiau pažeisti ekosistemas. Pirmenybė teikiama necheminėms kenksmingųjų organizmų kontrolės priemonėms. Kitos taisyklėse vartojamos sąvokos atitinka 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką ir panaikinančio Tarybos direktyvas 79/117/EEB ir 91/414/EEB (OL 2009 L 309, p. 1) sąvokas. Bendrieji reikalavimai
5. Augalų apsaugos produktai turi būti naudojami tinkamai vadovaujantis 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką ir panaikinančiu Tarybos direktyvas 79/117/EEB ir 91/414/EEB, Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymu, poįstatyminiais ir kitais teisės aktais, Augalų apsaugos planu bei šiomis GAAP taisyklėmis.
6. GAAP rekomendacijos taikomos rengiant Augalų apsaugos planą, kuriame produktų naudojimo laikas nurodomas pagal augalo vystymosi tarpsnius, taip pat pagal prognozių signalus bei vizualinį pasėlių stebėjimą ir vietinį patyrimą. Agrotechninės augalų apsaugos priemonės
7. Svarbios agrotechninės priemonės, mažinančios kenksmingųjų organizmų daromą žalą augalams ir augalų apsaugos produktų naudojimo poreikį, yra: 7.
8. atsparių veislių parinkimas; 7.
9. sėjomainos laikymasis; 7.
10. tinkamas greta augančių augalų parinkimas; 7.
11. dirvos paruošimas sėjai; 7.
12. subalansuotas tręšimas; 7.
13. sėklos ir sodinamosios medžiagos kokybė; 7.
14. optimalūs sėjos ir sodinimo terminai; 7.
15. sėklos įterpimo gylis; 7.
16. sėklos norma. Kenksmingieji organizmai ir jų ekonominės žalingumo ribos
17. Prieš augalų apsaugos produktų naudojimą reikia įvertinti kenksmingųjų organizmų žalingumo ribas ir priimti sprendimą dėl produktų naudojimo tikslingumo.
18. Sprendimą dėl augalų apsaugos produktų naudojimo tikslingumo turi priimti pats naudotojas, įvertinęs situaciją kiekviename numatomame apdoroti lauke.
19. Priimant sprendimus dėl augalų apsaugos produktų naudojimo tikslingumo, esant galimybei, reikia naudotis specialiomis kompiuterių programomis, naudojančiomis automatinių meteorologijos stotelių sistemingai renkamus duomenis, bei specialistų pateikta informacija apie fitosanitarinę situaciją konkrečiame pasėlyje.
20. Kompiuterinės programos leidžia parinkti optimalų augalų apsaugos produktų naudojimo laiką, mažesnes jų normas arba rekomenduoja visiškai jų nenaudoti.
21. Esant galimybei, reikia naudoti vieną efektyvų augalų apsaugos produktą nuo dviejų ar daugiau kenksmingųjų organizmų, negu naudoti atskirai du ar daugiau augalų apsaugos produktų. Registruoti augalų apsaugos produktai
22. Registruotų augalų apsaugos produktų sąrašas ir jų etiketės skelbiamos Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos tinklalapyje www.vatzum.lt.
23. Konsultavimo tarnybos specialistai bei pardavėjai teikia informaciją augalų apsaugos produktų naudotojams. Veikliųjų medžiagų ir augalų apsaugos produktų formų parinkimas
24. Augalų apsaugos produktą reikia naudoti tik tada, kai kitos efektyvios ir ekonomiškai tinkamos alternatyvos nenaikina kenksmingųjų organizmų.
25. Priėmus sprendimą naudoti augalų apsaugos produktą, reikia pasirinkti veikliąją medžiagą ir augalų apsaugos produkto formą, efektyviausią prieš kenksmingąjį organizmą. Renkantis atsižvelgiama į: 16.
26. saugesnius žmonėms ir aplinkai; 16.
27. selektyvumą; 16.
28. mažesnę kenksmingųjų organizmų atsparumo išsivystymo riziką. Augalų apsaugos produktų normos ir reikalingi tirpalo kiekiai
29. Augalų apsaugos produktų normos nurodytos jų etiketėse. Negalima naudoti didesnių nei registruotų normų. Normos mažinimas galimas, jei tai efektyvu.
30. Tirpalo kiekis priklauso nuo augalo dydžio ir skirtingų tokių augalų vystymosi tarpsnių. Purškimų skaičius, laikas ir dažnumas
31. Kenksmingųjų organizmų kontrolei būtina atlikti tik reikalingą purškimų skaičių, bet ne didesnį, negu nurodyta etiketėse. Purškimų skaičius gali žymiai keistis tiek atskirais sezonais, tiek ir skirtingose vietovėse.
32. Optimalaus pirmojo purškimo laikas tuomet, kai kenksmingųjų organizmų populiacija gausėja ir jie tampa aktyvūs. Tai nustatoma pagal prognozių sistemą (meteorologiniai duomenys, aktyvių temperatūrų sumos), tiesioginis kenkėjų stebėjimas, feromoninės gaudyklės ir kt. Visais atvejais būtina atsižvelgti į vietinę patirtį (ypač konsultavimo specialistų ir ūkininkų) ir svarbiausia – remtis betarpiu pasėlių būklės vertinimu.
33. Purškimo režimas priklauso ir nuo sąveikos tarp augalų apsaugos produkto normos ir purškimo dažnumo (didesne norma purkšti rečiau, mažesne – dažniau), bet tik leistinos normos ribose.
34. Paskutinio purškimo augalų apsaugos produktais laikas toks, kad iki derliaus nuėmimo būtų išsaugotas reikalingas intervalas, kuris nurodytas produktų etiketėje. Augalų apsaugos technika ir jos naudojimo metodai
35. Purškimui galima naudoti tik tuos purkštuvus, kurie turi purkštuvų pažymėjimus.
36. Purškiant augalus, būtina naudoti technologines vėžes arba gaires.
37. Operatorius turi būti apmokytas ir turi turėti Augalų apsaugos kursų baigimo pažymėjimą.
38. Purškimui tirpalo reikia paruošti tiek, kiek reikia išpurkšti numatytame plote. Išplovus purkštuvą, paplavas reikia išpurkšti ant tų pačių augalų.
39. Draudžiama purkštuvus plauti ar išpilti paplavas tokiose vietose, iš kurių galėtų patekti į vandens telkinius ar drenažą.
40. Purkšti taip, kad tirpalo dulksna nepatektų ant gretimo lauko ar sodybų. Biologinės priemonės
41. Esant galimybei, reikia naudoti biologinės priemonės ir mikrobiologinius produktus, kurie išsaugo pasėlyje esančius naudingus vabzdžius. Pašalinio poveikio vertinimas
42. Pašalinis augalų apsaugos produktų poveikis bitėms ir kitai laukinei faunai yra nurodomas produktų etiketėse ir į tai privaloma atsižvelgti. Atsparumo atsiradimo rizika
43. Siekiant, kad neišsivystytų ligų sukėlėjų ir kenkėjų populiacijų atsparumas, reikia naudoti ne vienos cheminės grupės augalų apsaugos produktus. Didesnės rizikos augalų apsaugos produktus naudoti ne dažniau kaip vieną kartą per sezoną. Sauga
44. Naudojant augalų apsaugos produktus, reikia vadovautis Augalų apsaugos produktų įvežimo, sandėliavimo, prekybos ir naudojimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 3D-695 (Žin., 2010, Nr. 92-4868). Svarbiausi šių taisyklių reikalavimai: 32.
45. dirbti su augalų apsaugos produktais gali tik apmokyti žmonės, susipažinę su naudojamų augalų apsaugos produktų savybėmis ir saugaus darbo reikalavimais; 32.
46. dirbti su produktais gali tik sveiki, turintys sveikatos patikrinimo pažymėjimus, asmenys; 32.
47. darbo metu būtina naudoti asmenines apsaugos priemones, griežtai laikytis higienos taisyklių; 32.
48. augalų apsaugos produktų laikymui stambiuose ūkiuose turi būti skirta speciali patalpa, atitinkanti sanitarinius ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Smulkūs ūkininkai turi juos laikyti ūkiniame pastate, specialiai įrengtoje užrakinamoje spintoje ar dėžėje; 32.
49. profesionaliajam naudojimui skirtų produktų naudotojai privalo pildyti Naudotų augalų apsaugos produktų žurnalą; 32.
50. dirbant su augalų apsaugos produktais, būtina turėti asmenines apsaugos priemones; 32.
51. naudojant augalų apsaugos produktus, privaloma laikytis produkto etiketėje nurodytų reikalavimų. II. KVIEČIAI
52. Kviečiai gali būti žieminiai ir vasariniai. Vasariniai kviečiai yra pažeidžiami kenksmingųjų organizmų trumpesnį laiką nei žieminiai. Sėjomaina su kitais javais ar lauko augalais sumažina gausėjančią kenksmingųjų organizmų populiaciją dirvoje bei ražienose. Iš esmės rekomenduojama tausojanti žemės dirbimo sistema, kaip efektyvus augalų kenksmingųjų organizmų kontrolės metodas. Minimali žemdirbystės sistema, t. y. ražieninė sėja, gali sutaupyti darbų kaštus, bet skatina kenksmingųjų organizmų išlikimą bei jų gausėjimą dirvoje. Kadangi kviečiai dažniausiai yra auginami grūdams, augalų apsaugos nuo kenksmingųjų organizmų tikslas yra užtikrinti gausų bei geros kokybės grūdų derlių. Ypač svarbios grūdų fizinės ir cheminės savybės perdirbimo procese.
53. Svarbu auginti atsparias kviečių veisles kenksmingųjų organizmų poveikiui, sėti optimaliu laiku, taikyti sėjomainą, sėti tik sveiką sėklą, gerai paruošti dirvą, užarti ražienas. Veislės, atsparios išgulimui, turėtų būti auginamos tuose regionuose, kur javų išgulimas yra svarbi problema. Augalų apsaugos produktų panaudojimas gali būti būtinas bet kuriame augalų išsivystymo tarpsnyje. Sėklos beicavimas nuo kenksmingųjų organizmų apsaugo ir nuo ankstyvo lapų ligų ar kenkėjų išplitimo ir sumažina augalų apsaugos produktų naudojama kiekį bei purškimų skaičių sezono pradžioje. Kviečiai yra labiau tolerantiški dirvos kenksmingiesiems organizmams nei tokie augalai, kaip cukriniai runkeliai ar kukurūzai, nes krūmydamiesi gali kompensuoti pažeistą daigelį. Sėklos beicavimui naudojami produktai turėtų kaip galima plačiau apimti visą grybinių ligų ar kenkėjų spektrą. Taip pat labai svarbu, kad sėklos paviršius būtų visas tolygiai padengtas produktu.
54. Ūkininkai arba konsultantai turėtų labai gerai pažinti pagrindinius kenksminguosius organizmus, stebėti laukus reguliariai, mokėti naudotis signalizacijos sistema ir pastebėti, kada kenksmingieji organizmai pasiekia ekonominio žalingumo ribą. Produktų norma turėtų atitikti kenksmingųjų organizmų reiškimąsi bei jų galimą tarpusavio sąveiką. Nuo grybinių ligų ir nuo kenkėjų antplūdžio ypač svarbu parinkti tinkamus augalų apsaugos produktus ir juos panaudoti optimaliu laiku.
55. Kiek tik įmanoma, kuo daugiau sumažinti purškiamų produktų nunešimą ar nepageidaujamą pasiskleidimą, naudojant purkštukų apsaugas arba naudojant purkštuvus, kurių visi purkštukai purškia tinkamo dydžio vienodais lašeliais.
56. Kai kuriems augalų apsaugos produktams, naudojamiems kviečiuose, gali atsirasti kenksmingųjų organizmų atsparumas. Nenaudoti tokių produktų, kuriems nustatytas atsparumas, be to, reikia vengti naudoti pakartotinai purškimui tokius produktus, kurių veikliosios medžiagos įėjo į beicų sudėtį. Apsaugai nuo kenksmingųjų organizmų, kurių atsparumui atsirasti yra realus pavojus arba atsparumas jau yra rastas, pirmumo eile reikia rinktis produktus, kurie savo sudėtyje turi skirtingo poveikio veikliąsias medžiagas, bei nenaudoti tų pačių veikliųjų medžiagų pakartotiniam purškimui. Augalų apsaugos produktų toksiškumas bitėms yra mažiau svarbus kviečių laukuose, tačiau turi būti atkreiptas dėmesys į natūralių kenksmingųjų organizmų priešų – entomofagų ar pan., populiacijos išsaugojimą, kadangi jie vaidina svarbų vaidmenį vėliau vegetacijos metu ir taip pat kitais metais.
57. Auginant Lietuvoje kviečius, pagrindinės problemos, tarp jų ir kenksmingųjų organizmų, kai naudotini augalų apsaugos produktai, yra šios: 6.
58. miltligė (Blumeria graminis); 6.
59. lapų ir varpų septoriozė (Mycosphaerella graminicola, Phaeosphaeria nodorum); 6.
60. kviečių dryžligė (Pyrenophora tritici-repentis); 6.
61. rudosios rūdys (Puccinia recondita), geltonosios rūdys (P. striiformis), juodosios rūdys (P. graminis); 6.
62. varpų fuzariozė (Fusarium spp.); 6.
63. stiebalūžė (Oculimacula yallundae, O. acuformis); 6.
64. pavasarinis pelėsis bei kiti pašaknio ir šaknų puviniai (Monographella nivalis, Fusarium spp.); 6.
65. javaklupė (Gaeumannomyces graminis); 6.
66. kietosios kūlės (Tilletia tritici), dulkančiosios kūlės (Ustilago tritici); 6.
67. amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae); 6.
68. javiniai lapiniai pjūkleliai (Pachynematus clitelatus); 6.
69. lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella); 6.
70. švedinės muselės (Oscinella frit); 6.
71. tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus); 6.
72. balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis eqestris); 6.
73. piktžolės; 6.
74. išgulimas. Miltligė (Blumeria graminis)
75. Miltligė ant lapų, lapalakščių, stiebų ar net varpų suformuoja baltą, vėliau pilkėjantį apnašą – grybienos valktį. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta pagelsta. Kurį laiką lapai išlieka žali, vėliau pažeistas lapų plotas nudžiūva. Ant grybienos formuojasi gausios konidijos, kurias vėjas lengvai gali nunešti ant kitų augalų. Oru plintanti infekcija yra gausi ir nekontroliuojama. Konidijoms dygti yra reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, bet lašelinė drėgmė nebūtina. Taigi infekcija sėkmingai gali plisti ir esant palyginti sausiems ir drėgniems orams. Anksti išplitusi miltligė gali sumažinti išsikrūmijimą, vėliau sumažina lapų asimiliacinį paviršių, dėl ko gali sumažėti ir grūdų derlius. Silpnas ligos išplitimas augalų yra toleruojamas. Vėjo pagalba konidijos iš žieminių pernešamos į vasarinių kviečių pasėlius, kur liga gali stipriai išplisti dar augalų krūmijimosi metu. Senstant grybiena patamsėja, jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai – grybo vaisiakūniai – kleistoteciai. Miltligės sukėlėjas žiemoja aukšliasporėmis kleistoteciuose, rečiau – grybiena. Pagrindiniai apsaugos principai
76. Kviečius pažeidžia tik B. graminis forma sp. tritici, taigi miltligės užkratas nuo miežių ar rugių negali apkrėsti kviečių augalų. Žieminiai kviečiai neturėtų būti auginami po vasarinių kviečių, taip pat reikėtų vengti vasarinius kviečius sėti šalia arba labai arti žieminių kviečių pasėlių. Kad būtų išvengta miltligės infekcijos, turėtų būti auginamos atsparios ligai augalų veislės, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusios javų pabiros turėtų būti sunaikintos. Reikėtų vengti per tankių pasėlių ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Jeigu iškyla miltligės smarkaus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais, bet tai neturėtų būti daroma vėliau nei plaukėjimo tarpsniu (BBCH 59). Purškimas nuo miltligės galėtų būti atliekamas pasirodžius pirmiesiems ligos simptomams bambėjimo tarpsnio pradžioje (po BBCH 30). Jeigu miltligė plinta kartu su kitomis lapų ligomis ar yra palankios sąlygos ir kitoms ligoms plisti, tai augalų apsaugos produktus reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso. Atsparumo mažinimo rekomendacijos
77. Yra duomenų apie miltligės sukėlėjo B. graminis sumažėjusį jautrumą EBI (ergosterolo biosintezės inhibitoriai) bei atsparumą strobilurinų grupių fungicidams. Mažinant miltligės sukėlėjo atsparumo riziką, vadovautis naujausiomis rekomendacijomis, skelbiamomis mokslo darbuotojų įvairiuose populiariuose leidiniuose, bei sekti informaciją tinklalapyje www.frac.info. Lapų ir varpų septoriozė (Mycosphaerella graminicola, Phaeosphaeria nodorum)
78. Lapų septoriozės sukėlėjas Mycosphaerella graminicola neplinta per sėklą. Pirminės infekcijos šaltinis yra vėjo pagalba plintančios askosporos, susiformavusios pseudoteciuose ant pernykščių šiaudų liekanų. Ant pažeistų lapų atsiranda pradžioje neryškios, vandeningos dėmės, kurios po to išdžiūvusios pašviesėja. Vėliau – rusvos, kartais su tamsesniu apvadu dėmės. Dėmėse matomi tamsūs 100–200 mm skersmens taškeliai, grybo piknidžiai dažniausiai išsidėstę pagal gyslas. Toliau liga plinta piknosporomis, kurios lietaus ar rasos lašelių pagalba patenka ant gretimų lapų paviršiaus. Piknosporos dygsta esant oro drėgmei 100 % arba vandens lašeliuose. Ligai plintant, dėmės apima didesnę lapų dalį ir juos nudžiovina.
79. Patogenas Phaeosphaeria nodorum pažeidžia kviečių lapus ir varpas. Plinta per augalų liekanas ir užsikrėtusią sėklą. Iš pažeistų sėklų sudygę daigai su ligos simptomais dažnai yra pradinės Phaeosphaeria nodorum infekcijos šaltinis pasėlyje. Žieminiuose kviečiuose sukėlėjo grybiena peržiemoja želmenyse. Taip pat infekcijos šaltinis yra akosporos, plintančios oru nuo vaisiakūnių, susiformavusių ant dirvos paviršiaus esančių šiaudų liekanų. Ant lapų pradžioje susidaro smulkios, rusvos dėmelės su tamsesniu centru. Vėliau dėmės plečiasi ir gali apimti visą lapo paviršių. Dėmės yra rusvos, pailgos, netaisyklingos formos, jose formuojasi smulkūs, dažniausiai rudi taškeliai – grybo piknidžiai. Sezono metu P. nodorum pasėlyje plinta piknosporomis, kurios lietaus lašeliais pernešamos ant kitų lapų bei varpų. Šio sukėlėjo sukeliama septoriozė kviečius pažeidžia nuo daigo iki brandos pabaigos. Pieninės brandos tarpsniu ant varpažvynių pradžioje atsiranda pilkšvai rudų, vėliau rudų dėmelių su piknidžiais. Nuo varpažvynių užsikrečia ir grūdai, o juos panaudojus sėklai – daigai (daigų septoriozė). Pagrindiniai apsaugos principai
80. Rekomenduojama auginti kuo atsparesnių lapų ir varpų septoriozei veislių kviečius. Kviečių atsėliavimas skatina septoriozės plitimą. Reikia sėti neužkrėstą sėklą. Sėklos beicavimas sumažina ankstyvos pradinės P. nodorum infekcijos riziką pasėlyje. Pasėlio purškimas fungicidais nuo lapų ir varpų septoriozės vieną arba du kartus yra reikalingas viršutinių lapų ir varpų apsaugai nuo infekcijos. Esant ankstyvos lapų septoriozės išplitimo rizikai, pirmą kartą fungicidai turėtų būti purškiami antro bamblio (BBCH 32) tarpsniu tuo metu išsiskleidusio trečio lapo apsaugai nuo infekcijos. Pagrindinis (arba antras) fungicidų purškimas nuo lapų ir varpų septoriozės daromas po augalų paskutinio lapo išsiskleidimo – plaukėjimo tarpsniu. Fungicidų naudojimas nuo lapų ir varpų septoriozės ekonomiškai pasiteisina kasmet. Jeigu septoriozė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos produktus reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso. Atsparumo mažinimo rekomendacijos
81. Lapų septoriozės sukėlėjo Mycosphaerella graminicola atsparių izoliatų strobilurinų klasės fungicidams Lietuvoje pirmą kartą rasta 2005 m. Šiaurės–Baltijos šalių regione pastebimas sumažėjęs DMI fungicidų (kuriems priklauso ir triazolai) veiksmingumas nuo lapų septoriozės. Mažinant lapų septoriozės sukėlėjo M. graminicola atsparumo riziką, vadovautis naujausiomis rekomendacijomis, skelbiamomis mokslo darbuotojų įvairiuose populiariuose leidiniuose, bei sekti informaciją tinklalapyje www.frac.info. Kviečių dryžligė (Pyrenophora tritici-repentis)
82. Kviečių dryžligės sukėlėjas gali parazituoti ant daugelio varpinių augalų. Pyrenophora tritici-repentis plinta per užkrėstą sėklą ir augalų liekanas. Iš pažeistų sėklų sudygę daigai yra su ligos simptomais. Pagrindinis Pyrenophora tritici-repentis infekcijos šaltinis yra pernykščių šiaudų liekanos dirvos paviršiuje. Pirminę infekciją sukelia askosporos, plintančios lietaus pagalba nedideliais atstumais. Pirmieji simptomai stebimi dažniausia ant apatinių lapų. Antrinė infekcija – konidijos plinta oru dideliu atstumu. Ant pažeistų lapų paviršiaus susidaro pailgos, elipsiškos, rudos, dažnai su šviesesniu apvadu ir tamsesniu centru dėmelės. Vėliau dėmės didėja, susijungia, jų vidurys būna tamsiau rudas. Ligoti lapai galiausiai nudžiūsta. Kviečių dryžligei plisti ypač palankūs šilti orai. Kviečių dryžligė dažniausiai plinta kartu su P. nodorum sukeliama septorioze ir dėl simptomų panašumo gana sunku jas atskirti. Pagrindiniai apsaugos principai
83. Rekomenduojama auginti kuo atsparesnių kviečių dryžligei veislių kviečius. Kviečių atsėliavimas skatina dryžligės plitimą, todėl turi būti laikomasi sėjomainos. Ražienas reikėtų gerai užarti, kad dirvos paviršiuje neliktų augalų liekanų. Rekomenduojama sėti neužkrėstą sėklą. Liga gali išplisti pasėlyje nuo daigų tarpsnio iki žydėjimo. Fungicidais purškiama pasirodžius ligos simptomams. Ypač palankiomis ligai plisti sąlygomis dryžligę gali būti labai sunku kontroliuoti dėl trumpo inkubacinio periodo. Jeigu dryžligė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos produktus reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso. Atsparumo mažinimo rekomendacijos
84. Apie kviečių dryžligės sukėlėjo Pyrenophora tritici-repentis atsparumą azolų ir strobilurinų grupių fungicidams Vakarų Europoje pirmą kartą paskelbta 2005 m. Šio patogeno atspari mutacija G143 A Lietuvoje buvo rasta 2008 m. Mažinant kviečių dryžligės sukėlėjo P. tritici-repentis atsparumo riziką, vadovautis naujausiomis rekomendacijomis, skelbiamomis mokslo darbuotojų įvairiuose populiariuose leidiniuose, bei sekti informaciją tinklalapyje www.frac.info. Rudosios rūdys (Puccinia recondita), geltonosios rūdys (P. striiformis), juodosios rūdys (P. graminis)
85. Rūdys yra obligaciniai (tikrieji) parazitai ir specializuoti augalui šeimininkui. Kviečius pažeidžia forma sp. tritici trijų rūdinių grybų: Puccinia recondita – rudųjų, P. striiformis – geltonųjų ir P. graminis – juodųjų rūdžių sukėlėjai. Juodosios ir rudosios rūdys turi augalus tarpininkus, tačiau rudosios gali apsieiti ir be tarpininkų – žiemoti uredostadijoje. Augalai užsikrečia pavasarį nuo augalų tarpininkų acidiosporomis arba peržiemojusiomis uredosporomis per orą. Rūdžių infekcija pasėlyje smarkėja nuo pakartotinio apsikrėtimo uredosporomis. Kuo palankesnės sąlygos rūdžių vystimuisi, tuo trumpesnis jų inkubacinis periodas ir didesnė rizika smarkios rūdžių infekcijos. Rudys tarpusavyje skiriasi tiek pagal pažeidimo pobūdį, tiek simptomais. Rudųjų rūdžių ant viršutinės lapų pusės ir ant lapalakščių suformuoti uredžiai yra ovalūs, išsidėstę pakrikai. Iš geltonųjų rūdžių uredžių ant pažeistų augalų dalių paviršiaus susidaro eilėmis geltonos spalvos praplyštančios pūslelės. Vėliau uredžių vietose lapų apatinėje pusėje susiformuoja smulkūs poepiderminiai rudi teliai su teliosporomis, kurios apkrečia augalus tarpininkus. Geltonųjų rūdžių teliosporos gali dygti tuoj pat arba peržiemojusios. Juodųjų rūdžių ant stiebų, lapalakščių ar lapų susidaro pailgi rudi dryžiai, pridengti epidermiu – grybo uredžiai, kuriuose formuojasi ir, jiems plyšus, išbyra uredosporos. Vėliau uredžių vietose susiformuoja juodi teliai su teliosporomis viduje. Rudosios rūdys stipriai gali išplisti karštą vasarą, geltonosios rūdys atvirkščiai – stipriau išplinta vyraujant vėsiems ir drėgniems orams. Juodosios rūdys gali labai išplisti, kai šalia kviečių lauko auga augalai tarpininkai raugerškiai ar mahonijos. Pagrindiniai apsaugos principai
86. Kad būtų išvengta rūdžių infekcijos, turėtų būti auginamos atsparios ligai augalų veislės, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusias javų pabiras reikia sunaikinti. Reikėtų vengti per ankstyvos sėjos ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Taip pat išnaikinti augalus tarpininkus, augančius šalia lauko. Jeigu jau pavasarį iškyla rūdžių stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais. Gali būti reikalingi vienas arba net du purškimai labai jautrių ligai veislių pasėliuose. Prieš purškiant fungicidais, reikėtų atkreipti dėmesį į ligų žalingumo ribą. Jeigu rūdys kviečiuose pasirodo kartu su kitomis lapų ligomis augalų bambėjimo – žydėjimo tarpsniu (BBCH 32-65), tai praktikoje purškiama fungicidais nuo viso ligų komplekso. Varpų fuzariozė (Fusarium spp.)
87. Varpų fuzariozę sukelia visa eilė Fusarium genties grybų. Liga pažeidžia varpas. Varpų fuzariozė žalinga ne tik dėl to, kad dažniausiai virš pažeidimo vietos varpa būna tuščia arba grūdai būna smulkesni už sveikuosius, raukšlėti, mažo daigumo, bet ir dėl Fusarium grybų gebėjimo produkuoti mikotoksinus, kurie yra pavojingi tiek žmonių, tiek gyvulių sveikatai. Varpų fuzariozei plisti palankios sąlygos yra, kai po išplaukėjimo, ypač kviečių žydėjimo metu, vyrauja lietingi orai. Fusarium infekcija lietais lašų pagalba nuo augalų liekanų ant dirvos ir javų pašaknio patenka ant varpų. Iš varpžvynių grybiena perauga į varpos stagarėlį ir į grūdus. Virš vietos, kur buvo pažeistas varpos stagarėlis, varpa išbąla. Sergančios varpos vietomis arba ištisai padengtos rausva grybiena. Ligos sukėlėjai žiemoja dirvoje, augalų liekanose arba patenka į pasėlį su užsikrėtusia sėkla. Nuo varpų fuzariozės sumažėja 1000-čio grūdų masė, netenkama dalies derliaus. Be to, infekuoti grūdai, ypač laikant netinkamomis sąlygomis, gali būti užteršti mikotoksinais. Pagrindiniai apsaugos principai
88. Turėtų būti auginamos kuo atsparesnės varpų fuzariozei veislės, vengiama sėti javus po javų ir ypač po kukurūzų. Sėjant į ražienas susidaro palankios sąlygos užsikrėtimui. Sėklos beicavimas kiek sumažina varpų fuzariozės riziką. Vyraujant palankiems varpų fuzariozei plisti šiltiems ir lietingiems orams, po augalų išplaukėjimo – žydėjimo metu reikia pasėlius purkšti fungicidais. Stiebalūžė (Oculimacula yallundae, O. acuformis)
89. Kviečių stiebalūžę sukelia grybai O. yallundae ir O. acuformis. Pagrindinis užkrato šaltinis yra vandens lašais plintančios konidijos. Sąlygos abiems patogenams vystytis yra panašios. Šių patogenų sukelti simptomai – elipsiškos dėmės ant augalų stiebo pamato, vizualiai nesiskiria. Tačiau O. yallundae ir O. acuformis skiriasi epidemiologija, specializacija, taip pat šie patogenai yra nevienodai jautrūs fungicidams. Abu patogenai dažniausiai parazituoja kartu. Sukėlėjai žiemoja augalų liekanose, konidijas formuoja pavasarį. Augalai pažeidžiami per dengiamuosius lapalakščius. Pavasarį ant augalų pamato dar krūmijimosi metu arba bamblėjimo pradžioje pastebimas lapamakštės parudavimas su būdingu įplyšimu dėmės centre. Vėliau infekcija pereina ant stiebų. Ant apatinių tarpubamblių atsiranda šviesių pailgų, apjuostų tamsesniu apvadu dėmių. Vėliau dėmių viduryje susiformuoja juodi smulkūs skleročiai – grybų mikroskleročiai. Stiebo viduje ligos pažeistose vietose priauga šviesiai pilkšvos grybienos. Pažeistose vietose stiebas suminkštėja, išlinksta arba palūžta. Smarkiai pažeisti javai išgula. Pagrindiniai apsaugos principai
90. Rizikos faktoriai stipriam stiebalūžės išplitimui: ilgas ruduo, švelni su atlydžiais žiema, vėsus pavasaris, auginamos jautrios kviečių veislės, ankstyva sėja ir tankūs, gausiai patręšti azoto trąšomis pasėliai, minimalus žemės dirbimas, daug varpinių piktžolių, atsėliuoti javai. Liga mažai žalinga vasariniams kviečiams.
91. Geros augalų augimo sąlygos gali sumažinti stiebalūžės išplitimą. Turėtų būti auginamos tolerantiškos veislės, javų procentas sėjomainoje neturėtų būti didesnis nei 50 proc., reikėtų vengti ankstyvos žieminių kviečių sėjos. Jeigu bambėjimo pradžioje stiebalūžė išplitusi ant daugiau nei trečdalio augalų bei vyrauja lietingi ir vėsūs orai, ankstyvos sėjos pasėlius reikėtų purkšti fungicidais. Optimalus fungicidų naudojimo laikas nuo stiebalūžės yra pirmo–antro bamblio tarpsniu (BBCH 31-32). Vėliau grybai perauga į stiebą ir kontrolė beveik nebeįmanoma. Parenkant fungicidus, reikėtų nenaudoti tų pačių veikliųjų medžiagų kasmet, nes yra pavojus atsparumui atsirasti ir vieno kurio iš patogenų populiacijos pagausėjimui. Pavasarinis pelėsis bei pašaknio ir šaknų puviniai (Monographella nivalis, Fusarium spp.)
92. Pavasarinio pelėsio sukėlėjas Monographella nivalis ir kiti Fusarium genties grybai yra dirvos patogenai, kurie pažeidžia augalų apatinę stiebo dalį ir šaknis. Šie patogenai gali plisti ir per sėklą. Fuzarioziniai puviniai gali pažeisti daigus ir gerokai išretinti pasėlį. Pavasariniam pelėsiui stipriai išplitus, nutirpus sniegui, matyti išgedusių, nubalusių žiemkenčių plotai. Želmenų lapeliai būna sulipę, apraizgyti balta, pilkšva arba rausvo atspalvio voratinkline grybiena. Ant augalų lapų gali būti ir pavienių balkšvų, vandeningų dėmių. Ant pažeistų augalų lapų anksti pavasarį susiformuoja sporodochijos su grybo konidijomis. Vėlyvą pavasarį ant apatinių augalo lapamakščių susiformuoja periteciai, kurie vasarą drėgnu ir vėsiu oru subrendusias aukšliaspores išbarsto ir apkrečia lapus ir varpas. Fuzarioziniu puviniu pažeistų augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna parudę, papilkėję. Ligoti augalai blogiau krūmijasi, vystosi, auga ir dera. Ligos sukėlėjai peržiemoja augalų liekanose ir sėklų paviršiuje arba luobelėje. Pažeidžia daugiau žieminius nei vasarinius kviečius. Pagrindiniai apsaugos principai
93. Sėjomaina mažina pavasarinio pelėsio bei pašaknio ir šaknų puvinių išplitimo riziką, ypač kai sėjama į ražienas. Reikėtų sėti tik sertifikuotą sėklą, neužkrėstą Fusarium grybais. Sėklos beicavimas nuo šių patogenų yra reikalingas. Beicuojat sėkla yra apvaloma nuo infekcijos, o dygimo metu apsaugoma nuo dirvoje esančių patogenų. Javaklupė (Gaeumannomyces graminis)
94. Javaklupės sukėlėjas G. graminis yra dirvos patogenas. Pirminis G. graminis infekcijos šaltinis yra anksčiau užkrėstų augalų liekanos. Grybas, pasiekęs vidinius šaknies audinius, patenka į vandens indus ir ksilemą, sutrikdo vandens ir maisto medžiagų apykaitą. Pažeistų šaknų ir stiebo audiniai patamsėja, beveik pajuoduoja, ant apatinių lapų pastebima chlorozė. Jei pažeisti augalai nežūva daigų tarpsniu, vėliau jie blogai krūmijasi, juodos dėmės atsiranda ant šaknų ir stiebo pagrindo, apie šaknis matomi tamsūs besidriekiantys grybo hifai. Javaklupės pažeisti augalai skursta, silpniau auga. Vėliau augalai žūva nesubrendę, pasėlyje matosi išbalusios jų varpos, o tokie stiebai dėl nupuvusių šaknų lengvai išsirauna iš dirvos. Drėgnose dirvose javaklupė plinta židiniais su būdingu pažeistų stiebų pagrindo pajuodavimu. Po javapjūtės pažeistos augalų šaknys ir ražiena įsimaišo į dirvą ir, į tą dirvą pasėjus javaklupei jautrius augalus, infekcijos procesas prasideda iš naujo. Pagrindiniai apsaugos principai
95. Atsėliuotuose javuose ženklus javaklupės infekcijos gausėjimas stebimas keletą metų, dažniausia iki ketvirtų–šeštų javų atsėliavimo metų, vėliau dėl dirvos mikroorganizmų tarpusavio sąveikos stebimas javaklupės infekcijos sumažėjimas. Ligos išplitimas gerai kontroliuojamas sėjomainoje įvedus 1–2 metų ne varpinių augalų intarpus arba priešingai – auginant javus monokultūroje. Užariant apsikrėtusių augalų liekanas daugiau nei 15 cm gyliu, taip pat galima sumažinti javaklupės infekciją iki 50 proc. Kietosios kūlės (Tilletia tritici) ir dulkančiosios kūlės (Ustilago tritici)
96. Tilletia tritici sukelia kietąsias kviečių kūles. Liga sistemiškai pažeidžia augalą. Dygstant grūdams, kūliasporės taip pat sudygsta ir įsiskverbia į augalą. Žieminiuose kviečiuose ligos sukėlėjo grybiena žiemoja kviečių želmenyse. Apsikrėtusių augalų varpos pieninės brandos tarpsniu būna labiau pasišiaušusios, tamsiai žalios, truputį mažesnės už sveikų augalų. Vaškinės brandos sergančių augalų varpose vietoje grūdų būna tamsi kūliasporių masė, padengta suplonėjusia grūdo luobele. Pažeistos varpos lengvesnės nei sveikos, todėl subrendusios nenusvyra, nuimant derlių ligoti grūdai sutraiškomi ir sporos apkrečia visus grūdus.
97. Ustilago tritici sukelia dulkančiąsias kviečių kūles. Liga plinta per sėklą. Kūlėmis kviečiai apsikrečia žydėjimo metu. Kūliasporė, patekusi ant žiedo, įauga į mezginę ir, formuojantis grūdui, grybiena įsikuria gemale. Pasėjus tokį grūdą, grybiena auga kartu su augalu ir augalui išplaukėjus, vietoj varpos būna stagarėlis, aplipęs kūliasporėmis. Pradžioje kūliasporių masė būna padengta plona plėvele, kuri greit suplyšta, ir kūliasporės išbyra.
98. Tiek nuo kietųjų, tiek nuo dulkančiųjų kūlių derliaus nuostoliai gaunami dėl pažeistų varpų, kietosios kūlės dėl specifinio kvapo sugadina produkciją. Abiejų ligų sukėlėjai plinta per užsikrėtusią sėklą, o T. tritici ir per dirvą. Pagrindiniai apsaugos principai
99. Kietosiomis kūlėmis grūdai užsikrečia kūlimo metu, iš pažeistų varpų kūliasporėms patekus ant sveikų grūdų paviršiaus. Kadangi kietųjų kūlių užkratas yra ant sėklos paviršiaus, tai sėklai apvalyti nuo infekcijos pakanka kontaktinių beicų.
100. Dulkančiųjų kūlių pradai įsikuria grūdo viduje, taigi, esant įtarimui, kad kviečių sėkla gali būti užsikrėtusi dulkančiosiomis kūlėmis, reikia naudoti sisteminio poveikio beicus. Amarai (Rhopalosiphum padi, Sitabion avenae)
101. Kviečiams žalingi ieviniai ir javiniai amarai. Ieviniai amarai (Rhopalosiphum padi) smulkūs, iki 2 mm, pilkai žalios spalvos vabzdeliai sudaro dideles kolonijas ant javų stiebų ir lapų. Ieviniai amarai labiau žalingi vasariniams kviečiams nei žieminiams. Vienu metu kolonijoje gali būti ir besparniai, ir sparnuoti individai. Vasarą ieviniai amarai dauginasi partenogenetiškai. Vasariniuose kviečiuose žalingiausi ieviniai amarai iki augalų išplaukėjimo, vėliau pakitusi augalų sulčių sudėtis paskatina sparnuotų individų atsiradimą, ir jie išskrenda į jaunų varpinių augalų pasėlius.
102. Javiniai amarai (Sitabion avenae) stambesni už ievinius. Kūno spalva – nuo šviesiai gelsvai žalios iki tamsiai rausvai rudos. Kenkia dažniau žieminiams kviečiams nei vasariniams. Javinių amarų kolonijos dažniausiai įsikuria varpose, būna gerokai mažesnės nei ievinių. Šie amarai žalingi, kai gausiai išplinta javams išplaukėjus iki pieninės brandos. Pagrindiniai apsaugos principai
103. Kviečiai turėtų būti stebimi ir, jeigu amarų gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus.
104. Nuo ievinių amarų reikia purkšti insekticidais, jeigu krūmijimosi tarpsniu yra apnikta 50 proc. stiebų ir ant augalo randama po 1–2 amarus, bambėjimo tarpsniu – 50 proc. apniktų stiebų ir daugiau kaip po 10 amarų ant stiebo.
105. Nuo javinių amarų reikėtų naudoti insekticidus, kai javams išplaukėjus amarų apniktų varpų randama 20–30 proc., o apniktoje varpoje – vidutiniškai 2–3 amarai. Javiniai lapiniai pjūkleliai (Pachynematus clitelatus)
106. Javinių pjūklelių lervos nugraužia javų lapus. Pažeisti augalai atrodo kaip žirklėmis apkarpyti. Javiniai pjūkleliai labiau žalingi vasariniams kviečiams nei žieminiams. Tai 7–8 mm ilgio, geltonos spalvos, su juodomis juostelėmis skersai krūtinės ir pilvelio drugeliai. Lervos gelsvai žalios spalvos, su tamsiomis juostelėmis išilgai kūno, gali išaugti iki 18–22 mm ilgio. Pjūklelių plitimui palankios sąlygos – gegužės pabaigos šilti, nevėjuoti, be lietaus orai. Atskirais metais gali būti labai žalingi. Pagrindiniai apsaugos principai
107. Kviečiai turėtų būti stebimi ir, jeigu pjūklelių gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus. Javinių pjūklelių žalingumo riba laikoma 50 lervų viename kvadratiniame metre. Lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella)
108. Lemai yra mėlynos spalvos, 3,5–5 mm dydžio vabalai, kurie maitinasi kviečių lapais, palikdami pailgas kiaurymes. Lervos kuprotos, geltonos spalvos, juodomis galvomis. Jų visas kūnas padengtas rudomis ar juodomis gleivėmis. Besimaitindamos lervos skeletuoja lapus, palikdamos pailgus, baltus dryžius. Lemai gausiau gali išplisti sausą ir šiltą pavasarį. Pagrindiniai apsaugos principai
109. Kviečiai turėtų būti stebimi. Lemų žalingumo riba nėra nustatyta. Atskirais metais jie reiškiasi gana gausiai. Dažniausiai nuo lemų atskirai naudoti insekticidų nereikia, tačiau purškiant pasėlius insekticidais nuo kitų kenkėjų, kviečiai apsaugomi ir nuo lemų. Švedinės muselės (Oscinella frit)
110. Tai smulkios, 3 mm kūno ilgio muselės. Jų lervos gelsvai baltos, bekojės, suaugusios būna iki 4,5 mm ilgio. Muselių lervos pažeidžia javų daigų centrinio lapelio pamatą. Pagraužtas lapelis pageltonuota ir nudžiūsta. Per metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos, iš kurių pavasarinė ir rudeninė gali kenkti kviečių pasėliuose: pavasarinė – vasariniuose, o rudeninė – žieminiuose. Pagrindiniai apsaugos principai
111. Nuo švedinių muselių insekticidai naudojami tik išskirtiniais atvejais, kai pasiekiama žalingumo riba. Tiek žieminiuose, tiek vasariniuose javuose žalingas yra laikomas toks gausumas, kai, javams turint 1–3 lapelius, šimtu entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip 30 muselių. Švedinės muselės deda kiaušinėlius tik orui sušilus iki 16°C. Vasarinių kviečių ankstyva sėja, o žieminių – nepaankstinta leidžia augalams pereiti pavojingą pažeidimui tarpsnį vėsesniu metu ir tuo būdu išvengti pažeidimo. Tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus)
112. Tripsai kviečiams kenkia čiulpdami sultis iš lapalakščių, stiebų, varpų užuomazgų bei besiformuojančių grūdų. Tai labai smulkūs, iki 2 mm ilgio, siauros verpstės formos vabzdeliai. Pažeistų javų viršutinės lapamakštės pabąla, varpos išplaukėja deformuotos, šverplėtos, susisukusiais akuotais. Tripsų plitimui palankūs saulėti, nevėjuoti, šilti orai. Tripsų gausumą skatina ir geros jų žiemojimo sąlygos – neartos ražienos, ant lauko augalinės liekanos, šiaudai, po kuriais tripsai ir žiemoja. Pagrindiniai apsaugos principai
113. Kad būtų išvengta gausaus tripsų išplitimo, neturėtų būti paliktų neartų ražienų, nuo laukų ar palaukių nenurinktų šiaudų bei kitų augalinių liekanų. Kviečiai turėtų būti tikrinami ir, jeigu tripsų gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus. Žalingumo riba tripsams laikoma, kai, atvėrus varpą dengiantį lapalakštį, yra suskaičiuojama vidutiniškai 1–2 tripsai ant stiebo ir yra apniktų 50 proc. stiebų. Balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis eqestris)
114. Gegužės ir birželio mėnesiais balninio gumbauodžio patelės deda kiaušinėlius ant kviečių lapų. Balkšvos, vėliau rausvai oranžinės lervos įsikuria po lapalakščiu. Lervos besimaitindamos, suformuoja balno pavidalo iškilimą, gūbrelį, kurio įduboje ir įsikuria. Lervų pažeidimo balneliai išsidėsto išilgai stiebo. Pažeisto augalo sutrinka varpų apsirūpinimas maisto medžiagomis, grūdai užauga smulkūs, menkaverčiai. Lervų pažeisti stiebai nuo stipresnio vėjo palinksta ir išgula arba visai nulūžta. Balninis gumbauodis plinta atskirais metais gana lokaliai ir gali padaryti didelius nuostolius. Pagrindiniai apsaugos principai
115. Balninio gumbauodžio gausus išplitimas yra siejamas su dažnu javų auginimu sunkiose dirvose. Kadangi balninis gumbauodis žiemoja dirvoje lėliukės stadijos, todėl ten, kur šis kenkėjas reiškiasi, reikia vengti javų atsėliavimo. Varpinių piktžolių naikinimas taip pat yra svarbi kenkėjo plitimą reguliuojanti priemonė. Esant didelei gumbauodžio išplitimo rizikai, insekticidus reikėtų naudoti prieš lervoms ritantis iš kiaušinėlių. Jeigu kiaušinėlių randama ant 10 proc. ar daugiau stiebų, insekticidai turi būti panaudoti kiaušinėlių ritimosi metu. Reikalingas tik vienas purškimas. Piktžolės
116. Piktžolės stelbia kviečius, konkuruoja su jais dėl vandens, mineralinių medžiagų. Dėl piktžolių poveikio mažėja derlius, prastėja jo kokybė, derlių užteršia piktžolių sėklos ir vegetatyvinės dalys. Žieminių kviečių pasėliuose ypač žalingos žieminės piktžolės dirvinė smilguolė ir ruginė dirsė, kurios prisitaikiusios augti su žiemkenčiais, taip pat ir žiemojančiosios – sudygusios rudenį ir peržiemojusios skrotelės tarpsnyje. Vasarinės vienmetės piktžolės, kaip ir daugiametės, žalingos tiek vasariniams, tiek žieminiams kviečiams. Piktžolių naikinimas kviečių pasėliuose yra vienas iš svarbių kviečių auginimo technologijos elementų. Pagrindiniai apsaugos principai
117. Piktžolės kviečių pasėliuose yra daugiausiai naikinamos cheminiu metodu, tačiau yra tinkamas ir agrotechninis metodas, kuris naudojamas prieš kviečių sėją ir jų vegetacijos metu, pvz., priemonės, padedančios augalams konkuruoti, mechaninis piktžolių naikinimas. Vienaskiltės ir dviskiltės piktžolės naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu, ir purškiant herbicidais priešsėlinio augalo ražienas. Tai svarbu ir reikia, kai sėklos guolį numatoma ruošti be arimo. Kviečių auginimo agrotechnika: arimas ir akėjimas prieš kviečių sėją ir, jeigu reikia, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos, siekiant pagerinti sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvos savybių ir nuo ruošimo laiko. Tikslas – užversti ir paslėpti priešsėlio liekanas, sunaikinti piktžolių populiaciją ir sudaryti optimalias sąlygas, kad sparčiai ir tolygiai sudygę kviečiai galėtų konkuruoti su piktžolėmis, ir iš anksto numatyti, kad dirvos grumsteliai maksimaliai aktyvuotų herbicidų likučius, t. y. nebūtų didelių grumstų.
118. Kviečių pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Sprendimas naikinti piktžoles kviečiuose priimamas remiantis ekonomine žalingumo riba, jeigu ji yra žinoma (įskaitant riziką, kad gali subręsti ir išsisėti agresyvių piktžolių rūšių sėklos), ar remiantis bendromis žiniomis apie lauką, kai planuojama herbicidus naudoti prieš piktžolių sudygimą. Vienametes vienaskiltes ir dviskiltes piktžoles galima naikinti rudenį, jeigu tikimasi, kad piktžolėtumas pasieks žalingumo ribą. Būtina tinkamai parinkti herbicidus, veikiančius per dirvą ir per lapus. Šio purškimo nereikės vėlyvos sėjos augalų ir mažo piktžolėtumo pasėliuose. Pavasariniam purškimui tinka herbicidai, veikiantys per lapus, ir jie naudojami, kai vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių skaičius pasiekia žalingumo ribą ar kai piktžolės yra sudygusios iš priešsėlio, ar kai vyrauja pavasarinio dygimo piktžolės. Ruošiant sėklos guolį vasariniams kviečiams, būtina sunaikinti rudeninio ir pavasarinio dygimo piktžoles. Sudygusių kviečių pasėliuose naudojami per lapus veikiantys herbicidai. Purškiant herbicidus pavasarį jų norma koreguojama pagal piktžolių dydį.
119. Pavasarį, purškiant per lapus veikiančius herbicidus, turi būti palankios sąlygos augalų ir piktžolių augimui. Tiksliai nustatytas kviečių ir piktžolių vystymosi tarpsnis padeda išvengti herbicidų prasto efektyvumo dėl per didelių piktžolių ir žalos kviečiams. Turi būti apgalvota rizika po kviečių auginamiems augalams.
120. Yra žinomas kai kurių piktžolių atsparumas tam tikrų cheminių grupių herbicidams. Dėl atsparumo herbicidams rizikos ir jos mažinimo reikia vadovautis naujausiomis mokslininkų rekomendacijomis ir informacija, pateikta tinklapyje www.hracglobal.com.
121. Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens), dirvinės usnys (Cirsium arvense), bei savaime sudygusios bulvės gali būti naikinamos prieš derliaus nuėmimą visuotinio veikimo herbicidais. Šiuo laikotarpiu kviečiai yra beveik sausi, grūdai beveik sunokę, o piktžolės dar vegetuoja, todėl herbicidus purkšti yra efektyvu. Šiuo metu galimas ir atrankinis purškimas, naikinant tam tikras piktžolių rūšis.
122. Herbicidai, skirti purkšti kviečių pasėlius, grupuojami atsižvelgiant į jų naudojimo laiką (prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą) ir pagal jų naikinamas svarbiausias piktžoles (vienametės vienaskiltės, vienaskiltės ir dviskiltės, dviskiltės). Naudojami vienos ar kelių veikliųjų medžiagų gamykliniai produktai, ruošiami darbiniai mišiniai. Išgulimas
123. Dėl aplinkos ir agronominių veiksnių kviečiai gali išgulti. Žieminiai kviečiai yra jautresni išgulimui nei vasariniai. Dažniausiai kviečiai išgula dėl didelio tankumo, per gausaus tręšimo azoto trąšomis, stipraus stiebalūžės bei pašaknio ligų pažeidimo, taip pat smarkiau išgula ilgašiaudės veislės. Išgulęs pasėlis bręsta nevienodai, dėl ko prastėja grūdų kokybė. Be to, sugulusį pasėlį sunku nukulti. Todėl labai svarbu sumažinti pasėlio išgulimo riziką, ypač ankstyvo išgulimo, dėl kurio ir būna daugiausiai problemų. Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant augimo reguliatorius. Reikia pažymėti, kad kai kurie augimo reguliatoriai, panaudoti anksti augalų augimo pradžioje, gali paskatinti šaknų sistemos vystymąsi, pagerinti išsikrūmijimą ir padidinti produktyvių stiebų susiformavimą ir tokiu būdu padidinti derlių. Pagrindiniai apsaugos principai
124. Potencialus kviečių išgulimas mažėja sėjant optimaliu laiku, subalansuotai tręšiant azoto trąšomis ir nepagrįstai nedidinant sėklos normos. Trumpašiaudės kviečių veislės yra atsparios išgulimui ir gali būti auginamos be augimo reguliatorių.
125. Siekiant sutrumpinti apatinius augalų tarpubamblius, augimo reguliatorių, naudojamų krūmijimosi – ankstyvuoju bamblėjimo tarpsniais (BBCH 20-32), normą reikia išpurkšti iš karto ar per du kartus. Siekiant sutrumpinti viršutinius augalo tarpubamblius bei tuo būdu pažeminti augalų aukštį, augimo reguliatoriai purškiami bamblėjimo – vamzdelėjimo metu (BBCH 30-47). Augimo reguliatorius galima naudoti tik produktų etiketėse nurodytu augalų augimo tarpsniu. Augimo reguliatorius reikėtų vengti naudoti, kai augalai yra streso poveikyje, pvz., po sausros ar šalnų. III. RUGIAI
126. Grūdai paprastai naudojami duonai kepti, ypač šalyse, kur tradiciškai mėgstama ruginė duona, taip pat grūdai naudojami kitoms reikmėms ar pašarui. Rugių šiaudai reikalingi gyvulininkystėje. Rugiai auginami lauko augalų sėjomainose su kitais javais bei kitais lauko augalais.
127. Daugiausiai yra auginama žieminių rugių. Sėjomaina su kitais javais ar lauko augalais sumažina gausėjančią kenksmingųjų organizmų populiaciją dirvoje bei ražienose. Iš esmės rekomenduojama tausojanti žemės dirbimo sistema, kaip efektyvus augalų kenksmingųjų organizmų kontrolės metodas. Minimali žemdirbystės sistema, t. y. ražieninė sėja, gali sutaupyti darbų kaštus, bet skatina kenksmingųjų organizmų išlikimą bei jų gausėjimą dirvoje. Kadangi rugiai dažniausiai yra auginami grūdams, augalų apsaugos nuo kenksmingųjų organizmų tikslas yra užtikrinti gausų bei geros kokybės grūdų derlių. Kad būtų užtikrinta gera grūdų kokybė, atitinkanti duonos kepimui keliamą, ypač yra svarbu geras pasėlio stovis ir nesuvėlintas rugių derliaus nuėmimas.
128. Svarbu auginti atsparias žieminių rugių veisles kenksmingųjų organizmų poveikiui, sėti optimaliu laiku, taikyti sėjomainą, sėti sveiką sėklą, gerai paruošti dirvą, užarti ražienas. Veislės, atsparios išgulimui, turėtų būti auginamos tuose regionuose, kur javų išgulimas yra svarbi problema. Augalų apsaugos produktų panaudojimas gali būti būtinas bet kuriame augalų išsivystymo tarpsnyje. Beicai apsaugo ir nuo ankstyvo lapų ligų ar kenkėjų išplitimo ir sumažina augalų apsaugos produktų naudojama kiekį bei purškimų skaičių sezono pradžioje. Rugiai yra labiau tolerantiški dirvos kenksmingiems organizmams nei tokie augalai, kaip cukriniai runkeliai ar kukurūzai, nes krūmydamiesi gali kompensuoti pažeistą daigelį. Sėklos beicavimui naudojami produktai turėtų kaip galima plačiau apimti visą grybinių ligų ar kenkėjų spektrą. Taip pat labai svarbu, kad sėklos paviršius būtų visas tolygiai padengtas produktu.
129. Ūkininkai arba konsultantai turėtų labai gerai pažinti pagrindinius kenksmingus organizmus, stebėti laukus reguliariai, mokėti naudotis signalizacijos sistema ir ekonominio žalingumo riba. Produktų norma turėtų atitikti kenksmingųjų organizmų išplitimą bei jų galimą tarpusavio sąveiką. Nuo grybinių ligų ypač svarbu parinkti veiksmingus produktus ir juos panaudoti optimaliu laiku.
130. Kiek tik įmanoma, būtina sumažinti purškiamų produktų nunešimą ar nepageidaujamą pasiskleidimą, naudojant purkštukų apsaugas ir naudojant purkštuvus, kurių visi purkštukai purškia tinkamo dydžio vienodais lašeliais.
131. Kai kuriems augalų apsaugos produktams, naudojamiems rugiuose, gali atsirasti kenksmingųjų organizmų atsparumas. Todėl reikia nenaudoti tokių produktų, kuriems nustatytas atsparumas, be to, reikia vengti naudoti pakartotinai purškimui tokius produktus, kurių veikliosios medžiagos įėjo į beicų sudėtį. Apsaugai nuo kenksmingųjų organizmų, kurių atsparumui atsirasti yra realus pavojus arba atsparumas jau yra nustatytas, pirmumo eile reikia rinktis produktus, kurie savo sudėtyje turi skirtingo poveikio veikliąsias medžiagas, bei nenaudoti tų pačių veikliųjų medžiagų pakartotiniam purškimui. Augalų apsaugos produktų toksiškumas bitėms yra mažiau svarbus rugių laukuose, tačiau turi būti atkreiptas dėmesys į natūralių kenksmingųjų organizmų priešų – entomofagų ar pan. – populiacijos išsaugojimą, kadangi jie vaidina svarbų vaidmenį vėliau vegetacijos metu ir taip pat kitais metais.
132. Auginant Lietuvoje rugius, pagrindinės problemos, tarp jų ir kenksmingųjų organizmų, kai naudotini augalų apsaugos produktai, yra šios: 7.
133. miltligė (Blumeria graminis); 7.
134. rinchosporiozė (Rhynchosporium secalis); 7.
135. rudosios rūdys (Puccinia recondita), juodosios rūdys (P. graminis); 7.
136. stiebalūžė (Oculimacula yallundae, O. acuformis); 7.
137. javaklupė (Gaeumannomyces graminis); 7.
138. varpų fuzariozė (Fusarium spp.); 7.
139. pavasarinis pelėsis bei kiti pašaknio ir šaknų puviniai (Monographella nivalis, Fusarium spp.); 7.
140. stiebinės kūlės (Urocystis occulta); 7.
141. skalsės (Claviceps purpurea); 7.
142. amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae); 7.
143. tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus); 7.
144. lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella); 7.
145. švedinės muselės (Oscinella frit); 7.
146. piktžolės; 7.
147. išgulimas. Miltligė (Blumeria graminis)
148. Miltligė ant lapų, lapalakščių, stiebų ar net varpų suformuoja baltą, vėliau pilkėjantį apnašą – grybienos valktį. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta pagelsta. Kurį laiką lapai išlieka žali, vėliau pažeistas lapų plotas nudžiūva. Ant grybienos formuojasi gausios konidijos, kurias vėjas lengvai gali nunešti ant kitų augalų. Oru plintanti infekcija yra gausi ir nekontroliuojama. Konidijoms dygti yra reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, bet lašelinė drėgmė nebūtina. Taigi infekcija sėkmingai gali plisti ir esant palyginti sausiems ir drėgniems orams. Anksti išplitusi miltligė gali sumažinti išsikrūmijimą, vėliau – sumažina lapų asimiliacinį paviršių, dėl ko gali sumažėti grūdų derlius. Silpnas ligos išplitimas augalų yra toleruojamas. Senstant grybiena patamsėja, jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai – grybo vaisiakūniai – kleistoteciai. Miltligės sukėlėjas žiemoja aukšliasporėmis kleistoteciuose, rečiau – grybiena. Pagrindiniai apsaugos principai
149. Rugius užkrečia tik B. graminis forma sp. secalis, taigi miltligės užkratas nuo miežių ar kviečių negali apkrėsti rugių augalų. Kad būtų išvengta miltligės infekcijos, reikia auginti atsparias ligai augalų veisles, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusios javų pabiros turėtų būti sunaikintos. Reikėtų vengti per tankių pasėlių ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Jeigu iškyla miltligės stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais, bet purškimas nuo miltligės neturėtų būti daromas vėliau nei plaukėjimo tarpsniu (BBCH 59). Purškimas nuo miltligės galėtų būti atliekamas pasirodžius pirmiesiems ligos simptomams bambėjimo tarpsnio pradžioje (po BBCH 30). Jeigu miltligė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos produktus reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso. Rinchosporiozė (Rhynchosporium secalis)
150. Rinchosporiozė yra plačiai paplitusi rugių lapų liga. Ligos užkratas žiemoja ant augalinių liekanų dirvoje. Ant lapų atsiranda melsvai žalsvos vandeningos dėmės, kurios papilkėja ir apsiriboja aiškiai rudai. Rinchosporiozė ant rugių želmenų gali atsirasti jau rudenį arba pavasarį. Liga plinta lietaus lašų pagalba nuo žemutinių lapų ant aukštesnių. Dėmės dažnai įsikuria lapo pažastyje per viso lapo plotį, ir tokiu būdu viena dėmė gali sutrikdyti medžiagų apykaitą lape ir jį nudžiovinti. Pagrindiniai apsaugos principai
151. Pageidautina auginti rugių veisles, turinčias sąlyginį atsparumą rinchosporiozei. Rugių atsėliavimas skatina ligos plitimą. Svarbu gerai užarti ražienas, sunaikinti pabiras bei varpines piktžoles. Vėlyvesnės sėjos pasėliai yra silpniau pažeidžiami rinchosporiozės. Ligos plitimas pasėlyje turi būti sekamas nuo augalų bamblėjimo pradžios. Fungicidų purškimas nuo rinchosporiozės yra reikalingas. Išskirtiniais atvejais gali tekti purkšti du kartus, tačiau paprastai tik vienas purškimas fungicidais po paskutinio lapo išsiskleidimo yra reikalingas (BBCH 41-47). Jeigu rinchosporiozė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos produktus reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso. Rudosios rūdys (Puccinia recondita), juodosios rūdys (P. graminis)
152. Rūdys yra obligaciniai parazitai ir specializuoti augalui šeimininkui. Rugius pažeidžia du rūdžių grybai: Puccinia recondita f. sp. secalis, ir P. graminis f. sp. secalis. Juodosios ir rudosios rūdys turi augalus tarpininkus, tačiau rudosios gali žiemoti ir uredostadijoje. Augalai užsikrečia pavasarį acidiosporomis nuo augalų tarpininkų per orą arba peržiemojusiomis uredosporomis. Rūdžių infekcija pasėlyje smarkėja nuo pakartotinio apsikrėtimo uredosporomis. Kuo palankesnės sąlygos rūdžių vystimuisi, tuo trumpesnis jų inkubacinis periodas ir didesnė rizika smarkios rūdžių infekcijos. Rūdys tarpusavyje skiriasi tiek pagal pažeidimo pobūdį, tiek simptomais. Rudųjų rūdžių ant viršutinės lapų pusės ir ant lapalakščių suformuoti uredžiai yra ovalūs, išsidėstę pakrikai. Juodųjų rūdžių ant stiebų, lapalakščių ar lapų susidaro pailgi rudi dryžiai, pridengti epidermiu – grybo uredžiai, kuriuose formuojasi ir, jiems plyšus, išbyra uredosporos. Vėliau uredžių vietose susiformuoja juodi teliai su teliosporomis, kurios apkrečia augalus tarpininkus. Ir rudosios ir juodosios rūdys stipriai gali išplisti karštą vasarą su rasotomis naktimis arba trumpalaikiais lietumis, nes sporų dygimui yra reikalinga lašelinė drėgmė. Juodosios rūdys gali labai išplisti, kai šalia rugių lauko auga augalai tarpininkai raugerškiai ar mahonijos. Pagrindiniai apsaugos principai
153. Kad būtų išvengta rūdžių infekcijos, reikia auginti atsparias ligai augalų veisles, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusios javų pabiros turėtų būti sunaikintos. Reikėtų vengti per ankstyvos sėjos ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Taip pat išnaikinti augalus tarpininkus, augančius šalia lauko. Jeigu jau pavasarį iškyla didelė rūdžių stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais. Paprastai gali būti reikalingi vienas arba labai jautrių ligai veislių pasėliuose net du purškimai. Dažniausiai rūdys rugiuose pasirodo kartu su kitomis lapų ligomis BBCH 39-65, taigi praktikoje naudojamas vienas purškimas fungicidais nuo viso ligų komplekso. Stiebalūžė (Oculimacula acuformis, O. yallundae)
154. Rugių stiebalūžę sukelia grybai O. acuformis ir O. yallundae. Pagrindinis užkrato šaltinis yra vandens lašais plintančios konidijos. Sąlygos abiems patogenams vystytis yra panašios. Šių patogenų sukelti simptomai – elipsiškos dėmės ant augalų stiebo pamato, vizualiai nesiskiria. Tačiau O. acuformis ir O. yallundae skiriasi epidemiologija, specializacija, taip pat šie patogenai yra nevienodai jautrūs fungicidams. Abu patogenai dažniausiai parazituoja kartu. Sukėlėjai žiemoja augalų liekanose, konidijas formuoja pavasarį. Augalai pažeidžiami per dengiamuosius lapalakščius. Pavasarį ant augalų pamato dar krūmijimosi metu arba bamblėjimo pradžioje pastebimas lapamakštės parudavimas su būdingu įplyšimu dėmės centre. Vėliau infekcija pereina ant stiebų. Ant apatinių tarpubamblių atsiranda šviesių pailgų, apjuostų tamsesniu apvadu dėmių. Vėliau dėmių viduryje susiformuoja juodi smulkūs skleročiai – grybų mikroskleročiai. Stiebo viduje ligos pažeistose vietose priauga šviesiai pilkšvos grybienos. Pažeistose vietose stiebas suminkštėja, išlinksta arba palūžta. Smarkiai pažeisti javai išgula. Pagrindiniai apsaugos principai
155. Rizikos faktoriai stipriam stiebalūžės išplitimui: ilgas ruduo, švelni su atlydžiais žiema, vėsus pavasaris, auginamos jautrios rugių veislės, ankstyva sėja ir tankūs, gausiai patręšti azoto trąšomis pasėliai, minimalus žemės dirbimas, daug varpinių piktžolių, atsėliuoti javai.
156. Geros augalų augimo sąlygos gali sumažinti stiebalūžės išplitimą. Turėtų būti auginamos tolerantiškos veislės, javų procentas sėjomainoje neturėtų būti didesnis nei 50 proc., reikėtų vengti ankstyvos rugių sėjos. Jeigu bambėjimo pradžioje stiebalūžė išplitusi ant daugiau nei trečdalio augalų bei vyrauja lietingi ir vėsūs orai, ankstyvos sėjos pasėlius reikėtų purkšti fungicidais. Optimalus fungicidų naudojimo laikas pirmo–antro bamblio tarpsniu (BBCH 31-32). Vėliau grybai perauga į stiebą ir kontrolė beveik nebeįmanoma. Parenkant fungicidus, reikėtų nenaudoti tų pačių veikliųjų medžiagų kasmet, nes yra pavojus rezistentiškumui atsirasti ir vieno kurio iš patogenų populiacijos pagausėjimui. Javaklupė (Gaeumannomyces graminis)
157. Javaklupės sukėlėjas G. graminis yra dirvos patogenas. Pirminis G. graminis infekcijos šaltinis yra anksčiau užkrėstų augalų liekanos. Grybas, pasiekęs vidinius šaknies audinius, patenka į vandens indus ir ksilemą, sutrikdo vandens ir maisto medžiagų apykaitą. Pažeistų šaknų ir stiebo audiniai patamsėja, beveik pajuoduoja, ant apatinių lapų pastebima chlorozė. Jei pažeisti augalai nežūva daigų tarpsniu, vėliau jie blogai krūmijasi, juodos dėmės atsiranda ant šaknų ir stiebo pagrindo, apie šaknis matomi tamsūs besidriekiantys grybo hifai. Javaklupės pažeisti augalai skursta, silpniau auga. Vėliau augalai žūva nesubrendę, pasėlyje matosi išbalusios jų varpos, o tokie stiebai dėl nupuvusių šaknų lengvai išsirauna iš dirvos. Drėgnose dirvose javaklupė plinta židiniais su būdingu pažeistų stiebų pagrindo pajuodavimu. Po javapjūtės pažeistos augalų šaknys ir ražiena įsimaišo į dirvą ir, į tą dirvą pasėjus javaklupei jautrius augalus, infekcijos procesas prasideda iš naujo. Pagrindiniai apsaugos principai
158. Atsėliuotuose javuose ženklus javaklupės infekcijos smarkėjimas stebimas keletą metų, dažniausia iki ketvirtų–šeštų javų atsėliavimo metų, vėliau dėl dirvos mikroorganizmų tarpusavio sąveikos stebimas javaklupės infekcijos sumažėjimas. Ligos išplitimas gerai kontroliuojamas sėjomainoje įvedus 1–2 metų ne varpinių augalų intarpus arba priešingai – auginant javus monokultūros būdu. Užariant apsikrėtusių augalų liekanas daugiai nei 15 cm gyliu, taip pat galima sumažinti javaklupės infekciją iki 50 proc. Varpų fuzariozė (Fusarium spp.) Požymiai
159. Varpų fuzariozę sukelia visa eilė Fusarium genties grybų. Liga pažeidžia varpas. Varpų fuzariozė žalinga ne tik dėl to, kad dažniausiai virš pažeidimo vietos varpa būna tuščia arba grūdai būna smulkesni už sveikuosius, raukšlėti, mažo daigumo, bet ir dėl Fusarium grybų gebėjimo produkuoti mikotoksinus, kurie yra pavojingi tiek žmonių, tiek gyvulių sveikatai. Varpų fuzariozei plisti palankios sąlygos yra, kai po išplaukėjimo, ypač rugių žydėjimo metu, vyrauja lietingi orai. Fusarium infekcija lietais lašų pagalba nuo augalų liekanų ant dirvos ir javų pašaknio patenka ant varpų. Iš varpžvynių grybiena perauga į varpos stagarėlį ir į grūdus. Virš vietos, kur buvo pažeistas varpos stagarėlis, varpa išbąla. Sergančios varpos vietomis arba ištisai padengtos rausva grybiena. Ligos sukėlėjai žiemoja dirvoje, augalų liekanose arba patenka į pasėlį su užsikrėtusia sėkla. Nuo varpų fuzariozės sumažėja 1000-čio grūdų masė, netenkama dalies derliaus. Be to, infekuoti grūdai, ypač laikant netinkamomis sąlygomis, gali būti užteršti mikotoksinais. Pagrindiniai apsaugos principai
160. Turėtų būti auginamos tolerantiškos veislės. Sėklos beicavimas kiek sumažina varpų fuzariozės riziką. Vyraujant palankiems varpų fuzariozei plisti šiltiems ir lietingiems orams, po augalų išplaukėjimo – žydėjimo metu reikia pasėlius purkšti fungicidais. Pavasarinis pelėsis bei kiti pašaknio ir šaknų puviniai (Monographella nivalis, Fusarium spp.)
161. Pavasarinio pelėsio sukėlėjas ir kiti Fusarium genties grybai yra dirvos patogenai, kurie pažeidžia augalų apatinę stiebo dalį ir šaknis. Šie patogenai gali plisti ir per sėklą. Fuzarioziniai puviniai gali pažeisti daigus ir gerokai išretinti pasėlį. Pavasariniam pelėsiui stipriai išplitus, nutirpus sniegui, matyti išgedusių, nubalusių žiemkenčių plotai. Želmenų lapeliai būna sulipę, apraizgyti balta, pilkšva arba rausvo atspalvio voratinkline grybiena. Ant augalų lapų gali būti ir pavienių balkšvų, vandeningų dėmių. Ant pažeistų augalų lapų anksti pavasarį susiformuoja sporodochijos su grybo konidijomis. Vėlyvą pavasarį ant apatinių augalo lapamakščių susiformuoja periteciai, kurie vasarą drėgnu ir vėsiu oru subrendusias aukšliaspores išbarsto ir apkrečia lapus ir varpas. Fuzarioziniu puviniu pažeistų augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna parudę, papilkėję. Ligoti augalai blogiau krūmijasi, vystosi, auga ir dera. Ligos sukėlėjai peržiemoja augalų liekanose ir sėklų paviršiuje arba luobelėje. Pagrindiniai apsaugos principai
162. Sėjomaina mažina pavasarinio pelėsio bei pašaknio ir šaknų puvinių išplitimo riziką, ypač kai sėjama į ražienas. Reikėtų sėti tik sertifikuotą sėklą, neužkrėstą Fusarium grybais. Sėklos beicavimas nuo šių patogenų yra reikalingas. Beicuojat sėkla yra apvaloma nuo infekcijos, o dygimo metu apsaugoma nuo dirvoje esančių patogenų. Stiebinės kūlės (Urocystis occulta)
163. Urocystis occulta sukelia rugių stiebines kūles. Daigai apsikrečia stiebinėmis kūlėmis nuo ant sėklos paviršiaus arba dirvoje esančių kūliasporių. Augalai yra pažeidžiami stiebinėmis kūlėmis sistemiškai – grybiena plinta augančio augalo tarpuląsčiais. Ant sergančių rugių lapų ir stiebų po epidermiu susidaro ilgi dryžiai, pro kuriuos prasišviečia melsvai pilka kūliasporių masė. Dryžiai išilgai plyšta ir sporos, kaip suodžiai, padengia augalo paviršių. Kūlėti rugiai būna menkesni nei sveiki, dažnai neišplaukėja, o jei išplaukėja, tai jų varpos būna iškrypusios ir tuščios arba užauga tik smulkūs grūdai. Kūliasporės paplinta sukibusios į rutulėlius, kurių centre yra daigios sporos, o išorėje – pripildytos oro. Sporos dirvoje išlieka daigios daugiau nei vienus metus. Stiebinių kūlių plitimui yra svarbios tiek dirvos, tiek sėklų infekcija. Pagrindiniai apsaugos principai
164. Sėklos beicavimas apsaugo dygstantį rugio daigą tiek nuo sėklos, tiek nuo dirvos Urocystis occulta infekcijos. Intensyviai auginant rugiai pastaruoju metu stiebinėmis kūlėmis beveik nebeužsikrečia. Tačiau sėjant nebeicuotą sėklą, kai kuriuose rajonuose pasitaiko pažeistų pasėlių. Yra būtina prieš sėjant nebeicuotą sėklą išsitirti ir įsitikinti, ar nėra užsikrėtusi kūlėmis. Jeigu kūliasporių bus rasta, sėklą būtina beicuoti. Jeigu sėjama rugių sėkla nėra patikrinta dėl stiebinių kūlių infekcijos ir yra nebeicuota nėra GAAP. Skalsės (Claviceps purpurea)
165. Skalsės pažeidžia daugelį javų ir varpinių žolių. Rugiai skalsėms yra ypač jautrūs. Liga pažeidžia tik varpas. Varpoje keleto grūdų vietoje užauga juodi, su purpuriniu atspalviu rageliai – grybo skleročiai. Skleročiai kūlimo metu nubyra į dirvą arba patenka į grūdus. Stambūs skleročiai ruošiant sėklą yra išvalomi, bet smulkesni – grūdo dydžio, neišsivalo ir patenka į sėklą. Likę dirvoje ir kartu su sėkla pasėti skleročiai sudygsta ir iš stromose susiformavusių peritecių, kurie subręsta javų žydėjimo metu, išsviedžia aukšliaspores ant žiedų (pirminė infekcija). Aukšliasporėms sudygus, grybiena įauga į grūdo užuomazgą, kur susiformavusios grybo konidijos su saldžiu skysčiu „medaus rasa“ išsiveržia į išorę. Šį skystį mėgsta vabzdžiai, išnešioja ant sveikų žiedų ir juos apkrečia (antrinė infekcija). Lietus, vėjas ir vabzdžiai yra pagrindiniai antrinės infekcijos platintojai. Apkrėstuose žieduose vėliau vietoj grūdo susiformuoja skleročiai. Pagrindiniai apsaugos principai
166. Skalsės yra ekonomiškai svarbi rugių liga daugelyje šalių. Augalų apsikrėtimo intensyvumas skalsėmis tiesiogiai priklauso nuo jų žydėjimo trukmės. Hibridiniai ir tetraploidiniai rugiai yra jautresni skalsėms. Rugių sėkloje neturėtų būti skalsių skleročių. Išvalyti skleročius iš sėklos įmanoma tik naudojant mirkymo natrio chloride metodą. Sėklą beicuojant, didžioji dalis skleročių, esančių sėkloje, lauke nebesudygsta. Tačiau sėklos beicavimas neturi jokios įtakos grybo skleročių, esnčių dirvoje, daigumui. Sėjomaina ir gilus ražienų užarimas apvalo dirvą nuo infekcijos, nes skleročiai, patekę giliau nei 5 cm, nesudygsta ir iki kitų metų supūva. Varpinių piktžolių naikinimas ir lauko pakraščių nupjovimas iki rugių žydėjimo yra viena iš prevencinių priemonių nuo skalsių. Fungicidų purškimas rugių žydėjimo metu nesumažina skalsių plitimo ir yra nenaudotinas. Tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus)
167. Tai ypač žalingi rugių kenkėjai. Tripsai rugiams kenkia čiulpdami sultis iš lapalakščių, stiebų, varpų užuomazgų bei besiformuojančių grūdų. Tai labai smulkūs, iki 2 mm ilgio, siauros verpstės formos vabzdeliai. Pažeistų javų viršutinės lapamakštės pabąla, varpos išplaukėja deformuotos, šverplėtos, susisukusiais akuotais. Tripsų plitimui palankūs saulėti, nevėjuoti, šilti orai. Tripsų gausumą skatina ir geros jų žiemojimo sąlygos – neartos ražienos, ant lauko augalinės liekanos, šiaudai, po kuriais tripsai ir žiemoja. Pagrindiniai apsaugos principai
168. Kad būtų išvengta gausaus tripsų išplitimo, neturėtų būti paliktų neartų ražienų, nuo laukų ar palaukių nenurinktų šiaudų bei kitų augalinių liekanų. Rugiai turėtų būti tikrinami ir, jeigu tripsų gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus. Žalingumo riba tripsams laikoma, kai, atvėrus varpą dengiantį lapalakštį, yra suskaičiuojama vidutiniškai 1–2 tripsai ant stiebo ir yra apniktų 50 proc. stiebų. Amarai (Rhopalosiphum padi, Sitabion avenae)
169. Rugiams žalingi ieviniai ir javiniai amarai. Ieviniai amarai (Rhopalosiphum padi) – smulkūs, iki 2 mm, pilkai žalios spalvos vabzdeliai sudaro dideles kolonijas ant javų stiebų ir lapų. Vienu metu kolonijoje gali būti ir besparnių, ir sparnuotų individų. Vasarą ieviniai amarai dauginasi partenogenetiškai. Rugiuose ieviniai amarai kenkia iki augalų išplaukėjimo, vėliau pakitusi augalų sulčių sudėtis paskatina sparnuotų individų atsiradimą ir jie išskrenda į jaunų varpinių augalų pasėlius.
170. Javiniai amarai (Sitabion avenae) stambesni už ievinius. Kūno spalva – nuo šviesiai gelsvai žalios iki tamsiai rausvai rudos. Javinių amarų kolonijos dažniausiai sudaromos varpose, būna gerokai mažesnės nei ievinių. Šie amarai žalingi, kai gausiai išplinta iki pieninės javų brandos. Pagrindiniai apsaugos principai
171. Rugiai turėtų būti tikrinami ir jeigu amarų gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus.
172. Nuo ievinių amarų reikia purkšti insekticidais, jeigu krūmijimosi tarpsniu yra apnikta 50 proc. stiebų ir ant augalo randama po 1–2 amarus, bambėjimo tarpsniu – 50 proc. apniktų stiebų ir daugiau kaip po 10 amarų ant stiebo.
173. Nuo javinių amarų reikėtų naudoti insekticidus, kai javams išplaukėjus amarų apniktų varpų randama 20–30 proc., o apniktoje varpoje – vidutiniškai 2–3 amarai. Javiniai lapiniai pjūkleliai (Pachynematus clitelatus)
174. Javinių pjūklelių lervos nugraužia javų lapus. Pažeisti augalai atrodo kaip žirklėmis apkarpyti. Javiniai pjūkleliai – 7–8 mm ilgio, geltonos spalvos, su juodomis juostelėmis skersai krūtinės ir pilvelio drugeliai. Lervos gelsvai žalios spalvos, su tamsiomis juostelėmis išilgai kūno, gali išaugti iki 18–22 mm ilgio. Pjūklelių plitimui palankios sąlygos – gegužės pabaigos šilti, nevėjuoti, be lietaus orai. Atskirais metais gali būti žalingi. Pagrindiniai apsaugos principai
175. Rugiai turėtų būti tikrinami ir, jeigu pjūklelių gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus. Javinių pjūklelių žalingumo riba laikoma 50 lervų viename kvadratiniame metre. Lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella)
176. Lemai yra mėlynos spalvos 3,5–5 mm dydžio vabalai, kurie maitinasi rugių lapais, palikdami pailgas kiaurymes. Lervos kuprotos, geltonos spalvos, juodomis galvomis. Jų visas kūnas padengtas rudomis ar juodomis gleivėmis. Besimaitindamos lervos skeletuoja lapus, palikdamos pailgus baltus dryžius. Lemai gausiau gali išplisti sausą ir šiltą pavasarį. Pagrindiniai apsaugos principai
177. Rugiai turėtų būti tikrinami. Lemų žalingumo riba nėra nustatyta. Atskirais metais jie reiškiasi gana gausiai. Dažniausiai nuo lemų atskirai naudoti insekticidų nereikia, tačiau purškiant pasėlius insekticidais nuo kitų kenkėjų, rugiai apsaugomi ir nuo lemų. Švedinės muselės (Oscinella frit)
178. Tai smulkios, 3 mm kūno ilgio muselės. Jų lervos gelsvai baltos, bekojės, suaugusios būna iki 4,5 mm ilgio. Muselių lervos pažeidžia javų daigų centrinio lapelio pamatą. Pagraužtas lapelis pageltonuota ir nudžiūsta. Per metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos, iš kurių tik rudeninė gali kenkti rugių pasėliuose. Pagrindiniai apsaugos principai
179. Nuo švedinių muselių insekticidai naudojami tik išskirtiniais atvejais, kai pasiekiama žalingumo riba. Tiek žieminiuose, tiek vasariniuose javuose žalingas yra laikomas toks gausumas, kai, javams turint 1–3 lapelius, šimtu entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip 30 muselių. Švedinės muselės deda kiaušinėlius tik orui sušilus iki 16°C. Neankstinant rugių sėjos, augalai pereina pavojingą pažeidimui tarpsnį vėsesniu metu ir tuo būdu išvengia pažeidimo. Piktžolės
180. Piktžolės stelbia rugius, konkuruoja su jais dėl vandens, mineralinių medžiagų. Dėl piktžolių poveikio mažėja derlius, prastėja jo kokybė, derlių užteršia piktžolių sėklos ir vegetatyvinės dalys. Rugių pasėliuose ypač žalingos žieminės piktžolės dirvinė smilguolė ir ruginė dirsė, kurios prisitaikiusios augti su žiemkenčiais, taip pat ir žiemojančiosios – sudygusios rudenį ir peržiemojusios skrotelės tarpsnyje. Vasarinės vienametės piktžolės daugiau žalos padaro išretėjusiuose pasėliuose. Piktžolių naikinimas rugių pasėliuose yra vienas iš svarbių kviečių auginimo technologijos elementų. Pagrindiniai apsaugos principai
181. Piktžolės rugių pasėliuose yra daugiausiai naikinamos cheminiu metodu, tačiau yra tinkamas ir agrotechninis metodas, kuris naudojamas prieš kviečių sėją ir jų vegetacijos metu, pvz., priemonės, padedančios augalams konkuruoti, mechaninis piktžolių naikinimas. Vienaskiltės ir dviskiltės piktžolės naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu, ir purškiant herbicidais priešsėlinio augalo ražienas. Tai svarbu ir reikalinga, kai sėklos guolį numatoma ruošti be arimo. Rugių auginimo agrotechnika: arimas ir akėjimas prieš sėją ir, jeigu reikia, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos, siekiant pagerinti sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvos savybių ir nuo ruošimo laiko. Tikslas – užversti ir paslėpti priešsėlio liekanas, sunaikinti piktžolių populiaciją ir sudaryti optimalias sąlygas, kad sparčiai ir tolygiai sudygę augalai galėtų konkuruoti su piktžolėmis, ir iš anksto numatyti, kad dirvos grumsteliai maksimaliai aktyvuotų herbicidų likučius, t. y. nebūtų didelių grumstų.
182. Rugių pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Sprendimas naikinti piktžoles priimamas remiantis ekonomine žalingumo riba, jeigu jos yra nustatytos (įskaitant riziką, kad gali subręsti ir išsisėti agresyvių piktžolių rūšių sėklos), ar remiantis bendromis žiniomis apie lauką, kai planuojama herbicidus naudoti prieš piktžolių sudygimą. Vienametes vienaskiltes ir dviskiltes piktžoles galima naikinti rudenį, jeigu tikimasi, kad piktžolėtumas pasieks žalingumo ribą. Būtina tinkamai parinkti herbicidus, veikiančius per dirvą ir per lapus. Šio purškimo nereikės vėlyvos sėjos augalų ir mažo piktžolėtumo pasėliuose. Pavasariniam purškimui tinka herbicidai, veikiantys per lapus, ir jie naudojami, kai vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių skaičius pasiekia žalingumo ribą ar kai piktžolės yra sudygusios iš priešsėlio, ar kai vyrauja pavasarinio dygimo piktžolės.
183. Pavasarį, purškiant per lapus veikiančius herbicidus, turi būti palankios sąlygos augalų ir piktžolių augimui. Tiksliai nustatytas rugių ir piktžolių vystymosi tarpsnis padeda išvengti herbicidų neveiksmingumo dėl per didelių piktžolių ir žalos rugiams. Turi būti apgalvota rizika po rugių auginamiems augalams.
184. Yra žinomas kai kurių piktžolių atsparumas tam tikrų cheminių grupių herbicidams. Dėl atsparumo herbicidams rizikos ir jos mažinimo reikia vadovautis naujausiomis mokslininkų rekomendacijomis ir informacija, pateikta tinklapyje www.hracglobal.com.
185. Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens), dirvinės usnys (Cirsium arvense), bei savaime sudygusios bulvės gali būti naikinamos prieš derliaus nuėmimą visuotinio veikimo herbicidais. Šiuo laikotarpiu rugiai yra beveik sausi, grūdai beveik sunokę, o piktžolės dar vegetuoja, todėl herbicidus purkšti yra efektyvu. Šiuo metu galimas ir atrankinis purškimas, naikinant tam tikras piktžolių rūšis.
186. Herbicidai, skirti purkšti rugių pasėlius, grupuojami atsižvelgiant į jų naudojimo laiką (prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą) ir pagal jų naikinamas svarbiausias piktžoles (vienametės vienaskiltės, vienaskiltės ir dviskiltės, dviskiltės). Naudojami vienos ar kelių veikliųjų medžiagų gamykliniai preparatai, ruošiami lauko mišiniai. Išgulimas
187. Dėl aplinkos ir agronominių veiksnių rugiai gali išgulti. Dažniausiai rugiai išgula dėl didelio tankumo, per gausaus tręšimo azoto trąšomis, stipraus stiebalūžės bei pašaknio ligų pažeidimo, taip pat smarkiau išgula ilgašiaudės veislės. Išgulęs pasėlis bręsta nevienodai, dėl to prastėja grūdų kokybė. Be to, sugulusį pasėlį sunku nukulti. Todėl labai svarbu sumažinti pasėlio išgulimo riziką, ypač ankstyvo išgulimo, dėl kurio ir būna daugiausiai problemų. Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant augimo reguliatorius. Pagrindiniai apsaugos principai
188. Potencialus rugių išgulimas mažėja sėjant optimaliu laiku, subalansuotai tręšiant azoto trąšomis ir nepagrįstai nedidinant sėklos normos. Trumpašiaudės rugių veislės yra atsparesnės išgulimui.
189. Siekiant sutrumpinti apatinius augalų tarpubamblius, augimo reguliatorių, naudojamų krūmijimosi – ankstyvuoju bamblėjimo tarpsniais (BBCH 20-32), normą reikia išpurkšti iš karto ar per du kartus. Siekiant sutrumpinti viršutinius augalo tarpubamblius bei tuo būdu pažeminti augalų aukštį, augimo reguliatoriai purškiami bamblėjimo – vamzdelėjimo metu (BBCH 30-47). Augimo reguliatorius galima naudoti tik produktų etiketėse nurodytu augalų augimo tarpsniu. Augimo reguliatorius reikėtų vengti naudoti, kai augalai yra streso poveikyje, pvz., sausros ar šalnų. IV. Miežiai
190. Lietuvoje vasariniai miežiai plačiausiai auginami vasariniai migliniai javai. Žiemių miežių Lietuvoje auginama labai mažai dėl jų jautrumo žiemojimo sąlygoms. Miežių grūdai dažniausiai naudojami gyvuliams šerti, bet kai kuriose šalyse žymi dalis yra sunaudojama maistui (kaip salyklas, alus, įvairūs perdirbti produktai). Miežių šiaudai taip pat gali būti naudojami gyvuliams šerti, pakreikti. Nepasiekę brandos miežiai gali būti naudojami pašarui (pvz., silosui ruošti).
191. Miežiai sėjami pavasarį arba rudenį. Vasariniai miežiai dėl trumpesnės vegetacijos trumpiau įtakojami kenksmingųjų organizmų. Sertifikuotos arba nesertifikuotos sėklos gali būti perkamos arba išsiauginamos nuosavame ūkyje. Augalų rotacija su kitais javais ar lauko augalais mažina kenksmingųjų organizmų populiacijų gausėjimą dirvoje ar augalinėse liekanose. Dėmesingas žemės dirbimas yra rekomenduojamas kaip efektyvus agrotechninis augalų apsaugos nuo kenksmingųjų organizmų metodas. Supaprastintų auginimo technologijų naudojimas, kaip tiesioginė sėja į ražienas, gali sumažinti darbų kainą, tačiau sąlygoja kenksmingųjų organizmų išlikimą ar net jų gausėjimą dirvoje.
192. Kadangi miežiai daugiausia auginami grūdams, todėl augalų apsaugos nuo kenksmingųjų organizmų tikslas auginant miežius yra garantuoti geros kokybės didelį derlių. Grūdų fizinės ir cheminės savybės ypač svarbios juos perdirbant.
193. Atsparių veislių auginimas, optimalus sėjos laikas, tinkama augalų rotacija, sveikos sėklos naudojimas, gerai paruoštas sėjos guolis ir ražienų užarimas yra svarbūs elementai auginant miežius. Augalų apsaugos produktai gali būti naudojami bet kuriuo augalų vystymosi tarpsniu. Nuo tų kenksmingųjų organizmų, nuo kurių negalima apsisaugoti purškiant pasėlius, sėklos beicavimas yra reikalingas. Ir nuo kitų kenksmingųjų organizmų sėklos beicavimas gali būti taikomas siekiant apsaugoti augalus ankstyvais vystymosi tarpsniais ir taip sumažinti purškimų skaičių bei sunaudojamų augalų apsaugos produktų kiekį sezono metu. Miežiai yra tolerantiškesni per dirvą plintantiems kenksmingiems organizmams nei, pavyzdžiui, kukurūzai ar cukriniai runkeliai, kadangi pasėlio išretėjimas gali būti kompensuojamas šalia augančių augalų. Saugant augalus nuo ligų ir kenkėjų, sėklos beicavimui naudojamos priemonės turi būti kaip galima platesnio veikimo spektro. Labai svarbu, kad beicuojant sėklos būtų tolygiai padengtos.
194. Dviejų ar daugiau veikliųjų medžiagų naudojimas vienu metu augalų purškimui ar sėklos apdorojimui yra GAAP, jeigu augalai apsaugomi nuo tuo metu plintančių ar dar plisiančių žalingų organizmų. Ūkininkas ar konsultantas turi gerai pažinti pagrindinius kenksminguosius organizmus, nuolat sekti situaciją laukuose ir naudotis esančiomis šalyje prognozavimo sistemomis, ekonominio žalingumo ribomis. Produkto normos dydį turi nulemti plintantys kenksmingieji organizmai, naudojamo produkto veiksmingumas nuo kiekvieno jų ar kartu naudojamų kelių produktų tarpusavio sąveika. GAAP nuo grybinių ligų yra veiksmingiausių produktų parinkimas ir jų panaudojimas tinkamiausiu laiku.
195. Pasėlių purškimui rekomenduojami naudoti traktoriniai purkštuvai. Pagal GAAP siekiama apriboti augalų apsaugos produktų nunešimą purškimo metu ir nepageidautiną pasklidimą aplinkoje. Tuo tikslu rekomenduojama naudoti tik sertifikuotus purkštuvus su specialiais nunešimą mažinančiais purkštukais ar modernius purkštuvus su įranga, mažinančia išpurkšto tirpalo lašelių nunešimą ant netikslinių objektų.
196. Grėsmė atsirasti kenksmingųjų organizmų atsparumui fungicidams, insekticidams ir herbicidams yra reali. Pagal GAAP nerekomenduojama purkšti fungicidais ir insekticidais vegetacijos metu, jei į jų sudėtį įeinančios to paties veikimo pobūdžio veikliosios medžiagos jau buvo naudotos sėkloms beicuoti. Geriau naudoti skirtingo veikimo pobūdžio veikliąsias medžiagas. Purškiant fungicidais ar insekticidais sezono metu kelis kartus veikliosios medžiagos turi būti kaitaliojamos arba pagal galimybes naudojami skirtingo veikimo pobūdžio veikliųjų medžiagų deriniai ar mišiniai.
197. Auginant Lietuvoje miežius, pagrindinės problemos, tarp jų ir kenksmingųjų organizmų, kai naudotini augalų apsaugos produktai, yra šios: 8.
198. tinkliškoji dryžligė (Pyrenophora teres); 8.
199. miltligė (Blumeria graminis); 8.
200. ramularia (Ramularia collo-cygni); 8.
201. rinchosporiozė (Rhynchosporium secalis); 8.
202. smulkiosios rūdys (Puccinia hordei), geltonosios rūdys (P. striiformis), juodosios rūdys (P. graminis); 8.
203. kūlės (Ustilago hordei, U. nuda); 8.
204. juostuotoji dryžligė (Pyrenophora graminea); 8.
205. pavasarinis pelėsis bei pašaknio ir šaknų puviniai (Monographella nivalis, Fusarium spp.); 8.
206. tifuliozė (Typhula incarnata); 8.
207. javaklūpė (Gaeumannomyces graminis); 8.
208. stiebalūžė (Oculimacula yallundae, O. acuformis); 8.
209. amarai; 8.
210. ipsai; 8.
211. raudonkrūtiniai ir paprastieji lemai (Oulema melanopus, O. gallaeciana); 8.
212. minamusės (Agromyza spp.); 8.
213. žiemkentinės (želmeninės) muselės (Delia coarctata); 8.
214. švedinės muselės (Oscinella frit); 8.
215. balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis marginata); 8.
216. ilgakojai uodai (Tipula spp.); 8.
217. spragšių ir grambuolių lervos; 8.
218. nematodai; 8.
219. šliūžai; 8.
220. piktžolės; 8.
221. išgulimas. Tinkliškoji dryžligė (Pyrenophora teres)
222. Tinkliškąją dryžligę sukeliantis grybas Pyrenophora teres (anamorfas Drechslera teres) yra dviejų formų: tinklo tipo (P. teres f. teres) ir dėmių tipo (P. teres f. maculata). Liga plinta su sėkla arba per augalų liekanas (nuo kurių išplinta askosporomis). Konidijos formuojasi pažeistose lapo vietose ir ore išplinta kaip antrinis užkratas. Tinklo tipo tinkliškosios dryžligės pažeidimai yra tipingi tik šiai ligai – išilginiai ir skersiniai brūkšneliai. Pirmi ligos požymiai pasireiškia kaip labai mažos, pailgos, rudos dėmelės arba dryželiai, kurie greitai didėja ir sudaro siaurų, gelsvų, tamsiai rudų skersinių ir išilginių dryželių tinklo formos raštą. Pažeista lapo dalis paruduoja. Pažeisti lapai anksti nudžiūsta. Dėmių tipo tinkliškoji dryžligė savo požymiais visiškai skiriasi nuo tinklo tipo. Ant užsikrėtusių augalų lapų išryškėja mažos, apvalios ar šiek tiek pailgos (elipsės formos) dėmelės, kurias supa įvairaus pločio chlorozės. Šios dėmelės neilgėja ir neformuoja tinklo. Dėmių tipo tinkliškosios dryžligės dėmelių diametras gali siekti nuo 3 iki 6 mm. Ant senesnių lapų dėmių būna daugiau negu ant jaunų. Tinkliškoji dryžligė išplitusi daugelyje šalių kur auginami miežiai, tačiau tinklo ir dėmių tipo formos pasiskirsčiusios netolygiai. Vienose šalyse būna abiejų tipų tinkliškoji dryžligė, o kitur dominuoja viena iš jos formų. Dažniausiai dominavimą nulemia auginamų veislių jautrumas vieno ar kito, ar abiejų tipų formoms ir regione vyraujanti forma. Tinkliškoji dryžligė miežių pasėliuose smarkiai išplinta, vyraujant drėgniems, lietingiems ir šiltiems (temperatūra nuo 15 iki 25° C) orams. Tokiu oru tinkliškąja dryžlige užsikrečiama bet kuriuo augalo vystymosi tarpsniu. Kuomet miežiams išplaukėjus vyrauja lietingi, drėgni orai, P. teres grybu užsikrečia ir grūdai. Tokius grūdus naudojant sėklai, padidėja tikimybė augalams užsikrėsti ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais, net ir nesant pradinės infekcijos nuo augalų likučių lauke. Ligos išplitimo rizika labai padidėja atsėliuojant miežius, ypač taikant supaprastintą žemės dirbimą ir sėjant į ražienas. Taip pat didesnė tikimybė tinkliškajai dryžligei išplisti yra šalia augantys žieminių ar vasarinių miežių ligoti pasėliai. Nuo šios ligos ypač gali nukentėti jautrių veislių miežiai. Visiškai atsparių šiai ligai veislių nėra. Atskirais metais net tų pačių veislių miežius tinkliškoji dryžligė pažeidžia labai skirtingai. Pagrindiniai apsaugos principai
223. Sėti neužkrėstą ligos sukėlėjų, kiek galima atsparesnių veislių sėklą. Nesėti miežių po miežių, ypač kai taikomas supaprastintas žemės dirbimas ir sėjama tiesiai į ražienas. Tankiame vešliame pasėlyje tinkliškoji dryžligė labiau plinta, todėl reikia naudoti optimalias trąšų normas. Savaime sudygę miežiai, varpinės piktžolės bei kaimynystėje esantys nesuarti ar ligoti miežių laukai yra užkrato šaltinis. Apsaugai nuo tinkliškosios dryžligės beicuojama sėkla bei naudojami fungicidai vegetacijos metu. Priklausomai kiek intensyviai tinkliškoji dryžligė plinta, pasėliai nuo šios ligos gali būti purškiami vieną ar du kartus. Atsparumo mažinimo rekomendacijos
224. Tinkliškosios dryžligės sukėlėjo P. teres atsparių izoliuotų strobilurinų klasės fungicidams Šiaurės–Baltijos šalių regione rasta 2008–2010 m. Dominuoja F129 L mutacija. Pastebimas sumažėjęs DMI fungicidų (kuriems priklauso ir triazolai) veiksmingumas nuo tinkliškosios dryžligės. Lietuvoje iki 2010 m. atsparių P. teres izoliatų nebuvo aptikta. Mažinant tinkliškosios dryžligės sukėlėjo P. teres atsparumo riziką, vadovautis naujausiomis rekomendacijomis, skelbiamomis mokslo darbuotojų įvairiuose populiariuose leidiniuose, bei sekti informaciją tinklalapyje www.frac.info. Miltligė (Blumeria graminis)
225. Miltligė pažeidžia miežių lapus, lapamakštes ir varpas, padengdama juos baltu grybienos valkčiu, kuris senstant tamsėja, paruduoja. Kurį laiką užkrėsti lapai išlieka žali ir gyvybingi, bet vėliau ligos apimtas plotas palaipsniui apmiršta. Grybienos paviršiuje gausiai susiformavusios konidijos vėjo pagalba plinta dideliais atstumais ir apkrečia sveikus augalus. Konidijų sudygimui reikalinga didelė santykinė oro drėgmė (bet lapų paviršius neturi būti šlapias), tuo tarpu sporuliacijai ir sporų pasklidimui palankesni sausesni orai. Besikaitaliojantys sausi drėgni orai, būdingi Šiaurės vakarų Europoje, yra palankiausi miltligei plisti. Miltligės pažeistoje lapo vietoje nutrūksta fotosintezė ir pasirodo chlorozės. Ankstyvaisiais augalo vystymosi tarpsniais išplitus miltligei augalai gali prasčiau išsikrūmyti. Vėlesniais vystymosi tarpsniais dėl miltligės pažeidimo mažėja žalias lapų plotas ir tuo pačiu grūdų derlius. Miežiams miltligė yra žalingesnė nei kitiems javams. Miltligės sukėlėjo vaisiakūniai – kleistoteciai – gali pasirodyti juodų taškelių pavidalu ant senų kolonijų nuo bamblėjimo pabaigos iki žydėjimo pabaigos (BBCH 39-69). Tačiau kleistoteciai sąlyginai mažai svarbūs pavasarinei infekcijai. Užsikrečiama daugiausia nuo senų augalų ar per orą iš kitur atneštomis konidijomis. Vasariniai miežiai užsikrečia nuo žieminių. Pagrindiniai apsaugos principai
226. Miežiuose miltligę sukelia tik Blumeria graminis forma sp. hordei, todėl ši liga, plintanti kviečiuose ar rugiuose, negali užkrėsti miežių ir atvirkščiai. Žieminiai miežiai neturėtų būti auginami po vasarinių miežių. Visumoje miežiai daug labiau pažeidžiami nei kviečiai, dėl to nuostoliai miežiuose, nenaudojant apsaugos priemonių nuo šios ligos, gali būti gerokai didesni. Pasirinkta tinkama auginimo technologija gali iš dalies sumažinti miltligės plitimą pasėlyje. Rekomenduojama auginti atsparias miltligei veisles, ypač turinčias patvarų Mlo atsparumo geną. Sėjant atsparių miltligei veislių mišinius, gali žymiai sumažėti miltligės rizika. Regionuose, kur vyrauja ypač palankios miltligei plisti sąlygos, žieminius miežius tos vietos sąlygomis reikia sėti kiek galima vėliau. Retesniuose miežių pasėliuose miltligės intensyvumas būna mažesnis nei tankiuose, gausiai patręštuose azotu. Kai miltligės rizika labai padidėja, reikia naudoti fungicidus. Pagal reikalą purškiama vieną ar du kartus, bet ne vėliau plaukėjimo tarpsnio vidurio (BBCH 55). Žieminius miežius purkšti nuo miltligės rudenį daugeliu atvejų netikslinga. Tačiau gali pasitaikyti atvejų, kuomet purškimas nuo miltligės rudenį bus tikslingas, ypač lengvose dirvose, kur miltligė gali pabloginti žiemojimą. Vasariniai miežiai nuo miltligės purškiami pasirodžius pirmiems ligos požymiams, o nuo bamblėjimo tarpsnio pradžios bet kuriuo atveju, kai pažeidžiamas trečias nuo viršaus lapas. Tose vietovėse, kur miltligė plinta nuolat, gali būti naudojami beicai, saugantys nuo šios ligos, tačiau beicavimas gali padidinti miltligės sukėlėjo atsparumo riziką. Atsparumo mažinimo rekomendacijos
227. Yra duomenų apie miltligės sukėlėjo B. graminis sumažėjusį jautrumą EBI (ergosterolo biosintezės inhibitoriai) bei atsparumą strobilurinų grupių fungicidams. Mažinant miltligės sukėlėjo atsparumo riziką, vadovautis naujausiomis rekomendacijomis, skelbiamomis mokslo darbuotojų įvairiuose populiariuose leidiniuose, bei sekti informaciją tinklalapyje www.frac.info. Ramularija (Ramularia collo-cygni)
228. Ramulariją miežiuos sukelia Ramularia collo-cygni. Ligos sukėlėjas kaip saprotrofas gyvena ant sunykusių augalų liekanų, kaip parazitas – ant įvairių varpinių augalų. Manoma, kad pirminis užkratas į miežių pasėlius patenka nuo laukinių žolių bei savaime sudygusių grūdų pabirų vėjo pernešamomis konidijomis, nuo žieminių miežių patenka ant vasarinių. Randama ligos sukėlėjo ir ant sėklų. Nuo užkrėstų sėklų ligą sukeliantis grybas prasiskverbia į besikalančius lapelius. Tuo laikotarpiu ant apatinių lapų jautresnėse veislėse gali būti matomos apvalios ar ovalios dėmės. Jos nėra apribotos lapų gyslų, yra didesnės (apie 1 mm skersmens) nei vėlesniais tarpsniais išryškėjančios dėmės. Šie ramularijos pažeidimai lieka ant apatinių lapų. Aktyvaus augalo augimo metu ramularijos požymiai beveik neišryškėja. Liga intensyviau pradeda plisti ant viršutinių lapų miežiamas išplaukėjus. Pirmiausia pasimato punktyrinės šviesios dėmelės, kurios vėliau pereina į tamsiai rudas ar beveik juodas nedideles dėmes. Būdingos ramularijai dėmės yra 1–3 mm ilgio ir 0,5 mm pločio, aiškiai apribotos lapo gyslų. Jų dydis priklauso nuo ligos intensyvumo bei auginamos veislės jautrumo. Dėl grybo išskiriamų toksinų aplink dėmes lapų gyslų kryptimi formuojasi chlorozės (blyškus pageltimas). Ramularijai gausiai išplitus, pradedant nuo dėmių, lapai gelsta, o vėliau ir visai nudžiūsta. Ši liga taip pat pažeidžia stiebus, lapamakštes, akuotus. Pagrindiniai apsaugos principai
229. Atsparesnių veislių miežių auginimas, sėjomaina yra svarbios profilaktinės priemonės nuo ramularijos. Pagrindinė apsaugos priemonė nuo šios ligos yra fungicidai. Kadangi ramularija miežių pasėliuose plinta grūdo formavimosi metu, labai svarbu, kad fungicidai nuo šios ligos būtų naudojami vamzdelėjimo pabaigoje ar net plaukėjimo metu (BBCH 45-55). Atsparumo mažinimo rekomendacijos
230. Ramularijos sukėlėjo R. collo-cygni atsparumas strobilurinų grupės fungicidams kelia nerimą jau ne vienoje šalyje, todėl siekiant apsaugoti miežius nuo šios ligos reiktų naudoti įvairių cheminių grupių fungicidus. Mažinant ramularijos sukėlėjo atsparumo riziką, vadovautis naujausiomis rekomendacijomis, skelbiamomis mokslo darbuotojų įvairiuose populiariuose leidiniuose, bei sekti informaciją tinklalapyje www.frac.info. Rinchosporiozė (Rhyncosporium secalis)
231. R. secalis yra dažnas miežių lapų patogenas, išliekantis augalinėse liekanose. Ant lapų pasirodo melsvai žalios, neryškios dėmės, kurių centras vėliau įgauna pilką spalvą, o jas riboja tamsiai rudas apvadas. Žieminiuose miežiuose liga gali pasirodyti jau rudenį. Pavasarį augalų bamblėjimo metu rinchosporiozė platinama lietaus purslų pagalba. Dėmės gana dažnai vystosi ties lapo pagrindu. Pažeidus lapo pagrindą, apmiršta gyvybiniai procesai ir lapai nudžiūsta. Pagrindiniai apsaugos principai
232. Reiktų auginti mažiau jautrias rinchosporiozei veisles. Savaime sudygę miežiai, varpinės žolės bei kaimynystėje esantys nesuarti ar ligoti miežių laukai yra užkrato šaltinis. Vėlyva žieminių miežių sėja mažina ligos išplitimo pavojų. Rinchosporiozės plitimą žieminių miežių pasėliuose reikia pradėti sekti nuo ankstyvo pavasario. Esant reikalui, pasėliai purškiami fungicidais 1 ar 2 kartus, ypač jei vyrauja drėgni ar/ir lietingi orai. Gali būti naudojamos prognozavimo sistemos, pagrįstos kritulių kiekio matavimu. Jos teikia rekomendacijas, kada pradėti purškimus nuo šios ligos. Smulkiosios rūdys (Puccinia hordei), geltonosios rūdys (P. striiformis), juodosios rūdys (P. graminis)
233. Rūdžių sukėlėjai yra labai prisitaikę prie augalų šeimininkų. Miežius pažeidžia P. hordei ir P. striiformis forma sp. hordei bei P. graminis forma sp. secalis. Be to, dažnai pasitaiko, kad grybų patotipai prisitaiko prie augalo šeimininko atsparių genotipų. Kai kurios javų rūdys turi augalus tarpininkus (P. hordei – vištapienę (Ornithogalum spp.), P. graminis – paprastąjį raugerškį (Berberis vulgaris). P. striiformis yra trumpo ciklo ecių pagalba plintančios rūdys. Pavasarį javai užsikrečia nuo augalų tarpininkų oru plintančiomis ecidosporomis arba iš kitur oru užnešamomis urėdiosporomis. Smulkiosiomis bei geltonosiomis rūdimis augalai gali užsikrėsti ir rudenį. Tuo laiku oru plintantis pirminis užkratas gali būti randamas visur. Vegetacijos pabaigoje susiformuoja teliosporos, kuriomis apsikrečia augalai tarpininkai. Miežių lapus pažeidžiančios rūdys skiriasi pagal pustulų išsidėstymą ant lapo ir spalvą. Smulkiųjų rūdžių urėdiosporos netaisyklingai išsibarsto lapų viršutinėje pusėje ir yra rusvai oranžinės spalvos. Geltonai oranžinės spalvos geltonųjų rūdžių urėdiosporos išsidėsto eilutėmis, kurios labiausiai yra tipiškos ant senesnių lapų (labai jautrių veislių miežių lapai per trumpą laiką pagelsta ir nudžiūsta). Juodosios rūdys sudaro tamsiai rudus, pailgus dryžius ant lapų ir lapamakščių. Labiausiai Europoje miežių pasėliuose paplitusios smulkiosios rūdys, bet retkarčiais ir geltonosios rūdys išplinta tiek, kad reikia naudoti augalų apsaugos produktus. Juodosios rūdys miežių pasėliuose randamos retai, ypač kai arti neauga augalai tarpininkai (raugerškis). Pagrindiniai apsaugos principai
234. Naudojant įvairias agrotechnines priemones, galima sumažinti rūdžių plitimą miežiuose. Pirmiausia reikia auginti atsparių rūdims veislių miežius. Sunaikinti iš pabirų sudygusius miežius, per anksti nesėti žieminių miežių. Kad būtų išvengta per daug vešlaus ir tankaus pasėlio, reikia nepertręšti pasėlių azoto trąšomis. Palaukėse išnaikinti augalus tarpininkus. Kai rizika užsikrėsti rūdimis yra labai didelė, reikia naudoti fungicidus. Paprastai pakanka vieno ar dviejų purškimų. Priimant sprendimą dėl fungicidų naudojimo, reiktų atsižvelgti į rekomenduojamas žalingumo ribas ar pasiremti prognozavimo tarnybų rekomendacijomis. Kūlės (Ustilago hordei, U. nuda)
235. Ustilago hordei sukelia miežių kietąsias kūles. Apsikrečia miežių daigai nuo ant sėklos paviršiuje esančių ar dirvoje išlikusių kūliasporių. Iškart po žydėjimo pasimato kūlėtos varpos. Kūlėti augalai yra žemesni. Visoje varpoje vietoj žiedų susitelkusi juodai ruda sporų masė, apsupta plona, pusiau permatoma plėvele, susidariusia iš apyžiedžio liekanų. Varpa atrodo tarsi pripildyta pilkšvai juosvų grūdų, dažnai su išlikusiais akuotais. Išlieka iki derliaus nuėmimo.
236. Ustilago nuda sukelia miežių dulkančiąsias kūles. Šis ligos sukėlėjas plinta su sėkla. Pasėjus užkrėstą sėklą, grybiena auga kartu su augalu ir jam išplaukėjus, vietoj varpos būna stagarėlis, aplipęs kūliasporėmis. Jos vėjo pernešamos ant sveikų varpų. Kūliasporė, patekusi ant žiedo, įauga į mezginę. Grūdo formavimosi metu grybas prasiskverbia į endospermą. Pagrindiniai apsaugos principai
237. Miežių sėklų paviršius kietosiomis kūlėmis užkrečiamas kūlimo metu, kuomet kūlėti grūdai pratrūksta ir kūlių masė pasklinda. Sėklos paviršiuje ar dirvoje esančios sporos augalus užkrečia dygimo metu. Nuo šio sukėlėjo apsisaugoma naudojant kontaktinius beicus. Miežių kūlimo metu dulkančiųjų kūlių sukėlėjas U. nuda jau būna sėklos viduje. Siekiant apsaugoti augalą nuo sukėlėjo vystymosi augale po sudygimo, reikia naudoti sisteminius beicus. Bet kuriuo atveju svarbu naudoti sertifikuotą, neužkrėstą kūlėmis ir gerai išbeicuotą sėklą. Sėklos sertifikavimas ir beicavimas yra efektyviausi apsaugos metodai nuo kūlių, kurios intensyvios žemdirbystės kraštuose dabar yra mažai žinoma liga. Jeigu ūkininkai taupydami sėja paties išaugintą ir nebeicuotą sėklą ir šios ligos pasirodo, tai ši praktika nėra GAAP. Taip pat yra galimybė išsitirti sėklų ligotumą, kad būtų galima apsispręsti dėl beicavimo reikalingumo. Juostuotoji dryžligė (Pyrenophora graminea)
238. Pyrenophora graminea (anamorfas Drechslera graminea) plinta su sėkla. Pirmi ligos požymiai gali būti matomi jau ant pirmo, antro ar trečio daigo lapelio ir vėliau išplisti ant kitų lapų. Ant naujai pasirodžiusių lapų pasimato geltonas dryžis, dažniausiai ant lapamakštės ar lapo pagrindo. Šis dryžis palaipsniui ištįsta per visą lapo ilgį ir greitai lapo audiniai toje vietoje žūsta. Dryžiai palaipsniui susilieja ir lapas tose vietose sudžiūsta. Žuvus audiniams, atsiranda įtrūkimų. Ligoti augalai yra skurdūs. Plaukėjimo metu viršutinis lapas dažnai būna rusvas. Stipriai ligos pažeisti augalai gali neišplaukėti arba išplaukėjusios varpos gali būti deformuotos. Grūdai tokiose varpose yra neišsivystę arba labai susiraukšlėję, parudavę. Pagrindiniai apsaugos principai
239. Veislės gali būti skirtingo jautrumo šiai ligai. Sėti neužkrėstas šiuo sukėlėju ir beicuotas sėklas. Pagrindinė apsauga nuo šios ligos yra sėklos beicavimas. Jeigu ūkininkai taupydami sėja pačių išaugintą ir nebeicuotą sėklą ir šios ligos pasirodo, tai ši praktika nėra GAAP. Galima išsitirti sėklų ligotumą ir apsispręsti dėl beicavimo reikalingumo. Pavasarinis pelėsis bei pašaknio ir šaknų puviniai (Monographella nivalis, Fusarium spp.);
240. Fusarium genties patogeniniai grybai ir Monographella nivalis sukelia daigų pašaknio ir šaknų puvinius plisdami tiek su sėkla, tiek tiesiogiai dirvoje. Dėl pažeidimų daigai gali net žūti ir išretėti pasėlis. F. culmorum plisti palankesni sausi ir šilti orai. Šio patogeno ir kitų Fusarium genties grybų apniktų augalų stiebo pagrindas paruduoja arba išryškėja didelės rudos dėmės. M. nivalis žieminiuose miežiuose sukelia pavasarinį pelėsį. Grybas plinta žemoje temperatūroje tirpstant sniegui. Jam nutirpus anksti pavasarį, ant augalų lapų matyti iššviesėjusios vandeningos dėmės. Pašaknio puvinių ir pavasarinio pelėsio sukėlėjai peržiemoja augalų liekanose ir sėklų paviršiuje arba luobelėje. Miežių pašaknį ir šaknis gali pažeisti ir kiti patogeniniai grybai (Cochliobolus sativus, F. graminearum ir kiti Fusarium genties grybai, Rhizoctonia cerealis ir kiti patogenai). Pagrindiniai apsaugos principai
241. Dominuojant varpiniams javams sėjomainoje, užkrato daugėja, todėl sėjomainos laikymasis iš dalies mažina pašaknio bei šaknų puvinių plitimą. Supaprastintas žemės dirbimas ir šiaudų liekanos dirvos paviršiuje didina užsikrėtimo riziką. Siekiant sumažinti pašaknio ir šaknų puvinių žieminiuose ir vasariniuose miežiuose bei pavasarinio pelėsio žieminiuose miežiuose daromą žalą reikia į subrendusią sėjai dirvą sėti sertifikuotą, neužkrėstą šių ligų sukėlėjais sėklą. Miežių sėklos beicavimas nuo Fusarium spp. ir M. nivalis yra įprasta GAAP. Tifuliozė (Typhula incarnata) Požymiai
242. Miežiai dažniausiai tifuliozės (Typhula incarnata) pažeidžiami tada, kuomet ilgiau laikosi sniego danga. Nutirpus sniegui, žuvusių augalų plotai būna aptraukti pilkšva grybiena, kuri pradeda vystytis. Ant augalo stiebų kartu su grybiena vystosi ir tifuliozės vaisiakūniai – skleročiai. Jie yra dobilo sėklos dydžio nuo šviesiai rožinės iki tamsiai raudonos spalvos. Pagrindiniai apsaugos principai
243. Reikia auginti mažiau jautrias šiai ligai veisles. Ligos plitimas sumažėja atsisakius atsėliavimo. Pakankamas apsirūpinimas magniu yra nepalankus Typhula incarnata. Šio sukėlėjo plitimo rizika padidėja tankiuose pasėliuose. Fungicidais gali būti purškiama vėlyvą rudenį prieš užsningant. Rizikos veiksniai, įtakojantys ligos plitimą, yra ankstyvas sniegas ir ilgai besilaikanti stora sniego danga ant neužšalusios žemės. Javaklūpė (Gaeumannomyces graminis) Požymiai
244. Gaeumannomyces graminis yra dirvos patogenas, pažeidžiantis miežių šaknis, ant kurių išaugina charakteringą juodą paviršinę grybieną. Liga taip pat gali pažeisti šaknies kaklelį ir apatinę stiebo dalį. Šaknys iš dalies arba visiškai sunaikinamos, o pažeistų augalų išplaukėjusios varpos būna išbalusios, tuščios, ypač vyraujant sausiems orams. Patogenas išlieka kaip saprotrofinis grybas ant augalų liekanų ir tiesiogiai pažeidžia naujų augalų šaknis. Oru javaklūpės sukėlėjas nepernešamas. Liga pasėlyje dažniausia plinta židiniais, bet gali pažeisti ir pavienius augalus. Išplitusi javaklūpė ypač sumažina intensyviai auginamų kviečių derlių. Miežiuose ji nėra tokia žalinga. Pagrindiniai apsaugos principai
245. Gaeumannomyces graminis yra šaknis pažeidžiantis dirvos patogenas, todėl jo plitimui kontroliuoti reiktų taikyti agrotechnines priemones. Javaklūpės sukėlėjas ant augalų likučių ilgai gyvybingas neišlieka, todėl sėjomainos taikymas yra skvarbiausia augalų apsaugos priemonė. Javų liekanų užarimas taip pat veiksminga priemonė. Šalyse, kur ši liga smarkiai išplitusi, naudojami nuo javaklūpės sukėlėjo veiksmingi beicai. Stiebalūžė (Oculimacula yallundae, O. acuformis)
246. Stiebalūžę sukelia grybai O. yallundae ir O. acuformis. Ligos sukėlėjai žiemoja augalų liekanose, konidijas formuoja pavasarį. Jomis augalas užkrečiamas per dengiamąją lapamakštę ir pažeidimas palaipsniui prasiskverbia į stiebą. Ant apatinių tarpubamblių susiformuoja pailgos dėmės su tamsiu apvadu. Jei stiebas pažeidžiamas iki BBCH 31-32, padidėja ligos išplitimo vėlesniais tarpsniais ir pasėlio išgulimo rizika. Miežiai daug rečiau ir mažiau nei kviečiai pažeidžiami stiebalūžės. Pagrindiniai apsaugos principai
247. Miežiuose taip pat gali būti naudojami apsaugos produktai nuo stiebalūžės. Miežiai yra kaip tinkamas augalas šeimininkas patogeno išlikimui. Jei reikia panaudoti fungicidus nuo stiebalūžės, pagal galimybes reikia derinti šį purškimą su purškimu nuo kitų ligų. Amarai
248. Amarai, ypač Sitabion avenae, Metopolophium dirhodum ir Rhopalosiphum padi, gali išplisti staiga ir labai gausiai. Jie gali kenkti augalui tiesiogiai misdami jo sultimis ar netiesiogiai išskirdami juodas apnašas bei platindami virusines ligas, ypač miežių geltonosios žemaūgės virusą BYDV. Grūdų kokybė taip pat gali nukentėti dėl amarų pažeidimų. Ieviniai amarai (R. padi) labiau kenkia vasariniams javams. Čia jie maitinasi ir dauginasi iki tol, kol javai pradeda bręsti. Javiniai amarai (S. avenae) išplinta vėliau nei ieviniai. Javinių amarų besparnės patelės iš pradžių vystosi ant viršutinių lapų, vėliau varpose. Smarkiau kenkia žieminiams javams. Pagrindiniai apsaugos principai
249. Kai kuriose vietovėse miežių geltonosios žemaūgės virusas BYDV išplinta anksti sėtų žieminių miežių pasėliuose ir retkarčiais po švelnių žiemų pažeidžia vasarinius miežius. Vėlinant žieminių ir ankstinant vasarinių miežių sėją, galima išvengti virusinių ligų plitimo. Kai amarų plitimui sąlygos būna palankios rudenį, tikslinga žieminių miežių pasėlius nupurkšti insekticidais iš rudens. Kad laiku būtų panaudoti insekticidai nuo amarų, reikia nuolat stebėti žieminių ir vasarinių miežių pasėlius, sekti prognozių tarnybos pranešimus. Purškimą nuo amarų reikia atlikti jiems pasiekus žalingumo ribą. Lietuvoje ievinių amarų (Rhopalosiphum padi) žalingumo riba vasarinių javų pasėliuose krūmijimosi metu (BBCH 21-29) laikoma, kai apnikta 50 proc. augalų ir ant jų randama po 1–2 amarus. Bamblėjimo metu (BBCH 30-47) – 50 proc. apniktų augalų ir daugiau kaip 10 amarų ant stiebo. Nuo javinių amarų (Sitabion avenae) rekomenduojama purkšti, kai randama 20–30 proc. amarų apniktų varpų, kiekvienoje vidutiniškai po 2–3 amarus. Jei plinta tik amarai, rekomenduojama naudoti selektyvaus veikimo insekticidus, kad būtų išsaugoti naudingi vabzdžiai. Sėklą galima ir beicuoti. Tripsai
250. Daugelis tripsų rūšių (Limothrips cerealium, L. denticornis, Stenothrips graminum, Haplothrips aculeatus, Thrips angusticeps, Haplothrips tritici, Aptinothrips elegans, Anaphothrips obscurus) maitinasi miežių lapais. Iščiulptos vietos įgyja sidabrinį atspalvį. Vėliau pažeistas lapas nuruduoja. Lietuvoje dažniausiai javams kenkia ruginiai ir tuščiažiedžiai tripsai. Jie daugiausiai žalos padaro čiulpdami sultis iš lapamakščių, stiebų, varpų užuomazgų bei besiformuojančių grūdų, lapai išmarginami sidabrinėmis dėmelėmis. Pažeistų varpinių javų viršutinės lapamakštės pabąla, varpos išplaukėja deformuotos, susisukusiais akuotais, viršūnėje esti švarplėtos ar visai be grūdų. Pagrindiniai apsaugos principai
251. Kadangi šis kenkėjas būdingas šiauriniams Europos kraštams, daugelyje piečiau esančių intensyvių žemdirbystės šalių apsaugos priemonės vien nuo tripsų varpinių javų pasėliuose nenaudojamos. Lietuvoje purkšti miežių pasėlius nuo tripsų rekomenduojama, kai bamblėjimo pabaigoje (BBCH 37-39) randami 1–2 tripsai ant stiebo, esant 50 proc. apniktų stiebų. Tripsų gausumą įvertinti gana sunku, kadangi jie yra labai smulkūs, dažnai esti pasislėpę po lapamakšte. Norint nustatyti jų gausumą, reikia skaičiuoti atsargiai praskleidus lapamakštę ar iškratyti juos ant popieriaus. Įvertinus tripsų išplitimą ir gausumą, priimamas sprendimas dėl insekticidų naudojimo. Raudonkrūtiniai ir paprastieji lemai (Oulema melanopus, O. gallaeciana)
252. Oulema melanopus ir O. gallaeciana (syn. O. lichenis) yra blizgantys vabaliukai, kurie minta miežių lapais. Misdami jie išgraužia lapuose pailgas kiaurymes. Lemų lervos yra geltonos, padengtos juodomis, lipniomis gleivėmis ir gali būti painiojami su mažais šliužais. Lemų lervos skleletuoja lapus, palikdamos ilgus dryžius ant lapų. Pagrindiniai apsaugos principai
253. Pažeidimas yra dažnas ir gerai pastebimas, ypač vasariniuose javuose. Lietuvoje lemų žalingumo ribos tyrimais nėra nustatytos. Kai kuriose EAAO šalyse rekomenduojama purkšti nuo lemų, kai randama 15 suaugusių vabalų m2 iki jiems padedant kiaušinėlius arba kai ant stiebo randama 0,5–1 lerva. Purškimai nuo lemų gali būti derinami su purškimu nuo amarų pasirenkant nuo abiejų kenkėjų veiksmingą insekticidą. Minamusės (Agromyza spp.)
254. Agromyza spp. yra mažos muselės (3–5 cm ilgio), išsiritančios pavasarį. Patelės minta lapais išilgai jų gyslų. Kiaušinėlius deda tarp dviejų lapo epidermių. Išsiritusios lervos minuoja lapus. Minos dažnai susilieja ir įgauna tipišką išvaizdą. Minkštieji vieno trečdalio lapo audiniai visiškai sunaikinami. Minamusės yra aptinkamos kai kuriose vietovėse šiaurinėje Europos dalyje, taip pat ir Lietuvoje. Pagrindiniai apsaugos principai
255. Kai minamusių pažeidimas nėra gausus, derlius nesumažėja. Insekticidais purškiama, kai minamusės labai gausiai plinta nuo bamblėjimo pradžios (BBCH 31) iki plaukėjimo vidurio (BBCH 55). Žalingumo riba – kai 20 proc. apatinių lapų yra išminuota, o viršutiniai lapai yra punktyruoti. Purškiant pasėlius nuo amarų aficidais, nuo minamusės neapsisaugoma. Žiemkentinės (želmeninės) muselės (Delia coarctata)
256. Žiemkentinės muselės kiaušinėlius deda atvirame dirvos paviršiuje arba į dirvą po augalų šaknimis. Lervos išsirita kitą pavasarį ir įsigraužia į augalą. Lervos gali pažeisti tiek žieminius miežius, tiek anksti sėtus vasarinius miežius. Vidurinis ūglio lapelis pagelsta ir nudžiūsta, tačiau atokesni lapeliai išlieka žali. Lerva juda nuo to paties augalo vieno ūglio prie kito per dirvą prie šalia augančių augalų. Šie kenkėjai daugiau žalos padaro kviečių pasėliuose. Miežiai yra mažiau jautrūs. Jų stiebus gali panašiai kaip Delia coarctata pažeisti ir kitos javinės muselės Opomyza florum. Pagrindiniai apsaugos principai
257. Žiemkentinių muselių plitimą gali sumažinti taikomos tinkamos agrotechninės priemonės. Sėjomainoje miežiai neturėtų būti sėjami po miežių ar tų augalų, kurių dirvos paviršius yra nepridengtas liepos–rugpjūčio mėnesiais, kada muselės deda kiaušinėlius. Neskubėti arti dirvų rugpjūčio mėnesio pradžioje.
258. Kai yra padidėjusi žiemkentinių muselių rizika, reiktų paankstinti sėją ir sėti didesnę sėklos normą.
259. Pagal GAAP insekticidų naudojimas nuo žiemkentinių muselių tikslingas tik ten, kur kenkėjai gausiai išplitę. Įvertinus rizikos veiksnius, tokius kaip sėjos laikas, priešsėlis, bei nustačius kiaušinėlių kiekį dirvoje, priimamas sprendimas dėl purškimo reikalingumo. Patogiausia naudoti insekticidus sėklos beicavimui, tačiau galima insekticidus išpurkšti sėjos metu į sėjos guolį ar iškart po sėjos pradėjus ristis lervoms arba lervų ritimosi piko ar jų antplūdžio metu. Jei dirva arba sėklos nuo spragšių apdorojamos insekticidais, jie saugos ir nuo žiemkentinių muselių lervų, jeigu tik naudotas produktas veiksmingas nuo muselių. Švedinės muselės (Oscinella frit)
260. Švedinių muselių lervos yra 3–4 mm ilgio, gelsvai baltos, bekojės ir neturi aiškios galvos. Per metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos: pavasarinė, kenkianti pavasarį sėjamų varpinių augalų daigams, vasarinė, kiaušinėlius dedanti ant besivystančių avižų šluotelių ar kitų javų varpų, ir rudeninė, kenkianti žieminių javų daigams. Žalingiausios yra pavasarinė ir rudeninė muselių generacijos. Šių generacijų muselių lervos pažeidžia javų daigų centrinio lapelio pagrindą. Toks lapelis pradžioje pagelsta, vėliau nudžiūsta. Pagrindiniai apsaugos principai
261. Pasėlių apsaugai nuo švedinių muselių gali būti efektyviai naudojamos agrotechninės priemonės. Jei žieminiai miežiai sėjami po daugiamečių žolių, dirvą reiktų suarti ne vėliau kaip likus keturioms savaitėms iki sėjos. Vasarojų pasėjus anksti į gerai paruoštą dirvą optimaliu gyliu, galima pasiekti, kad jis sudygtų ir pereitų jautriausią švedinių muselių pažeidimams 1–3 lapelių vystymosi tarpsnį, esant žemesnei nei muselėms optimali temperatūra (19–21?C). Tuo tarpu žiemkenčius reikia sėti ne per anksti, kad jie sudygtų rugsėjo antroje pusėje, kuomet Lietuvoje orai atvėsta ir optimalios sąlygos muselių vystymuisi būna praėjusios. Insekticidai miežių pasėliuose naudojami, kai švedinių muselių kiekis pasėlyje pasiekia žalingumo ribą. Lietuvoje ši riba apibūdinama, kai augalams esant 1–3 lapelių tarpsnyje, šimtu entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip 30 muselių. Taip pat veiksmingas sėklos beicavimas insekticidais. Balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis marginata)
262. Gegužės–birželio mėnesiais uodo patelės sudeda kiaušinėlius miežių lapų paviršiuje. Balkšvos, vėliau oranžinės lervos įsiskverbia į stiebą po lapamakšte. Toje vietoje, kur lerva maitinasi, susiformuoja balno formos pažeidimas. Pavasarį sėti augalai yra jautresni nei sėti rudenį. Kenkėjai nėra gausiai išplitę. Lietuvoje gausus šio kenkėjų antplūdis užregistruotas 2002 m. Pasvalio r. Pagrindiniai apsaugos principai
263. Kenkėjai dažniau plinta sunkiose dirvose auginamų javų pasėliuose. Jų galima išvengti sėjomainoje auginant įvairius augalus, naikinant daugiametes piktžoles visur, kur tik galima. Vietovėse, kur šie kenkėjai yra dažni, reikia naudoti insekticidus. Jais reikia purkšti tuomet, kai ritasi lervos. Jei randama 10 ar daugiau proc. stiebų su kiaušinėliais, reikia pasėlį purkšti insekticidais besiritant lervoms. Tik vienas purškimas tokiu atveju yra būtinas. Ilgakojai uodai (Tipula spp.)
264. Kenkia ilgakojų uodų lervos. Jos gyvena dirvoje arba didelėmis populiacijomis daugiamečiuose žolynuose. Pagrindiniai apsaugos principai
265. Miežiai gali būti pažeisti ilgakojo uodo lervų, kai sėjami po daugiamečių žolynų ar į užleistus dirvonus. Pagal galimybes to reiktų vengti. Norint įsitikinti, ar gausiai dirva užkrėsta ilgakojo uodo lervomis, tikslinga paimti dirvos bandinius ir suskaičiuoti lervų kiekį. Jei dirvoje anksti pavasarį randama 50 ar daugiau lervų/m2, miežius sėti į tokį lauką rizikinga. Žieminiai miežiai mažiau jautrūs, kadangi prasidėjus ilgakojų uodų lervų aktyviam maitinimosi periodui augalai jau būna išsivystę ir sutvirtėję. Ilgakojų uodų lervų plitimas gali būti sumažinamas suariant daugiamečius žolynus ar dirvonus iki rugpjūčio vidurio. Kai dirvoje gausu ilgakojų uodų lervų, iškart, suarus daugiamečius žolynus ar dirvonus, gali būti naudojami dirviniai insekticidai. Jie išpurškiami dirvos paviršiuje naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo. Tokiu pat būdu dirviniai insekticidai gali būti naudojami ir javų pasėliuose, kai matoma, kad dėl ilgakojų uodų lervų stipriai kenčia pasėti augalai. Spragšiai ir grambuolių lervos
266. Spragšių (Agriotes spp.) ir grambuolių (Melolontha spp.) lervos pakanda miežio stiebo pagrindą ir šaknis. Augaliukas pagelsta, o pagrindinis jo stiebelis paruduoja. Spragšių lervų vystymasis dirvoje trunka 3–5 metus. Spragšiams būdinga tai, kad suaugėlių ir skirtingo išsivystymo lervų būna kasmet. Tuo tarpu grambuolių lervų vystymasis, trunkantis 3–4 metus, dažniausiai yra periodiškas. Pasėlius pradeda kenkti abiejų kenkėjų lervos trečiais vystymosi metais. Pagrindiniai apsaugos principai
267. Daugiamečiai žolynai ir nedirbamos dirvos yra netinkamas priešsėlis miežiams. Tačiau jei juos tenka sėti į tokią dirvą, gali tekti ją purkšti insekticidais naudojant didelį kiekį darbinio tirpalo ar sėti beicuotą insekticidais sėklą. Kai įtariama, kad dirva užsikrėtusi spragšių ar grambuolių lervomis, reiktų ją ištirti ir nusistatyti, kiek gausiai dirvoje yra lervų. Priklausomai kiek gausiai randama šių kenkėjų, priimamas sprendimas dėl augalų apsaugos produktų naudojimo miežių pasėliuose. Nematodai
268. Dviejų rūšių nematodai minta miežių šaknimis. Avižų cistiniai nematodai (Heterodera avenae) sukelia stiprų šakų išsišakojimą ir deformacijas. Vėlesniuose vystymosi tarpsniuose ant šaknų pastebimos mažytės baltos cistos. Javų gumbiniai nematodai (Melidogyne naasi) sukelia papildomų šaknų formavimąsi ir ištįsusius šaknų gumbus. Pažeistų augalų augimas vėluoja, todėl žemesni, židiniais augantys pažeisti augalai yra aiškiai matomi. Vasariniai miežiai yra ypač jautrūs M. naasi. Pagrindiniai apsaugos principai
269. Geriausia yra auginti atsparias nematodams H. avenae miežių veisles. Taip pat naudoti sėjomainą su mažesniu varpinių augalų kiekiu. Kukurūzai nėra šių nematodų augalai šeimininkai, todėl gali būti sėjomainoje auginami be apribojimų. Šliužai Požymiai
270. Šliužai (pav. Agriolimax arvensis, Deroceras reticulatum) pažeidžia miežių daigus ir išskaptuoja miežių sėklas. Šliužų problema išauga, kai sėjama tiesiai į ražienas ar kai laikomi dirvonai. Ankstyvuose miežių vystymosi tarpsniuose šliužų pažeidimai yra žalingi. Kai mintama suaugusių augalų lapais, pasėliai nenukenčia. Šliužai daugiau problemų sukelia drėgnais metais vidutinio sunkumo ar sunkiose dirvose. Pagrindiniai apsaugos principai
271. Tvirto pagrindo sėklos guolis apriboja šliužo judėjimą ir paskatina spartesnį daigų augimą. Paviršius turi būti negrumstuotas. Kai šliužai gausiai išplinta, rekomenduojama naudoti moliuskicidus. Piktžolės
272. Piktžolės stelbia miežius konkuruodamos dėl vandens, maisto medžiagų. Dėl piktžolių poveikio mažėja derlius, prastėja jo kokybė, derlių užteršia piktžolių sėklos ir vegetatyvinės dalys. Miežiuose didelę žalą gali padaryti tiek dviskiltės, tiek pastaraisiais metais gausiai išplitusios vienaskiltės. Piktžolių naikinimas miežių pasėliuose yra vienas iš svarbių miežių auginimo technologijos elementų. Pagrindiniai apsaugos principai
273. Piktžolės miežių pasėliuose dažniausiai naikinamos cheminiu būdu, tačiau yra tinkamas ir agrotechninis. Agrotechninės priemonės naudojamas prieš miežių sėją ir jų vegetacijos metu, pvz., sudaromos sąlygos augalams konkuruoti su piktžolėmis ar piktžolės naikinamos mechaniškai. Vienaskiltės ir dviskiltės piktžolės naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu ir herbicidais, purškiant juos ant priešsėlinio augalo ražienų. Tai labai svarbu, kai sėklos guolį numatoma ruošti neariant. Žemės dirbimas miežiams: arimas ir akėjimas prieš miežių sėją ir, jeigu reikia, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos, siekiant pagerinti sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvos savybių ir nuo ruošimo laiko. Sėklos guolio formavimo tikslas yra užversti ir paslėpti priešsėlio liekanas, sunaikinti sudygusias piktžoles ir sudaryti optimalias sąlygas, kad sparčiai ir tolygiai sudygę miežiai galėtų konkuruoti su piktžolėmis, ir iš anksto numatyti, kad dirvos grumsteliai maksimaliai aktyvuotų herbicidų likučius, t. y. nebūtų didelių grumstų.
274. Miežių pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Sprendimas, kad būtina naikinti piktžoles miežiuose, priimamas remiantis ekonomine žalingumo riba, jeigu jos yra nustatytos (įskaitant riziką, kad gali subręsti ir išsisėti agresyvių piktžolių rūšių sėklos), ar remiantis bendromis žiniomis apie lauką, kai planuojama herbicidus naudoti iki piktžolių sudygimo. Vienametes vienaskiltes ir dviskiltes piktžoles žieminiuose miežiuose galima naikinti rudenį. Turėtų būti naudojama tinkamai parinkti herbicidai ar jų mišiniai, veikiantys per dirvą ir per lapus. Šis purškimas nereikalingas vėlyvos sėjos žieminių miežių pasėliuose ir mažo piktžolėtumo pasėliuose. Pavasariniam purškimui tinka herbicidai, veikiantys per lapus, ir jie yra naudojami: 1) kai vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių skaičius viršija žalingumo ribą; 2) kai piktžolės yra sudygę priešsėlio augalai; 3) kai vyrauja pavasarinio dygimo piktžolės. Ruošiant sėklos guolį vasariniams miežiams, būtina sunaikinti rudeninio ir pavasarinio dygimo piktžoles. Sudygusių miežių pasėliuose reikia naudoti per lapus veikiančius herbicidus, kurių norma pakoreguojama pagal piktžolių dydį.
275. Pavasarį herbicidai, veikiantys per lapus, purškiami tik palankiomis augalų ir piktžolių augimo sąlygomis. Tiksliai nustatytas miežių ir piktžolių vystymosi tarpsnis padeda išvengti herbicidų prasto veikimo (per didelės piktžolės) ir žalos miežiams. Turi būti apgalvota rizika po miežių auginamiems augalams.
276. Yra žinomas kai kurių piktžolių atsparumas tam tikrų cheminių grupių herbicidams. Dėl atsparumo herbicidams rizikos ir jos mažinimo reikia vadovautis naujausiomis mokslininkų rekomendacijomis ir informacija, pateikta tinklapyje www.hracglobal.com.
277. Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens), dirvinės usnys (Cirsium arvense), savaime sudygę bulvės gali būti naikinamos prieš derliaus nuėmimą visuotinio veikimo herbicidais. Šiuo laikotarpiu miežiai yra beveik subrendę ir išdžiūvę, grūdai beveik sunokę, o piktžolės dar vegetuoja. Todėl herbicidus naudoti yra efektyvu. Šiuo metu taip pat galimas atrankinis purškimas, naikinant tam tikras piktžoles. Išgulimas
278. Auginant miežius tam tikromis aplinkos ir agrotechninėmis sąlygomis (gausiai patręšta azoto trąšomis, tankus pasėlis, jautri išgulimui veislė), augalai gali būti linkę išgulti. Jei augalai tik pasvirę, rūpesčių nekyla. Stipriai išgulę augalai nevienodai bręsta, pablogėja grūdų kokybė. Nepatogumai nuimant derlių gali turėti įtakos derliaus sumažėjimui. Išgulęs pasėlis ne tik apsunkina javapjūtę, bet ir padidina išlaidas džiovinant grūdus. Todėl labai svarbu sustabdyti ypač ankstyvą javų išgulimą.
279. Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis, įskaitant ir augimo reguliatorių naudojimą.
280. Yra nustatyta, kad kai kurie augimo reguliatoriai, panaudoti ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais, pagerina šaknų sistemos vystymąsi, įtakoja krūmijimąsi ir produktyvių varpų kiekį. Tvirtinama, kad tai padidina derlių. Pagrindiniai apsaugos principai
281. Išgulimo rizika gali būti sumažinama naudojant agrotechnines priemones: atsisakant ankstyvos sėjos (žiemkenčių), saikingai tręšiant azoto trąšomis, nenaudojant per didelių sėklos normų. Kai kurios miežių veislės (trumpos arba tvirtašiaudės) yra atsparios išgulimui ir gali būti auginamos nenaudojant augimo reguliatorių. Augimo reguliatoriai, siekiant sumažinti išgulimo riziką, purškiami ankstyvaisiais st