| Europaius

Trumpai

Šis įsakymas patvirtina Geros augalų apsaugos praktikos taisykles, kurios nustato, kaip efektyviai ir saugiai apsaugoti augalus nuo kenksmingų organizmų, naudojant minimalius augalų apsaugos produktų kiekius.

Ką jis reguliuoja

Augalų apsaugą nuo kenksmingų organizmų lauko, daržo ir sodo augaluose.
Minimalų augalų apsaugos produktų naudojimą.
Optimalią praktiką, apsaugant skirtingus augalus nuo visų kenksmingų organizmų.
Agrotechnines priemones, mažinančias augalų ligų, kenkėjų ir piktžolių daromą žalą.

Kam jis skirtas

Augalų apsaugos produktų naudotojams.
Konsultantams ir augalų apsaugos specialistams.

Pagrindiniai punktai

Taisyklės įsigalioja nuo 2004 m. gegužės 1 d.
Rekomenduojama rinktis atsparesnes ligoms ir kenkėjams augalų veisles, o ne pačias derlingiausias.
Sprendimus dėl produktų naudojimo tikslingumo reikia priimti atsižvelgiant į kenksmingų organizmų ekonomines žalingumo ribas.
Draudžiama naudoti šalyje neregistruotus augalų apsaugos produktus.

Įstatymo tekstas

LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL GEROS AUGALŲ APSAUGOS PRAKTIKOS TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO 2004 m. balandžio 26 d. Nr. 3D-227 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Augalų apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 90-2013; 2003 Nr. 102-4583) 30 straipsnio 2 dalimi:

Tvirtinu Geros augalų apsaugos praktikos taisykles (pridedama).
Nustatau, kad šis įsakymas įsigalioja nuo 2004 m. gegužės 1 dienos. MINISTRAS JERONIMAS KRAUJELIS ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 3D-227 GEROS AUGALŲ APSAUGOS PRAKTIKOS TAISYKLĖS I. BENDROSIOS NUOSTATOS Įvadas
Geros augalų apsaugos praktikos taisyklės (toliau – GAAP) parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymo (Žin.,1995, Nr. 90-2013; 2003, Nr. 102-4583) 30 straipsnio 2 dalimi bei Europos ir Viduržemio jūros šalių Augalų apsaugos organizacijos (toliau – EPPO) standartu.
GAAP taisyklės reglamentuoja pagrindinių lauko, daržo ir sodo augalų apsaugą nuo kenksmingų organizmų, naudojant minimalius augalų apsaugos produktų kiekius.
GAAP taisyklės skirtos augalų apsaugos produktų naudotojams, konsultantams ir augalų apsaugos specialistams.
Nuo 1980-ųjų metų vidurio EPPO Augalų apsaugos produktų Darbo grupė pradėjo ruošti GAAP produktų naudojimui koncepciją, pritaikytą EPPO regiono sąlygoms. Tai rekomendacijos apie optimalią praktiką, apsaugant skirtingus augalus nuo visų kenksmingų organizmų.
Darbo grupė pradėjo nuo Geros žemdirbystės praktikos (toliau – GŽP) koncepcijos augalų apsaugos srityje, apibūdintos EPPO Pesticidų likučių komiteto kodekse. Pagal jį šalys rekomenduoja saugų augalų apsaugos produktų (toliau – produktai) savo sąlygomis naudojimą, reikalingą efektyviai ir patikimai kenksmingų organizmų kontrolei bet kuriame gamybos, saugojimo, transportavimo, prekybos, maisto ar pašarų ruošimo etape. Produktai naudojami pagal šalyje registruotų purškimų skaičių ir produktų normas. Šiame kontekste atsižvelgiama į dirbančiųjų ir augalinę produkciją vartojančių žmonių sveikatą bei aplinkosaugos reikalavimus, naudojant minimalius produktų kiekius kenksmingų organizmų efektyviai kontrolei, juos naudojant taip, kad liktų kaip galima mažesni produktų likučiai augalinėje produkcijoje.
EPPO darbo grupė nusprendė, kad Europos GŽP kodeksas ne visada atitinka augalų apsaugos poreikius. Jo trūkumai: 6.
Paruoštas produktų registravimo sąlygomis ir stokoja praktinės patirties; 6.
Pritaikytas individualiems produktams ir neapibrėžia kompleksiško produktų naudojimo augalų apsaugos programose; 6.
Nėra kriterijų, apibūdinančių, ar pateikta praktika yra gera kitokiomis nei registracijos sąlygomis; 6.
Remiasi likučiais kaip galutine išvada;
Darbo grupė siūlo: 7.
Rekomenduoti optimalią praktiką; 7.
Rekomenduoti individualų produktą ne atskirai, o visoje augalo apsaugos programoje; 7.
Ruošti rekomendacijas, kurios galėtų tarnauti kaip praktiški standartai; 7.
Galutiniais vertinimo kriterijais laikyti efektyvumą ir gamtosaugą, kartu taikant GŽP ir tuo užtikrinant vartotojų saugumą.
Lietuvoje GŽP reikalavimai augalų apsaugos srityje detaliai išdėstyti leidinyje „Pažangaus ūkininkavimo taisyklės ir patarimai“, išleistame 2000-aisiais metais Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų. Šis leidinys buvo paruoštas kaip GŽP kodeksas Lietuvai. Jį ruošiant dalyvavo visų šalies žemdirbiškų mokslo įstaigų specialistai, aprobavo gamybinių organizacijų atstovai, konsultavo Danijos specialistai. GAAP koncepcija
EPPO GAAP koncepcija buvo priimta 1987 m. Harpendene (Didžioji Britanija) įvykusioje konferencijoje. Koncepcijoje numatoma: 9.
„Kiekvienam augalui paruošti rekomendacijų rinkinį apie GAAP, kuris apimtų galimus naudoti registruotus produktus, pagrindinių kenksmingų organizmų sąrašą ir augalo auginimo sąlygas. Rekomendacijos turėtų apimti nurodymus, kaip pasirinkti veikliąsias medžiagas ir produktų formas, naudojimo normas, naudojimo skaičių ir terminus, naudojimo metodus ir pačius produktus. Renkantis produktus ir darant sprendimus, svarbiausia yra pasirinkti efektyvią apsaugą nuo visų kenksmingų organizmų, naudojant minimalų produktų kiekį. Tam gali turėti įtakos augalų auginimo sąlygos, kenksmingų organizmų spektras, galimybės panaudoti biologinius ir kitus alternatyvius produktus, jų kainos ir galimybės juos naudoti mišiniuose bei pašalinis poveikis. GAAP rekomendacijos gali būti suvestos į augalų apsaugos produktų naudojimo planą-grafiką, kuriame produktų naudojimo laikas gali būti iš dalies nurodomas kalendoriniais terminais, iš dalies pagal augalo vystymosi tarpsnius, taip pat pagal prognozių tarnybos signalus bei vizualinį pasėlių stebėjimą ir vietinį patyrimą“.
1991 m. liepos 15 d. Europos Bendrijos Tarybos direktyva 91/414 EEB dėl augalų apsaugos produktų tiekimo į rinką reikalauja, kad GAAP, kur įmanoma, turi būti derinama ir su integruotos augalų apsaugos (toliau – IAA) principais, nepaisant to, kad GAAP ir IAA koncepcijos yra skirtingos. IAA siūlo naudoti įvairių augalų apsaugos metodų kompleksą, tikslingiau dirbti ir idealizuoja visišką produktų pakeitimą kitais metodais. EPPO siūloma GAAP rekomenduoja, kada ir kur naudoti produktus, užtikrinti jų naudojimo efektyvumą ir saugumą. Tačiau, jeigu kuri šalis orientuojasi į IAA naudojimo plėtrą, GAAP turi padėti tai įgyvendinti.
EPPO GAAP nuostatos adresuojamos Europos Sąjungos valstybių narių (toliau – valstybių narių) vyriausybėms ir skiriamos naudoti kaip pagalba ruošiant nacionalines konsultavimo rekomendacijas bei priimant produktų registravimo sprendimus. Pagrindiniai principai
Toliau pateikiami pagrindiniai GAAP principai turi tarnauti kaip pagrindiniai reikalavimai ruošiant atskirų augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų geros praktikos gaires. Jų nebūtina kartoti visuose standartuose, bet jie turi būti svarbūs visiems augalams. Agrotechninės augalų apsaugos priemonės
Lietuvos sąlygomis svarbiomis agrotechninėmis priemonėmis, mažinančiomis augalų ligų, kenkėjų ir piktžolių daromą žalą ir mažinančiomis produktų poreikį, laikytina: 13.
Produktų sąnaudas ploto vienetui, išlaidas augalų apsaugai bei aplinkos taršą reikėtų mažinti parenkant atsparesnes ligoms ir kenkėjams bei labiau stelbiančias piktžoles augalų veisles; Augalų veisles reikia rinktis ne pačias derlingiausias, bet atsparesnes kenksmingiems organizmams; 13.
Valstybinis augalų veislių tyrimo centras kiekvienais metais išleidžia Tinkamiausių auginti Lietuvoje augalų veislių sąrašą, kuriame nurodomas veislių atsparumas kenksmingiems organizmams; 13.
Augalų atsparumą kenksmingiems organizmams reikėtų didinti sudarant geras augimo sąlygas, ypač augalų dygimo ir daigų tarpsniais, kuomet augalai būna jautriausi ligų ir kenkėjų pažeidimams bei piktžolių konkurencijai; 13.
Geras dirvos paruošimas sėjai, optimalūs sėjos terminai, tinkamas sėklos įterpimo gylis, sėklos norma, gera sėklos kokybė sudaro sąlygas augalams sparčiai dygti ir augti, sutrumpina jų buvimo laiką kenksmingų organizmų intensyvaus puolimo tarpsnyje. Naujausių tyrimų duomenis apie tai galima rasti kasmetiniame Lietuvos žemdirbystės instituto leidinyje „Rekomendacijos žemdirbystei“ bei kituose leidiniuose; 13.
Norint padidinti natūralųjį augalų atsparumą ligoms ir kenkėjams, reikia tręšti juos subalansuotai, tolygiai aprūpinant visomis reikalingomis maisto medžiagomis. Vienpusiškas augalų tręšimas tik azoto trąšomis dažniausiai mažina augalų atsparumą tiek ligoms, tiek kenkėjams; 13.
Augalų rūšis sėjomainos rotacijoje būtina išdėstyti tokia tvarka, kad kiekviename lauke sėjami augalai turėtų kuo mažiau bendrų dirvoje išliekančių ligų ir kenkėjų su prieš tai tame lauke augusiais augalais; 13.
Tinkamai sudaryta augalų kaita sėjomainoje mažina per dirvą plintančių ligų antplūdį, dirvoje žiemojančių kenkėjų ir kai kurių piktžolių žalą, o kartu ir produktų poreikį. Labai svarbu, kad tos pačios rūšies arba jiems giminingi augalai, pažeidžiami tų pačių kenksmingų organizmų, tame pačiame lauke būtų auginami po kiek galima ilgesnio laikotarpio. Planuojant augalų išdėstymą sėjomainoje, augalų apsaugos požiūriu svarbu tinkamai parinkti ir greta augančius augalus; 13.
Reikia vengti greta auginti tokius augalus, kuriuose peržiemoję ar anksti pavasarį pasidauginę kenkėjai ar ligos turėtų galimybę staiga išplisti kaimyniniame pasėlyje; 13.
Žirnius ar pašarines pupas pasėjus greta dobilų lauko, jame peržiemoję gumbeliniai straubliukai anksti užpuola dygstančius augalus. Lapų ligos nuo žieminių miežių labai anksti išplinta į greta pasėtus vasarinius miežius. Bulvių maras, pirmiausiai pasirodęs ankstyvosiose bulvėse, labai greitai paplinta ir greta augančiose vėlyvesnių veislių bulvėse. Visais minėtais atvejais pasėlių apsaugai nuo anksti ir gausiai išplitusių kenkėjų ir ligų būtina skubiai naudoti produktus, tuo tarpu atokiau nuo infekcijos šaltinių esančiuose plotuose produktus galima panaudoti žymiai vėliau ar net galima jų naudojimo visai išvengti; 13.
Herbicidų naudojimo mastus galima sumažinti plačiau taikant mechanines piktžolių naikinimo priemones – ražienų skutimą, gilų rudeninį arimą, intensyvesnį kultivavimą. Labai svarbu, kad intensyvios žemdirbystės zonose neliktų apleistų, nenaudojamų plotų, kuriuose piktžolės brandina ir platina sėklas. Jei tokių laukų yra, juos būtina bent anksčiau nušienauti, kol piktžolės nespėjo subrandinti sėklų; 13.
Augalų, kuriuos auginant būtina intensyviai naudoti produktus, nereikia sėti greta entomofilinių, vabzdžių apdulkinamų augalų, taip pat greta gamtosaugos požiūriu jautrių teritorijų – vandens telkinių, karstinių įgriuvų, draustinių ir pan.; 13.
Produktai turi būti saugūs augalams, kurių pasėliuose yra naudojami. Produktai negali būti fitotoksiški auginamoms augalų rūšims ar veislėms. GAAP reikalauja, kad tai būtų išsprendžiama produktų registravimo metu. Kenksmingi organizmai ir jų ekonominės žalingumo ribos
Galima tikėtis, kad tam tikrą augalų rūšį apniks pastovūs kenksmingi organizmai. Europoje nuolatinės kontrolės reikalaujančių kenksmingų organizmų spektras kinta iš šiaurės į pietus ir iš rytų į vakarus. Todėl GAAP yra sąlygojama kenksmingų organizmų kontrolės poreikio. Siekiant įvertinti, ar augalų apsaugai nuo vieno ar kito kenksmingo organizmo bus reikalinga naudoti produktus, gali būti naudojami įvairūs rodikliai. Tai kenkėjo populiacijos gausumas praėjusio sezono pabaigoje, žalingumo ribos lygis sezono pradžioje, nusistovėjusios, kenksmingų organizmų vystymuisi svarbios meteorologinės sąlygos. GAAP siekia nustatyti, ar tuos kenksmingus organizmus iš viso reikia kontroliuoti.
Lietuvoje informaciją apie galimą augalų ligų ar kenkėjų pasirodymo pasėliuose laiką bei naudotinus produktus žemdirbiams pateikia Valstybinės augalų apsaugos tarnybos Regioniniai augalų apsaugos ir karantino punktai bei Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Tačiau jie gali pateikti tik orientacinę informaciją. Sprendimą, ar reikia pasėlyje naudoti produktus, turi priimti žemės naudotojas, įvertinęs situaciją kiekviename numatomame apdoroti lauke. Žemdirbiai, neturintys agronominio išsilavinimo, tokius sprendimus turėtų priimti pasikonsultavę su specialistais.
Teisingiausi sprendimai apie produktų naudojimo tikslingumą gali būti priimami naudojantis specialiomis kompiuterių programomis, naudojančiomis automatinių meteorologijos stotelių sistemingai renkamus duomenis bei specialistų pateiktą informaciją apie fitosanitarinę situaciją konkrečiame pasėlyje. Šios programos leidžia parinkti ne tik optimalų produktų naudojimo laiką, bet ir kiek galima mažesnes produktų normas, o kartais gal ir visiškai jų nereikia naudoti. Tokios programos jau pradėtos diegti Lietuvoje.
Priimant sprendimus dėl produktų naudojimo konkrečiame pasėlyje tikslingumo, visais atvejais būtina atsižvelgti į kenksmingų organizmų ekonomines žalingumo ribas.
Kenksmingų organizmų reikšmė kinta skirtingais augalų augimo tarpsniais, o produktai yra efektyvūs nuo tam tikrų kenkėjų. Todėl GAAP yra panaudoti vieną efektyvų produktą nuo dviejų ar daugiau reikalingų kontroliuoti kenksmingų organizmų, jei produkto naudojimas būtų atliekamas tinkamu laiku, negu naudoti atskirai du ar daugiau produktų. Tačiau nuo atskiro pavienio kenkėjo specifinis produktas yra pranašesnis negu plataus veikimo spektro produktas. Iš esmės yra priimtina, kad būtų limituojamas produktų naudojimas. Tinkamai parinktas specifinis produktas padeda tai pasiekti, pavyzdžiui, išsaugant naudingus organizmus ar užkertant kelią atsirasti atsparumui. Šie sprendimai gali būti labai sudėtingi ir kol kas sunku juos panaudoti taikant GAAP pagrindus. Registruotų produktų naudojimo sąlygos
Lietuvos Respublikos Augalų apsaugos įstatymas draudžia naudoti produktus, kurie neregistruoti šalyje. Produktų registravimo reikalavimai apibrėžia jų naudojimo ribas. GAAP apibrėžimas neleidžia viršyti šių ribų. Tačiau GAAP nereikalauja būtinai naudoti produktus šių ribų lygmeniu. GAAP tikslas yra, vadovaujantis koncepcija, siekti optimalaus efektyvumo. Veikliųjų medžiagų ir formuliacijų parinkimas
Veikliųjų medžiagų parinkimas yra ribojamas žemiau pateikiamų elementų. GAAP svarbiausiu principu nėra laikomas teiginys, kad geriau yra naudoti keletą ar daug veikliųjų medžiagų arba geriau naudoti vienokią formuliaciją, o ne kitokią. Kiekviena produkto formuliacija charakterizuojama jos efektyvumu nuo kenksmingų organizmų, kaina ir pašaliniais poveikiais. Į šias charakteristikas ir būtina atsižvelgti pasirenkant konkrečius produktus.
GAAP pripažįsta produktų naudojimą maišant juos purkštuvų bakuose (įskaitant su lipnumą didinančiomis medžiagomis ar trąšomis), kadangi tai sumažina purškimų skaičių, o dėl to mažėja purškėjo buvimo pavojingoje aplinkoje trukmė, mažėja kuro sąnaudos, važinėjimo per pasėlį skaičius ir pan. Tačiau būna atvejų, kai produktų maišymas turi ir neigiamų pasekmių. Todėl svarbu užtikrinti, kad purškimo laikas atitiktų su GAAP reikalavimais atskiriems produktams, kad produktai būtų chemiškai suderinami ir kad, naudojant produktus mišiniuose, nenukentėtų jų individualus efektyvumas ir apdorojamo augalo saugumas. Kartais tas galimybes užtikrina jų registravimo sąlygos, bet visais atvejais turi būti gera patirtis, kad produktai gali būti maišomi be neigiamo efekto. Produktų normos ir reikalingi tirpalo kiekiai
Produktų normos paprastai nustatomos registraciniais tyrimais. GAAP neleidžia naudoti didesnes nei registruotos normas. Normos mažinimas neprieštarauja GAAP, jei yra geri eksperimentiniai duomenys, rodantys, kad tai efektyvu.
Aukštaūgiams augalams labai svarbu parinkti tinkamą išpurškiamo tirpalo kiekį. Produkto norma turi būti apibrėžta tirpalo koncentracija ir purškimas šiuo atveju neatitiks GAAP, jei išpurškiamo tirpalo kiekis bus per mažas ar per didelis. Taigi rekomendacijos apie tokių augalų purškimą reikalauja aiškumo apie tirpalo kiekį, reikalingą naudoti skirtingais tokių augalų vystymosi tarpsniais. Purškimų skaičius, laikas ir dažnumas
GAAP yra tuomet, kai pasiekti adekvačiai kenksmingų organizmų kontrolei yra atliekami tik būtiniausi purškimai, reikalingi efektyviai kontrolei. Purškimų skaičius gali žymiai keistis tiek atskirais sezonais, tiek ir skirtingose vietovėse. Parinkimas pirmojo purškimo laiko nei per anksti, nei per vėlai (kada populiacija labai išauga) yra vienas iš svarbių GAAP elementų. Egzistuoja daug signalizacijos sistemų, leidžiančių prognozuoti, kada konkretus kenkėjas taps aktyvus (meteorologiniai duomenys, temperatūrų sumos, tiesioginis kenkėjų stebėjimas, feromoninės gaudyklės ir kt.). Visais atvejais būtina atsižvelgti į vietinę patirtį, ypač konsultavimo specialistų ir ūkininkų, ir svarbiausia – remtis betarpiu pasėlių būklės vertinimu. Kartais gali būti galimybė tęsti tų signalizacijos sistemų naudojimą kitiems purškimams (nuo kitų kenkėjo generacijų ar nustatant ligų plitimo periodus). Pagal GAAP, tai darytina, kol tai yra naudinga. Tačiau būtina pažymėti, kad generacijos gali iš dalies sutapti ar oro sąlygos skatinti ligų plitimą ilgą laikotarpį. Gana dažnos situacijos, kai vienintelis būdas taikyti GAAP – naudoti produktus reguliariai. Nebus GAAP, jei paruošta kenksmingų organizmų prognozių signalizacijos sistema bus labai sudėtinga, nepraktiška, ypač jei ji nesumažins naudojimų skaičiaus, palyginus su priimta kalendorine programa. Purškimai pagal fiksuotą programą pagal datas arba fenologinius augalo tarpsnius bus GAAP tol, kol nebus aiškiai įrodyta, kad yra galima ir praktiška naudoti signalizacijos sistemą, mažinančią purškimų skaičių per daugelį metų.
Kartais purškimo režimas gali remtis sąveika tarp produkto normos ir purškimo dažnumo (didesne norma purkšti rečiau, mažesne – dažniau, bet tik leistinos normos ribose), tačiau bet kokiu atveju būtini geri eksperimentiniai įrodymai apie purškimo efektyvumą.
Paskutinio apdorojimo laiką lemia poreikis efektyvios augalų apsaugos, tačiau įvertinus, kad iki derliaus dorojimo būtų išsaugotas reikalingas intervalas. Bet kokiu atveju gerai augalų apsaugai svarbu, kad nuo paskutinio produkto naudojimo iki derliaus dorojimo būtų kuo ilgesnis laiko intervalas. Augalų apsaugos technika ir jos naudojimo metodai
Dirbant pagal GAAP reikalavimus, svarbu tinkamai parinkti technines priemones, augalų apdorojimo būdą ir sąlygas, kad didžioji panaudoto produkto dalis pasiektų tikslą. Purškiant augalus ypač svarbu, kad kuo mažiau produkto teršalų pavidalu būtų nunešama oro srovių ar nukristų ant dirvos. Vertinant būtina atsižvelgti į daugelį veiksnių (purkštukų tipai, slėgis, išpurškiamas tirpalo kiekis, lašelių dydis, važiavimo greitis ir kt.). Turi būti patvirtintas kiekvieno produkto naudojimo efektyvumas. Purkštuvai turi būti kalibruojami, atsižvelgiant į purškimo uždavinius, siekiant užtikrinti, kad būtų išpurkšta reikalinga norma ir tai būtų reguliariai tikrinama. Todėl pasėlių purškimo produktais kokybė yra vienas iš svarbių geros žemdirbystės rodiklių.
Produktai pasėliuose turi būti išpurškiami tokiu būdu, kad nustatytas tirpalo ir produkto kiekis būtų tolygiai paskleistas ploto vienetui, kad kuo didesnė jų dalis patektų ant apdorojamų augalų ir pasėlyje neliktų nenupurkštų ar dvigubai nupurkštų juostų.
Purškimo kokybę lemia purkštuvo tipas, jo paruošimas darbui, purškėjo kvalifikacija ir darbo atlikimas. Purkšti galima tik su visiškai tvarkingu purkštuvu, aprūpintu vienodo pralaidumo purkštukais, sureguliuotu išpurkšti norimą tirpalo kiekį. Kad neliktų nenupurkštų arba nebūtų dvigubai nupurkštų juostų, būtina naudoti technologines vėžes arba lauką gairiuoti.
Tirpalo purškimui reikia paruošti tiek, kiek reikia išpurkšti numatytame plote. Baigus darbą, purkštuvą būtina išplauti. Išplovimui naudotą vandenį galima išpurkšti ant tokių pačių augalų. Draudžiama purkštuvus plauti ar išpilti nuoplovas tokiose vietose, iš kurių augalų apsaugos produktai galėtų patekti į vandens telkinius ar drenažą.
Purškimo efektyvumą ir darbo kokybę lemia ir meteorologinės sąlygos – temperatūra, santykinė oro drėgmė ir ypač vėjo greitis. Jos turi atitikti darbo su turimo tipo purkštuvų reikalavimus. Kai vėjuota, pasėlius geriau purkšti anksti rytą ar vėlai vakare, kai aprimsta vėjas. Taip parinkus purškimo laiką, mažesnė tikimybė, kad produktas bus nuneštas už lauko ribų ir sukels pavojų naudingajai entomofaunai. Negalima pasėlių purkšti artėjant lietui ar tuoj po lietaus. Biologiniai produktai
GAAP koncepcija iš esmės siejama su produktų naudojimu, apima ir mikrobiologinių produktų formuliacijas bei kenkėjams natūralius priešus, kuriuos augintojai gali panaudoti augalų apsaugai (pvz. Encarsia formosa šiltnamiuose). GAAP dėmesys yra sutelkiamas į taisyklingą šių produktų naudojimą, taip pat į derinimą cheminių produktų ir naudingųjų vabzdžių, esančių pasėlyje. Tačiau GAAP sutelkia dėmesį tik į pasėlyje esančių naudingų vabzdžių išsaugojimą. GAAP atsižvelgia į produktų registravimo metu nustatytas sąlygas, siekiančias apsaugoti natūralius kenkėjų priešus.
IAA siekia gauti maksimalią naudą iš natūralių kenkėjų priešų ir tuo taip pat yra GAAP. Tačiau kai kurie produktai, nepriklausantys IAA, gali atitikti GAAP reikalavimams, todėl GAAP ir IAA negalima laikyti sinonimais. Tuo atveju, kai ūkio kryptis naudoti biologinį agentą (pvz., typlodromidines erkes soduose) tampa reguliariu augalų apsaugos schemos komponentu, GAAP privalo atsisakyti produktų, galinčių pakenkti minėtam agentui ir turi panaudoti jam mažai pavojingus produktus. Pašalinio poveikio vertinimas
Pašalinis produktų poveikis bitėms ir kitai naudingai laukinei faunai iš esmės įvertinamas registracinių tyrimų metu, todėl GAAP turi į tai atsižvelgti. Pašalinis poveikis į natūralius kenkėjų priešus, kuris sąveikauja su produktų efektyvumu, analizuotas ankstesniame skyrelyje. GAAP uždavinys – sukaupti visą informaciją apie galimą šalutinį produktų naudojimo poveikį. Vienas iš labai nepageidautinų šalutinio poveikio elementų yra galimybė atsirasti atsparioms kenkėjų populiacijoms. GAAP turi sukaupti visą informaciją apie atsparumo atsiradimą praktikoje, šiuo požiūriu įvertinti kitų to paties cheminio tipo veikliųjų medžiagų poveikį. Atskiriems augalams su jų kenksmingų organizmų spektru gali būti paruoštos specialios rezistentiškumą mažinančios strategijos, pvz., nenaudoti vienos klasės fungicidų nuo lapų ligų visos vasaros metu, „jautrius“ produktus naudoti ne dažniau kaip vieną kartą per sezoną, naudoti formuliacijų mišinius su plataus veikimo spektro veikliosiomis medžiagomis. Kur tokios strategijos paruoštos, GAAP turi jų laikytis. Saugumas
GAAP reikalauja, kad visi atitinkami oficialūs nuostatai ir saugaus darbo kodeksai dirbančiajam, naudotojui ir gamtosaugai būtų vykdomi.
Visi augalų apsaugai naudojami produktai yra biologiškai aktyvios medžiagos, daugiau ar mažiau pavojingos žmonėms bei gamtinei aplinkai. Todėl bet kokie darbai su jais turi būti atliekami griežtai laikantis darbų saugos ir aplinkosaugos reikalavimų, vadovaujantis Augalų apsaugos produktų įvežimo, sandėliavimo, prekybos ir naudojimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 30-564 (Žin., 2004, Nr. 15-481). Svarbiausi šių taisyklių reikalavimai: 36.
Dirbti su produktais gali tik apmokyti žmonės, susipažinę su naudojamų produktų savybėmis ir saugaus darbo reikalavimais; 36.
Dirbti su produktais gali tik sveiki, turintys sveikatos patikrinimo pažymėjimus, asmenys; 36.
Darbo metu būtina naudoti asmenines apsaugos priemones, griežtai laikytis higienos taisyklių; 36.
Produktų paskleidimui pasėliuose bei sėklų beicavimui naudoti tik tvarkingus, sureguliuotus ir prieš darbų pradžią patikrintus purkštuvus ir beicuotuvus. Naujos augalų apsaugos mašinos turi būti sertifikuotos, o seniau naudojamos – patikrintos techninėse apžiūrose.
Didelį pavojų žmonėms ir aplinkai kelia blogai laikomi produktai. Jiems laikyti stambiuose ūkiuose turi būti skirta speciali patalpa, atitinkanti sanitarinius ir gamtosaugos reikalavimus. Smulkūs ūkininkai neturėtų sukaupti dideles produktų atsargas, o minimalius, tvarkingai originalioje taroje fasuotus jų kiekius galėtų laikyti technikos saugojimo patalpoje, specialiai įrengtoje užrakinamoje spintoje ar dėžėje.
Tiek stambiame, tiek ir smulkiame ūkyje būtina turėti augalų apsaugos produktų apskaitos žurnalą ir jame registruoti visus su produktų naudojimu susijusius darbus.
Naudotų produktų apskaitos žurnale reikėtų vesti ne tik produktų beicavimo ar pasėlių purškimo apskaitą, bet ir atskirame skyriuje registruoti produktų pirkimą, jų kainas, laikymo trukmę ir kitą reikalingą informaciją. Tiksli produktų pirkimo ir naudojimo apskaita ne tik padeda augalų apsaugos darbų organizavimą ir jų ekonominį įvertinimą, bet ir palengvina ištaisyti šiame darbe pasitaikančias klaidas ir likviduoti jų pasekmes.
Darbui su produktais ūkyje būtina turėti asmenines apsaugos priemones, jas naudoti ir tinkamai prižiūrėti. Suderinta su EPPO standartu PP 2/1

(1)II. KVIEČIAI Įvadas 1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) kviečiams yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1

(1)„Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Standartas apima kviečių (Triticum spp.) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.

Kviečiai yra auginami beveik visame EPPO regione. Grūdai naudojami maistui bei pašarui. Kviečių šiaudai gali būti naudojami gyvulininkystėje. Kviečiai auginami lauko augalų sėjomainose su kitais javais bei kitais lauko augalais.
Kviečiai gali būti žieminiai ir vasariniai. Vasariniai kviečiai yra pažeidžiami kenksmingų organizmų trumpesnį laiką nei žieminiai. Sėjomaina su kitais javais ar lauko augalais sumažina gausėjančią kenksmingų organizmų populiaciją dirvoje bei ražienose. Iš esmės rekomenduojama tausojanti žemės dirbimo sistema, kaip efektyvus augalų kontrolės metodas. Minimali žemdirbystės sistema, t. y. ražieninė sėja, gali sutaupyti darbų kaštus, bet skatina kenksmingų organizmų išlikimą bei jų gausumo padidėjimą dirvoje. Kadangi kviečiai dažniausiai yra auginami grūdams, augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų tikslas yra užtikrinti gausų bei geros kokybės grūdų derlių. Ypač svarbios grūdų fizinės ir cheminės savybės perdirbimo procese.
Svarbūs GAAP elementai žieminiams kviečiams yra atsparių veislių naudojimas, sėja optimaliu laiku, tinkama sėjomaina, sveikos sėklos naudojimas, geras sėklos guolio paruošimas, ražienų užarimas. Veislės, atsparios išgulimui, turėtų būti auginamos tuose regionuose, kur javų išgulimas yra svarbi problema. Augalų apsaugos produktų panaudojimas gali būti būtinas bet kuriame augalų išsivystymo tarpsnyje. Sėklos beicavimas yra GAAP, jeigu naudojamas nuo kenksmingų organizmų, nuo kurių negalima apsisaugoti purškiant augalus. Taip pat GAAP gali būti sėklos beicavimas nuo kenksmingų organizmų, jeigu beicai apsaugo ir nuo ankstyvo lapų ligų ar kenkėjų išplitimo ir sumažina augalų apsaugos produktų, naudojama kiekį bei purškimų skaičių sezono pradžioje. Kviečiai yra labiau tolerantiški dirvos kenksmingiems organizmams nei tokie augalai, kaip cukriniai runkeliai ar kukurūzai, nes krūmydamiesi gali kompensuoti pažeistą daigelį. Sėklos beicavimui naudojami produktai turėtų kaip galima plačiau apimti visą grybinių ligų ar kenkėjų spektrą. Taip pat labai svarbu, kad sėklos paviršius būtų visas tolygiai padengtas produktu.
Vienu metu dviejų ar daugiau veikliųjų medžiagų panaudojimas augalų apsaugai nuo kenksmingų organizmų augalų purškimui ar sėklos beicavimui yra GAAP. Ūkininkai arba konsultantai turėtų labai gerai pažinti pagrindinius kenksmingus organizmus, stebėti laukus reguliariai, mokėti naudotis signalizacijos sistema ir pastebėti ekonominio kenksmingumo ribą. Produktų norma turėtų atitikti kenksmingų organizmų reiškimąsi bei jų galimą tarpusavio sąveiką. Nuo grybinių ligų ypač svarbu parinkti produktus ir juos panaudoti optimaliu laiku.
GAAP yra tiek, kiek tik įmanoma kuo daugiau sumažinti purškiamų produktų nunešimą ar nepageidaujamą pasiskleidimą, naudojant purkštukų apsaugas arba naudojant purkštuvus, kurių visi purkštukai purškia tinkamo dydžio vienodais lašeliais.
Rezistentiškumo fungicidams, insekticidams bei herbicidams atsiradimas yra reali grėsmė. Pagal GAAP, reikia vengti purkšti augalus vegetacijos metu tais produktais, kurių veikliosios medžiagos buvo naudotos sėkloms beicuoti. Apsaugai nuo miltligės ir rūdžių veikliosios medžiagos turėtų būti keičiamos ar naudojami produktai, kurių sudėtyje yra skirtingo poveikio veikliųjų medžiagų.
Lietuvoje svarbiausi kviečiams kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyvios augalų apsaugos priemonės yra šie: 8.
Rudosios rūdys (Puccinia recondita), geltonosios rūdys (P. striiformis), juodosios rūdys (P. graminis); 8.
Miltligė (Erysiphe graminis); 8.
Lapų ir varpų septoriozė (Septoria tritici, Stagonospora nodorum); 8.
Kviečių dryžligė (Pyrenophora tritici-repentis); 8.
Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides); 8.
Javaklupė (Gauemanomyces graminis); 8.
Pavasarinis pelėsis ir kiti pašaknio bei šaknų puviniai (Monographella nivalis Fusarium spp.); 8.
Varpų fuzariozė (Fusarium spp.); 8.
Kietosios kūlės (Tilletia tritici), dulkančiosios kūlės (Ustilago tritici); 8.
Amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae); 8.
Javiniai lapiniai pjūkleliai (Pachynematus clitelatus); 8.
Lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella); 8.
Švedinės muselės (Oscinella frit); 8.
Tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus); 8.
Balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis eqestris); 8.
Piktžolės; 8.
Išgulimas. Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie GAAP, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse, ir kaip tai siejasi su pagrindine GAAP strategija. Yra galima, kad dėl tam tikrų priežasčių tos veikliosios medžiagos nėra registruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik registruotas šalyje tam tikram tikslui produktas gali būti panaudotas. Rudosios rūdys (Puccinia recondita), geltonosios rūdys (P. striiformis), juodosios rūdys (P. graminis) Požymiai
Rūdys yra obligaciniai parazitai ir specializuoti augalui šeimininkui. Kviečius pažeidžia forma sp. tritici trijų rūdinių grybų: Puccinia recondita, P. striiformis ir P. graminis. Juodosios ir rudosios rūdys turi augalus tarpininkus, tačiau rudosios gali žiemoti ir uredostadijoje. Augalai užsikrečia pavasarį acidiosporomis nuo augalų tarpininkų per orą arba peržiemojusiomis uredosporomis. Rūdžių infekcija pasėlyje formuojasi nuo pakartotinio apsikrėtimo uredosporomis. Šiuo ligos plitimo tarpsniu ir reikalinga javų apsauga nuo rūdžių. Vegetacijos pabaigoje uredžių vietose susiformuoja tamsiai rudi teliai su teliosporomis viduje, kurios apkrečia augalus tarpininkus. Geltonųjų rūdžių teliosporos gali dygti tuoj pat arba peržiemojusios. Rudys tarpusavyje skiriasi tiek pagal pažeidimo pobūdį, tiek simptomais. Rudųjų rūdžių ant viršutinės lapų pusės ir ant lapalakščių suformuoti uredžiai yra ovalūs, išsidėstę pakrikai. Iš geltonųjų rūdžių uredžių ant pažeistų augalų dalių paviršiaus susidaro eilėmis geltonos spalvos praplyštančios pūslelės. Vėliau uredžių vietose lapų apatinėje pusėje susiformuoja smulkūs poepiderminiai rudi teliai su teliosporomis viduje. Juodųjų rūdžių ant stiebų, lapalakščių ar lapų susidaro pailgi rudi dryžiai, pridengti epidermiu – grybo uredžiai, kuriuose formuojasi ir, jiems plyšus, išbyra uredosporos. Vėliau uredžių vietose susiformuoja juodi teliai su teliosporomis viduje. Rudosios rūdys stipriai gali išplisti karštą vasarą, geltonosios rūdys atvirkščiai – stipriau išplinta vyraujant vėsiems ir drėgniems orams. Juodosios rūdys gali labai išplisti, kai šalia kviečių lauko auga augalai tarpininkai raugerškiai ar mahonijos. Pagrindinė strategija
Kad būtų išvengta rūdžių infekcijos, turėtų būti auginamos atsparios ligai augalų veislės, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusias javų pabiras reikia sunaikinti. Reikėtų vengti per ankstyvos sėjos ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Taip pat išnaikinti augalus tarpininkus, augančius šalia lauko. Jeigu jau pavasarį iškyla didelė rūdžių stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais. Paprastai gali būti reikalingi vienas arba net du purškimai labai jautrių ligai veislių pasėliuose. Purškiant fungicidais, reikėtų atkreipti dėmesį į ligų žalingumo ribą bei naudotis prognozių tarnybos patarimais. Jeigu rūdys kviečiuose pasirodo kartu su kitomis lapų ligomis BBCH 39-65, tai praktikoje purškiama fungicidais nuo viso ligų komplekso. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje nuo rūdžių efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cyprokonazolas, epoksikonazolas, tebukonazolas, metkonazolas, flukvinkonazolas, krezoksim-metilas, azoksistrobinas, fenpropidinas, piraklostrobinas, trifloksistrobinas, flutriafolas, propikonazolas. Miltligė (Erysiphe graminis) Požymiai
Miltligė ant lapų, lapalakščių, stiebų ar net varpų suformuoja baltą, vėliau pilkėjantį apnašą – grybienos valktį. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta pagelsta. Kurį laiką lapai išlieka žali, vėliau pažeistas lapų plotas nudžiūva. Ant grybienos formuojasi gausios konidijos, kurias vėjas lengvai gali nunešti ant kitų augalų. Oru plintanti infekcija yra gausi ir nekontroliuojama. Konidijoms dygti yra reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, bet lašelinė drėgmė nebūtina. Taigi infekcija sėkmingai gali plisti ir esant palyginti sausiems ir drėgniems orams. Anksti išplitusi miltligė gali sumažinti išsikrūmijimą, vėliau sumažina lapų asimiliacinį paviršių, dėl ko gali sumažėti ir grūdų derlius. Silpnas ligos išplitimas augalų yra toleruojamas. Vėjo pagalba konidijos iš žieminių pernešamos į vasarinių kviečių pasėlius, kur liga gali stipriai išplisti dar augalų krūmijimosi metu. Senstant grybiena patamsėja, jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai – grybo vaisiakūniai – kleistoteciai. Miltligės sukėlėjas žiemoja aukšliasporėmis kleistoteciuose, rečiau – grybiena. Pagrindinė strategija
Kviečius užkrečia tik E. graminis forma sp. tritici, taigi miltligės užkratas nuo miežių ar rugių negali apkrėsti kviečių augalų. Žieminiai kviečiai neturėtų būti auginami po vasarinių kviečių. Kad būtų išvengta miltligės infekcijos, turėtų būti auginamos atsparios ligai augalų veislės, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusios javų pabiros turėtų būti sunaikintos. Reikėtų vengti per tankių pasėlių ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Jeigu iškyla miltligės stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais, bet tai neturėtų būti daroma vėliau nei plaukėjimo tarpsniu (BBCH 59). Purškimas nuo miltligės galėtų būti atliekamas pasirodžius pirmiesiems ligos simptomams bambėjimo tarpsnio pradžioje (po BBCH 31). Jeigu miltligė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos priemones reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje nuo miltligės efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fenpropidinas, fenpropimorfas, triadimonolas, spiroksaminas, cyprokonazolas, epoksikonazolas, tebukonazolas, metkonazolas, flukvinkonazolas, krezoksim-metilas, azoksistrobinas, fenpropidinas, piraklostrobinas, trifloksistrobinas, flutriafolas, propikonazolas. Lapų ir varpų septoriozė (Septoria tritici, Stagonospora nodorum) Požymiai
Lapų septoriozės sukėlėjas Septoria tritici neplinta per sėklą. Pirminės infekcijos šaltinis yra vėjo pagalba plintančios askosporos, susiformavusios pseudoteciuose ant pernykščių šiaudų liekanų. Ant pažeistų lapų atsiranda pradžioje neryškios, vandeningos dėmės, kurios po to išdžiūvusios pašviesėja. Vėliau – rusvos, kartais su tamsesniu apvadu dėmės. Dėmėse matomi tamsūs taškeliai 100-200 mm skersmens, grybo piknidžiai dažniausiai išsidėstę pagal gyslas. Toliau liga plinta piknosporomis, kurios lietaus ar rasos lašelių pagalba patenka ant gretimų lapų paviršiaus. Piknosporos dygsta esant oro drėgmei 100 % arba vandens lašeliuose. Ligai plintant, dėmės apima didesnę lapų dalį ir juos nudžiovina.
Varpų septoriozės sukėlėjas Stagonospora nodorum gali plisti per sėklą, bet pagrindinis pirminės infekcijos šaltinis yra akosporos, plintančios oru nuo dirvos paviršiuje esančių šiaudų liekanų. Ant lapų pradžioje susidaro smulkios, rusvos dėmelės su tamsesniu centru. Vėliau dėmės plečiasi ir gali apimti visą lapo paviršių. Dėmės yra rusvos, pailgos, netaisyklingos formos, jose formuojasi smulkūs, tamsūs taškeliai – grybo piknidžiai. Vėliau septoriozė plinta piknosporomis, kurios lietaus lašelių pagalba pernešamos ant kitų lapų bei varpų. Liga pažeidžia kviečių lapus ir varpas vėlyvesniais augalų vystymosi tarpsniais – nuo augalų bamblėjimo iki brendimo. Ant varpažvynių pradžioje atsiranda pilkšvai rudų, vėliau rudų dėmelių su piknidžiais. Varpų septoriozei stipriai išplisti pasėlyje padeda smarkus lietus. Tai viena iš svarbiausių žieminių kviečių ligų Lietuvoje. Pagrindinė strategija
Pageidautina auginti kviečių veisles, turinčias sąlyginį atsparumą septoriozei. Kviečių atsėliavimas skatina septoriozės plitimą. Reikia sėti neužkrėstą sėklą, purkšti fungicidais. Pirmą kartą turėtų būti purškiama po augalų paskutinio lapo išsiskleidimo. Jeigu septoriozei plisti sąlygos yra palankios, tai kviečiams išplaukėjus, purškimą fungicidais reikėtų pakartoti. Purškimo tikslas yra apsaugoti nuo septoriozės viršutinius lapus ir varpas. Reikėtų sekti prognozių bei konsultavimo tarnybų signalus. Jeigu septoriozė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos priemones reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: karbiksinas ir triadimenolas.
Purkšti nuo septoriozės efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: piraklostrobinas, krezoksim-metilas, azoksistrobinas, trifloksistrobinas, epoksikonazolas, tebukonazolas, metkonazolas, flukvinkonazolas, fenpropidinas, propikonazolas, cyprokonazolas, flutriafolas. Kviečių dryžligė (Pyrenophora tritici-repentis) Požymiai
Kviečių dryžligės sukėlėjas gali parazituoti ant daugelio varpinių augalų. Ligos sukėlėjas plinta per užkrėstą sėklą ir augalų liekanas, žiemoja užkrėstuose daiguose. Pirminę infekciją sukelia askosporos. Liga pažeidžia apatinius, o vėliau ir viršutinius kviečių lapus. Antrinė infekcija – konidijos plinta oru. Ant pažeistų lapų paviršiaus susidaro pailgos, elipsiškos, rudos, dažnai su šviesesniu apvadu ir tamsesniu centru dėmelės, išsidėsčiusios išilgai lapų gyslų. Didelės dėmės susijungia, jų vidurys būna tamsiau rudas. Ligoti lapai galiausiai nudžiūsta. Kviečių dryžligei plisti ypač palankūs šilti orai. Kviečių dryžligė dažniausiai plinta kartu su varpų septorioze ir dėl simptomų panašumo gana sunku jas atskirti. Pagrindinė strategija
Pageidautina auginti kviečių veisles, turinčias sąlyginį atsparumą dryžligei. Kviečių atsėliavimas skatina dryžligės plitimą. Ražienas reikėtų gerai užarti, kad dirvos paviršiuje neliktų augalų liekanų. Rekomenduojama sėti neužkrėstą sėklą. Liga išplinta pasėlyje nuo antro bamblio iki žydėjimo. Fungicidais purškiama pasirodžius ligos simptomams. Reikėtų sekti prognozių bei konsultavimo tarnybų signalus. Jeigu dryžligė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos priemones reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: carbiksinas, triadimenolas, fludioksonilas.
Purkšti nuo kviečių dryžligės efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: piraklostrobinas, krezoksim-metilas, azoksistrobinas, trifloksistrobinas, epoksikonazolas, tebukonazolas, metkonazolas, propikonazolas, flukvinkonazolas, fenpropidinas, cyprokonazolas, flutriafolas. Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides) Požymiai
Ligos sukėlėjas žiemoja augalų liekanose. Konidijas P. herpotricoides formuoja pavasarį. Augalai pažeidžiami per dengiamuosius lapalakščius. Pavasarį ant augalų pamato dar krūmijimosi metu arba bamblėjimo pradžioje pastebimas lapamakštės parudavimas su būdingu įplyšimu dėmės centre. Vėliau infekcija pereina ant stiebų. Ant apatinių tarpubamblių atsiranda šviesių pailgų, apjuostų tamsesniu apvadu dėmių. Vėliau dėmių viduryje susiformuoja juodi smulkūs skleročiai – grybo mikroskleročiai. Stiebo viduje ligos pažeistose vietose priauga šviesiai pilkšvos grybienos. Pažeistose vietose stiebas suminkštėja, išlinksta arba palūžta. Gausiai pažeisti javai išgula. Pagrindinė strategija
Rizikos faktoriai stipriam stiebalūžės išplitimui: ilgas ruduo, švelni su atlydžiais žiema, vėsus pavasaris, auginamos jautrios kviečių veislės, ankstyva sėja ir tankūs, gausiai patręšti azoto trąšomis pasėliai, minimalus žemės dirbimas, daug varpinių piktžolių, atsėliuoti javai. Liga nėra žalinga vasariniams kviečiams.
Geros augalų augimo sąlygos gali sumažinti stiebalūžės išplitimą. Turėtų būti auginamos atsparios veislės, javų procentas sėjomainoje neturėtų būti didesnis nei 50 proc., reikėtų vengti ankstyvos žieminių kviečių sėjos. Jeigu bambėjimo pradžioje randama pažeistų daugiau nei 20 proc. (žalingumo riba) augalų, tokius pasėlius reikia purkšti fungicidais. Reikėtų sekti prognozių bei konsultavimo tarnybų signalus. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje purkšti nuo stiebalūžės registruoti efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga prochlorazė. Javaklupė (Gauemanomyces graminis) Požymiai
Gauemanomyces graminis yra dirvos patogenas, pažeidžiantis kviečių šaknis, ant kurių formuoja charakteringą juodą paviršinį micelį. Liga gali pažeisti ir apatinį tarpubamblį. Sergančių augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna apipuvę, pajuodę. Pažeisti augalai blogai krūmijasi, gelsta, varpos išbąla, nudžiūva. Silpniau pažeisti augalai išaugina smulkius grūdus, o stipriai pažeistų varpos būna tuščios. Per pažeidimo vietą augalai išlinksta, suklumpa. Dažniausiai liga plinta židiniais, bet pažeidžia ir pavienius augalus. Ligos sukėlėjas peržiemoja augalų liekanose. Pagrindinė strategija
Kadangi ligos sukėlėjas yra dirvos patogenas, tai praktiškai augalų apsaugos produktai yra menkai efektyvūs. Pagrindinė sąlyga išvengti javaklupės yra laikytis sėjomainos. Pavasarinis pelėsis ir kiti pašaknio bei šaknų puviniai (Monographella nivalis Fusarium spp.) Požymiai
Pavasarinio pelėsio ir kiti Fusarium spp. sukėlėjai yra dirvos patogenai, kurie pažeidžia augalų apatinę stiebo dalį ir šaknis. Šie patogenai gali plisti ir per sėklą. Fuzarioziniai puviniai gali pažeisti daigus ir gerokai išretinti pasėlį. Pavasariniam pelėsiui stipriai išplitus, nutirpus sniegui, matyti išgedusių, nubalusių žiemkenčių plotai. Jų želmenys būna sulipę, apraizgyti balta, pilkšva arba rausvo atspalvio voratinkline grybiena. Ant augalų lapų gali būti ir pavienių balkšvų, vandeningų dėmių. Ant pažeistų augalų lapų anksti pavasarį susiformuoja sporodochijos su grybo konidijomis. Vėlyvą pavasarį ant apatinių augalo lapamakščių susiformuoja periteciai, kurie vasarą drėgnu ir vėsiu oru subrendusias aukšliaspores išbarsto ir apkrečia lapus ir varpas. Fuzarioziniu puviniu pažeistų augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna parudę, papilkėję. Ligoti augalai blogiau vystosi, auga, dera. Ligos sukėlėjai peržiemoja augalų liekanose ir sėklų paviršiuje. Pažeidžia daugiau žieminius nei vasarinius kviečius. Pagrindinė strategija
Sėjomaina gali kiek sumažinti augalų pažeidimo riziką. Reikėtų sėti tik sertifikuotą sėklą, neužkrėstą Fusarium spp. patogenais. Sėklos beicavimas nuo šių patogenų yra reikalingas. Beicuojat sėkla yra apvaloma nuo infekcijos, o dygimo metu apsaugoma nuo dirvoje esančių patogenų. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje registruoti efektyvūs beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fuberidazolas, triadimenolas, tiramas, guazatinas, fludioksonilas. Varpų fuzariozė (Fusarium spp.) Požymiai
Varpų fuzariozei plisti palankios sąlygos yra, kai po išplaukėjimo vyrauja drėgni orai (santykinė oro drėgmė daugiau nei 75 proc.). Varpų fuzariozė pažeidžia varpas. Iš varpžvynių grybiena perauga į varpos stagarėlį ir į grūdus. Virš vietos, kur pažeistas varpos stagarėlis, varpa išbąla. Sergančios varpos vietomis arba ištisai padengtos rausva grybiena. Dažniausiai viršutinė varpos dalis būna tuščia. Grūdai būna smulkesni už sveikuosius, raukšlėti, mažo daigumo. Ligos sukėlėjas žiemoja su grūdais ir dirvoje, augalų liekanose. Nuo varpų fuzariozės sumažėja 1000-čio grūdų masė, netenkama dalies derliaus. Be to, infekuotus grūdus laikant netinkamomis sąlygomis, grybai gali produkuoti toksinus, kurie yra pavojingi tiek žmonių, tiek gyvulių sveikatai. Pagrindinė strategija
Turėtų būti auginamos atsparios veislės. Sėklos beicavimas kiek sumažina varpų fuzariozės riziką. Vyraujant palankiems varpų fuzariozei plisti šiltiems ir lietingiems orams, po augalų išplaukėjimo – žydėjimo metu reikalinga pasėlius purkšti fungicidais. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje nuo varpų fuzariozės registruoti fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas ir metkonazolas. Kietosios kūlės (Tilletia tritici) ir dulkančiosios kūlės (Ustilago tritici) Požymiai
Tilletia tritici sukelia kietąsias kviečių kūles. Liga sistemiškai pažeidžia augalą. Dygstant grūdams, kūliasporės taip pat sudygsta ir įsiskverbia į augalą. Ligos sukėlėjo grybiena žiemoja kviečių daiguose. Apsikrėtusių augalų varpos pieninės brandos tarpsniu būna labiau pasišiaušusios, tamsiai žalios, truputi mažesnės už sveikų augalų. Vaškinės brandos sergančių augalų varpose vietoje grūdų būna tamsi kūliasporių masė, padengta suplonėjusia grūdo luobele. Pažeistos varpos lengvesnės nei sveikos, todėl subrendusios nenusvyra, nuimant derlių ligoti grūdai sutraiškomi ir sporos apkrečia visus grūdus.
Ustilago nuda sukelia dulkančiąsias kviečių kūles. Liga plinta per sėklą. Kūlėmis kviečiai apsikrečia žydėjimo metu. Kūliasporė, patekusi ant žiedo, įauga į mezginę ir, formuojantis grūdui, grybiena įsikuria gemale. Pasėjus tokį grūdą, grybiena auga kartu su augalu ir jam išplaukėjus, vietoje varpos būna stagarėlis, aplipęs kūliasporėmis. Sergančių kviečių vietoje normalių varpų išplaukėja tik stagarėliai, atlipę kūliasporėmis. Pradžioje kūliasporių masė būna padengta plona plėvele, kuri greit suplyšta ir kūliasporės išbyra.
Tiek nuo kietųjų, tiek nuo dulkančiųjų kūlių derliaus nuostoliai gaunami dėl pažeistų varpų. Ligų sukėlėjai plinta per užsikrėtusią sėklą. Pagrindinė strategija
Kietosiomis kūlėmis grūdai užsikrečia kūlimo metu, iš pažeistų varpų kūliasporėms patekus ant sveikų grūdų paviršiaus. Kadangi kietųjų kūlių užkratas yra ant sėklos paviršiaus, tai sėklos apvalymui nuo infekcijos pakanka kontaktinių fungicidų.
Dulkančiųjų kūlių pradai įsikuria grūdo viduje, taigi, esant įtarimui, kad kviečių sėkla gali būti užsikrėtusi dulkančiosiomis kūlėmis, reikia naudoti sisteminio poveikio beicus. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje efektyvūs nuo kietųjų kūlių registruoti beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fuberidazolas, triadimenolas, imazalilas, difenokonazolas, carboksinas, tiramas, guazatinas, fludioksonilas, tritikonazolas, tebukonazolas, dinikonazolas.
Efektyvūs nuo dulkančiųjų kūlių yra beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cyprokonazolas, carboksinas, tritikonazolas, tebukonazolas. Amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae) Požymiai
Kviečiams žalingi ieviniai ir javiniai amarai. Ieviniai amarai (Rhopalosiphum padi) smulkūs, iki 2 mm, pilkai žalios spalvos vabzdeliai sudaro dideles kolonijas ant javų stiebų ir lapų. Ieviniai amarai labiau žalingi vasariniams kviečiams nei žieminiams. Vienu metu kolonijoje gali būti ir besparniai, ir sparnuoti individai. Vasarą ieviniai amarai dauginasi partenogenetiškai. Vasariniuose kviečiuose žalingiausi ieviniai amarai iki augalų išplaukėjimo, vėliau pakitusi augalų sulčių sudėtis paskatina sparnuotų individų atsiradimą ir jie išskrenda į jaunų varpinių augalų pasėlius.
Javiniai amarai (Macrosiphum avenae) stambesni už ievinius. Kūno spalva – nuo šviesiai gelsvai žalios iki tamsiai rausvai rudos. Kenkia dažniau žieminiams kviečiams nei vasariniams. Javinių amarų kolonijos dažniausiai sudaromos varpose, būna gerokai mažesnės nei ievinių. Šie amarai žalingi, kai gausiai išplinta iki pieninės javų brandos. Pagrindinė strategija
Kviečiai turėtų būti tikrinami ir jeigu amarų gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus.
Nuo ievinių amarų reikia purkšti insekticidais, jeigu krūmijimosi tarpsniu yra apnikta 50 proc. stiebų ir ant augalo po 1-2 amarus, bambėjimo tarpsniu – 50 proc. apniktų stiebų ir daugiau kaip po 10 amarų ant stiebo.
Nuo javinių amarų reikėtų naudoti insekticidus, kai javams išplaukėjus amarų apniktų stiebų randama 20-30 proc., o apnikto stiebo varpoje – vidutiniškai 2-3 amarai. Pagrindiniai insekticidai
Lietuvos Respublikoje nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, triazamatas, pirimikarbas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas. Javiniai lapiniai pjūkleliai (Pachynematus clitelatus) Požymiai
Javinių pjūklelių lervos nugraužia javų lapus. Pažeisti augalai atrodo kaip žirklėmis apkarpyti. Javiniai pjūkleliai labiau žalingi vasariniams kviečiams nei žieminiams. Tai 7-8 mm ilgio, geltonos spalvos, su juodomis juostelėmis skersai krūtinės ir pilvelio drugeliai. Lervos gelsvai žalios spalvos, su tamsiomis juostelėmis išilgai kūno, gali išaugti iki 18-22 mm ilgio. Pjūklelių plitimui palankios sąlygos – gegužės pabaigos šilti, nevėjuoti, be lietaus orai. Atskirais metais gali būti labai žalingi. Pagrindinė strategija
Kviečiai turėtų būti tikrinami ir jeigu pjūklelių gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus. Javinių pjūklelių žalingumo riba laikoma 50 lervų viename kvadratiniame metre. Pagrindiniai insekticidai
Lietuvos Respublikoje nuo lapinių javinių pjūklelių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas. Lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella) Požymiai
Lemai yra mėlynos spalvos, 3,5-5 mm dydžio vabalai, kurie maitinasi kviečių lapais, palikdami pailgas kiaurymes. Lervos kuprotos, geltonos spalvos, juodomis galvomis. Jų visas kūnas padengtas rudomis ar juodomis gleivėmis. Besimaitindamos lervos skeletuoja lapus, palikdamos pailgus, baltus dryžius. Lemai gausiau gali išplisti sausą ir šiltą pavasarį. Pagrindinė strategija
Kviečiai turėtų būti tikrinami. Lemų žalingumo riba nėra nustatyta. Atskirais metais jie reiškiasi gana gausiai. Dažniausiai nuo lemų atskirai naudoti insekticidų nereikia, tačiau purškiant pasėlius insekticidais nuo kitų kenkėjų, kviečiai apsaugomi ir nuo lemų. Pagrindiniai insekticidai
Lietuvos Respublikoje nuo lemų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas. Švedinės muselės (Oscinella frit) Požymiai
Tai smulkios, 3 mm kūno ilgio muselės. Jų lervos gelsvai baltos, bekojės, suaugusios būna iki 4,5 mm ilgio. Muselių lervos pažeidžia javų daigų centrinio lapelio pamatą. Pagraužtas lapelis pageltonuota ir nudžiūsta. Per metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos, iš kurių pavasarinė ir rudeninė gali kenkti kviečių pasėliuose: pavasarinė – vasariniuose, o rudeninė – žieminiuose. Pagrindinė strategija
Nuo švedinių muselių insekticidai naudojami tik išskirtiniais atvejais, kai pasiekiama žalingumo riba. Tiek žieminiuose, tiek vasariniuose javuose žalingas yra laikomas toks gausumas, kai javams turint 1-3 lapelius, šimtu entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip 30 muselių. Švedinės muselės deda kiaušinėlius tik orui sušilus iki +16oC. Vasarinių kviečių ankstyva sėja, o žieminių – nepaankstinta leidžia augalams pereiti pavojingą pažeidimui tarpsnį vėsesniu metu ir tuo būdu išvengti pažeidimo. Pagrindiniai insekticidai
Lietuvos Respublikoje nuo švedinės muselės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas. Tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus) Požymiai
Tripsai kviečiams kenkia čiulpdami sultis iš lapalakščių, stiebų, varpų užuomazgų bei besiformuojančių grūdų. Tai labai smulkūs, iki 2 mm ilgio, siauros verpstės formos vabzdeliai. Pažeistų javų viršutinės lapamakštės pabąla, varpos išplaukėja deformuotos, šverplėtos, susisukusiais akuotais. Tripsų plitimui palankūs saulėti, nevėjuoti, šilti orai. Tripsų gausumą skatina ir geros jų žiemojimo sąlygos – neartos ražienos, ant lauko augalinės liekanos, šiaudai, po kuriais tripsai ir žiemoja. Pagrindinė strategija
Kad būtų išvengta gausaus tripsų išplitimo, neturėtų būti paliktų neartų ražienų, nuo laukų ar palaukių nenurinktų šiaudų bei kitų augalinių liekanų. Kviečiai turėtų būti tikrinami ir jeigu tripsų gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus. Žalingumo riba tripsams laikoma, kai atvėrus varpą dengiantį lapalakštį, yra suskaičiuojama vidutiniškai 1-2 tripsai ant stiebo ir yra apniktų 50 proc. stiebų. Pagrindiniai insekticidai
Lietuvos Respublikoje nuo tripsų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas. Balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis eqestris) Požymiai
Gegužės ir birželio mėnesiais balninio gumbauodžio patelės deda kiaušinėlius ant kviečių lapų. Balkšvos, vėliau rausvai oranžinės lervos įsikuria po lapalakščiu. Lervos besimaitindamos, suformuoja balno pavidalo iškilimą, gūbrelį, kurio įduboje ir įsikuria. Lervų pažeidimo balneliai išsidėsto išilgai stiebo. Pažeisto augalo sutrinka varpų apsirūpinimas maisto medžiagomis, grūdai užauga smulkūs, menkaverčiai. Lervų pažeisti stiebai nuo stipresnio vėjo palinksta ir išgula, arba visai nulūžta. Balninis gumbauodis gausiai išplito Šiaurės Lietuvos sunkių dirvų regione, kitur retas. Pagrindinė strategija
Balninio gumbauodžio gausus išplitimas yra siejamas su dažnu javų auginimu sunkiose dirvose. Kadangi balninis gumbauodis žiemoja dirvoje lėliukės stadijos, todėl ten, kur šis kenkėjas reiškiasi, reikia vengti javų atsėliavimo. Varpinių piktžolių naikinimas taip pat yra svarbi kenkėjo plitimą reguliuojanti priemonė. Esant didelei gumbauodžio išplitimo rizikai, insekticidus reikėtų naudoti prieš lervoms ritantis iš kiaušinėlių. Jeigu kiaušinėlių randama ant 10 proc. ar daugiau stiebų, insekticidai turi būti panaudoti kiaušinėlių ritimosi metu. Reikalingas tik vienas purškimas. Pagrindiniai insekticidai
Lietuvos Respublikoje nuo balninių gumbauodžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas. Piktžolės Pagrindinė strategija
Piktžolės kviečių pasėliuose yra daugiausiai naikinamos cheminiu metodu, tačiau yra tinkamas ir agrotechninis metodas, kuris naudojamas prieš kviečių sėją ir jų vegetacijos metu, pvz., priemonės, padedančios augalams konkuruoti, mechaninis piktžolių naikinimas. Vienaskiltės ir dviskiltės piktžolės naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu, ir purškiant herbicidais priešsėlinio augalo ražienas. Tai svarbu ir reikalinga, kai sėklos guolį numatoma ruošti be arimo. Kviečių auginimo agrotechnika: arimas ir akėjimas prieš kviečių sėją ir, jeigu reikalinga, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos, siekiant pagerinti sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvos savybių ir nuo ruošimo laiko. Tikslas – užversti ir paslėpti priešsėlio liekanas, sunaikinti piktžolių populiaciją ir sudaryti optimalias sąlygas, kad sparčiai ir tolygiai sudygę kviečiai galėtų konkuruoti su piktžolėmis, ir iš anksto numatyti, kad dirvos grumsteliai maksimaliai aktyvuotų herbicidų likučius, t. y. nebūtų didelių grumstų.
Kviečių pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Sprendimas naikinti piktžoles kviečiuose priimamas remiantis ekonomine žalingumo riba, jeigu tai yra prieinama (įskaitant riziką, kad gali subręsti ir išsisėti agresyvių piktžolių rūšių sėklos) ar remiantis bendromis žiniomis apie lauką, kai planuojama herbicidus naudoti prieš piktžolių sudygimą. Vienametes vienaskiltes ir dviskiltes piktžoles galima naikinti rudenį, jeigu tikimasi, kad piktžolėtumas viršys žalingumo ribą. Būtina tinkamai parinkti kombinaciją herbicidų, veikiančių per dirvą ir per lapus. Šio purškimo nereikės vėlyvos sėjos augalų ir mažo piktžolėtumo pasėliuose. Pavasariniam purškimui tinka herbicidai, veikiantys per lapus ir jie naudojami, kai vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių skaičius viršija žalingumo ribą ar kai piktžolės yra sudygusios iš priešsėlio, ar kai vyrauja pavasarinio dygimo piktžolės. Ruošiant sėklos guolį vasariniams kviečiams, būtina sunaikinti rudeninio ir pavasarinio dygimo piktžoles. Sudygusių kviečių pasėliuose naudojami per lapus veikiantys herbicidai, kurių norma koreguojama pagal piktžolių dydį.
Pavasarį, purškiant per lapus veikiančius herbicidus, turi būti palankios sąlygos augalų ir piktžolių augimui. Tiksliai nustatytas kviečių ir piktžolių vystymosi tarpsnis padeda išvengti herbicidų neveiksmingumo dėl per didelių piktžolių ir žalos kviečiams. Turi būti apgalvota rizika po kviečių auginamiems augalams.
Dėl herbicidų rezistentiškumo sustabdytas ar sulėtintas augalų vystymasis yra apibrėžtas direktyvomis, kurios yra galiojančios ir jomis reikia vadovautis.
Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens), dirvinės usnys (Cirsium arvense), savaime sudygusios bulvės gali būti naikinamos prieš derliaus nuėmimą visuotinio veikimo herbicidais. Šiuo laikotarpiu kviečiai yra beveik sausi, grūdai beveik sunokę, o piktžolės dar vegetuoja, todėl herbicidus purkšti yra efektyvu. Šiuo metu galimas ir atrankinis purškimas, naikinant tam tikras piktžolių rūšis. Pagrindiniai herbicidai
Herbicidai, skirti purkšti kviečių pasėlius, grupuojami atsižvelgiant į jų naudojimo laiką (prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą) ir pagal jų naikinamas svarbiausias piktžoles (vienametės vienaskiltės, vienaskiltės ir dviskiltės, dviskiltės). Naudojami vienos ar kelių veikliųjų medžiagų gamykliniai preparatai, ruošiami lauko mišiniai.
Lietuvos Respublikoje nuo piktžolių registruotų produktų, naudojamų prieš sėją ir po sėjos, nėra. Registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: 71.
Tik nuo vienamečių vienaskilčių sudygus – fenoksaprop-P-etylas. 71.
Nuo vienaskilčių/dviskilčių sudygus: natrio propoksikarbazonas, natrio metil-jodosulfuronas, metsulfuron-metilas, sulfosulfuronas; prieš derliaus nuėmimą – glifosatas. 71.
Tik nuo dviskilčių: sudygus: MCPA, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis, fluroksipiras + klopyralidas + MCPA, dicamba, naudojama mišniuose su 2,4-D ir MCPA, bentazonas, bentazonas + MCPA, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis + dikamba, mekopropas-P + MCPA + dichlorpop-P, tribenuron-metilas, amidosulfuronas, tribenuron-metilas + tifensulfuron-metilas, triasulfuronas + dicamba, clopiralidas, florasulamas + 2,4-D, florasulamas, amidosulfuronas + natrio metil-jodosulfuronas + mefenpyr-dietilas, fluroksipiras, pendimetalinas. Išgulimas Požymiai
Dėl aplinkos ir agronominių veiksnių kviečiai gali išgulti. Žieminiai kviečiai yra jautresni išgulimui nei vasariniai. Dažniausiai kviečiai išgula dėl didelio tankumo, per gausaus tręšimo azoto trąšomis, stipraus stiebalūžės bei pašaknio ligų pažeidimo, taip pat išgula ilgašiaudės veislės. Išgulęs pasėlis bręsta nevienodai, dėl ko prastėja grūdų kokybė. Be to, sugulusį pasėlį sunku nukulti. Todėl labai svarbu sumažinti pasėlio išgulimo riziką, ypač ankstyvo išgulimo, dėl kurio ir būna daugiausiai problemų. Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant augimo reguliatorius. Reikia pažymėti, kad kai kurie augimo reguliatoriai, panaudoti anksti augalų augimo pradžioje, gali paskatinti šaknų sistemos vystymąsi, pagerinti išsikrūmijimą ir padidinti produktyvių stiebų susiformavimą ir tokiu būdu padidinti derlių. Pagrindinė strategija
Potencialus kviečių išgulimas turėtų būti sumažintas, išvengiant ankstyvos sėjos, subalansuotai tręšiant azoto trąšomis ir nepagrįstai nedidinant sėklos normos. Trumpašiaudės kviečių veislės yra atsparios išgulimui ir gali būti auginamos be augimo reguliatorių.
Siekiant sutrumpinti apatinius augalo tarpubamblius, augimo reguliatorių, naudojamų krūmijimosi arba ankstyvuoju bamblėjimo tarpsniais (BBCH 20-32), normą reikia išpurkšti iš karto ar per du kartus. Siekiant sutrumpinti viršutinius augalo tarpubamblius bei tuo būdu pažeminti augalų aukštį, augimo reguliatoriai purškiami vėlesniu augalų vystymosi tarpsniu – paskutinio lapo pasirodymo-vamzdelėjimo metu (BBCH 27-47). Augimo reguliatorius reikėtų vengti naudoti, kai augalai yra streso poveikyje, pvz., sausros ar šalnų. Pagrindiniai augalų augimo reguliatoriai
Lietuvos Respublikoje ankstyvam naudojimui (BBCH 20-32) registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: chlormekvat-chloridas; vėlesniam naudojimui (BBCH 35-47): etefonas, mepikvatchloridas; naudotini nuo bambėjimo pradžios – vamzdelėjimo tarpsniu (BBCH 30-45) – trineksapak-etilas. Suderinta su EPPO standartu PP 2/10

(1)III. RUGIAI Įvadas 1. Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) rugiams yra dalis EPPO programos, ruošiant tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turi būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1

(1)„Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Standartas apima rugių (Secale cereale) kenksmingų organizmų, įskaitant ligas ir piktžoles, kontrolės metodus.

Rugiai yra plačiau auginami viduriniame ir šiauriniame EPPO regione. Grūdai paprastai naudojami duonai kepti, ypač šalyse, kur tradiciškai mėgstama ruginė duona, taip pat grūdai naudojami kitoms reikmėms ar pašarui. Rugių šiaudai reikalingi gyvulininkystėje. Rugiai auginami lauko augalų sėjomainose su kitais javais bei kitais lauko augalais.
Daugiausiai yra auginama žieminių rugių. Sėjomaina su kitais javais ar lauko augalais sumažina gausėjančią kenksmingų organizmų populiaciją dirvoje bei ražienose. Iš esmės rekomenduojama tausojanti žemės dirbimo sistema, kaip efektyvus augalų kontrolės metodas. Minimali žemdirbystės sistema, t. y. ražieninė sėja, gali sutaupyti darbų kaštus, bet skatina kenksmingų organizmų išlikimą bei jų gausumo padidėjimą dirvoje. Kadangi rugiai dažniausiai yra auginami grūdams, augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų tikslas yra užtikrinti gausų bei geros kokybės grūdų derlių. Kad būtų užtikrinta gera grūdų kokybė, atitinkanti duonos kepimui keliamą, ypač yra svarbu geras pasėlio stovis ir kuo greitesnis rugių derliaus nuėmimas.
Svarbūs GAAP elementai žieminiams rugiams yra atsparių veislių auginimas, sėja optimaliu laiku, gera sėjomaina, sveika sėkla, geras sėklos guolio paruošimas, ražienų užarimas. Veislės, atsparios išgulimui, turėtų būti auginamos tuose regionuose, kur javų išgulimas yra svarbi problema. Augalų apsaugos priemonių panaudojimas gali būti būtinas bet kuriame augalų išsivystymo tarpsnyje. Sėklos beicavimas yra GAAP, jeigu naudojamas nuo kenksmingų organizmų, nuo kurių negalima apsisaugoti purškiant augalus. Taip pat GAAP gali būti sėklos beicavimas nuo kenksmingų organizmų, jeigu beicai apsaugo ir nuo ankstyvo lapų ligų ar kenkėjų išplitimo ir sumažina augalų apsaugos produktų naudojamą kiekį bei purškimų skaičių sezono pradžioje. Rugiai yra labiau tolerantiški dirvos kenksmingiems organizmams nei tokie augalai, kaip cukriniai runkeliai ar kukurūzai, nes krūmydamiesi gali kompensuoti pažeistą daigelį. Sėklos beicavimui naudojami produktai turėtų kaip galima plačiau apimti visą grybinių ligų ar kenkėjų spektrą. Taip pat labai svarbu, kad sėklos paviršius būtų visas tolygiai padengtas produktu.
Vienu metu dviejų ar daugiau veikliųjų medžiagų panaudojimas augalų apsaugai nuo kenksmingų organizmų augalų purškimui ar sėklos beicavimui yra GAAP ir yra gera ūkinė praktika. Ūkininkai arba konsultantai turėtų labai gerai pažinti pagrindinius kenksmingus organizmus, stebėti laukus reguliariai, mokėti naudotis signalizacijos sistema ir ekonominio žalingumo riba. Produktų norma turėtų atitikti kenksmingų organizmų reiškimąsi bei jų galimą tarpusavio sąveiką. Nuo grybinių ligų ypač svarbu parinkti veiksmingus produktus ir jų panaudojimą atlikti optimaliu laiku.
GAAP yra tiek, kiek tik įmanoma kuo daugiau sumažinti purškiamų produktų nunešimą ar nepageidaujamą pasiskleidimą, naudojant purkštukų apsaugas ir naudojant purkštuvus, kurių visi purkštukai purškia tinkamo dydžio vienodais lašeliais.
Rezistentiškumo fungicidams, insekticidams bei herbicidams atsiradimas yra reali grėsmė. Pagal GAAP, reikia vengti purkšti augalus vegetacijos metu tais preparatais, kurių veikliosios medžiagos buvo naudotos sėkloms beicuoti. Apsaugai nuo miltligės ir rūdžių veikliosios medžiagos turėtų būti keičiamos ar naudojami preparatai, kurių sudėtyje yra skirtingo poveikio veikliosios medžiagos.
Lietuvoje svarbiausi rugiams kenksmingi organizmai, nuo kurių naudojamos aktyvios augalų apsaugos priemonės, yra šie: 8.
Rudosios rūdys (Puccinia recondita), juodosios rūdys (P. graminis); 8.
Miltligė (Erysiphe graminis); 8.
Rinchosporiozė (Rhynchosporium seralis); 8.
Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides); 8.
Javaklupė (Gauemanomyces graminis); 8.
Pavasarinis pelėsis ir kiti pašaknio bei šaknų puviniai (Monographella nivalis Fusarium spp.); 8.
Varpų fuzariozė (Fusarium spp.); 8.
Stiebinės kūlės (Urocystis occulta); 8.
Skalsės (Claviceps purpurea); 8.
Amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae); 8.
Tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus); 8.
Lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella); 8.
Švedinės muselės (Oscinella frit); 8.
Piktžolės; 8.
Išgulimas. Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
EPPO, ruošdama šį standartą rinkiniui apie GAAP, svarstė informaciją apie specifines veikliąsias medžiagas, naudojamas augalų apsaugai kai kuriose šalyse, ir kaip tai siejasi su pagrindine GAAP strategija. Dėl tam tikrų priežasčių tos veikliosios medžiagos gali būti neregistruotos tam naudojimui ar yra uždraustos kitose EPPO šalyse. Tai neblogina pagrindinės strategijos. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, tik registruotas šalyje tam tikram tikslui produktas gali būti panaudotas. Rudosios rūdys (Puccinia dispersa), juodosios rūdys (P. graminis) Požymiai
Rūdys yra obligaciniai parazitai ir specializuoti augalui šeimininkui. Rugius pažeidžia du rūdžių grybai: Puccinia dispersa f. sp. secalis, ir P. graminis f. sp. secalis. Juodosios ir rudosios rūdys turi augalus tarpininkus, tačiau rudosios gali žiemoti ir uredostadijoje. Augalai užsikrečia pavasarį acidiosporomis nuo augalų tarpininkų per orą arba peržiemojusiomis uredosporomis. Rūdžių infekcija pasėlyje formuojasi nuo pakartotinio apsikrėtimo uredosporomis. Šiuo ligos plitimo tarpsniu ir reikalinga javų apsauga nuo rūdžių. Vegetacijos pabaigoje uredžių vietose susiformuoja tamsiai rudi teliai su teliosporomis viduje, kurios apkrečia augalus tarpininkus. Rudys tarpusavyje skiriasi simptomais. Rudųjų rūdžių ant viršutinės lapų pusės ir ant lapalakščių suformuoti uredžiai yra ovalūs, išsidėstę pakrikai. Nuo juodųjų rūdžių ant stiebų, lapalakščių ar lapų susidaro pailgi rudi dryžiai, pridengti epidermiu – grybo uredžiai, kuriuose formuojasi ir, jiems plyšus, išbyra uredosporos. Vėliau uredžių vietose susiformuoja juodi teliai su teliosporomis viduje. Ir rudosios ir juodosios rūdys stipriai gali išplisti karštą vasarą su rasotomis naktimis arba trumpalaikiais lietumis, nes sporų dygimui yra reikalinga lašelinė drėgmė. Juodosios rūdys gali labai išplisti, kai šalia rugių lauko auga augalai tarpininkai raugerškiai ar mahonijos. Pagrindinė strategija
Kad būtų išvengta rūdžių infekcijos, reikia auginti atsparias ligai augalų veisles, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusios javų pabiros turėtų būti sunaikintos. Reikėtų vengti per ankstyvos sėjos ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Taip pat išnaikinti augalus tarpininkus, augančius šalia lauko. Jeigu jau pavasarį iškyla didelė rūdžių stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais. Paprastai gali būti reikalingi vienas arba labai jautrių ligai veislių pasėliuose net du purškimai. Purškiant fungicidais reikėtų stebėti ligų žalingumo ribą bei naudotis prognozių tarnybos patarimais. Dažniausiai rūdys rugiuose pasirodo kartu su kitomis lapų ligomis BBCH 39-65, taigi praktikoje naudojamas vienas purškimas fungicidais nuo viso ligų komplekso. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje rugiams nuo rūdžių registruoti efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas, triadimenolas, spiroksaminas, propikonazolas. Miltligė (Erysiphe graminis) Požymiai
Miltligė ant lapų, lapalakščių, stiebų ar net varpų suformuoja baltą, vėliau pilkėjantį apnašą – grybienos valktį. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta pagelsta. Kurį laiką lapai išlieka žali, vėliau pažeistas lapų plotas nudžiūva. Ant grybienos formuojasi gausios konidijos, kurias vėjas lengvai gali nunešti ant kitų augalų. Oru plintanti infekcija yra gausi ir nekontroliuojama. Konidijoms dygti yra reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, bet lašelinė drėgmė nebūtina. Taigi infekcija sėkmingai gali plisti ir esant palyginti sausiems ir drėgniems orams. Anksti išplitusi miltligė gali sumažinti išsikrūmijimą, vėliau – sumažina lapų asimiliacinį paviršių, dėl ko gali sumažėti grūdų derlius. Silpnas ligos išplitimas augalų yra toleruojamas. Senstant grybiena patamsėja, jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai – grybo vaisiakūniai – kleistoteciai. Miltligės sukėlėjas žiemoja aukšliasporėmis kleistoteciuose, rečiau-grybiena. Pagrindinė strategija
Rugius užkrečia tik E. graminis forma sp. secalis, taigi miltligės užkratas nuo miežių ar kviečių negali apkrėsti rugių augalų. Kad būtų išvengta miltligės infekcijos, reikia auginti atsparias ligai augalų veisles, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusios javų pabiros turėtų būti sunaikintos. Reikėtų vengti per tankių pasėlių ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Jeigu iškyla miltligės stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais, bet purškimas nuo miltligės neturėtų būti daromas vėliau nei plaukėjimo tarpsniu (BBCH 59). Purškimas nuo miltligės galėtų būti atliekamas pasirodžius pirmiesiems ligos simptomams bambėjimo tarpsnio pradžioje (po BBCH 31). Jeigu miltligė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos produktus reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje rugiams nuo miltligės registruoti efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas, triadimenolas, spiroksaminas, propikonazolas. Rinchosporiozė (Rhyncosporium secalis) Požymiai
Rinchosporiozė yra plačiai paplitusi rugių lapų liga. Ligos užkratas žiemoja ant augalinių liekanų dirvoje. Ant lapų atsiranda melsvai žalsvos vandeningos dėmės, kurios papilkėja ir apsiriboja aiškiai rudai. Rinchosporiozė ant rugių želmenų gali atsirasti jau rudenį arba pavasarį. Liga plinta lietaus lašų pagalba nuo žemutinių lapų ant aukštesnių. Dėmės dažnai įsikuria lapo pažastyje per viso lapo plotį ir tokiu būdu viena dėmė gali sutrikdyti medžiagų apykaitą lape ir jį nudžiovinti. Pagrindinė strategija
Pageidautina auginti rugių veisles, turinčias sąlyginį atsparumą rinchosporiozei. Rugių atsėliavimas skatina ligos plitimą. Svarbu gerai užarti ražienas, sunaikinti pabiras bei varpines piktžoles. Vėlyvesnės sėjos pasėliai yra silpniau pažeidžiami rinchosporiozės. Ligos plitimas pasėlyje turi būti sekamas nuo augalų bambėjimo pradžios. Fungicidų purškimas nuo rinchosporiozės yra reikalingas. Išskirtiniais atvejais gali tekti purkšti du kartus, tačiau paprastai tik vienas purškimas fungicidais po paskutinio lapo išsiskleidimo yra reikalingas (BBCH 43-47). Reikėtų sekti prognozių bei konsultavimo tarnybų signalus. Jeigu rinchosporiozė plinta kartu su kitomis lapų ligomis, tai augalų apsaugos priemones reikėtų naudoti nuo viso ligų komplekso. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje nuo rinchosporiozės registruoti efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas, triadimenolas, spiroksaminas, propikonazolas. Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides) Požymiai
Ligos sukėlėjas žiemoja augalų liekanose. Konidijas P. herpotricoides formuoja pavasarį. Augalai pažeidžiami per dengiamuosius lapalakščius. Pavasarį ant augalų pamato dar krūmijimosi metu arba bamblėjimo pradžioje pastebimas lapamakštės parudavimas su būdingu įplyšimu dėmės centre. Vėliau infekcija pereina ant stiebų. Ant apatinių tarpubamblių atsiranda šviesių, pailgų, apjuostų tamsesniu apvadu dėmių. Vėliau dėmių viduryje susiformuoja juodi, smulkūs skleročiai – grybo mikroskleročiai. Stiebo viduje ligos pažeistose vietose priauga šviesiai pilkšvos grybienos. Pažeistose vietose stiebas suminkštėja, išlinksta arba palūžta. Gausiai pažeisti javai išgula. Pagrindinė strategija
Rizikos faktoriai stipriam stiebalūžės išplitimui yra šie: ilgas ruduo, švelni su atlydžiais žiema, vėsus pavasaris, auginamos jautrios rugių veislės, ankstyva sėja ir tankūs, gausiai patręšti azoto trąšomis pasėliai, minimalus žemės dirbimas, daug varpinių piktžolių, atsėliuoti javai. Geros augalų augimo sąlygos gali sumažinti stiebalūžės išplitimą. Turėtų būti auginamos atsparios veislės, javų procentas sėjomainoje neturėtų būti didesnis nei 50 proc., reikėtų vengti ankstyvos žieminių rugių sėjos. Jeigu bambėjimo pradžioje randama pažeistų daugiau nei žalingumo riba (20-30 proc.) augalų, tokiuose pasėliuose purškimas fungicidais yra reikalingas. Reikėtų sekti prognozių bei konsultavimo tarnybų signalus. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje purkšti nuo stiebalūžės efektyvūs fungicidai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga prochlorazė. Javaklupė (Gauemanomyces graminis) Požymiai
Gauemanomyces graminis yra dirvos patogenas, pažeidžiantis rugių šaknis, ant kurių formuoja charakteringą juodą, paviršinį micelį. Liga gali pažeisti ir apatinį tarpubamblį. Sergančių augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna apipuvę, pajuodę. Pažeisti augalai blogai krūmijasi, gelsta, varpos išbąla, nudžiūva. Silpniau pažeisti augalai išaugina smulkius grūdus, o stipriai pažeistų varpos būna tuščios. Per pažeidimo vietą augalai išlinksta, suklumpa. Dažniausiai liga plinta židiniais, bet pažeidžia ir pavienius augalus. Ligos sukėlėjas peržiemoja augalų liekanose. Pagrindinė strategija
Kadangi ligos sukėlėjas yra dirvos patogenas, tai praktiškai augalų apsaugos produktai yra menkai efektyvūs. Pagrindinė sąlyga išvengti javaklupės yra laikytis sėjomainos. Pavasarinis pelėsis ir kiti pašaknio bei šaknų puviniai (Monographella nivalis Fusarium spp.) Požymiai
Pavasarinio pelėsio ir kiti Fusarium spp. sukėlėjai yra dirvos patogenai, pažeidžiantys augalų apatinę stiebo dalį ir šaknis. Šie patogenai gali plisti ir per sėklą. Fuzarioziniai puviniai gali pažeisti daigus ir gerokai išretinti pasėlį. Pavasariniam pelėsiui stipriai išplitus, nutirpus sniegui, matomi išgedusių, nubalusių žiemkenčių plotai. Jų želmenys būna sulipę, apraizgyti balta, pilkšva arba rausvo atspalvio voratinkline grybiena. Ant augalų lapų gali būti ir pavienių balkšvų, vandeningų dėmių. Ant pažeistų augalų lapų anksti pavasarį susiformuoja sporodochijos su grybo konidijomis. Vėlyvą pavasarį ant apatinių augalo lapamakščių susiformuoja periteciai, kurie vasarą drėgnu ir vėsiu oru subrendusias aukšliaspores išbarsto ir apkrečia lapus bei varpas. Fuzariozinių puvinių pažeistų augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna parudavusios, papilkėjusios. Ligoti augalai blogiau vystosi, auga, dera. Ligos sukėlėjai peržiemoja augalų liekanose ir sėklų paviršiuje. Pagrindinė strategija
Sėjomaina gali kiek sumažinti augalų pažeidimo riziką. Reikėtų sėti tik sertifikuotą sėklą, neužkrėstą Fusarium spp. patogenais. Sėklos beicavimas nuo šių patogenų yra reikalingas. Beicuojant sėkla apvaloma nuo Fusarium spp. infekcijos, o dygimo metu apsaugoma nuo dirvoje esančių patogenų. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje efektyvūs beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fuberidazolas, triadimenolas, tiramas, guazatinas, fludioksonilas. Varpų fuzariozė (Fusarium spp.) Požymiai
Varpų fuzariozei plisti palankios sąlygos yra, kai po išplaukėjimo vyrauja drėgni orai (santykinė oro drėgmė daugiau nei 75 proc.). Varpų fuzariozė pažeidžia varpas. Iš varpžvynių grybiena perauga į varpos stagarėlį ir į grūdus. Virš vietos, kur pažeistas varpos stagarėlis, varpa išbąla. Sergančios varpos vietomis arba ištisai padengtos rausva grybiena. Dažniausiai viršutinė varpos dalis būna tuščia. Grūdai būna smulkesni už sveikuosius, raukšlėti, mažo daigumo. Ligos sukėlėjas žiemoja su grūdais ir dirvoje, augalų liekanose. Nuo varpų fuzariozės sumažėja 1000-čio grūdų masė, netenkama dalies derliaus. Be to, infekuotus grūdus laikant netinkamomis sąlygomis, grybai gali produkuoti toksinus, kurie yra pavojingi tiek žmonių, tiek gyvulių sveikatai. Pagrindinė strategija
Turėtų būti auginamos atsparios veislės. Sėklos beicavimas kiek sumažina varpų fuzariozės riziką. Vyraujant palankiems varpų fuzariozei plisti šiltiems ir lietingiems orams, po augalų išplaukėjimo – žydėjimo metu reikalinga pasėlius purkšti fungicidais. Fungicidus nuo varpų fuzariozės rekomenduotina purkšti žydėjimo metu. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje nuo varpų fuzariozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tebukonazolas ir metkonazolas. Stiebinės kūlės (Urocystis occulta) Požymiai
Urocystis occulta sukelia rugių stiebines kūles. Daigai apsikrečia stiebinėmis kūlėmis nuo ant sėklos paviršiaus arba dirvoje esančių kūliasporių. Augalai yra pažeidžiami stiebinėmis kūlėmis sistemiškai – grybiena plinta augančio augalo tarpuląsčiais. Ant sergančių rugių lapų ir stiebų po epidermiu susidaro ilgi dryžiai, pro kuriuos prasišviečia melsvai pilka kūliasporių masė. Dryžiai išilgai plyšta ir sporos, kaip suodžiai, padengia augalo paviršių. Kūlėti rugiai būna menkesni nei sveiki, dažnai neišplaukėja, o jei išplaukėja, tai jų varpos būna iškrypę ir tuščios arba užauga tik smulkūs grūdai. Kūliasporės paplinta sukibusios į rutulėlius, kurių centre yra daigios sporos, o išorėje – pripildytos oro. Sporos dirvoje išlieka daigios daugiau nei vienus metus. Stiebinių kūlių plitimui yra svarbios tiek dirvos, tiek sėklų infekcija. Pagrindinė strategija
Sėklos beicavimas apsaugo dygstantį rugio daigą tiek nuo sėklos, tiek nuo dirvos Urocystis occulta infekcijos. Intensyviai auginant rugiai pastaruoju metu stiebinėmis kūlėmis beveik nebeužsikrečia. Tačiau sėjant nebeicuotą sėklą, kai kuriuose rajonuose pasitaiko pažeistų pasėlių. Yra būtina prieš sėjant nebeicuotą sėklą išsitirti ir įsitikinti, ar nėra užsikrėtusi kūlėmis. Jeigu kūliasporių bus rasta, sėklą būtina beicuoti. GAAP nėra, jeigu sėjama rugių sėkla nėra patikrinta dėl stiebinių kūlių infekcijos ir yra nebeicuota. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje nuo stiebinių kūlių registruoti efektyvūs beicai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fuberidazolas, triadimenolas, imazalilas, karboksinas, tiramas, guazatino acetatas, fludioksonilas, tritikonazolas. Skalsės (Claviceps purpurea) Požymiai
Skalsės pažeidžia daugelį javų ir varpinių žolių. Rugiai skalsėms yra ypač jautrūs. Liga pažeidžia tik varpas. Varpoje keleto grūdų vietoje užauga juodi, su purpuriniu atspalviu rageliai – grybo skleročiai. Skleročiai kūlimo metu nubyra į dirvą arba patenka į grūdus. Stambūs skleročiai ruošiant sėklą yra išvalomi, bet smulkesni – grūdo dydžio neišsivalo ir patenka į sėklą. Likę dirvoje ir kartu su sėkla pasėti skleročiai sudygsta ir iš stromose susiformavusių peritecių, kurie subręsta javų žydėjimo metu, išsviedžia aukšliaspores ant žiedų (pirminė infekcija). Aukšliasporėms sudygus, grybiena įauga į grūdo užuomazgą, kur susiformavusios grybo konidijos su saldžiu skysčiu „medaus rasa“ išsiveržia į išorę. Šį skystį mėgsta vabzdžiai, išnešioja ant sveikų žiedų ir juos apkrečia (antrinė infekcija). Lietus, vėjas ir vabzdžiai yra pagrindiniai antrinės infekcijos platintojai. Apkrėstuose žieduose vėliau vietoj grūdo susiformuoja skleročiai. Pagrindinė strategija
Skalsės yra ekonomiškai svarbi rugių liga daugelyje šalių. Augalų apsikrėtimo intensyvumas skalsėmis tiesiogiai priklauso nuo jų žydėjimo trukmės. Hibridiniai ir tetraploidiniai rugiai yra jautresni skalsėms. Rugių sėkloje neturėtų būti skalsių skleročių. Išvalyti skleročius iš sėklos įmanoma tik naudojant mirkymo natrio chloride metodą. Sėklą beicuojant, didžioji dalis skleročių, esančių sėkloje, lauke nebesudygsta. Sėjomaina ir gilus ražienų užarimas apvalo dirvą nuo infekcijos, nes skleročiai, patekę giliau nei 5 cm, nesudygsta ir iki kitų metų supūva. Varpinių piktžolių naikinimas ir lauko pakraščių nupjovimas iki rugių žydėjimo yra viena iš prevencinių priemonių nuo skalsių. Fungicidų purškimas rugių žydėjimo metu nesumažina skalsių plitimo ir yra nenaudotinas. Tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus) Požymiai
Tai ypač žalingi rugių kenkėjai. Tripsai rugiams kenkia čiulpdami sultis iš lapalakščių, stiebų, varpų užuomazgų bei besiformuojančių grūdų. Tai labai smulkūs, iki 2 mm ilgio, siauros verpstės formos vabzdeliai. Pažeistų javų viršutinės lapamakštės pabąla, varpos išplaukėja deformuotos, šverplėtos, susisukusiais akuotais. Tripsų plitimui palankūs saulėti, nevėjuoti, šilti orai. Tripsų gausumą skatina ir geros jų žiemojimo sąlygos – neartos ražienos, ant lauko augalinės liekanos, šiaudai, po kuriais tripsai ir žiemoja. Pagrindinė strategija
Kad būtų išvengta gausaus tripsų išplitimo, neturėtų būti paliktų neartų ražienų, nuo laukų ar palaukių nenurinktų šiaudų bei kitų augalinių liekanų. Rugiai turėtų būti tikrinami ir jeigu tripsų gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus. Žalingumo riba tripsams laikoma, kai atvėrus varpą dengiantį lapalakštį, yra suskaičiuojama vidutiniškai 1-2 tripsai ant stiebo ir yra apniktų 50 proc. stiebų. Pagrindiniai insekticidai
Lietuvos Respublikoje nuo tripsų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas. Amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae) Požymiai
Rugiams žalingi ieviniai ir javiniai amarai. Ieviniai amarai (Rhopalosiphum padi) – smulkūs, iki 2 mm, pilkai žalios spalvos vabzdeliai sudaro dideles kolonijas ant javų stiebų ir lapų. Vienu metu kolonijoje gali būti ir besparnių, ir sparnuotų individų. Vasarą ieviniai amarai dauginasi partenogenetiškai. Rugiuose ieviniai amarai kenkia iki augalų išplaukėjimo, vėliau pakitusi augalų sulčių sudėtis paskatina sparnuotų individų atsiradimą ir jie išskrenda į jaunų varpinių augalų pasėlius.
Javiniai amarai (Macrosiphum avenae) stambesni už ievinius. Kūno spalva – nuo šviesiai gelsvai žalios iki tamsiai rausvai rudos. Javinių amarų kolonijos dažniausiai sudaromos varpose, būna gerokai mažesnės nei ievinių. Šie amarai žalingi, kai gausiai išplinta iki pieninės javų brandos. Pagrindinė strategija
Rugiai turėtų būti tikrinami ir jeigu amarų gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus.
Nuo ievinių amarų purškimas insekticidais reikalingas, jeigu krūmijimosi tarpsniu yra apnikta 50 proc. stiebų ir ant augalo po 1–2 amarus, bambėjimo tarpsniu – 50 proc. apniktų stiebų ir daugiau kaip po 10 amarų ant stiebo.
Nuo javinių amarų reikėtų naudoti insekticidus, kai javams išplaukėjus amarų apniktų stiebų randama 20-30 proc., o apnikto stiebo varpoje – vidutiniškai 2-3 amarai. Pagrindiniai insekticidai
Lietuvos Respublikoje nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, triazamatas, pirimikarbas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas. Javiniai lapiniai pjūkleliai (Pachynematus clitelatus) Požymiai
Javinių pjūklelių lervos nugraužia javų lapus. Pažeisti augalai atrodo kaip žirklėmis apkarpyti. Javiniai pjūkleliai – 7-8 mm ilgio, geltonos spalvos, su juodomis juostelėmis skersai krūtinės ir pilvelio drugeliai. Lervos gelsvai žalios spalvos, su tamsiomis juostelėmis išilgai kūno, gali išaugti iki 18-22 mm ilgio. Pjūklelių plitimui palankios sąlygos – gegužės pabaigos šilti, nevėjuoti, be lietaus orai. Atskirais metais gali būti žalingi. Pagrindinė strategija
Rugiai turėtų būti tikrinami ir jeigu pjūklelių gausumas pasiekia žalingumo ribą, reikia naudoti insekticidus. Javinių pjūklelių žalingumo riba laikoma 50 lervų viename kvadratiniame metre. Pagrindiniai insekticidai
Lietuvos Respublikoje nuo javinių lapinių pjūklelių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas. Lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella) Požymiai
Lemai yra mėlynos spalvos 3,5–5 mm dydžio vabalai, kurie maitinasi rugių lapais, palikdami pailgas kiaurymes. Lervos kuprotos, geltonos spalvos, juodomis galvomis. Jų visas kūnas padengtas rudomis ar juodomis gleivėmis. Besimaitindamos lervos skeletuoja lapus, palikdamos pailgus baltus dryžius. Lemai gausiau gali išplisti sausą ir šiltą pavasarį. Pagrindinė strategija
Rugiai turėtų būti tikrinami. Lemų žalingumo riba nėra nustatyta. Atskirais metais jie reiškiasi gana gausiai. Dažniausiai nuo lemų atskirai naudoti insekticidų nereikia, tačiau purškiant pasėlius insekticidais nuo kitų kenkėjų, rugiai apsaugomi ir nuo lemų. Pagrindiniai insekticidai
Lietuvos Respublikoje nuo lemų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas. Švedinės muselės (Oscinella frit) Požymiai
Tai smulkios, 3 mm kūno ilgio muselės. Jų lervos gelsvai baltos, bekojės, suaugusios būna iki 4,5 mm ilgio. Muselių lervos pažeidžia javų daigų centrinio lapelio pamatą. Pagraužtas lapelis pageltonuota ir nudžiūsta. Per metus išsivysto trys švedinių muselių generacijos, iš kurių tik rudeninė gali kenkti rugių pasėliuose. Pagrindinė strategija
Nuo švedinių muselių insekticidai naudojami tik išskirtiniais atvejais, kai pasiekiama žalingumo riba. Tiek žieminiuose, tiek vasariniuose javuose žalingas yra laikomas toks gausumas, kai javams turint 1-3 lapelius, šimtu entomologinio graibštelio dvigubų mostų sugaunama ne mažiau kaip 30 muselių. Švedinės muselės deda kiaušinėlius tik orui sušilus iki +16oC. Neankstinant rugių sėjos, augalai pereina pavojingą pažeidimui tarpsnį vėsesniu metu ir tuo būdu išvengia pažeidimo. Pagrindiniai insekticidai
Lietuvos Respublikoje nuo švedinės muselės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: tiametoksamas, cipermetrinas, beta-cyflutrinas, deltametrinas, diflubenzuronas, alfa-cipermetrinas, zeta-cipermetrinas, lambda-cihalotrinas. Piktžolės Pagrindinė strategija
Rugių pasėliuose daugiausiai naudojamas cheminis piktžolių naikinimo metodas, tačiau tinkamas yra ir agrotechninis metodas, kuris naudojamas prieš rugių sėją ir per jų vegetaciją, pvz., augalų konkurencija ir mechaninis piktžolių naikinimas. Tai yra GAAP principai, kurie yra taikytini, kuomet sudygusios vienaskiltės ir dviskiltės piktžolės naikinamos mechaniškai, žemės dirbimu ir purškimu herbicidais ant priešsėlinių augalų ražienų. Visa tai yra naudinga ir reikalinga, kai sėklos guolis numatomas ruošti be arimo. Paprastai tai reguliuoja žemės dirbimo GAAP, pvz., arimas ir akėjimas prieš rugių sėją ir, jeigu reikalinga, lengvas akėjimas ir/ar volavimas po sėjos, siekiant pagerinti sėklos guolį. Sėklos guolio ruošimo būdai priklauso nuo dirvožemio tipo, dirvos savybių ir nuo ruošimo laiko. Sėklos guolio ruošimo tikslas yra kokybiškai užversti priešsėlio liekanas, sunaikinti piktžoles ir sudaryti optimalias sąlygas sparčiam ir tolygiam rugių sudygimui, kad jie sugebėtų konkuruoti su piktžolėmis, ir iš anksto numatyti, kad dirvos grumsteliai maksimaliai aktyvuotų herbicidų likučius, t. y. neturi būti didelių grumstelių.
Rugių pasėliai herbicidais gali būti purškiami prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą. Sprendimas naikinti piktžoles rugiuose priimamas remiantis ekonomine žalingumo riba, jeigu tai yra prieinama (įskaitant riziką, kad gali subręsti ir išsisėti agresyvių piktžolių rūšių sėklos), ar remiantis bendromis žiniomis apie lauką, kai planuojama herbicidus naudoti prieš piktžolių sudygimą. Vienametes vienaskiltes ir dviskiltes piktžoles galima naikinti rudenį, jeigu tikimasi, kad piktžolėtumas viršys žalingumo ribą. Būtina tinkamai parinkti kombinaciją iš herbicidų, veikiančių per dirvą ir per lapus. Šis purškimas nereikalingas vėlyvos sėjos augalų ir mažo piktžolėtumo pasėliuose. Pavasariniam purškimui tinka herbicidai, veikiantys per lapus. Jie naudojami: 1) kai vienamečių vienaskilčių ir dviskilčių piktžolių skaičius viršija žalingumo ribą; 2) kai piktžolės yra sudygę priešsėlio augalai; 3) kai vyrauja pavasarinio dygimo piktžolės.
Pavasarį purškiant herbicidus, veikiančius per lapus, turi būti palankios sąlygos augalų ir piktžolių augimui. Tiksliai nustatytas rugių ir piktžolių vystymosi tarpsnis padeda išvengti herbicidų mažo efektyvumo dėl per didelių piktžolių ir neigiamo poveikio rugiams. Turi būti apgalvota rizika po rugių auginamiems augalams.
Dėl herbicidų atsparumo sustabdytas ar sulėtintas augalų vystymasis yra apibrėžtas direktyvomis, kurios galioja ir jomis reikia vadovautis.
Daugiametės piktžolės, kaip paprastieji varpučiai (Elytrigia repens), dirvinės usnys (Cirsium arvense), savaime sudygusios bulvės gali būti naikinamos prieš derliaus nuėmimą ne selektyviais herbicidais, kaip glifosatas. Šiuo laikotarpiu rugių šiaudai yra beveik sausi, grūdai beveik sunokę, o piktžolės vegetuoja, todėl herbicidai yra efektyvūs. Šiuo metu galimas atrankinis purškimas, naikinant tam tikras piktžolių rūšis. Pagrindiniai herbicidai
Herbicidai, naudojami purkšti rugių pasėlius, pagal GAAP yra klasifikuojami, atsižvelgiant į jų naudojimo laiką (prieš sėją, prieš sudygimą, po sudygimo ir prieš derliaus nuėmimą) ir pagal jų naikinimo objektus (vienametės vienaskiltės, vienaskiltės ir dviskiltės, dviskiltės). Naudojami vienos ar kelių veikliųjų medžiagų gamykliniai preparatai, ruošiami lauko mišiniai.
Lietuvos Respublikoje nuo piktžolių registruotų produktų, naudojamų prieš sėją ir po sėjos, nėra. Registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: 59.
Tik nuo vienamečių vienaskilčių: sudygus – fenoksaprop-P-etilas. 59.
Nuo vienaskilčių/dviskilčių: sudygus: natrio metil-jodosulfuronas ir metsulfuron-metilas; prieš derliaus nuėmimą – glifosatas. 59.
Tik nuo dviskilčių: sudygus: MCPA, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis, flurozipiras + clopiralidas + MCPA, dicamba, naudojama mišniuose su 2,4-D ir MCPA, bentazonas, bentazonas + MCPA, 2,4-dichlorfenoksi acto rūgštis + dicamba, tribenuron-metilas, amidosulfuronas, triasulfuronas + dicamba, clopiralidas, florasulamas, pendimetalinas. Išgulimas Požymiai
Dėl aplinkos ir agronominių veiksnių rugiai gali išgulti. Dažniausiai rugiai išgula dėl didelio tankumo, per gausaus tręšimo azoto trąšomis, stipraus stiebalūžės bei pašaknio ligų pažeidimo, taip pat dėl ilgašiaudės veislės. Išgulęs pasėlis bręsta nevienodai, dėl to prastėja grūdų kokybė. Be to, sugulusį pasėlį sunku nukulti. Todėl labai svarbu sumažinti pasėlio išgulimo riziką, ypač ankstyvo išgulimo, dėl kurio ir būna daugiausiai problemų. Išgulimo riziką galima sumažinti įvairiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant augimo reguliatorius. Reikia pažymėti, kad kai kurie augimo reguliatoriai, panaudoti anksti augalų augimo pradžioje, gali paskatinti šaknų sistemos vystymąsi, pagerinti išsikrūmijimą ir padidinti produktyvių stiebų susiformavimą ir tokiu būdu padidinti derlių. Pagrindinė strategija
Potencialus rugių išgulimas turėtų būti sumažintas, vengiant ankstyvos sėjos, subalansuotai tręšiant azoto trąšomis ir nepagrįstai nedidinant sėklos normos. Trumpašiaudės rugių veislės yra atsparios išgulimui ir gali būti auginamos be augimo reguliatorių.
Siekiant sutrumpinti apatinius augalo tarpubamblius, augimo reguliatoriai naudojami krūmijimosi arba ankstyvame bamblėjimo tarpsniuose (BBCH 20-32), preparato normą išpurškiant iš karto ar per du kartus. Siekiant sutrumpinti viršutinius augalo tarpubamblius bei tuo būdu pažeminti augalų aukštį, augimo reguliatoriai purškiami vėlesniu augalų vystymosi tarpsniu – paskutinio lapo pasirodymo-vamzdelėjimo metu (BBCH 27-47). Augimo reguliatorius reikėtų vengti naudoti, kai augalai yra streso poveikyje, pvz., sausros ar šalnų. Pagrindiniai augalų augimo reguliatoriai
Lietuvos Respublikoje ankstyvam naudojimui (BBCH 20-32) registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos – chlormekvat chloridas; vėlesniam naudojimui (BBCH 35-47): etefonas, mepikvat chloridas; nuo bambėjimo pradžios – vamzdelėjimo tarpsniu (BBCH 30-45) – trineksapak-etilas. Suderinta su EPPO standartu PP 2/19

(1)IV. Miežiai Įvadas 1. Ši geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) direktyva miežiams yra viena iš pagal Vidurio Europos ir Viduržemio jūros šalių Augalų apsaugos organizacijos (EPPO) programą paruoštų direktyvų visiems pagrindiniams žemės ūkio augalams EPPO regione. Ji turi būti naudojama lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1

(1)„Geros augalų apsaugos praktikos principai“. Direktyva apima miežių (Hordeum vulgare) apsaugos nuo kenksmingų organizmų (taip pat ir ligų sukėlėjų bei piktžolių) metodus.

Miežiai auginami vidutinio klimato vietovėse EPPO regione. Miežių grūdai dažniausiai naudojami gyvuliams šerti, bet kai kuriose šalyse žymi dalis yra sunaudojama maistui (kaip salyklas, alus, įvairūs perdirbti produktai). Miežių šiaudai taip pat gali būti naudojami gyvuliams šerti, pakreikti. Nepasiekę brandos miežiai gali būti naudojami pašarui (pvz., siloso ruošimui).
Miežiai sėjami pavasarį arba rudenį. Vasariniai miežiai dėl trumpesnės vegetacijos trumpiau įtakojami kenksmingų organizmų. Sertifikuotos arba nesertifikuotos sėklos gali būti perkamos arba išsiauginamos nuosavame ūkyje. Augalų rotacija su kitais javais ar lauko augalais mažina kenksmingų organizmų populiacijų gausėjimą dirvoje ar augalinėse liekanose. Precizinis žemės dirbimas yra rekomenduojamas kaip efektyvus agrotechninis augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų metodas. Minimalizuotų auginimo technologijų naudojimas, kaip kad tiesioginė sėja į ražienas, gali sumažinti darbų kainą, tačiau sąlygoja kenksmingų organizmų išlikimą ar net jų gausėjimą dirvoje.
Kadangi miežiai daugiausia auginami grūdams, todėl augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų tikslas auginant miežius yra garantuoti geros kokybės didelį derlių. Grūdų fizinės ir cheminės savybės ypač svarbios juos perdirbant.
Atsparių veislių auginimas, optimalus sėjos laikas, tinkama augalų rotacija, sveikos sėklos naudojimas, gerai paruoštas sėjos guolis ir ražienų užarimas yra svarbūs GAAP elementai auginant miežius. Augalų apsaugos produktai gali būti naudojami bet kuriuo augalų vystymosi tarpsniu. Nuo tų kenksmingų organizmų, nuo kurių negalima apsisaugoti purškiant pasėlius, sėklos beicavimas yra GAAP. Ir nuo kitų kenksmingų organizmų sėklos beicavimas kaip GAAP gali būti taikomas siekiant apsaugoti augalus ankstyvais vystymosi tarpsniais ir taip sumažinti purškimų skaičių bei sunaudojamų augalų apsaugos priemonių kiekį sezono metu. Miežiai yra tolerantiškesni per dirvą plintantiems kenksmingiems organizmams nei, pavyzdžiui, kukurūzai ar cukriniai runkeliai, kadangi pasėlio išretėjimas gali būti kompensuojamas šalia augančių augalų. Saugant augalus nuo ligų ir kenkėjų, sėklos beicavimui naudojamos priemonės turi būti kaip galima platesnio veikimo spektro. Labai svarbu, kad beicuojant sėklos būtų tolygiai padengtos.
Dviejų ar daugiau veikliųjų medžiagų naudojimas vienu metu augalų purškimui ar sėklos apdorojimui yra GAAP, jeigu augalai apsaugomi nuo tuo metu plintančių ar dar plisiančių žalingų organizmų. Ūkininkas ar konsultantas turi gerai pažinti pagrindinius kenksmingus organizmus, nuolat sekti situaciją laukuose ir naudotis esančiomis šalyje prognozavimo sistemomis, ekonominio žalingumo riba. Produkto normos dydį turi nulemti plintantys kenksmingi organizmai, naudojamo produkto veiksmingumas nuo kiekvieno jų ar kartu naudojamų kelių produktų tarpusavio sąveika. GAAP nuo grybinių ligų yra veiksmingiausių produktų parinkimas ir jų panaudojimas tinkamiausiu laiku.
Pasėlių purškimui rekomenduojami naudoti vamzdiniai traktoriniai purkštuvai, išskyrus atrankinį purškimą nuo daugiamečių piktžolių ir insekticidų naudojimą ypač mažomis darbinio tirpalo normomis sezono pradžioje. GAAP siekia apriboti augalų apsaugos produktų nunešimą purškimo metu ir nepageidautiną pasklidimą aplinkoje. Tuo tikslu rekomenduojama pagal galimybes naudoti nunešimą mažinančias uždangas ant purkštukų ar įrangą, leidžiančią išpurkšti vienodo dydžio lašelius pro visus purkštuvo purkštukus.
Grėsmė atsirasti atsparumui fungicidams, insekticidams ir herbicidams yra reali. Pagal GAAP, nerekomenduojama purkšti fungicidais ir insekticidais vegetacijos metu, jei į jų sudėtį įeinančios to paties veikimo pobūdžio veikliosios medžiagos jau buvo naudotos sėkloms beicuoti. Geriau naudoti skirtingo veikimo pobūdžio veikliąsias medžiagas. Tokių pat principų siūloma laikytis naudojant augalų apsaugos produktus nuo miltligės ir rūdžių: veikliosios medžiagos turi būti kaitaliojamos arba pagal galimybes naudojami skirtingo veikimo pobūdžio veikliųjų medžiagų deriniai (mišiniai).
Pagrindiniai miežių kenksmingi organizmai yra šie: 9.
Smulkiosios rūdys (Puccinia hordei), geltonosios rūdys (P. striiformis); 9.
Juodosios rūdys (P. graminis); 9.
Miltligė (Blumeria graminis); 9.
Kūlės (Ustilago hordei, U. nuda); 9.
Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides); 9.
Javaklūpė (Gaeumannomyces graminis); 9.
Pavasarinis pelėsis ir pašaknio bei šaknų puviniai (Fusarium culmorum, Monographella nivalis); 9.
Tifuliozė (Typhula incarnata); 9.
Tinkliškoji dryžligė (Pyrenophora teres); 9.
Juostuotoji dryžligė (Pyrenophora graminea); 9.
Rinchosporiozė (Rhynchosporium secalis); 9.
Amarai; 9.
Tripsai; 9.
Ilgakojai uodai (Tipula spp.); 9.
Spragšių ir grambuolių lervos; 9.
Žiemkentinės (želmeninės) muselės (Delia coarctata); 9.
Minamusės (Agromyza spp.); 9.
Švedinės muselės (Oscinella frit); 9.
Balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis marginata); 9.
Raudonkrūtiniai ir paprastieji lemai (Oulema melanopus, O. gallaeciana); 9.
Nematodai; 9.
Šliūžai; 9.
Piktžolės; 9.
Išgulimas; Paaiškinimas dėl veikliųjų medžiagų
Ruošiant GAAP direktyvas EPPO viešų diskusijų metu svarstyta informacija apie augalų apsaugai naudojamas specifines veikliąsias medžiagas ir kaip tai susieti su pagrindine GAAP strategija. Galimi atvejai, kad atskirose EPPO šalyse dėl tam tikrų priežasčių kai kurios veikliosios medžiagos neregistruojamos arba jų naudojimas yra apribojamas. Tačiau dėl to augalų apsaugos strategijos pagrindai išlieka galiojančiais. EPPO rekomenduoja, kad laikantis GAAP principų, naudojami tik pagal paskirtį registruoti toje šalyje produktai. Smulkiosios rūdys (Puccinia hordei), geltonosios rūdys (P. striiformis), juodosios rūdys (P. garminis) Požymiai
Rūdžių sukėlėjai yra labai prisitaikę prie augalų šeimininkų. Miežius pažeidžia P. hordei ir P. striiformis forma sp. hordei bei P. graminis forma sp. secalis. Be to, dažnai pasitaiko, kad grybų patotipai prisitaiko prie augalo šeimininko atsparių genotipų. Kai kurios javų rūdys turi augalus tarpininkus (P. hordei – vištapienę (Ornithogalum spp.), P. graminis – paprastąjį raugerškį (Berberis vulgaris). P. striiformis yra trumpo ciklo ecių pagalba plintančios rūdys. Pavasarį javai užsikrečia nuo augalų tarpininkų oru plintančiomis ecidosporomis arba iš kitur oru užnešamomis urėdiosporomis. Smulkiosiomis bei geltonosiomis rūdimis augalai gali užsikrėsti ir rudenį. Tuo laiku oru plintantis pirminis užkratas gali būti randamas visur ir yra nekontroliuojamas. Pakartotinis rūdžių išplitimas javuose urėdiosporomis gali paskatinti epideminį rūdžių plitimą ir tuo momentu yra tinkamiausias laikas naudoti augalų apsaugos produktas. Vegetacijos pabaigoje susiformuoja teliosporos, kuriomis apsikrečia augalai tarpininkai. Miežių lapus pažeidžiančios rūdys skiriasi pagal pustulų išsidėstymą ant lapo ir spalvą. Smulkiųjų rūdžių urėdiosporos netaisyklingai išsibarsto lapų viršutinėje pusėje ir yra rusvai oranžinės spalvos. Geltonai oranžinės spalvos geltonųjų rūdžių urėdiosporos išsidėsto eilutėmis, kurios labiausiai yra tipiškos ant senesnių lapų (labai jautrių veislių miežių lapai per trumpą laiką pagelsta ir nudžiūsta). Juodosios rūdys sudaro tamsiai rudus, pailgus dryžius ant lapų ir lapamakščių. Labiausiai Europoje miežių pasėliuose paplitusios smulkiosios rūdys, bet retkarčiais ir geltonosios rūdys išplinta tiek, kad reikia naudoti augalų apsaugos produktus. Juodosios rūdys miežių pasėliuose randamos retai, ypač kai arti neauga augalai tarpininkai (raugerškis). Pagrindinė strategija
Naudojant įvairias agrotechnines priemones, galima sumažinti rūdžių plitimą miežiuose. Pirmiausia reikia auginti atsparių rūdims veislių miežius. Jautrių rūdims veislių reiktų atsisakyti. Sunaikinti iš pabirų sudygusius miežius, per anksti nesėti žieminių miežių. Kad būtų išvengta per daug vešlaus ir tankaus pasėlio, reikia nepertręšti pasėlių azoto trąšomis. Palaukėse išnaikinti augalus tarpininkus. Kai rizika užsikrėsti rūdimis yra labai didelė, reikia naudoti fungicidus. Paprastai pakanka vieno ar dviejų purškimų. Priimant sprendimą dėl fungicidų naudojimo, reiktų atsižvelgti į rekomenduojamas žalingumo ribas ar pasiremti prognozavimo tarnybų rekomendacijomis. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje purkšti nuo rūdžių registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas, ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenpropidinas, fenpropimorfas, flukvinkonazolas, flutriafolas, metkonazolas, piraklostrobinas, propikonazolas, tebukonazolas, triadimenolas, trifloksistrobinas. Miltligė (Blumeria graminis) Požymiai
Miltligė pažeidžia miežių lapus, lapamakštes ir varpas, padengdama juos baltu grybienos valkčiu, kuris senstant tamsėja, paruduoja. Kurį laiką užkrėsti lapai išlieka žali ir gyvybingi, bet vėliau ligos apimtas plotas palaipsniui apmiršta. Grybienos paviršiuje gausiai susiformavusios konidijos vėjo pagalba plinta dideliais atstumais ir apkrečia sveikus augalus. Oru plintantis užkratas gali būti randamas visur ir yra nekontroliuojamas. Konidijų sudygimui reikalinga didelė santykinė oro drėgmė (bet lapų paviršius neturi būti šlapias), tuo tarpu sporuliacijai ir sporų pasklidimui palankesni sausesni orai. Besikaitaliojantys sausi drėgni orai, būdingi Šiaurės vakarų Europoje, yra palankiausi miltligei plisti. Miltligės pažeistoje lapo vietoje nutrūksta fotosintezė ir pasirodo chlorozės. Ankstyvaisiais augalo vystymosi tarpsniais išplitus miltligei augalai gali prasčiau išsikrūmyti. Vėlesniais vystymosi tarpsniais dėl miltligės pažeidimo mažėja žalias lapų plotas ir tuo pačiu grūdų derlius. Miežiams miltligė yra žalingesnė nei kitiems javams. Miltligės sukėlėjo vaisiakūniai – kleistoteciai – gali pasirodyti juodų taškelių pavidalu ant senų kolonijų nuo bamblėjimo pabaigos iki žydėjimo pabaigos (BBCH 39-69). Tačiau kleistoteciai sąlyginai mažai svarbūs pavasarinei infekcijai. Užsikrečiama daugiausia nuo senų augalų ar per orą iš kitur atneštomis konidijomis. Vasariniai miežiai užsikrečia nuo žieminių. Pagrindinė strategija
Miežiuose miltligę sukelia tik Blumeria graminis forma sp. hordei, todėl ši liga, plintanti kviečiuose ar rugiuose, negali užkrėsti miežių ir atvirkščiai. Žieminiai miežiai neturėtų būti auginami po vasarinių miežių. Visumoje miežiai daug labiau pažeidžiami nei kviečiai, dėl to nuostoliai miežiuose, nenaudojant apsaugos priemonių nuo šios ligos, gali būti gerokai didesni. Pasirinkta tinkama auginimo technologija gali iš dalies sumažinti miltligės plitimą pasėlyje. Rekomenduojama auginti atsparias miltligei veisles, ypač turinčias patvarų Mlo atsparumo geną. Sėjant atsparių miltligei veislių mišinius, gali žymiai sumažėti miltligės rizika. Regionuose, kur vyrauja ypač palankios miltligei plisti sąlygos, žieminius miežius tos vietos sąlygomis reikia sėti kiek galima vėliau. Retesniuose miežių pasėliuose miltligės intensyvumas būna mažesnis nei tankiuose, gausiai patręštuose azotu. Kai miltligės rizika labai padidėja, reikia naudoti fungicidus. Pagal reikalą purškiama vieną ar du kartus, bet ne vėliau plaukėjimo tarpsnio vidurio (BBCH 55). Žieminius miežius purkšti nuo miltligės rudenį daugeliu atvejų netikslinga. Tačiau gali pasitaikyti atvejų, kuomet purškimas nuo miltligės rudenį bus tikslingas, ypač lengvose dirvose, kur miltligė gali pabloginti žiemojimą. Vasariniai miežiai nuo miltligės purškiami pasirodžius pirmiems ligos požymiams, o nuo bamblėjimo tarpsnio pradžios bet kuriuo atveju, kai pažeidžiamas trečias nuo viršaus lapas. Tose vietovėse, kur miltligė plinta nuolat, gali būti naudojami beicai, saugantys nuo šios ligos, tačiau beicavimas gali sukelti atsparumo problemas. Atsparumo problemos
Yra duomenų apie miltligės sumažėjusį jautrumą EBI (ergosterolo biosintezės inhibitoriai) grupės fungicidams, bet tai kol kas nesumažino bendro apsaugos veiksmingumo. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje purkšti nuo miltligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenpropidinas, fenpropimorfas, flukvinkonazolas, flutriafolas, krezoksimmetilas, metkonazolas, piraklostrobinas, propikonazolas, tebukonazolas, triadimenolas, trifloksistrobinas.
Sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: flutriafolas, triadimenolas, tebukonazolas. Kūlės (Ustilago hordei, U. nuda) Požymiai
Ustilago hordei sukelia miežių kietąsias kūles. Apsikrečia miežių daigai nuo ant sėklos paviršiuje esančių ar dirvoje išlikusių kūliasporių. Iškart po žydėjimo pasimato kūlėtos varpos. Kūlėti augalai yra žemesni. Visoje varpoje vietoj žiedų susitelkusi juodai ruda sporų masė, apsupta plona, pusiau permatoma plėvele, susidariusia iš apyžiedžio liekanų. Varpa atrodo tarsi pripildyta pilkšvai juosvų grūdų, dažnai su išlikusiais akuotais. Išlieka iki derliaus nuėmimo.
Ustilago nuda sukelia miežių dulkančiąsias kūles. Šis ligos sukėlėjas plinta su sėkla. Pasėjus užkrėstą sėklą, grybiena auga kartu su augalu ir jam išplaukėjus, vietoje varpos būna stagarėlis, aplipęs kūliasporėmis. Jos vėjo pernešamos ant sveikų varpų. Kūliasporė, patekusi ant žiedo, įauga į mezginę. Grūdo formavimosi metu grybas prasiskverbia į endospermą. Pagrindinė strategija
Miežių sėklų paviršius kietosiomis kūlėmis užkrečiamas kūlimo metu, kuomet kūlėti grūdai pratrūksta ir kūlių masė pasklinda. Sėklos paviršiuje ar dirvoje esančios sporos augalus užkrečia dygimo metu. Nuo šio sukėlėjo apsisaugoma naudojant kontaktinius beicus. Miežių kūlimo metu dulkančiųjų kūlių sukėlėjas U. nuda jau būna sėklos viduje. Siekiant apsaugoti augalą nuo sukėlėjo vystymosi augale po sudygimo, reikalinga naudoti sisteminius beicus. Bet kuriuo atveju svarbu naudoti sertifikuotą, neužkrėstą kūlėmis ir gerai išbeicuotą sėklą. Sėklos sertifikavimas ir beicavimas yra efektyviausi apsaugos metodai nuo kūlių, kurios intensyvios žemdirbystės kraštuose dabar yra mažai žinoma liga. Jeigu ūkininkai taupydami sėja paties išaugintą ir nebeicuotą sėklą ir šios ligos pasirodo, tai ši praktika nėra GAAP. Taip pat yra galimybė išsitirti sėklų ligotumą, kad būtų galima apsispręsti dėl beicavimo reikalingumo. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje nuo kūlių sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ciprokonazolas, difenokonazolas, dinikonazolas, flutriafolas, karboksinas, tebukonazolas, triadimenolas, tritikonazolas. Stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichodes) Požymiai
Tapesia yallundae (anamorfas Pseudocercosporella herpotrichodes) žiemoja ražienų likučiuose. Konidijos susiformuoja pavasarį ir sukelia pirminę infekciją. Augalas užkrečiamas per dengiamąją lapamakštę ir pažeidimas palaipsniui prasiskverbia į stiebą. Ant apatinių tarpubamblių susiformuoja pailgos dėmės su tamsiu apvadu. Jei stiebas pažeidžiamas iki BBCH 31-32, padidėja ligos išplitimo vėlesniais tarpsniais ir pasėlio išgulimo rizika. Miežiai daug rečiau ir mažiau nei kviečiai pažeidžiami stiebalūžės. Pagrindinė strategija
Miežiuose taip pat gali būti naudojami apsaugos produktai nuo stiebalūžės. Miežiai yra kaip tinkamas augalas šeimininkas patogeno išlikimui. Jei reikalinga panaudoti fungicidus nuo stiebalūžės, pagal galimybes reikia derinti šį purškimą su purškimu nuo kitų ligų. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje purkšti nuo stiebalūžės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: ciprodinilas ir prochlorazė. Javaklūpė (Gaeumannomyces graminis) Požymiai
Gaeumannomyces graminis yra dirvos patogenas, pažeidžiantis miežių šaknis, ant kurių išaugina charakteringą juodą paviršinę grybieną. Liga taip pat gali pažeisti šaknies kaklelį ir apatinę stiebo dalį. Šaknys iš dalies arba visiškai sunaikinamos, o pažeistų augalų išplaukėjusios varpos būna išbalusios, tuščios, ypač vyraujant sausiems orams. Patogenas išlieka kaip saprofitinis grybas ant augalų likučių ir tiesiogiai pažeidžia naujų augalų šaknis. Oru javaklūpės sukėlėjas nepernešamas. Liga pasėlyje dažniausia plinta židiniais, bet gali pažeisti ir pavienius augalus. Išplitusi javaklūpė ypač sumažina intensyviai auginamų kviečių derlių. Miežiuose ji nėra tokia žalinga. Pagrindinė strategija
Kadangi Gaeumannomyces graminis yra šaknis pažeidžiantis dirvos patogenas, todėl praktiškai nuo jo yra neapsisaugoma naudojant fungicidus. Javaklūpės sukėlėjas ant augalų likučių ilgai gyvybingas neišlieka, todėl sėjomainos taikymas yra skvarbiausia augalų apsaugos priemonė. Pašaknio bei šaknų puviniai ir pavasarinis pelėsis (Fusarium culmorum, Monographella nivalis) Požymiai
Fusarium culmorum, Monographella nivalis yra dirvos patogenai, kurie pažeidžia miežių apatinę stiebo dalį ir šaknis. Šie du patogenai plinta ir su sėkla. Daigų šaknų puvinius F. culmorum ir M. nivalis sukelia tiek plisdami su sėkla, tiek tiesiogiai dirvoje. Dėl M. nivalis pažeidimų daigai gali net žūti ir išretėti pasėlis. Palankiomis sąlygomis nuo šaknų užsikrečia ir apatinė stiebo dalis, kuri gali būti stipriai pažeidžiama. F. culmorum plisti palankesni gana sausi ir šilti orai, todėl šio sukėlėjo sukeliamos ligos labiau išplitę centrinėje ir Pietų Europoje. Stiebo pagrindas paruduoja arba išryškėja didelės rudos dėmės, stiebai palinksta ir pasėlis išgula. M. nivalis plinta žemoje temperatūroje tirpstant sniegui. Jam nutirpus anksti pavasarį, ant augalų lapų matyti iššviesėjusios vandeningos dėmės. F. culmorum pažeidžia daugelio augalų šaknis ir išlieka kaip saprofitinis grybas ant augalų liekanų. M. nivalis pažeidžia varpinius augalus ir išlieka dirvoje. Daigai ir augalai ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais nuo šaknų puvinių gali būti apsaugomi sėjant beicuotą sėklą. Javų pašaknį ir šaknis gali pažeisti ir kiti patogeniniai grybai kaip Rhizoctonia cerealis (su panašiais į stiebalūžę pažeidimo požymiais), kiti Fusarium genties grybai. Pagrindinė strategija
Dominuojant varpiniams javams sėjomainoje, užkrato daugėja, todėl sėjomainos laikymasis iš dalies mažina pašaknio bei šaknų puvinių plitimą. Kadangi F. culmorum ir M. nivalis natūraliai yra dirvos mikrofloros sudėtinė dalis, sėjomaina nėra tiek efektyvi kaip nuo javaklūpės. Siekiant sumažinti pašaknio ir šaknų puvinių, sukeltų F. culmorum ir M. nivalis, pažeidimo intensyvumą, reikia į subrendusią sėjai dirvą sėti sertifikuotą, neužkrėstą šiais sukėlėjais sėklą. Miežių sėklos beicavimas nuo F. culmorum ir M. nivalis yra įprasta GAAP. Kai sėklos pažeidimo intensyvumas yra nedidelis (iki 10 proc.), beicavimui naudojami kontaktiniai, kai didesnis – sisteminiai beicai. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: benomilas, difenikonazolas, karbendazimas, fludijoksonilas, fuberidazolas, guazatinas, prochlorazė. Tifuliozė / pavasarinis pelėsis (Typhula incarnata) Požymiai
Miežiai dažniausiai tifuliozės (Typhula incarnata) pažeidžiami tada, kuomet ilgiau laikosi sniego danga. Nutirpus sniegui, žuvusių augalų plotai būna aptraukti pilkšva grybiena, kuri pradeda vystytis. Ant augalo stiebų kartu su grybiena vystosi ir tifuliozės vaisiakūniai – skleročiai. Jie yra dobilo sėklos dydžio nuo šviesiai rožinės iki tamsiai raudonos spalvos. Pagrindinė strategija
Reikia auginti mažiau jautrias šiai ligai veisles. Ligos plitimas sumažėja atsisakius atsėliavimo. Pakankamas apsirūpinimas magniu yra nepalankus Typhula incarnat. Šio sukėlėjo plitimo rizika padidėja tankiuose pasėliuose. Fungicidais gali būti purškiama vėlyvą rudenį prieš užsningant. Rizikos veiksniai, įtakojantys ligos plitimą, yra ankstyvas sniegas ir ilgai besilaikanti stora sniego danga ant neužšalusios žemės. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje purkšti nuo tifuliozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas ir triadimenolas. Tinkliškoji dryžligė (Pyrenophora teres) Požymiai
Pyrenophora teres (anamorfas Drechslera teres) plinta su sėkla arba per augalų liekanas (nuo kurių išplinta askosporomis). Konidijos formuojasi pažeistose lapo vietose ir ore išplinta kaip antrinis užkratas. Ant miežių lapų galima stebėti pažeidimus, kurių pagrindą sudaro išilginiai ir skersiniai brūkšneliai. Pirmi ligos požymiai pasireiškia kaip labai mažos, pailgos, rudos dėmelės arba dryželiai, kurie greitai didėja ir sudaro siaurų, gelsvų, tamsiai rudų skersinių ir išilginių dryželių tinklo formos raštą. Pažeista lapo dalis paruduoja. Pažeisti lapai anksti nudžiūsta. Liga ypač žalinga žieminiams miežiams. Pagrindinė strategija
Sėti neužkrėstą ligos sukėlėjų, kiek galima atsparesnių veislių sėklą. Tankiame vešliame pasėlyje tinkliškoji dryžligė labiau plinta, todėl reikia naudoti optimalias trąšų normas. Savaime sudygę miežiai, varpinės piktžolės bei kaimynystėje esantys nesuarti ar ligoti miežių laukai yra užkrato šaltinis. Apsaugai nuo tinkliškosios dryžligės beicuojama sėkla bei naudojami fungicidai vegetacijos metu. Priklausomai kiek intensyviai tinkliškoji dryžligė plinta, pasėliai nuo šios ligos gali būti purškiami vieną ar du kartus. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje purkšti nuo tinkliškosios dryžligės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas, ciprokonazolas, epoksikonazolas, fenprofimmorfas, fluikvinkonazolas, flusilazolas, piraklostrobinas, prochlorazė, propikonazolas, tebukonazolas.
Sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: difenokonazolas, fuberidazolas, imazalilas, fludijoksonilas. Juostuotoji dryžligė (Pyrenophora graminea) Požymiai
Pyrenophora graminea (anamorfas Drechslera graminea) plinta su sėkla. Pirmi ligos požymiai gali būti matomi jau ant pirmo, antro ar trečio daigo lapelio ir vėliau išplisti ant kitų lapų. Ant naujai pasirodžiusių lapų pasimato geltonas dryžis, dažniausiai ant lapamakštės ar lapo pagrindo. Šis dryžis palaipsniui ištįsta per visą lapo ilgį ir greitai lapo audiniai toje vietoje žūsta. Dryžiai palaipsniui susilieja ir lapas tose vietose sudžiūsta. Žuvus audiniams, atsiranda įtrūkimų. Ligoti augalai yra skurdūs. Plaukėjimo metu viršutinis lapas dažnai būna rusvas. Stipriai ligos pažeisti augalai gali neišplaukėti arba išplaukėjusios varpos gali būti deformuotos. Grūdai tokiose varpose yra neišsivystę arba labai susiraukšlėję, parudavę. Pagrindinė strategija
Veislės gali būti skirtingo jautrumo šiai ligai. Sėti neužkrėstas šiuo sukėlėju ir beicuotas sėklas. Pagrindinė apsauga nuo šios ligos yra sėklos beicavimas. Jeigu ūkininkai taupydami sėja pačių išaugintą ir nebeicuotą sėklą ir šios ligos pasirodo, tai ši praktika nėra GAAP. Galima išsitirti sėklų ligotumą ir apsispręsti dėl beicavimo reikalingumo. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje nuo juostuotosios dryžligės sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: difenokonazolas, fenpiklonilas, fludijoksonilas, imazalilas. Rinchosporiozė (Rhyncosporium secalis) Požymiai
R. secalis yra dažnas miežių lapų patogenas, išliekantis augalinėse liekanose. Ant lapų pasirodo melsvai žalios, neryškios dėmės, kurių centras vėliau įgauna pilką spalvą, o jas riboja tamsiai rudas apvadas. Žieminiuose miežiuose liga gali pasirodyti jau rudenį. Pavasarį augalų bamblėjimo metu rinchosporiozė platinama lietaus purslų pagalba. Dėmės gana dažnai vystosi ties lapo pagrindu. Pažeidus lapo pagrindą, apmiršta gyvybiniai procesai ir lapai nudžiūsta. Pagrindinė strategija
Reiktų auginti mažiau jautrias rinchosporiozei veisles. Savaime sudygę miežiai, varpinės žolės bei kaimynystėje esantys nesuarti ar ligoti miežių laukai yra užkrato šaltinis. Vėlyva žieminių miežių sėja mažina ligos išplitimo pavojų. Rinchosporiozės plitimą žieminių miežių pasėliuose reikia pradėti sekti nuo ankstyvo pavasario. Esant reikalui, pasėliai purškiami fungicidais 1 ar 2 kartus, ypač jei vyrauja drėgni ar/ir lietingi orai. Gali būti naudojamos prognozavimo sistemos, pagrįstos kritulių kiekio matavimu. Jos teikia rekomendacijas, kada pradėti purškimus nuo šios ligos. Pagrindiniai fungicidai
Lietuvos Respublikoje purkšti nuo rinchosporiozės registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: azoksistrobinas, bromukonazolas, ciprokonazolas, epoksikonazolas, flukvinkonazolas, piraklostrobinas, prochlorazė, propikonazolas ir tebukonazolas. Amarai Požymiai
Amarai, ypač Sitabion avenae, Metopolophium dirhodum ir Rhopalosiphum padi, gali išplisti staiga ir labai gausiai. Jie gali kenkti augalui tiesiogiai misdami jo sultimis ar netiesiogiai išskirdami juodas apnašas bei platindami virusines ligas, ypač BYDV. Grūdų kokybė taip pat gali nukentėti dėl amarų pažeidimų, bet amarai miežių varpas dažniau pažeidžia šiaurinėje Europos dalyje. Pagrindinė strategija
Kai kuriose vietovėse BYDV išplinta anksti sėtų žieminių miežių pasėliuose ir retkarčiais po švelnių žiemų pažeidžia vasarinius miežius. Vėlinant žieminių ir ankstinant vasarinių miežių sėją, galima išvengti virusinių ligų plitimo. Kai amarų plitimui sąlygos būna palankios rudenį, tikslinga žieminių miežių pasėlius nupurkšti insekticidais iš rudens. Kad laiku būtų panaudoti insekticidai nuo amarų, reikia nuolat stebėti žieminių ir vasarinių miežių pasėlius, sekti prognozių tarnybos pranešimus. Purškimą nuo amarų reikia atlikti jiems

DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.