untitled

untitled LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ NUTARIMAS DĖL VENTOS UPIŲ BASEINO RAJONO VALDYMO PLANO IR PRIEMONIŲ VANDENSAUGOS TIKSLAMS VENTOS UPIŲ BASEINO RAJONE PASIEKTI PROGRAMOS PATVIRTINIMO 2010 m. lapkričio 17 d. Nr. 1617 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997. Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544) 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir 25 straipsnio 4 dalimi ir įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 melų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009. Nr. 33-1268), 3 lentelės 905 punktą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Patvirtinti: 1.1. Ventos upių baseino rajono valdymo planą (toliau – Planas); 1.2. Priemonių vandensaugos tikslams Ventos upių baseino rajone pasiekti programą (toliau – Programa). 2. Pavesti Aplinkos ministerijai koordinuoti Plano ir Programos įgyvendinimą. 3. Pasiūlyti savivaldybėms, esančioms Ventos upių baseino rajone, dalyvauti vykdant Planą ir Programą. 4. Nustatyti, kad šis nutarimas tą pačią dieną oficialiai be Plano ir Programos skelbiamas „Valstybės žiniose“, o nutarimas su Planu ir Programa „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje (www.valstybes-zinios.lt). MINISTRAS PIRMININKAS ANDRIUS KUBILIUS APLINKOS MINISTRAS GEDIMINAS KAZLAUSKAS _________________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1617 VENTOS UPIŲ BASEINŲ RAJONO VALDYMO PLANAS I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Įgyvendindama Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2000, Nr. 61-1816; 2003, Nr. 36-1544) nuostatas, į kurias perkelti ir pagrindinio Europos Sąjungos (toliau – ES) vandens teisinio dokumento – 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 5 tomas, p. 275), (toliau – BVPD) reikalavimai, Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – AAA) kartu su Lietuvos geologijos tarnyba (toliau – LGT) parengė šį Ventos upių baseinų rajono (toliau – UBR) valdymo planą. Lietuvai įstojus į ES vandens telkiniai turi būti tvarkomi ir saugomi ne pagal administracines, bet pagal hidrologiškai apibrėžtas natūralias upių baseinų ribas. Upės baseinas – tai teritorija, iš kurios visas paviršinis vanduo suteka į vieną upę. Upės vandens kokybę sąlygoja jos baseino teritorijoje vykstantys gamtiniai procesai bei bendras ūkinės veiklos poveikis. Įgyvendindama vandensaugos teisės aktų reikalavimus Lietuva iki 2015 m. visuose šalies vandens telkiniuose privalės pasiekti gerą būklę. Administraciniuose vienetuose (savivaldybėse) vandens valdymas ir toliau vyks, tačiau norint įgyvendinti tikslus vandens telkiniuose savivaldos institucijos, kurių administruojamos teritorijos ar jų dalys patenka į bendrą upės baseiną, turės koordinuoti ir derinti vandens gerinimo priemones. Siekiant palengvinti vandens ir vandens telkinių valdymą, Lietuvos upių baseinai buvo apjungti į keturis UBR: Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos. Kiekvienam UBR turi būti parengti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti UBR valdymo planai ir jų įgyvendinimo priemonių programos. Valdymo planai bus įgyvendinami 2010–2015 m. laikotarpiu ir atnaujinami kas šešerius metus, t.y. 2015, 2021 m. ir t. t. Valdymo planuose trumpai apibūdinta dabartinė UBR būklė, apibendrinti ją sąlygojančios žmogaus veiklos poveikio analizės rezultatai, pateikiama informacija apie vandensaugos tikslus ir jų pagrindimą, išskirti rizikos vandens telkiniai, kuriuose iki 2015 m. nebus pasiekta gera būklė, numatytos priemonės vandensaugos tikslams pasiekti bei kita informacija. UBR valdymo planai yra skirti visuomenei, valstybės ir savivaldybių institucijoms, Europos Komisijai bei įvairioms Lietuvos interesų grupėms. Sudarant upių baseinų valdymo planus yra ne tik nustatyti aplinkosaugos prioritetai, bet ir įvertinti ekonominiai bei socialiniai aspektai. Tvarkant vandens išteklius reikia subalansuoti ir suderinti vandens naudojimą buities, žemės ūkio, pramonės, rekreacijos ir gamtosaugos tikslams. Siekiant subalansuotai naudoti visuomenės, ūkio ir gamtos išteklius bei stengiantis suderinti vandens apsaugos ir kitus visuomenės poreikius, teisės aktai numato ir kai kurių išimčių galimybę. Viena jų – užsibrėžto tikslo įgyvendinimą nukelti vėlesniam laikui (ilgiausiai iki 2027 m.), jeigu jį pasiekti laiku neleidžia techninės galimybės, labai didelės sąnaudos ar gamtinės sąlygos. Kai geros būklės pasiekti neįmanoma net ir iki 2027 m., leidžiama kita išimtis – užsibrėžti ne tokį aukštą tikslą, jeigu jį pasiekti neleidžia techninės sąlygos, labai didelės sąnaudos, gamtinės priežastys ar itin didelis užterštumas ir jeigu siekiant geros būklės atsirastų labai didelių neigiamų socialinių ekonominių padarinių, kurių išvengti nėra jokių kitų aplinkosauginiu požiūriu pranašesnių alternatyvų. Jeigu pasiekti vandensaugos tikslus trukdo vandens telkinyje žmogaus padaryti fiziniai-morfologiniai pakitimai, pvz., pastatytas uostas, stipriai pagilintas upės dugnas, įrengta užtvanka, vandens telkinį galima išskirti kaip „labai pakeistą“ ir jam taip pat nustatyti švelnesnius vandensaugos tikslus. Labai svarbus vaidmuo tvarkant vandens išteklius tenka visuomenei, kuri turi dalyvauti vandens telkinių valdymo procese. Visuomenė buvo informuota apie aktualiausias vandens valdymo ir apsaugos problemas, kurios buvo identifikuotos apibūdinant UBR. Interesų grupių ir visuomenės atstovai du kartus buvo kviečiami pateikti savo pastabas ir komentarus preliminariems Ventos UBR valdymo planams, kurie buvo patalpinti AAA interneto svetainėje. Ventos UBR valdymo plano ir priemonių programos projektai buvo keletą kartų aptariami Koordinavimo tarybos posėdžiuose ir išplėstiniuose seminaruose. Į priimtinas raštu pateiktas interesų grupių pastabas ir komentarus buvo atsižvelgta koreguojant valdymo planą. Pagal Upių baseinų rajono valdymo plano ir priemonių programos vandensaugos tikslams pasiekti rengimo bei derinimo su užsienio valstybėmis tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 591 (Žin., 2003, Nr. 114-5170) už UBR planų parengimą ir koordinavimą visoje Lietuvos teritorijoje, o taip pat už atsiskaitymą Europos Komisijai atsakinga institucija paskirta AAA. II SKYRIUS. VENTOS UPIŲ BASEINŲ RAJONO CHARAKTERISTIKA I SKIRSNIS. PAVIRŠINIAI VANDENS TELKINIAI 2. Ventos UBR yra priskiriama Lietuvos teritorijoje esančios Ventos, Bartuvos ir Šventosios upių baseinų dalys (1 pav.). Ventos, Bartuvos ir Šventosios baseinai Lietuvoje užima teritoriją tarp 55°37' ir 56°26' šiaurės platumos bei 21°9' ir 23°20' rytų ilgumos. Bendras Ventos ilgis yra 343,3 km, o baseino plotas – 11,8 tūkst. km2. Lietuvoje yra 159,1 km ilgio Ventos atkarpa nuo versmių, toliau dar 1,7 km atkarpa eina Lietuvos-Latvijos siena. Lietuvoje esanti baseino dalis užima 5140,4 km2. Žemesnis Ventos upės ruožas bei baseino dalis yra Latvijos teritorijoje. Bartuvos upės bendras ilgis yra 101,3 km, baseino plotas – 2020 km2. Lietuvoje teka 55,3 km ilgio Bartuvos atkarpa nuo versmių, jos baseino plotas Lietuvoje – 747,7 km2. Kita Bartuvos atkarpa bei baseino dalis yra Latvijoje. Šventosios ilgis yra 68,4 km, iš kurių 31,8 km (48,5–16,7 km nuo žiočių) teka Lietuvos – Latvijos siena. Šventosios baseino bendras plotas siekia 471,9 km2, iš kurio 390,2 km2 yra Lietuvos teritorijoje, likusi dalis – Latvijoje. Taigi bendras Ventos UBR plotas yra 6278,3 km2. (pav.) 1 pav. Ventos UBR baseinai Vandens telkinių apibūdinimas Ventos baseinas 3. Venta pagal bendrą ilgį yra trečioji tiek tarp Lietuvos, tiek tarp Latvijos upių. Jos versmės – Medainio ežeras Žvirgždžių kaime, Telšių rajone, telkšantis 180 m Baltijos sistemos (toliau – BS) aukštyje. Medainio ežeras bei Ventos aukštupio atkarpa patenka į Ventos ištakų hidrografinį draustinį. Ventos bei jos kairiųjų intakų aukštupiai drenuoja šiaurrytinius Žemaičių aukštumos šlaitus, tad šių atkarpų vagų nuolydžiai yra gana dideli, vietomis iki 0,1 proc.. Toliau tekėdama upė pasiekia Ventos vidurupio žemumą, kur upių nuolydžiai bei srovės greičiai sumažėja, ir ties Varduvos žiotimis įteka į Latviją. Ventos kritimas nuo versmių iki Latvijos sienos – 142 m, vidutinis nuolydis – 0,085 proc. Lietuvoje yra 44 proc. Ventos baseino. Ventos baseine vyrauja vandeniui mažai laidūs gruntai, 55,8 proc. jo paviršiaus užima šlapios žemės, 7,3 proc. – pelkės; didžiausia baseino pelkė – Kamanos (39,4 km2). Nuotėkio natūralaus reguliavimo sąlygos geresnės aukštumose bei jų papėdėse, kur žvyringi bei smėlingi dariniai paplitę labiau nei Ventos vidurupio žemumoje. Lietuvoje esančios baseino dalies miškingumas – 28 proc., ežeringumas yra 1,5 proc., čia yra 84 ežerai didesni nei 0,005 km2, iš jų 12 – didesni nei 0,5 km2. Vidutinis metų nuotėkio hidromodulis Ventos baseine kinta nuo 12,3 iki 5,21 l/s iš km2. Vandeningiausios Žemaičių aukštumos šlaitus drenuojančios, o mažiausiai vandeningos – lyguminėje baseino dalyje tekančios upės. Lietuvos teritorijoje esančio Ventos upyno suminis metų debitas – 41 m3/s. Ventos pabaseinio upių tinklą sudaro 440 ilgesnių ir 1770 trumpesnių nei 3 km upių. Bendras upių ilgis – 7144 km. Ilgesnių negu 3 km upių tinklo tankis siekia 0,68 km/km2, smulkiųjų (t.y. trumpesnių nei 3

1. km)– 0,71 km/km2. Ilgiausi ir didžiausi pagal baseinų plotą Ventos intakai Lietuvoje yra Vadakstis, Virvyčia, Varduva, Dabikinė ir Ringuva (1 lentelė), o didžiausi ežerai – Lūkstas, Plinkšių ež. ir Mastis (2 lentelė). 1 lentelė. Ventos baseino upių ilgiai ir baseinų plotai. Upė Įtekėjimo krantas Atstumas nuo žiočių, km Ilgis, km Baseino plotas, km2 bendras Lietuvoje bendras Lietuvoje Varmė d 318,9 17,0 17,0 81,2 81,2 Knituoja d 317,4 16,8 16,8 61,1 61,1 Gansė d 313,7 19,3 19,3 116,2 116,2 Aunuva k 312,1 25,5 25,5 186,0 186,0 Šona d 308,5 16,5 16,5 68,1 68,1 Ringuva d 276,2 33,6 33,6 322,2 322,2 Žižma k 269,0 20,6 20,6 166,1 166,1 Avižlys k 234,1 20,1 20,1 78,3 78,3 Uogys k 232,0 27,6 27,6 68,2 68,2 Dabikinė d 229,5 37,2 (3 km – siena) 34,2 387,6 374,2 Virvyčia k 224,0 99,7 99,7 1134,2 1134,2 Pievys k 216,2 26,9 26,9 69,0 69,0 Viešetė k 201,0 23,6 23,6 92,2 92,2 Šerkšnė k 194,9 38,1 38,1 285,2 285,2 Vadakstis d 184,2 82,2 (53,8 – siena, 20,6 – Latvijoje) 7,8 1239,6 467,6 Varduva k 182,5 90,3 90,3 586,7 586,7 Lūšis k 173,7 31,5 (18,6 – siena, 6,5 – Latvijoje) 6,4 113,6 60,6 Šaltinis: Gailiušis, B., Jablonskis, J., Kovalenkovienė M. 2001. Lietuvos upės. Hidrografija ir nuotėkis. 2 lentelė. Didesnieji Ventos baseino ežerai. Ežeras Inv. Nr. Tiesioginė vandentėkmė Gylis, m Plotas, km2 Tūris, tūkst. m3 Baseino plotas, km2 maks. vid. plane[1] sąraše[2] Lūkstas 13-39 Varnelė 7,00 3,60 10,18 10,009 36136,2 76,3 Plinkšių ežeras 3-6 Šerkšnė 11,75 3,61 3,463 3,935 12490,0 143,0 Mastis 13-19 Mastupis 4,80 2,60 2,741 2,722 7140,0 40,0 Paršežeris 24-1 Sietuva 4,00 2,60 1,939 1,934 5068,1 29,0 Tausalas 3-10 Tausalas 6,10 3,34 1,886 1,912 5255,0 8,8 Paežerių ežeras 14-1 Upyna 6,60 2,80 1,75 1,406 4895,0 22,7 Germantas 13-16 Gerupis 5,80 2,40 1,569 1,646 3760,2 9,5 Stervas 13-34 Sengovija 2,60 1,38 1,309 1,371 1810,0 9,8 Biržulis 13-35 Virvyčia 2,35 0,91 1,068 1,142 974,5 190,2 Alsėdžių ežeras 13-14 Sruoja 2,90 1,74 0,833 0,904 1437,5 67,7 Gludas 14-8 Gludas 2,90 1,80 0,507 0,539 952,2 6,0 Viekšnalių ežeras 13-26 Viekšnupis 2,89 1,85 0,504 0,176 - ? Šaltinis: AAA GIS informacija Ventos baseino ribos bei baseine esančios savivaldybės pavaizduotos 2 paveiksle. (pav.) 2 pav. Ventos baseine esančios savivaldybės Bartuvos baseinas 4. Bartuvos versmės – Plungės rajone, Mačiukių kaime, 3 km į šiaurę nuo Platelių ežero. Versmių altitudė – 152 m BS aukštyje. Upė prasideda Žemaičių aukštumos šiaurvakariniame šlaite, Platelių ežero duburį juosiančiame moreniniame kalvagūbryje. Nusileidusi nuo Žemaičių aukštumos Bartuva teka Pajūrio žemuma, ties Apšės žiotimis kerta Lietuvos-Latvijos sieną ir už 46 km įteka į lagūninį Liepojos ežerą Baltijos pajūryje. Bartuvos nuolydis Lietuvos teritorijoje kinta nuo 0,91 proc. aukštupyje iki 0,087 proc. pasienyje (vidutinis – 0,26 proc.). Lietuvoje yra 37 proc. Bartuvos baseino. Bartuvos baseine vyrauja mažai laidūs vidutinio sunkumo priemoliai, 84,6 proc. užima šlapios žemės. Baseino pelkėtumas – 4,6 proc., daugiausia pelkių yra latviškoje baseino dalyje, ypač žemupyje. Baseino miškingumas – 3,2 proc., o ežeringumas – tik 0,2 proc.. Baseine telkšo 5 ežerėliai (didžiausi iš jų: Juodkaičių – 0,028 km2, Laumių – 0,02 km2 ir Lestis – 0,012 km2), tačiau yra nemažai tvenkinių: Skuodo, Puodkalių, Mosėdžio, Šatės, Lyksūdės, Drūpių ir kt. Vidutinis metų nuotėkio hidromodulis – 12,3 l/s iš km2. Vidutinis Bartuvos metų debitas ties Lietuvos-Latvijos siena – 12 m3/s, iš kurių 9,2 m3/s – Lietuvoje esančios baseino dalies nuotėkis. Bartuvos baseino upių tinklą sudaro 44 ilgesnės ir 144 trumpesnės nei 3 km upės. Bendras upių ilgis – 555,8 km. Ilgesnių negu 3 km upių tinklo tankis siekia 0,66 km/km2, smulkiųjų (t.y. trumpesnių nei 3
2. km)– 0,22 km/km2. Ilgiausi ir didžiausi pagal baseinų plotą Bartuvos intakai Lietuvoje yra: Apšė, Luoba ir Erla. Pagrindinių Lietuvos teritorija tekančių Bartuvos baseino upių ilgiai ir dydžiai yra pateikiami 3 lentelėje: 3 lentelė. Bartuvos baseino upių ilgiai ir baseinų plotai. Upė Įtekėjimo krantas Atstumas nuo žiočių, km Ilgis, km Baseino plotas, km2 bendras Lietuvoje bendras Lietuvoje Eiškūnas k 75,4 16,5 16,5 36,9 36,9 Erla k 61,2 27,6 27,6 111,4 111,4 Luoba d 48,8 52,2 52,2 353,9 353,9 Apšė d 46,0 40,3 (24 km – siena) 16,3 357,1 122,4 Šaltinis: Gailiušis, B., Jablonskis, J., Kovalenkovienė M. 2001. Lietuvos upės. Hidrografija ir nuotėkis. Bartuvos baseino ribos bei baseine esančios savivaldybės pavaizduotos 3 paveiksle. (pav.) 3 pav. Bartuvos baseine esančios savivaldybės Šventosios baseinas 5. Šventosios versmės yra Skuodo rajone, Šatraminių kaime, Vakarų Žemaičių lygumoje. Versmių altitudė – 48 m BS aukštyje. Šventosios aukštupis numelioruotas, 12 km upės ruožas nuo versmių sureguliuotas. Nusileidusi nuo Žemaičių aukštumos Šventoji teka Pajūrio žemuma, kerta Baltijos pajūrio aukštesniąsias terasines lygumas ir ties Šventosios gyvenviete įteka į Baltijos jūrą. Beveik pusę savo ilgio (31,8 km – 47 proc.) Šventoji teka Lietuvos-Latvijos siena. Vagos nuolydis svyruoja nuo 0,14 proc. 16 km aukštupio ruože iki 0,004 proc. 11 km žemupio ruože (vidutinis – 0,065 proc.). Lietuvoje yra 83 proc. Šventosios baseino. Šventosios baseine šlapios žemės užima 83,2 proc.. Baseino pelkėtumas – 4,2 proc., miškingumas – 30,7 proc.. Ežerų baseine labai mažai, didžiausias – 0,07 km2 Kašučių ežeras Darbos baseine, ežeringumas – 0,3 proc.. Didžiausias tvenkinys – Mažučių (1,2 km2). Vidutinis metų nuotėkio hidromodulis Šventosios baseine yra apie 11,5 l/s iš km2, vidutinis metų debitas – 5,3 m3/s. Šventosios baseino upių tinklą sudaro 34 ilgesnės ir 95 trumpesnės nei 3 km upės. Bendras upių ilgis – 384 km. Ilgesnių negu 3 km upių tinklo tankis siekia 0,64 km/km2, smulkiųjų (t.y. trumpesnių nei 3
3. km)– 0,18 km/km2. Ilgiausi ir didžiausi pagal baseinų plotą Šventosios intakai Lietuvoje yra: Darba, Įpiltis ir Kulšė. Pagrindinių Lietuvos teritorija tekančių Bartuvos baseino upių ilgiai ir dydžiai yra pateikiami 4 lentelėje: 4 lentelė. Šventosios baseino upių ilgiai ir baseinų plotai. Upė Įtekėjimo krantas Atstumas nuo žiočių, km Ilgis, km Baseino plotas, km2 bendras Lietuvoje bendras Lietuvoje Įpiltis k 29,8 16,2 16,2 42,8 42,8 Kulšė k 23,0 18,2 18,2 43,5 43,5 Darba k 7,2 26,2 26,2 118,7 118,7 Šaltinis: Gailiušis, B., Jablonskis, J., Kovalenkovienė M. 2001. Lietuvos upės. Hidrografija ir nuotėkis Šventosios baseino ribos bei baseine esančios savivaldybės pavaizduotos 4 paveiksle. (pav.) 4 pav. Šventosios baseine esančios savivaldybės 6. Duomenys apie savivaldybių plotus, patenkančius į atskirus baseinus ir pabaseinius pateikiami 5 lentelėje, o 6 lentelėje pateikta informacija apie tai, kokią baseino ar pabaseinio dalį sudaro atskiros savivaldybės. 5 lentelė. Savivaldybių plotas Ventos UBR Savivaldybė Plotas, km2 Savivaldybės ploto dalis ( proc.) Ventos UBR Šventosios baseine Bartuvos baseine Ventos baseine Joniškio r. 1151.7 0.3 Akmenės r. 843.5 98 Skuodo r. 911.1 13.7. 76 7 Šiaulių r. 1807 49 Kretingos r. 989.25 22.8 4 Plungės r. 1105.4 0.6 16 Telšių r. 1438.5 90 Kelmės r. 1704.6 35 Rietavo 585.6 3.3 Šilalės r. 1188.2 5 Mažeikių r. 1220.1 1 99 Palangos m. 79.12 50 Šaltinis: ekspertų skaičiavimai 6 lentelė. Pabaseinių ploto dalis atskirose savivaldybėse, proc. Savivaldybė Ventos UBR Šventoji 390 km2 Bartuva 749.2 km2 Venta 5138.1 km2 Joniškio r. 0.1 Akmenės r. 16 Skuodo r. 32 92 1.2 Šiaulių r. 17 Kretingos r. 58 5 Plungės r. 1 3.5 Telšių r. 25.3 Kelmės r. 12 Rietavo 0.4 Šilalės r. 1 Mažeikių r. 2 23.5 Palangos m. 10 Šaltinis: ekspertų skaičiavimai 7. Ventos baseine yra 10 savivaldybių. 25,3 proc. Ventos baseino ploto yra Telšių rajono savivaldybėje, šiek tiek mažiau – 23,5 proc. – Mažeikių rajono savivaldybėje. Beveik visas Bartuvos baseinas (t.y. 92 proc.) yra Skuodo rajono savivaldybėje. Likusiose trijose savivaldybėse yra tik labai nedidelės Bartuvos baseino dalys nuo 1 iki 5 proc. Mažiausiai – tik 3 savivaldybės – yra Šventosios baseine. 58 proc. Šventosios baseino ploto yra Kretingos rajono savivaldybėje, 32 proc. – Skuodo rajono savivaldybėje, 10 proc. – Palangos miesto savivaldybėje. Vandens telkinių tipologija 8. Ventos UBR vandens telkiniai yra priskiriami šioms kategorijoms: upėms, ežerams, dirbtiniams (toliau – DVT) ir labai pakeistiems telkiniams (toliau – LPVT). Įvairios upės ir ežerai pasižymi savitomis gamtinėmis charakteristikomis: skiriasi upių dydžiai, nuolydžiai, ežerų gyliai. Šių gamtinių charakteristikų įvairovė turi įtakos ir vandens organizmų bendrijoms: skirtingose gamtinėse sąlygose, skiriasi ir vandens organizmų rūšinė sudėtis, įvairių rūšių santykiniai rodikliai bendrijose. Todėl, atsižvelgiant į paviršinių vandenų gamtinių charakteristikų įvairovę bei jų sąlygotus vandens organizmų bendrijų skirtumus, upės, ežerai, LPVT ir DVT yra papildomai suskirstyti į tipus. Kiekvienam vandens telkinių tipui būdinga tam tikrų charakteristikų visuma, kai telkinys nėra paveiktas žmogaus veiklos, yra vadinama etaloninėmis sąlygomis. Pagal charakteristikų nukrypimo nuo etaloninių sąlygų laipsnį galima nustatyti realią telkinio ekologinę būklę (žmogaus poveikio stiprumą), t.y. nustatyti, kur vandens organizmų bendrijų skirtumai yra dėl natūralių (gamtinių) veiksnių, o kur – dėl žmogaus poveikio. Tad gamtinėmis charakteristikomis besiskiriančių telkinių suskirstymas į tipus yra būtina sąlyga siekiant teisingai nustatyti šių telkinių ekologinę būklę. Upių vandens telkiniai 9. Upių vandens telkiniais yra įvardijamos visos upės, kurių baseinų plotas yra didesnis už 50 km2. Upės, kurių baseinų plotai yra mažesni už 50 km nėra skirstomos į atskirus vandens telkinius, nes jos patenka į didesniųjų upių vandens surinkimo baseinus, kurių pagrindu yra vykdomas vandens telkinių valdymas. Todėl, atliekant valdymą baseininiu principu yra užtikrinama ne tik gera vandens telkinių ekologinė būklė/potencialas, tačiau ir jų baseinuose esančių mažesnių upių kokybė. 10. Ventos UBR identifikuoti 5 upių tipai, besiskiriantys vandens organizmų bendrijomis. Upių tipai apibūdinami dviem pagrindiniais gamtiniais veiksniais, kurie lemia didžiausius vandens organizmų bendrijų skirtumus: baseino plotu ir vagos nuolydžiu. Tipų apibūdinime naudojami ir veiksniai, į kuriuos, laikantis Paviršinių vandens telkinių tipų aprašo, paviršinių vandens telkinių kokybės elementų etaloninių sąlygų rodiklių aprašo ir kriterijų dirbtiniams, labai pakeistiems ir rizikos vandens telkiniams išskirti aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. D1-256 (Žin., 2005, Nr. 69-2481) nuostatų, taip pat privalu atsižvelgti vandens telkinių tipologijoje: absoliutus aukštis ir geologija. Pagal pastaruosius veiksnius beveik visos Lietuvos upės priklauso vienam tipui. Tuo tarpu pagal baseino plotą upės pasiskirsto 3 grupėse. Didesnio kaip 100 km2 baseino ploto upės papildomai suskirstytos į tipus taikant vagos nuolydžio kriterijų. Ventos UBR upių tipai ir juos apibūdinantys veiksniai yra pateikti 7 lentelėje. 7 lentelė. Ventos UBR upių tipologija Veiksniai Tipai 1 2 3 4 5 Absoliutus aukštis, m < 200 Geologija kalkinės Baseino plotas, km2 <100 100-1000 >1000 Vagos nuolydis, m/km - <0,7 >0,7 <0,3 >0,3 Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai 11. Atsižvelgiant į tipologiją bei žmogaus veiklos daromą poveikį upių būklei, Ventos UBR buvo išskirti 104 upių vandens telkiniai (įskaitant LPVT ir DVT), kurių bendras ilgis 1520,8 km. Ventos baseine išskirti 87 vandens telkiniai, kurių bendras ilgis siekia 1164,2 km, Šventosios baseine išskirti 6 telkiniai, kurių ilgis 126,3 km, Bartuvos baseine išskirta 11 telkinių, kurių bendras ilgis yra 230,4 km. 8 lentelėje pateikiamas skirtingo tipo vandens telkinių skaičius ir ilgis Ventos UBR baseinuose. 5 pav. demonstruojamas skirtingų tipų upių teritorinis išsidėstymas. Ventos UBR esančių mažųjų upių, kurios nėra išskiriamos į atskirus vandens telkinius, ilgis siekia 12 262 km, iš jų 9 856 km yra Ventos baseine, 1 488 km – Bartuvos baseine, 918 km – Šventosios baseine. 8 lentelė. Skirtingų tipų upių vandens telkinių skaičius ir ilgis Ventos UBR baseinuose Tipas Ventos baseinas Bartuvos baseinas Šventosios baseinas Vandens telkinių skaičius Vandens telkinių ilgis, km Vandens telkinių skaičius Vandens telkinių ilgis, km Vandens telkinių skaičius Vandens telkinių ilgis, km 1 65 739,1 7 108,8 3 40,3 2 7 104,4 0 0 2 78,2 3 11 202,5 4 121,6 1 7,8 4 2 22,5 0 0 0 0 5 2 95,7 0 00 0 0 Iš viso 87 1164,2 11 230.4 6 126.3 Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai (pav.) 5 pav. Ventos UBR upių tipai Šis ir kiti valdymo plane demonstruojami paveikslai taip pat pateikiami ir interaktyviame žemėlapyje http://gis.gamta.lt/baseinuvaldymas Ežerų ir tvenkinių vandens telkiniai 12. Ventos UBR identifikuoti 2 ežerų ir tvenkinių tipai. Pagrindinis veiksnys, lemiantis didžiausius vandens organizmų bendrijų skirtumus yra vidutinis ežerų gylis. Kaip ir upių atveju, ežerų tipų apibūdinime taip pat nurodyti ir kiti, privalomieji veiksniai: absoliutus aukštis, geologija ir paviršiaus plotas. Pagal absoliutų aukštį (privalomasis veiksnys) visi Lietuvos ežerai priklauso vienam tipui. Pagal geologiją beveik visi (su pavienėmis išimtimis) ežerai priskirtini kalkiniams, t.y. taip pat priklauso vienam tipui. Visi ežerai priskirtini vienai ežerų grupei – didesnio kaip 0,5 km2 (50
4. ha)ploto ežerai (sutinkamai su Paviršinių vandens telkinių tipų aprašu, paviršinių vandens telkinių kokybės elementų etaloninių sąlygų rodiklių aprašu ir kriterijų dirbtiniams, labai pakeistiems ir rizikos vandens telkiniams išskirti aprašu, pagal plotą klasifikuotini tik >0,5 km2 ežerai), kadangi Ventos UBR >0,5 km2 ploto ežeruose vandens organizmų bendrijų skirtumus lemia ne ežero dydis, o gylis. Pagal vidutinį gylį ežerai pasiskirsto 2 grupėse: mažesnio kaip 3 m vidutinio gylio ir 3–9 m vidutinio gylio ežerai. Ventos UBR ežerų tipai ir juos apibūdinantys veiksniai yra pateikti 9 lentelėje. 10 lentelėje pateikta informacija apie ežerų ir tvenkinių vandens telkinių skaičių Ventos UBR baseinuose, o 6 paveiksle pavaizduotas ežerų išsidėstymas. 9 lentelė. Ventos UBR ežerų tipologija Veiksniai Tipai 1 2 Vidutinis gylis (
5. m)< 3 3–9 Absoliutus aukštis (
6. m)< 200 Geologija kalkiniai (>1.0 meq/lg (Ca >15mg/l)) Paviršiaus plotas (km2) >0,5 Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai Didesnio nei 0,5 km2 ploto tvenkiniuose upėms būdingos sąlygos dėl patvankos poveikio yra pakitę į ežerams būdingas sąlygas, todėl šie tvenkiniai pagal savo savybes yra prilygintini natūraliems ežerams ir jų skirstymui į tipus taikomai tokie patys vidutinio gylio kriterijai. Iš viso, Ventos UBR ežerų ir tvenkinių vandens telkiniams priskiriama 12 ežerų ir 8 tvenkiniai, kurių tarpe 9 ežerai ir 6 tvenkiniai yra pirmojo tipo, likusieji 3 ežerai ir 2 tvenkiniai – antro tipo. Ventos UBR dar yra 660 ežerų, kurie yra mažesni nei 0,5 km2. Bendras jų plotas siekia 29,9 km2. Šie ežerai nėra įvardijami kaip atskiri vandens telkiniai, nes dauguma jų patenka į didžiųjų ežerų vandens surinkimo baseinus, kurių pagrindu atliekamas jų būklės valdymas. Todėl, didžiųjų (>0,5 km2 ploto) ežerų vandens surinkimo baseinuose taikomos būklės gerinimo priemonės tuo pačiu paveiks ir jų baseinuose esančių ežerų kokybę. 10 lentelė. Ežerų ir tvenkinių vandens telkinių skaičius ir plotas Ventos UBR_ Tipas Ventos baseinas Bartuvos baseinas Šventosios baseinas Telkinių skaičius Plotas, km2 Telkinių skaičius Plotas, km2 Telkinių skaičius Plotas, km2 Ežerai 1 9 12,236 - - - - 2 3 15,902 - - - - Iš viso 12 28,138 - - - - Tvenkiniai 1 2 1,885 3 2,223 1 1,113 2 2 3,24 - - - - Iš viso 4 5,125 3 2,223 1 1,113 Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai (pav.) 6 pav. Ventos UBR ežerų ir tvenkinių tipai Labai pakeisti vandens telkiniai 13. Kai kurių natūralių vandens telkinių fizinės (hidrologinės, morfologinės) charakteristikos dėl žmogaus ūkinės veiklos poveikio yra labai stipriai pakitusios. Tokius pokyčius gali nulemti upių tiesinimas, vagų tvenkimas, hidrologinį režimą veikiantis vandens paėmimas, uosto krantinių tvirtinimas, vagos gilinimas, vandens lygio pokyčiai. Pasiekti gerą vandens organizmų būklę vandens telkiniuose, kurių hidromorfologinės charakteristikos dėl žmogaus ūkinės veiklos poveikio yra smarkiai pakitusios, daugeliu atveju yra neįmanoma, nebent žmogaus ūkinė veikla būtų nutraukta, o natūralios fizinės savybės – atkurtos. Jeigu natūralių fizinių savybių grąžinimas tokiam telkiniui turėtų didelių neigiamų socialinių ar ekonominių padarinių arba jeigu naudos, kurią teikia šios pakeistos telkinių savybės, dėl techninių ar ekonominių priežasčių negalima pasiekti kitomis aplinkosaugos požiūriu pažangesnėmis priemonėmis, toks telkinys yra laikomas LPVT. Tokiems telkiniams priskirti didesnio nei 0,5 km2 ploto tvenkiniai. Juose upėms būdingos sąlygos dėl patvankos poveikio yra pakitę į ežerams būdingas sąlygas, todėl šie, didesnio nei 0,5 km2 ploto tvenkiniai pagal savo savybes yra prilygintini natūraliems ežerams ir jų skirstymui į tipus taikomi tokie patys vidutinio gylio kriterijai. Vandens organizmų bendrijų tyrimų duomenys rodo, kad ištiesintos vagos upių ekologinė būklė pagal biologinius kokybės elementus yra prastesnė nei gera, nors fizikinių-cheminių kokybės elementų rodikliai ir atitinka geros ekologinės būklės kriterijus. Jei ištiesintos vagos atkarpos nėra pastoviai prižiūrimos, laikui bėgant jos gali savaime atsikurti. Tačiau, savaiminio upių vagų atsikūrimo procesas labai priklauso nuo upės vagos nuolydžio, substrato, pakrantės augmenijos, pvz. medžių šakų ir panašios kilmės kliūčių, stabdančių vandens tėkmę ir kitaip sąlygojančių atsistatymo greitį bei efektyvumą. Didesnio nuolydžio ištiesintos vagos upės (o taip pat jei jos teka miškingomis vietovėmis) pasižymi didesniu savaiminio atsikūrimo potencialu nei mažo (mažesnio kaip 1,5 m/
7. km)nuolydžio ištiesintos vagos upės su sunaikinta natūralia pakrančių augmenija. Be to, didesnis upių vagų nuolydis jau savaime užtikrina didesnę buveinių įvairovę (srovės greičio, vagos gylio ir grunto sudėties kaitą), tad ir ekologinė būklė pagal biologinius kokybės elementus didesnio nuolydžio ištiesintos vagos upėse dažnai yra geresnė, nei mažo nuolydžio ištiesintos vagos upėse. Didžioji dauguma mažo nuolydžio ištiesintos vagos upių ar jų atkarpų teka intensyvaus žemės ūkio bei urbanizuotomis vietovėmis Ventos UBR lygumose. Dirbtinis vagų atkūrimas yra sunkiai įgyvendinama užduotis, ypač – urbanizuotose teritorijose, kur tiesintų vagų išvingiavimo galimybės yra labai ribotos. Dėl šios priežasties mažo nuolydžio ištiesintos vagos upės, tekančios urbanizuotomis Ventos UBR teritorijomis, priskirtos LPVT (7 pav.). Taip pat LPVT kategorijai priskirtinos ir upių atkarpos, kuriose įrengtos hidroelektrinių (toliau – HE) kaskados. Kaip rodo monitoringo duomenų analizė bei mokslinių tyrimų duomenys, upių atkarpose žemiau HE ekologinė būklė pagal biologinius kokybės elementus gana dažnai neatitinka geros ekologinės būklės kriterijų. Neigiamas HE poveikis mažėja, didėjant atstumui nuo HE įrengimo vietos. Tačiau, jeigu bent kelios HE tos pat upės vagoje yra įrengtos arti viena kitos, potencialiai sumažėjusį aukščiau esančios HE poveikį vėl sustiprina žemiau esančios HE patvanka, t.y. pasireiškia tiek pačios patvankos įtaka (vandens lygio sukilimas ir srovės lėtėjimas, tiek ir HE veiklos įtaka (lygio svyravimas). Todėl upių atkarpos tarp gretimai esančių HE laikytinos LPVT. Dėl tokio pobūdžio žmogaus ūkinės veiklos LPVT Ventos UBR laikytina 80 km ilgio Virvytės upės atkarpa nuo Baltininkų HE iki žemupio. Šioje atkarpoje (apimančioje 80 proc. viso upės ilgio) yra įrengta net 10 HE. Be hidrologijos pokyčių, HE patvankos užkirto kelią žuvų migracijai į Virvytę iš pagrindinės upės (Venta) o taip pat ir pačios Virvytės baseino ribose. LPVT kategorijai turi būti priskirtas ir Biržulio ežeras. Po 1954 m. įvykdytos baseino melioracijos, ištakos tiesinimo ir pagilinimo, ežero vandens lygis nuslūgo 1,5 m, o plotas sumažėjo nuo ~ 7,84 km2 iki 1,19 km2. Dėl drąstiškai sumažėjusio ežero ploto prarasta daug vandens organizmams svarbių buveinių, išlikusios ežero dalies dugnas visas padengtas dumblu, dėl dumble akumuliuotų maistinių medžiagų resuspensijos į vandenį ežeras periodiškai „žydi“. Ventos UBR LPVT išskyrimas buvo atliktas remiantis BVPD Bendrosios įgyvendinimo strategijos rekomendaciniu dokumentu (angl. BVPD CIS Guidance document1) ir kitų užsienio šalių patirtimi2. LPVT išskyrimo tikslas yra pagrįsti, kodėl atitinkami vandens telkiniai, kurie preliminarios klasifikacijos metu buvo apibūdinti kaip LPVT, turi būti tikrai priskirti LPVT ir todėl jiems turi būti keliami ne tokie griežti ekologinės būklės pagerinimo tikslai. Norint vandens telkinį priskirti LPVT, nepakanka atsižvelgti vien į reikšmingą hidromorfologinių sąlygų pakeitimą. Tam reikia parodyti, kad vandens telkiniui pritaikytinos priemonės gerai ekologinei būklei pasiekti turėtų reikšmingą poveikį vandens telkinio naudotojams arba platesnei aplinkai ir kad naudotojai neturi kitų alternatyvių galimybių gauti tokią pačią naudą, kokią teikia atitinkamas LPVT priskirtinas vandens telkinys. Vandens telkinių priskyrimas LPVT buvo atliktas laikantis tokios sekos: 13.1. Atliekamas preliminarus vandens telkinių priskyrimas LPVT: nustatoma vandens telkinių vietovė, dydis ir pan., įvertinami hidromorfologiniai pakeitimai ir ekologiniai pokyčiai; 13.2. Apibūdinama pakeitimų teikiama nauda (subjektai, arba naudotojai, kuriems yra naudingi pakeitimai); 13.3.Parenkamos priemonės gerai vandens telkinių ekologinei būklei atkurti (hidromorfologinės charakteristikos); 13.4. Įvertinamas priemonių poveikis naudotojams ir platesnei aplinkai; 13.5. Patikrinima ar poveikis yra reikšmingas; 13.6. Nustatomos galimos alternatyvios priemonės, kuriomis naudotojas galėtų pasiekti tą patį rezultatą; 13.7. Patikrinima, ar įmanoma įgyvendinti techniniu, ekonominiu ir aplinkos apsaugos požiūriu šias alternatyvias priemones. 14. Atsižvelgiant į žmogaus ūkinės veiklos sukeliamus hidromorfologinius pokyčius, Ventos UBR išskirti tokie LPVT: 14.1. Didesnio nei 0,5 km2 ploto tvenkiniai, kurių pagrindiniai vandens naudotojai yra HE ir kurie naudojami rekreacijai; Ventos UBR tokių tvenkinių yra 8, iš kurių 4 yra Ventos baseine, 3 – Bartuvos baseine, 1 – Šventosios baseine. 14.2. Ištiesintos vagos mažo nuolydžio (<1,5 m/
8. km)upės, tekančios per urbanizuotas teritorijas; Ventos UBR tokių telkinių yra 11, iš kurių 7 yra Ventos baseine, 3 – Šventosios baseine ir 1 – Bartuvos baseine. 14.3. Virvytės upės 4 vandens telkiniai, esantys žemiau Baltninkų HE; 14.4. Biržulio ežeras, kurio baseine įvykdyti melioracijos darbai pakeitė ežero hidrologinį režimą. 14.5. Iš viso Ventos UBR išskirti 24 labai pakeisti paviršinio vandens telkiniai, iš kurių 8 tvenkiniai, 1 ežeras ir 15 upių vandens telkinių. LPVT priskiriami upių vandens telkiniai sudaro 14 proc. viso upių vandens telkinių skaičiaus. Bendras labai pakeistų upių ilgis siekia 261 km ir sudaro 17 proc. visų upių vandens telkinių ilgio. Labai pakeistų upių vandens telkinių skaičius ir ilgis Ventos UBR baseinuose pateikiamas 11 lentelėje. 11 lentelė. LPVT skaičius ir ilgis Ventos UBR baseinuose Baseinas Upių vandens telkiniai Iš jų LPVT LPVT, proc. Skaičius Ilgis, km Skaičius Ilgis, km nuo bendro upių VT skaičiaus nuo bendro upių VT ilgio Ventos 87 1164,2 11 198,1 12,6 17,0 Bartuvos 11 230,2 3 22,8 27,3 9,9 Šventosios 6 126,4 1 40,3 16,7 31,9 Iš viso Ventos UBR: 104 1520,8 15 261,2 14,4 17,2 Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai Dirbtiniai vandens telkiniai 15. DVT priskiriami tokie telkiniai, kurie buvo suformuoti vietose, kur iki tol neegzistavo, ir nemodifikuojant jau esančių telkinių. DVT Ventos UBR priskirtinas tik 1 telkinys – Ventos-Dubysos kanalas, jungiantis Nemuno ir Ventos UBR upių baseinus. LPVT ir DVT Ventos UBR pavaizduoti 7 paveiksle. (pav.) 7 pav. Labai pakeisti ir dirbtiniai Ventos UBR vandens telkiniai Etaloninės paviršinių vandens telkinių sąlygos 16. Sėkmingas priemonių, būtinų užtikrinti gerą paviršinių vandenų ekologinę būklę, planavimas ir įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo teisingo kokybės elementų būklei vertinti pasirinkimo (biologinių, fizikinių-cheminių, hidromorfologinių) bei šių elementų rodiklių kriterijų nustatymo. Tačiau pagrindinė teisingo ekologinės būklės vertinimo prielaida – tinkamai nustatytas atskaitos taškas. Šis atskaitos taškas yra vertės, kurios būdingos kokybės elementų rodikliams esant natūralioms, t.y. etaloninėms sąlygoms, kai nėra reikšmingo žmogaus ūkinės veiklos poveikio. Kadangi skirtingų tipų vandens telkiniai pasižymi savitomis vandens organizmų bendrijomis, kiekvienam jų turi būti nustatytos etaloninės vandens kokybės elementų rodiklių vertės. Etaloninių sąlygų upių ir ežerų charakteristikos turi būti nustatytos remiantis tyrimais žmogaus veiklos nepaveiktuose ar tik nežymiai paveiktuose vandens telkiniuose. Ventos UBR yra tik vienas etaloninių sąlygų vandens telkinys (Germanto ež.). Ventos UBR ribojasi su Nemuno UBR, tad yra geografiškai artimas. Esminių skirtumų klimatinėse ar hidrologinėse charakteristikose, kurie galėtų sąlygoti itin specifines vandens telkinių gamtines charakteristikas (o taip pat vandens organizmų bendrijų struktūrą ir sudėtį), nėra. Nėra skirtumų ir atitinkamos ekologinės būklės ir tipo telkinių vandens organizmų bendrijų charakteristikose. Tai buvo patvirtinta išanalizavus monitoringo duomenis ir atlikus praktinius lauko tyrimus. Upės 17. Upių biologinių elementų etaloninių sąlygų vertės yra nustatytos tik žuvų ir dugno bestuburių rodikliams, o makrofitų rodikliams etaloninės sąlygos nenustatytos dėl duomenų trūkumo. Etaloninių sąlygų makrofitų rodiklių vertės turės būti tikslinamos surinkus daugiau duomenų. Taip pat nustatytos vandens kokybę apibūdinančių fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertės, kurios užtikrina etalonines sąlygas biologiniams elementams. Etaloninės upių sąlygos apibūdintos taip pat pagal hidromorfologinius ir cheminės būklės kriterijus. Etaloninių sąlygų upių vietų apibūdinimas ir vandens kokybės elementų rodiklių vertės yra pateiktos 12 lentelėje. 12 lentelė. Upių tipų etaloninių sąlygų pagal vandens kokybės elementų rodiklius vertės ir apibūdinimai Eil. Nr. Kokybės elementai Rodikliai Upės tipas Erdvinė vertinimo skalė Etaloninių sąlygų vertė/apibūdinimas 1. Biologiniai Ichtiofaunos taksonominė sudėtis, gausa ir amžinė struktūra Vidutinė metų Lietuvos žuvų indekso (LŽI) vertė 1-5 tyrimų vieta 1 2. Netolerantiškų žuvų individų santykinis gausumas bendrijoje (NTOLE n), % 1 61 2 22 3 45 4 18 5 27 3. Netolerantiškų žuvų absoliutus rūšių skaičius bendrijoje (NTOLE sp), vnt 1 3 2 - 3 5 4 - 5 5 4. Tolerantiškų žuvų individų santykinis gausumas bendrijoje (TOLE n), % 1 1 2 33 3 2 4 37 5 23 5. Tolerantiškų žuvų santykinis rūšių skaičius bendrijoje (TOLE sp), % 1 - 2 18 3 14 4 18 5 14 6. Visaėdžių žuvų individų santykinis gausumas bendrijoje (OMNI n), % 1 3 2 37 3 4 4 53 5 38 7. Reofilinių žuvų absoliutus rūšių skaičius bendrijoje (RH sp), vnt 1 - 2 5 3 8 4 6 5 10 8. Litofilinių žuvų individų santykinis gausumas bendrijoje (LITH n), % 1 96 2 52 3 93 4 33 5 65 9. Litofilinių žuvų santykinis rūšių skaičius bendrijoje (LITH sp), % 1 83 2 41 3 72 4 39 5 52 10. Zoobentoso taksonominė sudėtis ir gausa Vidutinė metų Danijos indekso upių faunai (toliau – DIUF) ekologinės kokybės santykio (toliau – EKS) vertė 1-5 tyrimų vieta 1 11. Vidutinė metų DIUF vertė 1-5 7 12. Hidromorfologiniai Hidrologinis režimas Vandens nuotėkio tūris ir jo dinamika Nuotėkio dydis 1-5 tyrimų vieta Nėra natūralaus nuotėkio dydžio pokyčių dėl žmogaus veiklos poveikio (vandens paėmimo, HE veiklos, vandens išleidimo iš tvenkinių, patvankos įtakos) arba nuotėkio dydžio svyravimas yra nereikšmingas (≤ 10 % vidutinio nuotėkio dydžio atitinkamu laikotarpiu), tačiau nuotėkio dydis turi būti ne mažesnis kaip minimalus natūralus nuotėkis sausuoju laikotarpiu (30 parų vidurkis) 13. Upės vientisumas Upės vientisumas 1-5 atkarpa* Nėra dirbtinių kliūčių žuvų migracijai. 14. Morfologinės sąlygos Krantų struktūra Upės vagos pobūdis 1-5 atkarpa* Vaga yra natūrali (netiesinta, nesutvirtinta krantinėmis). 15. Natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgis ir plotis 1-5 atkarpa* Natūralios pakrančių augmenijos (miško) juosta dengia ne mažiau kaip 70 % vagos pakrantės ilgio. Miško juostos plotis turi būti ne mažesnis kaip 50 metrų. 16. Fizikiniai-cheminiai Bendri duomenys Maistingosios medžiagos Nitratinio azoto (NO3-N) vidutinė metų vertė, mg/l 1-5 ≤ 0,90 17. Amonio azoto (NH4-N) vidutinė metų vertė, mg/l 1-5 ≤ 0,06 18. Bendrojo azoto (Nb) vidutinė metų vertė, mg/l 1-5 tyrimų vieta ≤ 1,40 19. Fosfatinio fosforo (PO4-P) vidutinė metų vertė, mg/l 1-5 ≤ 0,03 20. Bendrojo fosforo (Pb) vidutinė metų vertė, mg/l 1-5 ≤ 0,06 21. Organinės medžiagos Biocheminio deguonies suvartojimo per 7 dienas (BDS7) vidutinė metų vertė, mg/l 1-5 tyrimų vieta ≤ 1,80 22. Prisotinimas deguonimi Ištirpusio deguonies kiekio vandenyje (O2) vidutinė metų vertė, mg/l 1,3,4,5 tyrimų vieta ≥ 9,5 ≥ 8,5 2 23. Specifiniai teršalai Medžiagų, nurodytų Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 (Žin., 2006, Nr. 59-2103; 2010, Nr. 59-2938), 1 priede ir 2 priedo A dalyje, vertės 1-5 tyrimų vieta Išmatuotos vertės mažesnės už atitinkamos medžiagos kiekybinio įvertinimo ribą (nustatymo ribą) 24. Medžiagų, nurodytų Nuotekų tvarkymo reglamento 2 priedo B dalyje, išskyrus šios lentelės 16-20 eilutėse nurodytų maistingųjų medžiagų, vertės 1-5 tyrimų vieta Išmatuotos vertės neviršija natūralaus (gamtinio) lygio, o sintetinių teršiančių medžiagų vertės mažesnės už kiekybinio įvertinimo ribą (nustatymo ribą) * – upių atkarpos, kurioje vertinami hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai, ilgis: upių, kurių baseino plotas yra < 100 km2 – 0,5 km aukščiau ir 0,5 km žemiau tyrimų vietos; 100–1000 km2 – 2,5 km aukščiau ir 2,5 km žemiau tyrimų vietos; >1000 km2 – 5 km aukščiau ir 5 km žemiau tyrimų vietos. Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai Ežerai 18. Ežeruose iš biologinių elementų etaloninių sąlygų rodiklių vertės nustatytos tik fitoplanktono rodikliui. Kitų biologinių elementų rodikliams nustatytos tik preliminarios etaloninės vertės, rodikliai testuojami. Etaloninių sąlygų rodiklių vertės turės būti tikslinamos surinkus daugiau duomenų. Taip pat nustatytos vandens kokybę apibūdinančių fizikinių-cheminių elementų rodiklių vertės, turinčios užtikrinti etalonines sąlygas biologiniams elementams, hidromorfologinių kokybės elementų rodiklių ir cheminės būklės kriterijų apibūdinimas. Ežerų etaloninių sąlygų rodiklių kriterijai ir jų vertės yra pateiktos 13 lentelėje. 13 lentelė. Ežerų tipų etaloninių sąlygų pagal vandens kokybės elementų rodiklius vertės ir apibūdinimai Eil. Nr. Kokybės elementai Rodikliai Ežero tipas Etaloninių sąlygų vertė / apibūdinimas 1. Chlorofilo „a“ vidutinės metų vertės EKS ir maksimalios vertės EKS vidurkis 1,2 1 2. Biologiniai Fitoplanktono taksonominė sudėtis, gausa ir biomasė Chlorofilo „a“ vidutinė metų vertė, ug/l 1, 2 2,5 3. Chlorofilo „a“ maksimali vertė, 1, 2 5,0 4. Hidromorfologiniai Hidrologinis režimas Vandens nuotėkio tūris ir jo dinamika Vandens lygio pokyčiai 1,2 Nėra nenatūralios prigimties vandens lygio sumažėjimo (lygis nepažemintas, vanduo nepaimamas) arba pokyčiai yra nedideli (lygis ne mažesnis nei natūralus minimalus vidutinis metinis vandens lygis), arba nėra žmogaus veiklos poveikio, dėl kurio galėtų aukščiau nurodytu būdu pasikeisti vandens lygis. Nėra nenatūralios prigimties vandens lygio kaitos (kaita, sąlygota ant ežero ištekančios ar įtekančios upės įrengtos HE veiklos) arba ši kaita yra tik minimalaus ir maksimalaus vidutinio natūralaus metinio vandens lygio ribose. 5. Morfologinės sąlygos Ežero kranto struktūra Kranto linijos pokyčiai 1,2 Kranto linija yra natūrali (netiesinta, nesutvirtinta krantinėmis) arba pokyčiai yra nedideli (≤ 5 % ežero kranto linijos). 6. Natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgis 1,2 Natūralios pakrančių augmenijos (miško) juosta apima ne mažiau kaip 70 % ežero kranto linijos. 7. Fizikiniai-cheminiai Bendri duomenys Maistingosios medžiagos Bendrojo azoto (Nb) vidutinė metų vertė, mg/l 1, 2 ≤ 1,00 8. Bendrojo fosforo (Pb) vidutinė metų vertė, mg/l 1, 2 ≤ 0,020 9. Specifiniai teršalai Medžiagų, nurodytų Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede ir 2 priedo A dalyje, vertės 1,2 Išmatuotos vertės mažesnės už atitinkamos medžiagos kiekybinio įvertinimo ribą (nustatymo ribą) 10. Medžiagų, nurodytų Nuotekų tvarkymo reglamento 2 priedo B dalyje, išskyrus šios lentelės 7 ir 8 eilutėse nurodytų maistingųjų medžiagų, vertės 1,2 Išmatuotos vertės neviršija natūralaus (gamtinio) lygio, o sintetinių teršiančių medžiagų vertės mažesnės už kiekybinio įvertinimo ribą (nustatymo ribą) Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai Į nenatūralios prigimties vandens lygio pokyčius turi būti atsižvelgta tik tuo atveju, jei yra žmogaus veiklos poveikis(sklendės, HE, baseino nusausinimas) ar kitokio pobūdžio žmogaus veikla, dėl kurios galėtų mažėti ar nenatūraliai svyruoti vandens lygis. Jeigu žmogaus veiklos poveikio esama, vidutinis minimalus natūralus vandens lygis bei minimalaus ir maksimalaus vidutinio natūralaus metinio vandens lygio ribos (pagal nukrypimą nuo kurių yra įvertinama esama ežero ekologinė būklė pagal hidrologinius rodiklius) turi būti nustatytos analizuojant vandens lygio kaitos charakteristikas iki prasidedant žmogaus veiklos poveikiui, o tokių duomenų nesant – pasinaudojant duomenimis apie vandens lygio kaitos charakteristikas ežeruose-analoguose, nepaveiktuose minėto pobūdžio žmogaus poveikio. Maksimalus ekologinis dirbtinių ir labai pakeistų vandens telkinių potencialas 19. DVT bei LPVT suformuotos hidrologinės bei morfologinės charakteristikos tiesiogiai priklauso nuo tikslų, kurių siekiant šie telkiniai buvo sukurti ar pakeisti. Keičiant hidromorfologines charakteristikas, atitinkamai pakinta ir telkiniuose gyvuojančių vandens organizmų bendrijų charakteristikos. Todėl šių telkinių ekologinė būklė turi būti vertinama pagal juos savo charakteristikomis labiausiai atitinkančio vandens telkinio tipo ekologinės būklės vertinimo kriterijus. Kita vertus, dirbtiniuose ar LPVT susiformavusios sąlygos dažniausiai nėra identiškos natūraliems telkiniams, todėl jų būklės apibūdinimui vartojama ne ekologinės būklės, o ekologinio potencialo sąvoka. DVT ir LPVT ekologinio potencialo klasifikavimo atskaitos taškas yra maksimalus ekologinis potencialas (natūralių vandens telkinių etaloninių sąlygų atitikmuo). Kadangi šiuose telkiniuose esančios hidromorfologinės sąlygos dažnai neleidžia pasiekti tokios pat vandens organizmų būklės, kaip ir natūraliuose telkiniuose, biologinių elementų rodikliams gali būti keliami mažesni reikalavimai. Tačiau: jeigu hidromorfologinės sąlygos, suformuotos DVT ir LPVT yra identiškos sąlygoms natūraliuose atitinkamo tipo vandens telkiniuose, vandens organizmų bendrijų maksimalus ekologinis potencialas laikomas atitinkančiu labai gerą ekologinę gera būklę, t.y. turi atitikti tokius pačius kriterijus. Reikalavimai vandens kokybės fizikinių-cheminių elementų rodikliams bei cheminei būklei visais atvejais išlieka tokie patys, kaip ir natūraliems telkiniams, nebent jų užtikrinti neįmanoma dėl pačio DVT ar LPVT pobūdžio. Telkiniuose, kuriuose hidromorfologinės sąlygos neleidžia užtikrinti tokios pat vandens organizmų būklės kaip ir natūraliuose, geras ekologinis potencialas yra laikomas užtikrintu tik tuo atveju, jeigu yra įgyvendintos bent minimalios priemonės, leidžiančios hidromorfologinių modifikacijų poveikį sušvelninti (pvz., atkuriant sumedėjusią pakrančių augmeniją ten, kur ji yra visiškai sunaikinta ar sukuriant bent minimalias kliūtis vandens tėkmei, sąlygojančias bent minimalų upių grunto sudėties heterogeniškumą), t.y. priemonės, kurios neturės neigiamo poveikio tikslams, kurių siekta įrengiant dirbtinį ar labai pakeičiant natūralų vandens telkinį. Tuo tarpu maksimalus ekologinis potencialas gali būti pasiektas tik taikant visas įmanomas priemones (pvz., dalinis upių vagų vingiuotumo atkūrimas). Dirbtiniai vandens telkiniai 20. DVT Ventos UBR priskirtinas tik 1 telkinys – Ventos-Dubysos kanalas, jungiantis Nemuno ir Ventos UBR upių baseinus. Dirbtiniai kanalai pagal savo ekologines savybes yra panašūs į atitinkamo tipo upes. Tačiau juose suformuotos hidromorfologinės sąlygos neatitinka natūralių upių hidromorfologinių sąlygų (tiesi vaga, tam tikrų buveinių nebuvimas, galimi tėkmės kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai). Dėl kai kurių specifinių buveinių nebuvimo ir natūralaus hidrologinio režimo pokyčių dirbtiniame kanale labai gera ekologinė būklė pagal biologinius kokybės elementus yra nepasiekiama. Biologinių kokybės elementų maksimalus ekologinis potencialas gali atitikti tik geros ekologinės būklės kriterijų vertes, nustatytas natūralioms upėms, t.y. DIUF ekologinės kokybės santykis (toliau – EKS) – > 0,63, o LŽI – >0,70. Reikalavimai vandens kokybės fizikinių-cheminių elementų rodikliams ( ir cheminei būklei (specifinių teršalų koncentracijoms) išlieka tokie patys, kaip ir natūralioms upėms (14 lentelė). Labai pakeisti vandens telkiniai 21. LPVT priskiriami didesnio nei 0,5 km2 ploto tvenkiniai, ištiesintos urbanizuotomis teritorijomis tekančios mažo nuolydžio upės Ventos baseino žemumose, Virvytės upės atkarpa žemiau Baltininkų HE ir Biržulio ežeras. Didesnio nei 0,5 km2 ploto tvenkiniuose susiformavusios hidromorfologinės sąlygos bei vandens organizmų bendrijos turi atitikti tokias sąlygas natūraliuose ežeruose. Išlyga yra HE tvenkiniai, kuriems būdinga nenatūralios prigimties vandens lygio kaita. Jų hidromorfologinių elementų rodikliai laikomi neatitinkančiais maksimalaus ekologinio potencialo apibūdinimo. Tačiau biologinių ir fizikinių-cheminių kokybės elementų maksimalus ekologinis potencialas turi atitikti labai geros ekologinės būklės kriterijus, taikomus natūraliems ežerams. Labai pakeistame Biržulio ežere dėl vandens lygio ir paviršiaus ploto sumažėjimo labai pakito makrofitų ir žuvų bendrijos, jos šiuo metu atitinka distrofiniams ežerams būdingas bendrijas. Ekologinės būklės klasifikavimo sistemos pagal minėtų biologinių elementų rodiklius dar nėra išbaigtos, todėl labai pakeisto Biržulio ežero ekologinis potencialas (kaip ir kitų, natūralių Ventos UBR ežerų ekologinė būklė) šiuo metu gali būti vertinamas tik pagal fizikinių-cheminių elementų ir fitoplanktono rodiklius, o maksimalus ekologinis potencialas pagal minėtų kokybės elementų rodiklius turi atitikti labai geros ekologinės būklės kriterijus, taikomus natūraliems ežerams. 14 lentelė. Tvenkinių ir Biržulio ežero, kurie priskiriami prie LPVT, maksimalaus ekologinio potencialo apibūdinimas