Oficialūs šaltiniaie-seimas.lrs.lt · EUR-Lex
Europaius
Lietuvių
ČeštinaDeutschFrançaisEspañolPolskiItalianoNederlandsÖsterreichBelgiquePortuguêsSvenskaDanskSuomiSlovenčinaIrelandMagyarEestiLatviešuSlovenščinaHrvatskiΚύπροςMaltiRomânăΕλληνικάLuxembourgБългарски
Lietuvių

Trumpai

Šis nutarimas patvirtina Seimo laikinosios komisijos, tyrusios koncerno EBSW veiklą, išvadas ir konstatuoja, kad komisija baigė savo darbą.

Ką jis reguliuoja

  • Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvadų patvirtinimą.
  • Komisijos darbo pabaigą.

Kam jis rūpi

  • Lietuvos Respublikos Seimui.
  • Seimo laikinajai komisijai koncerno EBSW veiklai ištirti.

Pagrindiniai punktai

  • Seimas pritaria Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvadoms (1 ir 2 priedėliai).
  • Seimas pripažįsta, kad Seimo laikinoji komisija koncerno EBSW veiklai ištirti darbą baigė.
  • Komisija buvo sudaryta iš 12 narių.
  • Komisija išsiuntė 124 paklausimus ir gavo 121 atsakymą.
Įstatymo tekstas
Įstatymo tekstas

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO N U T A R I M A S DĖL SEIMO LAIKINOSIOS KOMISIJOS KONCERNO EBSW VEIKLAI IŠTIRTI IŠVADŲ 2007 m. sausio 18 d. Nr. X-1050 Vilnius Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Seimo statuto 76 straipsnio 2 dalimi, nutaria: 1 straipsnis. Pritarti Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvadoms (1 ir 2 priedėliai). 2 straipsnis. Pripažinti, kad Seimo laikinoji komisija koncerno EBSW veiklai ištirti darbą baigė. Seimo Pirmininkas Viktoras Muntianas ______________ Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimo Nr. X-1050 1 priedėlis LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO LAIKINOSIOS KOMISIJOS KONCERNO EBSW VEIKLAI IŠTIRTI IŠVADOS Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji komisija koncerno EBSW veiklai ištirti (toliau – Komisija), sudaryta Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. X-95 „Dėl Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti sudarymo“ iš 12 narių: Komisijos pirmininko Algio Rimo, Komisijos pirmininko pavaduotojo Kazio Starkevičiaus ir narių Rimanto Bašio, Kęstučio Daukšio (iki 2005 m. rugsėjo 27 d.), Romualdos Kšanienės (nuo 2005 m. rugsėjo 27 d.), Virginijaus Domarko, Eligijaus Masiulio (iki 2006 m. sausio 17 d.), Raimundo Palaičio, Juozo Palionio, Jurgio Razmos, Viktoro Rinkevičiaus, Nijolės Steiblienės (iki 2006 m. sausio 17 d.), Juliaus Veselkos, sekretoriaujant Seimo komisijų sekretoriato padėjėjai Vitalijai Adomaitienei, dalyvaujant Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Pauliui Griciūnui, vyresniajam patarėjui Pranui Žukauskui, vyresniajam patarėjui Edvinui Mušinskiui, patarėjai Marytei Bagdonavičienei, vyriausiosioms specialistėms Sigitai Krutkevičienei ir Olgai Potapcevai, buvo įpareigota atsakyti: 1) kokie juridiniai ir fiziniai asmenys dalyvavo sukuriant koncerną EBSW ir šio koncerno veikloje; 2) kaip pasireiškė koncerno EBSW veikla indėlių rinkimo ir valstybės turto privatizavimo procese; 3) kokia buvo koncerno EBSW įtaka Lietuvos bankų sektoriuje; 4) kokias pasekmes valstybei bei visuomenei sukėlė koncerno EBSW veikla; 5) kokios aplinkybės sudarė sąlygas koncerno EBSW veiklai bei padėjo koncerno EBSW steigėjams, vadovams ir kitiems asmenims, artimai susijusiems su šiuo koncernu, išvengti atsakomybės; 6) kokios valstybės politikų, teisėjų, pareigūnų ir tarnautojų veikos sudarė palankias sąlygas koncerno EBSW veiklai; 7) kokių buvo imtasi priemonių siekiant užkirsti kelią koncerno EBSW veiklai; 8) kokia buvo fizinių ir juridinių asmenų, susijusių su koncernu EBSW, veiklos tyrimo ir nagrinėjimo eiga teisėsaugos institucijose ir teismuose; 9) ar šiuo metu koncerno EBSW steigėjai, vadovai bei kiti asmenys, artimai susiję su šiuo koncernu, dirba (dirbo) valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose. Komisija 2005 m. vasario 11 d. patvirtino Komisijos darbo reglamentą ir Komisijos darbo planą. Komisija 2005 m. vasario 11, kovo 1, balandžio 6, 27, rugsėjo 14, 23, 30, spalio 6, 12, 14, lapkričio 9, 11, 16, 18, 23, 25, 30, gruodžio 7, 9, 16, 21 d., 2006 m. sausio 10, 12, 17, 19, 20, 24, 25, 26, 27, 31 d. posėdžiuose, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymu, Seimo statutu, Komisijos darbo reglamentu, analizavo nagrinėjamais laikotarpiais galiojusių redakcijų Baudžiamąjį kodeksą, Baudžiamojo proceso kodeksą, Civilinį kodeksą, Civilinio proceso kodeksą, Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, Akcinių bendrovių įstatymą, Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, įstatymą „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“, Lietuvos banko įstatymą, Komercinių bankų įstatymą, Įmonių įstatymą, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymą, Pinigų įstatymą, Užsienio valiutos įstatymą, Laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų įstatymą, Prokuratūros įstatymą, įstatymą „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, pakeitimo ir papildymo“, Aukščiausiosios Tarybos nutarimą „Dėl Centrinės privatizavimo komisijos skyrimo“, Vyriausybės nutarimą „Dėl Investicinių akcinių bendrovių steigimo tvarkos“, Vyriausybės nutarimą „Dėl kai kurių miestų ir rajonų privatizavimo komisijų“, išklausė į Komisijos posėdžius kviestų asmenų – Dž. Kondratienės, buvusios Lietuvos valstybinio komercinio banko (toliau – LVKB) Teisės departamento Akredityvų ir užsienio investicijų skyriaus vyr. ekonomistės, J. Liutkevičienės, buvusios LVKB Kredito ir analizės skyriaus viršininkės, M. Žalkauskienės, buvusios LVKB Ekonomikos departamento Lėšų valdymo skyriaus viršininkės, P. Koverovo, buvusio LVKB Juridinio skyriaus viršininko pavaduotojo, M. Jusienės, buvusios LVKB Kredito skyriaus viršininkės, M. Mankevičiaus, buvusio LVKB Paskolų komiteto pirmininko pavaduotojo bei valdybos pirmininko pavaduotojo, A. Vaitkienės, buvusios LVKB Ekonomikos departamento direktorės, R. Visokavičiaus, buvusio Lietuvos banko valdybos pirmininko, K. Ratkevičiaus, buvusio Lietuvos banko vadovo, K. Dabašinskaitės, buvusios LVKB valdybos pirmininkės, P. Milašausko, buvusio Lietuvos banko Ūkio kreditavimo departamento ir Komercinių bankų departamento direktoriaus, J. Niauros, buvusio Finansų ministerijos Tarptautinių santykių departamento direktoriaus pavaduotojo, S. Čipkaus, buvusio finansų ministro pavaduotojo, Eduardo Vilkelio, buvusio finansų ministro, A. Ignoto, buvusio LVKB tarybos pirmininko, Linos Gasiūnaitės-Našlėnienės, buvusios Finansų ministerijos Valiutos, vertybinių popierių ir lošimų skyriaus viršininkės, Reinoldijaus Šarkino, Lietuvos banko valdybos pirmininko, Alvydo Sadecko, 1994 m. buvusio LVKB Vindikacijos skyriaus viršininko, Raimundo Šukio, 1994–1997 m. buvusio Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos patarėjo, Algirdo Debeikio, nuo 1992-02-06 iki 1994-09-06 buvusio Policijos departamento prie VRM Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos vadovo, Juozo Rimkevičiaus, nuo 1993-02-17 iki 1996-01-22 buvusio Policijos departamento prie VRM Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo valdybos Organizuoto nusikalstamumo ir kriminalinių procesų tyrimo vadovo, Romasio Vaitiekūno, 1992–1996 m. buvusio vidaus reikalų ministro, Stasio Poškaus, UAB „Valeksa“ valdybos pirmininko, Vygando Juknos, buvusio Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro, Vytauto Juškaus, 1992–1996 m. buvusio Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininko, Kęstučio Jurgelevičiaus, 1997 m. buvusio Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Teismų pavedimų grupės viršilos, Audriaus Chmieliausko, 1997 m. buvusio Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Savivaldybės policijos centro nuovados komisaro, Audroniaus Beišio, 1997 m. balandžio mėn. buvusio Pasienio policijos departamento prie VRM vyriausiojo komisaro, Laimės Baltrūnaitės, buvusios Tardymo departamento prie VRM direktoriaus pavaduotojos, Valerijos Martinaitienės, buvusios Kauno miesto įmonių rejestro skyriaus vedėjos, Juliaus Veselkos, nuo 1992 m. gruodžio mėn. iki 1993 m. kovo mėn. buvusio ekonomikos ministro, Aldonos Meiluvienės, nuo 1993-07-15 iki 1994-08-25 buvusios Valstybinės užsienio paskolų komisijos narės, Birutės Valevičienės, nuo 1995-07-07 iki 1995-11-17 buvusios Valstybinės užsienio paskolų komisijos narės, Laimutės Urbšienės, buvusios Valstybinės užsienio paskolų komisijos narės, Petro Naviko, buvusio Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko, Edmundo Juozėno, 1993 m. buvusio Valstybinės užsienio paskolų komisijos nario, Gedimino Miškinio, 1996 m. buvusio Valstybinės užsienio paskolų komisijos nario, Rūtos Skyrienės, 1995 m. buvusios Valstybinės užsienio paskolų komisijos sekretorės, Felikso Kolosausko, nuo 1994-05-31 iki 1997-01-13 buvusio Valstybinės užsienio paskolų komisijos nario, Vytauto Einorio, 1995 m. buvusio Valstybinės užsienio paskolų komisijos nario, Justino Rimo, 1995 m. buvusio Kauno miesto mokesčių inspekcijos viršininko, Vytauto Černiaus, 1991 m. buvusio Kauno miesto privatizavimo komisijos nario, Stasio Vaitkevičiaus, 1991 m. buvusio Centrinės privatizavimo komisijos nario, Alberto Šimėno, 1991 m. buvusio Centrinės privatizavimo komisijos nario, Romualdo Kęstučio Urbaičio, 1991 m. buvusio Kauno miesto privatizavimo komisijos nario, Antano Zenono Kaminsko, 1994 m. buvusio Centrinės privatizavimo komisijos nario, Kęstučio Glavecko, 1991 m. buvusio Centrinės privatizavimo komisijos nario, Vytauto Pakalniškio, 1991 m. buvusio Centrinės privatizavimo komisijos pirmininko, Arnoldo Linkevičiaus, 1992–1994 m. buvusio Kauno mokesčių inspekcijos viršininko, Vytauto Jarmalos, nuo 1994-08-26 iki 1997-11-06 buvusio Valstybinės užsienio paskolų komisijos nario, Stepono Vytauto Jurnos, buvusio AB Turto banko valdybos pirmininko, Juozo Vido Zigmanto, 1993 m. spalio mėn. buvusio Valstybinio komercinio banko valdybos nario, Aurelijaus Simaškos, buvusio EBSW koncerno tarybos nario, Sigito Godelio, buvusio EBSW koncerno tarybos nario, Nijolės Frolovos, buvusios Klaipėdos miesto prokurorės, nuo 1996-12-30 iki 1997-07-01 vadovavusios tardymo grupei, tyrusiai baudžiamąsias bylas, susijusias su valstybine žvejybos laivyno įmone „Jūra“, Mariaus Venskūno, Kauno miesto apylinkės prokuroro, 2003-04-04 nutarimu nutraukusio Investicinės Kauno holdingo kompanijos bylos tyrimą, panaikinusio kardomąsias priemones ir turto areštus, Stanislovo Stulpino, Klaipėdos miesto apylinkės prokuroro, nuo 1997-07-01 vadovavusio tardymo grupei, tyrusiai baudžiamąsias bylas, susijusias su valstybine žvejybos laivyno įmone „Jūra“, Adolfo Šleževičiaus, nuo 1993-03-10 iki 1996-02-08 buvusio Ministro Pirmininko, Rimanto Karazijos, nuo 1992-12-12 iki 1994-09-26 buvusio žemės ūkio ministro, Algirdo Rusakevičiaus, buvusio Žuvininkystės departamento prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus, Romualdo Marcinkaus, Arvydo Daliko, buvusio EBSW koncerno vyr. finansininko, Jurgio Jurgelio, 1993–1998 m. buvusio Valstybės saugumo departamento vadovo, Vladimiro Beriozovo, 1992–1994 m. buvusio Respublikos Prezidento patarėjo, Kazimiero Jono Jociaus, buvusio Vyriausybės kanceliarijos referento, Vlado Nikitino, buvusio generalinio prokuroro, Gintaro Jasaičio, generalinio prokuroro pavaduotojo, Viktoro Biriukovo, Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, Gintaro Furmanavičiaus, buvusio vidaus reikalų ministro, paaiškinimus Komisijos nagrinėjamais klausimais, analizavo išvardytų asmenų raštu ir žodžiu pateiktus paaiškinimus, susipažino su Generalinės prokuratūros, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybės saugumo departamento, akcinės bendrovės Turto banko, Žemės ūkio ministerijos, Ūkio ministerijos, Finansų ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Vyriausybės, Lietuvos banko, Vidaus reikalų ministerijos, valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo, AB banko „Hansabankas“, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Teisingumo ministerijos, Valstybės kontrolės, Užsienio reikalų ministerijos, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto, UAB „Ekskomisarų biuras“, UAB „Valeksa“ raštu Komisijai pateikta informacija bei dokumentais, susijusiais su Komisijos tiriamais klausimais, ir juos analizavo. Komisija įvairioms institucijoms išsiuntė 124 paklausimus nagrinėjamais klausimais ir gavo 121 atsakymą.

  1. Kokie juridiniai ir fiziniai asmenys dalyvavo sukuriant koncerną EBSW ir šio koncerno veikloje?
  2. 1994 m. birželio 15 d. Kauno miesto rejestro tarnyboje kaip įmonių asociacija įregistruota asociacija „Konglomeratas Rytai-Baltijos šalys-Vakarai“, kodas 3411956, registravimo numeris Nr. ĮA 94-2, adresas: Savanorių pr. 349, Kaunas.
  3. Asociacijos EBSW steigėjai buvo šie: 1) IAB Investicinė Kauno holdingo kompanija (atstovaujama J. Barysienės), reg. Nr. AB 92-449, kodas 3331144, buveinės adresas: Savanorių pr. 349, Kaunas. Vadovė A. Stasiulaitienė, tarybos (valdybos) nariai: A. Pašukevičius, J. Barysienė, V. Krasnickas; 2) IAB „Trikotažo investicija“ (atstovaujama S. Bagdonavičienės), reg. Nr. AB 92-939, kodas 3348658, buveinės adresas: Gedimino g. 47, Kaunas. Vadovas P. Česnulevičius, tarybos (valdybos) nariai: P. Česnulevičius, R. Urbonas, V. Krasnickas; 3) IAB „Statybinių medžiagų investicija“ (atstovaujama E. Stakauskienės), reg. Nr. AB 92-938, kodas 3348643, buveinės adresas: Gedimino g. 47, Kaunas. Vadovė B. Sapijanskaitė, tarybos (valdybos) nariai: B. Sapijanskaitė, V. Každailis, V. Makauskas; 4) IAB „Farmacija“ (atstovaujama R. Žilinskienės), reg. Nr. 92-288, kodas 3326058, buveinės adresas: Gedimino g. 47, Kaunas. Vadovas V. Stankevičius, tarybos (valdybos) nariai: I. Vaidotaitė, L. Vyšniauskaitė, N. Končienė; 5) IAB „Šviesus rytojus“ (atstovaujama J. D. Pašukevičienės), reg. Nr. 92-452, kodas 3331178, buveinės adresas: Gedimino g. 47, Kaunas. Vadovas R. Urbonas, tarybos (valdybos) nariai: G. Petrikas, R. Urbonas, Ž. Jakevičienė; 6) IAB „Prekyba“ (atstovaujama L. Valaitienės), reg. Nr. 92-451, kodas 3331163, buveinės adresas: Gedimino g. 47, Kaunas; 7) IAB „Bituko investicija“ (atstovaujama A. Jankauskaitės), reg. Nr. 92-937, kodas 3348639, buveinės adresas: Savanorių pr. 349, Kaunas. Vadovė A. Intaitė; 8) IAB „Vilinvest“ (atstovaujama V. Bliūdžiuvienės), reg. Nr. AB 92-616, kodas 2169759, buveinės adresas: Kaštonų g. 6/3, Vilnius. Vadovė I. Kazlauskienė, tarybos (valdybos) nariai: A. Statkevičius, D. Čepaitis, I. Jatkonienė, V. Bliūdžiuvienė; 9) IAB „Nekilnojamasis turtas“ (atstovaujama R. Kuprytės), reg. Nr. AB 92-320, kodas 3331159, buveinės adresas: Gedimino g. 47, Kaunas. Vadovė R. Kuprytė, tarybos (valdybos) nariai: I. Snetkovas, K. Armaitis, V. Ivaškevičienė.
  4. Asociaciją EBSW steigusios investicinės akcinės bendrovės buvo įsteigtos 1992 m. balandžio–spalio mėn. Bendrovių steigėjų sąrašų ir valdymo organų sudėtis leidžia Komisijai konstatuoti, kad tai buvo vientisa organizacija, vadovaujama asociacijos EBSW tarybos. Šios bendrovės buvo sukurtos siekiant sukoncentruoti valdymą valstybinio turto privatizavimo metu privatizuojant dominančius objektus. Per šias bendroves bei kitus juridinius ir fizinius asmenis asociacija EBSW perėmė įmonių, kurių akcijos buvo įsigyjamos už investicinei akcinei bendrovei Investicinė Kauno holdingo kompanijai (toliau – IAB IKHK) indėlininkų paskolintas lėšas, valdymą. Asociacijos EBSW įmones aptarnavo Komercijos ir kredito bankas (toliau – KKB), kurio steigėjai yra A. Kazakevičius, I. Snetkovas, A. Pašukevičius, B. Mazuch, UAB „Baltex“ (R. Petrikas), UAB „Tricon“ (G. Makulis), UAB „Daiva“ (V. Krasnickas). Šie asmenys turėjo banko kontrolinį akcijų paketą – 55 proc. Kai kurie iš šių asmenų buvo ir IAB IKHK bei asociacijos EBSW steigėjai. Jie turėjo kontrolinį akcijų paketą (55 proc.), o IAB IKHK turėjo 0,17 proc. šio banko akcijų. Komisija pažymi, kad sąvoka „EBSW koncernas“ teisniu požiūriu nebuvo aiški, nes tuo metu nebuvo apibrėžta teisės aktuose. Koncerno sąvoka buvo apibrėžta tik 1993 m. rugpjūčio 3 d. Vyriausybės (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, ekonomikos ministras J. Veselka) nutarime Nr. 601 „Dėl Koncernų, konsorciumų ir įmonių asociacijų steigimo ir veiklos nuostatų“ (Žin., 1993, Nr. 35-802), kuriuo buvo patvirtinti Koncernų, konsorciumų ir įmonių asociacijų steigimo ir veiklos nuostatai.
  5. Asociacijos EBSW prezidentas buvo G. Petrikas, tarybos nariai: I. Snetkovas, R. Lenčiauskas, G. Makulis, A. Pašukevičius, R. Petrikas, G. Balevičius, S. Godelis ir A. Simaška.
  6. 1994 m. rugpjūčio 2 d. Komercijos ir kredito banke atidaryta asociacijos EBSW atsiskaitomoji sąskaita. 1994 m. gruodžio 12 d. pavadinimas pakeistas pavadinimu „Grupė Rytai-Baltijos šalys-Vakarai“. Asociacijos įstatuose numatytas sutrumpinimas „EBSW grupė“. Iki 1994 m. balandžio 15 d. EBSW konglomeratas vadinosi koncernu ir nustatyta tvarka nebuvo įregistruotas, piniginės operacijos buvo atliekamos per UAB „Snita“ sąskaitas ir kasą. Komisija nusprendė, kad šioje išvadoje tikslinga suvienodinti terminus ir šis konglomeratas toliau bus vadinamas EBSW grupe.
  7. Iki 1994 m. birželio 15 d. EBSW grupė nebuvo įregistruota Įmonių rejestro įstatymo (priimto 1990 m. liepos 31 d.) nustatyta tvarka, neturėjo sąskaitos banke, nevykdė piniginių operacijų, neturėjo turto, nors šis pavadinimas ir buvo vartojamas spaudoje bei skelbimuose; be to, ši emblema ir pavadinimas buvo naudojami IAB IKHK renkant indėlius iš gyventojų ir superkant investicinius čekius nuo 1992 m.
  8. Revizijų departamento prie Finansų ministerijos Kauno skyriaus 1997 m. balandžio 2 d. pažymoje Nr. 277 Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, kad EBSW grupės steigėjai neįvykdė steigimo sutartyje ir įstatuose numatytų įsipareigojimų, t. y. vietoj įstatuose numatytų 900 000 Lt į kasą iki 1995 m. lapkričio 22 d. tesumokėjo 60 000 Lt. Kadangi faktiškai buvo sumokėta tik 60 000 Lt, ši steigimo sutarties dalis liko neįvykdyta. 1993 m. liepos 15 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ (Žin., 1993, Nr. 31-714) 3 straipsnyje numatyta, kad įmonių rejestro tvarkytojai turi tikrinti, ar ūkio subjektai nepažeidžia šio ir kitų įstatymų, ūkio subjektų įstatų, steigimo sutarčių ir kitų steigimo dokumentų, o 4 straipsnyje – kad įmonių rejestro tvarkytojai turi teisę atšaukti ūkio subjektų registravimą už šiame įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų reikalavimų pažeidimus. Nuo 1993 m. lapkričio 9 d. ūkio subjektų tikrinimo funkcija perduota Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau rejestro tvarkytojas turėjo teisę už Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus pažeidimus Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybės kontrolės departamento teikimu atšaukti ūkio subjektų registravimą įstatymų nustatyta tvarka. Nesukaupusi reikiamo turto ir piniginių lėšų, asociacija EBSW grupė vykdė pinigines ir kitas operacijas: naudojo savo pavadinimą reklamai, tarpininkaudama sudarinėjo sutartis, ėmė kreditus, davė garantinius raštus kreditams gauti, nors 1994 m. birželio 14 d. patvirtintų įstatų pirmosios dalies 1.4 punktas skelbia, kad asociacija yra ribotos turtinės atsakomybės organizacija. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Asociacijos nariai už asociacijos įsipareigojimus atsako tik neviršydami savo įnašų, perduotų į asociaciją.
  9. Pažymėtina, kad Kauno miesto savivaldybės valdyboje registruojant asociaciją „Grupė EBSW“ nurodyta, kad asociacijoje yra 61 įmonė, nors taip nebuvo, t. y. nėra duomenų apie įmonių įstojimą į šią asociaciją, nėra duomenų apie stojamojo mokesčio mokėjimą. Asociacijos taryba, turėdama steigėjų akcijų paketus, turėjo įtakos steigėjų ūkinei finansinei veiklai, ypač naudojant IAB IKHK surinktus iš gyventojų indėlius, nukreipiant juos į įmones, glaudžiai susijusias su EBSW grupe, vėliau su EBSW grupės tarybos nariais arba jų įtakai priklausančiomis įmonėmis.
  10. Svarbu pažymėti, kad 1994 m. lapkričio 15 d. iš Rusijos AB „Kompleks“ į EBSW grupės sąskaitą buvo gauti 301 435 JAV doleriai, nurodytas įmokos pavadinimas – avansinis mokėjimas pagal sutartį, tačiau revizijos metu sutartis nerasta. 1995 m. balandžio 21 d. EBSW grupės prezidentas G. Petrikas ir LVKB valdybos pirmininko pavaduotoja K. Dabašinskaitė sudarė paskolos sutartį, pagal kurią EBSW grupei atsiskaityti su Rusijos AB „Kompleks“ buvo suteiktas kreditas – 301 435 JAV doleriai ir šios lėšos grąžintos bendrovei „Kompleks“. Komisijai S. Poškus paaiškino, kad į EBSW grupę „pirmieji 120 000 dolerių iš Rusijos atkeliavo“, tačiau Komisija neturi tai patvirtinančių dokumentų. Tarp EBSW grupės veiklos dokumentų taip pat nėra dokumentų apie priimtus į darbą ir atleistus darbuotojus, jiems mokėtą darbo užmokestį.
  11. 1995 m. balandžio 21 d. EBSW grupė su LVKB garantija, kurią pasirašė A. Barusevičius ir S. Vaidotienė, iš užsienio įmonės „Industrial Capital Corporation“ gavo 2 000 000 JAV dolerių paskolą. Dalį šios paskolos panaudojo 301 435 JAV dolerių kreditui, gautam iš LVKB, padengti ir iš jos sumokėjo 4 396 JAV dolerius palūkanų. Nepaisant to, kad pačios EBSW grupės veikla apsiribojo trijų paskolų panaudojimu, jos darbuotojai, veikdami per investicines akcines bendroves, įsteigtas uždarąsias akcines bendroves ir privatizuotas įmones, padarė didelę žalą bankams, kitoms įmonėms ir gyventojams.
  12. Komisija atkreipia dėmesį, kad kai kurie su EBSW grupės steigimu susijusių IAB IKHK ir kitų investicinių akcinių bendrovių darbuotojai dirbo arba šiuo metu dirba vienoje akcinėje bendrovėje Kaune.
  13. Kaip pasireiškė koncerno EBSW veikla indėlių rinkimo ir valstybės turto privatizavimo procese? 2.
  14. Investicinės akcinės bendrovės Investicinės Kauno holdingo kompanijos (IAB IKHK) veikla
  15. 1992 m. balandžio 28 d. fizinių asmenų grupė (G. Petrikas, A. Pašukevičius, I. Snetkovas, K. Armaitis, M. Snetkova) sudarė steigimo sutartį dėl IAB IKHK įsteigimo. Ši bendrovė įregistruota 1992 m. spalio 27 d., direktorė ir valdybos pirmininkė J. Barysienė. Nuo 1995 m. balandžio 6 d. valdybos pirmininkas V. Krasnickas.
  16. IAB IKHK steigėjai 1992 m. balandžio 29 d. Kauno miesto savivaldybės valdyboje įregistravo įstatus, o 1992 m. spalio 27 d. buvo įregistruota bendrovė. Pradinis bendrovės kapitalas buvo 2 000 000 Lt, jau 1993 m. pabaigoje akcinis kapitalas buvo padidintas iki 8 000 000 Lt, o 1997 m. kovo 8 d. sudarė 10 100 000 Lt. K. J. Jocius Komisijai paaiškino, kad „Kauno savivaldybėje, Juridiniame skyriuje, dirbo suinteresuoti asmenys, kurie vėliau perėjo į EBSW, pavyzdžiui, juristė R. Kuprytė perėjo į EBSW dirbti juriste. Jinai buvo ir notarė, ir paskui atitinkami jos, kaip notarės, įgaliojimai buvo patvirtinti, pasirašyti.“
  17. 1993 m. birželio 29 d. Vertybinių popierių komisija aktu Nr. IAB-132 įregistravo IAB IKHK vertybinius popierius ir leido juos viešai platinti. IAB IKHK buvo visiškai EBSW grupės valdoma. 1996 m. liepos 1 d. 4 175 fiziniai asmenys už savo investicinius čekius arba grynus pinigus buvo įsigiję 1 548 974 akcijas, gavę akcininko pažymėjimus, disponavo akcijomis, gavo dividendus. Jų akcijos sudarė 15,4 proc. įstatinio kapitalo. Likusios 8 507 721 akcija, arba 84,6 proc., buvo įforminamos gyventojų vardu supirkus investicinius čekius arba jų vardu išpirkus akcijas už grynus pinigus, galutinis rezultatas – jos buvo EBSW grupės fizinių ir juridinių asmenų nuosavybė. 1997 m. kovo 8 d. buvo 10,1 mln. akcijų, kurių nominali vertė 1 litas už akciją, EBSW grupės 7 bendrovės valdė 5,3 mln. akcijų, o 4 184 fiziniai asmenys – 4,8 mln. akcijų, tarp jų: G. Petrikas – 1,6 mln. akcijų, A. Pašukevičius, R. Petrikas, V. Krasnickas ir I. Snetkovas – 1,2 mln. akcijų.
  18. IAB IKHK valdybos ir tarybos posėdžių protokolų analizė rodo, kad paskolų teisėtumas, limitai, palūkanų dydžiai oficialiai nebuvo svarstyti. Nebuvo svarstyti ir paskolų grąžinimo šaltiniai. Įmonių akcijų įsigijimo ir lėšų investavimo į įmones tikslingumas nebuvo ekonomiškai pagrįstas. Nebuvo finansinių ir ekonominių skaičiavimų, ar indėlininkams mokamas palūkanas bus galima padengti investavus šiuos indėlius į įmonių veiklą, kada reikalingas ekonominis efektas bus gautas, ar suėjus indėlių grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminui bus finansinių ir turtinių išteklių jiems padengti. Tardymo metu buvo nustatyta, kad pirkti kai kurių bendrovių akcijas buvo aiškiai nuostolinga jau pirkimo metu. IAB IKHK finansinė padėtis nuo 1993 m. vis blogėjo. Revizijos metu buvo nustatyta, kad nuo 1992 m. balandžio 28 d. iki 1995 m. birželio 6 d. IAB IKHK dirbo nuostolingai ir gautos pajamos buvo mažesnės už sąnaudas, todėl akcijos buvo įsigyjamos iš indėlininkų surinktų lėšų ir gautų paskolų iš juridinių asmenų. Nuo 1992 m. sausio 6 d. iki 1995 m. balandžio 14 d. IAB IKHK pardavė 11 įmonių akcijas ir turėjo 1 217 677 Lt nuostolių. Iš viso į EBSW grupės investicines bendroves IAB IKHK investavo 3 042 230 Lt, 10 proc. viršydama šių bendrovių įstatinį kapitalą. Kadangi bendrovių veikla buvo nuostolinga, jokių pajamų investicijos nedavė.
  19. Per visą veiklos laikotarpį IAB IKHK dirbo nuostolingai ir laisvų nuosavų apyvartinių lėšų neturėjo, todėl visos piniginės lėšos, išduotos iš bendrovės kasos įvairių sutarčių pagrindu, buvo skolintos iš gyventojų ar juridinių asmenų. Be to, už skolintas lėšas buvo pirktos įvairių bendrovių akcijos. Prisidengus privatizavimo programa ar kitokiomis sutartimis, indėlininkų lėšos buvo faktiškai perskolinamos fiziniams ir juridiniams asmenims arba naudojamos akcijoms pirkti ir dėl palūkanų už indėlius mokėjimo gyventojams ir bendrovėms buvo patiriami dideli nuostoliai. Šiais veiksmais IAB IKHK valdyba (J. Barysienė, J. Kuncaitienė, V. Krasnickas, K. Armaitis) ir administracija (J. Barysienė, vyr. buhalterės D. Kuncaitienė ir E. Markevičienė) pažeidė įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 1 straipsnį, nustatantį, kad ūkio subjektai, užsiimantys komercine ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims tik nuosavo kapitalo lėšas.
  20. Nuo 1994 m. birželio 20 d. iki 1995 m. balandžio 3 d. IAB IKHK pagal sutartis gavo 20 859 020 Lt paskolų iš 6 juridinių asmenų, kurie lėšas skolino iš LVKB ir Komercijos ir kredito banko (toliau – KKB) pagal kreditavimo sutartis. Generalinės prokuratūros duomenimis, atlikta analizė leidžia teigti, kad kreditai iš bankų buvo paimti ne tais tikslais, kurie buvo nurodyti sutartyse, o tam, kad lėšos būtų perskolintos IAB IKHK.
  21. V. Krasnickas nuo 1994 m. sausio 6 d. iki 1994 m. balandžio 14 d. per 6 kartus pagal kasos išlaidų orderius iš bendrovės kasos gavo 39 500 000 Lt. Išduodant pinigus, jų naudojimo paskirtis nebuvo nurodyta ir atsiskaitymo terminas nebuvo nustatytas. Iš jų 15 272 058 Lt buvo panaudoti IAB IKHK reikmėms. 1996 m. liepos 1 d. V. Krasnickas bendrovei buvo skolingas 22 154 210 Lt. Nustatyta, kad V. Krasnickas gautus pinigus perskolino kitiems asmenims ir tokiu būdu juos iššvaistė. G. Petrikas nurodydavo V. Krasnickui, kam perskolinti lėšas. Daugeliu atvejų skolinant pinigines lėšas, nebūdavo sudaromos rašytinės sutartys, nesigilinta į skolininko nurodytą verslo planą, turtinę padėtį, galimybes lėšas grąžinti be turto įkeitimo sutarties. Tik jei skolininkas neišgalėdavo grąžinti skolą, V. Krasnickas prašydavo sudaryti rašytinę sutartį. Daug skolininkų nuo V. Krasnicko pasislėpė. IAB IKHK direktorė ir valdybos pirmininkė J. Barysienė, iš bendrovės kasos V. Krasnickui išdavusi iš gyventojų surinktas pinigines lėšas nenurodydama jų naudojimo paskirties, pagal einamas pareigas visiškai nekontroliavo jų tolesnio naudojimo, nors privalėjo tai daryti, todėl laikytina, kad turtą V. Krasnickas iššvaistė kartu su J. Barysiene.
  22. 1995 m. liepos 17 d. Kauno apygardos teisme gautas ir užregistruotas AB „Žemprojektas“ ieškinio pareiškimas, kurį pasirašė AB „Žemprojektas“ direktorius G. Furmanavičius. Ieškinio pareiškime nurodyta, kad AB „Žemprojektas“ 1995 m. kovo 10 d. kreipėsi į IAB IKHK prašydama sumokėti pagal 1994 m. gruodžio 31 d. sudarytą patalpų nuomos sutartį 33 421,94 Lt skolą. Ieškinio pareiškime nurodyta, kad šio pareiškimo padavimo metu IAB IKHK AB „Žemprojektas“ yra skolinga apie 100 000 Lt (kaip matyti iš Revizijų departamento akto, iš priimtų indėlių sumos buvo apmokėta 65 890,86 Lt už patalpų nuomą AB „Žemprojektas“). Ieškovas – AB „Žemprojektas“ direktorius G. Furmanavičius atskiru pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos teismą prašydamas, iškėlus bankroto bylą IAB IKHK, paskirti kreditorių susirinkimų pirmininku Vytautą Šustauską. Komisija atkreipia dėmesį, kad Generalinės prokuratūros 2004-12-10 rašte Nr. 8.2-3346

(10)„Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės įstaigoje, pateikimo“, adresuotame Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui P. Malakauskui bei Respublikos Prezidento patarėjui R. Muraškai, nurodoma: „Gintaras Furmanavičius dirbo su asociacija „EBSW grupė“ susijusiose įmonėse (kurioms „EBSW grupė“ per turimas akcijas bei vadovais paskirtus asmenis darė taką) – AB „Žemprojektas“ direktoriumi nuo 1992-07-07 iki 1996 m. rugpjūčio mėn. ir buvo šios bendrovės valdybos pirmininku; be to, bendrovėje „Statybos asociacijoje“ buvo valdybos nariu bei direktoriaus pavaduotoju. Jis atstovavo AB „Žemprojektas“, kaip akcininkui, bendrovėje „Dara“ ir buvo šios bendrovės stebėtojų tarybos nariu. Be to, G. Furmanavičius buvo AB „Umbas“ akcininku bei IAB „Statybinių medžiagų investicija“ stebėtojų tarybos pirmininku, IAB „Trikotažo investicija“ stebėtojų tarybos nariu, AB „Jonavos montuotojas“ stebėtojų tarybos nariu, IAB „Šviesus rytojus“ steigėju.“
  1. 1995 m. liepos 21 d. IAB IKHK buvo iškelta bankroto byla. Bendrovė turėjo tik 11 300 Lt vertės materialųjį turtą. IAB IKHK pinigų likutis banko sąskaitoje ir kasoje 1996 m. liepos 1 d. sudarė 7 286 Lt.
  2. IAB IKHK bankrotą lėmė tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs veiksniai. Ypač sunkių padarinių bendrovė patyrė dėl neteisėtos veiklos renkant indėlius iš gyventojų ir skolinantis lėšas iš kitų bendrovių. Dėl objektyvių priežasčių, bendrovei bankrutavus, akcininkai galėjo netekti 10,1 mln. Lt, kurie investuoti į bendrovės akcinį kapitalą investiciniais čekiais ir pinigais. Tai galėjo lemti bendras ekonominis gamybos nuosmukis, atskirų privatizuotų įmonių bankrotas. Tačiau dėl neteisėtos bendrovės veiklos renkant indėlius iš gyventojų bei skolinantis lėšas iš kitų bendrovių neatsižvelgiant į nuosavo turto dydį ir neteisėtai šias lėšas naudojant nuostolingai dirbančių įmonių akcijoms pirkti, taip pat skolinantis iš įvairių fizinių asmenų susidarė tokia padėtis, kad nuosavas akcinis kapitalas buvo 8 mln. Lt, o 1994 m. nuostoliai sudarė 34,4 mln. Lt. Sudarant 1994 m. antrojo pusmečio ataskaitas, buvo nuslėpta susidariusi bendrovės bankroto situacija: 1994 m. vietoj faktinių 34,3 mln. Lt nuostolių ataskaitose nurodytas 2,4 mln. Lt pelnas. Tikrosios padėties slėpimas bendrovės apskaitoje ir neteisėtos kredito operacijos, nesirūpinimas privatizuotų įmonių gamybos plėtojimu lėmė sunkias bankroto pasekmes. Be akcininkų, kurie faktiškai prarado 10,1 mln. Lt, investuotų į bendrovės akcijas, skolos kreditoriams 1996 m. liepos 1 d. sudarė 127,1 mln. Lt, iš jų gyventojams už indėlius su palūkanomis – 96,5 mln. Lt (be palūkanų – 77 430 521 Lt). Turimas finansinis turtas (įmonių akcijos) pagal įsigijimo vertę įvertintas 29,5 mln. Lt, faktiškai dalis šių akcijų yra abejotinos vertės. Analogiškai į apskaitą įtrauktos skolos bendrovei – 29,3 mln. Lt – yra abejotinos.
  3. 1995 m. rugpjūčio 10 d. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba iškėlė baudžiamąją bylą pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį dėl svetimo turto iššvaistymo stambiu mastu IAB IKHK. Nuo 1995 m. rugsėjo 27 d. parengtinis tardymas šioje byloje buvo atliekamas Kauno miesto tardymo valdyboje. 2.
  4. Indėlių rinkimas
  5. 1993 m. kovo 23 d. IAB IKHK stebėtojų taryba (G. Petrikas, A. Pašukevičius, N. Končienė) nusprendė pateikti akcininkų susirinkimui svarstyti klausimą dėl teisės suteikimo bendrovės valdybai garantuoti skolinius įsipareigojimus bendrovės turtu. Šis akcininkų susirinkimo duotas sutikimas buvo neteisėtos bendrovės veiklos užuomazga, nes jau 1993 m. balandžio mėn. buvo organizuotas masinis indėlių iš gyventojų rinkimas.
  6. 1993 m. kovo 31 d. IAB KHK akcininkų susirinkime buvo priimtas nutarimas, suteikiantis valdybai teisę bendrovės turtu laiduoti skolinius įsipareigojimus. Remdamasi šiuo nutarimu, IAB IKHK valdyba nutarė imti paskolas iš gyventojų. Tačiau nebuvo programos ir ekonominių skaičiavimų, kur bus panaudotos iš fizinių ir juridinių asmenų priimtos lėšos, kokiems objektams finansuoti jos bus skirtos. Nebuvo finansinių ekonominių skaičiavimų, ar indėlininkams mokamas palūkanas bus galima padengti investavus šiuos indėlius į įmonių veiklą, kada bus gautas reikalingas ekonominis efektas, ar suėjus indėlių grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminui bus finansinių ir turtinių išteklių jiems padengti. Remiantis 1993 m. balandžio 14 d. valdybos sprendimu, įvairiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose buvo atidaryti indėlių priėmimo punktai.
  7. IAB IKHK nuo 1993 m. balandžio mėn. spaudoje, per radiją ir televiziją pradėjo reklaminę kampaniją dėl indėlių priėmimo iš gyventojų, didelių palūkanų mokėjimo, indėlių saugumo garantijų.
  8. Nuo 1993 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Pinigų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 27-623). Šio įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad vienintelė teisėta mokėjimo ir atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje yra litas, o juridiniai ir fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, neturi teisės vidaus atsiskaitymams naudoti kitos mokėjimo priemonės, išskyrus litą. Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo (Žin., 1993, Nr. 28-640) 3 straipsnyje nustatyta, kad užsienio valiuta gali būti naudojama tik mokėjimams ir atsiskaitymams su užsienio valstybių juridiniais ir fiziniais asmenimis, esančiais ne Lietuvos Respublikoje. IAB IKHK, įsigaliojus šiems įstatymams, su indėlininkais sudarinėjo sutartis, kuriose greta indėlio litais buvo nurodomi ekvivalentai JAV doleriais ar Vokietijos markėmis, t. y. ta užsienio valiuta, kuri buvo faktiškai priimta iš indėlininko. Jeigu indėlis buvo priimamas litais, ekvivalentas užsienio valiuta nebuvo nurodomas. Be to, buvo pažeista ir Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad piniginiai įsipareigojimai užsienio valiuta, kurie turi būti vykdomi Lietuvoje ir kurių terminas baigiasi po 1993 m. rugpjūčio 1 d., išskyrus bankų įsipareigojimus išmokėti iš valiutinių sąskaitų indėlius, taip pat palūkanas už juos ir įsipareigojimus bankams dėl užsienio valiuta išduotų paskolų grąžinimo, įvykdomi litais pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų kursą.
  9. Nuo 1993 m. balandžio mėn. iki 1995 m. birželio 6 d. IAB IKHK, neturėdama Lietuvos banko leidimo, neteisėtai atliko kredito įstaigos (banko) funkcijas, reklamai buvo naudojama niekur neregistruoto EBSW koncerno emblema. Indėlių priėmimas iš gyventojų nebuvo numatytas ir pačios IAB IKHK įstatuose. IAB IKHK vertėsi stambaus masto kreditine veikla, nors tokiai veiklai neturėjo Lietuvos banko leidimo (Lietuvos banko įstatymo (Žin., 1990, Nr. 7-172) 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kuri kredito įstaiga Lietuos Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu).
  10. R. Visokavičius Komisijai paaiškino: „... mes (Lietuvos bankas – Komisijos pastaba) informavome, kad renkami pinigai, apgaudinėjami žmonės ir bus prieitas liepto galas, reikia kelti triukšmą. Tai oficialiai rašėme Vyriausybei, oficialiai rašėme ir Seimo Finansų komitetui, kuriam tuo metu vadovavo K. Jaskelevičius.“ R. Visokavičius Komisijai taip pat aiškino, kad „Lietuvos bankas atliko viską tiek, kiek jam buvo leista, ir IAB KHK tai nėra finansinė kompanija. Jeigu aš nusiųsdavau, į tą pačią IAB IKHK nuvažiuodavo mūsų klerkas, jam pasakydavo – ponas, skaityk Akcinių bendrovių įstatymą. Turiu teisę, viso gero.“
  11. K. Ratkevičius Komisijai paaiškino, kad Lietuvos bankas neturėjo pareigos kontroliuoti Kauno holdingo kompaniją, „tas klausimas valstybėje buvo vienareikšmiai žinomas. Akivaizdu, kad tai buvo vieša, nereikėjo niekam nieko informuoti“.
  12. P. Milašauskas Komisijai dėl IAB IKHK veiklos paaiškino: „tai nebuvo mūsų pareiga stabdyti kažką ar ne. Jeigu kitus įstatymus pažeidinėja, tai tada kitos institucijos turėjo žiūrėti. O jeigu nepažeidinėjo, vadinasi, jie nesikreipė dėl licencijos gavimo kaip bankas. Ta prasme jie ne visai atitiko kredito įstaigos apibrėžimą.“
  13. 1993 m. iš gyventojų priimta 7 133 672 Lt indėlių. Priimtų indėlių suma viršijo išmokas gyventojams 5 274 811 Lt.
  14. 1994 m. iš gyventojų priimta 267 052 813 Lt indėlių. Priimti iš gyventojų indėliai per metus 30 680 776 Lt viršijo išmokas gyventojams, įskaitant palūkanas.
  15. 1995 m. iš gyventojų priimta 70 160 791 Lt indėlių. Indėlių priimta 8 463 871 Lt mažiau už grąžintus indėlius ir išmokėtas palūkanas.
  16. Nuo 1993 m. IAB IKHK finansinė padėtis vis blogėjo, tačiau bendrovės vadovai slėpė tikrąją padėtį ir tęsė indėlių rinkimą. 1994 m. balandžio 1 d. bendrovės įregistruotas kapitalas sudarė 8 mln. Lt, o skolos indėlininkams ir juridiniams asmenims sudarė 82,5 mln. Lt ir daugiau kaip 10 kartų viršijo bendrovės turtą.
  17. Nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d. IAB IKHK per įsteigtus punktus visoje Lietuvoje sudarinėjo su gyventojais lėšų priėmimo laikinam naudojimui terminuotas sutartis, numatydama palūkanas, pagal kurias priėmė ir užpajamavo IAB IKHK kasoje skolintų ir gyventojų piniginių lėšų – 344 347 276 Lt, taip pat iki 1995 m. rugpjūčio 1 d. grąžino gyventojams indėlius – 262 861 155 Lt skolintų piniginių lėšų ir išmokėjo indėlininkams 54 084 402 Lt palūkanų. Tikslaus su gyventojais sudarytų sutarčių skaičiaus nustatyti neįmanoma, nes nebuvo tokių sutarčių apskaitos. Generalinės prokuratūros duomenimis, apie 80 proc. indėlininkų yra pensinio amžiaus, invalidai, gyvenimo ir įvairių aplinkybių suluošinti žmonės.
  18. Įvairiu metu galioję įstatymai iš principo nedraudė mokėti palūkanas už skolintas pinigines lėšas. Akcinių bendrovių įstatymo 13 straipsnis suteikė bendrovei teisę sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus, skolinti nuosavo kapitalo lėšas ir skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimis. IAB IKHK pagal pinigų priėmimo laikinam naudojimui sutartis buvo įsipareigojusi už jai perduotus pinigus mokėti nustatyto dydžio palūkanas. Taigi bendrovės pareiga mokėti saviems kreditoriams nustatyto dydžio palūkanas neprieštaravo įstatymams. Bendrovės lėšų naudojimas bendrovės prievolėms vykdyti negalėjo būti kvalifikuotas kaip svetimo turto iššvaistymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 9 punkto 2 dalyje rašoma, kad turto iššvaistymas yra tuo atveju, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Lėšų švaistymu negali būti laikomas ir vienos įmonės turto pervedimas kitai įmonei už jos darbuotojų suteiktas paslaugas.
  19. Tik 1995 m. gruodžio 20 d. priėmus įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 12 ir 14 straipsnių pakeitimo“ (Žin., 1995, Nr. 107-2395), Įmonių įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje atsirado draudimas skolintis pinigines lėšas iš fizinių asmenų. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo IAB KHK pradėto indėlių iš gyventojų rinkimo iki šio įstatymo priėmimo Įmonių įstatymas buvo keičiamas 18 kartų.
  20. IAB IKHK įstatai leido bendrovei skolintis pinigus, tačiau indėlių dydis ir tai, kad skolinti pinigai buvo naudojami ne ūkinei veiklai plėsti, o buvo perskolinami, patvirtina, kad IAB IKHK vykdė kredito įstaigos veiklą, nenumatytą bendrovės įstatuose, ir tuo būdu pažeidė 1990 m. vasario 13 d. Lietuvos banko įstatymo 16 straipsnio reikalavimus, kad kredito įstaiga Lietuvos Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu (tokio leidimo IAB IKHK neturėjo). J. Barysienė, A. Pašukevičius, K. Armaitis, N. Končienė stambiu mastu vertėsi neteisėta kreditine veikla.
  21. Pagal 1992–1996 m. galiojusius įstatymus Lietuvos bankas prižiūrėjo šalies ir užsienio bankus bei kitas kredito įstaigas, kurių veiklai buvo išdavęs licencijas. Komisija nustatė, kad IAB IKHK veiklos Lietuvos bankas neprižiūrėjo.
  22. Revizijos metu nustatyta, kad skolos indėlininkams 1996 m. liepos 1 d. sudarė 77 430 521 Lt (su palūkanomis – 96 508 727 Lt). Kauno apygardos teismas, nagrinėjęs IAB IKHK bankroto bylą, 1996 m. spalio 7 d. nutartimi patvirtino 72 813 648 Lt kreditorių reikalavimus. Susidaręs skirtumas galėjo atsirasti dėl to, kad ne visi asmenys pareiškė kreditinius reikalavimus. Teismas patenkino 9 391 asmens kreditinius reikalavimus, tačiau, Lietuvos teismo ekspertizės instituto teigimu, pagal kompiuterinius duomenis buvo 15 898 asmenys. Skolos juridiniams asmenims siekė 22 388 739 Lt ir 8 189 461 Lt palūkanų.
  23. Kadangi bendrovės veikla buvo nuostolinga ir bendrovė neturėjo nekilnojamojo turto, pagal kreditavimo tvarką bankai negalėjo skolinti bendrovei tiek lėšų, kiek buvo surinkta iš indėlininkų. Turimas bendrovės nuosavas turtas (įregistruotas kapitalas) indėlių priėmimo metu sudarė 8 mln. Lt. Pagal bankų kreditavimo tvarką bendrovei galėjo būti teikiamos iki 70 proc. turto vertės paskolos, šiuo atveju – iki 5,6 mln. Lt. Tačiau iš indėlininkų surinktų indėlių suma nuo 1994 m. balandžio 1 d. nuolat viršijo 80 mln. Lt sumą. Tai rodo, kad rinkdama lėšas iš gyventojų bendrovė neturėjo jokių garantijų, kad šiuos indėlius grąžins. Tipinių lėšų priėmimo laikinam naudojimui sutarčių, kurias pasirašinėjo J. Barysienė ir indėlininkai, 1.1 punkte buvo įrašyta, kad įmonė priima lėšas ir jų grąžinimą užtikrina savo turtu. Tačiau šis sutarties punktas buvo apgaulingas, nes realus bendrovės turtas kelis kartus buvo mažesnis už skolas. Periodinėje spaudoje skelbiant apie indėlių priėmimą, buvo naudojama EBSW grupės emblema ir nurodoma, kad nupirkta turto už 64 mln. Lt, nors EBSW grupė ir IAB IKHK niekada tokio turto neturėjo ir nevaldė. Surinktos gyventojų ir skolintos iš organizacijų lėšos, prisidengus įvairiomis sutartimis (privatizavimo programa, avansais pirkimams ir kt.), buvo perskolinamos bei išduodamos juridiniams ir fiziniams asmenims.
  24. Surinktus indėlius IAB IKHK panaudojo valstybinio turto privatizavimui, EBSW grupės kitų įmonių akcijų įsigijimui, perskolino kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, naudojo atsiskaityti su indėlininkais. Į EBSW grupės investicines akcines bendroves IAB IKHK investavo 3 042 230 Lt, 10 proc. viršydama šių bendrovių įstatinio kapitalo limitą. Kadangi šių bendrovių veikla nuostolinga, jokių pajamų šios investicijos nedavė.
  25. Nuo 1994 m. antrojo pusmečio, kai bendrovėje susidarė bankroto situacija, indėlių iš gyventojų buvo surenkama mažiau, negu reikėjo išmokėti pagal sutartis. Sutriko atsiskaitymas su kreditoriais, skola kreditoriams 1994 m. liepos 1 d. išaugo iki 80,2 mln. Lt. Taip atsitiko dėl to, kad 1994 m. sausio–balandžio mėn. bendrovė iš kasos V. Krasnickui išdavė 39,5 mln. Lt iš gyventojų surinktų lėšų tariamai privatizavimo programai vykdyti. V. Krasnickas iki bankroto bylos iškėlimo 1995 m. liepos 21 d., kol buvo skaičiuojamos palūkanos, už šias lėšas neatsiskaitė ir padarė bendrovei 47 mln. Lt žalą.
  26. Bendrovė, būdama skolinga kreditoriams, toliau skolinosi lėšas ne atsiskaitymui su kreditoriais, o kaupė lėšas tolesniam abejotinų įmonių, kurioms įtaką turėjo EBSW grupė, akcijų pirkimui. 2.
  27. Valstybinio turto privatizavimas
  28. Valstybinio turto privatizavimas, prasidėjęs 1991 m. rugpjūčio mėn., vyko pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą (Žin., 1991, Nr. 10-261), kitus įstatymus, Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nutarimus ir Vyriausybės nutarimus, reglamentuojančius pirminio privatizavimo procesą, kuris tęsėsi iki 1995 m. Privatizavimas vyko už investicinius čekius, kurie buvo išdalyti visiems Lietuvos gyventojams. Dalis įmonių buvo privatizuojama už laisvai konvertuojamą valiutą. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme galimybė dalyvauti privatizavimo procese buvo suteikta tik fiziniams asmenims ir fizinių asmenų grupėms. Įstatyme nebuvo leista investicinius čekius parduoti. Privatizavimo eiga parodė, kad, uždraudus parduoti investicinius čekius kitiems asmenims, sėkmingai privatizavimo eigai Lietuvoje nepakanka Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme numatytų subjektų, galinčių įsigyti privatizuojamą turtą, – fizinių asmenų ir jų sudarytų grupių, todėl gana greitai buvo įteisintas naujas subjektas – investicinės akcinės bendrovės.
  29. Vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 446 „Dėl investicinių sąskaitų panaudojimo steigiant investicines akcines bendroves“ (Žin., 1991, Nr. 33-919), investicinės akcinės bendrovės buvo steigiamos, reorganizuojamos, likviduojamos ir valdomos pagal Akcinių bendrovių įstatymą (Žin., 1990, Nr. 24-594), tik jų įstatuose turėjo būti nurodyta, kad bendrovės paskirtis yra investicinė veikla. Steigiamų investicinių akcinių bendrovių akcijų emisiją registravo Vertybinių popierių komisija, įsteigta 1992 m. rugsėjo 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 646 „Dėl Vertybinių popierių komisijos ir Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigimo“ (Žin., 1992, Nr. 29-876). Vertybinių popierių komisijai pagal šio nutarimo 4.2 punktą buvo pavesta iki 1992 m. rugsėjo 20 d. parengti investicinių akcinių bendrovių veiklą reglamentuojančius dokumentus. Vyriausybės nutarimais buvo reglamentuota investicinių akcinių bendrovių steigimo ir informacijos atskleidimo visuomenei tvarka, ribojamas jų dalyvavimas privatizavimo procese ir kt.
  30. Investicinių akcinių bendrovių steigimo tvarka patvirtinta Vyriausybės 1992 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 30 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo“ vykdymo“ (Žin., 1992, Nr. 10-269). Šio nutarimo 2.1 punkte nurodyta, kad investicinės akcinės bendrovės privatizavimo objektams (akcijoms) įsigyti turi teisę naudoti tik savo investicinėje sąskaitoje turimas investicines lėšas.
  31. Po EBSW grupę sudariusių investicinių akcinių bendrovių įregistravimo buvo pradėta visoje Lietuvoje masiškai supirkinėti iš gyventojų investicinius čekius ir pirkti objektus viešai pasirašant akcijas privatizavimo tarnybose bei perkant objektus aukcionuose. S. Vaitkevičius Komisijai paaiškino, kad „investicinių akcinių bendrovių įsteigimas pagal Akcinių bendrovių įstatymą buvo įteisintas 1992 m. pavasarį. Tuo metu Vyriausybė (aš turiu galvoje – G. Vagnoriaus) viešai skelbė, kad šis leidimas reiškia tiktai pradėti tokių bendrovių steigimosi procesą, o artimiausioje ateityje, tai yra kelių mėnesių laikotarpiu, buvo planuojama priimti teisės aktus, kurie leistų tokioms bendrovėms pasirinkti du mano minėtus kelius – būti investiciniais fondais arba investicinėmis holdingo įmonėmis. Ir vienu, ir kitu atveju būtų buvusi reglamentuota tvarka, pakankamai griežtos kontrolės procedūros, reikalavimai kapitalui, likvidumui, kiti rodikliai ir visa kontrolės sistema ir nebūtų buvusi sudaryta galimybė kelerius metus nekontroliuojamai kaupti žmonių investicines lėšas, rinkti pinigus ir oficialiai įsigyti iki 30 proc. kiekvienos privatizuojamos įmonės akcijų.“
  32. V. Pakalniškis Komisijai paaiškino: „buvo galvojama iš tikrųjų, kad tie žmonės, kurie gavo vienkartines išmokas, nebūtų apgauti. Pagrindinis tada apsaugojimo būdas buvo, man atrodo, draudimas pardavinėti tas vienkartines išmokas arba vadinamuosius čekius, kad niekas negalėtų jų įsigyti. Bet toks administracinis draudimas tikriausiai nebuvo pats efektyviausias. Susirado po kiek laiko kitas formas. Ir buvo matoma, kad tas nepadeda nieko.“ A. Z. Kaminskas Komisijai paaiškino, kad „paradoksali situacija buvo: laikraščiai pilni skelbimų ir niekas nematė, niekas nenorėjo matyti. Mes, kaip ministerija, kaip Centrinė privatizavimo komisija, tokių įgaliojimų neturėjom.“
  33. 1990 m. vasario 22 d. priimtas Vyriausybės įstatymas (Žin., 1990, Nr. 11-330) ir 1991 m. vasario 28 d. priimtas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas leido Vyriausybei sukoncentruoti išimtines galias vykdant privatizavimo procesą. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1991 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. I-1147 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“ (Žin., 1991, Nr. 10-263) Vyriausybei buvo pavesta priimti nutarimus, kurių reikia Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymui įgyvendinti. Šiuo nutarimu aukštesniosios pakopos savivaldybės buvo įpareigotos sudaryti miestų (rajonų) privatizavimo komisijas ir tarnybas bei pasirengti privatizavimo informacinių biuletenių leidimui, taip pat parengti vietinio ūkio privatizavimo programų projektus ir juos pateikti Vyriausybei.
  34. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 7 straipsnis nustatė, kad privatizavimo objektu negali būti valstybinis turtas, kuris neperkainotas pagal Vyriausybės nustatytas taisykles. Atkreiptinas dėmesys, kad Vyriausybės 1992 m. kovo 23 d. nutarimas Nr. 180 „Dėl pagrindinių priemonių vertės bei investicinėse sąskaitose esančių lėšų indeksavimo ir gyventojų indėlių“, kuriuo buvo indeksuota valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių, akcinių bendrovių vertė, buvo pakeistas tik 1994 m. balandžio 13 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 278 „Dėl Privatizuojamų objektų (įmonių) turto vertės indeksavimo ir atsiskaitymo už šiuos objektus (įmonių akcijas) taisyklių ir Gyventojų, investicinių akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir žemės ūkio bendrovių investicinėse sąskaitose (nebalansinėje jų dalyje) esančių lėšų indeksavimo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“. Tik 1995 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 440 „Dėl turto vertės nustatymo“ (Žin., 1995, Nr. 29-652) Vyriausybė patvirtino bendruosius turto vertės nustatymo principus. R. Šukys Komisijai paaiškino, kad tai buvo „pirmas kartas, kai, ir tik Vyriausybės lygiu, buvo pradėta galvoti apie turto vertinimą, apie turto vertinimą visais atvejais: privatizavimo, investavimo ir pan. Visais kitais atvejais buvo balansinės vertės, komisijų tvirtinamos vertės nustatomos (buvo labai madinga) ir tos vertės, kai turtas neindeksuotas, – kaip jį dabar įvertinti, verslo kaip tokio niekas nevertino, vertino paskatas.“
  35. R. Šukys paaiškino, kad turto indeksavimo juridinės problemos buvo akivaizdžios: „... labai akivaizdžiai visi į akis žiūrėjo ir tylėjo. Akivaizdu buvo. To reikėjo tam, kad valstybės akcines įmones iš pelno, padidinus įstatinį kapitalą, būtų galima padaryti uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis. Ir direktoriai, ir kiti akcininkai ten jau buvę, kur ten 10 proc., paskui 30 proc. darbuotojų tampa savininkais. Už kapeikas įmones pasiima. Štai iš kur atsirado mūsų milijonieriai. Todėl reikėjo laikyti maksimalią... ir tai galiojo pagal įstatymus, tai buvo teisėta. Valstybė bandė ginčytis, bet ir aš ten neradau kur prikibti, nes buvo toks įstatymas. Ir svarbiausia jis buvo G. Vagnoriaus laikais priimtas, tas įstatymas. Jo paprasčiausiai nekeitė. Neindeksavo ir nekeitė įstatymo.“ V. Pakalniškis Komisijai paaiškino, kad „didžiausia problema vis dėlto buvo neatitikimas tarp įmonės turto kainų, nebuvo perkainuota laiku.“ S. Vaitkevičius Komisijai paaiškino: „... aš asmeniškai (pareigas minėjau) ne vieną kartą 1992 metų pabaigoje ir 1993 metų pradžioje, ne kartą, kreipiausi į tuometinį premjerą dėl būtinumo indeksuoti valstybės turtą. Paskutinis indeksavimas buvo 1992 m. balandį, buvo nutarimas Nr. 180, o praėjus maždaug pusmečiui, praktiškai buvo jau Naujieji metai, tai bus sunku buhalteriams užbaigti ūkinius metus (visi balansai, finansinės ataskaitos ir panašiai) ir turto indeksavimas sutrukdytų tokį procesą. Aš girdėjau tokius motyvus. Miestų centruose ir kitur esantis turtas, statiniai buvo nupirkti maždaug už tokią kainą, kiek kainavo geri batai, ir pagal tokias kainas valstybės turtas, kaip turtinis įnašas, būdavo investuojamas į privačias įmones. Būtent pagal tai. Pirmiausia tuo pasinaudojo tokios struktūros kaip EBSW, pigiai ir greitai įsigydamos didelį valstybės turto kiekį.“ S. Vaitkevičius Komisijai taip pat aiškino: „... reikalingos buvo įstatymo pataisos. Galų gale aš 1993 metais įkalbėjau poną B. Lubį ir jis 1993 metų pačioj pradžioj, aš pamenu, tai buvo ir jis, asmeniškai savo ranka (pabrėžiu – nebuvo Vyriausybės posėdyje tai svarstyta) jis įrašė... Turėjo premjeras tokią teisę pagal to meto reglamentą į teikiamą Seimui svarstyti tam tikrą įstatymų paketėlį dėl suteikimo Vyriausybei teisės tokias investicines akcines bendroves Vyriausybei pačiai nustatyti teisinę tvarką – transformuoti į mano minėtas struktūras. Tačiau tuometiniame Seime 1993 metų pradžioje šis klausimas buvo užblokuotas ir EBSW įsteigtos įmonės, jūs puikiausiai žinote, tokios kaip „Šviesus rytojus“ ir visokios panašios į jį, praktiškai nekontroliuojamos veikė iki 1995 metų, kol šitie įstatymai buvo priimti.“
  36. 1992 m. gruodžio 10 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl valstybinio turto privatizavimo aukcionų ir viešo akcijų pasirašymo atidėjimo“ (Žin., 1992, Nr. 36-1098). Šiuo įstatymu nuo 1992 m. gruodžio 12 d. iki 1993 m. sausio 15 d. buvo atidėtas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo kai kurių nuostatų galiojimas. A. Šleževičius Komisijai paaiškino: „1993 m. pradžioje Seimas, matydamas tokią padėtį (naujos sudėties Seimas), priėmė sprendimą daryti privatizavimo pertrauką. Bet po to panagrinėjus buvo prieita prie išvados, man dar nebūnant premjeru, kad iš esmės juk negalima pakeisti žaidimo taisyklių žaidimo viduryje.“ A. Z. Kaminskas Komisijai paaiškino: „mano akimis žiūrint, pati didžiausia problema susidarė po 1992 m. pabaigos, kada buvo sustabdytas privatizavimas 3 ar 4 mėnesiams, tai leido visuomenei bendroves pergrupuoti arba sukaupti finansines lėšas, jos labai aktyviai tada pasireiškė privatizavime. Tai yra pagrindinė problema, mano akimis žiūrint, leidusi būtent toms grupuotėms, ypač nusikalstamoms grupuotėms, sudalyvauti aktyviai privatizavimo procese. Nes iki tol Centrinė privatizavimo komisija laikėsi nuostatos, kad reikia kuo daugiau parduoti objektų, kad reikia kaip tik daugiau išskaidyti jėgas, kad negalėtų to proceso stipriai paveikti tos finansinės grupuotės.“ R. Šukys Komisijai paaiškino: „... investicinės akcinės bendrovės pajuto, kad... beveik nekontroliuojamas visas mechanizmas (niekas tų nuostatų, vėlesnių... privatizavome įmonę, ir baigėsi), ir pradėjo daryti, ką nori. Dar bandė prokuratūra kai kurioms bendrovėms kelti klausimus, dar iki 1994 metų nutarimu... Europos investicija buvo ir t. t.... kai aukcionuose privatizuodavo objektų daugiau, negu buvo leidžiama pagal Vyriausybės nutarimą. Ten buvo leidžiama atsižvelgiant į kapitalą – ne daugiau kaip 20 proc. kapitalo panaudoti aukcionuose įsigyjant. Investicinės akcinės bendrovės sukaupė didžiules privatizavimo lėšas ir niekas to nesulaikė. Ir tada, kai buvo metama į aukcionus didžiulės lėšos, tokiais kiekiais perkama nepaisant jokių protingų kainų, nes kontrolės nebuvo, visų kitų fizinių asmenų grupių galimybės privatizuoti tapo niekinės. Perėjo į investicinių akcinių bendrovių lygį, ką mes matome – EBSW struktūras ir kitas struktūras.“
  37. Pirmiau minėto įstatymo pasekmė – 1993 m. sausio 28 d. Seimas priėmė įstatymą „Dėl įstatymo „Dėl darbuotojų pirmenybės įsigyti privatizuojamų įmonių akcijas“ pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 5-91) ir 1993 m. vasario 2 d. – įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo papildymo ir pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 6-116). Šie du įstatymai pasunkino investicinių akcinių bendrovių (toliau – IAB) dalyvavimą privatizuojant įmones, nes užkirto kelią net ir teorinei galimybei „iš šalies“ viešo akcijų pasirašymo metu nusipirkti įmonės akcijų paketą be įmonės darbuotojų, nes IAB ir kiti asmenys geriausiu atveju galėjo įsigyti tik 39 proc. akcijų. Šiuo atveju atsirado galimybės įmonių vadovams ar įvairioms fizinių asmenų grupėms, palyginti nedidelėmis sąnaudomis, įsigyti privatizuojamus objektus, nes darbuotojai pirko akcijas už nominalią vertę ar šiek tiek didesnę kainą, bet ne už akcijų pardavimo kainą. IAB turėjo galimybę perpirkti šias akcijas mokėdama mažesnę kainą. Susidarė akcijų nominalios vertės ir emisijos kainos skirtumas – iki 100 ir daugiau kartų.
  38. Valstybės kapitalo pagrindu sukurtų įmonių veiklą 1991–1994 m. reglamentavo Valstybinių įmonių įstatymas (Žin., 1990, Nr. 30-709). Šio įstatymo 28 straipsnio 1 punktas numatė, kad akcinis kapitalas gali būti didinamas inter alia ir iš pelno dalies, kuri šio įstatymo nustatyta tvarka priskirta akciniam kapitalui. Įstatinio kapitalo didinimo tvarką nustatė Vyriausybės 1992 m. sausio 27 d. nutarimas Nr. 51 „Dėl valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių įstatinio kapitalo didinimo iš savo lėšų“ (Žin., 1992, Nr. 11-297). Valstybės kapitalo pagrindu sukurtų ir valstybės kontroliuojamų įmonių veiklą nuo 1995 m. sausio 1 d. reglamentavo Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas (Žin., 1994, Nr. 102-2049), nenumatęs kapitalo akcionavimo ir privataus kapitalo dalyvavimo valstybės ar savivaldybės įmonėje, taip pat Akcinių bendrovių įstatymas, kuris numatė galimybę didinant bendrovės akcinį kapitalą iš bendrovės lėšų visiems akcininkams nemokamai gauti akcijų proporcingai turimų akcijų nominaliai vertei ir kad, didinant akcinį kapitalą papildomais įnašais, emisijos kaina negali būti mažesnė už nominalią akcijų vertę, o, didinant įstatinį kapitalą papildomais nepiniginiais (turtiniais) įnašais, juos įvertina bendrovės revizorius arba valdybos paskirtas nepriklausomas ekspertas ar jų komisija. Valstybės kontrolė 1997 m. rugsėjo 15 d. ataskaitoje Nr. 5 pažymėjo, kad nei valstybės įmonių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, nei Vyriausybės nutarimuose nebuvo numatyta institucija, privalanti kontroliuoti sąlygų laikymąsi iki valstybinės ar valstybinės akcinės įmonės įstatų įregistravimo įmonių rejestre, kol įteisinama nuosavybė. Valstybės kontrolė konstatavo, kad, didinant valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių įstatinį kapitalą iš įmonės pelno, įmonės nebūna patenkinusios įmonių kreditorių ir valstybės (savivaldybių) reikalavimų, be to, naujos akcijos skirstomos neproporcingai turimų akcijų nominaliai vertei.
  39. Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. rezoliucija „Dėl atsakymo į paklausimą dėl valstybinės įmonės „Lietuvos spauda“ statuso pakeitimo“ (Žin., 1994, Nr. 93-1812) konstatavo, kad Vyriausybė laiku nepateikė, o Seimas nepriėmė naujų įstatymų (ar galiojančių įstatymų pataisų), kurie įteisintų pelno paskirstymą pagal kapitalo nuosavybę, taip pat Vyriausybė laiku neindeksavo valstybinio kapitalo bei neužtikrino tinkamos finansinės drausmės, daugelio valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių administracijos, pasinaudodamos įstatymų ydomis, didino akcinį kapitalą iš pelno ir perėmė valstybinio kapitalo valdymą neprivatizuodamos šio kapitalo (ar jo dalies) pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Šios rezoliucijos 5 punkte Seimas pasiūlė Vyriausybei per du mėnesius pateikti Seimui įstatymo dėl valstybės turto privatizavimo ne pagal valstybinio turto privatizavimą reglamentuojančius įstatymus sustabdymo ir valstybinių bei valstybinių akcinių įmonių, neprivatizuotų pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, perregistravimo į akcines bei uždarąsias akcines bendroves pasekmių likvidavimo projektą, taip pat įstatymo (įstatymo pataisų) projektą, pagal kurį rejestro tvarkytojas, gavęs atitinkamų kontroliuojančių institucijų išvadą, galėtų panaikinti akcinio kapitalo padidinimo registravimą arba Ekonomikos ir Finansų ministerijos galėtų taikyti adekvačias ekonomines sankcijas toms valstybinėms įmonėms, kurios savavališkai, neatsiskaičiusios su biudžetu ir kreditoriais, panaudojo likutinį pelną akciniam kapitalui padidinti, kad būtų atkurtas socialinis teisingumas, pažeistas priėmus įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, lėmusius, kad likutinis pelnas tapo ne kapitalo savininko, bet atskiro kolektyvo nuosavybe. Tačiau Vyriausybė į šiuos Seimo suformuluotus pasiūlymus neatsižvelgė ir nepritarė Valstybės kontrolės pasiūlymams dėl nustatytų pažeidimų ištaisymo būdų. Atkreiptinas dėmesys, kad per 1996 metus nė vienas iš Valstybės kontrolės 1996 m. sausio 20 d. ataskaitoje Nr. 10 „Dėl valstybei priklausančių akcijų atstovavimo būklės“ pateiktų pasiūlymų nebuvo įgyvendintas.
  40. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1991 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. I-1204 „Dėl Centrinės privatizavimo komisijos skyrimo“ (Žin., 1991, Nr. 12-315) buvo paskirta Centrinė privatizavimo komisija ir patvirtinta jos sudėtis.
  41. 1991 m. balandžio 12 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 130 „Dėl valstybinio turto privatizavimo dokumentų tvirtinimo“ (Žin., 1991, Nr. 14-378) patvirtino privatizavimo programų sudarymo principus. Respublikinio lygio privatizavimo programas rengė Ekonomikos ministerija kartu su kitomis ministerijomis ir valstybinėmis tarnybomis bei miestų (rajonų) privatizavimo) komisijomis. Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamentas atliko visų Lietuvos ūkiui priskirtų objektų privatizavimo programų ekspertizę. Valstybės kontrolės 1994 m. kovo 23 d. pažymos Nr. 03-05-429 duomenimis, Centrinė privatizavimo komisija yra sprendimų tvirtinimo, o Privatizavimo departamentas – jų pateikimo ir vykdymo organas. Savivaldybių lygmeniu analogiškai pasiskirsčiusios privatizavimo komisijos ir tarnybos. 1991 m. balandžio 18 d. ekonomikos ministro įsakymu buvo įsteigtas naujas ministerijos struktūrinis padalinys – Privatizavimo skyrius, o nuo 1992 m. sausio 2 d. – Privatizavimo departamentas.
  42. Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamento pareigūnai dalyvavo rengiant Vyriausybės nutarimų, turinčių padėti įgyvendinti Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, projektus, tačiau pateiktuose projektuose nebuvo siūloma sunorminti ar panaikinti įstatymų ir nutarimų kolizijas (pvz., Valstybinių įmonių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 31 straipsnio), nes šio įstatymo galiojimas sudarė sąlygas akcionuoti turtą išvengiant privatizavimo pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Privatizavimo departamentas nesiūlė ir neparengė teisės aktų projektų valstybinio turto, esančio įmonėse, išbrauktose iš įmonių, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašų, ir įmonėse, išbrauktose iš specifinės paskirties įmonių sąrašų, privatizavimui. Dėl to, privatizuojant šiose įmonėse valstybinį turtą, įmonės darbuotojai išpirkdavo jį pagal nominalią vertę (30 proc. išbraukta iš įmonių, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašų ir 20 proc. – iš specifinės paskirties sąrašų), o likusį valstybinį kapitalą darbuotojai toliau išpirkdavo uždaru būdu, padidinus akcinį kapitalą iš pelno iki įmonės – uždarosios akcinės bendrovės statuso. Nei valstybinių įmonių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, nei Vyriausybės nutarimuose nebuvo numatyta institucija, privalanti kontroliuoti šių sąlygų laikymąsi iki valstybinės ar valstybinės akcinės įmonės įstatų registravimo įmonių rejestre.
  43. Vyriausybės Privatizavimo departamentas metodiškai vadovavo įgyvendinant Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, teikė konsultacijas, rengė seminarus. Panaikinus Vyriausybės Privatizavimo departamentą, Vyriausybės vienkartiniais pavedimais ir savo iniciatyva šias funkcijas atliko Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamentas, tačiau 1993 m. spalio 5 d. ekonomikos ministro įsakymu buvo panaikintas ir Privatizavimo departamento Metodologinis skyrius.
  44. 1993 m. vasario 2 d. priimto įstatymo Nr. I-64 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo papildymo ir pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 6-116) 2 punkte buvo nustatyta, kad Centrinę privatizavimo komisiją ir jos pirmininką skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu. Jokių profesinių, teisinių ar kitokių kriterijų Centrinės privatizavimo komisijos nariams nebuvo nustatyta, nereglamentuota ir atleidimo bei skyrimo tvarka – visiška diskrecija.
  45. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1991 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. I-1847 „Dėl Lietuvos Respublikos objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 1991, Nr. 29-789) patvirtino objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašą, kurį sudarė 116 respublikos ir vietiniam ūkiui priskirtų objektų bei įmonių.
  46. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. I-2659 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimų privatizavimo klausimais dalinio pakeitimo“ (Žin., 1992, Nr. 20-591) leidus Centrinei privatizavimo komisijai keisti ir papildyti privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą objektų sąrašą, šis sąrašas dažnai buvo keičiamas. Išbraukus įmones iš objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašų, pasinaudoję įstatymų spragomis, valstybinių įmonių ir valstybinių akcinių bendrovių vadovai didino akcinį kapitalą iš pelno rezervo fondo (Valstybinių įmonių įstatymo 31 straipsnis, Vyriausybės 1992 m. sausio 27 d. nutarimas Nr. 51). Sukaupus daugiau negu 50 procentų akcinio kapitalo, įmonės buvo registruojamos uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis ir išsipirkdavo valstybei priklausančias akcijas uždaru būdu pagal nominalią vertę. Iš sąrašų buvo išbrauktos net tos įmonės, kurios buvo parengtos privatizuoti už laisvai konvertuojamą valiutą, konsultacinės firmos KPMG Peat Marwick, kartu dalyvaujant įmonių steigėjams. Tuo pačiu būdu būdavo privatizuojamos ir įmonės, išbrauktos iš specifinės paskirties įmonių sąrašo.
  47. A. Šleževičius Komisijai paaiškino, kad bendra strategija tokia: „per tą laikotarpį, kiek pamenu, taip įsivaizduoju ir logiką tų visų sprendimų, kad nė vieno investuotojo neatsirado.“ S. Vaitkevičius Komisijai paaiškino: „... pradėjus tą privatizavimo procesą, buvo siekta, kad už investicines išmokas būtų privatizuotos daugiausia vidutinės ir smulkiosios įmonės, kurioms nereikia restruktūrizavimo ir didelių investicijų, o kitos įmonės būtų privatizuotos už laisvai konvertuojamą valiutą, ateityje – už pinigus. Aukščiausioji Taryba (aš turiu galvoje – pirmoji) patvirtino, kaip jūs žinote, 110 tokių įmonių sąrašą. Vėliau tokia teisė – įtraukti įmones į tą sąrašą – buvo suteikta Centrinei privatizavimo komisijai ir ši komisija (nematau reikalo slėpti)... tai komisijai, pirminei, absoliučią daugumą dokumentų ruošė mano vadovaujamas skyrius. Mes pateikėme tokį pasiūlymą ir komisija pritarė: buvo išplėstas tas sąrašas iki
  48. Vėliau, po Seimo rinkimų, iš to sąrašo, tų stambiųjų įmonių, liko 35 smulkiosios, vidutinio smulkumo įmonėlės privatizavimui už laisvai konvertuojamą valiutą, o kitos, kurioms reikėjo investicijų arba restruktūrizavimo, buvo išbrauktos ir pateiktos privatizuoti bendra tvarka. Kadangi tai buvo ganėtinai stambios įmonės, tai eiliniai žmonės jų, aišku, ir pirkti negalėjo. Ganėtinai nebuvo visiškai patrauklios, o tos investicinės akcinės bendrovės, turėdamos sukaupusios kapitalą, tai darė. Vėliau veikė jums žinomas pinigų plovimo mechanizmas, paėmimo galbūt mechanizmas. Tokios įmonės būdavo užstatomos bankams, paimama paskola, paskolos davėjai, turiu galvoje, įmonės savininkai, per tą įmonę ar tiesiogiai pasiimdavo tuos pinigus, o įmonės likdavo be pinigų, su įkeistu turtu. Ir viskas. Galiu paminėti net konkretų pavyzdį, kurį aš puikiai prisimenu, kai... Aš turiu galvoje tą pačią EBSW įsigytą įmonę. Pavyzdžiui, Kauno „Banga“ tokia... Kaip šiandien prisimenu atėjusį direktorių, kai buvo jau suderinę klausimą dėl jų restruktūrizavimo... tvirtino.. Jam bandžiau įrodyti, kad pagal Vyriausybės nutarimą restruktūrizuoti... karinę pramonę, įsiskaidykit į tokias veiklas, kurioms būtų galimybė išgyventi. Tuo labiau, žinokite, tuo metu pas mane pradėjo kaip iš konvejerio eiti tie potencialūs pirkėjai. Aš turiu galvoje – už laisvai konvertuojamą valiutą. Domėtis, tarp jų ir „Banga“. Tačiau įmonės vadovas kategoriškai atsisakęs tai daryti pasakydamas, kad aš neišmanau ir panašiai... Gimė premjero rezoliucija, kuri leido... ir panašiai. Žodžiu, rezultatas dėl Kauno „Bangos“ buvo toks kaip ir dėl daugelio analogiškų, panašių įmonių. Jūs žinote, EBSW įsigijo, rezultatai buvo tokie kaip ir kitų... „Sirijaus“ ir daugelio daugelio kitų. Tokių, kaip aš sakiau, pavyzdžių yra daug.“
  49. Privatizuojamų objektų akcijų emisijos kainų analizė, atlikta Ekonomikos ir privatizavimo instituto, parodė, kad įkainavimas buvo pakankamai subjektyvus ir valstybės mastu nereguliuojamas jokiais kriterijais. Įteisinus įmonių darbuotojų privilegijas įsigyti iki 50 procentų įmonės turto ir neapribojus įmonėje darbuotojų kvotos, keletas darbuotojų (dažniausiai įmonės vadovai) supirkdavo įmonės akcijas pagal nominalią vertę. Kai kurių įmonių darbuotojai, padidinę akcinį kapitalą iš pelno ir įsiregistravę uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, nebedalyvavo pirminio privatizavimo procese ir išsipirkdavo valstybinį turtą. Valstybei siekiant atkurti vieno ar kelių akcininkų pažeistus turtinius interesus, būtų tekę inicijuoti teismo procesus, kuriuose būtų daug atsakovų, ir tai pažeistų turtinių interesų atkūrimą darė praktiškai neįmanomą. Be to, Akcinių bendrovių įstatyme nenumatytas klaidų, dėl kurių akcininko ar kelių akcininkų turtiniams interesams buvo padaryta žala, jas išaiškinus vėliau negu per 30 dienų po akcininkų susirinkimo, ištaisymo teisinis mechanizmas.
  50. S. Vaitkevičius Komisijai paaiškino: „buvo praktiškai nebaudžiama už pažeidimus, susijusius su valstybinio turto privatizavimo procesu. Tai yra netikslių, valstybės nenaudai duomenų pateikimas, Vyriausybės nutarimų nevykdymas, pavyzdžiui, dėl turto inventorizavimo, teisinio žemės pastatų registravimo, žemės ribų nustatymo ir t. t. Nepaisant teisės aktų, kuriuose buvo numatyta administracinė, baudžiamoji atsakomybė už pažeidimus valstybinio turto pirminio privatizavimo metu, priėmimo, kiek man žinoma, už tokius pažeidimus, be įspėjimų, pastabų ir panašiai, niekas rimčiau nubaustas nebuvo, o kad pažeidimų buvo gausu, nesunku įsitikinti paėmus Centrinės privatizavimo komisijos protokolus. Aš juos turiu. Tai yra aukščiausio lygio privatizavimo institucijos dokumentai. Ir tuose dokumentuose (aš turiu omeny – protokoluose) užfiksuota gausybė įpareigojimų, pasiūlymų ministerijoms patikslinti netikslius duomenis, susijusius su... objektu, tai yra tam tikros įmonių vadovų ir jų finansininkų „klaidos“, kurios buvo pastebėtos aukščiausiu lygiu. Ir tos klaidos buvo daromos, deja, tik į vieną pusę – valstybės nenaudai. Iš prokurorų, kurie aktyviai, pabrėžiu, ėmėsi rinkti įkalčius prieš pažeidėjus, išskirčiau Klaipėdos prokurorą S. Stulpiną, kurį asmeniškai daug kartų konsultavau jam rūpimais klausimais tiek telefonu, tiek raštu. Kiek pamenu, net ir jo pastangų neužteko, teismuose bylos nebuvo laimėtos. Tai yra pralaimėtos.“ Be to, Komisija nustatė, kad nebuvo ir jokios atsakomybės už privatizavimo pasekmes.
  51. Valstybinių įmonių įstatymo nuostata, suteikianti teisę pačiai valstybinei įmonei daryti papildomas investicijas iš įmonės pelno ir pritrauktų iš šalies lėšų, sudarė sąlygas, kuriomis netaikant privatizavimo taisyklių, numatytų Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme, valstybė netenka valstybinių įmonių valdymo kontrolės ir turtinių teisių. Valstybinių įmonių įstatymas ir Akcinių bendrovių įstatymas sudarė sąlygas įmonėms didinti įstatinį kapitalą nedalyvaujant steigėjams ir pasinaudojant prieštaravimais įstatymuose.
  52. Valstybės kontrolė nustatė atvejų, kai privatizavimo tarnybų pareigūnai netikrino privatizuojamų objektų pateikiamų dokumentų juridinio pagrįstumo. Privatizavimo tarnybos tvirtino aukcionų rezultatus, nors aukcionų dalyvių grupės steigimo sutartys buvo negaliojančios.
  53. Valstybės kontrolės 1997 m. rugsėjo 15 d. ataskaitoje akcentuoti tipiniai valstybinių įmonių ir akcinių bendrovių įstatinio kapitalo formavimo pažeidimai. Pirma, didinant valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių įstatinį (nominalų akcinį) kapitalą iš įmonės pelno, įmonės nėra patenkinusios įmonių kreditorių ir valstybės (savivaldybės) reikalavimų. Antra, didinant akcinių bendrovių įstatinį kapitalą iš įmonės pelno, akcijos skirstomos neproporcingai turimų akcijų nominaliai vertei.
  54. Konstitucinis Teismas 1996 m. sausio 24 d. nutarime konstatavo, kad „valstybės akcijų tvarkytojas (steigėjas ar jo įgaliotas atstovas) turi tokias pat teises kaip ir kiti akcininkai – privataus kapitalo savininkai. Jeigu toks valstybės turtas yra tvarkomas pažeidžiant savininko interesus, iškyla to turto tvarkytojo (įmonės steigėjo ar jo įgalioto asmens) atsakomybės klausimas. Pažymėtina, kad valstybės turimų akcijų įvairių rūšių įmonėse tvarkymas, kiti tokio valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimai įstatymuose turėtų būti reglamentuojami detaliau, tiksliau apibrėžiant turto tvarkytojo įgaliojimus ir atsakomybę už jam patikėto valstybinio turto praradimą.“
  55. Konstitucinis Teismas 1996 m. sausio 24 d. nutarime taip pat atkreipė dėmesį, kad „dar 1990 metais priimtuose įmonių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose buvo įtvirtintos teisinės prielaidos valstybinėms įmonėms, iš pelno padidinusioms akcinį (privatų) kapitalą, persiregistruoti į akcines ar uždarąsias akcines bendroves. Tiek ankstesniame, tiek dabar galiojančiame Akcinių bendrovių įstatymuose yra nustatyti kriterijai (įstatinio kapitalo dydis, akcininkų skaičius), nuo kurių priklauso bendrovės rūšis (akcinė ar uždaroji akcinė bendrovė). Jeigu valstybinei įmonei registruojantis į uždarąją akcinę bendrovę pagal Valstybinių įmonių įstatymą buvo pažeisti minėti įstatyme nustatyti kriterijai, tai yra ne teisės normos atitikimo Konstitucijai, o įstatymo normų taikymo klausimas.“
  56. EBSW grupė naudojosi ne tik teisės aktų spragomis, tačiau ir kitais neteisėtais būdais siekdama privatizuoti įmones ar kitais būdais įmonėms daryti įtaką. K. Urbaitis Komisijai paaiškino: „pastebėjom, kad čia yra iš privatizavimo tarnybos nutekėjimas, nes kitaip jie negalėtų daryti poveikio tiems, kas nori dalyvauti aukcionuose“. Be to, K. Urbaitis atkreipė dėmesį į tai, kad „iš pradžių tikrai buvo aukštos kainos, o paskui jos pradėjo smukti“. V. Pakalniškis Komisijai paaiškino: „jeigu tu kažką nori išstumti iš aukciono, reikia naudoti atvirą būdą, fizinę jėgą. Tokių dalykų buvo ir teisėsauga jau turi į tokius dalykus reaguoti. Tai buvo pirmieji dalykai.“ A. Z. Kaminskas paaiškino, kad „buvo tokių dalykų, kai po aukciono ateidavo pas pilietį, kai sužinodavo, kas toksai, ir prievartaudavo atsisakyti arba perduoti. Tokių atvejų buvo. Bet tai vėl – teisėsauga sėdėjo, tylėjo ir nematydavo.“ K. Urbaitis Komisijai paaiškino: „esmė ta, kad buvo varžomas dalyvavimas tame aukcione. Čia esmė visa buvo sužinojus, kas nori dalyvauti ir užsiregistruoti, asmenys, kurie būdavo tarnyboje.“
  57. R. Šukys Komisijai paaiškino, kad EBSW grupės veikimo principas „buvo dalyvavimas per asmenis, per pasitikėjimą asmenimis, per giminystės ryšius. Vyrai, žmonos, broliai, seserys, vaikai, vaikaičiai ir t. t., nes tos pačios pavardės.“ S. Godelis Komisijai sakė, kad EBSW grupė „kontrolinių paketų niekad neturėjo. Turėjo maksimum gal apie 30 procentų kada nors kurioje nors įmonėje (elektronikos sektoriaus – Komisijos pastaba)“, tačiau teigė, kad EBSW grupė savo įtaką realizavo per įmonių vadovus.
  58. A. Simaška Komisijai paaiškino: „EBSW vadovai, jūs teisingai pastebėjote, jie turėjo ryšius. Aš neneigiu to.“ Be to, A. Simaška, teikdamas paaiškinimus apie savo veiklą įmonėje „Jūra“, teigė: „aš iš praeities gerai pažinojau Gintarą Petriką, todėl visus nurodymus aš iš jo gaudavau. Sako, važiuok ten, įsidarbink komercijos direktorium, viskas suderinta, dirbk.“ A. Rusakevičius Komisijai paaiškino: „A. Pašukevičius, jis eidavo į Vyriausybę, paskui ateidavo pas mane“.
  59. Nuo veiklos pradžios iki 1996 m. liepos 1 d. vien tik IAB IKHK įsigijo 45 objektų akcijas, iš jų 7 pirko aukcione. Į šiuos objektus buvo investuota 42 007 220 Lt, panaudojant 8 565 696 investicinius čekius, apmokant 26 600 974 Lt grynais pinigais, gaunant iš kitų organizacijų kaip skolos padengimą akcijų už 2 452 989 Lt, apmokant iš atsiskaitomosios sąskaitos 855 000 Lt, gaunant akcijų investavus turtą įmonėse už 2 624 238 Lt ir gaunant įmonėse priskaičiuotus dividendus už 193 113 Lt.
  60. Komisija nustatė, kad EBSW grupės investicinės akcinės bendrovės buvo įsteigtos siekiant neteisėtais būdais pasipelnyti pagal tokį mechanizmą: privatizuojamų įmonių ar jų akcijų kontrolinių paketų įsigijimas – jų turto ar akcijų įkeitimas bankams – kreditų gavimas – pinigų bankams negrąžinimas. Bankai savo ruožtu prisidėjo prie tokių neteisėtų veiksmų pervesdami pinigus ne į turtą įkeitusios įmonės sąskaitą, bet į visiškai pašalinių asmenų sąskaitas. Dėl tokių veiksmų labiausiai nukentėjo privatizuotos įmonės. EBSW grupės investicinės akcinės bendrovės buvo įsteigtos 1992 m. balandžio–spalio mėn. Tai susiję su tokia taktika: norint įsigyti didesnę privatizuojamos įmonės įstatinio kapitalo dalį, reikėjo, kad, viešai pasirašant jos akcijas, dalyvautų kuo daugiau investicinių akcinių bendrovių. Investicinių akcinių bendrovių steigimas ir dalyvavimas privatizavimo procese iš pat pradžių buvo orientuotas į privatizuojamų įmonių ar stambių akcijų paketų įsigijimą, nes investicinės akcinės bendrovės buvo bene vienintelė priemonė kaupti dideles investicinių čekių sumas ir be didesnių sunkumų juos panaudoti objektams privatizuoti. Antra, buvo nustatyti palyginti nedideli apribojimai – 50 proc. privatizuojamos įmonės įstatinio kapitalo ir 10 proc. kitos investicinės akcinės bendrovės įstatinio kapitalo. Be to, buvo galimybė visiškai nediversifikuoti savo investicijų, tokiu būdu buvo neribotas investicinių čekių panaudojimas tik vienos ar kelių įmonių akcijoms įsigyti. EBSW grupės tikslas buvo privatizavimo metu įsigyti kontrolinius ar kuo didesnius įmonių akcijų paketus, suformuoti tokių įmonių valdymo organus ir tokiu būdu daryti tiesioginę įtaką įmonių veiklai. EBSW priklausiusios investicinės akcinės bendrovės priskirtinos prie tos kategorijos investicinių akcinių bendrovių, kurias rėmė konkrečios struktūros ar kurių steigėjai ir valdymo organų nariai turėjo gerus ryšius valstybiniame sektoriuje, taip pat ryšius su privatizuojamų įmonių administracijomis. EBSW investicinės akcinės bendrovės buvo formali grupė, kuri plėtė savo veiklos ir interesų sritį visoje Lietuvoje. EBSW investicines akcines bendroves siejo tie patys steigėjai, valdymo organų nariai, būdingi bendri veiklos tikslai, suderinta taktika ir strategija privatizavimo metu. EBSW investicinių akcinių bendrovių tikslas buvo įsigyti objektų akcijų paketus. Šios investicinės akcinės bendrovės sudarė sudėtingą finansinę pramoninę struktūrą. EBSW grupė iki 1994 m. birželio 15 d. nebuvo formalizuota, visus jo padalinius siejo steigėjai – tie patys asmenys. Remiantis Vertybinių popierių komisijos analize, sudėjus EBSW investicinių akcinių bendrovių turimus įmonių akcijų paketus, EBSW grupė kontroliavo apie 40 proc. visų Lietuvoje privatizuotų įmonių. EBSW grupė turto ir kapitalo koncentraciją pasiekti galėjo dalyvaudama privatizavimo procesuose tiek per savo atstovus, tiek ir per kontroliuojamas investicines akcines bendroves. EBSW grupei priklausiusios investicinės akcinės bendrovės buvo griežta ir uždara struktūra, turinti savo finansinį mechanizmą, kurio nekontroliavo valstybės finansinės institucijos.
  61. Komisija pažymi, kad nė viena valstybės institucija nepateikė Komisijai išsamaus įmonių, kurioms turėjo įtaką EBSW grupė, sąrašo. Komisija apibendrino turimus duomenis ir daro išvadą, kad EBSW grupės veiklos mastas iki šiol nebuvo pakankamai suvoktas. Komisija pažymi, kad EBSW grupė įtaką darė ir tokioms įmonėms, kuriose EBSW grupė ar jai priklausantys asmenys teturėjo vos kelis procentus balsavimo teisę suteikiančių akcijų. Komisijos turimi duomenys leidžia daryti išvadą, kad EBSW grupė įtaką turėjo šioms čia išvardytoms įmonėms, tačiau neatmetama galimybė, kad EBSW grupei galėjo priklausyti ir daugiau įmonių: Eil. Nr. Įmonės pavadinimas
  62. UAB „Emitentas“
  63. UAB Konsultacinis centras
  64. IAB Investicinė Kauno holdingo kompanija
  65. IAB „Farmacija“
  66. IAB „Trikotažo investicija“
  67. IAB „Šviesus rytojus“
  68. IAB „Statybinių medžiagų investicija“
  69. IAB „Nekilnojamasis turtas“
  70. IAB „Bituko investicija“
  71. IAB „Vilinvest“
  72. IAB „Kauno holdingo kompanija ir partneriai“
  73. UAB „Kapitalo fondas“
  74. UAB „Aukso vilna“
  75. UAB „Kėbulų remontas“
  76. UAB „Autoagregatai“
  77. UAB „Autopaletė“
  78. UAB „Auto-AGER“
  79. UAB Baltijos automobilių servisas
  80. UAB „Kelių žvaigždė“
  81. UAB „Kauno transekspedicija“
  82. AB „Kauno autoservisas“
  83. AB „Lazdijų autotransportas“
  84. AB „Alytaus transportas“
  85. AB „Kauno autocentras“
  86. AB „Žaliakalnio autotransportas“
  87. AB „Kaišiadorių autotransportas“
  88. AB „Biržų autotransportas“
  89. AB „Klaipėdos autoservisas“
  90. AB „Kauno autotransportas“
  91. AB Marijampolės „Daisotra“
  92. IAB „Elektronikos investicija“
  93. AB „Nuklonas“
  94. AB „Vilniaus vingis“
  95. AB „Ekranas“
  96. AB „Alma“
  97. Kauno valstybinė televizinės aparatūros gamykla
  98. AB „Banga“
  99. AB „Telga“
  100. UAB „Žinau“
  101. UAB „Varanas“
  102. AB Prekybos bazė „Urmas“
  103. AB „Žaibas“
  104. AB Kauno ketaus liejykla
  105. Klaipėdos sandėlis Nr. 14
  106. AB „Pramoninis servisas“
  107. UAB „Baltex“
  108. UAB „Ciklonas“
  109. AB „Ūla“
  110. UAB „Baltijos žaliava“
  111. UAB „Triolė“
  112. UAB „Barvila“
  113. Bendra Lietuvos ir Tadžikistano įmonė „Resmon“
  114. UAB „Metropolis“
  115. UAB „Šaltenis“
  116. UAB „Laislita“
  117. UAB „Suvalkijos prekyba“
  118. UAB „Cetarius“
  119. AB „Palangos linas“
  120. AB „Išlaužo žuvis“
  121. UAB Europos automobilių centras
  122. UAB „Štormas“
  123. UAB „Baltijos spektras“
  124. UAB „Alšia“
  125. UAB „Didysis Bekis“
  126. AB „Vibrita“
  127. AB „Plaušo plokštė“
  128. AB „Jonavos montuotojas“
  129. AB „Jonavos statyba“
  130. AB „Panevėžio projektas“
  131. AB „Žemprojektas“
  132. AB „Kamega“
  133. UAB „Baltijos žvaigždė“
  134. UAB „Umbas“
  135. UAB „Vidlaila“
  136. UAB „Daila“
  137. UAB „Dakija“
  138. AB „Albitas“
  139. AB „Dara“
  140. AB „Lietkomercija“
  141. AB „Vilniaus komprojektas“
  142. AB „Kauno medis“
  143. UAB „Silbitas“
  144. Karinio miestelio pastatas Karmėlavoje
  145. UAB „Tricon“
  146. AB „Šilkas“
  147. AB „Linas“
  148. AB „Inkaras“
  149. AB „Kelmės trikotažas“
  150. AB „Dirbtinis pluoštas“
  151. AB „Juodupės Nemunas“
  152. AB „Kauno audiniai“
  153. UAB „Lateksas“
  154. UAB „Morena“
  155. UAB „Baltonas“
  156. UAB „Drontas“
  157. NĮ Moros korporacija
  158. AB „Trikotažas“
  159. AB „Embolis“
  160. AB „Gedinatė“
  161. UAB „Alveronas“
  162. Valstybinė akcinė ortopedijos įmonė
  163. AB „Žiobas“
  164. VAĮ „Energetikos remontas“
  165. AB „Kėdainių biochemija“
  166. Kauno AB „Profilis“
  167. Vilniaus VĮ „Sija“
  168. AB „Sanitas“
  169. Pirtis Nr. 2
  170. Viešbutis ir restoranas „Gintaras“
  171. UAB „Lybiškiai“
  172. Klaipėdos valstybinė laivų statykla „Baltija“
  173. Klaipėdos valstybinė laivų remonto įmonė
  174. Valstybės įmonė „Lietuvos kuras“
  175. Valstybės įmonė „Jūra“
  176. Plungės VĮ „Maistas“
  177. UAB „Ultravires“
  178. UAB „Kaunas plius TV“
  179. AB „Panevėžio apželdinimas“
  180. AB „Panevėžio srovė“
  181. Komercijos ir kredito bankas
  182. Lietuvos valstybinis komercinis bankas
  183. UAB „Snita“
  184. UADB Kauno draudimo kompanija
  185. UAB „Baltex“
  186. UAB „Dobilas“
  187. AB „Pakaita“
  188. VĮ „Tauga“
  189. Kauno valstybinis verpimo fabrikas
  190. UAB „Angis“
  191. UAB „Karsėja“
  192. UAB „Kero“
  193. UAB „Armora“
  194. UAB „Vaidluvė“
  195. UAB „Gamintėja“
  196. UAB „Dulsara“
  197. UAB „Gaižuvėlė“
  198. UAB „Evadis“
  199. R. Navicko TŪB „Riva“
  200. UAB „Džiugūnas“
  201. VĮ „Skalda“
  202. AB „Koordinatė“
  203. UAB „Tagiris“
  204. UAB „Siena“
  205. UAB „Atella“
  206. UAB „Custos“
  207. UAB „Pignus“
  208. UAB „Labilis“
  209. AB „Šešupė“
  210. AB „Autoseifas“
  211. UAB „Inkaro holdingas“
  212. VĮ „Kauno statyba“
  213. Įmonė „Domino“
  214. Įmonė „Vaidilutė“
  215. Įmonė „Stoikas“
  216. Įmonė „Smiltė“
  217. Įmonė „Galatėja“
  218. UAB „Grupė Rytai-Baltijos šalys-Vakarai menedžmentas“
  219. Komisija, atsižvelgdama į tai, kad tyrimo apimtis ypač didelė, nutarė išnagrinėti kelis epizodus – susijusį su valstybine žvejybos laivyno įmone „Jūra“, su valstybės įmone „Banga“ ir su akcine bendrove „Dara“. Šie epizodai, Komisijos nuomone, atskleidžia EBSW grupės privatizavimo mechanizmą ir tolesnius EBSW grupės veiksmus įmonėse. 2.3.
  220. Valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ epizodas
  221. 1993 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdyje (protokolas Nr. 48) buvo nutarta didinti valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ (toliau – įmonė „Jūra“) įstatinį kapitalą iki 20 proc., išleidžiant papildomas akcijas. Vyriausybės posėdžio protokolu Nr. 48 buvo pritarta Žemės ūkio ministerijos tarpininkavimui leisti įmonei „Jūra“ didinti akcinį kapitalą iki 20 proc., išleidžiant papildomas akcijas. Nurodyta, kad įmonė „Jūra“ turi suderinti su Žemės ūkio ministerija, kurioms įmonėms parduos savo akcijas. Pažymėtina, kad Vyriausybės sekretoriaus A. Mikulio 1994 m. rugsėjo 9 d. rašte Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininkui V. Juškui teigiama, kad Vyriausybė, vadovaudamasi Valstybinių įmonių įstatymo 30 straipsnio nuostatomis, pritarė Žemės ūkio ministerijos tarpininkavimui, suderintam su Ekonomikos ir Finansų ministerijomis, leisti įmonei „Jūra“ padidinti įstatinį kapitalą iki 20 proc., išleidžiant papildomas akcijas. Teigiama, kad, priimant šį sprendimą, Vyriausybė buvo informuota apie įmonės finansinius sunkumus, tačiau įmonės „Jūra“ nemokumą Finansų ministerijos sudaryta komisija nustatė tik 1993 m. gruodžio 13 d.
  222. 1994 m. liepos 13 d. Valstybės kontrolės departamento pažymoje minima, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 75 patvirtintų Specifinės paskirties valstybinės įmonės įstatų nuostatų 9 punkte nustatyta, kad be Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo specialios paskirties valstybinės įmonės negali būti iš dalies arba visiškai privatizuojamos. Žemės ūkio ministerija, būdama valstybės įmonės „Jūra“ steigėja ir žinodama apie įmonės „Jūra“ finansinę būklę, neatsižvelgė į tai, kad 1993 m. I pusmetį šios įmonės finansinė būklė buvo nepatenkinama, įmonė laiku nemokėjo privalomų įmokų į biudžetą ir pagal Valstybinių įmonių įstatymo 34 straipsnį turėjo būti pripažinta nemokia. 1993 m. liepos 1 d. balanso duomenimis, įmonės „Jūra“ aktyvai, atėmus skolas, tesudarė 17,8 mln. Lt, įmonės kapitalas buvo 49,07 mln. Lt, įmonės skolos – 111,1 mln. Lt, iš jų: skola valstybės biudžetui – 13,6 mln. Lt, skola draudimo įstaigai – 3,3 mln. Lt. Įmonė, būdama nemoki, pagal Valstybinių įmonių įstatymo 30 straipsnio 3 dalį neturi teisės didinti akcinį kapitalą ir visiškai neturi teisės išleisti akcijas. Žemės ūkio ministerija, žinodama apie tokią įmonės „Jūra“ padėtį, kreipėsi į Vyriausybę, o Vyriausybė, neatsižvelgdama į tai, kad įmonės „Jūra“ finansinė būklė buvo nepatenkinama ir faktiškai įmonė buvo nemoki, pritarė Žemės ūkio ministerijos tarpininkavimui ir leido įmonei „Jūra“ didinti akcinį kapitalą iki 20 proc., išleidžiant papildomas akcijas. Pagal Vyriausybės įstatymą reikalingo Vyriausybės įforminto nutarimo, sprendimo ar potvarkio šiuo klausimu nėra.
  223. Įmonė „Jūra“ iki 1993 m. rugpjūčio mėn. nebuvo privatizuota pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą ir pagal įstatymą „Dėl darbuotojų privataus kapitalo kaupimo valstybinėse įmonėse“, įmonės kapitalas į akcijas nebuvo padalintas. Be to, pagal Valstybinių įmonių įstatymo 4 straipsnio 6 dalį įmonėje kaupiamas valstybinis kapitalas į akcijas nedalijamas.
  224. Žemės ūkio ministerija dėl įmonės „Jūra“ nemokumo ar galimo nemokumo į Finansų ministeriją nesikreipė ir leido parduoti įmonės „Jūra“ akcijas. Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisija konstatavo, kad iš turimų dokumentų negalima nustatyti, kad Žemės ūkio ministerijos teikimas suderintas su Ekonomikos ir Finansų ministerijomis. Įmonės „Jūra“ akcijas įsigijusi VĮ „Banga“ jau buvo privatizuota, bet dar nepersiregistravusi į AB, tuo metu jos finansinė būklė taip pat buvo nepatenkinama, ji laiku nemokėjo mokesčių į valstybės biudžetą.
  225. 1993 m. rugpjūčio 19 d. įmonės „Jūra“ gen. direktorius V. Trinkūnas, vadovaudamasis Vyriausybės protokoliniu nutarimu, kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją dėl leidimo parduoti įmonės akcijas Kauno valstybinei įmonei „Banga“ nustatant vienos 100 Lt nominalios vertės akcijos kainą – 700 Lt. Ta pačią dieną žemės ūkio ministras R. Karazija šį raštą suderino. 1993 m. rugpjūčio 19 d. (antrą kartą tą pačią dieną) įmonės „Jūra“ gen. direktorius V. Trinkūnas kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją dėl leidimo parduoti įmonės akcijas Kauno valstybinei įmonei „Banga“ nustatant vienos 100 Lt nominalios vertės akcijos kainą – 100 Lt, t. y. sumažinant ją 7 kartus. Antrą kartą tą pačią dieną žemės ūkio ministras R. Karazija raštą suderino. Komisijos posėdyje R. Karazija paaiškino, kad atsimena 1993 m. rugpjūčio 19 d. pasirašęs tik vieną raštą dėl leidimo parduoti įmonės „Jūra“ akcijas Kauno valstybinei įmonei „Banga“ nustatant vienos 100 Lt nominalios vertės akcijos kainą – 700 Lt, kito rašto, kuriuo nustatoma vienos 100 Lt nominalios vertės akcijos kaina – 100 Lt, t. y. sumažinama 7 kartus, tą pačią dieną nederinęs.
  226. R. Karazija Komisijai paaiškino: „... pasirodė valstybinė įmonė „Banga“. Nei kur paimti kreditų, nei kokį turtą užstatyti... Valstybinė įmonė „Banga“ atėjo – 4 žmonės, jie atstovavo „Bangą“ (...) Jie pradėjo, išdėstė planą. A. Pašukevičius, dar buvo kartu ir A. Simaška. A. Simaška buvo ir A. Pašukevičius. Aš jų nė vieno asmeniškai nepažinojau, tačiau išdėstė tokius rožinius planus, kad jie turės investuoti pinigų ir jie mano, kad jie galėtų kaip valstybinė įmonė nupirkti dalį tų akcijų.“
  227. 1993 m. rugpjūčio 23 d. įmonės „Jūra“ gen. direktorius V. Trinkūnas ir valstybinės įmonės (toliau – VĮ) „Banga“ direktorius S. Godelis pasirašė akcijų pasirašymo sutartį, pagal kurią įmonė „Jūra“ pardavė 109 000 paprastųjų vardinių akcijų, kurių vienos nominali vertė – 100 Lt, pardavimo kaina – 700 Lt. Iš viso – už 76 300 000 Lt sumą.
  228. 1993 m. rugpjūčio 24 d. prie akcijų pasirašymo sutarties Nr. 1 pasirašomas susitarimas Nr. 1, pagal kurį suderinama užskaitoma suma (6 298 428 Lt), kurią VĮ „Banga“ sumokėjo įmonės „Jūra“ tiekėjams.
  229. 1993 m. rugsėjo 29 d. įmonės „Jūra“ gen. direktorius V. Trinkūnas ir VĮ „Banga“ direktorius S. Godelis pasirašė akcijų pasirašymo sutartį, analogišką pasirašytai 1993 m. rugpjūčio 23 d., tačiau joje nustatyti skirtingi apmokėjimo už pasirašytas akcijas terminai.
  230. 1993 m. rugsėjo 29 d. (antrą kartą tą pačią dieną) įmonės „Jūra“ gen. direktorius V. Trinkūnas ir VĮ „Banga“ direktorius S. Godelis pasirašė akcijų pasirašymo sutartį Nr. 2, nes, sumažėjus akcijų pardavimo kainai, sumažėja suma, kurią turi sumokėti VĮ „Banga“.
  231. 1993 m. rugsėjo 30 d. prie šios sutarties pasirašomas susitarimas Nr. 2, pagal kurį užskaitoma VĮ „Banga“ apmokėta suma įmonės „Jūra“ tiekėjams – 6 298 428 Lt ir VĮ „Banga“ perveda įmonei „Jūra“ 12 702 000 Lt; iš viso – 19 000 428 Lt.
  232. 1993 m. spalio 29 d. VĮ „Banga“ direktorius S. Godelis kreipėsi į įmonę „Jūra“ dėl to, kad permokėtą sumą (81 000 428 Lt) už pirktas akcijas įmonė pervestų į UAB Konsultacinio centro atsiskaitomąją sąskaitą.
  233. 1993 m. spalio 30 d. įmonė „Jūra“ pervedė 6 066 876 Lt UAB Konsultaciniam centrui. Liko kreditinis įsiskolinimas VĮ „Banga“ – 2 033 552 Lt. Faktiškai akcijos buvo apmokėtos padengiant įmonės „Jūra“ skolas ir dalis pavedimų (šeši) įvykdyti 1993 m. rugpjūčio 26 d.–1993 m. rugsėjo 29 d., t. y. iki sutarties pasirašymo, iš viso – už 19 000 428 Lt. 1993 m. spalio 30 d. pavedimu Nr. 14 įmonė „Jūra“ VĮ „Banga“ neregistruotu 1993 m. spalio 29 d. raštu grąžino už akcijas permokėtus 6 066 876 Lt į UAB Konsultacinio centro atsiskaitomąją sąskaitą Komercijos ir kredito banke. Faktiškai įmonė „Jūra“ už parduotas akcijas iš VĮ „Banga“ gavo 12 933 552 Lt.
  234. 1995 m. vasario 1 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė nutartį dėl įmonės „Jūra“ bankroto. 1995 m. vasario 7 d. AB „Banga“ kreipėsi į įmonę „Jūra“ ir pranešė, kad įmonės „Jūra“ 20 335 522 Lt skola AB „Banga“ būtų grąžinta UAB „Snita“, o ši 1995 m. vasario 17 d. kreditinį reikalavimą perleido UAB „Insula“.
  235. 1995 m. balandžio 25 d. AB „Banga“ direktorius S. Godelis raštu pranešė įmonei „Jūra“, kad 1994 m. gruodžio 27 d. perleido IAB „Šviesus rytojus“ 52 725 akcijas, IAB „Trikotažo investicija“ – 12 148 akcijas, IAB „Nekilnojamasis turtas“ – 6 918 akcijų ir IAB IKHK – 12 569 akcijas.
  236. 1995 m. rugpjūčio 25 d. investicinės akcinės bendrovės kreipėsi į įmonę „Jūra“, norėdamos pasitikslinti, kiek jos turi įmonės „Jūra“ akcijų. Atsakydamas į šiuos raštus, 1995 m. rugsėjo 5 d. administratorius A. Simaška nurodė, kad po ilgalaikio turto indeksavimo pagal Vyriausybės 1994 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. 206 IAB „Trikotažo investicija“ turi 58 659 akcijas, IAB „Šviesus rytojus“ – 254 594 akcijas, IAB „Nekilnojamasis turtas“ – 33 405 akcijas, IAB IKHK – 60 692 akcijas ir AB „Banga“ – 118 979 akcijas.
  237. 1995 m. rugsėjo 7 d. visos minėtos investicinės akcinės bendrovės, išskyrus AB „Banga“, turimas įmonės „Jūra“ akcijas perleido N. Krasnickui, iš viso – už 40 735 000 Lt.
  238. Valstybės kontrolės patikrinimo metu nustatyta, kad pagal Vyriausybės 1994 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. 206 „Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų ilgalaikio turto bei investicinėse sąskaitose esančių lėšų indeksavimo“ (Žin., 1994, Nr. 25-410) atliekant indeksavimą, nebuvo indeksuoti 27 laivai. Šiuos laivus indeksavus, pradinė jų vertė turėjo būti padidinta 91 241 749 Lt, o dėl likutinės vertės padidėjimo 43 053 112 Lt turi būti padidintas įmonės įstatinis kapitalas, t. y. nominalus valstybinis kapitalas – 35 906 295 Lt, nominalus akcinis kapitalas – 7 146 817 Lt.
  239. Pažeisdamas Vyriausybės 1992 m. birželio 5 d. nutarimo Nr. 438 „Dėl nusidėvėjusių pagrindinių priemonių tolesnio panaudojimo tvarkos“ (Žin., 1992, Nr. 23-689) 1.1 punktą, Ministras Pirmininkas A. Šleževičius 1993 m. balandžio 23 d. rezoliucija Nr. 13-5347 ir 1993 m. gegužės 10 d. rezoliucija Nr. 13-6056 vienvaldiškai leido nurašyti 6 žvejybos laivus.
  240. Įmonė „Jūra“ nuo 1990 m. birželio 1 d. iš Lietuvos žemės ūkio banko paėmė 16 287 100 Lt paskolų. Kartu su palūkanomis ir delspinigiais įmonė „Jūra“ buvo skolinga 73 117 900 Lt. Vyriausybė 1994 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1288 „Dėl Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ turto“ (oficialiai nepaskelbtas) leido įkeisti turtą Lietuvos žemės ūkio bankui. Skolai padengti bankas gavo turto už 2 340 700 Lt daugiau negu buvo skola bankui. Vėliau šis skirtumas buvo grąžintas.
  241. Nors Žemės ūkio ministerija 1994 m. rugsėjo 15 d. raštu informavo Klaipėdos miesto apylinkės teismą, kad artimiausiu metu bus atnaujinta bankroto byla įmonei „Jūra“, Vyriausybė 1994 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 1168 „Dėl lėšų panaudojimo“ (oficialiai nepaskelbtas) skyrė įmonei „Jūra“ 5 000 000 Lt paskolą, o 1994 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1264 „Dėl lėšų panaudojimo“ (oficialiai nepaskelbtas) – 2 000 000 Lt paskolą. 1995 m. sausio 30 d. Žemės ūkio ministerija kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei „Jūra“. 1995 m. vasario 1 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei „Jūra“. Iš varžytynių parduodant įmonės „Jūra“ laivus dėl perkainavimo, palyginti su parduotų laivų likutine verte, buvo gauta 41 604 709 Lt mažiau pajamų.
  242. 1995 m. lapkričio 2 d. įmonės „Jūra“ administratoriaus A. Simaškos rašte teigiama, kad V. Krasnickas turi įmonės „Jūra“ turto už 40 735 000 Lt.
  243. Įmonė „Jūra“ 1995 m. balandžio 18–24 d. pardavė 3 laivus ir gavo 2 133 664 Lt mažiau negu jų likutinė vertė. 1995 m. liepos 12 d.–1996 m. balandžio 30 d. iš varžytynių buvo parduoti 27 laivai, dar 10 laivų, nepardavus jų iš varžytynių, parduoti pirmos eilės kreditoriams; iš viso gauta 41 604 709 Lt mažiau negu jų likutinė vertė. 1996 m. kovo 9 d.–balandžio 30 d. iš varžytynių parduotas 21 pastatas sumažinus jų pardavimo kainą, palyginti su pradine kaina, iš viso 770 498 Lt.
  244. Nuo 1993 m. spalio 30 d. iki 1995 m. gegužės 1 d. įmonė „Jūra“ dėl laivų nuomos tarifų mažinimo negavo 5 294 269 Lt pajamų.
  245. 1996 m. gruodžio 31 d. Generalinės prokuratūros rašte Seimo Pirmininkui V. Landsbergiui pranešama, kad, 1995 m. vasario 1 d. paskelbus įmonę „Jūra“ bankrutuojančia, įmonės turtas buvo pardavinėjamas nesilaikant nustatytos tvarkos. Turtas buvo parduodamas už mažesnę negu likutinė vertė kainą. Nuo 1992 m. iki bankroto bylos iškėlimo įmonė „Jūra“ nuomojo laivus pažeisdama nuomos sąlygas ir tvarką, t. y. laivus nuomojo be laivų nuomos komisijos leidimo, įmonės vadovai laivų nuomos mokestį nustatydavo vienvaldiškai, kai kuriais atvejais nebuvo sudaromos nuomos sutartys. Užsienio firmos, žinodamos apie blogą laivyno padėtį, dirbtinai mažindavo laivų kainas konkursuose (pvz., dėl laivo „Maironis“). 2.3.
  246. Valstybės įmonės „Banga“ epizodas
  247. 1995 m. gegužės 15 d. Valstybės kontrolės departamento sprendime nustatyta, kad iš viso 1993 m. spalio–gruodžio mėn. valstybei priklausanti kapitalo dalis buvo neteisėtai sumažinta 305 203 Lt. Perregistruojant VĮ „Banga“ į akcinę bendrovę, 1993 m. gruodžio 21 d. buvo įregistruotas 15 762 260 Lt įstatinis kapitalas, t. y. sumažintas 305 203 Lt.
  248. 1993 m. spalio 1 d. VĮ „Banga“ aktyvai, atėmus skolas, sudarė 21 025 739 Lt, o įmonės kapitalas buvo 15 958 037 Lt. Įmonės skolos 1993 m. spalio 1 d. sudarė 56 263 546 Lt, iš jų: valstybės biudžetui – 12 473 642 Lt, socialinio draudimo įstaigai – 5 084 841 Lt. Įmonė 1993 m. spalio 1 d. turėjo 2 067 631 Lt ilgalaikių banko kreditų ir 12 973 686 Lt trumpalaikių paskolų bankams.
  249. Nuo 1993 m. II pusmečio sutriko įmonės atsiskaitymas su biudžetu. Juridinių asmenų pelno mokesčio, palūkanų už valstybinio kapitalo naudojimą ir bendrojo akcizo nepriemoka biudžetui 1993 m. liepos 1 d. sudarė 13 399 918 Lt (iš jų delspinigiai – 4 985 126 Lt).
  250. Nuo 1993 m. spalio 1 d. įmonė pradėjo dirbti nuostolingai. Nuostoliai per 1993 m. devynis mėnesius sudarė 3 066 680 Lt. Taigi 1993 m. spalio 1 d. VĮ „Banga“ finansinė būklė buvo nepatenkinama, ši įmonė laiku nemokėjo privalomų įmokų į biudžetą ir pagal Valstybinių įmonių įstatymo 34 straipsnį galėjo būti pripažinta nemokia. Pažeisdama 1993 m. liepos 14 d. priimto įstatymo „Dėl laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio nuostatas, pagal kurias visų nuosavybės formų juridiniai asmenys gali turėti atsiskaitomąją ir valiutinę sąskaitas tik viename iš Lietuvos Respublikoje pasirinktų bankų, VĮ „Banga“ 1993 metais turėjo penkiolika atsiskaitomųjų sąskaitų Lietuvos bankuose ir vieną – Rusijos banke.
  251. VĮ „Banga“, turėdama dideles nepriemokas biudžetui ir socialinio draudimo fondui, pirko kitų įmonių ir bankų akcijas. VĮ „Jūra“ akcijų apmokėjimui buvo atidaryta kreditinė linija iki 20 mln. Lt Komercijos ir kredito banke. Be to, pagal 1993 m. rugsėjo 29 d. kreditinę sutartį LVKB Kauno skyrius suteikė trumpalaikę 2 718 750 Lt paskolą, už kurią 1993 m. rugsėjo 30 d. VĮ „Banga“ įsigijo VĮ „Lietuvos kuras“ akcijų. 1994 m. spalio 23 d. AB „Banga“ įsigijo VĮ „Lietuvos kuras“ akcijų už 8 156 250 Lt. Iš viso įsigyta 2 175 000 akcijų už 10 875 000 Lt.
  252. Iš viso VĮ „Banga“ paėmė iš bankų paskolų už 22 742 463 Lt, iš jų 22 185 178 Lt buvo panaudoti kitų įmonių akcijoms pirkti.
  253. 1993 m. gruodžio 21 d. VĮ „Banga“ perregistruota į AB „Banga“.
  254. AB „Banga“ 1994 m. liepos 28 d. pagal turto įkeitimo sutartį užstatė Žiemos sporto rūmus kaip garantą tam, kad Žemės ūkio bankas suteiktų AB „Žemprojektas“ 300 000 Lt kreditą. AB „Žemprojektas“ šią paskolą grąžino.
  255. AB „Banga“ dalyvavo ir valstybinės gamyklos „Ekranas“ privatizavimo konkurse kontroliniam akcijų paketui įsigyti. 1993 m. lapkričio 3 d. UAB Konsultacinis centras įsipareigojo išduoti beprocentį kreditą – 1 450 000 Lt. Pagal valstybinės gamyklos „Ekranas“ akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutartį, pasirašytą 1994 m. vasario 17 d., akcijų paketo pardavimo kaina buvo 7 888 870 Lt. Į Respublikinį privatizavimo fondą pervesta pinigais iš viso 397 693 Lt, į Panevėžio miesto privatizavimo tarnybos sąskaitą pervesta 4 094 483 Lt valstybės vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų. Iš viso sumokėti 4 492 176 Lt. Iki 1994 m. gruodžio 1 d. liko sumokėti 3 396 525 Lt. AB „Banga“ 1994 m. spalio 3 d. raštu dėl blogos finansinės būklės atsisakė AB „Ekranas“ sumokėti 1 698 262 Lt. AB „Ekranas“ akcijų pirkimas buhalterinės apskaitos registruose neatspindėtas ir įsigytos akcijos į buhalterinę apskaitą neįtrauktos.
  256. AB „Banga“ mokesčių nepriemoka ir delspinigiai 1994 m. sausio 1 d. sudarė 28 020 000 Lt (iš jų vietiniam biudžetui – 9 739 000 Lt), 1994 m. liepos 1 d. – 36 054 000 Lt (iš jų vietiniam biudžetui – 18 495 000 Lt). 2.3.
  257. Akcinės bendrovės „Dara“epizodas
  258. AB „Dara“ stebėtojų tarybos 1994 m. liepos 15 d. posėdyje (pirmininkas G. Makulis) nutarta gautą paskolą iš KKB perskolinti IAB IKHK apyvartinėms lėšoms įsigyti. Tą pačią dieną AB „Dara“ valdybos posėdyje gen. direktorius V. Ramonis buvo įgaliotas pasirašyti visus dokumentus. Tą pačią dieną AB „Dara“, atstovaujama gen. direktoriaus V. Ramonio, ir IAB IKHK, atstovaujama direktorės J. Barysienės, sutartimi nutarė, kad AB „Dara“ įsipareigoja sumokėti į IAB IKHK kasą 3 952 000 Lt.
  259. 1994 m. rugpjūčio 16 d. įvyko AB „Dara“ stebėtojų tarybos posėdis. Jo protokole pažymima, kad stebėtojų taryba gavo iš IAB IKHK prašymą pratęsti finansinės pagalbos sutartį, kadangi 4 000 000 Lt paskolos terminas jau baigėsi. Stebėtojų taryba nutarė paimti 4 400 000 Lt paskolą iš LVKB ir tęsti finansinės pagalbos sutartį su IAB IKHK. Tą pačią dieną įvyko valdybos posėdis, kuriame gen. direktorius V. Ramonis buvo įgaliotas pasirašyti dokumentus. 1994 m. rugsėjo 16 d. sudaryta kreditavimo valiuta sutartis Nr. 94/09/0406; ją sudarė LVKB, atstovaujamas valdybos pirmininko pavaduotojos K. Dabašinskaitės, ir AB „Dara“, atstovaujama gen. direktoriaus V. Ramonio. 1994 m. rugsėjo 14 d. ne pelno įmonė Statybos asociacija, atstovaujama gen. direktoriaus G. Makulio (jis buvo ir AB „Dara“ stebėtojų tarybos pirmininkas), surašė laidavimo sutartį dėl 1 100 000 JAV dolerių paskolos iš LVKB gavimo.
  260. 1994 m. gruodžio 13 d. buvo pasirašytas AB „Dara“ gen. direktoriaus V. Ramonio ir ne pelno įmonės Statybos asociacijos gen. direktoriaus G. Makulio kontraktas. Kontrakte pažymėta, kad turi būti iš anksto sumokėta už medžiagas: cementą, armatūrą ir transporto išlaidas; bendra suma – 3 240 000 Lt. 1994 m. gruodžio 16 d. AB „Dara“ akcininkų susirinkime nutarta įkeisti AB „Dara“ nuosavybės teise priklausančius pastatus (esančius Technikos g. 7, Kaune) bankui už gaunamą 3 240 000 Lt paskolą. 1994 m. gruodžio 22 d. įvykusiame AB „Dara“ stebėtojų tarybos posėdyje AB „Dara“ valdyba buvo įpareigota paimti 3 240 000 Lt paskolą įkeičiant AB „Dara“ turtą ir su ne pelno įmone Statybos asociacija pasirašyti žaliavų tiekimo sutartį. 1994 m. gruodžio 28 d. pasirašyta LVKB Kauno skyriaus, atstovaujamo valdytojo V. J. Zigmanto, ir AB „Dara“, atstovaujamos gen. direktoriaus V. Ramonio, sutartis Nr. K-181, kuria bankas suteikė paskolos gavėjui cementui ir armatūrai pirkti 3 240 000 Lt paskolą iki 1995 m. rugsėjo 20 d.
  261. Ne pelno įmonės Statybos asociacijos ir AB „Dara“ 1994 m. gruodžio 13 d. sutarties papildomame susitarime pažymima, kad dėl susidariusių aplinkybių ne pelno įmonė Statybos asociacija nepateikė kontrakte numatytų prekių, todėl šalys susitarė pratęsti kontrakto vykdymo terminą iki 1996 m. birželio 1 d. 1995 m. rugsėjo 20 d. buvo pasirašytas LVKB Kauno skyriaus, atstovaujamo valdytojo V. J. Zigmanto, ir AB „Dara“, atstovaujamos gen. direktoriaus V. Ramonio, susitarimas dėl sąlygų pakeitimo; šiame susitarime nurodoma, kad bankas paskolos gavėjui cementui ir armatūrai pirkti suteikia paskolą (3 240 000 Lt) nustatydamas paskolos grąžinimo terminą – iki 1996 m. sausio 10 d.
  262. 1996 m. sausio 1 d. AB „Dara“ skola LVKB (paskolos ir palūkanos) buvo 6 011 648 Lt. AB „Dara“ skolos likutis AB Turto bankui 2005 m. balandžio 1 d. sudarė 9 582 496 Lt.
  263. Kokia buvo koncerno EBSW įtaka Lietuvos bankų sektoriuje? 3.
  264. Lietuvos valstybinio komercinio banko įsteigimo aplinkybės
  265. 1992 m. sausio 29 d. Vyriausybė (Ministras Pirmininkas G. Vagnorius) nutarimo Nr. 60 „Dėl bankininkystės reformos Lietuvoje spartinimo“ (Žin., 1992, Nr. 9-233) preambulėje pažymėjo, kad „Lietuvos bankas ir kiti Lietuvos valstybiniai bankai iki šiol neatsiskyrė nuo buvusios TSRS bankininkystės sistemos, o kreditų, atsiskaitymų ir piniginių operacijų (įskaitant operacijas konvertuojama valiuta) pertvarkymas atsiliko nuo bendros ūkio reformos.“ Šio nutarimo 1 punkte nustatyta, kad „Lietuvos bankas turi iki 1992 m. vasario 15 d. užbaigti reorganizuoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 2 d. nutarimu Nr. I-630 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių TSRS bankų įstaigų nuosavybės“ įgyvendinimo tvarkos“ perduotus bankus atskiriant nuo Lietuvos banko komercinius skyrius ir nedelsdamas pertvarkyti bankininkystę bei atskirtų nuo Lietuvos banko komercinių skyrių veiklą reglamentuojančius dokumentus pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.“ Be to, šio nutarimo 3 punkte buvo numatyta, kad „Lietuvos taupomasis bankas ir Lietuvos žemės ūkio bankas turi iki 1992 m. vasario 15 d. pateikti pasiūlymus dėl savo bankų reorganizavimo, numatydami, kad jie veiks kaip valstybiniai akciniai bankai, dirbantys komercijos pagrindais, ir užbaigti reorganizavimą iki 1992 m. birželio 1 d.“
  266. Lietuvos valstybiniai bankai buvo reorganizuojami į valstybinius komercinius bankus pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. liepos 2 d. priimą Komercinių (akcinių) bankų įstatymą (Žin., 1992, Nr. 24-696). Šio įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas ir valstybiniams komerciniams bankams, jeigu ko kita nenustato jų statutai, kuriuos Lietuvos banko teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.
  267. Vyriausybė (Ministras Pirmininkas A. Abišala) 1992 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 655 „Dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 29-885) nutarė įsteigti Lietuvos valstybinį komercinį banką reorganizuojant Lietuvos banką jo komercinės dalies pagrindu. Be to, pavesta Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui iki 1992 m. rugsėjo 15 d. perimti iš Lietuvos banko komercines funkcijas.
  268. Vykdant Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 8 d. nutarimą Nr. 655, Lietuvos banko 1992 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 104 buvo sudaryta Lietuvos banko komisija komercinių funkcijų, aktyvų, pasyvų ir dokumentų pagal 1992 m. spalio 1 d. balanso būklę perdavimui. Perdavimo komisijos pirmininku paskirtas K. Ratkevičius, priėmimo komisijos pirmininke – K. Dabašinskaitė. Šio perdavimo–priėmimo akto priede buvo įrašyti valstybės perduoti 2351,6 tūkst. Lt vertės pastatai. Pasirašius Lietuvos banko perduoto valstybės turto perdavimo–priėmimo aktą, 1992 m. gruodžio 30 d. Lietuvos valstybinio komercinio banko perimtas turtas, kaip banko pagrindinis kapitalas, nurodžius statute, nebuvo įregistruotas Lietuvos banke.
  269. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1992 m. spalio 6 d. nutarimo Nr. I-2928 „Dėl pavedimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei spręsti kai kuriuos klausimus“ (oficialiai nepaskelbtas) 2 punkte pavedė Vyriausybei patvirtinti Žemės ūkio ir Taupomojo bankų statutus.
  270. Vyriausybė (Ministras Pirmininkas A. Abišala) 1992 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 800 „Dėl Lietuvos taupomojo banko reorganizavimo ir jo statuto patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 33-1021) reorganizavo valstybinį Lietuvos taupomąjį banką į valstybinį akcinį Lietuvos taupomąjį banką palikdama reorganizuojamojo banko aktyvus ir pasyvus. Šiuo nutarimu taip pat buvo patvirtintas Lietuvos taupomojo banko statutas ir šio banko pagrindinis kapitalas, sudarantis 1 milijardą piniginių vienetų – talonų.
  271. Vyriausybė (Ministras Pirmininkas A. Abišala) 1992 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 821 „Dėl Lietuvos žemės ūkio banko statuto patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 34-1049) reorganizavo valstybinį Lietuvos žemės ūkio banką į valstybinį akcinį Lietuvos žemės ūkio banką ir perdavė jam buvusio Lietuvos agropramoninio banko aktyvus bei pasyvus įskaitydama juos į valstybei priklausančią pagrindinio kapitalo dalį. Be to, buvo patvirtintas Lietuvos žemės ūkio banko statutas ir nustatyta, kad Lietuvos žemės ūkio banko pagrindinis kapitalas yra 2 milijardai piniginių vienetų – talonų.
  272. Vyriausybės (Ministras Pirmininkas B. Lubys, finansų ministras E. Vilkelis) 1992 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 997 „Dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko laikinojo statuto patvirtinimo“ (Žin., 1993, Nr. 3-67) buvo patvirtintas Lietuvos valstybinio komercinio banko laikinasis statutas, taip pat nustatyta, kurie Lietuvos banko skyrių aktyvai ir pasyvai yra perimami. Visų pirma Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnis iš viso nenumatė laikinojo statuto galimybės. Be to, Lietuvos valstybinio komercinio banko laikinasis statutas buvo patvirtintas ne Seimo nutarimu, nebuvo ir Seimo pavedimo Vyriausybei tvirtinti Lietuvos valstybinio komercinio banko statutą. Pabrėžtina, kad Teisingumo ministerijos 1992 m. gruodžio 23 d. išvadoje Nr. 01-03-761 „Dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko statuto patvirtinimo“ buvo atkreiptas dėmesys ir pažymėta, kad, atsižvelgiant į Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnį, valstybinių komercinių bankų statutai Lietuvos banko teikimu tvirtinami Seimo nutarimais. Atskirais atvejais, kai yra Seimo pavedimas, tokių bankų statutus gali tvirtinti Vyriausybė. Tokia nuostata išdėstyta ir Valstybės kontrolės departamento 1995 m. kovo 30 d. išvadoje, joje teigiama, kad Lietuvos valstybinio komercinio banko laikinasis statutas patvirtintas pažeidžiant Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnyje nustatytą procedūrą: turėjo tvirtinti Seimas, o patvirtino Vyriausybė. Be to, Teisingumo ministerija 1994 m. sausio 11 d. rašte Nr. 01-05-37/40 Vyriausybei teigė, kad, Teisingumo ministerijos nuomone, Vyriausybė viršijo savo kompetenciją nustatydama išimtinę LVKB akcininkų susirinkimo teisę tvirtinti šio banko statuto pakeitimus ir papildymus, kadangi statutuose patvirtino tokią bankų pagrindinio kapitalo struktūrą, dėl kurios neteko kontrolinio akcijų paketo. Tai prilygintina valstybinių bankų privatizavimui Lietuvos Respublikos įstatymų nenumatytais pagrindais. Kita vertus, 1994 m. liepos 4 d. Lietuvos banko rašte Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, kad LVKB privatizavimas, Lietuvos banko nuomone, atitiko Lietuvos Respublikos įstatymus. Komisija konstatuoja, kad Lietuvos valstybinio komercinio banko statutą galėjo patvirtinti tik Seimas arba Seimo pavedimu – Vyriausybė. Konstitucijos 128 straipsnis nustato, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas, tačiau jokio įstatymo dėl LVKB įsteigimo ar reorganizavimo į valstybinį akcinį banką nebuvo. Taigi Vyriausybė, neturėdama jokio įstatymų nustatyto pagrindo, nutarimu atėmė iš valstybės teisę savarankiškai valdyti, naudoti valstybės turtą, sudarantį LVKB įstatinį kapitalą, ir disponuoti šiuo turtu. Kaip jau minėta, toks Vyriausybės nutarimas ir pagal formą prieštaravo Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsniui, kuriame teigiama, kad valstybinių komercinių bankų statutus Lietuvos banko teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.
  273. Remdamasis Vyriausybės 1992 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 997, Lietuvos bankas 1993 m. sausio 22 d. mokėjimo pavedimu Nr. 165 pervedė 3 000 000 Lt į LVKB atsargos kapitalą. Vyriausybė 1993 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 427 „Dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko pagrindinio kapitalo“ (Žin., 1993, Nr. 23-551) leido LVKB Lietuvos banko jam pervestas lėšas (300 mln. talonų) įskaityti į banko pagrindinį kapitalą. Vyriausybė taip pat nustatė, kad nurodytos lėšos sudaro valstybei priklausančią pagrindinio kapitalo dalį. Valstybės kontrolės departamentas 1994 m. spalio 28 d. akte Nr. 184-03/1-54 konstatavo, kad analogiško nutarimo dėl valstybės turto, Lietuvos banko perduoto į LVKB balansą, Vyriausybė nepriėmė, taip pat nepriimtas sprendimas dėl šio turto tolesnio panaudojimo. Be minėtų lėšų, Lietuvos bankas perdavė į LVKB balansą pastatus, statinius ir patalpas, kurių balansinė vertė – 493 638 Lt. Be to, VĮ „Modulis“ perdavė į LVKB balansą valstybės turto už 22 707 Lt. Taigi buvo pažeista tuo metu galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo (Žin., 1990, Nr. 24-594) 40 straipsnio 1 dalis, nustačiusi, kad „akcijų apmokėjimas yra jų emisijos kainos apmokėjimas pinigais arba padengimas nepiniginiais (turtiniais) akcininkų įnašais. Nepiniginiais (turtiniais) įnašais gali būti tik tos vertybės, kurios yra nuosavybės teisės objektai.“ LVKB perimtas turtas nebuvo įformintas kaip valstybės įnašas, t. y. kaip steigėjo įsigytos akcijos, pažyminčios savininko turtines ir neturtines teises į banko kapitalą. Atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės kontrolės departamentas 1995 m. kovo 30 d. rašte Nr. 120-1-582 „Dėl valstybinių bankų reorganizavimo patikrinimo rezultatų“ akcentavo, kad, viršydamas suteiktus įgaliojimus, pramonės ir prekybos ministro pirmasis pavaduotojas R. Ramoška 1992 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 302 iš savo reguliavimo srities be Vyriausybės sutikimo perdavė VĮ „Modulis“ valstybinį turtą ne ministerijos reguliavimo sričiai priskirtai įstaigai – LVKB.
  274. 1993 m. sausio 18 d. LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius kreipėsi į Lietuvos banko valdybos pirmininką V. Baldišį su prašymu įregistruoti Lietuvos valstybinio komercinio banko statutą.
  275. 1993 m. sausio 29 d. Lietuvos banko Komercinių bankų departamento direktorius P. Milašauskas pateikė išvadą dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko statuto įregistravimo. Šioje išvadoje teigiama, kad visos 51 000 privilegijuotųjų akcijų sudaro 25,5 proc. banko pagrindinio kapitalo, tačiau nesuteikia balsavimo teisės. Valstybės įsigyjamos paprastosios vardinės akcijos suteiks 33,6 proc. balsų, nors valstybė valdys 50,5 proc. banko bendrojo kapitalo. Likusią paprastųjų vardinių akcijų dalį galės nusipirkti kiti akcininkai: banko darbuotojai – 2 proc. balsavimo teisę suteikiančio kapitalo, Lietuvos juridiniai ir fiziniai asmenys – 64,4 proc. balsavimo teisę suteikiančio kapitalo. Apribojimas vienam akcininkui, išskyrus Vyriausybę, neatsižvelgiant į turimų akcijų skaičių, – 10 proc. balsų. Akcinių bendrovių įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 6 punktas numatė, kad privilegijuotosios akcijos gali suteikti papildomų teisių ar balsavimo teisės apribojimų, jeigu tai numatyta įstatuose. LVKB laikinajame statute (40 punktas) buvo nustatyta, kad privilegijuotosios akcijos suteikia akcininkui teisę gauti privalomus kaupiamuosius dividendus. Privilegijuotųjų akcijų savininkas neturi balsavimo teisės. Privilegijų atšaukimo tvarką valdybos teikimu nustato banko taryba.
  276. 1993 m. sausio 30 d. Lietuvos banko valdybos posėdyje nuspręsta registruoti Lietuvos valstybinio komercinio banko laikinąjį statutą, Komercinių bankų departamentas įpareigotas parašyti raštą LVKB, jame išdėstyti Laikinojo statuto trūkumus ir pareikalauti juos ištaisius Statutą pateikti tvirtinti Seimui, kaip numatyta Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnyje, Lietuvos banko teikimu.
  277. K. Ratkevičius, kalbėdamas apie LVKB teisinę registraciją, Komisijai paaiškino, kad „juridiškai nėra visai taip, kaip turėtų būti. Pirmiausia reikia kapitalą sukaupti, nuspręsti ir tada išduoti licenciją. O čia buvo galbūt tam tikri kompromisai, tikint galbūt Vyriausybės būsimais sprendimais, kad bankas bus kapitalizuotas“.
  278. Vyriausybė (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, finansų ministras E. Vilkelis) nutarimu 1993 m. birželio 16 d. Nr. 463 „Dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko laikinojo statuto dalinio pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 25-589) nustatė, kad LVKB akcininkai – Lietuvos Respublikos juridiniai ir fiziniai asmenys, įsigiję dalį akcijų viešo akcijų pasirašymo būdu.
  279. 1993 m. liepos 3 d. buvo pateiktas Ministro Pirmininko A. Šleževičiaus raštas Nr. 9-8479 Lietuvos banko valdybos pirmininkui R. Visokavičiui dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko laikinojo statuto pakeitimų registravimo. Kartu pateiktas ir LVKB prospektas, parengtas teikti Vertybinių popierių komisijai akcijų emisijai registruoti.
  280. Seimo 1993 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. I-223 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos“ (Žin., 1993, Nr. 31-712) 1 punkto 2 papunktyje Seimas pasiūlė Vyriausybei iki 1993 m. rugsėjo 10 d. pateikti Seimui tvirtinti Lietuvos valstybinio komercinio ir Lietuvos žemės ūkio bankų statutų projektus.
  281. 1993 m. liepos 22 d. raštu Nr. 01-754 Ministras Pirmininkas A. Šleževičius ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Visokavičius kreipėsi į LVKB valdybos pirmininką A. Barusevičių su prašymu pristabdyti prasidėjusį banko privatizavimą, nes pradėtas privatizavimas nesprendžia esminių Lietuvos bankininkystės sistemos pertvarkymo klausimų ir ateityje gali turėti neigiamų pasekmių Lietuvos ekonomikai.
  282. 1993 m. liepos 23 d. LVKB valdybos pirmininko A. Barusevičiaus rašte Lietuvos banko valdybos pirmininkui R. Visokavičiui teigiama, kad iki šiol negauta išvadų dėl akcijų emisijos ir tokias išvadas tikimasi gauti iki 1993 m. rugpjūčio 1 d.
  283. 1993 m. liepos 26 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas P. Milašauskas raštu Nr. 121/312 LVKB ir Vertybinių popierių komisijai atsako, kad iki šiol nėra išspręsti valstybei priklausančio turto dalies LVKB privatizavimo klausimai ir Lietuvos bankas nesutinka, kad Vertybinių popierių komisijoje būtų įregistruota šio banko akcijų emisija.
  284. 1993 m. liepos 30 d. LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius pakartotinai kreipėsi į Lietuvos banko valdybos pirmininką R. Visokavičių dėl išvadų apie LVKB išleidžiamas akcijas ir paprašė dokumentus pateikti iki 1993 m. rugpjūčio 10 d. Be to, A. Barusevičius rašte teigia, kad 1993 m. liepos 26 d. rašte išdėstyti motyvai nėra susiję su LVKB akcijų emisija.
  285. 1993 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko R. Visokavičiaus rašte Nr. 121/861 Ministrui Pirmininkui A. Šleževičiui „Dėl LVKB akcijų emisijos“ teigiama, kad Lietuvos banko sutikimas dėl LVKB akcijų emisijos įregistravimo Vertybinių popierių komisijoje reikštų, kad Lietuvos bankas nepaiso Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko rekomendacijų. Taip pat tai reikštų Lietuvos banko pripažinimą, kad LVKB privatizavimo būdas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir kad Lietuvos bankas be Seimo ir Vyriausybės pritarimo prisiima atsakomybę valstybei ir būsimiems akcininkams už būsimus banko akcininkus, už banko su „blogomis“ paskolomis veiklą. Vyriausybės, kaip banko steigėjos, prašoma patvirtinti, kokiu būdu bus privatizuojamas LVKB ir kaip bus išspręsta „blogų“ paskolų problema, taip pat išreiškiamas nesutikimas dėl LVKB akcijų emisijos registravimo.
  286. 1993 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas P. Milašauskas rašte Nr. 121/351 „Dėl LVKB akcijų emisijos prospekto“ teigia, kad Lietuvos bankas patvirtina, kad prospekte pateiktas banko balansas yra sudarytas teisingai ir banko akcijų emisija atspindi Statuto nuostatas dėl banko pagrindinio kapitalo formavimo. Tuo pat metu atkreipiamas dėmesys, kad prospekte nepakankamai atskleidžiami su banko veikla susiję rizikos veiksniai, kurie gali turėti esminės įtakos banko būsimųjų investitorių sprendimams, t. y. kad platesnės informacijos stoka gali suklaidinti būsimus akcininkus, kai jie spręs apie banko kreditinį pajėgumą ir realią finansinę būklę.
  287. 1993 m. rugsėjo 24 d. Vertybinių popierių komisija (Pirmininkas – A. Šemeta) posėdžio sprendimu (protokolas Nr. 45, punktas Nr. 5.3) įregistravo LVKB išleidžiamus vertybinius popierius. Registracijos akto numeris B-
  289. 1993 m. spalio 1 d. Ekonomikos ministerijos rašte Nr. 74/9-2680 Vyriausybei informuojama, kad Lietuvos bankas, papildomai išnagrinėjęs LVKB pateiktą akcijų emisijos prospektą, jį patvirtino ir pažymėjo, kad banko akcijų emisija atspindi Statuto nuostatas kaupiant banko pagrindinį kapitalą, todėl LVKB akcijų emisija gali būti įregistruota Vertybinių popierių komisijos ir banko akcinis kapitalas kaupiamas Komercinių (akcinių) bankų įstatymo nustatyta tvarka.
  290. Vyriausybė 1993 m. spalio 19 d. potvarkiu Nr. 721p „Dėl atstovavimo valstybės kapitalui LVKB“ pavedė finansų ministrui E. Vilkeliui

DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.